Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-94-483/2018

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2018-03-09
Bylos Nr.: 1A-94-483/2018
Teisminio proceso Nr.: 1-38-1-00077-2006-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Viktoras Kažys, Violeta Ražinskaitė, Kęstutis Jucys
Nuteistasis: P. O.
Civilinis ieškovas: AB „T. L.“
Advokatai: Romualdas Mikliušas, Kęstutis Kvainauskas

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-94-483/2018Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00077-2006-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.10.1; 1.2.14.7.2.1; 2.1.14; 2.1.15.3.3.2; 2.4.6.4.2. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 9 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Jucio, Viktoro Kažio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Violetos Ražinskaitės,

sekretoriaujant Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorui Gintarui Eidukevičiui,nuteistajam P. O.,gynėjams advokatams Romualdui Mikliušui, Sigitui Mikliušui,civilinio ieškovo AB „T. L.“ atstovei I. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio ieškovo UAB „O.“ (dabar AB „T. L.“) atstovo advokato Kęstučio Kvainausko ir nuteistojo P. O. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo P. O. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 184 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant P. O. per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, dirbti ir sistemingai kas mėnesį dengti padarytos žalos atlyginimą, mokant ne mažiau 50 proc. gaunamų pajamų.

P. O. nutraukta baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 3 dalį, nes suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Iš nuteistojo P. O. priteista 2 127 291,65 Eur turtinei žalai ir 2 000 Eur turėtoms atstovo išlaidoms atlyginti civiliniam ieškovui UAB „O.“.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas, paskirtas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokurorės 2006 m. rugsėjo 29 d. nutarimu į P. O. turtą: 1/2 dalį 0,4219 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį 53,95 kv. m. bendro ploto gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį pagalbinio pastato - rūsio, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); motociklą „BMW R35“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini); keleivinį automobilį „Renault Scenic RX4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini); priekabą „RYDWAN A750/5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), paliktas galioti civilinio ieškinio užtikrinimui iki nuosprendžio įvykdymo.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas, paskirtas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokurorės 2009 m. gruodžio 24 d. nutarimu į R. N. turtą: 23,2000 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 0,5000 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypą su statiniais, esantį (duomenys neskelbtini), registro (duomenys neskelbtini), unikalus numeris yra (duomenys neskelbtini); 186,31 kv. m. bendro ploto priklausinį-pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); priklausinį – pastatą - ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 30,06 kv. m. bendro ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 28 901,73 Eur indėlį AB „Swedbank“, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), automobilį „Mercedes Benz E320“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), panaikintas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. P. O. nuteistas už tai, kad, dirbdamas UAB „O.“ Vilniaus regiono atstovybės netiesioginės prekybos vadybininku nuo 2005 m. sausio 6 d. iki 2006 m. rugsėjo 14 d., iššvaistė jam patikėtą didelės – 2 127 291, 65 Eur (7 345 112, 63 Lt) – vertės svetimą turtą, t. y. būdamas atsakingas už UAB „O.“ Vilniaus regiono atstovybės netiesioginės prekybos įgaliotinių, kurie pagal sudarytas su UAB „O.“ pavedimo sutartis buvo įgalioti platinti mobiliojo ryšio paslaugas ir įrangą, darbo organizavimą, koordinavimą ir kontrolę bei paimtų prekių apskaitą ir atsiskaitymus už jas, iš sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), išdavęs prekes, UAB „O.“ vardu išrašydavo PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodydavo tikrovės neatitinkančius duomenis, kad mobiliojo ryšio telefonai ir kitos prekės UAB „O.“ klientams (tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims) parduodami, panaudojant „lojalumo“ ir „akcijos“ nuolaidas per agentus – R. A., D. B., R. G., A. K., V. P., V. V., V. V., nors iš tiesų agentai sąskaitose faktūrose nurodytų pardavimo operacijų realiai neatliko, PVM sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai (tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys) nuolaidomis nesinaudojo, mobiliojo ryšio aparatų ir kitų prekių nepirko ir jų negavo. Taip mobiliojo ryšio telefonų aparatai ir kitos prekės, nepagrįstai pasinaudojant „lojalumo“ ir „akcijos“ nuolaidomis, buvo parduoti už žymiai mažesnę kainą negu tikroji jų vertė ar perduoti neatlygintinai nenustatytiems asmenims:

Šalies argumentai

1.1. P. O. PVM sąskaitose faktūrose nurodė, kad mobiliojo ryšio telefonų aparatai ir kitos prekės su „lojalumo“ ir „akcijos“ nuolaidomis, t. y. už žymiai mažesnę kainą negu tikroji jų vertė, buvo parduoti lengvatinėmis sąlygomis per agentą R. A. konkretiems pirkėjams (tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims), nors dokumentų, patvirtinančių galimybę parduoti lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo, o sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai šiose sąskaitose faktūrose nurodytų prekių nepirko, jų negavo ir nuolaidomis nesinaudojo, todėl P. O. iššvaistė UAB „O.“ priklausantį 54 159,62 Eur (187 002,32 Lt) vertės turtą;

1.2. P. O. PVM sąskaitose faktūrose nurodė, kad mobiliojo ryšio telefonų aparatai ir kitos prekės su „lojalumo“ ir „akcijos“ nuolaidomis, t. y. už žymiai mažesnę kainą negu tikroji jų vertė, buvo parduoti lengvatinėmis sąlygomis per agentą D. B. konkretiems pirkėjams (tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims), nors dokumentų, patvirtinančių galimybę parduoti lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo, o sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai šiose sąskaitose faktūrose nurodytų prekių nepirko, jų negavo ir nuolaidomis nesinaudojo, todėl P. O. iššvaistė UAB „O.“ priklausantį 731 951,85 Eur (2 527 283,35 Lt) vertės turtą;

1.3. P. O. PVM sąskaitose faktūrose nurodė, kad mobiliojo ryšio telefonų aparatai ir kitos prekės su „lojalumo“ ir „akcijos“ nuolaidomis, t. y. už žymiai mažesnę kainą negu tikroji jų vertė, buvo parduoti lengvatinėmis sąlygomis per agentą R. G. konkretiems pirkėjams (tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims), nors dokumentų, patvirtinančių galimybę parduoti lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo, o sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai šiose sąskaitose faktūrose nurodytų prekių nepirko, jų negavo ir nuolaidomis nesinaudojo, todėl P. O. iššvaistė UAB „O.“ priklausantį 164 513,63 Eur (568 032,66 Lt) vertės turtą;

1.4. P. O. PVM sąskaitose faktūrose nurodė, kad mobiliojo ryšio telefonų aparatai ir kitos prekės su „lojalumo“ ir „akcijos“ nuolaidomis, t. y. už žymiai mažesnę kainą negu tikroji jų vertė, buvo parduoti lengvatinėmis sąlygomis per agentą V. P. konkretiems pirkėjams (tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims), nors dokumentų, patvirtinančių galimybę parduoti lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo, o sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai šiose sąskaitose faktūrose nurodytų prekių nepirko, jų negavo ir nuolaidomis nesinaudojo, todėl P. O. iššvaistė UAB „O.“ priklausantį 229 055,01 Eur (790 881,14 Lt) vertės turtą;

1.5. P. O. PVM sąskaitose faktūrose nurodė, kad mobiliojo ryšio telefonų aparatai ir kitos prekės su „lojalumo“ ir „akcijos“ nuolaidomis, t. y. už žymiai mažesnę kainą negu tikroji jų vertė, buvo parduoti lengvatinėmis sąlygomis per agentą A. K. konkretiems pirkėjams (tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims), nors dokumentų, patvirtinančių galimybę parduoti lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo, o sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai šiose sąskaitose faktūrose nurodytų prekių nepirko, jų negavo ir nuolaidomis nesinaudojo, todėl P. O. iššvaistė UAB „O.“ priklausantį 267 583,43 Eur (padaryta klaida – turi būti 367 583,43 Eur) (1 269 192,08 Lt) vertės turtą;

1.6. P. O. PVM sąskaitose faktūrose nurodė, kad mobiliojo ryšio telefonų aparatai ir kitos prekės su „lojalumo“ ir „akcijos“ nuolaidomis, t. y. už žymiai mažesnę kainą negu tikroji jų vertė, buvo parduoti lengvatinėmis sąlygomis per agentą V. V. konkretiems pirkėjams (tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims), nors dokumentų, patvirtinančių galimybę parduoti lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo, o sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai šiose sąskaitose faktūrose nurodytų prekių nepirko, jų negavo ir nuolaidomis nesinaudojo, todėl P. O. iššvaistė UAB „O.“ priklausantį 74 136,23 Eur (255 977,57 Lt) vertės turtą;

1.7. P. O. PVM sąskaitose faktūrose nurodė, kad mobiliojo ryšio telefonų aparatai ir kitos prekės su „lojalumo“ ir „akcijos“ nuolaidomis, t. y. už žymiai mažesnę kainą negu tikroji jų vertė, buvo parduoti lengvatinėmis sąlygomis per agentą V. V. konkretiems pirkėjams (tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims), nors dokumentų, patvirtinančių galimybę parduoti lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo, o sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai šiose sąskaitose faktūrose nurodytų prekių nepirko, jų negavo ir nuolaidomis nesinaudojo, todėl P. O. iššvaistė UAB „O.“ priklausantį 505 891,89 Eur (1 746 743,51 Lt) vertės turtą.

1.8. Taigi P. O. nuo 2005 m. sausio 6 d. iki 2006 m. rugsėjo 14 d., būdamas materialiai atsakingas už UAB „O.“ jam patikėtą šios bendrovės turtą, turėdamas pareigą tvarkyti jam patikėtą materialinių vertybių apskaitą, nustatyta tvarka rengti ir teikti prekines, pinigines ir kitas ataskaitas apie šių materialinių vertybių judėjimą ir likučius, šių pareigų nevykdydamas, tyčia neatlygintinai arba už žymiai mažesnę pinigų sumą negu jų tikroji vertė perdavė 11 176 vienetus mobiliojo ryšio telefonų aparatų ir kitų prekių nenustatytiems asmenims ir tokiu būdu jam patikėtą svetimą, priklausantį UAB „O.“, didelės – 2 127 291,65 Eur (7 345 112,63 Lt) – vertės turtą tyčia iššvaistė, tuo šiai bendrovei padarydamas didelę turtinę žalą.

2. Civilinio ieškovo UAB „O.“ atstovas advokatas K. Kvainauskas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. nuosprendį pakeisti dalyje, kurioje buvo panaikintas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokurorės 2009 m. gruodžio 24 d. nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, taikytas šiam R. N. turtui: 23,2000 ha ploto žemės sklypui, esančiam Šalčininkų r., Skvironių k., unikalus Nr. 8547-0006-0270; 0,5000 ha ploto žemės sklypui, esančiam Vilniaus r., Didžiasalio k., unikalus Nr. 4400-1634-8864; žemės sklypui su statiniais, esančiam Vilniaus r., Didžiasalio k., Ežero g. 32, registro Nr. 41/42110, unikalus Nr. 4162-0200-0338; 186,31 kv. m bendro ploto priklausiniui - gyvenamajam namui, unikalus Nr. 4400-0888-9974; priklausiniui - ūkiniam pastatui, unikalus Nr. 4400-1072-0242; 30,06 kv. m bendro ploto butui, esančiam Kalvarijų g. 57B-35, Vilniuje, unikalus Nr. 1097-4005-3010:0019; 28 901,73 Eur indeliui AB „Swedbank”, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini); automobiliui „Mercedes-Benz E320“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas WDB2112891X208124, ir šį nutarimą palikti galioti civilinio ieškinio užtikrinimui iki nuosprendžio įvykdymo. Taip pat prašo iš P. O. išieškoti 5 082 Eur UAB „O.“ naudai dėl patirtų išlaidų baudžiamojoje byloje.

2.1. Apeliantas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimis, kuriomis panaikintas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į R. N. turtą ir dėl nepriteistos visos sumos už UAB „O.“ atstovavimą.

2.2. Civilinio ieškovo atstovas teigia, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 151 straipsnio 7 dalyje įtvirtintais pagrindais laikino nuosavybės teisės apribojimo į R. N. turtą pratęsimas yra ne tik galimas, bet ir būtinas. Išanalizavus tiek baudžiamosios bylos duomenis, tiek ir duomenis, saugomus VšĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre (toliau – NTR), akivaizdu, kad R. N. jai nuosavybės teise priklausantį turtą įgijo ne iš savo pajamų. Atstovas abejoja R. N. ir jos tėvų Jadvygos ir S. K. parodymais, vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turto deklaracijos patikimumu, 200 000 Lt dovanojimu. Civilinio ieškovo atstovas pateikia savo išvadas dėl pateiktų 11 priedų ir nurodo, kad R. N. prieš susipažindama su atsakovu iš vienuolikos nekilnojamųjų daiktų įgijo ir realizavo 3, o likusius 8 įgijo jau vesdama bendrą ūkį su atsakovu, iš kurių dalį realizavo iki laikinojo nuosavybės teisės apribojimo pritaikymo. Anot apelianto, byloje yra duomenų, iš kurių matyti, kad atsakovas naudojosi R. N. sąskaitomis tam, jog išgrynintų pinigus, net tada, kai jo sąskaitos buvo areštuotos. Apelianto manymu, absoliučiai didžioji tiek nekilnojamojo, tiek ir kilnojamojo turto dalis buvo įgyta R. N., jai su atsakovu pradėjus vesti bendrą ūkį. Visos R. N. neva iš tėvų ir iš velionio sutuoktino įmonės gautos pajamos buvo gautos ne banko pervedimais, o grynais pinigais, kurie nebuvo buhalteriškai apskaityti ir juridiškai pagrįsti. Pasak apelianto, R. N. įgyto turto kilmė kelia itin didelių abejonių.

2.3. Apelianto manymu, R. N. šioje byloje nesant nei įtariamajai, nei kaltinamajai, nei teisiamajai negali būti taikoma taisyklė, jog visos abejonės vertinamos įtariamojo, kaltinamojo ar teisiamojo naudai. Be to, pagal susiformavusią teismų praktiką nepagrįsto praturtėjimo bylose būtent R. N. turėtų įrodyti, kad turėjo pakankamai legaliai įgytų lėšų visam turtui įsigyti. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino laikiną nuosavybės teisės apribojimo taikymą R. N.

2.4. Civilinio ieškovo atstovas nesutinka ir su nuosprendžio dalimi, kuria priteista tik dalis UAB „O.“ turėtų atstovavimo išlaidų, t. y. 2 000 Eur. Apeliantas teigia, kad teismo argumentacija šiuo klausimu yra neaiški ir nepagrįsta. Ieškovui nesuprantamas teismo argumentas, kad UAB „O.“ apskaitos sistema ir galimi jos trūkumai atsakovą paskatino iššvaistyti 2 127 291,65 Eur (7 345 112,61 Lt). Ieškovo įsitikinimu 5 082 Eur yra itin maža suma, kurios yra prašoma už atstovavimą visos baudžiamosios bylos laikotarpiu. Anot apelianto, šis baudžiamasis procesas trunka jau beveik dešimtmetį, kai kuriems nusikaltimams jau suėjo apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas, byla yra didelės apimties (98 tomai). Apelianto nuomone, teismo teiginiai, kad 5 082 Eur yra nepagrįsta suma atstovavimo baudžiamajame procese atlyginimui, yra neracionalūs.

3. Nuteistasis P. O. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.

3.1. Apeliantas nurodo, kad nesutinka su Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. nuosprendžiu, nes buvo pažeisti materialinės ir procesinės teisės nuostatos, baudžiamosios teisės principai, nuosprendžio surašymo taisyklės.

3.2. Anot apelianto, jau ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta daug klaidų ir byla nebuvo tinkamai paruošta teismui, nes nebuvo pateiktos pačios svarbiausios aplinkybės, neatlikta revizija, nesurinkti visi dokumentai, nebuvo paskirtos būtinos rašysenos ekspertizės, nepatikrinti visi kompiuteriai ir pan. P. O. kaltė iššvaisčius UAB „O.“ turtą iš esmės grindžiama suklastotomis PVM sąskaitomis faktūromis, kurios suformuotos tik su jam priklausančio kompiuterio prieiga. Ši aplinkybė grindžiama tik suinteresuoto asmens UAB „O.“ teiginiais. Nagrinėjant bylą teisme paaiškėjo, kad nors minėtos PVM sąskaitos faktūros ir perkėlimo važtaraščiai formuojami virtualioje erdvėje, tačiau nebuvo tirta ar jie buvo suformuoti P. O. kompiuteriu ar kuriuo nors kitu. Apie galimą tokį patikrinimą patvirtino ir liudytojas A. D. Todėl lieka nepaneigta jo versija, apie tai, jog ant minėtų dokumentų galima įrašyti jo prieigos (indekso) numerį ir kitu kompiuteriu. Be to, teismas neįvertino Ekonominį tyrimą atlikusios ekspertės nurodymų, t. y. nėra galimybės nustatyti sandėlyje buvusių telefonų likučio, nes nebuvo atliekama privaloma inventorizacija, nebuvo atliekama tinkama apskaita (nevesti PVM sąskaitų faktūrų ir perkėlimo važtaraščių rejestrai, užsakymų registrai), neįmanoma nustatyti, kas pridavė suklastotas PVM sąskaitas faktūras į archyvą, nes bendrovėje nesilaikyta dokumentų archyvavimo tvarkos, neįmanoma nustatyti telefonų aparatų įsigijimo kainos, nes UAB „O.“ nepateikė apie tai informacijos. Apeliantas pažymi, kad, be šių aplinkybių, neįmanoma patikrinti kaltinime nurodytų faktų dar ir todėl, kad dalis PVM sąskaitų faktūrų nėra pasirašytos arba neaišku kas jas pasirašė, neįmanoma nustatyti, kas pagal suklastotas PVM sąskaitas faktūras mokėjo pinigus UAB „O.“ salonuose, kas, kada ir iš kur gavo (paėmė) suklastotas PVM sąskaitas faktūras, pradėjus tyrimą UAB „O.“, iš kur atsirado papildomos PVM sąskaitos faktūros ir kiti dokumentai, kuriuos teisme pateikė advokatas R. L., konkretaus telefono aparato „judėjimo“ nuo jo išrašymo iš centrinio sandėlio iki vartotojo.

3.3. Nuteistojo manymu, apygardos teismas privalėjo ištirti ir nustatyti, kas konkrečiai UAB „O.“ buvo atsakingas už dokumentų pridavimą, kodėl nebuvo laikomasi nustatytos dokumentų parengimo, įforminimo, pridavimo tvarkos, kodėl nebuvo vedami privalomi registrai, kurie yra svarbūs sprendžiant dėl civilinio ieškinio patenkinimo. Nuteistasis taip pat nesutinka ir su UAB „O.“ patirtos žalos dydžiu, nes nuosprendyje priteistame civiliniame ieškinyje yra nurodyta absoliučiai galima maksimali telefonų vertė, t. y. su UAB „O.“ maksimaliu pelnu.

3.4. Apelianto teigimu byloje buvo nustatyti neatitikimai dokumentuose ir „Scala“ programoje, tačiau nėra nustatyta kas ir kaip iššvaistė telefonus. Nuteistasis teigia, kad pagal nustatytus duomenis, jis per jo darbo laikotarpį turėjo išnešti virš 100 telefonų kiekvieną dieną, o tai fiziškai neįmanoma.

3.5. Apeliantas nesutinka ir su Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 3 dalies taikymu, kuriuo nustatyta, kad P. O. turi sistemingai kas mėnesį dengti padarytos žalos atlyginimą, mokant ne mažiau kaip 50 proc. gaunamų pajamų. Visų pirma, šis Lietuvos Respublikos BK straipsnis nenumato teismui tokio sprendimo galimybės. Antra, buvo „įsibrauta“ į kitos teisenos reguliavimo sferą ir neatsižvelgta nei į jo gaunamas pajamas, nei į išlaidas.

4. Civilinio ieškovo UAB „O.“ atstovas advokatas K. Kvainauskas atsikirtime prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas

5. Asmuo, kurio interesus liečia nuosprendis, R. N., atsiliepime prašo civilinio ieškovo UAB „O.“ apeliacinį skundą atmesti.

Šalies argumentai

5.1. R. N. nurodė, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nurodė visas aplinkybes, susijusias su jos pajamomis bei įgytu turtu, bei, jog jos pagrįstos Vilniaus apygardos teismui pateiktais dokumentais (deklaracijos, sutartys ir kt.). Byloje nėra objektyvių duomenų, jog minėtas turtas buvo įsigytas iš nusikalstamų lėšų. Visi duomenys buvo pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai, kuri nėra pripažinusi ir konstatavusi, jog R. N. pajamos ir turtas buvo gauti iš nusikalstamų lėšų.

Žemesnės instancijos teismas

6. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. vasario 3 d. nuosprendžiu panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2017 m. lapkričio 7 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 3 d. nuosprendžio dalį, kuria P. O. pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį išteisintas, ir šią bylos dalį perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

7. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė civilinio ieškovo atstovo ir nuteistojo apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o civilinio ieškovo atstovo – atmesti, civilinio ieškovo UAB „O.“ atstovė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o nuo civilinio ieškovo UAB „O.“ atstovo advokato K. Kvainausko apeliacinio skundo atsisakė.

Motyvuojamoji dalis

8. Nuteistojo P. O. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nuo civilinio ieškovo UAB „O.“ (dabar AB „T. L.“) atstovo advokato K. Kvainausko apeliacinio skundo atsisakyta.

9. Dėl nuteistojo P. O. apeliacinio skundo

9.1. Baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį kyla tada, kai kaltininkas iššvaisto didelės vertės, t. y. kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (Lietuvos Respublikos BK 190 straipsnis), turtą (ar turtinę teisę). Turto iššvaistymas Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio prasme – tai tyčinis arba neatsargus kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto (turtinės teisės) neteisėtas, neatlygintinas perleidimas tretiesiems asmenims padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Esminis turto iššvaistymo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus iššvaistyto turto atžvilgiu. Turto iššvaistymo atveju kaltininkas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu, turtine teise disponuoja savo nuožiūra, pažeisdamas jam suteiktus įgaliojimus. Turto iššvaistymas objektyviai pasireiškia kaltininkui patikėto svetimo turto ar turtinės teisės neteisėtu, neatlygintinu perleidimu padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Patikėtas ar kaltininko žinioje esantis svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai perleidžiami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala. Turto (turtinės teisės) perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (pavyzdžiui, ir yra materialiai atsakingas už šį turtą ar turtinę teisę). Žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už turtą ar turtinę teisę. Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą ar turtinę teisę iššvaisto turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą ar turtinę teisę neatlygindamas jo vertės arba atlygindamas aiškiai neteisingai. Turtas laikomas svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise. Teismų praktikoje pripažįstama, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojui ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas, akcininkai neturi turtinės teisės valdyti, naudoti ir disponuoti įmonės turtu kaip nuosavu. Taigi vien asmens einamos pareigos bendrovėje nesuteikia jam teisės disponuoti įmonės turtu kaip savo. Turto iššvaistymas yra baigtas atsiradus Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnyje numatytiems padariniams, t. y. savininkui ar teisėtam valdytojui praradus turtą ar turtinę teisę (ar sumažėjus jų apimčiai), nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Turto iššvaistymo sudėtis yra materiali, todėl būtinasis požymis yra ir turtinė žala, kuri padaroma turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Turto iššvaistymas gali būti padarytas esant tiesioginei ir netiesioginei tyčiai. Turto iššvaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti. Turto iššvaistymas taip pat gali būti ir neatsargus, t. y. padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Kai turtas iššvaistomas dėl neatsargumo, teismai paprastai turi svarstyti turto iššvaistymo atskyrimo nuo civilinio delikto klausimus. Apie kaltės turinį sprendžiama atsižvelgus į įvairias objektyvias byloje nustatytas ir teismo išnagrinėtas aplinkybes: kaip kaltininkas elgėsi su jam patikėtu ar žinioje buvusiu turtu (kokios operacijos su turtu buvo atliktos, ar jos pagrįstos finansiniais dokumentais, ar nustatytas dokumentų klastojimo faktas, ar turtas naudotas įmonės ar asmeninėms reikmėms, ar įmonė dirbo pelningai, ar buvo padengiami įmonės įsiskolinimai ir pan.); ar įmonei buvo padaryta žalos ir kt.

9.2. Nuteistasis P. O. teisiamajame posėdyje neigė savo kaltę dėl jam patikėto turto pasisavinimo ar iššvaistymo. Nuteistasis teigė, kad gal būt aplaidžiai atliko savo pareigas, nes išrašydamas PVM sąskaitas faktūras iš netiesioginės prekybos įgaliotinių ne visada reikalaudavo telefonų ir kitų prekių pardavimų lengvatinėmis sąlygomis pagrįstumą patvirtinančių dokumentų. Nuteistasis pripažino, kad vidinio perkėlimo dokumentuose ir PVM sąskaitose faktūrose visuomet pasirašydavo ir uždėdavo savo antspaudą, tačiau neigė pasirašęs dokumentus, kuriuose rašoma, kad telefonai buvo parduoti su nuolaidomis, o klientai jų realiai negavo, ir uždėjęs ant jų antspaudą, nors spaudas yra panašus į P. O. naudotą tarnybinį antspaudą. P. O. paaiškino, kad nurodytas kaltinime PVM sąskaitas faktūras galėjo išrašyti ir sudėti į aplankalą kažkas kitas, o nuteistasis, nepastebėjęs, kad dokumentuose yra suklastotas jo parašas, PVM sąskaitas faktūras nunešti į archyvą. Nuteistasis P. O. nurodė, kad, išeidamas iš kabineto, antspaudo neužrakindavo, palikdavo jį ant savo darbinio stalo, todėl, nuteistojo manymu, juo galėjo pasinaudoti ir kiti asmenys, o gal telefonai realiai net nebuvo patekę į sandėlį, už kurį nuteistasis buvo atsakingas, nes tiek daug telefonų P. O. fiziškai nebuvo pajėgus išnešti. P. O. tvirtino, jog savo kompiuterio slaptažodį priklijuodavo prie ekrano, nes dažnai jį keisdavo, todėl jo prisijungimo duomenimis galėjo pasinaudoti ir kiti asmenys, be to, prieigą prie „Scala“ programos turėjo daug UAB „O.“ darbuotojų, todėl bet kas iš jų galėjo programoje padaryti pataisymus.

9.3. Tačiau tokie nuteistojo P. O. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. P. O. ikiteisminio tyrimo pradžioje parodė, kad PVM sąskaitose faktūrose pasirašydavo kaip atsakingas asmuo ir uždėdavo savo antspaudą, o susipažinęs su jam pateiktomis 92-omis PVM sąskaitomis faktūromis, kurios inkriminuotos jam pateiktame kaltinime, nurodė, kad būtent jis šias sąskaitas faktūras išrašė ir pasirašė bei uždėjo savo tarnybinį antspaudą (T. 63, b. l. 36-39). Iš bylos medžiagos matyti, kad šiuos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nuteistasis P. O. pakeitė po specialisto išvadų, kad P. O. parašas PVM sąskaitose faktūrose yra neinformatyvus, gavimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nuteistasis P. O. derina savo parodymus prie byloje esančių duomenų, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau juos paneigia kiti byloje esantys įrodymai.

9.4. UAB „O.“ sąskaitų išrašymo apskaitos programoje „Scala“ tvarkoje (2004-06-09 Nr. 2139206) 10.1. punkte nustatyta, kad už teisingą ir savalaikį sąskaitų išrašymą prekybos atstovams (agentams) atsakingi atitinkamos atstovybės regiono netiesioginės prekybos vadybininkas arba kiti paskirti atstovybės darbuotojai. Pavedimo sutartyje, sudarytoje tarp UAB „O.“ ir įgaliotinių vardu atidarytų įmonių, atsakingu UAB „O.“ asmeniu šioje sutartyje laikomas regiono netiesioginės prekybos vadybininkas, regiono atstovybės vadovo paskirtas atsakingu asmeniu. Liudytojas M. L., UAB „O.“ verslo kontrolierius, 2005-2006 metais dirbęs UAB „O.“ vyresniuoju buhalteriu, teisiamajame posėdyje parodė, kad išrašyti PVM sąskaitas faktūras parduodant telefonus iš P. O. kontroliuojamo sandėlio galėjo tik P. O., kuris buvo UAB „O.“ Vilniaus regiono atstovybės netiesioginės prekybos vadybininkas, ir su juo dirbusios apskaitininkės N. F. ir D. S. Kiti asmenys to padaryti neturėjo techninės galimybės. Liudytoja D. S., kuri dirbo viename kabinete su P. O., teisiamajame posėdyje parodė, kad ji turėjo savo spaudą, kuriuo naudojosi P. O. atostogų metu išrašydama važtaraščius ir PVM sąskaitas faktūras, kai reikėdavo įgaliotiniams išduoti prekes. Liudytojos D. S. parodymus patvirtina ir teisiamajame posėdyje perskaityti liudytojos N. F., Vilniaus regiono atstovybės apskaitininkės, ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai (Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalis). Pastaroji paaiškino, kad ji išrašydavo PVM sąskaitas faktūras ir važtaraščius, kai 2006 metais P. O. sirgo ir atostogavo kelias savaites (T. 37, b. l. 38-42). Iš UAB „O.“ pateiktų duomenų matyti, kad P. O. 2005 metais atostogavo nuo kovo 21 d. iki kovo 27 d. ir nuo rugpjūčio 29 d. iki rugsėjo 11 d., o 2006 metais jis atostogavo nuo gegužės 29 d. iki birželio 16 d. (T. 66, b. l. 122). Patikrinus šiuos duomenis su kaltinime nurodytomis PVM sąskaitų faktūrų datomis (T. 97, b. l. 15-84), matyti, kad visos kaltinime nurodytos PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos tuo metu, kai P. O. realiai dirbo, t. y. neatostogavo ir nesirgo. Nors iš išvados Nr. 140-(03721)-IS1-6815 ir kitų specialistų išvadų matyti, jog ant PVM sąskaitų faktūrų P. O. antspaudas ir parašas yra neinformatyvus, ir specialistai negalėjo konstatuoti, jog tai jo parašas, tačiau atlikus papildomą tyrimą, pateikiant dokumentus, pasirašytus tokiu pat parašu bei su rankraštiniais įrašais šalia jo, specialistai nustatė, jog rankraštiniai įrašai parašyti P. O., be to, specialisto išvadoje nurodoma, kad tikėtina, jog dokumentuose rankraštiniai įrašai parašyti ir parašas pasirašytas ta pačia rašymo priemone. Kaip jau minėta, ikiteisminio tyrimo metu ir pats P. O. buvo pripažinęs 92 PVM sąskaitų faktūrų išrašymo ir pasirašymo faktą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad P. O. inkriminuotas PVM sąskaitas faktūras surašė, jas pasirašė bei uždėjo savo spaudą pats P. O. Be to, liudytoja D. A., UAB „O.“ archyvo vedėja, teisiamajame posėdyje parodė, kad P. O. buvo atsakingas už dokumentų atidavimą į archyvą, todėl tik P. O. atnešdavo į archyvą PVM sąskaitas faktūras, iš kito asmens liudytoja sąskaitų nepriėmė, netiesioginės prekybos agentai sąskaitų liudytojai nenešdavo. Taip pat liudytoja D. A. nurodė, kad P. O. atostogaujant PVM sąskaitas faktūras į archyvą atnešdavo su juo dirbusi apskaitininkė D. S. Tačiau kaip jau minėta anksčiau, kaltinime nurodytos PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos tuo metu, kai P. O. realiai dirbo, t. y. neatostogavo ir nesirgo.

9.5. Nors per laikotarpį nuo 2003 m. iki 2006-09-14 Vilniaus regiono atstovybės netiesioginės prekybos vadybininko P. O. sandėlyje inventorizacijos nebuvo atliekamos, tačiau iš 2014-12-22 specialisto išvados matyti, kad nuo 2005-01-01 iki 2006-09-14 iš UAB „O.“ centrinio sandėlio ((duomenys neskelbtini)) į P. O. kontroliuojamą sandėlį ((duomenys neskelbtini) (vėliau (duomenys neskelbtini)), Vilniuje) perduotų prekių skaičius nustatytas pagal važtaraščius (vidinio perkėlimo dokumentus), o iš P. O. kontroliuojamo sandėlio išduotų, perkeltų į įgaliotinių sandėlius prekių skaičius nustatytas iš važtaraščių ir PVM sąskaitų faktūrų. Tai patvirtina realų prekių kiekio judėjimą iš sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini). Be to, nuteistasis P. O. teisiamajame posėdyje parodė, kad priskyrus jam sandėlį, jame nebuvo nei vieno telefono, visos prekės sandėlyje atsirado P. O. bedirbant. P. O. nurodė, jog kiekvieną rytą atsispausdindavo jam įkeltų prekių sąrašą ir jį susitikrindavo su sandėlyje esančiomis prekėmis; jokie trūkumai nebuvo nustatyti, kasdien sandėlyje būdavo apie 200-300 telefonų, kortelių ir kitų prekių. Nuteistasis pats dalyvaudavo sandėlio patikrinimuose, kai buvo sutikrinamos realiai sandėlyje buvusios prekės su prekėmis, nurodytomis dokumentuose, P. O. pasirašydavo prekių sutikrinimo akte. P. O. tvirtino, jog iš savo sandėlio pardavimui su nuolaidomis išduodavo apie 20-30 telefono aparatų per vieną dieną.

9.6. Specialisto išvadoje nurodyta, kad iš viso iš UAB „O.“ centrinio sandėlio ((duomenys neskelbtini)) išduota į UAB „O.“ Agentų sandėlį ((duomenys neskelbtini) (vėliau (duomenys neskelbtini)), Vilniuje), mobiliųjų telefonų aparatų ir kitų prekių 31 228 vnt., kaip užsakovus ir gavėjus nurodant apskaitininkes D. S., N. F. ir vadybininką P. O. Pagal UAB „O.“ centrinio sandėlio išrašytus važtaraščius (vidinio perkėlimo dokumentus), kuriuose gavėjas nurodytas vien P. O., iš viso iš UAB „O.“ centrinio sandėlio išduota telefonų aparatų ir kitų prekių į agento sandėlį 22 642 vnt. už 8 907 089,35 Lt, iš jų: 18 852 vnt. už 8 631 436,06 Lt telefono aparatų. Nuo 2005-01-01 iki 2006-09-14 pagal vidinio perkėlimo dokumentus (važtaraščius) iš agentų sandėlio P. O., D. S., N. F. ir nenurodyto asmens vardu perduota telefono aparatų bei kitų prekių įgaliotinių įmonėms, t. y. R. A. PĮ, UAB „A.“, V. P. įmonei, D. B. PĮ, V. V. firmai, R. G. įmonei, V. V. firmai: 19 189 vnt. už 8 352 765,27 Lt, iš jų: 10 447 vnt. už 3 924 791,10 Lt perduota ir patvirtinta gavėjų parašais; 8 742 vnt. 4 427 974,17 Lt nepatvirtinta gavėjų parašais. Iš viso pagal tirti pateiktus vidinio perkėlimo dokumentus (važtaraščius) iš agentų sandėlio P. O. vardu (su siuntėjo parašu) perduota telefono aparatų bei kitų prekių įgaliotinių įmonėms, t. y. R. A. PĮ, UAB „A.“, V. P. įmonei, D. B. PĮ, V. V. firmai, R. G. įmonei, V. V. firmai: 17 483 vnt. 7 800 352,98 Lt vertės, iš jų: 8 761 vnt. 3 385 176,45 Lt vertės perduota ir patvirtinta gavėjų parašais; 8 722 vnt. 4 415 176,53 Lt vertės nepatvirtinta gavėjų parašais. Nuo 2005-01-01 iki 2006-09-14 pagal vidinio perkėlimo dokumentus (važtaraščius), pagal kuriuos iš agentų sandėlio mobiliojo ryšio telefono aparatai ir kitos prekės buvo perduodami įgaliotinių įmonėms: R. A. PĮ, UAB „A.“, D. B. įmonei, V. P. įmonei, V. V. firmai, R. G. įmonei, V. V. firmai nustatyta, kad iš viso buvo perduota: 19 189 vnt. už 8 352 765,27 Lt, iš jų pagal įgaliotinius: 2084 vnt. už 792 128,84 Lt R. A. PĮ; 3003 vnt. už 1 246 294,13 Lt UAB „A.“; 4006 vnt. už 2 206 033,90 Lt D. B. įmonei; 1697 vnt. už 733 687,19 Lt V. P. įmonei; 2997 vnt. už 1 4821 146,57 Lt V. V. firmai; 2247 vnt. už 860 870,00 Lt R. G. įmonei; 3155 vnt. už 1 031 604,64 Lt V. V. firmai.

9.7. Taip pat specialisto išvadoje nurodyta, kad iš pateiktų tirti vidinio perkėlimo dokumentų (važtaraščių), pagal kuriuos iš agentų sandėlio buvo perduodami (perkeliami) mobiliojo ryšio telefono aparatai ir kitos prekės įgaliotinių įmonėms: R. A. PĮ, UAB „A.“, D. B. įmonei, V. P. įmonei, V. V. firmai, R. G. įmonei, V. V. firmai ir iš UAB „O.“ vardu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, pagal kurias buvo parduoti mobiliojo ryšio telefono aparatai ir kitos prekės per nurodytas įgaliotinių įmones, nustatyta, kad iš viso buvo 3458 vnt. (19 189 vnt. – 15 731 vnt.) perduota daugiau nei parduota pagal PVM sąskaitas faktūras. Pagal įgaliotinių pardavimo suderinimo aktus dėl atlygių priskaičiavimo už įgaliotinių atliktas paslaugas parduotų telefono aparatų vertė sudarė 1 845 666,60 Lt, o parduoti telefonai pagal PVM sąskaitas faktūras buvo už 9 077 788,54 Lt, t. y. 7 232 121,94 Lt (9 077 788,54 Lt - 1 845 666,60 Lt) daugiau. Byloje nustatyta, kad nuo 2005-01-06 iki 2006-09-14 pagal kaltinime nurodytas PVM sąskaitas faktūras su nepagrįstomis nuolaidomis iš P. O. kontroliuojamo sandėlio nenustatytiems asmenims buvo išduota 11 176 vnt. prekių už 2 127 291,65 Eur.

9.8. P. O. vardu daryti įrašus „Scala“ sistemoje apie telefonų aparatų perkėlimus iš vieno sandėlio į kitą ir jų perdavimą prekybos agentams ar juos koreguoti, išrašyti vidinio perkėlimo važtaraščius ir PVM sąskaitas faktūras galėjo tik pats P. O., prisijungęs prie „Scala“ programos su tik jam vienam žinomais prisijungimo duomenimis (T. 88, b. l. 172).

9.9. PVM sąskaitų faktūrų spausdinimas buvo galimas tik atlikus pilną prekių išdavimą iš sandėlio. „Scala“ programoje PVM sąskaitų faktūrų išrašymas, neatlikus prekių perkėlimo iš agentų sandėlio įgaliotinių įmonėms, buvo negalimas. P. O., tik atlikęs prekių perkėlimą į agento sandėlį, išrašęs vidinio perkėlimo važtaraštį ir išdavęs prekes, galėjo išrašyti PVM sąskaitą faktūrą, kai P. O. įgaliotiniai pateikdavo abonamentų įsipareigojimus patvirtinančius dokumentus: sutartis dėl viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo, registracijos dokumentus, kurie apibrėžia kliento naudojimosi paslaugomis terminą, abonamento prašymą, įsipareigojimą naudotis mobiliojo ryšio UAB „O.“ paslaugomis, kurie buvo suvedami „Lotus“ apskaitos programoje, prie kurios prieigą turėjo ir nuteistasis. Įgaliotiniui per vieną darbo dieną nepateikus UAB ,,O.“ atsakingam asmeniui, kuriuo buvo paskirtas P. O., visų PVM sąskaitos faktūros už parduotas prekes išrašymui reikalingų dokumentų, galėjo būti taikomos nuobaudos, nuteistasis turėjo pareikalauti neparduotas prekes grąžinti, o jų negrąžinus, iš įgaliotinių išieškoti jų vertę.

9.10. Nuteistasis P. O. teisiamajame posėdyje parodė, jog PVM sąskaitas faktūras, vidinio perkėlimo važtaraščius jis kasdien sutikrindavo su realiais sandėlyje esančiais prekių likučiais. Taigi P. O. žinojo, kiek ir kokių prekių yra jo sandėlyje realiai bei virtualioje apskaitoje, ir kiek jų išduota iš jo sandėlio. Nesant PVM sąskaitų faktūrų pagrįstumą patvirtinančių dokumentų, P. O. vėliau iš įgaliotinių jų nereikalavo, turėjo prieigą prie „Lotus“ programos, todėl žinojo, kad tokie dokumentai net nėra suformuoti. Nesant PVM sąskaitų faktūrų išrašymo ir prekių su nuolaidomis pardavimo pagrįstumą patvirtinančių dokumentų ne vieną dieną, kaip tai numatyta UAB „O.“ tvarkų taisyklėse, o ištisus metus, P. O., matydamas, kad už mobiliojo ryšio telefonus pinigai nesumokėti arba sumokėta tik menka (dažnai vieno lito) šių prekių vertės dalis, nesiėmė priemonių, kad būtų užkirstas kelias žalai atsirasti, nereikalavo, kad asmenys, kuriems jis perdavė mobiliojo ryšio telefonus, juos grąžintų ar sumokėtų už juos visą kainą.

9.11. Byloje nustatyta, kad PVM sąskaitose faktūrose su P. O. antspaudu ir parašu nurodyti juridiniai ir fiziniai asmenys realiai negavo tokių prekių ir už jose nurodytas kainas, nes PVM sąskaitose faktūrose nurodytų prekių iš viso nepirko arba pirko žymiai mažesnį jų kiekį, negu nurodytas šiuose dokumentuose, arba PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos realiai neegzistuojančių asmenų vardu.

9.12. Liudytojai R. A., A. K., S. K., D. B., V. P., V. V., R. G., ir V. V., UAB „O.“ netiesioginės prekybos įgaliotiniai, kurių vardu buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, parodė, kad jie P. O. išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų prekių ir jose nurodytiems asmenims nepardavė, nieko nežinojo apie kaltinime nurodytus pardavimus per jų įmones. Šių liudytojų parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Iš specialisto išvados matyti, kad mobiliojo ryšio telefono aparatų išdavimas iš agento sandėlio įgaliotinių įmonėms pagal važtaraščių duomenis nesutampa su telefono aparatų ir kitų prekių pardavimais per įgaliotinių įmones pagal PVM sąskaitose faktūrose fiksuotus duomenis. Liudytoja D. A., UAB „O.“ archyvo vedėja, buvusi įtraukta į komisiją, kuri 2006 metais atliko inventorizaciją, parodė, kad labai dideli telefonų kiekiai iš P. O. sandėlio buvo perkeliami į kitų agentų sandėlius ir jie jau kitą dieną buvo parduodami, netiesioginės prekybos agentų vardu buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros su labai dideliais kiekiais mobilaus ryšio telefonų; visos PVM sąskaitos faktūros, susijusios su tokiais pardavimas, buvo su P. O. parašu. Tačiau įgaliotiniams kas mėnesį pagal suderinimo aktus, kurie buvo tikrinami pagal įrašus „Lotus“ programoje, buvo apmokėta už mažesnį parduotų prekių kiekį, negu pagal P. O. kontroliuojamo sandėlio išduotus ir važtaraščiuose bei PVM sąskaitose faktūrose nurodytus prekių kiekius. Specialisto išvadoje nurodyta, kad palyginus suderinimo aktuose, kuriuose nustatyti atlygiai įgaliotiniams 5 procentai nuo parduoto (pakeisto) telefono aparato vertės lengvatinėmis sąlygomis su PVM sąskaitose faktūrose fiksuotomis pardavimo sumomis už telefono aparatus nustatyta, kad PVM sąskaitose faktūrose fiksuoti pardavimai (keitimai) sudarė 7 232 121,94 Lt daugiau nei suderinta pagal atlygių aktuose fiksuotas išmokas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad jeigu įgaliotiniai būtų realiai gavę visus mobiliojo ryšio telefono kiekius ir juos pardavę, tai būtų teikę suderinimo aktus ir reikalavę, kad jiems būtų sumokėta už didesnį parduotų mobiliojo ryšio telefonų kiekį, tačiau tokių aktų neteikė, o P. O., išrašęs PVM sąskaitas faktūras, nereikalavo iš įgaliotinių sąskaitų faktūrų išrašymo ir prekių su nuolaidomis pardavimo pagrįstumą patvirtinančių dokumentų bei nedarė įgaliotiniams pastabų dėl atlygio suderinimo aktuose esančių neatitikimų dėl išduotų ir parduotų telefonų skaičiaus. Taip pat P. O., būdamas atsakingas už prekių perkėlimo kontrolės vykdomą, nevykdė šios pareigos, nes pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui nebuvo prekių likučių suderinimo aktų pagal įgaliotiniams perduotų ir per jų įmones parduotų mobiliojo ryšio telefono aparatų ir kitų prekių. Taip pat P. O., būdamas atsakingas už dokumentų perdavimą laiku į archyvą, PVM sąskaitas faktūras ir kitus dokumentus į archyvą priduodavo vėluodamas, po pakartotinių archyvo vedėjos raginimų. Be to, nuteistasis P. O. teisiamajame posėdyje parodė, kad prekių vidinio perkėlimo važtaraščius jis kaupė savo kabinete ir jų į buhalteriją nepriduodavo, nors žinojo, kad privalo priduoti, nuteistasis juos surinko ir pridavė tik tada, kai prasidėjo jo veiklos tyrimas, E. V., komisijos, tyrusios P. O. veiklą, pirmininko, liepimu. Todėl tik praėjus ilgesniam laiko tarpui buvo išaiškinta ši P. O. nusikalstama veika.

9.13. Byloje taip pat nustatyta, kad D. B. nuo 2006 m. kovo mėn. su UAB „O.“ jau nebedirbo, tačiau P. O. ir toliau išrašinėjo PVM sąskaitas faktūras prekėms parduodamoms su nuolaidomis D. B. vardu iki 2006 m. rugsėjo 14 d. Taip pat P. O. išrašė PVM sąskaitas faktūras V. V. įmonės vardu, kai pastarasis pagal pavedimo sutartį jau nebedirbo. PVM sąskaitos faktūros galėjo būti išrašytos tik išdavus prekę ir išrašius važtaraštį, o šie dokumentai buvo išrašomi programoje „Scala“, kurioje P. O., kaip jis pats patvirtino, dažnai tikrinosi savo sandėlyje esančių prekių judėjimą ir faktinius likučius. P. O. kontroliavo D. B. darbą, jam platinant UAB ,,O.“ paslaugas, ir buvo atsakingas už iš sandėlio išduotų prekių pardavimų kontrolę. Taigi, P. O. žinojo, kas jau nedirba pagal pavedimo sutartį, tačiau toliau šių įmonių vardu išdavinėjo iš sandėlio mobiliojo ryšio telefonus, rašė tikrovės neatitinkančias PVM sąskaitas faktūras.

9.14. Iš vidinio perkėlimo važtaraščių matyti, kad prekės iš P. O. agentų sandėlio buvo perkeltos į įgaliotinių įmones, nenurodant konkretaus įgaliotinio ir nesant jų parašų (už tinkamą dokumentų užpildymą buvo atsakingas P. O.), važtaraščiuose ir PVM sąskaitose faktūrose nebuvo nurodytas mobiliojo ryšio telefono identifikacinis numeris – IMEI, ne visose PVM sąskaitose faktūrose buvo nurodytas pardavėjas – įgaliotinis bei nebuvo jų parašų, todėl ne iš visų tirti pateiktų PVM sąskaitų faktūrų buvo galima nustatyti įgaliotinį, per kurį buvo vykdomas pardavimas, bei tapo neįmanoma atsekti kam realiai buvo perduoti (parduoti) mobiliojo ryšio telefonai.

9.15. Dažnai turtas kaltininkui patikimas įvairiomis civilinėmis sutartimis (šiuo atveju visiškos materialinės atsakomybės sutarties pagrindu), kurių pagrindu kaltininkui suteikiami teisiškai apibrėžti įgaliojimai. Sudarant sutartis dėl materialinių vertybių paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms sąlygoms. Tos sąlygos siejamos su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu. P. O. dirbo UAB „O.“ nuo 1998 m. balandžio 1 d. iki 2006 m. spalio 6 d., o UAB „O.“ Vilniaus regiono atstovybės netiesioginės prekybos vadybininku nuo 2005 m. sausio 6 d. iki 2006 m. rugsėjo 14 d. ir pagal einamas pareigas bei visiškos materialinės atsakomybės sutarties pagrindu buvo atsakingas už UAB „O.“ agentų sandėlyje saugomą turtą (mobiliojo ryšio telefonus, SIM korteles ir kt. daiktus), t. y. UAB „O.“ turtas P. O. buvo patikėtas visiškos individualios materialinės atsakomybės pagrindu. Pagal byloje esančią tipinę visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartį P. O., būdamas tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių priėmimu ir parengimu išsiųsti, jų siuntimu, išdavimu, prekių pardavimu, jų paruošimu parduoti, prisiėmė visišką materialinę atsakomybę ir tuo pagrindu įsipareigojo: 1) tausoti jam perduotas saugoti arba kitiems reikalams bendrovės materialines vertybes ir imtis priemonių, užkertančių kelią žalos atsiradimui, 2) laiku pranešti bendrovės administracijai apie visas aplinkybes, gresiančias jam patikėtų vertybių saugumui, 3) tvarkyti jam patikėtą materialinių vertybių apskaitą, nustatyta tvarka rengti ir teikti prekines, pinigines ir kitas ataskaitas apie šių materialinių vertybių judėjimą ir likučius.

9.16. Byloje nustatyta, kad P. O. išrašydavo tikroves neatitinkančius ir nepagrįstus dokumentus, kad turtas perduotas UAB „O.“ įgaliotiniams ir jų klientams, nors realiai turtas buvo perleistas tretiesiems asmenims, kurių nustatyti neįmanoma, nes parduodant mobiliojo ryšio telefonus su nuolaidomis, kaltinime nurodytose PVM sąskaitose faktūrose buvo nurodyti ne tie fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems telefonai ir kitos prekės realiai buvo perduoti, be to, turtas (mobiliojo ryšio telefonai ir kitos prekės) perduotas tretiesiems asmenims, nesant jokių jų įsipareigojimų patvirtinančių dokumentų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad tai buvo akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantys, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantys, ekonomiškai nepagrįsti, nelogiški sandoriai, dėl to apsunkintas arba tapo neįmanomas turto susigrąžinimas natūra ar pinigine išraiška. Šiuo atveju civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius teisinius santykius.

9.17. Nuteistasis P. O. apeliaciniame skunde nesutinka su jam inkriminuoto turto verte, teigdamas, jog iššvaistyto turto vertė turėtų būti skaičiuojama pagal mobiliojo ryšio telefono įsigijimo kainą.

9.18. Atsakomybė už svetimo turto iššvaistymą diferencijuojama pagal turto vertę. Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už didelės vertės kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto iššvaistymą. Lietuvos Respublikos BK 190 straipsnyje pateiktas turto vertės išaiškinimas, pagal kurį turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL (nusikaltimo padarymo metu 31 250 Lt (9050,63 eurų)) dydžio sumą. Pagal teismų praktiką, pagrobto, pasisavinto ar iššvaistyto turto vertė nustatoma remiantis daikto vidutine rinkos verte veikos padarymo metu. Be to, kai daikto įsigijimas pagal sutartį yra susijęs su papildomomis prievolėmis savininkui (pvz., mobiliojo ryšio telefonas, kurio rinkos vertė 500 Lt, įsigytas už 1 Lt sudarant terminuotą abonementinę sutartį), pagrobto turto vertė nustatoma atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą, kurią sudaro mobiliojo ryšio telefono įsigijimo savikaina, transportavimo, pakavimo, sandėliavimo bei administracijos ir valdymo išlaidos.

9.19. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje iššvaistyto turto vertė teisingai paskaičiuota pagal PVM sąskaitose faktūrose nurodytas mobiliojo ryšio telefonų ir kitų prekių kainas, t. y. pagal vidutines rinkos kainas nusikalstamos veikos padarymo metu – 2 127 291, 65 Eur (7 345 112,63 Lt). Ši suma atitinka „didelės vertės turto“ sąvokos turinį, numatytą Lietuvos Respublikos BK 190 straipsnyje. Kadangi nuteistojo padaryta nusikalstama veika tęsėsi nuo 2005 m. sausio 6 d. iki 2006 m. rugsėjo 14 d., todėl analogiškų mobiliojo ryšio telefonų vidutinė rinkos kaina skyrėsi. Nors akcijų metu mobiliojo ryšio telefonas kainuoja tik 1 Lt ar kita akcine kaina, tačiau nupirkus šį telefoną už 1 Lt ar už kitą akcinę kainą, privalomai yra pasirašomas įsipareigojimas naudotis mobiliojo ryšio UAB ,,O.“ paslaugomis ir sudaroma viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų sutartis su UAB „O.“, kurios metu išieškoma mobiliojo ryšio telefono rinkos kaina.

9.20. Iš bylos duomenų matyti, kad P. O. dirbo UAB „O.“ nuo 1998 m. balandžio 1 d. iki 2006 metų spalio 6 d., t. y. ilgą laiką, ir gerai išmanė įmonės veiklą bei žinojo įmonėje galiojančias tvarkas, mobiliojo ryšio telefonų ir kitų prekių pirkimo - pradavimo taisykles, jog yra visiškai materialiai atsakingas už sandėlyje turimus mobiliojo ryšio telefonus ir kitas prekes. P. O. veiksmai trūko nuo 2005 m. sausio 6 d. iki 2006 m. rugsėjo 14 d., t. y. ilgiau nei pusantrų metų. Kaip jau minėta, kaltinime nurodytos PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos tuo metu, kai P. O. nesirgo ir neatostogavo, realiai dirbo ir turėjo visas prieigas prie „Scala“ programos, kurioje buvo surašyti ne tik šie dokumentai, bet ir vidinio perkėlimo važtaraščiai. Nuteistasis P. O. parodė, jog PVM sąskaitas faktūras, vidinio perkėlimo važtaraščius jis kasdien sutikrindavo su realiais sandėlyje esančiais prekių likučiais. Taigi P. O. žinojo, kiek ir kokių prekių, už kurias jis vienintelis buvo visiškai materialiai atsakingas, yra jo sandėlyje realiai bei virtualioje apskaitoje, ir kiek jų išduota iš jo sandėlio, niekam nepranešė apie neteisėtą, tikrovės neatitinkančių PVM sąskaitų faktūrų ir vidinio perkėlimo važtaraščių išrašymą ar neatitikimus su realybėje esančiais prekių likučiais. Be to, P. O. pats šiuos dokumentus pristatė į archyvą. P. O. žinojo, kad minėtas PVM sąskaitas faktūras jis išrašė, nesant jų pagrįstumą patvirtinančių dokumentų, vėliau iš įgaliotinių jų nereikalavo, turėjo prieigą prie „Lotus“ programos, žinojo, kad tokie dokumentai net nesuformuoti. Nesant PVM sąskaitų faktūrų išrašymo ir prekių su nuolaidomis pardavimo pagrįstumą patvirtinančių dokumentų ne vieną dieną, kaip tai numatyta UAB „O.“ tvarkų taisyklėse, o daugiau nei vienerius metus, kaltinamasis nesiėmė priemonių, kad būtų užkirstas kelias žalos padarymui, nereikalavo, kad asmenys, kuriems telefonus jis perdavė, juos grąžintų ar sumokėtų už juos pilną kainą, matydamas, kad už juos pinigai nebuvo sumokėti arba sumokėta tik menka (dažnai vieno lito) šių prekių vertės dalis. Sisteminis ilgalaikis nuteistojo nusikalstamų veiksmų pobūdis, jo veiksmų apimtys taip pat patvirtina P. O. nusikalstamų veiksmų tyčios turinį. Byloje nustatyta, kad P. O., neteisėtai, už žymiai mažesnę kainą negu tikroji jų vertė arba neatlygintinai, jam patikėtą svetimą turtą - 11 175 vienetus mobilaus ryšio telefonų aparatų ir kitų prekių, perleido byloje nenustatytiems tretiesiems asmenims ir taip padarė 2 127 291, 65 Eur (7 345 112, 63 Lt) žalą UAB „O.“, t. y. iššvaistyto turto vertė viršijo 250 MGL dydį (veikos padarymo metu 1 MGL sudarė 125 Lt (36,20 Eur)). Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai P. O. padarytą veiką, atsižvelgiant į iššvaistyto turto vertę, kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį ir tenkino civilinį ieškinį dėl tiesioginės nusikaltimu padarytos turtinės žalos - dėl iššvaistytų mobiliojo ryšio telefonų ir kitų prekių.

9.21. Iš baudžiamojo proceso normų neišplaukia, kad įrodinėjimas yra begalinis procesas. Kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas svarbu tai, kokius konkrečius faktus gali patvirtinti ar paneigti gaunami duomenys, ar tų faktų nustatymas turi reikšmę teisingo sprendimo priėmimui. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Šiuo atveju tai, kad byloje neatlikti apelianto nurodyti veiksmai, renkant ir vertinant įrodymus, nereiškia, jog šiai bylai reikšmingos aplinkybės nebuvo išaiškintos tiek, kiek tai įmanoma; taip pat tai nereiškia, kad buvo pažeistos ar kaip nors apribotos nuteistojo procesinės teisės ar kad teismai neišsamiai išnagrinėjo bylą. Visos bylai reikšmingos aplinkybės nustatytos byloje esančiais ir teisme ištirtais įrodymais.

9.22. Apskųstame nuosprendyje atlikta įrodymų analizė, vertinta jų visuma, teismo nuosprendis nėra grįstas tikėtinais, keliančiais abejonių ar prieštaringais duomenimis. Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamąjį, liudytojus, specialistus, perskaitė kaltinamojo ir liudytojų ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, taip pat dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į visumą. Teismas, laikydamasis Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kaltinamojo P. O. parodymus. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai yra nepakankamas argumentas manyti apie neobjektyvų ar šališką nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų įrodymų įvertinimą. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta.

9.23. Apeliantas taip pat nesutinka su jam paskirta bausme, o būtent, kad teismas įpareigojo jį kas mėnesį dengti padarytos žalos atlyginimą, mokant ne mažiau 50 proc. gaunamų pajamų.

9.24. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu P. O. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 3 metams, atidedant paskirtos bausmės vykdymą 3 metams, įpareigojant per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, dirbti ir sistemingai kas mėnesį dengti padarytos žalos atlyginimą, mokant ne mažiau 50 proc. gaunamų pajamų.

9.25. Išieškojimo iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų pajamų tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilio proceso kodekso (toliau – CPK) 733-743 straipsniai. Lietuvos Respublikos 736 straipsnyje (Išskaitų iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų jo pajamų dydis) numatyta, kad iš skolininkui priklausančios darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų bei davinių dalies, neviršijančių Vyriausybės nustatytos MMA, išskaitoma pagal vykdomuosius dokumentus, kol bus visiškai padengtos išieškomos sumos: 1) išieškant išlaikymą periodinėmis išmokomis, žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat maitintojo gyvybės atėmimu, atlyginimą ir žalos, padarytos nusikalstama veika, atlyginimą, – iki penkiasdešimties procentų, jeigu kitaip nenustatyta pačiame vykdomajame rašte arba ko kita nenustato įstatymai ar teismas; 2) visų kitų rūšių išieškoms, jeigu kitaip nenustatyta pačiame vykdomajame rašte arba ko kita nenustato įstatymai ar teismas, – dvidešimt procentų; 3) pagal kelis vykdomuosius dokumentus – ne daugiau kaip penkiasdešimt procentų. Iš darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų bei davinių dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą MMA dydį, išskaitoma septyniasdešimt procentų, jeigu ko kita nenustato įstatymai ar teismas. Jeigu skolininkas išlaiko nedarbingus šeimos narius, esant jo rašytiniam prašymui, antstolio patvarkymu šio straipsnio 2 dalyje nurodyta išskaitoma dalis gali būti mažinama po dešimt procentų kiekvienam išlaikytiniui, tačiau taip mažinant negali būti sumažinta įstatymų ar teismo nustatyta dalis. Mažinant išskaitų dydį, neatsižvelgiama į išlaikytinius, kuriems išlaikyti iš skolininko darbo užmokesčio daromos išskaitos.

9.26. Byloje nustatyta, kad nuteistasis šiuo metu nedirba, yra išsiskyręs, turi tris vaikus, tarp kurių vieną nepilnametį, kurie galimai nedirba ir P. O. juos išlaiko, tačiau apygardos teismas šių aplinkybių nesiaiškino ir nustatydamas P. O. įpareigojimą sistemingai kas mėnesį dengti padarytos žalos atlyginimą, mokant ne mažiau 50 proc. gaunamų pajamų, nenurodė iš viso jokių motyvų, kodėl nustatė būtent tokį išskaitų iš P. O. atlyginimo dydį. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad išskaitų iš P. O. atlyginimo dydis spręstinas vykdymo proceso metu.

9.27. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. nuosprendžio dalis dėl bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų keistina, panaikintinas P. O. nustatytas įpareigojimas sistemingai kas mėnesį dengti padarytos žalos atlyginimą, mokant ne mažiau 50 proc. gaunamų pajamų.

10. Dėl civilinio ieškovo UAB „O.“ atstovo advokato K. Kvainausko apeliacinio skundo

10.1. Civilinio ieškovo UAB „O.“ (dabartinė AB „T. L.“) atstovė I. V. apeliacinės instancijos teisme atsisakė nuo apeliacinio skundo, o būtent dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo taikymo bei bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, priteisimo, prašė priteisti tik bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, kurios sudaro iš viso 7 955,75 eurus.

10.2. Civilinis ieškovas prašyme dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo nurodė, kad civilinis ieškovas UAB „O.“ už atstovavimą baudžiamojoje byloje apeliacinėje instancijoje patyrė šias išlaidas: 1) 3 146 eurus už papildomą susipažinimą su bylos medžiaga ir apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2015-10-26 nuosprendžio parengimą; 2) 3 327,50 eurus už papildomą susipažinimą su bylos medžiaga ir civilinio ieškovo atsikirtimų į nuteistojo P. O. skundą parengimą; 3) 1 482,25 eurus už atstovavimą baudžiamojoje byloje. Iš viso 7955,75 eurus (T. 99, b. l. 101-110).

10.3. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Nukentėjusiojo ar jo atstovo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama, nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas proceso dalyvio prašomą atstovavimo išlaidų sumą gali sumažinti, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė.

10.4. Baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal civilinio ieškovo UAB „O.“ ir nuteistojo P. O. apeliacinius skundus, nuteistojo P. O. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, o civilinio ieškovo atstovė apeliacinės instancijos teisme nuo apeliacinio skundo atsisakė. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinį procesą iniciavo ne tik nuteistasis, bet ir civilinio ieškovo atstovas, bei į apeliacinių skundų išnagrinėjimo rezultatą, yra pagrindas prašymą tenkinti iš dalies. Įvertinus tai, jog nuteistojo P. O. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, nuteistojo turtinę padėtį, jog P. O. nedirba, kad P. O. nusikalstamų veiksmų atsiradusias pasekmes įtakojo ir UAB „O.“ netinkamai vykdoma prekių apskaita, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, apeliacinės instancijos teisme buvusių teismo posėdžių skaičių (buvo keturi teismo posėdžiai, o po kasacinio teismo nutarties dar trys teismo posėdžiai), jog civilinio ieškovo atstovas dalyvavo ne visuose teismo posėdžiuose (dalyvavo 4 teismo posėdžiuose), advokatų ir teisininkės darbo sąnaudas, jų paruoštų procesinių dokumentų apimtį ir turinį (apeliacinio skundo 7 lapai, iš kurių nemažą dalį užima nuosprendžio citavimas; civilinio ieškovo atsikirtimai 6 lapai, iš kurių nemažą dalį užima nuosprendžio ir nuteistojo apeliacinio skundo citavimas) bei aktyvumą teismo posėdžiuose, į bylos apimtį, sudėtingumą, į tai, kad tas pats advokatas K. Kvainauskas, kuris surašė apeliacinį skundą ir civilinio ieškovo atsikirtimus bei pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme, atstovavo civilinį ieškovą pirmosios instancijos teisme, todėl surašydamas procesinius dokumentus ir suteikdamas paslaugas apeliacinės instancijos teisme jau buvo gerai susipažinęs su bylos esme, taip pat vadovaujantis proporcingumo kriterijumi, civilinio ieškovo UAB „O.“ atstovo prašoma priteisti suma už atstovavimo paslaugas mažintina iki 1 500 eurų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, P. O. nustatytas įpareigojimas sistemingai kas mėnesį dengti padarytos žalos atlyginimą, mokant ne mažiau 50 proc. gaunamų pajamų

Priteisti iš nuteistojo P. O. AB „T. L.“ 1 500 eurų išlaidų civilinio ieškovo atstovo paslaugoms apmokėti už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Kęstutis JucysViktoras KažysVioleta Ražinskaitė