Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.1.3.2.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.3.; 1.1.8.6.2.; 1.1.8.8.; 1.1.8.10.3.; 1.1.8.11.; 1.1.10.1.; 1.2.23.1.; 1.2.26.2.1.; 2.1.7.1.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.5.; 2.3.2.1.3.; 2.3.6.3.1.; 2.4.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.9.

2011 m. kovo 28 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 259 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d. ir 2 d., paskirtą subendrintą bausmę subendrinus visiško sudėjimo būdu su 2005 m. birželio 22 d. Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, A. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 metams 11 mėnesių 15 dienų ir 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nukentėjusiosios J. J. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas pilnai ir priteista iš A. M. 1000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Valstybinės ligonių kasos prie SAM, interesus, Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys 330,50 Lt, patenkintas ir priteista iš A. M. Valstybinės ligonių kasos prie SAM (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), Atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) AB banke „(duomenys neskelbtini)“) naudai.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

A. M. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2008 m. rugpjūčio 18 d., apie 1 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje - (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie „(duomenys neskelbtini)“ degalinės, tyčia, bendrais su A. L. veiksmais, t.y. suduodant A. R. ne mažiau kaip 6 smūgius į galvą, veidą, krūtinę, tuo padarant A. R. muštinę žaizdą ir poodinę kraujosruvą kairės ausies kaušelyje, odos nubrozdinimus smilkininėse srityse, galvos smegenų sukrėtimą, odos nubrozdinimus pečių srityse, poodinę kraujosruvą krūtinės ląstos užpakalinėje sienoje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, bei suduodamas J. J. smūgį ranka į veidą bei spirdamas į krūtinę, dėl ko J. J. pargriuvo ant žemės, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Be to, A. M. 2008 m. lapkričio 14 d. (duomenys neskelbtini) rajone neteisėtai gabeno bei laikė iki 2008­ m. lapkričio 14 d. 18.15 val. prie savęs automobilyje „SAAB 93“, v/n (duomenys neskelbtini), narkotinę medžiagą - 2,631 g kokainą, neturėdamas tikslo jos parduoti ar kitaip platinti, kol kelyje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kilometre, (duomenys neskelbtini) rajone, sustabdžius automobilį „SAAB 93“, v/n (duomenys neskelbtini), ją surado ir išėmė (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.

Nuteistasis A. M. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Telšių rajono apylinkės teismo 2010-12-30 nuosprendį ir jį pagal BK 259 str. 1 d. išteisinti ir rasti galimybę pagal BK 284 str. 1 d. jam skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Mano, kad nuosprendis yra neteisėtas, nes tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teismo posėdžių metu neneigė savo kaltės, kad 2008 m. rugpjūčio 18 d. naktį (duomenys neskelbtini) gatvėje prie „(duomenys neskelbtini)“ degalinės pažeidė viešąją tvarką ir suduodamas smūgius nukentėjusiesiems A. R. bei J. J., padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d., tačiau nepadarė jam inkriminuoto kito nusikaltimo, numatyto BK 259 str. 1 d. teigia, kad negali būti kaltas vien už tai, kad ne laiku ir ne vietoje atsidūrė, kai kitas asmuo gabeno narkotines medžiagas. Teismas nuosprendyje tą asmenį įvardijo kaip pasislėpusį nuo teismo, tačiau jis iš tikrųjų yra senai nustatytas ir yra davęs parodymus policijos pareigūnams, po to teismui 2010-03-17 pareiškimą-atvirą prisipažinimą parašęs T. R.. Nurodo, kad jis buvo sutaręs su savo pažįstamu V. K., kad pastarasis savo automobiliu „SAAB 93“ nuvežti į (duomenys neskelbtini). Kartu važiavo V. K. žmona I. K. bei T. R.. Važiuojant iš (duomenys neskelbtini) ties (duomenys neskelbtini) sankryža V. K. vairuojamą automobilį pradėjo stabdyti policijos automobilis ir tuo metu T. R. greitai perdavė jam (apeliantui) kažkokį paketėlį, prašydamas jį išmesti. Jis instinktyviai paėmė jį ir automobiliui sustojau numetė po automobiliu. Tuo metu nieko nespėjo pagalvoti, paklausti T. R., kas yra paketėlyje ir kodėl turi jį išmesti, tik suprato, kad T. R. paketėlį su narkotinėmis medžiagomis (kaip paaiškėjo vėliau) prašė išmesti, kadangi jis (apeliantas) sėdėjo automobilio gale, dešinėje pusėje ir todėl T. R. galėjo pasirodyti, kad jo (apelianto) veiksmų nepastebės policijos pareigūnai, kadangi T. R. sėdėjo automobilio gale, kairėje pusėje, prie kurios pirmiausia prieina policijos pareigūnai, kai sustabdomas automobilis. Teigia, kad jo pirštų anspaudai ant paketėlio galėjo atsirasti tada, kai jį paėmė iš T. R., o pastarasis paketėlį galėjo laikyti už pačio krašto, būti sugniaužęs delne, todėl jo pirštų antspaudai galėjo ir neišlikti. Paketėlio perdavimas vyko labai staiga, jis visų detalių neįsidėmėjo. Teismas nuosprendyje, aptardamas surinktus įrodymus, net nepaminėjo byloje esančio, kaip nuo teismo pasislėpusio įvardijamo, T. R. 2010-03-17 „Pareiškimo“, kurį galima įvardinti kaip atvirą prisipažinimą (2 t. 183 b.l.), kuriame T. R. smulkiai nurodė kaip paketėlį su narkotinėmis medžiagomis perdavė jam, prašydamas išmesti jį, kad nei jis, nei kiti važiavę V. K. automobilyje apie tai nieko nežinojo. Mano, kad T. R., bijodamas gresiančios atsakomybės už narkotinių medžiagų gabenimą, ir pasisėpė nuo teismo, kai tuo tarpu jis, būdamas dėl šio nusikaltimo nekaltas, niekur nesislapstė, tvarkingai atvykdavo į visus teismo posėdžius. Dėl to mano, kad bylos T. R. atžvilgiu išskirti nebuvo galima, nes vis tik paketėlis su narkotinėmis medžiagomis buvo vienas, o jo gabenimu buvo apkaltinti du asmenys. Tik teisme apklausus T. R. ir išgirdus jo paaiškinimus dėl jo 2010-03-17 teismui paduoto pareiškimo, buvo galima priimti teisingą ir objektyvų nuosprendį šioje byloje. Taip pat nurodo, kad ta aplinkybė, jog jo organizme po sulaikymo buvo rasta narkotinių medžiagų pėdsakų, nėra susijusi su minėtu paketėliu, nes jas buvo vartojęs dar prieš išvažiuodamas į (duomenys neskelbtini) ir tai nebuvo paneigta. Visos šios aplinkybės rodo, kad nėra surinkta pakankamai duomenų, kurie patvirtintų jo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, o byloje grįsti kaltinimus vien suinteresuotų bylos baigtimi policijos pareigūnų D. A. ir T. R. parodymais negalima, nes jiems prieštarauja nuo teismo pasislėpusio T. R. 2010-03-17 pareiškime nurodytos aplinkybės. Todėl esančioms abejonėms turi būti taikomas in dubio pro reo principas, t.y. visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai.

Taip pat skunde nurodo, kad dėl nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., kaltu visiškai prisipažįsta ir nuoširdžiai gailisi, todėl nesupranta, kodėl teismas nelaikė tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nukentėjusysis A. R. jam atleido ir pretenzijų neturi, kita nukentėjusioji J. J. keitė savo poziciją - iš pradžių reikalaudama tik 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo, ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai buvo parašiusi, kad apskritai pretenzijų neturi, po to jau teisme sumą padidino iki 1000 Lt, tačiau teigia, kad jis yra pasiruošęs visą teismo priteistą žalą atlyginti, kaip ir padengti Šiaulių teritorinės ligonių kasos ieškinį.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų tirdamas bei vertindamas įrodymus. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos prasmę, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Pastarajame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą. Tai leidžia konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320-388 psl.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga vertinant įrodymus – jie turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Šiuo atveju pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 ir 4 d. numatytus reikalavimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė apelianto kaltę yra gauti teisėtais būdais, juos galima patikrinti Baudžiamojo proceso įstatyme numatytomis priemonėmis.

BPK 301 str. 1 d. numato, kad teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš bylos medžiagos matyti, kad T. R. pasislėpus nuo teismo, baudžiamoji byla jo atžvilgiu buvo išskirta į atskirą, paskelbta jo paieška. Pagal teismų praktiką, nuosprendyje negali būti formuluočių, liudijančių apie dar nenuteistų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleistų ir toje byloje neteisiamų asmenų kaltę padarius nusikalstamą veiką. Jeigu nusikalstamą veiką kaltinamasis padarė su tokiais asmenimis, nustatomojoje nuosprendžio dalyje, aprašant nusikalstamą veiką, jų pavardės neminimos, o kai jie yra žinomi, galima parašyti „su asmeniu, kurio byla išskirta“, o kai nežinomi – „su nenustatytu asmeniu“ ir pan. Kadangi T. R. šioje baudžiamojoje yra pasislėpęs nuo teismo, apylinkės teismas nuosprendyje, analizuodamas įrodymus ir išdėstydamas motyvus dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 str. 1 d., pagrįstai T. R. įvardino asmeniu pasislėpusiu nuo teismo.

Pastebėtina, kad nors teismui buvo pateiktas T. R. pasirašytas 2010-03-17 pareiškimas, kuriuo T. R. prisipažino, kad įvykio vietos apžiūros metu rastas paketėlis su narkotine medžiaga – kokainu, priklausė jam (2 t. 183-184 b.l.), tačiau T. R. į teisiamąjį posėdį neatvyko, nepatvirtino pareiškime nurodytų aplinkybių. Kadangi T. R. parodymai, tiek duoti ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir jo pareiškime nurodytos aplinkybės teisiamajame posėdyje nebuvo ištirtos ir patvirtintos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai neanalizavo T. R. 2010-03-17 pasirašyto pareiškimo, o apelianto kaltę grindė byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis, kuriuos įstatymo nustatyta tvarka pripažino įrodymais.

Analizuojant paties nuteistojo A. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kolegija nustatė, kad jie yra prieštaringi, kadangi ikiteisminio tyrimo metu A. M. nurodė, jog į (duomenys neskelbtini) važiavo atiduoti skolos asmeniui, vardu T., tačiau teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad asmeniui, vardu P.. Be to, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad išlipdamas iš automobilio išmetė popierinio rankšluosčio skiautę, jokio maišelio su narkotinėmis medžiagomis neturėjo. Negalėjo paaiškinti, kaip ant po automobilio rastu maišeliu su narkotinėmis medžiagomis, buvo rastas jo piršto antspaudas, nuteistasis darė tik prielaidas dėl ant maišelio rasto jo piršto antspaudo, tačiau nei vienos neįvardino. Net baigiant ikiteisminį tyrimą, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tarp jos ir su T. R. duotais parodymais, neturėjo jokių prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą. Tik teisme gavus T. R. 2010-03-17 pareiškimą, nuteistasis A. M. davė parodymus, jog sustabdžius automobilį, T. R. jam kažką davė ir paprašė išmesti, tačiau jis nežinojęs, jog tame maišelyje yra narkotinė medžiaga. Analogiškas A. M. parodymams teisme, aplinkybes nurodė ir T. R. 2010-03-17 pasirašytame, bet teisiamajame posėdyje nepatvirtintame ir neištirtame, pareiškime.

Tačiau A. M. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, paneigia kita byloje surinkta ir teisiamajame posėdyje bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje ištirta medžiaga: įvykio vietos ir automobilio apžiūros protokole, specialistų išvadose užfiksuoti duomenys, liudytojų parodymai.

Iš įvykio apžiūros protokolo matyti, kad po automobiliu „SAAB 93“, v/n (duomenys neskelbtini), ant kelio dangos, buvo rastas plastikinis maišelis, kurio viduje matoma baltos spalvos medžiaga (1 t., 77-80 b.l.). Iš apžiūros protokolo matyti, kad ant plastikinio maišelio, rasto įvykio vietoje, rastas piršto pėdsakas (1 t., 85-93 b.l.). Specialistų išvadomis nustatyta, kad ant plastikinio maišelio, rasto įvykio vietoje, rastas piršto pėdsakas priklauso A. M. (1 t., 120-121 b.l.), o rastame plastikiniame maišelyje esanti baltos spalvos medžiaga yra narkotinė medžiaga kokainas, kurio masė - 2,631 g (1 t. 108-113 b.l.). Iš A. M. šlapimo tyrimo nustatyta, kad nuteistojo šlapimo tyrimas būtent dėl kokaino vartojimo yra teigiamas (1 t. 103 b.l.). Nors A. M. teigia narkotinių medžiagų buvo vartojęs prieš išvažiuodamas, tačiau jis tvirtino vartojęs „žolės“, o kokaino iš viso nėra vartojęs, tačiau šis jo teiginys paneigtas būtent minėtu šlapimo tyrimu. Be to, nors organizme psichoaktyvios medžiagos kiekvienam žmogui išlieka skirtingai, ne vienodą laiką (tai priklauso nuo organizmo stovio, svorio ir kt. dalykų), tačiau vidutiniškai amfetamino, metamfetamino, kokaino pėdsaku galima rasti 2-4 dienas, opiatu - 1-3 dienas, o marihuanos - iki 3 mėnesiu (kartais ilgiau) (internetinė prieina http://www.nkd.lt/visuomene/SK-51.html). Taigi, šlapimo tyrimo rezultatas patvirtina, kad A. M. įvykio metu buvo pavartojęs narkotinės medžiagos – kokaino.

Byloje apklausti liudytojai D. A., T. R. parodė, kad nematė, jog T. R. ką nors būtų perdavęs A. M. ar jie būtų apie ką nors kalbėję. Netikėti šiais liudytojų parodymais nėra pagrindo, kadangi liudytojai parodymus davė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimo, ir teismas nenustatė aplinkybių, leidžiančių manyti, kad liudytojai D. A., T. R. yra suinteresuoti bylos baigtimi, turi priešiškumų su apeliantu dėl ko galėtų jį apkalbėti. Taigi, daroma išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai apelianto kaltę grindė liudytojų D. A. ir T. R. parodymais. Liudytojų D. A. ir T. R. parodymus patvirtina aukščiau aptarti įrodymai: apžiūros protokoluose, specialisto išvadose užfiksuoti duomenys, bei pirmosios instancijos teisme apklausti kiti liudytojai R. S. ir M. K. parodymai.

Nors nuteistasis negalėjo paaiškinti kodėl ant jam perduoto maišelio buvo tik jo piršto pėdsakas, pateikė prielaidas – gal jam buvo perduotas maišelis laikant už pačio krašto ar sugniaužus delne, tačiau rasto maišelio apžiūros protokole užfiksuota, kad ant maišelio rasti kiti pėdsakai yra su slydimo požymiais ir netinkami asmens identifikavimui (1 t. 85-93 b.l.). Be to, būtų sudėtinga laikant maišelį už pačio krašto paslapčia perduoti kitam asmeniui, kai iš automobilio tik išlaipinus vairuotoją prie automobilio staiga priėjo kiti policijos pareigūnai ir pareikalavo iš automobilio išlipti ir kitus asmenis. Šiuo momentu liudytojai D. A. ir T. R. parodė, kad nematė, jog T. R. A. M. būtų perdavęs kokį nors daiktą. Taigi, byloje surinktais objektyviais duomenimis yra paneigta apelianto versija, jog T. R. jam perdavė maišelį su narkotinėmis medžiagomis, tikslu maišelį nematant pareigūnams išmesti.

Lietuvos Respublikos BK 259 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą, neturint tikslo jas parduoti ar kitaip platinti. Taigi BK 259 str. 1 d. dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visumą ir bet kurios iš jų padarymas gali būti (esant visiems sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką pripažinti kaltu pagal BK 259 str. 1 d. Todėl teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 259 str. 1 d. nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų reikalavimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-218/2009).

Pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką psichotropinių ir narkotinių medžiagų gabenimu paprastai laikomas psichotropinių ar narkotinių medžiagų, buvimo, laikymo vietos pakeitimas, perkeliant juos atitinkamais nuotoliais, o laikymas – tai psichotropinių ar narkotinių medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). Byloje nustatyta, kad apžiūros metu rastas narkotines medžiagas gabeno ne T. R., kuris šiuo metu yra pasislėpęs nuo teismo, bet apeliantas, kad būtent apeliantas, nors ir trumpą laiką laikė prie savęs. Taigi, byloje surinktais ir ištirtais duomenimis įrodyta BK 259 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvioji pusė.

Nepagrįstas apelianto teiginys, jog dėl to paties maišelio su narkotine medžiaga laikymo buvo kaltinamas ir T. R., nes iš kaltinamojo akto matyti, kad T. R. buvo pareikštas kaltinimas dėl to, kad jis neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, įgijo, gabeno ir laikė prie savęs narkotinę medžiagą – kanapes (ir jų dalis) ir kaltinimas T. R. nebuvo pakeistas. Byloje nėra duomenų, kad už tą pačią veiką – vieno maišelio su narkotine medžiaga – kokainu gabenimą ir laikymą kaltinti du asmenis.

Taip pat nepagrįstas A. M. argumentas, kad baudžiamoji byla T. R. atžvilgiu negalėjo būti atskirtą į atskirą, o turėjo būti nagrinėjama vienoje byloje, nes pagal BPK 234 str. 4 d., byla gali būti išskirta į kelias tais atvejais, jeigu tai padeda greičiau išnagrinėti išskirtas bylas (BPK 254 str.). Šiuo atveju, apylinkės teismas, T. R. atžvilgiu išskirdamas baudžiamąją bylą, kadangi T. R. pasislėpė nuo teismo, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė.

Remiantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, kad byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais A. M. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 259 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką ir apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo jo išteisinti dėl BK 259 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo.

Dėl bausmės

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, minėto įstatymo nuostatų nepažeidė.

Nors nuteistasis prisipažino padaręs BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, ne kartą teigė atsiprašantis nukentėjusiųjų ir gailintis padarius šią veiką, tačiau apylinkės teismas nustatė, kad jo gailėjimasis nebuvo nuoširdus, jis buvo daugiau formalus, dėl to ir nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Teismui pripažįstant BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę būtina nustatyti ne tik kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką, bet ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai jis savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, pripažįsta esmines jam inkriminuotos veikos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes.

Apie nuteistojo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi galima spręsti ne tik iš bendrų pareiškimų dėl kaltės pripažinimo, bet ir objektyviai įvertinus bylos aplinkybių visumą. Iš bylos duomenų matyti, kad A. M. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d. Tačiau jis teigė, kad dėl tą dieną pavartoto alkoholio jis taip elgėsi, teigė, kad jis žalą atlygino A. R., kuris turėjo atlyginti J. J. padarytą žalą, jam J. J. jokių pretenzijų nereiškė, o tik vėliau pateikė civilinį ieškinį dėl jai padarytos žalos. Byloje pateikta mobiliųjų telefonų pokalbių išklotinė J. J. ir A. M., iš kurių matyti, kad A. M. nesutinka su nukentėjusiosios J. J. teiginiais dėl žalos atlyginimo, kas leidžia teismui daryti išvadą, kad jis tikrai nėra nuoširdus dėl savo gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką, kritiškai nevertino savo elgesio įvykio metu nepilnametės J. J. atžvilgiu pavartoto smurto.

Įvertinus paminėtas aplinkybes, kolegija tokių nuteistojo teiginių nevertina kaip nuoširdų nuteistojo gailėjimąsi, o tik formalų gailėjimąsi. pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe – prisipažino padaręs įstatymo uždraustą veiką ir nuoširdžiai gailisi – turi būti nustatytos abi sąlygos, o nesant bent vienos sąlygos - šiuo atveju nuoširdaus gailėjimosi - nėra pagrindo A. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti, kad jis prisipažino padaręs viešosios tvarkos pažeidimą. Be to dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 str. 1 d. A. M. kaltės visiškai nepripažino.

Taip pat yra nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., A. M. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas jo paties prisipažinimu, turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Teismas atsižvelgė į BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, į tai, kad padaryti du nesunkūs tyčiniai nusikaltimai. Vertinant nuteistojo asmenybę, nustatyta, kad jis nevedęs, nedirba, legalaus pragyvenimo šaltinio neturi, buvo registruotas darbo biržoje, baustas administracine tvarka, yra teistas 6 kartus, tarp jų net 4 kartus už nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 str. 1 d.. Naujas nusikalstamas veikas A. M. padarė lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laikotarpių, dėl ko yra laikomas recidyvistu, kas leidžia daryti išvadą, jog nuteistasis iš ankstesnių teistumų išvadų nedaro, yra linkęs nesilaikyti įstatymų. Įvertinus šias aplinkybes, daroma išvada, kad nuteistajam A. M. pagrįstai parinkta griežčiausia BK 284 str. 1 d. ir 259 str. 1 d. sankcijose nurodyta bausmės rūšis – laisvės atėmimas (BK 56 str.).

Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d. numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) ją sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Bausmės vidurkis šiuo atveju būtų lygus 1 metai 1 mėnuo ir 15 dienų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad A. M. už jo padarytas nusikalstamas veikas paskirtų bausmių dydžiai yra artimi sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkiams. Taigi, nuteistajam paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos.

Apylinkės teismas A. M. paskirtas bausmes pagrįstai subendrino BK 63 str. 4 d. – iš dalies sudėdamas bausmes, kadangi nusikalstamos veikos nepadarytos esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, ar nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir yra priskiriamos skirtingos nusikaltimų kategorijoms. Taipogi, pagrįstai apylinkė teismas bausmes subendrino su ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir neatliktos bausmės dalimi visiško bausmių sudėjimo principu. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistajam paskirta subendrinta bausmė taip pat nėra aiškiai per griežta. Be to, nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė naujų aplinkybių, kurios duotų pagrindą jam švelninti paskirtą bausmę.

Nors A. M. nuteistas už du nesunkius nusikaltimus subendrinta 2 metų 11 mėnesių 15 dienų ir 10 MGL dydžio bauda, dėl ko būtų formalus pagrindas nuteistajam paskirtos bausmės vykdymą atidėti, tačiau BK 75 str. 1 d. numatyta teismo teisė laisvės atėmimu nuteistam asmeniui ne daugiau kaip trejiems metams atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Iš nuteistąjį charakterizuojančių duomenų, jo teistumų ir atsižvelgiant į tai, kad A. M. iš ankstesnio teistumų išvadų nedaro, nekeičia savo gyvenimo būdo, net per anksčiau jam taikytą bausmės vykdymo atidėjimą buvo padaręs nusikalstamą veiką, kolegija daro išvadą, kad nuteistajam paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti tik nuteistajam realiai atliekant paskirtąją bausmę, t.y. neatidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Remiantis išdėstytu, daroma išvada, kad apylinkė teismo skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo nuosprendžio keisti.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

atmesti nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio.