Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 4 m. ir 6 mėn., bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš G. S. priteista 5 483 Lt Valstybinei ligonių kasai gydymo išlaidų už nukentėjusiojo gydymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2006 m. rugpjūčio 24 d., apie 1.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini), vieną kartą peiliu dūrė R. F. (R. F.), gim. 1993 m. balandžio 7 d., į pilvą, tuo padarydamas nukentėjusiajam pilvo sienos kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą su kepenų ir skrandžio pažeidimais, ir tokiu būdu R. F. sunkiai sutrikdė sveikatą.

Teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjas prašo skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, G. S. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Apeliantas ginčija nuosprendžio argumentus teigdamas, kad teismas be pagrindo rėmėsi linkusio į nusikalstamą veiką nukentėjusiojo, bet ne nuteistojo parodymais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų, vertindamas įrodymus.

Iš BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatų prasmės matyti, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami, remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Pastarajame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog vertinusio įrodymus pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kita sąlyga įrodymų vertinimui – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 str. 3 ir 4 dalyse numatytus reikalavimus.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus.

BPK 20 str. 4 d. nurodyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.

Būtent tokiais įrodymais, sudarančiais įrodymų visetą, pagrįstas teismo nuosprendis.

Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, jog joks įrodymas neturi pirmenybės prieš kitus įrodymus, todėl apeliantas be jokio pagrindo savo skunde teigia, kad teismas turėjo remtis ne nukentėjusiojo, bet nuteistojo parodymais.

Beje, menkindamas nukentėjusiojo parodymų reikšmę dėl byloje esančių duomenų apie pastarojo padarytus teisės pažeidimus, apeliantas visiškai nesavikritiškas savo elgesiui ir neteikia reikšmės tam, jog jis pats nuteistas jau ketvirtą kartą.

Apelianto motyvas, kad ankstesnius nusikaltimus jis padarė būdamas nepilnametis, nėra jo naudai bylojanti aplinkybė, nes rodo, jog augdamas jis nerodė pastangų pasitaisyti, o jo daromi nusikaltimai neapsiribojo vagystėmis ir perėjo į smurtinius, nukreiptus į kitų asmenų sveikatą. Atkreiptinas dėmesys, kad trečią kartą G. S. nuteistas už tai, jog, be kitų padarytų nusikaltimų, smogė peiliu į pilvą nukentėjusiajai (t. 1, b. l. 145-149).

Ir nuteistojo, ir nukentėjusiojo ankstesnis elgesys neatitinka visuomenėje priimtų elgesio normų, todėl jų abiejų parodymai vertinami kitų įrodymų kontekste.

Taigi teismas, patikėdamas nukentėjusiojo, bet ne nuteistojo parodymais, nepažeidė apelianto minimo bendrojo baudžiamosios teisės principo, kad visi neaiškumai turi būti aiškinami kaltininko naudai. Nukentėjusiojo parodymus papildė kitų įrodymų šaltinių duomenys, ir neaiškumų neliko, todėl nukentėjusiojo parodymai laikomi tinkamais įrodymais, o nuteistojo parodymų nepatvirtino bylos medžiaga.

Analizuodamas nuteistojo parodymus, teismas pagrįstai nurodė, jog jie nenuoseklūs bei prieštaringi, ir juos įvertino kaip bandymą sušvelninti savo atsakomybę.

Apeliantas, skunde kritikuodamas šį teismo motyvą, nurodė tik vieną teismo paminėtą prieštaravimą, iš kurios – kelnių ar švarko – kišenės nuteistasis išsitraukė peilį, visiškai ignoruodamas nuosprendyje aptartus esminius prieštaravimus.

Jau pirmoje apklausoje netrukus po įvykio (t. 1, b. l. 98) nuteistasis G. S. parodė, kad išgėręs apie 10 butelių alaus savo namo kieme užmigo, prabudęs išgirdo balsus ,,jį pakeliam, nueis alaus, o po to atimsim pinigus”, atsikėlęs pamatė R. F., pasakiusį ,,einam alaus”, tada iš kelnių kišenės išsitraukė sulenkiamą peilį, jį atlenkė, dūrė R. F. į pilvą ir pabėgo.

Šias aplinkybes nuteistasis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 99-100).

Apklaustas po pusantro mėnesio (t. 1, b. l. 104-106), ikiteisminio tyrimo teisėjai G. S. jau parodė ant suoliuko prie namų nemiegojęs, tik sėdėjęs nuleidęs galvą ir rūkęs, todėl matęs, jog priėjo 4-5 jaunuoliai, kalbėjo, kad iš miegančiojo galima atimti pinigus, ėmė jį judinti, vienas iš jų pasiūlė eiti nusipirkti alaus, o lyg R. F. paėmė už kaklo, apkabino ir tempė sakydamas ,,einam, išgersim alaus”, bet reikalavimo atiduoti pinigus nebuvo. Apeliantas buvo išsigandęs, nes bijojo, jog gali primušti ir atimti pinigus, todėl sportinio kostiumo viršutinės dalies dešinėje kišenėje atsilenkė peilį ir dūrė Ruslanui.

Šias aplinkybes G. S. vėlgi parodė parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 112-113) detalizavęs, kad R. F. panaudodamas jėgą jį nuvedė apie 20 m nuo suoliuko.

Ikiteisminio tyrimo pabaigoje (t. 1, b. l. 119) G. S. patvirtino prisilaikąs ikiteisminio tyrimo teisėjai duotų parodymų.

Pirmosios instancijos teisme G. S. patvirtino šiuos parodymus, bet jau neteigė, jog būtent R. F. jį jėga vedė, ir tokio prievartinio vedimo atstumą sutrumpino iki 10 m. Be to, atsakinėdamas į klausimus apklausos pradžioje jis parodė, kad, kažkam iš priėjusios kompanijos pradėjus jį kelti nuo suoliuko, žadinti, jis atsistojo, dūrė peiliu ir pabėgo, o pabaigoje jau teigė, jog dūrė tempimo metu.

Aptartus kaltininko parodymus pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą įvardyti kaip nenuoseklius bei prieštaringus, ir prieštaravimų esmė visai ne ta, iš kurios kišenės nuteistasis išsitraukė peilį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nuteistojo G. S. pakeistus parodymus vertina ne tik kaip nenuoseklius, bet ir kaip neįtikinamus, kad smulkaus sudėjimo 13 metų nukentėjusysis galėjo žymiai stambesnį už save 21 metų apeliantą jėga nuvesti 20 m atstumą, kol šis išsigandęs galimo apiplėšimo dūrė peiliu. Būtent tuo paaiškinama, jog pirmosios instancijos teisme kaltininko parodymai dėl R. F. vaidmens tapo mažiau konkretūs.

Išdėstyti nuteistojo parodymai paneigia jo apeliacinio skundo motyvą, iš kurio sektų, kad nukentėjusysis R. F. jam grasino ir reikalavo pinigų.

Nepilnametis nukentėjusysis R. F. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas tik vieną kartą, jo parodymai patikrinti vietoje (t. 1, b. l. 13-14, 16-17). Jis parodė, jog į garažą, kuriame susiruošė nakvoti, nes buvo pabėgęs iš specialiųjų globos ir auklėjimo namų, naktį atėjo brolis Erikas su draugais, tarp kurių buvo nuteistasis, dvi merginos. Jie atsinešė apie aštuonis 1 litro talpos alaus butelius ir gėrė, G. S. buvo jau labai girtas. Alui pasibaigus, G. S. pasiūlė nukentėjusiojo broliui kartu nueiti dar nusipirkti alaus, tačiau šis liko su merginomis, paprašęs nukentėjusįjį nueiti su G. S. . Prieš einant į parduotuvę, G. S. užėjo namo, visiems atnešė cigarečių. Parūkius R. F. su G. S. išėjo į parduotuvę, netrukus išgirdo kažkokį spragtelėjimą, ir G. S. nieko nesakęs jam dūrė peiliu. Prieš tai eidami jie kalbėjosi, bet jokio konflikto nebuvo. Nukentėjusysis parbėgo į garažą, kur jam iškvietė medikus.

Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis tiksliai neprisiminė visų įvykio aplinkybių paaiškinęs, kad po nusikaltimo jam kažkas atsitiko su galva. Tačiau jis patvirtino, jog G. S. jam dūrė peiliu einant pirkti alaus be jokios priežasties.

Apeliantas savo skunde teigia, kad teismas jo kaltę pagrindė vien mažamečio nukentėjusiojo parodymais, tačiau bylos duomenys rodo, jog taip nėra.

Liudytojas E. F. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 85-86, 87) parodė, kad įvykio vakarą G. S. kvietimu su Mariumi ir Andžela buvo kavinėje. Po to visą parą veikiančioje parduotuvėje nusipirko šešis 1 litro talpos alaus butelius ir visi gėrė alų sandėliuke prie namų. Vėliau prisijungė Andželos draugė. Po vidurnakčio atėjo brolis. Baigus gerti alų G. S. norėjo dar, kvietė eiti į parduotuvę, tačiau liudytojas liko sandėliuke su merginomis, o į parduotuvę kartu su juo išėjo brolis. Prieš tai G. S. nuėjo į namus, tačiau netrukus grįžo, tada ėjo alaus. Greitai parbėgo brolis ir pasakė, jog Gintas (G. S. ) jam įdūrė peiliu. Liudytojas paskambino policijai, pranešė apie įvykį ir paprašė iškviesti greitąją medicinos pagalbą, nes pats ten prisiskambinti negalėjo.

Analogiškai liudytojas E. F. parodė pirmosios instancijos teisme.

Vertindamas liudytojos O. Z. , medicinos felčerės, parodymus teisme, kad atvykusi pamatė triukšmingai nusiteikusius keletą jaunuolių ir dvi merginas, visi garsiai kalbėjo, atrodė alaus prisigėrę, apeliantas savo skunde teigia nukentėjusįjį melavus, jog įvykis vyko tik tarp jo ir apelianto.

Su tokiu liudytojos parodymų vertinimu negalima sutikti.

Pirma, liudytoja O. Z. atvyko po įvykio, todėl ji nusakė situaciją, buvusią jai atvykus, o ne įvykio metu. Iš jos parodymų negalima spręsti, kurioje vietoje ir keliems asmenims dalyvaujant peiliu sužalotas nukentėjusysis.

Antra, jos parodymai atitinka liudytojo E. F. parodymus, kad, įskaitant brolį, kompanijoje buvo keturi vaikinai ir dvi merginos. Liudytoja O. Z. nurodė maždaug tokį buvusių asmenų skaičių (4-5 vaikinai ir 2 merginos).

Trečia, apeliantas nieko neužsimena apie liudytojos O. Z. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 84) nurodytą susierzinimo priežastį: į klausimą, kas atsitiko, merginos emocingai atsakė ,,ko čia klausinėjate, greičiau vežkite”. Taigi jaunuolių emocijas sukėlė, jų nuomone, per lėtas medicinos pagalbos teikimas, o ne tariamas nepavykęs plėšimas.

Ketvirta, liudytojos O. Z. nurodyta aplinkybė, jog jaunuoliai buvo prisigėrę alaus, patvirtina liudytojo E. F. parodymus apie parduotuvėje nusipirkto alaus kiekį. Nuteistasis gi, pradžioje neminėjęs buvus jaunimo kompaniją ir parodęs išgėręs apie dešimt butelių alaus (t. 1, b. l. 98), vėliau pakeitęs parodymus (t. 1, b. l. 104-106) pats pripažino ankstesnę apklausą buvus ,,nesąmoningą”. Iš tiesų neįtikėtina, kad apeliantas, gėręs su draugais kavinėje, po to vienas dar būtų nusipirkęs tokį kiekį alaus, tačiau nustatytas kiekis (šeši 1 litro talpos buteliai) yra realus penkiems gėrusiems alų jaunuoliams (bylos duomenys įrodo (t. 1, b. l. 35), jog nukentėjusiojo R. F. kraujyje etilo alkoholio nerasta).

Penkta, negalima neatkreipti dėmesio į apeliacinio skundo prieštaringumą, apeliantui vertinant liudytojos O. Z. parodymus: skundo pabaigoje jis teigia nukentėjusįjį melavus, kad įvykio metu buvo tik jis ir apeliantas, nes tam tariamai prieštarauja liudytojos parodymai, tačiau skundo pradžioje pats nurodo priešingai: ,,<…> įvykis vyko be jokių liudytojų ar kitų įrodytinų dalykų, tik tarp manęs ir nukentėjusiojo. Todėl esminiai įrodymai byloje yra du: 1. Kaltinamojo (t. y. mano) parodymai; 2. Mažamečio <…> nukentėjusiojo R. F. parodymai”.

Specialisto išvados Nr. G 5260/06(01) duomenys (t. 1, b. l. 33) įrodo, jog R. F. padaryta pilvo sienos kiauryminė durtinė-pjautinė žaizda su kepenų ir skrandžio pažeidimais, t. y. sunkus sveikatos sutrikdymas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bei šioje nutartyje įrodyta, kad dėl to kaltas nuteistasis G. S., todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 str. 1 d.

Taigi apelianto kaltę įrodo ne tik nukentėjusiojo, bet ir liudytojų parodymai, specialisto išvados duomenys.

Veika negali būti kvalifikuota pagal BK 136 str. kaip sunkus sveikatos sutrikdymas labai susijaudinus, nes byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių apelianto versiją dėl gynimosi nuo ketinimo jį apiplėšti ir dėl to kilusio didelio susijaudinimo.

Be to, apeliantas pats neneigia išgėręs daug alaus. Tai sutampa su liudytojo E. F. parodymais ir neabejotinai turėjo esminės reikšmės kaltininko elgsenai. Byloje iš tiesų nenustatytas motyvas, kodėl apeliantas panaudojo peilį, bet jį ne visada pavyksta nustatyti. Tačiau, atmetus apiplėšimo versiją ir nenustačius neteisėto ar itin įžeidžiančio nukentėjusiojo poelgio, apeliantas nenurodė jokios kitos didelio susijaudinimo priežasties.

Antra vertus, teismų praktika nepripažįsta stipriai neblaivų žmogų galint būti labai susijaudinus, nes jo neadekvačią reakciją į aplinką sąlygoja ne emocinė būsena, bet išgertas alkoholio kiekis, kuris iškreipia aplinkos suvokimą.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo gynęsis, tačiau nesieja savo nusikalstamos veikos su būtinąja gintimi ar jos ribų peržengimu, todėl galimybė veiką kvalifikuoti taikant BK 28 str. detaliau neanalizuojama. Teisėjų kolegija tokios galimybės neįžiūri.

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas atsižvelgė, jog G. S. tiesiogine neapibrėžta tyčia padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 5 d.); nenustatė atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir pagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nuteistasis nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, nes tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Kita vertus, teismas visapusiškai įvertino kaltininko asmenybę: artimieji jį charakterizuoja gerai, jis dirbo, padėjo šeimai, neįrašytas į narkologinę įskaitą, iš dalies pripažino savo kaltę, tačiau jau tris kartus teistas, paskutinį kartą ne tik už turtinių, bet ir smurtinių nusikaltimų padarymą.

Išdėstyti motyvai nulėmė, jog G. S. paskirta trumpesnė negu vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmė.

Teisėjų kolegijos nuomone, G. S. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. S. apeliacinį skundą atmesti.