Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-11-29 · Administracinė byla Nr. A-143-2111-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-11-29
Bylos Nr.
A-143-2111-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Birutė Janavičiūtė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Edvardas Sinkevičius
Atsakovas
Kauno teritorinės muitinės
Pareiškėjas
Z. Č.
Trečiasis asmuo
Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
  • 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A11 – 2111/2006Procesinio sprendimo kategorija 16.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. lapkričio 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Edvardo Sinkevičiaus,

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno teritorinės muitinės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. Č. skundą atsakovui Kauno teritorinei muitinei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Z. Č. (toliau – pareiškėjas) skundu (b. l. 4 – 6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir atsakovas) 2002 – 2004 m. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 7 932,91 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad nurodytu laikotarpiu, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 1 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 ,,Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 53), Kauno teritorinės muitinės viršininko įsakymais buvo taikomi darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai, todėl neišmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Pažymėjo, jog Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu nurodyti teisės aktai buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Teigė, jog turi teisę į įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytą darbo užmokestį.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 13 – 14) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad privalėjo vadovautis tuo metu galiojusiais teisės aktais, reglamentavusiais darbo užmokesčio skaičiavimą. Taikydamas darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą veikė taip, kaip tuo metu pagal teisės aktus privalėjo veikti. Teigė, jog pareiškėjas reikalavimą priteisti darbo užmokestį nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2003 m. kovo 6 d. pareiškė praleidęs senaties terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Muitinės departamentas) atsiliepimu į skundą (b. l. 11 – 12) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad atsakovo veiksmai taikant indeksavimo koeficientą apskaičiuojant ir išmokant pareiškėjui darbo užmokestį yra teisėti, nes atsakovas vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais ir veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Teigė, kad pareiškėjas reikalavimą priteisti negautą darbo užmokesčio dalį nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2003 m. kovo 6 d. pareiškė praleidęs Darbo kodekso (toliau – DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2006 m. gegužės 3 d. sprendimu (b. l. 36 – 38) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė iš atsakovo pareiškėjui 6 161,50 Lt neišmokėto darbo užmokesčio.

Teismas nustatė, kad ginčijamų teisinių santykių metu galiojo ir buvo taikomi Įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 686 ,,Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 686) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 53. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovui 2002 – 2004 m. skirti asignavimai nepatenkino teritorinės muitinės realaus piniginių lėšų poreikio, todėl išmokant pareiškėjui darbo užmokestį, vadovaujantis paminėtais teisės aktais ir teritorinės muitinės vadovo įsakymais, darbo užmokesčiui buvo taikomas indeksavimo koeficientas. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu konstatavo, jog nurodytų teisės aktų nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Teismas nurodė, kad teisės aktai negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog atitinkamas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 107 str. 1 d.). Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004). Teismas pažymėjo, kad administraciniai aktai (teritorinės muitinės viršininko įsakymai) pareiškėjo teisėms neturėjo įtakos, nes jo teisės buvo pažeistos nesumokėjus pagal įstatymus viso jam priklausančio darbo užmokesčio. Tik realiai negavus priklausančių sumų, pareiškėjui atsirado pagrindas ginti savo pažeistas teises teisme. Vidaus administravimo akto, kuriuo nutarta mokėti valstybės tarnautojui ne visą jam priklausantį darbo užmokestį, nenuginčijimas neužkerta kelio reikalauti paties negauto darbo užmokesčio priteisimo. Teismas konstatavo, kad atsakovo atsisakymas mokėti pareiškėjui Valstybės tarnybos įstatyme (toliau – Įstatymas) nustatyto dydžio darbo užmokestį negali būti pripažintas teisėtu. Pažymėjo, jog tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai. Pareiškėjas atliko valstybės tarnautojo pareigas, bet jam nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2004 m. spalio 1 d. nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis visas darbo užmokestis. Teismas nurodė, kad sprendimas dėl ginčo turi būti priimtas remiantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros. Ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Kol teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, jog valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma ,,įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 ir 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1 - 638/2005). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas apie savo teisės pažeidimą turėjo sužinoti 2002 m. rugpjūčio mėnesį, kai jam buvo išmokėtas sumažintas darbo užmokestis. Į teismą jis kreipėsi 2006 m. kovo 7 d., t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą (DK 27 str. 2 d.). Atsakovas pareiškėjo reikalavimams prašė taikyti senatį ir manė, kad neišmokėtas darbo užmokestis galėtų būti skaičiuojamas tik nuo 2003 m. kovo 7 d. Teismas šiuos atsakovo argumentus pripažino pagrįstais (Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.126 str. 2 d., DK 298 str.). Teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas yra pagrįstas ir tenkintinas iš dalies – pareiškėjui priteistinas darbo užmokestis nuo 2003 m. kovo 7 d. iki 2006 m. kovo 7 d.

III.

Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 43) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodo, kad skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį nepažeidė teisės aktų, todėl nebuvo pažeistos ir pareiškėjo teisės. Ne visas darbo užmokestis buvo mokamas ne dėl jo kaltės.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 46) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui (jo manymu, neteisėtai) neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Skundų reikalavimas priteisti šią darbo užmokesčio dalį ABTĮ taikymo požiūriu laikytinas skundo (reikalavimo) dalyku. Todėl konstatuotina, kad nagrinėjant šį ginčą taikytinos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuojančios teisės normos.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjo prašomo priteisti darbo užmokesčio dalis buvo nemokama taikant Įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 686 ir 2003 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 53 nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Todėl nagrinėjant šį administracinį ginčą spręstinas šių (prieštaraujančių Konstitucijai) nuostatų taikymo laike klausimas.

Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Aiškindamas pastarąją įstatymo nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs: „Sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. J. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kat. 8.6.1, 19.5).

Kaip nurodyta aukščiau, šios kategorijos reikalavimams taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme tai reiškia, kad pareiškėjo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka negali būti laikoma „įvykdytu sprendimu“. Todėl ir atsižvelgiant į tai, kad ši byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, t. y. po to, kai teisės aktai, kurių pagrindu pareiškėjui buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, buvo pašalinti iš taikytinų teisės aktų sistemos, sprendimas dėl skundo turėjo būti priimtas vadovaujantis jo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialinės teisės normas.

Kolegija pažymi, kad ši byla apeliacine tvarka tikrinama aspektais, kurie yra nurodyti pateiktame apeliaciniame skunde. Pareiškėjui nepadavus apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, nėra teisinio pagrindo peržengti paduoto apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas ir apeliacine tvarka priimti sprendimą dėl pareiškėjo pateikto pirmosios instancijos teismui reikalavimo visa apimtimi, nes priešingu atveju atsakovo atžvilgiu būtų pažeistas teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasBirutė JanavičiūtėEdvardas Sinkevičius