- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-09-22
- Bylos Nr.
- I3-1914-402/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02747-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Natalja Zelionkienė (pirm.), Ramūnas Šarka, Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnyba prie ŽŪM
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės, Ramūno Šarkos ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. patikslintą skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas pateikė teismui patikslintą skundą (priimtas 2020 m. balandžio 20 d. nutartimi (b. l. 36), kuriuo prašo: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 2S-142-(14.2.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei S. Ž.“; 2) įpareigoti atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos pašalinti padarytą pažeidimą, t. y. tinkamai informuoti apie teisę pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą (b. l. 25–29).
Pareiškėjas teismo posėdžio metu visiškai palaikė skunde nurodytas aplinkybes. Skunde nurodė, jog 2019 m. spalio 10 d. atsakovė raštu Nr. 2SD-5349-(14.2.50) „Dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo“ informavo, kad parengė sprendimo atkurti nuosavybės teises S. Ž. vardu, kompensuojant pinigais už neatkurtą 2,8175 ha žemės plotą, projektą. Rašte taip pat nurodyta, kad posėdis, kuriame bus svarstomas minėto sprendimo priėmimo klausimas, vyks 2019 m. spalio 29 d. 10.30 val. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriuje adresu (duomenys neskelbtini), Alytus, 104 kabinete. Pareiškėjas buvo kviečiamas susipažinti su parengtu sprendimo projektu bei informuojama, kad neatvykus sprendimas bus priimtas jam nedalyvaujant. Minėtą raštą pareiškėjas gavo tik 2019 m. lapkričio 5 d., taigi negalėjo susipažinti su parengtu sprendimo projektu, dalyvauti priimant sprendimą bei išreikšti savo nuomonę. Taigi, atsakovė pavėluotai jį informavo, veikė netinkamai ir neapdairiai ir dėl to pareiškėjas neturėjo galimybės išreikšti valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į valstybės išperkamai priskirtą žemę.
2019 m. lapkričio 7 d. atsakovė priėmė sprendimą Nr. 2S-142-(14.2.3) dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei S. Ž. (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nusprendė atkurti nuosavybės teises S. Ž. į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,8175 ha žemės atlyginti kompensuojant pinigais (vertė 1 163 Eur). Sprendimas buvo išsiųstas 2019 m. lapkričio 8 d. raštu Nr. 2SD-6079-(14.2.50) „Dėl sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo išsiuntimo“, o gautas 2019 m. lapkričio 13 d.
Pareiškėjo nuomone, atsakovė elgėsi nerūpestingai, netinkamai vykdė administracines procedūras, laiku neinformavo apie svarstymą dėl minėto sprendimo priėmimo, todėl yra pagrindas naikinti skundžiamą sprendimą. Atsakovės aplaidūs veiksmai prieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui bei pažeidžia jo teisę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis numato, jog jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjas yra S. Ž. įpėdinis, todėl turi visas mirusiosios teises, taip pat teisę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo teismo tinkamai įvertinti faktą, kad atsakovė pavėluotai jį informavusi, veikė netinkamai ir neapdairiai ir taip neįvykdė prievolės informuoti pareiškėją, pažeidė procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė su skundu nesutinka, palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus (b. l. 40–43) ir paaiškino, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog 2019 m. spalio 10 d. atsakovė raštu Nr. 2SD-5349-(14.2.50) „Dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo“ informavo, kad parengė sprendimo atkurti nuosavybės teises S. Ž. vardu, kompensuojant pinigais už neatkurtą 2,8175 ha žemės plotą, projektą. Rašte taip pat nurodyta, kad posėdis, kuriame bus svarstomas Sprendimo priėmimo klausimas, vyks 2019 m. spalio 29 d. 10.30 val. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriuje adresu (duomenys neskelbtini), Alytus, 104 kabinete. Pareiškėjas buvo kviečiamas susipažinti su parengtu sprendimo projektu bei informuojama, kad neatvykus sprendimas bus priimtas jam nedalyvaujant. Minėtą raštą pareiškėjas gavo tik 2019 m. lapkričio 5 d., todėl negalėjo susipažinti su parengtu sprendimo projektu, dalyvauti priimant sprendimą bei išreikšti savo nuomonę. Taigi, atsakovė pavėluotai jį informavo, veikė netinkamai ir neapdairiai ir dėl to pareiškėjas neturėjo galimybės išreikšti valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į valstybės išperkamai priskirtą žemę.
Visus šiuos pareiškėjo skundo argumentus paneigia Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos išdėstyti motyvai ir argumentai bei juos pagrindžiantys bei patvirtinantys dokumentai. Pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriaus archyve saugomoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus nustatyta, kad Alytaus rajono Butrimonių apylinkės agrarinės reformos tarnybai Ž. S., S., 1992 m. rugpjūčio 13 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savininko Ž. V., A., turėtą žemę, išmokant kompensaciją.
2003 m. balandžio 28 d. buvo gautas (gavimo Nr. 6-42) S. Ž. mirties liudijimo (mirė (duomenys neskelbtini)) nuorašas. Paveldėjimo teisės liudijimas apie tai, kas yra S. Ž. turto paveldėtojas, nebuvo pateiktas.
Alytaus skyrius 2019 m. spalio 8 d. parengė pažymą Nr. 2NPAŽ-44-(14.2.50.) „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje buvo nurodyta, kad S. Ž. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2,8175 ha žemės. Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis buvo nustatyta, kad pareiškėjas yra paveldėjęs kitą mirusios S. Ž. turtą, todėl jis 2019 m. spalio 10 d. raštu Nr. 2SD-5349-(14.2.50.) buvo informuotas, kad Alytaus skyrius parengė sprendimo atkurti nuosavybės teises S. Ž. vardu, kompensuojant pinigais už 2,8175 ha žemės plotą, projektą ir posėdis, kuriame bus svarstomas Sprendimo priėmimo klausimas, vyks 2019 m. spalio 29 d. Šis pranešimas buvo išsiųstas registruotu laišku 2019 m. spalio 11 d., tai įrodo registruotos korespondencijos sąrašas. Todėl pareiškėjo motyvai, kad atsakovė elgėsi nerūpestingai, netinkamai vykdė administracines procedūras, laiku neinformavo apie svarstymą dėl minėto Sprendimo priėmimo, yra nepagrįsti ir nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą.
Pažymėjo, kad ilgą laiką nuosavybės teisių atkūrimo procese vyko teismo procesai dėl buvusio savininko V. Ž. nuosavybės teise Alytaus savivaldybės (duomenys neskelbtini) valdytos 11,27 ha žemės juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Neteisingai pareiškėjas supranta ir aiškina Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad jis gali keisti mirusios pretendentės S. Ž. valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis <...>.
Pretendentė S. Ž. buvo išreiškusi valią atkurti nuosavybės teises, išmokant kompensaciją pinigais, todėl sprendimas jos vardu ir privalėjo būti priimtas, išmokant kompensaciją pinigais. O pareiškėjas, jos turto įpėdinis, turėtų šią kompensaciją paveldėti.
Pareiškėjui 2019 m. lapkričio 8 d. su lydraščiu Nr. 2SD-6079-(14.2.50.) „Dėl sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo išsiuntimo“ buvo išsiųstas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 2S-142-(14.2.3.) dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei S. Ž., nurodant, kad pareiškėjas per 20 darbo dienų nuo šio rašto gavimo dienos turi pateikti paveldėjimo teisės liudijimą (kad paveldėjo S. Ž. priklausančią piniginę kompensaciją) bei raštu pranešti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriui S. Ž. paveldėtojų banko sąskaitas, į kurias bus pervedama piniginė kompensacija.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 2S- 142-(14.2.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei S. Ž.“ priimtas teisėtai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, bei kitais teisės aktais, todėl nenaikintinas.
Skundas netenkintinas.
Pareiškėjas patikslintu skundu (priimtas 2020 m. balandžio 20 d. nutartimi (b. l. 36) prašo: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 2S-142-(14.2.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei S. Ž.“; 2) įpareigoti atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos pašalinti padarytą pažeidimą, t. y. tinkamai informuoti pareiškėją apie teisę pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą (b. l. 25–29).
Skundu pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises kitu būdu, nei nurodyta pretendentės prašyme, panaikinus ginčijamą sprendimą.
Bylos duomenimis, Alytaus rajono Butrimonių apylinkės agrarinės reformos tarnybai Ž. S., S., 1992 m. rugpjūčio 13 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savininko Ž. V., A., turėtą žemę, išmokant kompensaciją (b. l. 58–59).
2003 m. balandžio 28 d. buvo gautas (gavimo Nr. 6-42) S. Ž. mirties liudijimo (mirė (duomenys neskelbtini)) nuorašas (b. l. 51–52). Paveldėjimo teisės liudijimas apie tai, kas yra S. Ž. turto paveldėtojas, į nuosavybės teisių atkūrimo bylą pateiktas nebuvo.
Alytaus skyrius 2019 m. spalio 8 d. parengė pažymą Nr. 2NPAŽ-44-(14.2.50.) „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje buvo nurodyta, kad S. Ž. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2,8175 ha žemės (nuosavybės teisių atkūrimo byloje). Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pareiškėjas yra paveldėjęs kitą mirusios S. Ž. turtą, todėl jis 2019 m. spalio 10 d. raštu Nr. 2SD-5349-(14.2.50.) buvo informuotas, kad Alytaus skyrius parengė sprendimo atkurti nuosavybės teises S. Ž. vardu, kompensuojant pinigais už 2,8175 ha žemės plotą, projektą ir posėdis, kuriame bus svarstomas Sprendimo priėmimo klausimas, vyks 2019 m. spalio 29 d. (b. l. 8). Šis pranešimas išsiųstas registruotu laišku 2019 m. spalio 11 d., tai įrodo registruotos korespondencijos sąrašas (b. l. 9).
Pareiškėjas V. M. yra S. Ž. turto įpėdinis, tai patvirtina byloje pateiktas liudijimas (b. l. 30).
Pareiškėjas rašte nurodytu laiku buvo kviečiamas susipažinti su parengtu sprendimo projektu. Raštą pareiškėjas gavo tik 2019 m. lapkričio 5 d. (b. l. 9), todėl negalėjo susipažinti su sprendimo projektu, dalyvauti priimant sprendimą bei išreikšti savo nuomonę.
Atsakovė 2019 m. lapkričio 8 d. raštu Nr. 2SD-6079-(14.2.50) „Dėl sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo išsiuntimo“ atsiuntė 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 2S-142-(14.2.3) dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei S. Ž., kuriuo nusprendė už 2,8175 ha neatkurtos žemės plotą kompensuoti pinigais – 1 163 Eur (b. l. 6–7).
Nuosavybės teisių atkūrimo santykių specifika lemia tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas įgyvendinamas ne pagal bendras civilinės teisės normas, o specialių restitucijos santykius reguliuojančių teisės aktų pagrindu, t. y. pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas, Įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Tvarka).
Iš nuosavybės teisių atkūrimą (restituciją) reglamentuojančių teisės normų matyti, kad įstatymų leidėjas pasirinko ribotą restituciją. Įstatymais reguliuojant nuosavybės teisių atkūrimą, buvo būtina atsižvelgti į tai, kad per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teises (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma. Įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę nacionalizuotą turtą susigrąžinti natūra. Tačiau kartu numatyta galimybė natūra turto negrąžinti, o jį iš buvusių savininkų išpirkti, nuosavybės teisę atkuriant kitais įstatyme numatytais būdais. Konstitucinis Teismas 2002 m. gegužės 10 d. nutarime pabrėžė, kad išlikęs nekilnojamasis turtas (taip pat ir žemė) nėra grąžinamas savininkams natūra, bet nuosavybės teisė yra atkuriama kitais įstatymų numatytais būdais.
Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Šio įstatymo preambulėje konstatuojama, kad piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra – už jį teisingai atlyginama. Šio įstatymo 12 straipsnyje yra nustatyti atvejai, kuriais valstybė žemę išperka.
Konstitucinės justicijos bylose ne kartą yra pažymėta, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki šios konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 21 d. sprendimas byloje Aleksa prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 27576/05).
Atsakovė šioje administracinėje byloje pagal vykdomų funkcijų apimtį bei paskirtį, veiklos pobūdį, turimus įgaliojimus priskirtina viešojo administravimo subjektams, todėl savo veikloje (taip pat priimdama administracinius aktus) privalo vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) nuostatomis. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte nustatytas įstatymo viršenybės principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o veikla atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektą įpareigoja veikti tik pagal įstatymo jam suteiktus įgaliojimus. Viešojo administravimo subjektas turi tik tas galias, kurios jam konkrečiai suteiktos, plečiamas kompetencijos aiškinimas negalimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-1166/2005, 2012 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A302-233/2012, 2016 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-506-525/2016).
Atsakovė, būdama viešojo administravimo subjektu, priimdama sprendimus turi vadovautis ne tik įstatymu, tačiau yra saistoma ir gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą, valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai.
Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos įpareigoja viešojo administravimo subjektus priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-617/2013).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 išaiškino, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo panaikinti 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 2S-142-(14.2.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei S. Ž.“. Teismo vertinimu, sprendimas išsamiai motyvuotas, nurodytas priimto sprendimo teisinis reglamentavimas, skundžiamas sprendimas aiškus ir nesukuria galimybės jį traktuoti kitaip, nei nurodyta, ir elgtis dviprasmiškai, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamas administracinis aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir šiuo aspektu naikinti jį nėra teisinio pagrindo.
Be to, pažymėtina, jog teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) nustato imperatyvią pareigą patikrinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nurodytų pagrindų, dėl kurių viešojo administravimo metu priimtas sprendimas (įsakymas, aktas ir t. t.) yra naikintinas (ABTĮ 10, 23 str., LVAT 2010 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1610/2010 ir kt.). ABTĮ 91 straipsnio 1 dalis nurodo, jog administracinis aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra: neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (1 p.); neteisėtas dėl to, jog jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas (2 p.); neteisėtas dėl to, jog jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (3 p.). Teismas nenustatė ABTĮ 91 straipsnio 1 dalyje numatytų administracinių aktų naikinimo pagrindų.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.
Iki 2012 m. lapkričio 22 d. galiojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu Įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.
Nuo 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojo nauja Įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimais (2012 m. lapkričio 8 d. Įstatymo Nr. XI-2404 redakcija, Žin., 2012, Nr. 135-6878), kuri nebenumato piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Taigi tiek Įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose vėliausiai ir nepraleidus Įstatymo nustatytų terminų išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią tuo atveju, kai Įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
Nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo vienas iš esminių aspektų yra būtent išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.
Vertindama, ar S. Ž. pagrįstai nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,8175 ha žemės dalį, nesutinkant turto paveldėtojui, teisėjų kolegija pabrėžia, jog piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, jis šio įstatymo 17 straipsnyje numatytų institucijų, piliečiui paprašius, pakeičiamas administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. sausio 1 d. Nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę, ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.
Taigi, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) 3 dalyje nurodyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.
Alytaus rajono Butrimonių apylinkės agrarinės reformos tarnybai Ž. S., S., 1992 m. rugpjūčio 13 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savininko Ž. V., A., turėtą žemę, išmokant kompensaciją (b. l. 58–59). Kito prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo S. Ž. nepateikė. Taigi, S. Ž. aiškiai išreiškė valią atkurti nuosavybės teises išmokant kompensaciją. 2003 m. balandžio 28 d. gautas (gavimo Nr. 6-42) S. Ž. mirties liudijimo (mirė (duomenys neskelbtini)) nuorašas (b. l. 51–52).
Tokiu būdu S. Ž., mirusi (duomenys neskelbtini), iki 2003 m. balandžio 1 d. išreiškė valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo ir daugiau jos nekeitė. Po S. Ž. mirties jos teisių ir pareigų perėmėjai neteko teisės į nuosavybės teisių atkūrimą jų pageidaujamu būdu. Atkuriant nuosavybės teises įpėdiniai negali turėti daugiau teisių negu jų turėjo palikėjas.
Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kai įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
Atkūrimo įstatyme nustatytas terminas, iki kada piliečiai gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, yra naikinamasis, t. y. jis nepratęsiamas ir neatnaujinamas. Atkūrimo įstatymas nenustatė nuosavybės teisių atkūrimą į žemę vykdančios institucijos pareigos iki 2012 m. sausio 31 d. visais atvejais (visateisės į nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinimo apimtimi) priimti sprendimus dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, parinkimo, todėl dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusį neatkurtos žemės plotą taikytini būdai, kurie Atkūrimo įstatyme nustatyti nuo 2012 m. vasario 1 d., t. y. nuosavybės teisių atkūrimas natūra, jei tai yra galima, arba pinigais, jei nuosavybės teisių atkūrimas natūra nėra galimas (Atkūrimo įstatymo 21 str. 3 d.). Tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-436-415/2020).
Kaip minėta, Alytaus rajono Butrimonių apylinkės agrarinės reformos tarnybai Ž. S., S., 1992 m. rugpjūčio 13 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savininko Ž. V., A., turėtą žemę, išmokant kompensaciją, o 2003 m. balandžio 28 d. gautas (gavimo Nr. 6-42) S. Ž. mirties liudijimo (mirė (duomenys neskelbtini)) nuorašas.
Nustačius pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, kad pareiškėjas yra paveldėjęs kitą mirusios S. Ž. turtą, jis 2019 m. spalio 10 d. raštu Nr. 2SD-5349-(14.2.50.) buvo informuotas, kad Alytaus skyrius parengė sprendimo atkurti nuosavybės teises S. Ž. vardu, kompensuojant pinigais už 2,8175 ha žemės plotą, projektą ir posėdis, kuriame bus svarstomas minėto Sprendimo priėmimo klausimas, vyks 2019 m. spalio 29 d. Šis pranešimas buvo išsiųstas registruotu laišku 2019 m. spalio 11 d., tai įrodo registruotos korespondencijos sąrašas. Taigi, pareiškėjo motyvas, kad atsakovė elgėsi nerūpestingai, netinkamai vykdė administracines procedūras, laiku neinformavo apie svarstymą dėl minėto sprendimo priėmimo, atmestinas.
Teisėjų kolegija, kaip minėta, dar kartą pažymi, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis <...>. S. Ž. buvo išreiškusi valią atkurti nuosavybės teises, išmokant kompensaciją pinigais, todėl sprendimas jos vardu ir privalo būti priimtas, išmokant kompensaciją pinigais.
Pranešimas ar nepranešimas piliečiui apie kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus nesudaro kliūčių patiems pretendentams domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir teikti prašymą dėl kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui. Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su aplinkybe, jog pareiškėjas pranešimą apie posėdį gavo pavėluotai ir taip buvo suvaržytos jo teisės (dėl to ginčo byloje nekilo), tačiau teismui nenurodytos priežastys, dėl kurių siunta įteikta pavėluotai, tokių priežasčių nenurodė ir pareiškėjas, nors siunta buvo išsiųsta laiku, todėl teigti, kad tai yra atsakovės kaltė, nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju laikytina, jog pareiškėjo teisės buvo suvaržytos, tačiau toks pažeidimas nelaikomas esminiu, turinčiu įtakos priimto sprendimo teisėtumui, o formalaus pobūdžio, todėl priimto sprendimo dėl šio pareiškėjo nurodyto pažeidimo naikinti nėra pagrindo.
Antras pareiškėjo reikalavimas, kuriuo pareiškėjas prašo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos pašalinti padarytą pažeidimą, t. y. tinkamai informuoti jį apie teisę pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, yra išvestinio pobūdžio, todėl, nepatenkinus pagrindinio reikalavimo dėl sprendimo panaikinimo, nėra pagrindo tenkinti išvestinį reikalavimą ir įpareigoti instituciją atlikti veiksmus. Remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu skundas atmestinas.
Visus kitus proceso dalyvių argumentus teismas laiko pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundo atmetimui (patenkinimui). Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas, taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo V. M. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.