Vilniaus apygardos teismo nutartis

2016-05-18 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-367-1020/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-05-18
Bylos Nr.
1A-367-1020/2016
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-34894-2015-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Pocienė, Jurgita Mačionytė, Ernestas Rimšelis (pran.)
Nuteistasis
G. D.
Advokatai
Svetlana Brencienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-367-1020/2016Proceso Nr. 1-01-1-34894-2015-9Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.6.3.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2016 m. gegužės 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Ernesto Rimšelio,

teisėjų: Jurgitos Mačionytės ir Reginos Pocienės,sekretoriaujant Daivai Kokštaitei,dalyvaujant prokurorei Rūtai Navasaitienei,nuteistajam G. D.,gynėjai advokatei Svetlanai Brencienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo G. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo G. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 1 (vienerių) metų ir 2 (dviejų) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant G. D. per 4 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 (vieną šimtą) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis. Kartu su bausme paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 72² straipsnyje – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant G. D. išklausyti šią programą per 3 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. D. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. birželio 21 d., apie 23.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytos 2,98 promilės), (duomenys neskelbtini), Vilniuje, smurtaudamas šeimos nario – sugyventinės D. M. atžvilgiu, t. y. suduodamas vieną smūgį rankos plaštaka į veidą, ne mažiau kaip tris kartus rankomis jai į galvą ir ne mažiau kaip du kartus įspyręs nukentėjusiajai į kojas, padarė D. M. kraujosruvą dešinės šlaunies priekiniame paviršiuje, nepatikslinto pobūdžio galvos plaukuotosios dalies ir apatinės lūpos sumušimus, kurie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. D. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 23 d. nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti BK 38 straipsnio pagrindu.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino byloje surinktus duomenis, kurie buvo svarbūs sprendžiant BK 38 straipsnio nuostatų taikymo galimybes. Nuteistasis teigia, kad savo kaltę dėl įvykusio konflikto jis pripažino pilnai, atlygino Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą turtinę žalą (63,39 Eur). Nukentėjusioji teismo posėdžio metu susitaikė su nuteistuoju, jokių pretenzijų jam neturi, žala jai nepadaryta, taip pat prašė nutraukti baudžiamąją bylą. Byloje pateiktas 2016 m. vasario 9 d. susitaikymas, kurį pasirašė nuteistasis ir nukentėjusioji, jame nurodyta, kad nukentėjusioji atleidžia nuteistajam dėl jo padarytos veikos, atsisako visų jam pareikštų pirminių pretenzijų ir reikalavimų. Taigi buvo pagrindas taikyti BK 38 straipsnį ir atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, esant visoms straipsnyje numatytoms sąlygoms. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis proceso metu pagrįstai abejojo savo padarytais prieš sugyventinę veiksmais, kadangi įvykio dieną buvo išgėręs ir neturėjo pagrindo smurtauti prieš nukentėjusiąją. Nuo įvykio dienos praėjo laiko ir smulkiai prisiminti visų įvykio aplinkybių teisme negalėjo, tačiau paaiškinimai, duoti ikiteisminiame tyrime, ir surinkti įrodymai, patvirtino, kad būtent po įvykio buvo nustatytas nukentėjusiosios nežymus kūno sužalojimas. Užfiksuoti nuteistojo paaiškinimai įrodo, kad jis galėjo vadovautis ir prielaidomis, kurios galėjo būti pripažintos nustatytomis arba nenustatytomis. Galiausiai, įvertinęs byloje surinktus duomenis, jis pripažino savo kaltę, nes baudžiamojoje byloje sutrinkti duomenys įrodo jo naudotą smurtą. Atsižvelgdamas į tai, jis atsiprašė nukentėjusiosios. Dėl šios priežasties, jo paaiškinimai teisme negalėjo būti vertinami kaip kaltės pripažinimas ne laisvu noru, kadangi teismui yra pateiktas nuteistojo ir nukentėjusiosios pasirašytas susitaikymas. Teigiama, kad teismo posėdžio metu ir pati nukentėjusioji patikslino, kad ikiteisminiame tyrime nustatyto jos nosies sužalojimo iš tikro nebuvo, o tai įrodo, kad ikiteisminiame tyrime užfiksuoti formalūs ir netikslūs įrodymai galėjo sukelti jam abejones. Juolab, kad nukentėjusiosios sužalojimai buvo nustatyti (duomenys neskelbtini) medikų, t. y. ten, kur dirba nukentėjusioji.

Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas be pagrindo teigia, kad jis antrą kartą teisiamas, padaręs nusikalstamą veiką, kadangi nors Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu dėl fizinio smurto sukėlimo buvusiai kitai sugyventinei, tačiau 2014 m. balandžio 7 d. buvo išregistruotas iš probuojamų asmenų sąrašo. Ši aplinkybė teismui sukėlė abejones dėl BK 38 straipsnio 1 dalies sąlygos, kad kaltinamasis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų, tačiau, apelianto vertinimu, ji yra nepagrįsta. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nuo pirmojo įvykio (2011 m. gruodžio mėn.) praėjo 5 metai. Šiuo metu nuteistasis gyvena pas pirmąją sugyventinę, kuri jam atleido ir visą laiką palaikė draugiškus santykius, ji daro jam gerą įtaką: pati vengia alkoholio vartojimo, užkrečia turimomis geromis savybėmis, pasižymi rūpestingumu, nuoširdumu artimiesiems. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusiųjų kūno sužalojimai užfiksuoti nežymūs, nes pyktį moterims ir pažeminimą sukėlė alkoholio vartojimas, asmuo abejojo dėl sužalojimų atsiradimo, nes neturi polinkių skriausti ir tyčiotis. Apeliantas nurodo, kad yra ramaus būdo, per 48 metus į konfliktus įsivėlė nevalingai, neturėdamas tikslo smurtauti, yra nekonfliktiškas, bendraudamas stengiasi su visais palaikyti draugiškus santykius, yra darbingas, išlaiko nepilnametį vaiką iš pirmosios santuokos.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, taip pat nuteistąjį išteisinti, nes jis nepadarė jam inkriminuotos veikos, prokurorė ir nukentėjusioji prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių

Šioje baudžiamojoje byloje nuteistasis tiek pirmosios instancijos teisme, tiek skųsdamas teismo sprendimą apeliacine tvarka neginčijo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Visgi apeliacinio proceso metu apeliantas pakeitė savo poziciją ir iš esmės teigė, kad yra nuteistas už nusikalstamą veiką, kurios nepadarė, todėl turi būti išteisintas.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, tačiau nepaisydamas apeliacinio skundo ribų patikrina ir tai, ar byloje nėra padaryta esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis iš esmės pakeitė savo poziciją ir prašė jį išteisinti, nes buvo nuteistas už tai, ko nepadarė. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas įvertino ir tai, ar byla išnagrinėta išsamiai, ar byloje nustatytų aplinkybių tyrimas nesudarė prielaidų neteisingo sprendimo priėmimui.

Visgi, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas betarpiškai ir nuodugniai ištyrė bei įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl apelianto veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad G. D. smurtavo šeimos nario – sugyventinės D. M. atžvilgiu ir padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. realizavo BK 140 straipsnio 2 dalyje uždraustos nusikalstamos veikos požymius.

BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kuris 1 dalyje numatyta nusikalstamą veiką padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistojo sugyventinė – D. M. 2015 m. birželio 21 d. patyrė sužalojimus, kurie vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad sužalojimus nukentėjusiajai padarė nuteistasis G. D.. Tai patvirtinta 2015 m. lapkričio 17 d. teismo medicinos eksperto apžiūros protokolu (b. l. 27-30), specialisto R. R. parodymais, nukentėjusiosios parodymais, liudytojo vyresniojo patrulio J. P. parodymais, BPC garso įrašo stenograma (b. l. 11-13), nuteistojo parodymais ir kitais bylos duomenimis. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad net ir po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, t. y. paties apelianto pateiktame ir pasirašytame apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės yra visiškai pripažintos (b. l. 156-158). Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyti šie konkretūs G. D. smurtiniai veiksmai: vienas smūgis rankos plaštaka į nukentėjusiosios veidą ir spyris nukentėjusiajai į kojas, sukėlę nukentėjusiajai kraujosruvą dešinės šlaunies priekiniame paviršiuje ir nepatikslinto pobūdžio galvos plaukuotosios dalies ir apatinės lūpos sumušimą. Šie veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje uždraustos nusikalstamos veikos sudėtį. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teismo posėdžio metu G. D. apskritai paneigė trenkęs nukentėjusiajai, nurodė tik tai, kad ją pastūmė ir ji galėjo susižaloti krisdama. Visgi, apygardos teismas atmeta tokius nuteistojo paaiškinimus, kadangi visuma baudžiamosios bylos duomenų paneigia tokius nuteistojo teiginius. Teismas atkreipia dėmesį, kad netrukus po įvykio, t. y. 2015 m. birželio 22 d., 00¹² val., alkotesterio parodymais nustatytas sunkus nuteistojo girtumas (2,98 promilės) (b. l. 55). Apeliaciniame skunde ir pats nuteistasis teigia, kad jo girtumas galėjo sukelti abejones dėl padarytų aplinkybių, o tai rodo, kad nuteistasis galėjo neprisiminti įvykio aplinkybių. Byloje apklaustų asmenų, t. y. nukentėjusiosios, specialisto, liudytojo J. P., parodymai bei kiti baudžiamosios bylos duomenys, nuosekliai patvirtina, kad G. D. atliko aprašytus smurtinio pobūdžio veiksmus, kurie sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą. Nuteistojo keliama versija, kad nukentėjusioji įvykio metu taip pat buvo išgėrusi niekaip nepaneigia nuteistojo vartoto smurto nukentėjusiosios atžvilgiu ir nekeičia jo elgesio teisinio vertinimo. Taigi BK 140 straipsnio 2 dalyje uždraustos nusikalstamos veikos požymiai yra pagrįstai nustatyti pirmosios instancijos teismo ir G. D. padaryta nusikalstama veika kvalifikuota teisingai.

Dėl BK 38 straipsnio taikymo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės

Pagal BK 38 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra visuma šio straipsnio 1 dalyje išvardytų sąlygų, t. y. jeigu asmuo: 1) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; 3) susitaikė su nukentėjusiuoju arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu; 4) yra pagrindas manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, nustatė tik vieną iš BK 38 straipsnio taikymo sąlygų – savanorišką nukentėjusiajai padarytos žalos atlyginimą. Ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pripažinta baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tačiau kitos BK 38 straipsnio taikymo sąlygos šioje baudžiamojoje byloje negali būti konstatuotos. Visų pirma, G. D. dėl nusikalstamos veikos savo kaltę iš esmės pripažino tik teisiamojo posėdžio metu, verčiamas surinktų įrodymų, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis savo elgesio kritiškai nevertino, gailėjosi tik dėl kilusių jo elgesio pasekmių, bet ne dėl to, kad atliko neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusiąją, kurią iš esmės pats kaltino dėl kilusio konflikto. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju G. D. kaltu prisipažino tik iš dalies (b. l. 49, 65). Dėl dalinio įtariamojo prisipažinimo baudžiamoji byla 2016 m. sausio 4 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, nors prokurorė siekė užbaigti baudžiamąją bylą supaprastinta proceso forma – priimant teismo baudžiamąjį įsakymą (b. l. 113-114). Teisiamojo posėdžio Vilniaus miesto apylinkės teisme 2016 m. vasario 9 d. metu G. D. nurodė, kad kaltę pripažįsta visiškai, tačiau teigė, kad dalies faktinių aplinkybių neprisimena arba su jomis nesutinka, abejojo ar dalis sužalojimų nukentėjusiajai atsirado būtent dėl jo veiksmų. Galiausiai apeliacinės instancijos teisme nuteistasis nesutiko su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, savo kaltę neigė, todėl akivaizdu, kad nuteistojo prisipažinimas dėl nusikalstamos veikos šiuo atveju nėra.

Apygardos teismas taip pat nemato pagrindo konstatuoti nuteistojo ir nukentėjusiosios susitaikymo fakto. Baudžiamosios bylos medžiagoje esantis G. D. ir D. M. 2016 m. vasario 9 d. pasirašytas dokumentas, pavadinimu „Susitaikymas“ (b. l. 130), kuriame nurodyta, kad D. M. atleidžia G. D. dėl jai padarytos BK 140 straipsnio 2 dalyje uždraustos nusikalstamos veikos ir atsisako visų pirminių pretenzijų ir reikalavimų bei mano esant galimybę taikyti BK 38 straipsnį. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad teisiamajame posėdyje duoti nuteistojo ir nukentėjusiosios paaiškinimai neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad asmenys iš tiesų susitaikė, o nukentėjusioji atleido kaltinamajam. Be to, nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nukentėjusioji aiškiai nurodė, kad nuteistasis nusipelnė bausmės, taigi susitaikymo tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios nėra. Susitaikymo faktas turi būti aiškus ir nedviprasmiškas, išreikšti tikrąją abiejų asmenų valią.

Paskutinė būtinoji sąlyga atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius instituto taikymui – pagrįstas manymas, kad ateityje kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tokį manymą gali sudaryti surinkta medžiaga apie visas bylos aplinkybes, liudijančias, kad nusikalstama veika buvo daugiau atsitiktinė kaltininko elgesio pasekmė, atsižvelgiama į jo asmenybę. Ši sąlyga yra vertinamojo pobūdžio ir, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindo tokiam manymui nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. G. D. dėl iš esmės analogiškos nusikalstamos veikos padarymo yra nuteistas antrą kartą. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu dėl fizinio skausmo sukėlimo šeimos nariui – buvusiai sugyventinei ir dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą. Šias nusikalstamas veikas G. D. padarė taip pat būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, analogiškai abejodamas dalimi nustatytų faktinių aplinkybių, smurtą teisindamas suvartotu alkoholiu ir nukentėjusiosios provokavimu. Šios aplinkybės rodo, kad fizinio smurto panaudojimas prieš šeimos narį – D. M. nebuvo atsitiktinis. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodomas G. D. išregistravimo iš probuojamųjų asmenų sąrašo faktas, neturi jokios įtakos vertinant nusikalstamos veikos padarymo faktą. Atitinkamai kaip neturintį įtakos nuteistojo tikėtinam nusikalstamam elgesiui teismas įvertina ir faktą, kad nuteistasis šiuo metu gyvena su ankstesnėje baudžiamojoje byloje nukentėjusiąja pripažinta L. U.. Asmeninių santykių su nukentėjusiąja atnaujinimas niekaip nepaneigia į smurtą artimoje aplinkoje linkusios G. D. asmenybės. Taigi apygardos teismas konstatuoja esant pagrįstą manymą, kad G. D. gali daryti naujas nusikalstamas veikas.

Nagrinėjamo klausimo kontekste teismas pastebi, kad kiekvienu atveju sprendžiant dėl BK 38 straipsnio taikymo turėtų būti vertinama, ar egzistuoja pagrįsta galimybė pasiekti tikslą, kad atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo ateityje nedarys nusikalstamų veikų, t. y. įvertinamas ir viešais interesas. Parėžiant viešojo intereso reikšmę Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad „baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose nukentėjusiojo privataus intereso kompensuoti nusikaltimu padarytą žalą patenkinimo negalima laikyti lemiančia aplinkybe taikyti BK 38 straipsnio nuostatas, nes nusikaltimu yra padaroma žala ne tik nukentėjusiajam, bet ir valstybei, teisės saugomam interesui, todėl teismai turi atsižvelgti į nusikaltimo pobūdį. Nustatant šio intereso pažeidimo mastą įvertinamas realus veikos pavojingumas, kaltininko asmenybė, jo atgaila ir tikimybė pasitaisyti.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-206-697/2015). Apygardos teismo nuomone, šioje byloje atsižvelgiant į visas nustatytas aplinkybes, pritaikius BK 38 straipsnį ir apeliantą atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės, valstybės ir visuomenės interesas užtikrinti teisingumo įgyvendinimą ir nusikaltimų prevenciją būtų paneigtas.

Dėl bausmės

Skiriant bausmę yra vertinama visuma BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių. Apygardos teismo vertinimu, nuteistajam parinkta bausmės rūšis yra tinkama, ji atspindi nusikalstamos veikos pavojingumą ir atitinka jos pobūdį. Bausmės dydis, jos turinys – paskirtų ribojimų kiekis, pobūdis ir trukmė yra adekvatūs, bausmė nėra vertinama kaip per griežta. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, išsamiai įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, individualizuodamas bausmę, skyrė pakankamai dėmesio nuteistojo asmenybės vertinimui ir tikėtinam bausmės poveikiui. Pabrėžtina, kad G. D. anksčiau yra teistas dėl analogiško pobūdžio nusikalstamos veikos – fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo buvusiai sugyventinei (2 veikos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį) ir dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą (pagal BK 145 straipsnio 2 dalį) (b. l. 74). Akivaizdu, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas už analogiško pobūdžio nusikalstamą veiką, neturėjo efektyvaus poveikio, G. D. nepasidarė teigiamų išvadų dėl savo neteisėto elgesio, adekvačiai nevertino jo pavojingumo ir toliau rinkosi draudžiamą konfliktų sprendimo būdą. G. D. taip pat yra ne kartą baustas administracine tvarka (b. l. 86 – 90). Administracinių teisės pažeidimų pobūdis taip pat apibūdina jo asmenybę ir požiūrį į bendravimą su aplinkiniais bei konfliktų sprendimo būdus: asmuo yra baustas už viešosios tvarkos ir kitų asmenų negerbiantį elgesį (keikimąsi necenzūriniais žodžiais, svarainių mėtymą į vaikus), teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymą, įžeidinėjimą. Asmuo taip pat yra baustas dėl vairavimo esant neblaiviam, taigi alkoholio įtaka G. D. veiksmams taip pat yra būdingas jo elgesio modelis. Šios aplinkybės rodo, kad asmuo yra linkęs elgtis impulsyviai, pasiduoti neigiamoms emocijoms, priimti neapgalvotus sprendimus, neprognozuoti galimų savo veiksmų padarinių, rizikuoti, neanalizuoti sukeltų veiksmų padarinių ir nedaro dėl jų objektyvių išvadų. Apygardos teismo vertinimu, asmuo yra pakankamai subrendęs ir turintis gyvenimiškos patirties tam, kad kontroliuotų savo elgesį, numatytų ir suvoktų galimus jo padarinius.

Pirmosios instancijos teismas įvertino tiek nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę – savanorišką žalos atlyginimą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), tiek baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamos veikos padarymą būnant apsvaigus nuo alkoholio ir tam turint įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). G. D. paskirtos laisvės apribojimo bausmės trukmė – 1 (vieneri) metai ir 2 (du) mėnesiai yra adekvati nurodytų aplinkybių kontekste. Nuteistajam paskirtas minimalus skaičius – tik vienas iš BK 48 straipsnio 6 dalyje numatytų įpareigojimų bei viena baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 72² straipsnyje – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, kuri, apygardos teismo vertinimu, yra tinkamai parinkta, atsižvelgiant į G. D. padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo asmenybę.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apygardos teismas daro išvadą, kad G. D. paskirta teisinga ir proporcinga padarytai nusikalstamai veikai bausmė. Pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

nuteistojo G. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Ernestas RimšelisTeisėjai Jurgita MačionytėRegina Pocienė