Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2019-12-23, o nuo 2021-09-07 perkeltas į Alytaus pataisos namus. Kadangi byloje nėra jokių tai paneigiančių įrodymų, teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktais rašytiniais duomenimis. Atsižvelgiant į tai, teismas vertins ginčo laikotarpį nuo 2019-12-23 iki 2021-09-06.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą būtina nustatyti, ar institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/2011). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovės atstovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad buvo kalinamas Marijampolės PN neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Ginčo laikotarpiu iki 2020-01-21 galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punkte buvo reglamentuojama, kad pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose minimalus plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o pagal 111.2. punktą, kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m. Analogiškos nuostatos reglamentuojama ir nuo 2020-02-06 įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.1 - 2.2 punktuose.

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovės atstovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017-06-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas. Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2019-12-23 iki 2020-10-02 bausmę atliko Marijampolės PN 15 būrio patalpoje Nr. 1, kurios plotas – 76,51 kv. m, joje buvo įrengta 24 miegamosios vietos, todėl esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas – 3,18 kv. m. Nuo 2020-10-02 iki 2021-01-25 pareiškėjas atliko bausmę 14 būrio patalpoje Nr. 1, kurios plotas – 77,25 kv. m, joje buvo įrengta 24 miegamosios vietos, todėl esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas – 3,2 kv. m. Nuo 2021-01-25 pareiškėjas buvo paskirtas į drausmės grupę. Nuo 2021-01-25 iki 2021-02-10 atliko bausmę 11 būrio kameroje Nr. 24, kurios plotas – 14,85 kv. m, joje buvo įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas – 3,7 kv. m. Nuo 2021-02-10 iki 2021-05-19 pareiškėjas, būdamas drausmės grupėje, perkeltas į 20 būrio kamerą Nr. 2 ir ten bausmę atliko iki 2021-09-06. 20 būrio kameros Nr. 2 plotas – 30,76 kv. m, joje buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas – 3,8 kv. m.

Pareiškėjas nepaneigė atsakovės atstovo į bylą pateiktų oficialių rašytinių duomenų apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas, plotą bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl teismas vadovaujasi oficialiai pateiktais atsakovės atstovo duomenimis. Dėl to darytina išvada, jog pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę paprastosios ir drausmės grupės patalpose buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto gyvenamojoje patalpoje ginčo laikotarpiu.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Atsižvelgiant į minėtus duomenis, darytina išvada, jog Marijampolės PN aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Marijampolės PN veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu. Pažymėtina, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje. Higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr., pvz., LVAT 2017-03-07 nutartį byloje Nr. A-1374-624/2017). Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl papildomo kenkėjų naikinimo ar patalpos dezinfekavimo. Atsižvelgiant į tai, kad šioje dalyje nenustatytas civilinės atsakomybės sąlygų visetas, pareiškėjo argumentai dėl buitinių parazitų veisimosi atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skundėsi, kad jam nebuvo taikoma jokia resocializacija, socialinė reabilitacija, tačiau šiuos skundo teiginius paneigia byloje pateikti duomenys. Iš Individualaus darbo su nuteistuoju knygelės matyti, kad 2019-12-27 sudarytas individualus nuteistojo socialinės reabilitacijos planas, ginčo laikotarpiu pareiškėjas dalyvavo prevencinėse ir intervencinėse programose dėl savo nusikalstamo elgesio. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pataisos įstaigos administracija pareiškėjui būtų neleidusi dalyvauti užimtumo renginiuose ar programose. Pareiškėjas skunde tik bendro pobūdžio teiginiais nurodo, kad jam nebuvo taikoma jokia resocializacija ir socialinė reabilitacija, tačiau, kokių veiklų pareiškėjui trūko, kada ir kokiose veiklose jam nebuvo leista dalyvauti, taip pat kokie jo socialiniai poreikiai nebuvo patenkinti, nedetalizavo. Teismo vertinimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo nusiskundimai dėl jam netaikomų užimtumo programų atmestini.

Teismas pažymi, kad pareiškėjo nurodomi abstraktaus pobūdžio teiginiai dėl Marijampolės PN pareigūnų elgesio, daromo psichologinio spaudimo yra visiškai neindividualizuoti, nėra aišku su kokiu konkretaus pareigūno konkrečiu elgesiu pareiškėjas nesutinka. Tokie vien bendro pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo teigti, kad Marijampolės PN pareigūnai atliko kokius nors neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu. Marijampolės PN II Resocializacijos skyriaus psichologo padėjėjos 2022-08-16 pažymoje Nr. 55/04-627 nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl gyvenimo sąlygų ir, anot pareiškėjo, patiriamo psichologinio spaudimo į psichologą nesikreipė. Teismas pažymi, kad ypač reikšminga šiuo atveju faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas nesikreipė ir į Marijampolės PN administraciją su prašymais ar skundais dėl pareiškėjui daromo psichologinio spaudimo. Teismas pažymi, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar pataisos namai, žinodami apie teisės aktų ar kitus pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Nagrinėjamu atveju, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę dėl jam daromo spaudimo ir neindividualizavo, kaip konkrečiai buvo pažeistos pareiškėjo teisės, kokių priemonių dėl to ėmėsi pats pareiškėjas ir pan. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.

Pareiškėjas skundėsi, kad gyvenamosiose patalpose neveikė ventiliacinė sistema, veisėsi pelėsis, buvo didelė drėgmė, blogas apšvietimas, langai sulūžę, neatsidarydavo, per langus patekdavo mažai oro.

Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. (16 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Laisvės atėmimo vietos įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.).

Pareiškėjo teiginiams paneigti Marijampolės PN pateikė į bylą Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018-11-15 patikrinimo aktą, tačiau minėtas patikrinimas buvo atliktas ne ginčo laikotarpiu, todėl teismas šiais duomenimis nesivadovauja. Jokių kitų įrodymų apie tai, jog ginčo patalpose pareiškėjui buvo užtikrinama tinkama oro temperatūra ir drėgmės lygis, apšvietimas, byloje nėra.

Kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. LVAT 2005-03-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007-03-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi, būtent Marijampolės PN turi pareigą laikytis nuteistųjų ir suimtųjų kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai. Marijampolės PN nepateikus informacijos dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių šioje dalyje, jos vertintinos pareiškėjo naudai, pripažįstant, kad tam tikru laikotarpiu pareiškėjui galėjo būti neužtikrinama tinkama gyvenamųjų patalpų oro temperatūra, drėgmė, apšvietimas, tinkamos higienos sąlygos.

Teismas sutinka, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuolat jautėsi žeminamas, patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, emocinę depresiją, negalėjo ramiai miegoti, sutriko visavertis gyvenimas.

Teismas pažymi, kad objektyvių duomenų apie nustatyto pažeidimo poveikį pareiškėjo psichinei sveikatai į bylą nėra pateikta, todėl, darytina išvada, kad byloje nėra jokių įrodymų apie nustatyto pažeidimo poveikį pareiškėjo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktikoje (žr., pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). LVAT, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Įvertinęs pažeidimo pobūdį, jo trukmę, atsižvelgęs į tai, kad dėl nustatytų pažeidimų (Higienos normos HN 134:2015 12, 16, 17 ir 39 punktų pažeidimų) į Marijampolės PN administraciją nesikreipė, nesant duomenų, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė reikšmingų neturtinių praradimų, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Remiantis išdėstytu, pripažintina, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas Marijampolės PN buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo T. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės pataisos namuose sąlygas.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.