- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-08-28
- Bylos Nr.
- e2S-351-650/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-36-3-01207-2024-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Jurgelienė
- Pareiškėjas
- M. A.
- Kategorijos
- 3.1.18.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.1.18.8Kiti su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, pakeitimu, panaikinimu susiję klausimai
- 3.3.2.5Atskirojo skundo nagrinėjimas
- 3.3.2.6.1Pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (pareiškėjo) M. A. atskirąjį skundą dėl (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2024 m. birželio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo: 1) nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų M. A., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. A., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su jų tėvu M. A. jo gyvenamojoje vietoje, uždraudžiant vaikų motinai M. S. vienasmeniškai keisti vaikų mokymosi įstaigą; 2) priteisti iš atsakovės M. S. nepilnamečių vaikų M. A., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. A., gim. (duomenys neskelbtini), naudai laikiną minimalų išlaikymą periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui po 354 Eur kas mėnesį iki teismo sprendimo santuokos nutraukimo byloje priėmimo, šią sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, piniginių lėšų administratoriumi uzufrukto teise paskiriant vaikų tėvą M. A.; 3) nustatyti laikiną atsakovės M. S. ir nepilnamečių vaikų M. A. ir M. A. bendravimo tvarką, nustatant, kad mama su sūnumis bendrauja laisva valia, konkretų bendravimo laiką ir trukmę suderinusi su vaikų tėvu prieš 2 (dvi) dienas iki numatomo susitikimo su vaikais arba, atsakovei M. S. pageidaujant, nustatyti laikiną bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką modeliu „50x50 procentų laiko“, abiem tėvams bendraujant su vaikais po lygiai - pasikeičiant kas savaitę, nuo pirmadienio iki pirmadienio.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmai 2024 m. birželio 21 d. nutartimi pareiškėjo M. A. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo netenkino.
3. Teismas įvertinęs pareiškėjo teiktą prašymą, nustatė, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių ir objektyvių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad egzistuoja objektyvios kliūtys prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareikšti kartu su ieškiniu, o aplinkybė, jog ieškinys negali būti paduotas iš karto, nes inicijuojant šeimos ginčą, pirmiausia turi būti pasinaudota privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka – mediacija, nėra pakankama. Pažymėjo, kad ši aplinkybė, kad šalys dalyvauja privalomosios mediacijos procese, kurią pareiškėjas nurodo kaip priežastį, kliudančią pareikšti ieškinį kol nepasibaigė mediacijos procesas, kartu reiškia ir tai, kad šalys derina pozicijas dėl ginčo, taigi išlieka taikaus susitarimo galimybė. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tokioje situacijoje nelaikytinas tikslingu.
4. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo sutuoktinė iki šiol tebegyvena kartu su juo ir vaikais, ji tik išreiškė ketinimą kartu su vaikais išsikelti, tačiau byloje nėra duomenų, kad ji ėmėsi realių veiksmų įgyvendinti pareiškėjo nurodytus ketinimus. Taip pat pareiškėjo sutuoktinės išreikštas ketinimas perrašyti vaikus į kitą mokyklą, pareiškėjo baimė, kad jo sutuoktinė išsiveš vaikus į užsienį, taip pat nelaikytinos pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones;
5. Taip pat teismas pažymėjo, kad prašymo dalyje dėl M. S. ketinimų išvykti į užsienį, nurodyta, kad pareiškėjas visada gerbė savo sutuoktinę ir palaikė ją, todėl iš to manytina, kad ji apie išvykimą pagalvodavo dar iki karo (duomenys neskelbtini). Taip pat atkreipė dėmesį, kad mokykla, į kurią neva M. S. ketina perrašyti vaikus, kviečia abu tėvus aptarti sūnaus online testo rezultatus, ir kurio metu pareiškėjas mokyklai gali išreikšti išankstinę nuomonę dėl nesutikimo perrašyti sūnų į šią mokyklą bei mokėti už jo mokymąsi joje;
6. Teismas nurodė, kad vien tik pareiškėjo teiginys, kad jis vienas išlaiko abu nepilnamečius vaikus, be kitų papildomų įrodymų, nėra pakankamas pagrindas teigti apie jo sutuoktinės pareigos išlaikyti vaikus nevykdymą.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
7. Atskiruoju skundu apeliantas (pareiškėjas) M. A. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2024 m. birželio 21 d. nutartį ir taikyti pareiškėjo prašomas laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo. Prašymu prie atskirojo skundo prašo apeliacinės instancijos teismo priimti naujus įrodymus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos išvada, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog ieškinys negali būti paduotas iš karto, nes inicijuojant šeimos ginčą, pirmiausia turi būti pasinaudota privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka - mediacija, nėra pakankama. Nurodo, kad vaikų interesas turėtų būti keltinas aukščiau už nepagrįstas ir niekuo neparemtas, asmenines atsakovės ambicijas atimti iš vaikų galimybes, gyventi šeimoje bei apeliantui sudaryti palankias sąlygas vaikams visapusiškai ir harmoningai vystytis;
7.2. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo nutarties argumentą, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, gali būti suardytas mediacijos procesas, atsirastų prielaidos tarp pareiškėjo ir jo sutuoktinės kilti dar didesnei priešpriešai. Nurodo, kad ginčo šalių interesas taikiai nutraukti santuoką negali būti iškeliamas aukščiau nei vaikų interesai;
7.3. Nurodo, kad remiantis ikivedybine sutartimi apelianto vardu registruotas namas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, o atsakovė jai priklausančio nekilnojamojo turto neturi, todėl nesiėmus skubių veiksmų ir teismui nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių yra tikimybė, kad šalių vaikų interesai bus pažeisti ir jie bus apgyvendinti nuomojamame bute;
7.4. Pažymi, kad atsakovė ne kartą apeliantui minėjo, kad norėtų grįžti į savo gimtąją (duomenys neskelbtini) bei išsivežti kartu vaikus arba išvykti gyventi pas savo brolį į (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į tai, kad vaikams gyvenant kitoje šalyje atsiras kalbos barjeras, dėl kurio gali pablogėti vaikų mokymosi rezultatai, į tai, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyksta karas, o atsakovės brolis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), turi rimtų sveikatos problemų ir negalės padėti atsakovei rūpintis vaikais, apeliantas nerimauja dėl savo sūnų ateities, todėl mano, kad jiems saugiausia vieta augti ir vystytis yra jo gimtinė;
7.5. Apelianto prašyme yra išdėstyta informacija, kad atsakovė darbą susirado neseniai, nusprendusi skirtis. 12 metų atsakovė niekur nedirbo, atsakovės giminių Lietuvoje nėra, todėl ji nėra sukūrusi socialinių ryšių Lietuvoje, kurie trukdytų jai išsivežti berniukus gyventi į kitą šalį. Darytina išvada, kad apelianto baimė, kad jo sūnūs gyvens kariaujančioje šalyje arba šalyje, kurioje jais nebus kam pasirūpinti, nėra nereikšminga;
7.6. Apelianto nuomonės dėl vaikų perkėlimo į kitą mokykla, vaikų mama (atsakovė) nepaiso, o mokymosi įstaigai priimant mokinį, pakanka vieno iš vaikų įstatyminių atstovų sutikimo. Pažymi, kad vaikai yra pripratę prie savo gyvenamosios aplinkos, turi stiprų emocinį ryšį su seneliais, kaimynystėje bei mokykloje turi draugų, todėl akivaizdu, kad vaikų gyvenamosios vietos ir mokymosi įstaigos keitimas pakenks vaikų interesams.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, taip pat nėra objektyvių duomenų apie teismo šališkumą.
9. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2024 m. birželio 21 d. nutartis, kuria atsisakyta iki ieškinio pareiškimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme.
10. Kartu su atskiruoju skundu apeliantas pateikė naujus įrodymus – 2024 m. birželio 26 d. sprendimą dėl mediatoriaus paskyrimo privalomajai mediacijai vykdyti, sudarytą ikivedybinę sutartį , E. L. 2024 m. birželio 25 d. elektroninius laiškus, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjo nepilnamečiai vaikai priimti į (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos faktinę situaciją, sprendžia, kad šie įrodymai yra reikšmingi sprendžiant skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, todėl priimtini į bylą, nors, kai kurie iš jų ir galėjo būti savalaikiai pateikti pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog šių įrodymų priėmimas kaip nors galėtų užvilkinti bylos nagrinėjimą, todėl pagrindo, kodėl jie negalėtų ar neturėtų būti priimti į bylą, nėra (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnis).
Dėl atskirojo skundo esmės
11. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi, įvertinęs pareiškėjo (apelianto) nurodytas aplinkybes ir byloje esančius duomenis bei nustatęs, jog pareiškėjas (apeliantas) nepagrindė reikalingumo taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones, pareiškėjo prašymo netenkino.
12. Apeliantas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria netenkintas apelianto prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis ir tais pačiais faktais bei įrodymais, kuriais apeliantas grindė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašo apeliacinės instancijos teismo tenkinti apelianto minėtą prašymą.
13. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio, 3.170 straipsnio 1 dalis). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). Taigi laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas yra skirtas apsaugoti vaikų bei jų tėvų teisėtus interesus vaikui bendrauti su abiem tėvais. Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
14. Apeliantas atskiruoju skundu, bei prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo nurodė, kad šiuo metu ieškinys negali būti pareikštas dėl to, kad nėra pasibaigęs privalomosios mediacijos procesas. Iš kartu su atskiruoju skundu pateikto Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. birželio 26 d. sprendimo dėl mediatoriaus paskyrimo privalomajai mediacijai vykdyti Nr. (duomenys neskelbtini) civiliniame ginče dėl santuokos nutraukimo ir susijusių privalomų išspręsti klausimų išsprendimo matyti, kad paskirta mediatorė Ž. K..
15. Kaip matyti, ieškinys dėl santuokos nutraukimo šiuo atveju nebuvo paduotas dėl to, kad šeimos ginčuose, nagrinėjamuose ginčo teisena, pagal Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 punktą yra privaloma pasinaudoti išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka - mediacija, o šiuo atveju, anot apelianto, dėl mediacijos proceso apeliantas neturi galimybės pateikti ieškinio. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien aplinkybių/ketinimų nurodymas teismui nėra pakankamas. Visų pirma pažymėtina, jog pareiga pagrįsti įrodymais dėstomas faktines aplinkybes tenka šaliai, kuri tas aplinkybes nurodo ir grindžia jomis savo reikalavimą (CPK 178 straipsnis), todėl iš šio teisinio reglamentavimo išplaukia apelianto pareiga pagrįsti prašyme nurodomas aplinkybes, t. y. ketinimą kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo bylos inicijavimo. Šiuo atveju apeliantas prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tik nurodo savo ketinimus dėl santuokos nutraukimo inicijavimo, bei jame nurodo kilusio ginčo aplinkybes tarp sutuoktinių.
16. Pažymėtina, kad nors apeliantas kartu su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui pateikė sprendimą dėl paskirtos mediatorės, tačiau nėra duomenų, kaip vyksta mediacija, apeliantas taip pat nenurodo, ar po sprendimo paskirti mediatorę (2024 m. birželio 26 d.) buvo įvykęs susitikimas, ar bent jau buvo planuojamas toks susitikimas, ar kita ginčo šalis buvo atvykusi į mediaciją. Todėl vien apelianto teiginys, kad vyksta mediacija, tačiau apeliacinės instancijos teismui neturint duomenų apie mediacijos procesą, nepagrindžia apelianto argumentų abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad kol nepasibaigė mediacijos procesas, kartu reiškia ir tai, kad šalys derina pozicijas dėl ginčo, taigi išlieka taikaus susitarimo galimybė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tokioje situacijoje nelaikytinas tikslingu.
17. Taip pat pritartina pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padarytai išvadai, jog apeliantas nepagrindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo.
18. Kaip matyti, apeliantas prašė taikyti tris laikinąsias apsaugos priemones: 1) nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų M. A. ir M. A. gyvenamąją vietą su apeliantu jo gyvenamojoje vietoje, uždraudžiant vaikų mamai M. S. vienasmeniškai keisti vaikų mokymosi įstaigą; 2) priteisti iš atsakovės M. S. kiekvieno vaiko išlaikymui po 354 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; 3) nustatyti laikiną atsakovės M. S. ir nepilnamečių vaikų M. A. ir M. A. bendravimo tvarką.
19. Lietuvos Respublikos CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – laikinas nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas – visų pirma skirta užtikrinti išimtinai vaikų interesus ir jų apsaugą iki bus išnagrinėta byla ir išspręsti vaikų gyvenamosios vietos, išlaikymo ir kiti klausimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Ši laikinoji apsaugos priemonė yra išimtinio pobūdžio (ultima ratio) ir jos taikymą pateisinti gali tik reali grėsmė vaiko interesams iš vieno iš tėvų pusės. Taigi, turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės, o pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą tenka būtent prašančiam taikyti tokią procesinio pobūdžio priemonę.
20. Tačiau šiuo aspektu svarbu atkreipti dėmesį, kad laikinas iki teismo sprendimo priėmimo dienos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas gali būti taikomas tik esant šių aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis.
21. Apeliantas atskirąjį skundą grindžia teiginiais, kad atsakovė kreipėsi į švietimo įstaigą dėl nepilnamečių vaikų priėmimo, o prie atskirojo skundo papildomu prašymu pateikė elektroninius laiškus iš švietimo įstaigos, kad nepilnamečiai vaikai yra priimti mokytis švietimo įstaigoje, kurios, pasak apelianto, skyrius yra (duomenys neskelbtini). Apeliantas nurodo, kad atsakovė susirado darbą, ir galimai nepilnamečiai vaikai gyvens nuomojamame būste, tuo pačiu prie atskirojo skundo prideda savo gyvenamojo namo padalinimo planą, kuriame namas padalintas per du įėjimus.
22. Taip pat nustatyta, kad apeliantas nors ir teigia, jog nepilnamečiai vaikai gali gyventi su savo motina nuomojamame būste, nes priimti mokytis į kitą švietimo įstaigą, tačiau išskyrus iš švietimo įstaigos gautų elektroninių laiškų apie nepilnamečių vaikų priėmimą, nepateikta įrodymų, kad atsakovė su vaikais jau gyvena atskirai, nenurodyta ir atsakovės darbovietė. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu atskirajame skunde nurodyti argumentai yra prieštaraujantys vienas kitam. Apeliantas teigdamas, kad atsakovė kartu su nepilnamečiais vaikais gyvens nuomojamame būste, tuo pačiu paneigia šią aplinkybę, nurodydamas, kad tarp ginčo šalių turimas gyvenamasis namas yra padalintas, kas apeliacinės instancijos teismo vertinimu labiau tikėtina, jog atsakovė dar gyvena kartu su apeliantu, nes šias aplinkybes paneigiančių duomenų byloje nėra; atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atskirajame skunde atsakovės adresas nurodytas toks pats, kaip ir apelianto, t. y. (duomenys neskelbtini).
23. Kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantas su savo sutuoktine nesutaria dėl nepilnamečių vaikų mokymosi įstaigos, abu sutuoktiniai kreipėsi į skirtingas mokymosi švietimo įstaigas dėl nepilnamečio sūnaus M. A. priėmimo mokytis. Šiuo atveju aplinkybė, kad atsakovės prašymu nepilnamečiai vaikai yra priimti mokytis kitoje švietimo įstaigoje, dėl kurios prieštarauja apeliantas, neįrodo vaikų motinos netinkamo elgesio vaikų atžvilgiu, be to nėra pateikta objektyvių įrodymų, kad atsakovės gyvenimo būdas keltų grėsmę esminiams vaikų interesams, kad jos finansinė padėtis neįgalina užtikrinti tinkamų sąlygų vaikams augti ir vystytis. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų (apeliantas šios aplinkybės neįrodinėja), jog atsakovė neprisideda prie nepilnamečių vaikų išlaikymo arba vengia šios pareigos, t. y. kad šiuo aspektu būtų pažeidžiami turtiniai vaikų interesai.
24. Atsižvelgiant į teisinį laikinųjų apsaugos priemonių reglamentavimą šeimos santykių bylose, į teismo nustatytas aplinkybes, t. y. kad nesant duomenų, jog apeliantas ir jo sutuoktinė gyventų atskirai bei kad tarp jų būtų kilęs esminis ginčas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių – laikinosios nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos su apeliantu nustatymo, laikinojo išlaikymo iš atsakovės priteisimo - būtinumo bei tikslingumo, bei laikinosios atsakovės ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarkos nustatymo.
25. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto išdėstytais argumentais atskirajame skunde dėl būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi atsakovė apeliantui ne kartą yra pareiškusi norą išsivežti gyventi vaikus į gimtąją (duomenys neskelbtini) arba pas savo brolį į (duomenys neskelbtini). Apeliantas šiuos atsakovės norus vertina kaip grėsmę galimam vaikų saugumui, darydamas tik prielaidas dėl tokių atsakovės veiksmų realizavimo ateityje. Jokių minėtas apelianto aplinkybes (hipotezes) patvirtinančių objektyvių duomenų nėra, todėl apelianto argumentai naikinti skundžiamą teismo nutartį yra nepagrįsti, laikytini deklaratyviais teiginiais. Juo labiau, jog pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, tais atvejais, kuomet į užsienio valstybę nuolatiniam gyvenimui išvyksta vienas iš vaiko tėvų su nepilnamečiu vaiku, yra būtina gauti kito iš vaiko tėvų, nevykstančio kartu su vaiku į užsienio valstybę, rašytinį sutikimą dėl vaiko nuolatinio gyvenimo užsienio valstybėje. CK 3.174 straipsnio 3 dalis numato, jog teisę nepilnametį vaiką, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, išvežti į užsienio valstybę nuolat gyventi turi tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tik gavęs rašytinį antrojo iš tėvų sutikimą. Jeigu antrasis iš tėvų atsisako duoti šį sutikimą, ginčą sprendžia teismas. Konstatuotina, kad apelianto iki ieškinio pareiškimo pašoma laikinoji apsaugos priemonė – draudimas išvežti nepilnamečius vaikus į užsienį be tėvo sutikimo – numatyta įstatymu, todėl jos taikymas laikinųjų apsaugos priemonių pagrindu yra perteklinis.
26. Be to pažymėtina, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti ginčo teisminį procesą, tačiau laikinosios apsaugos priemonės nėra savarankiškas civilinių teisių gynybos būdas, jos nėra savitikslės. Nagrinėjamo prašymo atveju yra sprendžiamas tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, teismas šiame etape nesprendžia šalių ginčo iš esmės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje teiktus duomenis, pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja poreikis pritaikyti jo prašomas laikinąsias apsaugos priemones bei sureguliuoti kilusio šeiminio ginčo situaciją iki ieškinio pareiškimo.
27. Dėl esminių atskirojo skundo argumentų yra pasisakyta, o kiti atskirojo skundo teiginiai neturi esminės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
28. Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos santykių byloje, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
(duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2024 m. birželio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.