Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

Šakių rajono apylinkės teismo teisėja Judita Sungailaitė, sekretoriaujant Rasitai Milei, dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Gvidui Byčiui, atsakovės Šakių rajono savivaldybės administracijos atstovėms Jūratei Šneideraitienei, I. Č., trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui Tautvydui Šukiui, teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. Š. ieškinį dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis atsakovei Šakių rajono savivaldybės administracijai, trečiaisiais asmenimis byloje esant Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, A. S.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškinyje nurodoma, kad su ieškovu nuomos sutartis nebuvo sudaryta dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių. 1994 m. rugsėjo 27 d. jo tėvas A. Š. nusipirko gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini) Tačiau nurodytą sandorį užginčijo trečiasis asmuo A. S. ir teismas sandorį panaikino. Iki šiol jokių duomenų, kad ginčo pastatai priklauso A. S. nebuvo gauta ir jis išnaudojo visas teisines galimybes tai įrodyti. Ginčo pastatai liko Šakių rajono savivaldybės administracijos nuosavybėje. 2007 m. liepos 7 d. mirė jo tėvas A. Š., gyvenamajame name liko gyventi jo mama A. Š.. Apie tai rajono savivaldybės administracija buvo informuota ir žinojo, o 2009 m. balandžio 15 d. ten gyventi persikėlė ir jis, nes mamos sveikata pablogėjo ir jie pradėjo gyventi kartu, vesti bendrą ūkį. Tačiau nuomos sutartis nebuvo naujai sudaryta su A. Š.. Dėl pablogėjusios sveikatos mama nors ir kreipėsi 2009 m. kovo 20 d. į Šakių rajono savivaldybės administraciją dėl gyvenamojo namo privatizavimo, tačiau išspręsti problemos nespėjo. 2011 m. kovo 9 d. jo mama A. Š. mirė. Jis liko gyventi ginčo sodyboje ir pradėjo rūpintis gyvenamojo namo privatizavimu. Į 2012 m. sausio 26 raštą rajono savivaldybės administracija atsakė, kad jo prašymo dėl pastatų privatizavimo negali tenkinti.

Ieškinyje nurodoma, kad akivaizdu, kad po tėvų mirties ieškovas liko gyventi sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini). Po tėvo mirties jis kartu su mama A. Š. buvo viena šeima. Tiek po tėvo mirties, tiek po mamos mirties, turėjo būti pakeista nuomos sutartis, kadangi jis buvo šeimos narys, toliau gyveno ten, apie tai pranešė rajono savivaldybei, todėl nuomos sutartis turėjo būti pakeista, pripažįstant jį pirminiu nuomininku. Teismui pripažinus jam pirminio nuomininko teises, jis galėtų prašyti teismo pripažinti jam teisę privatizuoti jo nuomojamas patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą teismo sprendimu, tad būsto pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina, kuri galėjo būti apskaičiuota Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka iki 1998 m. liepos 1 d. Tokių reikalavimų patenkinimas atitiktų faktines bylos aplinkybes, teisingumo ir protingumo kriterijus bei įstatymus. (b.l. 126-127).

Šakių rajono savivaldybės valdyba 2000 m. lapkričio 2 d. sprendimu Nr. 202 „Dėl turto perdavimo“ pastatus, pagalbinius pastatus ir kiemo įrenginius, esančius (duomenys neskelbtini)., perdavė į Šakių seniūnijos balansą. Jau daugiau kaip 10 metų šie pastatai yra apskaitomi Šakių seniūnijos balanse. Gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini)., iki mirties gyvenos Antanas ir A. Š.. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis su jais nebuvo sudaryta. Po A. Š. mirties toliau ten gyvena ieškovas, kuris deklaravo gyvenamąją vietą seniūno sutikimu.

Gyvenamojo namo su priestatais, pagalbiniais ir kiemo įrenginiais savikaina 2013 m. rugpjūčio 31 d. buvo 239, 54 Lt, likutinė vertė 71,88 Lt. (b.l. 132-134).

1995 m. liepos 25 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu civ. Byloje Nr. 2²⁰ -3526/95 buvo pripažintas juridinis faktas, kad gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini). bei 37,52 ha ploto žemės sklypas, iki mirties priklausė A. S. tėvui J. S..

1997 m. gruodžio 8 d. Marijampolės apskrities viršininko administracija sprendimu Nr. 84-7030 nusprendė atkurti trečiajam asmeniui nuosavybės teisę į 30,92 ha žemės, 5,60 ha miško, kartu numatant, jog nuosavybės teisės į trečiajam asmeniui tenkančią valdos dalį – 1 ha bus atkurta parengus kadastrinės vietovės žemėtvarkos projektą.

1998 m. balandžio 27 d. Jurbarkos rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-112/98 priimtu sprendimu panaikino Šakių rajono Šakių apylinkės viršaičio 1994 m. rugpjūčio 8 d. potvarkį Nr. 107 ir 1994 m. rugsėjo 26 d. potvarkį Nr. 128 p., pripažino negaliojančia 1998 m. rugsėjo 27 d. sutartį.

1999 m. rugpjūčio 3 d. trečiasis asmuo kreipėsi į Šakių rajono savivaldybės merą, pateikdamas 21 dokumentą, pagrindžiantį trečiojo asmens teises į (duomenys neskelbtini)., esančią sodybą. (b.l. 87-88).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

A. Š. ir A. Š. gyvenamoji vieta iki jų mirties buvo deklaruota (duomenys neskelbtini) (b.l. 12, 13).

2007 m. liepos 7 d. A. Š. mirė (b.l. 14).

2011 m. kovo 9 d. A. Š. mirė. (b.l. 15).

1994 m. rugsėjo 26 d. apylinkės viršaičio V. M. potvarkiu A. Š. buvo leista privatizuoti pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) (b.l. 17, 18).

1995 m. liepos 25 d. Vilniaus 1-os apylinkės teismas priėmė sprendimą, kuriuo pripažino juridinį faktą, kad gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini) iki mirties priklausė S. J.. (b.l. 94).

1998 m. spalio 6 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi panaikino Vilniaus m. pirmos apylinkės teismo 1995 m. liepos 25 d. sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti Šakių rajono apylinkės teismui (b.l. 99).

1998 m. balandžio 27 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo sprendimu buvo panaikintas 1994 m. rugpjūčio 8 d. potvarkis Nr. 107p, 1994 m. rugsėjo 26 d. potvarkis Nr. 128p, bei pripažinta negaliojančia 1994 m. rugsėjo 27 d. sutartis, pagal kurią Šakių rajono savivaldybė pardavė A. Š. namą su ūkiniais pastatais, esančiai (duomenys neskelbtini) (b.l. 19-20). Kauno apygardos teismas 1999 m. gegužės 10 d. nutartimi paliko galioti Jurbarko rajono apylinkės teismo sprendimą. (civ. b. Nr. 2-112/98 t.2, b.l. 161-164, t. 3, b.l. 39-41).

2000 m. spalio 5 d. Šakių rajono savivaldybės taryba priėmė į Šakių rajono savivaldybės balansą pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) (b. l.25).

Šakių rajono savivaldybės taryba 2001 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 202 informavo A. S., jog pagal pateiktus dokumentus jam nebuvo atkurta nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) rašte buvo nurodyta, jog A. S. gali kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. (b.l. 106).

S. Š. 2009 m. balandžio 15 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) (b.l. 8).

Šakių rajono savivaldybės administracija 2012 m. vasario 29 d. atsisakė patenkinti S. Š. prašymą dėl leidimo privatizuoti pastatus. (b.l. 10).

Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Šakių skyrius nurodė, kad A. S. suprojektuotas 1 ha ploto namų valdos žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), tačiau nėra pateikta teisinė registracija ir šis sklypas nėra grąžintas nuosavybė. Taip pat skyrius nurodė, kad statiniai yra laisvos valstybinės žemės plote, nesuformuotame žemės sklype. (b.l. 33, 58).

Dėl trečiojo asmens A. S. atsiliepimuose nurodomų aplinkybių

Trečiasis asmuo A. S. savo atsiliepimuose nurodo, jog ginčo pastatai priklauso jo tėvui, todėl negali būti privatizuoti. Susipažinęs su šioje byloje ir prijungtose bylose esančiais duomenimis teismas negali sutikti su tokiais trečiojo asmens argumentais.

Prie nagrinėjamos civilinės bylos yra prijungtos Jurbarko rajo apylinkės civilinė byla Nr. 2-112/98, kurioje buvo sprendžiamas ginčas pagal A. S. pateiktą ieškinį dėl leidimo privatizuoti ginčo pastatus A. Š. bei pirkimo – pardavimo sutarties panaikinimo, bei Marijampolės rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-286-06/2003, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl juridinio fakto nustatymo ir kt. reikalavimų.

Iš bylose esančių duomenų matyti, kad 1995 m. liepos 25 d. Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismo sprendimu buvo nustatytas juridinis faktas, kad gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, esantys (duomenys neskelbtini). iki mirties priklausė pareiškėjo A. S. tėvui J. S.. (b.l. 94). Tačiau Vilniaus apygardos teismo nutartimi 1998 m. spalio 6 d. panaikino Vilniaus m. pirmos apylinkės teismo 1995 m. liepos 25 d. sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti Šakių rajono apylinkės teismui (b.l. 99). Vėliau pareiškėjas reikalavimą dėl juridinio fakto nustatymo pateikė Šakių rajono apylinkės teismui 2002 m. liepos 30 d. (c.b. Nr. 2-286-06/2003 t.1), tačiau ieškinio nagrinėjimas buvo persiųstas Marijampolės rajono apylinkės teismui. Marijampolės rajono apylinkės teismas 2003 m. sausio 14 d. atmetė pareiškėjo A. S. pareiškimą ir nenustatė prašomo juridinio fakto. (c.b. Nr. 2-286-06/2003 t. 3, b.l. 14-17). Iš šios bylos medžiagos matyti, kad bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas A. S. nurodė, jog atsisako reikalavimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, nes, jo nuomone, ir taip yra pakankamai duomenų, kurie patvirtina, kad ginčo pastatais disponavo jo tėvas J. S.. Teismo sprendime nurodoma, kad pareiškėjo atsisakymas nepriimamas ir reikalavimas išsprendžiamas iš esmės, tačiau neatsižvelgiant į tai, reikalavimas dėl juridinio fakto nustatymo atmestas, nes nepakako duomenų, kurie patvirtintų nuosavybės teise valdyto gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų nustatymo. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl jame nustatyti faktai laikytini prejudiciniais faktais.

Taip pat yra prijungta civilinė byla 2-112/98, kurioje Jurbarko rajono apylinkės teismo sprendimu ir Kauno apygardos teismo nutartimi buvo panaikintas Šakių apylinkės viršaičio 1994 m rugpjūčio 8 d. potvarkis Nr. 107 p, 1994 m. rugsėjo 26 d. potvarkis Nr. 128 p.; pripažinta negaliojanti 1998 m. rugsėjo 27 d. sutartį, kuria Šakių apylinkės savivaldybė perdavė A. Š. namą su ūkiniu pastatu ir kiemo įrenginiais, esančiais (duomenys neskelbtini) (civ. b. Nr. 2-112/98 t.2, b.l. 161-164). Šis teismo sprendimas 1998 m. gegužės 10 d. nutartimi buvo paliktas galioti (civ. b. Nr. 2-112/98 t.3, b.l. 39-41). Šie sprendimai taip pat yra įsiteisėję, o juose nustatyti faktai laikytini prejudiciniais faktais.

Taip pat iš bylose esančių duomenų matyti, kad Šakių rajono savivaldybės valdyba 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimu nusprendė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) A. S. neatkurti. Rekomenduojama A. S. kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. (b.l. 111).

Nurodyti faktai patvirtina, kad trečiajam asmeniui A. S. nebuvo nustatyta nuosavybės teisė į ginčo pastatus. Nors iš bylose esančių duomenų galima daryti prielaidą, jog pastatai galimai priklausė jo tėvui J. S., tačiau Šakių rajono savivaldybės valdyba bei teismai savo sprendimuose konstatavo, jog nebuvo pateikta pakankamai duomenų, kurie patvirtintų, jog pastatai priklausė J. S., kas leistų trečiajam asmeniui reikšti reikalavimus dėl ginčo pastatų. Šioje ar kitose bylose nėra pareikštų trečiojo asmens savarankiškų reikalavimų dėl nuosavybės teisių ar pan. jam nustatymo, todėl teismas privalo vadovautis ankstesniais teismų priimtais sprendimais ir jų nustatytomis aplinkybėmis. Byloje ne kartą buvo nurodoma, jog 1995 m. Vilniaus 1-os apylinkės teismas nustatė juridinį faktą, jog pastatai priklausė J. S., tačiau teismas negali šiuo sprendimu remtis, nes jis buvo panaikintas Vilniaus apygardos teismo 1998 m. spalio 6 d. nutartimi. Reikalavimas dėl juridinio fakto nustatymo buvo nagrinėtas Marijampolės rajono apylinkės teismo, tačiau šis faktas nustatytas nebuvo. Nuo 2003 m. priimto sprendimo nebuvo atliekami jokie veiksmai dėl nuosavybės teisių nustatymo. Nėra duomenų, jog trečiasis asmuo rūpinosi ginčo pastatais, juos remontavo ir pan. Laikotarpiu nuo 1998 m. priimto teismo sprendimo, kuriuo buvo panaikinta pirkimo – pardavimo sutartis, ginčo pastatai priklausė Šakių rajono savivaldybei nuosavybės teise. Taigi Šakių rajono savivaldybės taryba atsisakė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, Marijampolės rajono apylinkės teismas nenustatė juridinio fakto, kuris leistų pripažinti trečiajam asmeniui nuosavybės teisę. Šie faktai įpareigoja teismą spręsti, jog nėra pakankamai duomenų, kurie patvirtintų, jog pastatai priklausė trečiojo asmens tėvui, ir A. S. neturi nuosavybės teisių į ginčo pastatus.

Dėl S. Š. pripažinimo pastatų nuomininku

Byloje pateiktas reikalavimas ieškovą S. Š. pripažinti pastatų nuomininku. Ieškinyje nurodoma, kad jis po tėvų mirties liko gyventi sodyboje, po tėvo mirties apsigyveno kartu su mama, turėjo bendrą ūkį, ginčo pastatuose yra deklaruota jo gyvenamoji vieta, todėl nuomos sutartis turėjo būti pakeista. Atsakovė Šakių rajono savivaldybės administracija neprieštaravo šiam reikalavimui, su juo sutiko, tačiau nenurodė jokių teisinių pagrindų šiam reikalavimui pagrįsti. Be to, byloje yra pateiktą Šakių rajono savivaldybės administracijos atsakymas į S. Š. prašymą dėl leidimo sudaryti nuomos sutartį, kur nurodoma, jog vadovaujantis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymu prašoma prie prašymo pridėti teisę į socialinį būstą įrodančius dokumentus. (b.l. 112-113). Taigi teismui būtina nustatyti, kokiu pagrindu S. Š. gyvena ginčo pastatuose, kad galėtų konstatuoti jo kaip nuomininko teises.

Ieškinyje nurodoma, kad ieškovo tėvai ginčo pastatuose apsigyveno 1954 m. ir šiuose pastatuose jie gyveno kaip nuomininkai iki savo mirties. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtina šias aplinkybes, tačiau nesant ginčui, teismas laiko, jog šie faktai yra teisingi. Tai, kad Antanas ir A. Š. gyveno ginčo pastatuose ir juos nuomavo, patvirtina šios aplinkybės – 1994 m. rugsėjo 12 d. protokole Nr. 12 nurodoma, kad A. Š. leidžiama privatizuoti gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (civ. b. Nr. 2-112/98 t. 1, b.l. 20). Byloje nėra nuomos sutarties, kuri buvo sudaryta tarp pirminių nuomininkų Š., tačiau tai, kad tokia sutartis buvo patvirtina byloje esantis Šakių rajono savivaldybės Šakių apylinkės seniūnijos pranešimas, kuriame nurodoma, kad pastatų nuomos sutartis tarp A. Š. ir Šakių apylinkės viršaičio buvo sudaryta 1994 metais balandžio mėn. (civ. b. Nr. 2-112/98 t. 1, b.l. 152), Šakių rajono (duomenys neskelbtini)žemės ūkio bendrovė pranešime nurodoma, kad A. Š. mokėjo už nuoma iki 1994 m. rugsėjo 1 d. (civ. b. Nr. 2-112/98 t. 1, b.l. 198). Šios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad A. Š. buvo sudaręs nuomos sutartį dėl pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), kas vėliau jam suteikė teisė šiuo pastatus privatizuoti. 1994 m. sudarius pirkimo – pardavimo sutartį, akivaizdu jog nuomos sutartis nutrūko. Tačiau 1998 m. teismo sprendimu panaikinus pirkimo – pardavimo sutartį, nauja sutartis sudaryta nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kad buvo panaikinta pirkimo – pardavimo sutartis, tačiau nebuvo nustatytas naujas pastatų savininkas tikėtina, taip pat niekam nesikreipiant dėl išsikėlimo iš pastatų ir nepareiškiant pretenzijų dėl disponavimo pastatais A. Š. šeimai ir toliau gyvenant savo gyvenamojoje vietoje, jis turėjo pagrindo manyti, jog pastatais jis ir toliau disponuoja nuomos pagrindais. Tai, kad nebuvo sudaryta kita nuomos sutartis atsakomybė tenka Šakių rajono savivaldybei, kurios nuosavybėn perėjo turtas, nes ji būdama atsakinga ir rūpestinga turto savininkė privalėjo imtis priemonių, jog šie nesklandumai būtų pašalinti. Tačiau bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, jog savivaldybės per visą disponavimo turto laikotarpį nesiėmė jokių veiksmų, kad įteisinti pastatų valdymo teisinį pagrindą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teismas, laiko, jog ieškovo tėvas A. Š. turėjo pagrindą manyti, kad pastatais disponavo pagal nuomos sutartį, kuri pagal turimus duomenis buvo sudaryta 1994 m. balandžio mėn., pastatuose visą laiko gyveno atvirai, turto savininkai žinojo apie ten gyvenančius asmenis, tačiau per visą laikotarpį nepareiškė jiems pretenzijų, vadinasi jie savo konkliudentiniais veiksmai parodė savo sutikimą dėl asmenų disponavimo jiems priklausančiu turtu, pretenzijų jiems neturėjo, kas leidžia teismui daryti išvada, jog Šalaničių šeima panaikinus pirkimo – pardavimo sutartį toliau pastatuose gyveno nuomos sutarties pagrindu.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teismas konstatuoja, jog Šakių rajono savivaldybė nepagrįstai spręsdama klausimą dėl nuomos sutarties sudarymo vadovaujasi Valstybės Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymu. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, nagrinėjant ginčus, kylančius iš savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos teisinių santykių, svarbus nuomos sutarties sudarymo momentas, nes tokių patalpų nuomos sutarties sudarymo, vykdymo, nutraukimo tvarkos bei sąlygų reguliavimas kito. Nagrinėjamos bylos kontekste atsižvelgtina į tai, kad Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme (toliau – ir Įstatymas), kuris nuo 2003 m. sausio 1 d. pakeitė (pervadintas) Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, įtvirtintos pakitusios normos dėl savivaldybės butų fondo ir jam priklausančių gyvenamųjų patalpų teisinio statuso, taip pat dėl reikalavimų bei sąlygų nuomos teisiniams santykiams sukurti, palaikyti ir nutraukti, inter alia nuostatos dėl subjektų, turinčių teisę į gyvenamųjų patalpų nuomą, nuomos santykių šalių teisių ir pareigų turinio, nuomos terminų, dėl nuomos santykių pasibaigimo pagrindų. Atsižvelgiant į teisinio reguliavimo pakeitimus ir jo padarinius, Įstatymo nuostatų skirtingų redakcijų taikymas priklauso nuo momento, kada nuomotojas (savivaldybė) ir nuomininkas sudarė gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad asmenims, kuriems yra išnuomotos savivaldybės gyvenamosios patalpos pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nustatytas socialinio būsto normatyvas ir šio būsto nuomos sąlygos netaikomi ir dėl to nuomos sutartys nekeičiamos, išskyrus atvejus, nustatytus Civiliniame kodekse. Šia teisės norma gyvenamųjų patalpų teisiniams nuomos santykiams, atsiradusiems iki 2002 m. gruodžio 31 d., valstybė užtikrino status quo bei jos prisiimtų įsipareigojimų pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą tęstinumą. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, sudarytos iki 2003 m. sausio 1 d., pagrindu būstą nuomojantys asmenys neturi pareigos savivaldybei teikti duomenų apie turtą ir pajamas kaip tai nustatyta naujos redakcijos Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje; šiems asmenims nuomos sutartis negali būti nutraukta dėl turimo turto ar pajamų viršijimo, nustatyto naujos redakcijos Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Taigi gyvenamųjų patalpų nuomininkų teisė į nuomojamas patalpas pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo nuostatas neturi tokio pobūdžio ribojimų, taikomų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartims, sudarytoms galiojant Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo redakcijai nuo 2003 m. sausio 1 d. Nuomininkų, sudariusių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis iki 2002 m. gruodžio 31 d., teisinė padėtis nekito ir jų nuomos sutartys neturėjo būti pakeistos, išskyrus atvejus, kai nuomininkams, atitinkantiems Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pateikus prašymą, galėjo būti taikomas nuomos mokestį mažinantis koeficientas pagal Įstatymo 10 straipsnio 2 dalį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. sausio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-110/2012, konstatavo, kad ši norma negali būti aiškinama taip, jog gyvenamųjų patalpų sutartims, sudarytoms iki 2002 m. gruodžio 31 d., būtų taikomos Įstatymo nuostatos, kurios reikšmingos sudarant nuomos sutartis nuo 2003 m. sausio 1 d., nes tai prieštarautų Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio nuostatoms ir įstatymo negaliojimo atgalina data (lot. lex retro non agit) principui (taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje D. K. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-560/2011).

Byloje nustatyta, kad ieškovas ginčo pastatuose apsigyveno kaip nuomininkų A. Š. ir A. Š. šeimos narys, su kuriais nuomos sutartis buvo sudaryta 1994 m. balandžio mėn. d. Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 330 straipsnio 1 dalį gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai turi tokias pat teises ir pareigas, kylančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas. Analogiška nuostata įtvirtinta 2000 m. CK 6.589 straipsnio 1 dalyje. Ieškovas atsikėlė gyventi ir savo gyvenamąją vietą deklaravo 2009 m. pas savo motiną A. Š., kuri gyveno (duomenys neskelbtini). Kadangi po buvusių teisminių ginčų buvo praėjęs ilgas laiko tarpas, niekas jiems pretenzijų dėl jų gyvenamosios vietos nereiškė, niekas nepretendavo į pastatus, pagal galiojusių įstatymų reikalavimus įgyta teisė naudotis gyvenamąja patalpa suformavo ieškovui teisėtus lūkesčius, kad jis galės ir toliau disponuoti turtu. Kadangi turtas priklausė savivaldybei, kuri nesiėmė jokių veiksmų dėl pastatų, ji turi pareigą prisiimti atsakomybę dėl asmenims susidariusių teisėtų lūkesčių, jog jie turtu naudojasi teisėtai ilgą laiką, juo rūpinasi ir prižiūri, tad turi teisėtą pagrindą reikalauti įsigyti šį turtą nuosavybės teise. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės ir savivaldybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Tokia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėtų lūkesčių apsaugos principo samprata negali būti aiškinama kaip leidimas savivaldybei nepaisyti ieškovų įgytų teisių naudotis (arba) nuomoti užimamą būstą.

Pagal CK 6.598 straipsnio 1 dalį valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti pakeista CK 6.599–6.603 straipsniuose numatytais atvejais. Nagrinėjamos bylos atveju ankstesnė nuomos sutartis buvo sudaryta su ieškovo tėvais, kurios pagrindu ieškovas įgijo teisę naudotis gyvenamąja patalpa. Taigi savivaldybei priklausančios gyvenamosios patalpos nuomos santykiai tarp šalių atsirado dar 1994 metais, tęsėsi ilgą laiką. Sudarant naują gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį į ją negali būti perkeltos nuo 2003 m. sausio 1 d. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nustatytas privalomąsias socialinio būsto nuomos sutarties sąlygas, nes gyvenamasis būstas ieškovui, kaip pirminio nuomininko A. Š. šeimos narui, suteiktas iki šių nuostatų įsigaliojimo. Todėl Šakių rajono savivaldybės nurodymas ieškovui pateikti papildomus dokumentus yra nepagrįstas.

Dėl reikalavimo pripažinti teisę kaip nuomininkui privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas

Viena iš valstybės vykdytų socialinės-ekonominės politikos krypčių buvo valstybinio turto privatizavimas. Privatizavimo apskritai ir butų privatizavimo konkrečiai tikslas – išvalstybinti nuosavybę, t. y. transformuoti nuosavybės teisę iš viešojo asmens valstybės privatiems asmenims. Teisiniai santykiai, susiklostantys dėl valstybinio turto, taip pat ir buto privatizavimo, pasižymi specifika ir sudėtingumu, kuriuos lemia šių santykių subjektų ir objektų, pirmiausia valstybės ir valstybinio turto, kaip savitų teisinio santykio dalyvio ir nuosavybės teisės objekto, ypatumai. Valstybinė nuosavybė gali būti perleista ne bet kokios sutarties, o tik privatizavimo tvarką reglamentuojančiame įstatyme nustatytos sutarties pagrindu. Dėl šios priežasties šis procesas, kurio metu nuosavybės teisė iš valstybės pereina privatiems asmenims, be bendrųjų teisės normų, reglamentuojamas ir specialiosiomis teisės normomis. (LAT nutartis Nr. 3K-3-440/2005). Teisė asmenims privatizuoti butą buvo numatyta Butų privatizavimo įstatyme. 1998 m. liepos 1 d. nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui, asmenims, kurie įgijo teisę pagal minėtą įstatymą privatizuoti butą, tačiau jos nespėjo įgyvendinti, įstatymų leidėjas sudarė galimybę pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras užbaigti Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pagrindu. Šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punktu neleidžiama pradėti butų privatizavimo procedūros, nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui. Šia teisės norma buvo siekiama apginti tik Butų privatizavimo įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises, kurios buvo pažeistos. Būtent taip minėta teisės norma aiškinama ir taikoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-1025; 2002 m. kovo 4 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-394/2002 ir kt.). Teisiniai santykiai, susiklostantys dėl valstybinio turto, taip pat ir butų privatizavimo, pasižymi specifika ir sudėtingumu, kuriuos sąlygoja šių santykių subjektų ir objektų, pirmiausia valstybės ir valstybinio turto, kaip savitų teisinio santykio dalyvio ir nuosavybės teisės objekto, ypatumai. Reikšminga ir tai, jog, skirtingai nei privati nuosavybė, valstybės nuosavybė gali būti perleista ne bet kokios sutarties, o tik privatizavimo tvarką reglamentuojančiame įstatyme nustatytos sutarties pagrindu. Dėl šios priežasties šis procesas, kurio metu nuosavybė teisė iš valstybės pereina privatiems asmenims, be bendrųjų teisės normų, reguliuojamas ir specialiosiomis teisės normomis. Asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliutinė teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu. Nagrinėjamuoju atveju toks teisės aktas yra Butų privatizavimo įstatymas. Atsakant į klausimą, ar ieškovas turėjo teisę privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, pirmiausia reikia nustatyti visas šiame įstatyme nustatytas tokio privatizavimo sąlygas, būtent: a) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); b) ginčo butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2 ir 3 straipsniai); c) ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11 ir kiti straipsniai). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394).

Teismas laiko, jog S. Š. atitinka Butų privatizavimo 4 str. reikalavimus, nes šiuo teismo sprendimu teismas konstatavo, jog S. Š. yra pastatų nuomininkas, taip pat jis yra pirminio nuomininko A. Š. paveldėtojas. Šakių rajono savivaldybės administracija teismo posėdžio metu bei savo atsiliepimuose nurodė, jog jie neprieštarauja dėl turto privatizavimo ir yra galimybė privatizuoti nurodomą turtą, kas atitinka Įstatymo 2,3 straipsnius.

Prašymą dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo turėjo teisę paduoti tik asmenys, kurių nuomojamos patalpos buvo priskirtos prie pirkimo pardavimo sutarties objektų, išvardintų Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnyje. Byloje nustatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis su ieškovo tėvais sudaryta 1994 m. balandžio mėn. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikas pasibaigė 1998 m. liepos 1 d. Kita vertus, Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis įstatymas nustato valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Tai reiškia, kad įstatymas ne tik nustatė tam tikras sąlygas, kurioms esant įgyjama teisė privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, tačiau nustatė ir teisės realizavimo terminą. Taigi, pagal bendrą taisyklę ketinimą įsigyti nuosavybėn šio įstatymo 2 straipsnyje numatytas gyvenamąsias patalpas nuomininkai turėjo išreikšti ne vėliau kaip iki 1992 m. gruodžio 1 d. 1993 m. balandžio 1 d. įstatymu Nr. I-116 Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnis buvo papildytas nauja antrąja dalimi (su vėlesniais pakeitimais), kurioje asmenims, ne dėl savo kaltės laiku nepadavusiems pareiškimų gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, buvo suteikta galimybė prašymus dėl butų privatizavimo pateikti ir vėliau, tačiau su išlyga, kad tokie prašymai pateikiami Seimo sudarytai Valstybinei komisijai, kuri turėjo teisę leisti tokius prašymus paduoti iki 1997 m gruodžio 31 d. Byloje yra Valstybinės komisijos, sudarytos Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. I-118, gyventojų, kurių gyvenamosios patalpos nebuvo privatizuotos Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nustatytu laiku ne dėl jų pačių kaltės, pareiškimams nagrinėti ir galutinėms išvadoms teikti posėdžio protokolas Nr. 64 1994 m. rugsėjo 12 d., kuriame nurodoma, jog A. Š. leidžiama privatizuoti gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini). (civ. b. Nr. 2-112/98 t. 1, b.l. 20). Tai parodo, kad A. Š. laiku kreipėsi dėl turto privatizavimo, terminų numatytų Butų privatizavimo įstatyme nepažeidė.

Šioje byloje taip pat žinoma, jog pirminis nuomininkas A. Š. ne tik kreipėsi dėl privatizavimo, tačiau ir buvo pasirašęs pirkimo – pardavimo sutartį, kuri vėlesniais teismo sprendimais buvo panaikinta. Susipažinus su teismo sprendimu, matyti, jog pirkimo – pardavimo sutartis buvo panaikinta teismui konstatavus, jog ji buvo sudaryta remiantis Šakių apylinkės viršaičio potvarkiais, nebuvo nustatyta, jog viršaitis viršijo savo kompetenciją suteikdamas leidimus privatizuoti nekilnojamąjį turtą. Teismas laiko, jog šis teismo sprendimas neužkerta kelio ieškovui reikalauti užbaigti privatizavimo procesą, kreipiantis į teismą, tai yra instituciją, kuriai suteikta kompetencija priimti sprendimus dėl privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis. Teismas nagrinėdamas bylą nustatė, kad yra Butų privatizavimo įstatyme numatytos sąlygos, kurios suteikia teisę S. Š. privatizuoti pastatus, kuriais jo šeima disponuoja jau daugiau negu 50 metų. Atkreiptinas dėmesys, jog nors byloje trečiasis asmuo A. S. reiškia prieštaravimus dėl ginčo pastatų, tačiau nėra jokių duomenų, jog jis laikydamas save teisėtu turto savininko prižiūrėjo ir rūpinosi ginčo pastatais. Tuo tarpu ieškovas S. Š. pateikė sąmatas, kuriose nurodoma kiek ir kokių darbų buvo atlikta ginčo pastatuose. (b.l. 27-31). Byloje yra duomenys, kad pastatai yra statyti apie 1910 m., kas akivaizdžiai leidžia daryti išvadą, kad jeigu jie nebūtų prižiūrėti ieškovo šeimos, šiai dienai jie galbūt nebūtų visiškai išlikę. Ieškovo šeima visą gyvenimą gyveno ginčo pastatuose, paties ieškovo gyvenamoji vieta deklaruota toje pačioje vietoje, tai yra ieškovo gyvenamoji vieta ir jo būstas. Žmogaus teisė į būsto neliečiamybę įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje, pagarbos šiai teisei principas taip pat įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Dėl asmens teisės į būsto neliečiamybę Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad Konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (Buckley v. the United Kingdom, judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996‑IV, §§ 52-54, and Commission’s report of 11 January 1995, § 63; Gillow v. the United Kingdom, judgment of 24 November 1986, Series A no. 109, § 46; Wiggins v. the United Kingdom, no. 7456/76, Commission decision of 8 February 1978, Decisions and Reports (DR) 13, p. 40). Tokios pozicijos nuosekliai laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. A. S., L. R., A. Ž., bylos Nr. K-3-51/2010; 2008 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje AB „Lietuvos geležinkeliai“ v. G. D., bylos Nr. 3K-3-249/2008). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad valdžios pareigūnai gali apriboti asmens teisę į būstą tik įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka bei tik tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje (Stankova v. Slovakia, judgement of 9 October 2007, ap. no. 7205/02, § 58; Prokopovich v. Russia, jugdement of 18 February 2005, ap. no. 58255/00, § 43–45). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog ilgalaikis socialinio būsto patalpų faktinis naudojimas, jas remontuojant, prižiūrint, atsiskaitant už atitinkamas komunalines paslaugas, suformuoja pareigą vietos savivaldos institucijai spręsti tokių asmenų teisės į būstą klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į teisines galimybes užtikrinti teisę į būstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje O. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1547/2002).

Atsižvelgiant į tokią praktiką turi būti vertinamos teismų nustatytos faktinės nagrinėjamo atvejo aplinkybės. Šiuo atveju teismas konstatuoja, jog priimant sprendimą būtina atsižvelgti į tai, kad ieškovo šeima ilgą laiko tarpą disponuoja ginčo pastatais, per šį laikotarpį jiems nebuvo pareikštą pretenzijų dėl disponuojamo turto, nebuvo iš jų reikalaujama išsikelti ir atlaisvinti patalpas, jie turtu disponuoja su šiuo metu esančio turto savininko žinia, turtu jie rūpinosi ir jį prižiūri visą laikotarpį. Dėl turto naudojimo buvo sudaryta nuomos sutartis, kuri suteikė galimybę pastatus privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis, dėl privatizavimo buvo kreiptąsi laiku ir nepažeidžiant įstatymo nustatytų terminų, byloje nustatytos visos aplinkybės, kurios sudaro galimybę turtą privatizuoti ieškovui. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčas dėl šių pastatų vyksta jau beveik 20 metų, todėl būtina šį procesą užbaigti. Paskutiniu laikotarpiu turtu rūpinosi ir jį prižiūrėjo ieškovo šeima, kas padėjo turtą išsaugoti, tuo tarpu pats A. S. nesiėmė priemonių dėl turto išsaugojimo, nesikreipė į turto savininkę, siekiant išsiaiškinti turto įsigijimo galimybių. Atsižvelgiant į teisingumo ir sąžiningumo principus, į tai, kad atsakovė neprieštarauja dėl ieškinyje pateiktos teisės į būstą formos, teismas laiko, jog ieškinys tenkintinas visiškai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškinį patenkinus visiškai bylinėjimosi išlaidos turi būti priteistos iš atsakovo. Šiuo atveju atsakovė yra savivaldybės institucija, todėl nuo bylinėjimosi išlaidų atleista. Ieškovas nepateikė prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidų, todėl šis klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 str., 268-270 str., teismas

nusprendžia:

Patikslintą ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti S. Š. gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini)., nuomininku.

Pripažinti S. Š. teisę kaip nuomininkui privatizuoti jo nuomojamas gyvenamąsias patalpas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (šulinį, rūkyklą, tualetą, tvorą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal Butų privatizavimo įstatymą.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą per Šakių rajono apylinkės teismą.