Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A-311-227/2018

2018 m. balandžio 4 d.

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1620-504/2017 pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovei A. P. dėl skolos, palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Gelvora“ prašė priteisti iš atsakovės 675,65 Eur skolos, 908,63 Eur palūkanų, 16,25 procentų sutartinių palūkanų nuo pagrindinės skolos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007-12-22 AB „Swedbank“ bankas (buvęs pavadinimas AB bankas „Hansabankas“) ir A. P. (buv. Š.) sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 07-135353-GV, pagal kurią AB „Swedbank“ bankas atsakovei suteikė Sutartyje nurodyto dydžio kreditą – 2600 Lt, o atsakovė įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius, kitas Sutartyje numatytas sumas AB „Swedbank“ naudai. Atsakovė netinkamai vykdė Sutartį, todėl AB „Swedbank“ bankas ją nutraukė ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovės grąžinti visą likusį kreditą bei pateikti reikalavimus atsakovei dėl atitinkamų palūkanų, delspinigių ir kitų susijusių piniginių sumų sumokėjimo. 2008-06-18 AB „Swedbank“ bankas ir ieškovė sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 08-20--15, kuria AB „Swedbank“ bankas perleido visus reikalavimus atsakovės atžvilgiu pagal Sutartį. Ieškovė Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.109 straipsnyje nustatyta tvarka pranešė atsakovei apie reikalavimo perleidimą ir tuo pačiu pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal Sutartį. Atsakovė 2009-03-06, 2009-05-12, 2009-09-17, 2009-10-20, 2009-11-23, 2010-11-10, 2011-04-18, 2012-03-23, 2014-04-01, 2014-04-24 įmokėjo 262,11 Eur. Šiomis įmokomisbuvo padengta dalis delspinigių, palūkanų delspinigių, palūkanų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rokiškio rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės 675,65 Eur skolos, 100 Eur palūkanų, 16,25 proc. palūkanas nuo negrąžintos skolos (675,65 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. rugsėjo 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2017 m. rugsėjo 11 d. (bylos iškėlimo teisme dienos) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Likusioje dalyje ieškinio netenkino. Priteisė iš ieškovės 93 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybės naudai.Nustatė, kad 2007-12-22 AB „Swedbank“ bankas (buvęs pavadinimas AB „Hansabankas“) ir atsakovė A. P. (buv. Š.) sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 07-135353-GV, pagal kurią AB „Swedbank“ atsakovei suteikė minėtoje Sutartyje nurodyto dydžio kreditą – 2600 Lt, atsakovė įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius, kitas Sutartyje numatytas sumas AB „Swedbank“ naudai. Atsakovė netinkamai vykdė minėtą Sutartį, todėl AB „Swedbank“ bankas ją 2008-09-16 nutraukė, ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti visą likusį kreditą bei pateikti reikalavimus atsakovui dėl atitinkamų palūkanų, delspinigių ir kitų susijusių piniginių sumų sumokėjimo. 2008-06-18 AB „Swedbank“ bankas ir UAB „Gelvora“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 08-20-01-15, kuria AB „Swedbank“ bankas perleido visus reikalavimus atsakovės atžvilgiu pagal Sutartį. Atsakovė 2009-03-06, 2009-05-12, 2009-09-17, 2009-10-20, 2009-11-23, 2010-11-10, 2011-04-18, 2012-03-23, 2014-04-01, 2014-04-24 įmokėjo 262,11 Eur, iš kurių buvo padengta delspinigių, palūkanų delspinigių ir palūkanų. Likusi negrąžinta kredito suma 675,65 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė negrąžintos skolos dydžio neginčijo, kitų duomenų apie skolos grąžinimą nepateikė, ieškovės reikalavimą iš atsakovės priteisti 675,65 skolos teismas laikė pagrįstu.Atsižvelgė į tai, kad atsakovė ginčija paskaičiuotas 908,63 Eur palūkanas, nurodydama, kad ieškovė nebendradarbiavo atsakovei siekiant įvykdyti prievolę, be to, ieškovė ilgą laiką delsė kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo. Įvertino, kad Sutartimi buvo susitarta dėl 16,25 proc. metinių palūkanų normos, nors sutarties sudarymo metu (2007-12-12) vidutinė komercinių bankų taikyta palūkanų norma buvo 10,30 proc. Pripažino, kad atsakovė kaip vartotoja turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, todėl šios sąlygos vertinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Įvertino, kad sutartis su atsakove buvo nutraukta 2008 m. rugsėjo mėn., UAB „Gelvora“ 2008-10-03 pranešė atsakovei apie įsiskolinimą, paragino per tris dienas sumokėti skolas ir įspėjo, kad bus imamasi įstatymais nustatytų priemonių įsiskolinimui išieškoti, tuo metu palūkanos siekė tik 113,41 Lt (32,85 Eur), tačiau ieškovė įstatymais nustatytų priemonių įsiskolinimui išieškoti ėmėsi beveik po 9 metų ir pareikalavo jau 908,65 Eur palūkanų. Nors ieškovė teigė telefonu bendravusi su atsakove, įvertino, kad ieškovė nei karto neatsakė į atsakovės, jos atstovo paklausimus, siųstus raštu ir elektroniniu paštu bei sprendė, kad ieškovė su atsakove nebendradarbiavo ir į teismą kreiptis delsė nepagrįstai. Pažymėjo, kad iš atsakovės mokėtų sumų jau yra užskaityta 78,59 Eur palūkanų. Teismas, atsižvelgdamas į skolos sumą (675,65 Eur) ir prašomų priteisti palūkanų sumą (908,63 Eur), palūkanas laikė neprotingai didelėmis, todėl, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, atsakovės, kaip vartotojos ribotas galimybes derėtis, ieškovės nebendradarbiavimą su atsakove, palūkanų sumą sumažino nuo 908,63 Eur iki 100 Eur. Teismas tenkino prašymą priteisti 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 16,25 proc. palūkanas nuo pagrindinės skolos (675,65 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinį patenkinus iš dalies (49 proc.) iš ieškovės priteisė dalį valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Gelvora“ prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimo dalį, kuria sumažintos sutartinės palūkanos nuo 908,63 Eur iki 100 Eur, ir iš atsakovės ieškovės naudai priteisti 908,63 Eur palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pradinis kreditorius AB „Swedbank“ su atsakove sudarė kredito, kurioje susitarė dėl mokėjimo funkciją atliekančių 16,25 proc. dydžio sutartinių metinių palūkanų. Paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje. Sutartyje numatyta, kad palūkanos mokamos pagal numatytą grafiką. Skaičiuojamos iki visiško kredito grąžinimo dienos. Ši sutartinė nuostata patvirtina, kad kredito gavėjo pareiga po Sutarties nutraukimo mokėti pelno palūkanas išlieka. Apeliantei perleista reikalavimo teisė į įstatymų numatytas jau paskaičiuotas bei po reikalavimo perleidimo sutarties atsirasiančias palūkanas, delspinigius, baudas. Todėl apeliantė turi teisę pateikti atsakovei reikalavimą už visą laikotarpį, kuomet ji naudojosi paskolos pinigais, reikalavimas priteisti mokėjimo palūkanas turėjo būti tenkinamas pilna apimtimi. Nepaisant to, kad tarp šalių sudarytos vartojimo kredito sutartys ir atsakovė, kaip vartotoja, yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau minėta aplinkybė nėra pagrindas mažinti Sutartyje numatytas palūkanas. Aplinkybė, kad apeliantė į teismą kreipėsi 2017 metais, negali būti laikoma pagrindu mažinti palūkanas, kadangi susikaupusių palūkanų dydį lėmė ne procentais išreikštas palūkanų dydis, o aplinkybė, kad atsakovė netinkamai vykdė savo prievolę kreditoriui. Byloje teismas nenuoseklus, kadangi neproporcingai sumažina paskaičiuotų sutartinių palūkanų dydį, tačiau tuo pačiu priteisia 16,25 proc. palūkanas nuo negrąžintos skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos.Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė A. P. prašo skundo netenkinti. Nurodo, kad yra reikšminga aplinkybė, jog atsakovė laikytina silpnesniąja šalimi, kreditorius vienašališkai nustatė palūkanų dydį sutartyje. Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatomis teismas gali sumažinti bendrą kredito kainą. Atsakovei buvo suteiktas 753 Eur kreditas, nėra duomenų, kad kreditorius būtų patyręs kokius tai nuostolius, o prašoma priteisti 908,63 Eur palūkanas. Atsakovė jau buvo sumokėjusi 262,11 Eur, ši suma paskirstyta delspinigių, palūkanų delspinigių, palūkanų padengimui. Ieškovė nebendravo su atsakove galimu skolos sugrąžinimo klausimu, atsakovė bandydavo susisiekti su ieškove, siuntė užklausas, bet prašomos informacijos negavo. Be rašomų el.laiškų, atstovė ir per savo atstovą kelis kartus kreipėsi į ieškovę, bet atsakymo nebuvo. CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo, o šiuo atveju ieškovė neteikė informacijos, koks skolos likutis, palūkanos, jų paskaičiavimo norma ir laikotarpis, delspinigiai, jų paskaičiavimo norma ir laikotarpis, kitos išlaidos, tokiu būdu palūkanos tik didėjo. Ieškovė į teismą kreipėsi tik po 9 metų, tokiu būdu elgėsi nesąžiningai, todėl teismas pagrįstai sumažino palūkanas iki 100 Eur. Taip pat pažymi, kad reikalavimams dėl palūkanų priteisimo taikomas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas, o ieškovė palūkanas paskaičiavo už 9 metus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas, Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamo teismo sprendimo, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio argumentais, motyvais ir išvadomis apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti ieškovės teiginiai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis).Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, reglamentuojančias palūkanų priteisimą. Byloje kilo ginčas dėl palūkanų, kurių paskirtis – kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybės ir išsamiai jų nebekartoja. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės 675,65 Eur skolos, 908,63 Eur palūkanų, 16,25 procentų sutartinių palūkanų nuo pagrindinės skolos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendimu sumažino ieškovės naudai priteistinas palūkanas nuo 908,63 Eur iki 100 Eur. Ieškovė, nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo priteisti visas palūkanas už netinkamą sutarties vykdymą. Skunde teigiama, kad reikalavimo teisės perleidimo sutarties pagrindu ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovo ne tik skolos grąžinimo, bet ir teisę reikalauti mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų. Su šia skundo nuostata galima iš dalies sutikti. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimas (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą, pvz., CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą, pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę, o kreditoriaus reikalavimas sutartyje nustatytu terminu sumokėti mokėjimo (pelno) palūkanas – reikalavimu prievolę įvykdyti natūra (CK 6.213straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015‑02‑25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-378/2015). Byloje nustatyta, kad atsakovė su pradiniu kreditoriumi buvo susitarusi dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų mokėjimo. Byloje esanti reikalavimo teisės perleidimo sutartis patvirtina, kad ieškovė iš pradinio kreditoriaus perėmė ne tik reikalavimo teisę į pagrindinę atsakovės skolą, bet ir teisę reikalauti kitų su sutarties vykdymu susijusių mokėjimų. Taigi ieškovė įgijo teisę reikalauti ne tik iki reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo apskaičiuotų palūkanų priteisimo, bet ir po šios sutarties sudarymo apskaičiuotų palūkanų (CK 6.101straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje pažymima, kad mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas, pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-08 Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1). Nagrinėjamoje byloje nebuvo pareikštas reikalavimas dėl sutarties sąlygų dėl mokėjimo palūkanų dydžio pakeitimo (CK 6.223, 6.228 straipsniai). Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju yra nustatytas įstatyminis pagrindas sumažinti ieškovės reikalaujamą mokėjimo palūkanų dydį. CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės. Tokiu atveju skolininkas gali kreiptis į teismą ir prašyti visiškai ar iš dalies, su sąlyga ar besąlygiškai atleisti jį nuo prievolės vykdymo (CK 6. 64 str. 2 d.). Šiuo atveju reikšminga tai, kad ieškovė nebendradarbiavo su atsakove, neteikė jos pačios ir jos atstovo advokato prašomos informacijos, nors kelis kartus buvo kreiptasi į ieškovę, dėl ko susidarė situacija, kad atsakovė nežinojo, kokio dydžio turi įsipareigojimus kreditorei, kaip pasiskirstė jos sumokėta 262,11 Eur suma, kad ji panaudota tik dalies delspinigių, palūkanų delspinigių, palūkanų padengimui. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė nei karto neatsakė į atsakovės, jos atstovo paklausimus, siųstus raštu ir elektroniniu paštu bei vertino, kad ieškovė su atsakove nebendradarbiavo ir į teismą kreiptis delsė. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad sutartis su atsakove buvo nutraukta 2008 m. rugsėjo mėn., UAB „Gelvora“ 2008-10-03 pranešė atsakovei apie įsiskolinimą, paragino per tris dienas sumokėti skolas ir įspėjo, kad bus imamasi įstatymais nustatytų priemonių įsiskolinimui išieškoti, tuo metu palūkanos siekė tik 113,41 Lt (32,85 Eur), tačiau ieškovė įstatymais nustatytų priemonių įsiskolinimui išieškoti ėmėsi beveik po 9 metų ir pareikalavo jau 908,65 Eur palūkanų. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės prašoma priteisti palūkanų suma viršija skolos sumą; sutartis sudaryta juridinio asmens ir fizinio asmens – vartotojo, kuris turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų; pirminis kreditorius reikalavimo teisę į atsakovės skolą perleido dar 2008 m., tačiau dėl skolos priteisimo į teismą ieškovas kreipėsi tik 2017 m. rugsėjį; prašomos priteisti palūkanos ieškovės paskaičiuota jau po reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo, į tai, kad iš atsakovės mokėtų sumų jau yra užskaityta ne tik pirmosios instancijos teismo nurodytos 78,59 Eur palūkanų, iš paskaičiuotų už laikotarpį nuo 2008-09-29 iki 2017-07-24 palūkanų sumos, bet ir 31,63 Eur palūkanų, susidariusių iki reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo, be to, atsakovė sutiko dar papildomai sumokėti 100 Eur palūkanų, kas ir viso sudarytų jau 210,22 Eur, pagrįstai pirmosios instancijos teismas sumažino prašomas priteisti palūkanas.Pripažintina, kad apeliantė pirmosios instancijos teismo argumentų nepaneigė, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, o ypač į palūkanų ir skolos santykį bei į tai, kad ieškovė į teismą nesikreipė 9 metus, nebendradarbiavo su atsakove, ignoravo jos ir jos atstovo advokato užklausimus ir toliau skaičiavo palūkanas, pirmosios instancijos teismas, siekdamas apsaugoti vartotoją nuo lupikavimo, turėjo pagrindą sumažinti palūkanas iki nurodyto dydžio, kuris nagrinėjamu atveju nepažeidžia teisingumo ir sąžiningumo principų.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, apeliacinio skundo argumentus, byloje esančius įrodymus bei teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, todėl pagrįstai nepriteisė UAB „Gelvora“ naudai 808,65 Eur palūkanų. Apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Netenkinus apeliacinio skundo iš ieškovės valstybei priteistinos atsakovei suteiktos antrinės pagalbos išlaidos, kurios sudaro 156 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Gelvora“, į. k. 125164834, 156 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybės naudai, pervedant šią sumą į vieną iš pasirenkamų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamųjų sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini) - AB „Swedbank“ banke, (duomenys neskelbtini) - AB „Citadele“ banke, (duomenys neskelbtini) - AB DNB banke, (duomenys neskelbtini) - AB SEB banke, (duomenys neskelbtini) - AB Šiaulių banke, (duomenys neskelbtini) - Danske banke, (duomenys neskelbtini) - Nordea banke, (duomenys neskelbtini) - UAB Medicinos banke, nurodant juridinio asmens kodą - 188659752, įmokos kodą - 5630, mokėjimo paskirtį - įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.