- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-11-08
- Bylos Nr.
- A-63-1360-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Trečiasis asmuo
- K. S.
- Pareiškėjas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Atsakovas
- Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai
- Advokatai
- Diana Gumbrevičiūtė-Kuzminskienė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos skundą atsakovui Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui K. S. dėl išvados panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I tomas, b. l. 2 – 7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lygių galimybių kontrolierės A. Burneikienės 2009 m. birželio 12 d. pažymos Nr. (09-SN-43) išvadą, kad Teisingumo ministras, atsisakydamas K. S. priimti į Personalo ir dokumentų administravimo Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas remdamasis teisės krypties išsilavinimo neturėjimu netiesiogiai diskriminavo jį dėl socialinės padėties.
Pareiškėjas nurodė, kad Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 8-11 punktai bei Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 8 dalies 1 punktas ir kiti teisės aktai užtikrina įstaigos vadovui galimybę pasinaudoti diskrecinio pobūdžio teise – tvirtinti ministerijos administracijos struktūrą, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės piniginių fondų, pareigybių sąrašą. Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojų pareigybės aprašomos ir vertinamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvirtinama Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika, patvirtinta Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 (toliau – ir Metodika). Metodikos 11 punkte numatyta, kad atsižvelgiant į pareigybės paskirtį, bendrąsias ir/ar specialiąsias veiklos sritis ir funkcijas, nustatomi specialūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti šias pareigas einantys valstybės tarnautojai. Nustatomas reikiamas išsilavinimas: studijų sritis (sritys), kvalifikacinis laipsnis ir/ar profesinė kvalifikacija, papildomai galima nurodyti ir studijų kryptį (kryptis). Metodikos 2 punkte numatyta, kad valstybės tarnautojo pareigybės aprašymas – valstybės tarnautojo pareigybę apibūdinantis dokumentas, kuriame nurodoma pareigybės pavadinimas, lygis ir kategorija, nustatomi specialūs reikalavimai valstybės tarnautojui, einančiam šias pareigas, nurodomos valstybės tarnautojo, einančio šias pareigas, pareigybei priskirtos funkcijos. Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktas taip pat įpareigojo valstybės tarnautoją tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis. Iš šių teisės aktų matyti, kad juose nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris galimybę užimti atitinkamas valstybės tarnybos pareigybes sieja su asmens gebėjimu atlikti atitinkamos pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, kurių (funkcijų) atlikimui užtikrinti iš asmens gali būti reikalaujama specialių gebėjimų, pvz., atitinkamos specialybės ir kvalifikacijos, darbo įgūdžių turėjimo ir pan. Pažymėjo, kad realizuojant aukščiau minėtą teisingumo ministro teisę, naujai įsteigto Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus funkcijos buvo pakeistos suteikus daugiau reikšmės teisinio pobūdžio darbui, o ne tik ryšių palaikymui su visuomene lyginant su Viešųjų ryšių skyriaus, veikusio iki 2009 m. balandžio 3 d., funkcijomis (Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus nuostatų 5.2, 6.5, 6.8 p.). Todėl Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjui pareigybės aprašymo 6 punkto 1 dalyje buvo nustatytas specialus reikalavimas – turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities, teisės krypties išsilavinimą. Pažymėjo, kad dėl struktūrinių pakeitimų Viešųjų ryšių skyriui tapus Personalo ir dokumentų administravimo departamento vienu iš struktūrinių padalinių, iš buvusių 7 pareigybių 3 pareigybės buvo panaikintos, todėl pakeitimai palietė ne vien padalinio vadovą. Akcentavo, kad skundžiamame sprendime padaryta visiškai nepagrįsta išvada dėl iki struktūrinių pakeitimų ir po jų Viešųjų ryšių skyriaus vedėjui priskiriamų funkcijų. Nurodė, jog iš Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus pareigybės aprašymo matyti, kad skiriamam į šias pareigas valstybės tarnautojui be reikalavimo išsilavinimui keliami ir kiti specialūs reikalavimai, kurie nebuvo keliami savarankiško Viešųjų ryšių skyriaus vedėjui: turėti ne mažesnę kaip 2 metų darbo patirtį viešųjų ryšių srityje (6.2 p.), išmanyti Lietuvos teisinę sistemą teoriniu ir praktiniu aspektu (6.4 p.), ir priskiriamos funkcijos: teikti teisines išvadas (7.3 p.), rengti atsakymus į valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų, taip pat asmenų paklausimus (7.10 p.), dalyvauti įgyvendinant Teisingumo ministerijoje asmenų aptarnavimą taikant „vieno langelio principą“ ir pagal poreikį rengti ataskaitas bei teikti jas departamento direktoriui (7.11 p.), nuolat teikti ataskaitas departamento direktoriui apie iškylančias problemas įgyvendinant vieno langelio principą Teisingumo ministerijoje ir siūlyti galimus sprendimo būdus trūkumams pašalinti ir aptarnavimo kokybei gerinti (7.12 p.). Manė, kad tinkamai vykdė Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnyje nustatytą įrodinėjimo pareigą paneigti kaltės prezumpciją ir pateikė visus būtinus dokumentus bei atsakymus į apibrėžtus klausimus. Pažymėjo, kad esant pateiktiems dokumentams, skundžiama institucija vertindama aplinkybes privalėjo jais remtis (Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 23 str. 2 d.). Tuo labiau, kad palyginus Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo funkcijas iki struktūrinių pakeitimų ir po jų, aiškiai matyti, jog skyriaus veiklos pobūdis pasikeitė. Kadangi Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad valstybės tarnautojas privalo atitikti specialius reikalavimus, numatytus pareigybės aprašyme, pareiškėjas laikė, kad norminiai teisės aktai nustato, jog tam tikrą darbą, aptartą pareigybės aprašyme, dirbti gali tik atitinkamą diplomą turintis asmuo, todėl manė, kad skundžiamame sprendime nepagrįstai remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 44. Manė, kad skundžiamo sprendimo argumentas, jog reikėjo vykdyti realią atranką tarp kandidatų visiškai nepagrįstas, kadangi šiuo atveju naujai įsteigtai pareigybei buvo numatytas reikalavimas turėti nustatytą išsilavinimą, todėl pirmumo teisės buvimas nebuvo reikšmingas ir nereikėjo vykdyti jokios atrankos. Netiesioginė diskriminacija dėl socialinės padėties suprantama kaip formalus reikalavimas, kurį įgyvendinant gali būti faktinių naudojimosi teisėmis apribojimų. Teigė, kad ginčo atveju reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities, teisės krypties išsilavinimą yra objektyviai pateisinamas, šis reikalavimas vertinamas kaip esminis ir būtinas esant dabartiniam kompetencijos paskirstymui įstaigos viduje (bendrauja su viešųjų ryšių atstovais iš esmės pats įstaigos vadovas, todėl Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo funkcijos praplečiamos ir jiems suteikiamas teisinio darbo pobūdis). Manė, kad skundžiamame sprendime nepagrįstai teigiama, jog asmeniui, kurio pareigybės aprašyme nustatyta bendroji veiklos sritis, bet nėra nustatyta specialioji veiklos sritis, negali būti keliami specialūs reikalavimai. Vadovaujantis Metodikos 11 punktu, atsižvelgiant į valstybės tarnautojo pareigybės paskirtį, bendrąsias ir/ar specialiąsias veiklos sritis ir funkcijas, nustatomi specialūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti šias pareigas einantys valstybės tarnautojai. Todėl gali būti nustatomos bendrosios ar/ir specialiosios veiklos sritys bei priskiriamos funkcijos ir visi šie požymiai sprendžiant klausimą dėl asmeniui keliamo reikalavimo išsilavinimui vertinami kartu. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 14 d. nutarime yra pasisakęs, jog valstybės tarnybai, kaip sistemai, keliami profesionalumo, kvalifikuotumo reikalavimai suponuoja ir atitinkamus reikalavimus asmenims, stojantiems į valstybės tarnybą. Teigė, kad nesant teisinio išsilavinimo, K. S. veikloje pasitaikė nesklandumų, kurie buvo abiejų pusių geranoriškai ištaisomi palankiai susiklosčius aplinkybėms ir neatsiradus suinteresuotų asmenų reikalavimams dėl žalos atlyginimo (klaidingas spaudos pranešimas dėl antstolės J. G., gramatinės ir turinio klaidos spaudos pranešimuose, skyriaus kontrolės stoka). Kadangi minėti nesklandumai atsirado iš dalies ir dėl teisinių žinių stokos ir teisinių terminų netinkamo suvokimo, vykdant struktūrinius pertvarkymus savarankiško Viešųjų ryšių skyriaus funkcijos buvo perduotos Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriui, atsisakant jo kaip savarankiško padalinio ir peržiūrint visų valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus. Manė, kad Teisingumo ministro nustatytas reikalavimas Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybei yra proporcingas siekiamam tikslui, todėl atitinka Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 7 dalies 7 ir 8 punktams. Nurodė, jog Viešųjų ryšių skyriaus priskyrimas Personalo ir dokumentų administravimo departamentui savaime nereiškia, kad sumažėjo jo reikšmė, kadangi tokio pobūdžio struktūriniai pakeitimai susiję su padaliniui priskiriamomis funkcijomis, jų apimtimi, su padalinyje dirbančių tarnautojų skaičiumi ir kt. aplinkybėmis, o ne vien padalinio pavaldumu. Šis pertvarkymas buvo pirmasis žingsnis vykdant struktūrinius pakeitimus dėl valstybės biudžeto išlaidų sumažinimo Teisingumo ministerijoje. Akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse laikomasi praktikos, jog pasikeitus esminiams pareigybės elementams ir nesant galimybių užtikrinti Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytas garantijas (paskyrimas į kitas to paties lygio arba į žemesnės kategorijos pareigas), asmuo turi būti atleistas (2005 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A‑1791/2005; 2008 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(39)-1874/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(39)-244/2009; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1743/2009). Laikė, kad valstybės tarnautojas, kurio pareigybė yra naikinama, negali būti automatiškai perkeliamas į kitas pareigas neatsižvelgiant į tai, ar jis atitinka bendruosius ar specialiuosius pareigybės aprašyme nustatytus reikalavimus. Pažymėjo ir tai, kad sunkiai suvokiamas ir įgyvendinamas skundžiamame sprendime nurodytas pasiūlymas nukreipti K. S. tobulinti kvalifikaciją ir ją patobulinus, jis atitiktų keliamus reikalavimus, turint omenyje, jog reikėtų įgyti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities, teisės krypties išsilavinimą. Atsisakymas priimti į darbą buvo sąlygotas teisingumo ministro veiksmo – reikalavimų pakeitimo naujai įsteigtai pareigybei. Dėl šio veiksmo skundžiamame sprendime nepadaryta galutinių išvadų. Tarnyba įvertino tik išvestinį veiksmą, tačiau neįvertino pirminio veiksmo teisėtumo, todėl padaryta išvada netenka prasmės.
Atsiliepimas
Atsakovas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba atsiliepimu į skundą (I tomas, b. l. 94 – 102) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba nurodė, kad specialusis reikalavimas turėti teisės krypties išsilavinimą buvo nepagrįstai sutapatintas su Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus ir šio skyriaus vedėjo vykdomomis funkcijomis. Metodikoje specialiųjų reikalavimų nustatymas yra siejamas su kitokiais pagrindais. Metodikos 11 punkte yra nurodyta, kad specialūs reikalavimai (nustatomas reikiamas išsilavinimas, darbo patirtis, užsienio kalbų mokėjimas, kompiuterinis raštingumas, teisės aktai, su kuriais tarnautojas turi būti susipažinęs) keliami pareigybėms, turi būti nustatomi atsižvelgiant į pareigybės paskirtį, bendrąsias ir/ar specialiąsias veiklos sritis ir funkcijas. Taigi, specialieji reikalavimai yra nustatomi atsižvelgiant ne tik į tarnautojo atliekamas funkcijas, bet ir į pareigybės paskirtį, bendrąsias ir/ar specialiąsias veiklos sritis. Teigė, kad Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjui yra nustatyta tik bendroji veiklos sritis – viešųjų ryšių. Pagal Metodikos 7 punktą kiekviename pareigybių aprašyme turi būti aprašomos bendrosios ir specialiosios veiklos sritys, atsižvelgiant į pareigybės paskirtį bei teisės aktų, reglamentuojančių įstaigos ar jos struktūrinio padalinio veiklą, nuostatas. Bendroji veiklos sritis – sritis, kurioje veikdamas valstybės tarnautojas vykdo funkcijas, užtikrinančias kiekvienos įstaigos vidaus administravimą. Šiuo atveju bendroji veiklos sritis – viešųjų ryšių. Pažymėjo, kad ji liko nepakitusi ir po įstaigos struktūrinių pertvarkymų. Aprašant pareigybes, aprašoma ir specialioji veiklos sritis – sritis, kurioje veikdamas valstybės tarnautojas vykdo funkcijas, užtikrinančias įstaigai teisės aktuose nustatytų uždavinių įgyvendinimą. Kadangi pareigybių aprašyme nustatyta tik bendroji veiklos sritis, o nėra nustatyta specialiųjų, tai vadinasi asmuo turi veikti tik bendrojoje veiklos srityje – viešųjų ryšių. Kadangi pareigybių aprašyme vedėjui nėra nustatyta specialiųjų veiklos sričių, pagal kurias yra nustatomi specialieji reikalavimai tarnautojui, tai toks specialusis reikalavimas, kaip turėti teisės krypties išsilavinimą, kurio pagrindo nėra bendrųjų ir specialiųjų veiklos sričių aprašymuose, yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl nustatytas diskriminaciniu pagrindu. Tvirtino, kad išanalizavus Personalo ir dokumentų administravimo departamento viešųjų ryšių skyriaus vedėjo funkcijas ir Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo funkcijas yra matomas visiškas adekvatumas – naujose pareigose atliekamos funkcijos niekuo nesiskiria nuo senųjų pareigų, naujų funkcijų, kurios pagrįstų reikalavimą turėti teisinį išsilavinimą, neatsirado. Naujame pareigybės aprašyme tos funkcijos labiau sukonkretintos ir detalizuotos. Pavyzdžiui, naujai įsteigtos pareigybės 7.2. punkto funkcijos dėl dalyvavimo įstatymų ir Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektų rengime ir dalyvavimo darbo grupėse, komisijose visuomenės teisinio švietimo arba kitais su skyriaus kompetencija susijusiais klausimais ir 7.3. punkto dėl teisinių išvadų teikimo funkcijos tapačios funkcijoms, nurodytoms Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo funkcijoms, numatytoms 21 punkte (rengia įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus ir dalyvauja darbo grupėse, komisijose visuomenės teisinio švietimo arba kitais su skyriaus kompetencija susijusiais klausimais). Akcentavo, kad iki struktūrinių pakeitimų ir po jų Viešųjų ryšių skyriaus vedėjui keliami analogiški ar tapatūs reikalavimai, kurie keliami valstybės tarnautojui. Naujai įsteigtai pareigybei keliami reikalavimai yra detaliau aprašyti, bet savo turiniu nesiskiria nuo reikalavimų, keliamų Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybei. Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybei keliami reikalavimai, nurodyti 6.3. punktas (būti susipažinusiam su Konstitucija, Valstybės tarnybą ir viešąjį administravimą reguliuojančiais teisės aktais, įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo rekomendacijomis, ką privalo visi pretendentai, stojantys į valstybės tarnybą), 6.4. punktas (išmanyti įstatymus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius viešosios ir privatinės teisės institutus, Konstitucinio Teismo ir kitų teismų praktiką, mokėti orientuotis nacionalinėje ir kitose teisės sistemose, savarankiškai vertinti, apibendrinti teisines problemas), 6.6. punktas (gebėti atlikti teisės aktų ekspertizę ir rengti analitinę medžiagą), 6.7. punktas (mokėti analizuoti ir apibendrinti informaciją, gebėti sklandžiai dėstyti mintis raštu ir žodžiu) patenka į Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybei keliamų reikalavimų turinį, nurodytą 9 punkte. Tačiau Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybei yra keliamas reikalavimas – turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities, teisės krypties išsilavinimą, o Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybei reikalaujama turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą (magistro kvalifikacinį laipsnį) socialinių arba humanitarinių mokslų studijų krypties, ryšių su visuomene, žurnalistikos, teisės krypties išsilavinimą. Viešųjų ryšių skyriaus vedėjas ir naujai įsteigtos pareigybės valstybės tarnautojas atlieka tapačias funkcijas ir šias funkcijas atlieka analogiškoje veiklos srityje – viešųjų ryšių (Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 5 p.). Atsakovo nuomone, jeigu Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo funkcijoms atlikti pakako kompetencijos ir kvalifikacijos turint aukštąjį socialinių ar humanitarinių mokslų studijų srities universitetinį išsilavinimą, tai naujai įsteigtos pareigybės analogiškoms funkcijoms atlikti taip pat turėjo užtekti aukštojo socialinių ar humanitarinių mokslų studijų srities universitetinio išsilavinimo bei K. S. turimos darbo patirties viešųjų ryšių srityje. Manė, kad šiuo atveju teisinis išsilavinimas nėra teisėtas ir proporcingai pagrįstas, taip pat tai negali būti pagrįsta teisėto tikslo siekimu. Vykdant ministerijos struktūrinius pertvarkymus Viešųjų ryšių skyrius iš savarankiško padalinio tapo Personalo ir dokumentų administravimo departamento dalimi, nors atliekamos funkcijos nepakito. Ir vienu, ir kitu atveju vedėjo funkcijos susijusios su viešaisiais ryšiais. Iš pateiktos medžiagos konstatavo, kad jam pavestas funkcijas K. S. sugebėjo atlikti, netgi ir tas, kurios reikalavo teisinių žinių. Drausminių nuobaudų neturėjo. Tai, kad savo funkcijas pareiškėjas atliko gerai, patvirtina 2008 m. pabaigoje Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos atliktas tarnybinės veiklos vertinimas ir įvertinimas „labai gerai“ bei tarnybinės klasės pakėlimas, todėl Teisingumo ministerijos argumentas, kad Personalo ir dokumentų administravimo funkcijoms atlikti reikia teisinio išsilavinimo yra nepagrįstas, nes nėra tokio esminio pareigybių funkcijų pasikeitimo, dėl ko K. S., tikėtina, nebegalėtų atlikti prisiimtų funkcijų, neturėdamas teisinio išsilavinimo. Stodamas į valstybės tarnybą asmuo privalo išmanyti Lietuvos teisinę sistemą teoriniu ir praktiniu aspektu, tai patikrinama stojančiojo testu. Pažymėjo, kad Europos Teisingumo Teismas byloje Bilka-Kaufnaus GmbH nusprendė, kad atsakovas turi įrodyti, jog jis nesiekė diskriminacinio tikslo, ir kad priemonės, kurias jis taiko, yra griežtai proporcingos ir būtinos teisėtiems darbdavio tikslams pasiekti. Teisingumo ministerija nepagrindė ir neįrodė, kad įtvirtinta priemonė – reikalavimas turėti teisinį išsilavinimą, yra proporcingas ir būtinas teisėtiems darbdavio tikslams pasiekti. Apie tai, kad K. S. nepakankama kvalifikacija Teisingumo ministerija nurodė tik skunde teismui. Lygių galimybių kontrolierė savo 2009 m. birželio 12 d. pažymoje „Dėl K. S. skundo tyrimo“ rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nes pažymoje nurodytose bylos faktinės aplinkybės buvo analogiškos tarnyboje nagrinėtoms aplinkybėms. Teisingumo ministerija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri buvo suformuota kitokio turinio ir pobūdžio bylose, nei K. S. skundas. K. S., manydamas, kad buvo pažeistos jo galimybės užimti Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas dėl teisinio išsilavinimo neturėjimo, teisėtai kreipėsi į Lygių galimybių kontrolierę. Savo skunde K. S. nurodė, kad minėtas pareigas be konkurso užėmė R. S., kurios kvalifikacija ir turima darbo patirtis viešųjų ryšių srityje buvo žymiai žemesnė. Jos turima darbo patirtis viešųjų ryšių srityje yra gauta tik dirbant Teisingumo ministerijoje nuo 2007 m., anksčiau jos darbinė veikla su viešaisiais ryšiais buvo nesusijusi. Atsižvelgiant į tai, kad K. S. turima darbo patirtis viešuosiuose ryšiuose yra 9 metai (7 metus prieš tai dirbo Vyriausybės kanceliarijoje Spaudos tarnyboje, nuo 2007 m. – Teisingumo ministerijoje Viešųjų ryšių skyriuje), R. S. turima kvalifikacija viešųjų ryšių srityje yra žemesnė, todėl, atsakovo nuomone, paskiriant R. S. į Personalo ir dokumento administravimo Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas buvo vadovaujamasi tik formaliais išsilavinimo kriterijais ir neatsižvelgta į K. S. turimas teorines žinias, patirtį ir praktinę veiklą (t. y. tarnautojo turimą kvalifikaciją). Be to, iki struktūrinių pertvarkymų tai pačiai pareigybei užimti buvo reikalaujama 3 metų patirties (A lygio pareigybė ir 16 kategorija), tuo tarpu dabartiniuose reikalavimuose pareigybei užimti numatyta 2 metų patirties, (A lygio pareigybė ir 13 kategorija). Kontrolierė savo kompetencijos ribose tyrė skundą dėl galimo diskriminavimo socialinės padėties pagrindu valstybės tarnyboje (atleidimas, priėmimas), nes tokius įgaliojimus jai suteikia Lygių galimybių įstatymo 15 straipsnis.
Trečiasis suinteresuotas asmuo K. S. atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I tomas, b. l. 86 – 93) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
K. S. nurodė, kad Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybė yra tapati Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybei. Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme nurodytas tikslas yra absoliučiai analogiškas Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme nurodytai paskirčiai: Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybė reikalinga vykdyti Teisingumo ministerijos uždavinius ir funkcijas, organizuoti visuomenės teisinio švietimo veiklą, informuoti visuomenę apie Teisingumo ministerijos veiklą. Be to, po struktūrinių pertvarkymų Viešųjų ryšių skyrius priskirtas Personalo ir dokumentų administravimo departamentui ir naujai įsteigta Viešųjų ryšių skyriaus pareigybė tapo pavaldi šiam departamentui, todėl šios pareigybės savarankiškumas tapo mažesnis negu ankstesnės Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės. Teigė, kad Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo ir naujai įsteigtos pareigybės funkcijos yra visiškai tapačios. Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo funkcijos yra detaliau ir plačiau aprašytos, tačiau jos savo turiniu ir pobūdžiu visiškai nesiskiria nuo Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo funkcijų. Naujai įsteigtos pareigybės 7.10. punkte nurodyta funkcija (rengia atsakymus į valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų, taip pat asmenų paklausimus) patenka į Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo funkcijų turinį, kuris nurodytas 10, 13, 19 punktuose. Naujai įsteigtos pareigybės 7.2. punkte (rengia įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus ir dalyvauja darbo grupėse, komisijose visuomenės teisinio švietimo arba kitais su skyriaus kompetencija susijusiais klausimais) ir 7.3. punkte (teikia teisines išvadas dėl įstatymų ir kitų teisės aktų visuomenės teisinio švietimo srityje projektų) nurodytos funkcijos patenka į Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo funkcijų, nurodytų 21 punkte, turinį. Naujai įsteigtos pareigybės 7.11. punkte (dalyvauja įgyvendinant Teisingumo ministerijoje asmenų aptarnavimą taikant „Vieno langelio“ principą), 7.13. punkte (atstovauja Teisingumo ministerijai valstybės ir savivaldybės institucijose ar įstaigose ir kituose renginiuose) nurodytos funkcijos patenka į Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo funkcijų, nurodytų 10 punkte, turinį. Teigė, jog visos naujai įsteigtos pareigybės funkcijos yra visiškai analogiškos Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo funkcijoms arba yra tapačios, tik detaliau aprašytos. Akcentavo, kad iki struktūrinių pakeitimų ir po jų Viešųjų ryšių skyriaus vedėjui yra keliami analogiški ar tapatūs reikalavimai. Pažymėjo, kad Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybei keliami reikalavimai, nurodyti 6.3. punkte (būti susipažinusiam su Konstitucija, Valstybės tarnybą ir viešąjį administravimą reguliuojančiais teisės aktais, įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo rekomendacijomis), 6.4. punkte (išmanyti įstatymus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius viešosios ir privatinės teisės institutus, Konstitucinio Teismo ir kitų teismų praktika, mokėti orientuotis nacionalinėje ir kitose teisės sistemose, savarankiškai vertinti, apibendrinti teisines problemas), 6.6. punkte (gebėti atlikti teisės aktų ekspertizę ir rengti analitinę medžiagą), 6.7. punkte (mokėti analizuoti ir apibendrinti informaciją, gebėti sklandžiai dėstyti mintis raštu ir žodžiu) patenka į Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybei keliamų reikalavimų turinį, nurodytą 9 punkte. Kadangi Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo funkcijoms atlikti pakanka kompetencijos ir kvalifikacijos turint aukštąjį universitetinį išsilavinimą socialinių ar humanitarinių mokslų studijų srities, todėl manė, kad naujai įsteigtos pareigybės analogiškoms funkcijoms atlikti taip pat pakanka aukštojo universitetinio išsilavinimo socialinių ar humanitarinių mokslų studijų srities bei jo turimos kvalifikacijos ir darbo patirties. Teigė, kad Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybėje visiškai nepagrįstai yra įtvirtintas reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį teisės krypties išsilavinimą. Atkreipė dėmesį, kad pats pareiškėjas savo skunde nurodo, jog Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatuota, kad stojant į valstybės tarnybą yra pateisinama nustatyti specialias stojimo sąlygas, tačiau šios specialiosios stojimo sąlygos turi būti diferencijuojamos pagal atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje turinį. Remiantis tokiu Konstitucinio Teismo aiškinimu bei įvertinus Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės turinį, specialusis reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį teisės krypties išsilavinimą vykdant viešųjų ryšių funkcijas yra objektyviai nepateisinamas ir nebūtinas. Akcentavo, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra imperatyviai nurodyta, jog visi nustatyti specialieji stojimo į valstybės tarnybą reikalavimai turi būti konstituciškai pateisinami, nes, priešingu atveju, bus pažeista piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą ir žmogaus konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą. Šias teises pareiškėjas pažeidė. Pabrėžė, kad jo turimas išsilavinimas (aukštasis universitetinis humanitarinių mokslų srities, filologijos krypties išsilavinimas) yra tinkamas atlikti visus valstybės tarnybos tikslus bei uždavinius, kurių įgyvendinimas yra priskirtas Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybei. Kadangi yra baigęs Vilniaus universiteto humanitarinius mokslus, jo kandidatūra į Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas net nebuvo svarstoma, nors kvalifikacija ir yra tinkama šiai pareigybei. Atkreipė dėmesį, kad Tarptautiniame standartiniame profesijų klasifikatoriuje ISCO-88 ir Europos Sąjungos atnaujintame variante ISCO-88 (COM) vartojama kvalifikacijos samprata apibrėžiama sugebėjimu atlikti tam tikro darbo keliamas užduotis ar pareigas, nurodant, kad: a) kvalifikacijos lygmenį nusako atliekamų užduočių ar pareigų įvairovė; b) kvalifikacijos specializacija apibrėžiama reikiamomis žiniomis ar sritimi, darbo metu naudojamais įrankiais, medžiagomis, taip pat paslaugų rūšimi. Atsižvelgiant į tai ir įvertinus jo atliktų užduočių ir funkcijų pobūdį, laikė neabejotina, kad jo turimas kvalifikacijos lygmuo yra pakankamas naujai pareigybei. Be to, įvertinus, kad jo darbo patirtis viešuosiuose ryšiuose yra 9 metai (7 metus prieš tai dirbo Vyriausybės kanceliarijoje Spaudos tarnyboje, nuo 2007 m. – Teisingumo ministerijoje Viešųjų ryšių skyriuje) ir tai, kad abi valstybės tarnautojo pareigybės veikia toje pačioje srityje (viešieji ryšiai), neabejotina, kad turi reikiamų žinių ir jo kvalifikacijos specializacija yra tinkama. Pabrėžė, kad į Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybę buvo priimta R. S., kurios kvalifikacija viešųjų ryšių srityje yra žemesnė už jo. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjas visiškai nepagrįstai skundą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1791/2005, 2008 m. spalio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A39-1784/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A39-244/2009, 2009 m. gegužės 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A‑438‑1743/2009, kadangi šių nutarties faktinės aplinkybės absoliučiai skiriasi nuo Lygių galimybių kontrolierės nagrinėto skundo dalyko. Akcentavo, kad 2008 m. pabaigoje jo tarnybinė veikla buvo įvertinta „labai gerai“ ir buvo pakelta tarnybinė klasė. Manė, kad yra kvalifikuotas ir jo teisinių žinių bazė pakankama eiti Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas. Pareiškėjas visiškai nepagrįstai nurodo, kad jis netinkamai vykdė savo tarnybines pareigas. Lygių galimybių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, manantis, jog buvo pažeistos jo lygios galimybės, turi teisę kreiptis į lygių galimybių kontrolierių. Pabrėžė, kad į Lygių galimybių kontrolierių ir kreipėsi, nes įsitikinęs, kad pareiškėjas atliko diskriminacinio pobūdžio veiksmus ir tokiu būdu jo teisės buvo pažeistos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 22 d. sprendimu (I tomas, b. l. 192 – 202) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad K. S. nuo 2007 m. rugpjūčio 20 d. dirbo Teisingumo ministerijoje Viešųjų ryšių skyriaus vedėju (A lygis, 16 kategorija). Nuo 2009 m. balandžio 3 d. buvo panaikintas Teisingumo ministerijos Viešųjų ryšių skyrius. 2009 m. balandžio 4 d. ministerijoje buvo įsteigtas Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyrius (Teisingumo ministro 2009 m. vasario 3 d. įsakymas Nr. R-28). Teisingumo ministras, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2, 4 ir 6 dalimis, 43 straipsnio 1 dalimi, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, Darbo kodekso 177 straipsniu ir Teisingumo ministro 2009 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 1R-28 „Dėl Teisingumo ministro 2008 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 1R-505 „Dėl Teisingumo ministerijos struktūros ir pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“, 2009 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 1P-27 atleido 2009 m. balandžio 3 d. K. S. atleido iš Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigų. K. S. nebuvo paskirtas Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėju, kadangi Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme, patvirtintame Teisingumo ministro 2009 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 1R-36, buvo nustatytas reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą socialinių studijų srities, teisės krypties išsilavinimą (6.1 p.). Tokio išsilavinimo K. S. neturėjo. K. S. 2009 m. balandžio 27 d. su skundu kreipėsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą prašydamas ištirti, ar Personalų ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybėse įrašius specialųjį reikalavimą turėti teisės krypties išsilavinimą ir tuo pagrindu jį atleidus iš užimamų Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigų, į šias pareigas paskyrus žemesnės kvalifikacijos asmenį, jo atžvilgiu nebuvo vykdoma diskriminacija socialinės padėties atžvilgiu. Lygių galimybių kontrolierė 2009 m. birželio 13 d. pažymoje Nr. (09-SN-43) padarė išvadą, kad teisingumo ministras, atsisakydamas K. S. priimti į Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas remiantis teisės krypties išsilavinimo neturėjimu, netiesiogiai jį diskriminavo dėl socialinės padėties ir taip pažeidė Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 4 punktą. Atsižvelgdama į skundo tyrimo metu nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasi Lygių galimybių įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi bei Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 24 straipsnio 6 dalimi, Lygių galimybių kontrolierė nusprendė įspėti teisingumo ministrą dėl padaryto pažeidimo. Pažymėjo, jog Lygių galimybių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, manantis, jog buvo pažeistos jo lygios galimybės, turi teisę kreiptis į lygių galimybių kontrolierių. Kreipimasis į lygių galimybių kontrolierių neapriboja galimybės ginti savo teises teisme. Pagal to paties įstatymo 15 straipsnio 1 dalį skundai dėl lygių galimybių pažeidimo teikiami lygių galimybių kontrolieriui. Teismo vertinimu, įstatymas vienareikšmiškai nusako, kad asmuo, nepriklausomai nuo to, iš kokių santykių kyla teisinis ginčas, turi teisę kreiptis į lygių galimybių kontrolierių dėl galimai pažeistų lygių galimybių. Tai, kad šiuo atveju kilęs ginčas susijęs su valstybės tarnyba, nereiškia, jog K. S. skunde nurodytų aplinkybių Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba neturėjo tirti. Padarė išvadą, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, priėmusi K. S. skundą ir jį ištyrusi bei padariusi atitinkamas išvadas pažymoje, veikė pagal galiojančius teisės aktus, savo kompetencijos neviršijo. Pažymėjo, jog Lygių galimybių įstatymo paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios asmenų lygybę ir draudimą varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu, taip pat kad būtų įgyvendintos ir Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio įstatymo priede, kitų tarptautinių teisės aktų nuostatos. Šio įstatymo 7 straipsnio 4 punktas įtvirtina, kad, įgyvendindamas lygias galimybes, darbdavys, neatsižvelgdamas į lytį, rasę, tautybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras, amžių, lytinę orientaciją, negalią, etninę priklausomybę, religiją, privalo naudoti vienodus atleidimo iš darbo ir iš valstybės tarnybos kriterijus. Sąvoka „socialinė padėtis“ apibrėžta Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje – tai fizinio asmens įgytas išsilavinimas, kvalifikacija ar mokymasis ir studijos mokslo ir studijų sistemai priklausančiose įstaigose, turima nuosavybė, gaunamos pajamos, teisės aktuose nustatytos valstybės paramos poreikis ir (arba) kiti su asmens finansine (ekonomine) padėtimi susiję veiksniai. Kaip matyti iš Personalo ir dokumentų administravimo viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo, šiai pareigybei yra keliamas reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities, teisės krypties išsilavinimą (6.1 p.), o Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybei buvo reikalaujama turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą (magistro kvalifikacinį laipsnį) socialinių arba humanitarinių mokslų studijų krypties, ryšių su visuomene, žurnalistikos, teisės krypties išsilavinimą (5 p.). Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos 7 punkte įtvirtinta, kad nustatant valstybės tarnautojo pareigybei priskiriamas bendrąsias ir/ar specialiąsias veiklos sritis, atsižvelgiama į pareigybės paskirtį ir teisės aktų, reglamentuojančių įstaigos ar įstaigos struktūrinio padalinio veiklą, nuostatas. Pastebėjo, jog iš Personalo ir dokumentų administravimo viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo akivaizdžiai matyti, kad šias pareigas einantis karjeros valstybės tarnautojas atlieka tik bendrojoje veiklos srityje – viešųjų ryšių (III dalis). Jokių specialiųjų veiklos sričių pareigybės aprašyme nenustatyta, todėl, teismo vertinimu, kaip pagrįstai atsiliepime nurodė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, asmuo (Personalo ir dokumentų administravimo viešųjų ryšių skyriaus vedėjas) šiuo atveju turi veikti tik bendrojoje veikos srityje (viešųjų ryšių). Tokiu būdu, specialusis reikalavimas turėti teisės krypties išsilavinimą, teismo nuomone, pagrįstai buvo vertintas kaip nepagrįstas, perteklinis. Pažymėjo, jog analizuojant Personalo ir dokumentų administravimo viešųjų ryšių skyriaus vedėjo ir buvusio Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo funkcijas matyti, kad jos iš esmės tos pačios, susijusios su viešaisiais ryšiais, tik naujos pareigybės aprašyme labiau išplėstos: koordinuoti visuomenės švietimo politiką, programų ir priemonių rengimą, įgyvendinimą ir skyriaus veiklą teisinio švietimo srityje (buvusio Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 11 p. ir naujos pareigybės aprašymo 7.1 p.); operatyviai ir sistemingai rengti žiniasklaidoje pateikiamą informaciją, susijusią su ministerijos veikla, ją analizuoti, reaguoti į pasirodančią netikslią informaciją (buvusio Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 12 p. ir naujos pareigybės aprašymo 7.4 p., papildomai nurodant „nustato žinių apie Teisingumo ministeriją ir jos veiklos pobūdį“); formuoti Teisingumo ministerijos įvaizdį ir nuolat teikti informaciją visuomenei ir žiniasklaidai apie Teisingumo ministerijos veiklą (buvusio Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 13 p. ir naujos pareigybės aprašymo 7.5 p.); rengti Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus ir dalyvauti darbo grupėse, komisijose visuomenės teisinio švietimo arba kitais su skyriaus kompetencija susijusiais klausimais (buvusio Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 21 p. ir naujos pareigybės aprašymo 7.2 p.). Ir nors naujos pareigybės aprašyme įvardinta naujų funkcijų (pvz., dalyvauti įgyvendinant Teisingumo ministerijoje asmenų aptarnavimą taikant „vieno langelio“ principą ir pagal poreikį rengti ataskaitas bei jas teikti departamento direktoriui (7.12 p.), atstovauti Teisingumo ministerijai valstybės ir savivaldybių institucijose ar įstaigose ir kituose renginiuose (7.13 p.) ir kt.), tačiau, teismo vertinimu, šių funkcijų įgyvendinimui teisinis išsilavinimas iš esmės nėra reikalingas, kadangi jų (funkcijų) įgyvendinimas nėra siejamas su dažnu specialių teisinių žinių panaudojimu, kas pagrįstų tokio išsilavinimo būtinybę priskirtoms funkcijoms atlikti. Jokių esminių funkcijų pasikeitimo šiuo atveju nebuvo, reikalavimai pareigybių aprašymuose dėl teisinių žinių iš esmės taip pat nesiskyrė (buvusio Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 9 p. ir naujos pareigybės aprašymo 6.3-6.7 p.), todėl, teismo nuomone, naujame pareigybės aprašyme įtvirtintas reikalavimas turėti teisės krypties išsilavinimą atsakovo pagrįstai buvo traktuotas kaip diskriminacinio pobūdžio. Pažymėjo, jog kaip matyti iš bylos medžiagos, K. S., dirbdamas Viešųjų ryšių skyriaus vedėju, nebuvo gavęs drausminių nuobaudų. 2008 m. valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija jo tarnybinę veiklą įvertino „labai gerai“. Tokie faktai leido daryti išvadą, kad K. S. iš esmės tinkamai atlikinėjo pareigas viešųjų ryšių srityje ir neturėdamas aukštojo universitetinio ar jam prilyginto socialinių mokslų studijų srities, teisės krypties išsilavinimo. Pabrėžė, jog tam tikrų nesklandumų, padarytų smulkmeniškų klaidų iš esmės pasitaiko atliekant bet kurį darbą ir tokių aplinkybių išvengimas negali būti sietinas su būtinybe turėti teisinį išsilavinimą. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad K. S. turima darbo patirtis viešųjų ryšių srityje (9 metai) buvo žymiai didesnė nei to asmens, kuris užėmė Personalo ir dokumentų administravimo viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas, todėl naujame pareigybės aprašyme įvesta būtinybė turėti teisės krypties išsilavinimą buvo nepagrįsta ir šiuo aspektu. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo pozicijos pagrįstumą taip pat įrodinėjo ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2005 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1791/2005; 2008 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(39)-1874/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(39)-244/2009; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1743/2009). Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai), kuris, nagrinėjant bylas teismuose, išreiškiamas maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (2006 m. kovo 28 d. nutarimas), išskyrus tuos atvejus, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Šiuo atveju nutarčių, kuriomis skunde remiasi pareiškėjas, faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos situacijos aplinkybių (jose buvo akcentuota darbuotojų darbo patirties stoka, pareigybės lygio kaita, kitokio pobūdžio išsilavinimo (ekonomikos srities) poreikis, taip pat darbas ne viešųjų ryšių srityje), todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo minima teisminė praktika taip pat neįrodo jo paduoto skundo pagrįstumo. Teismas padarė išvadą, kad Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme nebuvo įtvirtinamos lygios teisės ir galimybės. Tarnyba išsamiai ištyrė faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir 2009 m. birželio 12 d. pažymoje Nr. (09-SN-43) pagrįstai konstatavo, kad Teisingumo ministerija, nustatydama Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme specialųjį reikalavimą turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą, kuris traktuotinas kaip diskriminacinio pobūdžio kriterijus, bei nesvarstydama K. S. kandidatūros į minėtas pareigas, pažeidė Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 4 punkto nuostatas. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog reikalavimas turėti teisinį išsilavinimą tam, kad būtų galima eiti Personalo ir dokumentų administravimo Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas, nagrinėtinu atveju nėra proporcingas ir būtinas teisėtiems darbdavio tikslams pasiekti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie leistų teismui daryti priešingas išvadas. Dėl išvardintų aplinkybių pabrėžė, jog nėra juridinio pagrindo naikinti Lygių galimybės kontrolierės A. Burneikienės pasirašytos 2009 m. birželio 12 d. pažymos Nr. (09-SN-43) išvadą, kad teisingumo ministras, atsisakydamas K. S. priimti į Personalo ir dokumentų administravimo Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas remiantis teisės krypties išsilavinimo neturėjimu, netiesiogiai diskriminavo jį dėl socialinės padėties.
III.
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija apeliaciniu skundu (II tomas, b. l. 1 – 5) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas be pagrindo neatsižvelgė į Teisingumo ministerijos argumentus, jog skundžiamas tarnybos sprendimas buvo priimtas viršijant turimą kompetenciją ir todėl teismas konstatuodamas, jog dėl nepagrįsto ir neproporcingo reikalavimo K. S. buvo atleistas iš pareigų, išėjo už skundo nagrinėjimo ribų.
2. Teismo sprendime nurodyta, kad reikalavimai pareigybių aprašymuose dėl teisinių žinių iš esmės taip pat nesiskyrė, todėl ir šiuo pagrindu reikalavimas turėti teisinį išsilavinimą pagrįstai buvo traktuotas kaip diskriminacinio pobūdžio, tačiau teismo sprendime nebuvo ir negalėjo būti vertinama, ar K. S. atitiktų visus nustatytus naujai įsteigtai pareigybei specialiuosius reikalavimus. Kaip matyti iš naujai įsteigtos Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo, ne visi specialieji reikalavimai susiję su teisinėmis žiniomis (6.8., 6.9. p.) ir ne visi specialieji reikalavimai yra tapatūs buvusio Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašymui, taip pat naujai įsteigtos pareigybės aprašyme nustatyti reikalavimai akivaizdžiai skiriasi nuo reikalavimų nustatytų buvusiai pareigybei (reikalavimas būti susipažinusiam su teisės aktais, nustatytas buvusio Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 7 punktu, nėra tapatus naujai įsteigtos pareigybės aprašymo reikalavimams būti susipažinusiam su išvardintais teisės aktais (6.3., 6.4. p.); išmanyti Lietuvos teisinę sistemą teoriniu ir praktiniu aspektu (6.5. p.); išmanyti Konstitucinio Teismo ir kitų teismų praktiką (6.5. p.); gebėti atlikti teisės aktų ekspertizę (6.6. p.). Todėl tiek Lygių galimybių kontrolierės, tiek pirmosios instancijos teismo išvada, kad Teisingumo ministerija atsisakydama paskirti K. S. į naujai įsteigtas pareigas ir jį atleidus dėl diskriminacinio kriterijaus nustatymo, buvo priimta viršijant Lygių galimybių kontrolierės turimą kompetenciją ir teismo patvirtinta viršijant skundo nagrinėjimo ribas.
3. Teismo sprendimo išvada dėl atleidimo neteisėtumo buvo priimta pažeidžiant Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktus (skundą atsisakoma nagrinėti, jeigu skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriskirtas lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai, skundas tuo pačiu klausimu buvo išnagrinėtas, yra nagrinėjamas teisme arba pagal įstatymus turi būti nagrinėjamas teisme), 23 straipsnį (skundo tyrimo eiga), Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktą (nepiktnaudžiavimo valdžia principas), Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 2 punktą (administracinio akto priėmimas nekompetentingo subjekto).
4. Padarius nepagrįstą išvadą pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad ir kvalifikuojant galimą pažeidimą, tarnyba vadovavosi visiškai netinkamu teisiniu pagrindu (Lygių galimybių įstatymo 7 str. 4 p.), kadangi neturint pagrindo ir įgaliojimų vertinti visas priežastis dėl kurių K. S. buvo atleistas, galėjo būti įvertintas tik vienas skundžiamas kriterijus – atitikimas nustatytam išsilavinimui. Tokio reikalavimo vertinimas susijęs su priėmimu į tarnybą, o reikalavimą priimant į tarnybą taikyti vienodus atrankos kriterijus ir sąlygas, išskyrus Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje numatytus atvejus, nustato šio įstatymo 7 straipsnio 1 punktas.
5. Nepagrįsta teismo išvada ir galimo pažeidimo kvalifikavimas pagal netinkamą teisinį pagrindą suponuoja tai, jog nebuvo laikomasi nustatytos Lygių galimybių įstatymo 23 straipsnio skundo tyrimo eigos ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų administraciniams aktams, tačiau teismas šios aplinkybės neįvertino pažeidžiant Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje nustatytą reikalavimą įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir, ar skundas yra tenkintinas.
6. Specialieji reikalavimai nustatomi kiekvienai pareigybei nepriklausomai nuo to, kokioje veikloje srityje numatoma, jog šią pareigybę užimantis valstybės tarnautojas veiks, taip pat gali būti nustatomi ir būdingi tik šiai pareigybei specialieji reikalavimai. Naujo Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto Teisingumo ministro 2009 m. vasario 10 d. Nr. 1R-36, numatyta, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas koordinuoja visuomenės teisinio švietimo politikos formavimą, programų ir priemonių rengimą, įgyvendinimą ir skyriaus veiklą teisinio švietimo srityje (7.1. p.) bei teikia teisines išvadas dėl įstatymų ar kitų teisės aktų visuomenės teisinio švietimo srityje projektų (7.3. p.). Įvertinus aukščiau nurodytas funkcijas matyti, jog jos priskiriamos Teisingumo ministerijai nustatytų uždavinių įgyvendinimui, todėl faktiškai Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjas veikia tiek bendrojoje, tiek specialiojoje veiklos srityse. Taigi dėl šios priežasties specialus reikalavimas užimant šią pareigybę turėti socialinių mokslų studijų srities, teisės krypties išsilavinimą yra pagrįstas ir proporcingas.
7. Išplėstos naujo Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo funkcijos buvo pakeistos suteikus daugiau reikšmės teisinio pobūdžio darbui, o ne tik ryšių palaikymui su visuomene lyginant su Viešųjų ryšių skyriaus, veikusio iki 2009 m. balandžio 3 d., funkcijomis (tai sąlygojo ir Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus nuostatų 5.2, 6.5, 6.8 punktai). Teismo sprendime visiškai neatsižvelgta į aplinkybę, kad spaudos atstovo funkcijas iš esmės vykdo politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojas – Teisingumo ministro patarėjas (Teisingumo ministro patarėjo pareigybės aprašymo 6.1-6.9 p.), todėl natūralu, kad Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjas turėtų aktyviau veikti vykdant kitas iš esmės teisines ir organizacines jam priskirtas funkcijas.
8. Tokių funkcijų vykdymui, kaip rengti teisės aktų projektus (7.2. p.), teikti teisines išvadas dėl įstatymų ir kitų teisės aktų visuomenės teisinio švietimo srityje projektų (7.3. p.), rengti atsakymus į valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų, taip pat asmenų paklausimus (7.10. p.), neabejotinai reikalingos teisinės žinios – teisinių santykių rūšies suvokimas, reguliavimo dalyko ir metodo nustatymas, bendrųjų teisės principų išmanymas, teisinių sąvokų vartojimo korektiškumas. Asmuo, kuris nors ir 9 metus dirba darbą, pasireiškiantį informacijos skleidimu formuojant vienokią ir kitokią adresatų nuomonę, abejotina, ar galėtų šias funkcijas vykdyti.
9. Funkcijos, nustatytos naujos pareigybės 7.13 punkte vykdymas (dalyvauti įgyvendinant Teisingumo ministerijoje asmenų aptarnavimą taikant „vieno langelio“ principą), susijęs su suinteresuotų asmenų konsultacijomis žodžiu ir raštu. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti įrodymai dėl to, jog naujai įsteigtas Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyrius vis labiau dalyvauja aptarnaujant asmenis taikant „vieno langelio“ principą neįtraukiant kitų Teisingumo ministerijos administracijos padalinių, vykdančių tik teisinio pobūdžio užduotis. Įvertinus Teisingumo ministerijai pavestų vykdyti funkcijų pobūdį (Teisingumo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 1035, 5-9 p.), darytina išvada, jog tik asmuo, turintis teisinį išsilavinimą, galėtų konsultuoti suinteresuotus asmenis ir užtikrinti asmenų aptarnavimą taikant „vieno langelio“ principą.
10. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog K. S. 2008 m. užimant ankstesnes pareigas buvo skatintas ir todėl taip pat sėkmingai galėtų vykdyti Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo funkcijas, yra nepagrįsta. Klausimas dėl tarnautojo atitikimo naujai įsteigtai pareigybei tik iš dalies susijęs su aplinkybe, kaip tarnautojas vykdė savo pareigas užimant kitą pareigybę. Teismui pateikta informacija, iš kurios matyti, kad K. S. veikloje pasitaikė nesklandumų, kurie buvo abiejų pusių geranoriškai ištaisomi palankiai susiklosčius aplinkybėms ir neatsiradus suinteresuotų asmenų reikalavimams dėl žalos atlyginimo (klaidingas spaudos pranešimas dėl antstolės J. G., gramatinės ir turinio klaidos spaudos pranešimuose, skyriaus kontrolės stoka). Kadangi minėti nesklandumai atsirado faktiškai dėl teisinių žinių stokos ir teisinių terminų netinkamo suvokimo, vykdant struktūrinius pertvarkymus savarankiško Viešųjų ryšių skyriaus funkcijos buvo perduotos Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriui, atsisakant jo kaip savarankiško padalinio ir peržiūrint visų valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus.
11. Bylų, kuriose suformuluotomis taisyklėmis rėmėsi pareiškėjas, ginčo dalykas susijęs su atleidimu iš valstybės tarnybos taikant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį (atleidimas panaikinus valstybės tarnautojo pareigybę, valstybės tarnautojo tinkamumo kitoms pareigoms nustatymas), nors kiekvienoje iš jų skiriasi faktai, susiję su konkrečia situacija, šios bylos iš esmės panašios. Todėl teismui buvo privaloma pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalis atsižvelgti į suformuotą teismų praktiką.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 11 – 17) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime atsakovas iš dalies pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, taip pat nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Lygių galimybių kontrolierės 2009 m. birželio 12 d. pažymoje Nr. (09-SN-43) nebuvo sprendžiamas klausimas dėl grąžinimo į darbą dėl neteisėto atleidimo, tik buvo konstatuota, kompetencijos ribose, diskriminacinis atleidimo iš darbo pobūdis.
2. Visiškai nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad teismo išvada dėl atleidimo neteisėtumo buvo priimta pažeidžiant Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktus (skundą atsisakoma nagrinėti, jeigu skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriskirtas lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai, skundas tuo pačiu klausimu buvo išnagrinėtas, yra nagrinėjamas teisme arba pagal įstatymus turi būti nagrinėjamas teisme, 23 straipsnį (skundo tyrimo eiga), kadangi Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba nebuvo informuota apie tai, kad K. S. kreipėsi į teismą tuo pačiu klausimu. Teisingumo ministerija, atsakydama į paklausimą dėl skundo esmės taip pat šio fakto nenurodė.
3. Neatitinka tikrovės pareiškėjo teiginys, kad neturint pagrindo ir įgaliojimų vertinti visas priežastis dėl kurių K. S. buvo atleistas, galėjo būti įvertintas tik vienas skundžiamas kriterijus – atitikimas nustatytam išsilavinimui. Rašydamas skundą, K. S. nurodė išsilavinimą kaip skundo pagrindą, tai ir yra skundo esmė. Jeigu lygių galimybių kontrolierė būtų nagrinėjusi plačiau, tai jau išeitų iš skundo ribų.
Žemesnės instancijos teismas
4. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog valstybės tarnautojas, kuriam pareigybės aprašyme nustatyta tik bendroji veiklos sritis – viešieji ryšiai, turi veikti tik bendrojoje veiklos srityje (viešųjų ryšių) ir todėl reikalavimas turėti teisės krypties išsilavinimą vertintinas kaip nepagrįstas, perteklinis.
5. Pirmos instancijos teismo išvada, jog naujų Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjui nustatytų funkcijų įgyvendinimas nėra siejamas su dažnu specialių teisinių žinių panaudojimu, yra pagrįsta. Apie tai, kad spaudos atstovo funkcijas iš esmės vykdo politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojas – Teisingumo ministro patarėjas, tapo žinoma tik bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, o šios pareigybės aprašymą Teisingumo ministras patvirtino tik 2009 m. rugpjūčio 31 įsakymu Nr. 1R-275, t. y. po Lygių galimybių kontrolierės pažymos pasirašymo.
Šalies argumentai
6. Teisingumo ministerija savo skunde teismui nurodo, kad nesant teisinio išsilavinimo, K. S. veikloje pasitaikė nesklandumų, kurie buvo abiejų pusių geranoriškai ištaisomi palankiai susiklosčius aplinkybėms ir neatsiradus suinteresuotų asmenų reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tačiau tai įrodančių objektyvių duomenų ministerija nepateikė.
7. Teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo minima teisminė praktika neįrodo jo paduoto skundo pagrįstumo, nes nutarčių, kuriomis rėmėsi pareiškėjas, faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos situacijos aplinkybių (jose buvo akcentuojama darbuotojų darbo patirties stoka, pareigybės lygio kaita, kitokio pobūdžio išsilavinimo (ekonominės srities) poreikis, taip pat darbas ne viešųjų ryšių srityje), pagrįsta.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo K. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 18 – 26) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas skunde neteisingai nurodo ginčo dalyką, dėl ko gali būti iškraipomi bylos faktai ir aplinkybės, skirtingas tų aplinkybių vertinimas, priskirtinumas kompetentingoms institucijoms. Ginčas administracinėje byloje kilo dėl pažymos, kuria buvo nustatyti diskriminaciniai Teisingumo ministro veiksmai jo atžvilgiu, dėl kurių jis neteisėtai buvo atleistas iš darbo. Pareiškėjas, nurodydama, kad ginčas byloje kilo dėl Teisingumo ministro įsakymo dėl struktūrinio Teisingumo ministerijos pertvarkymo, iškreipia faktus ir teisines aplinkybes, svarbias šiai administracinei bylai išspręsti. Pareiškėjas neteisingai nurodo ginčo dalyką, skundą grindžia netinkamomis teisės normomis ir teisės aiškinimu, teigdamas, kad Lygių galimybių kontrolierius neturėjo kompetencijos spręsti šio ginčo.
2. Lygių galimybių įstatyme yra įtvirtinta Lygių galimybių kontrolieriaus kompetencija spręsti klausimus dėl diskriminacijos valstybės tarnyboje – lygių galimybių taikymo priimant į valstybės tarnybą, taikant tarnybos sąlygas, suteikiant galimybę asmenims kelti kvalifikaciją, siekiant profesinio mokymo, persikvalifikuojant, įgyjant praktinę darbo patirtį, teikiant vienodas lengvatas; taikant tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijus; naudojant atleidimo iš valstybės tarnybos kriterijus; mokant darbo užmokestį ir t. t. Kaip išankstinio ne teismo tvarka nagrinėjimo institucija Lygių galimybių kontrolierius turi pareigą patikrinti visas skundo aplinkybes.
3. Lygių galimybių kontrolierė nesvarstė ir neturėjo pagrindo svarstyti K. S. atitikties visiems naujoms pareigybėms nustatytiems reikalavimams, nes vieninteliu kriterijumi, dėl kurių nebuvo priimtas į naujas pareigas, buvo nurodytas teisės krypties išsilavinimo neturėjimas, pareiškėjas nenurodė kitų objektyvių priežasčių. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba pagrįstai tyrė tik teisės krypties išsilavinimo būtinumą pareigoms, preziumuodama, kad jo kvalifikacija atitiko kitus pareigybėms keliamus reikalavimus, o nustačius, kad teisės krypties išsilavinimo kriterijus yra perteklinis ir diskriminacinis, pagrįstai nustatė, kad Teisingumo ministras, atsisakydamas K. S. priimti į Personalo ir dokumento administravimo Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas remdamasis teisės krypties išsilavinimo neturėjimu diskriminavo jį dėl socialinės padėties ir taip pažeidė Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 4 punktą.
4. Neperkėlus K. S. į kitas pareigas dėl neteisėto diskriminacinio kriterijaus taikymo, nesant jokių kitų objektyvių priežasčių, jis buvo neteisėtai atleistas iš valstybės tarnybos, todėl Lygių galimybių kontrolierius kvalifikuodamas pažeidimą vadovavosi tinkamu pagrindu.
5. Norint pareigybės aprašyme įtvirtinti specialųjį reikalavimą turėti teisinės krypties išsilavinimą, atitinkamai tarnautojo bendrosiose ar specialiosiose veiklos srityse turi būti įtvirtinta teisinė veiklos sritis. Kadangi ši veiklos sritis yra neįtvirtinta, tai reikalavimas turėti teisės krypties išsilavinimą yra sistemiškai ir teisiškai nepagrįstas, neatitinka teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principų, pažeidžia bendruosius protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus. Kadangi šis reikalavimas netiesiogiai sudaro blogesnes sąlygas užimti šias pareigas teisinio išsilavinimo neturintiems asmenims, nors pagal visą pareigybės pobūdį ir aprašymą jie galėtų jas užimti, nuostata yra diskriminacinė.
6. Nors Vyriausybės nutarimu yra nustatyta, kad Teisingumo ministerija dalyvauja visuomenės teisinio švietimo veikloje, o Personalo ir dokumentų administravimo Viešųjų ryšių skyriaus nuostatuose numatyta, kad vienas iš svarbiausių skyriaus uždavinių yra dalyvauti kuriant teisinio švietimo politiką ir jos įgyvendinimo strategiją, kuo remiantis naujoms Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybėms buvo nustatytas reikalavimas turėti teisės krypties išsilavinimą, ne visiems Teisingumo ministerijos darbuotojams toks reikalavimas buvo įvestas. Be to, adekvatų aukščiau minėtam uždaviniui, kaip nurodo pats pareiškėjas, turėjo ir buvęs Viešųjų ryšių skyrius. Pareiškėjas turėjo nurodyti objektyvias priežastis, dėl kurių teisės krypties išsilavinimas buvo nustatytas naujoms Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybėms, o ne pagrįsti šį kriterijų bendra nuostata, kuri nėra taikoma visiems Teisingumo ministerijos tarnautojams.
Žemesnės instancijos teismas
7. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad buvusi Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybė yra tapati naujajai Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybei. Nors kai kuriais atvejais Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo funkcijos yra detaliau ir plačiau aprašytos, tačiau jos savo turiniu ir pobūdžiu visiškai nesiskiria nuo Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo funkcijų, nėra siejamos su dažnu specialių, teisinių žinių, panaudojimu. Specifines teisines funkcijas Teisingumo ministerijoje vykdo Teisės sistemos departamentas. Todėl nesuprantama, kodėl pareiškėjas mano, kad Viešųjų ryšių skyriaus vedėjui nustatytų funkcijų įgyvendinimas siejamas su dažnu specialių teisinių žinių panaudojimu, jei tam yra sukurta speciali institucija, o tarp Viešųjų ryšių skyriaus uždavinių nėra uždavinio dėl teisinių išvadų teikimo.
8. Jei pareiškėjas mano, kad K. S. veikla neatitiko pareigybėms keliamų reikalavimų, turėjo būti pradėta tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra, tačiau jo atžvilgiu tarnybinio prasižengimo procedūra nebuvo pradėta ir nuobauda nebuvo paskirta, todėl pareiškėjas nebeturi teisės remtis šiomis aplinkybėmis.
9. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai pripažino pareiškėją byloje rėmusis netinkama teismų praktika. Teismas pagrįstai nurodė, kad nutarčių, kuriomis skunde remiasi pareiškėjas, faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos situacijos aplinkybių (jose buvo akcentuota darbuotojų darbo patirties stoka, pareigybės lygio kaita, kitokio pobūdžio išsilavinimo (ekonomikos srities) poreikis, taip pat darbas ne viešųjų ryšių srityje).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą ginčydamas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2009 m. birželio 12 d. pažymoje Nr. (09-SN-43) „Dėl K. S. skundo tyrimo“ (toliau – ir Pažyma) padarytą išvadą, kad teisingumo ministras, atsisakydamas K. S. priimti į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas remdamasis teisės krypties išsilavinimo neturėjimu netiesiogiai diskriminavo jį dėl socialinės padėties. Analizuojant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pirmosios instancijos teismui (I t., b. l. 2–7) ir apeliacinės instancijos teismui (II t., b. l. 1–5) pateiktus skundus, akivaizdu, jog pareiškėjas iš esmės siekia ne tik panaikinti minėtą išvadą, bet ir šios išvados pagrindu priimtą sprendimą įspėti teisingumo ministrą dėl padaryto pažeidimo.
Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, šioje byloje pirmiausia reikia įvertinti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentus, dėl ginčijamos Pažymos atitikties bendriesiems administracinio akto požymiams. Tokią būtinybę lemia aplinkybė, jog, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar (ir) saugomus interesus).
Vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gegužės 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525–825/2008, nusprendė, jog lygių galimybių kontrolieriaus sprendimas (pažyma) įspėti dėl padaryto pažeidimo (Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 24 str. 6 p.), yra nagrinėtinas administracinių teismų. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių esminių faktinių ar teisinių aplinkybių, lemiančių kitokį šioje byloje ginčijamos Pažymos, kurioje, be kita ko, įformintas sprendimas įspėti teisingumo ministrą dėl padaryto pažeidimo, teisinį vertinimą, nei pateiktas paminėtoje Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje. Todėl pripažintina, jog šioje byloje ginčijama Pažyma yra vertintina, kaip administracinis aktas, galintis būti ginčo objektu administraciniame teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 str. 1 d.). Pažymėtina ir tai, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Vyriausiasis administracinis teismas (Teismų įstatymo 31 str. 2 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str. 1 d.), todėl trečiojo suinteresuoto asmens teismo posėdžio, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, metu nurodytuose Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimuose pateiktos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, nagrinėjamoje byloje nesaisto Vyriausiojo administracinio teismo.
Savo ruožtu, vertinant pareiškėjo argumentus, kad Pažymoje padaryta išvada nėra motyvuota, todėl šios išvados pagrindu priimtas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, primintina, kad pastaroji nuostata, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimamus sprendimus, t. y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis. Sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos (2007 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17–174/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 1(11), 2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–990/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–964/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 3 (13), 2007). Nagrinėjamu atveju, analizuojant ginčijamos Pažymos turinį, aiškiai matyti, jog atsakovo priimtas sprendimas įspėti dėl padaryto pažeidimo yra pagrįstas joje (Pažymoje) išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, pateiktu tirtų veiksmų ir sprendimų teisiniu įvertinimu, nurodytos konkrečios teisės aktų nuostatos, kurias pažeidusiu buvo pripažintas pareiškėjas bei kurių pagrindu buvo priimtas skundžiamas sprendimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, negalima vienareikšmiškai teigti, kad atsakovo padaryta išvada dėl pažeidimo yra savarankiška ir nesusijusi su Pažymoje išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų teisiniu vertinimu. Todėl nėra pagrindo pripažinti, jog šioje byloje ginčijamas administracinis aktas neatitinka minėtų formalių įstatymo reikalavimų.
Pastebėtina ir tai, jog aplinkybė, kad ginčijamoje Pažymoje nebuvo nurodyta sprendimo (pažymos) apskundimo tvarka, kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis, nagrinėjamu atveju negali būti vertinama kaip esminis pažeidimas, sąlygojantis ginčijamo administracinio akto neteisėtumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 p.), nes pastaroji aplinkybė nesutrukdė pareiškėjui pasinaudoti teise į tinkamą teisminę gynybą.
V.
Sprendimą įspėti pareiškėją dėl padaryto pažeidimo (Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 24 str. 6 d.) atsakovas priėmė pripažinęs, jog teisingumo ministras, atsisakydamas K. S. priimti į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas remdamasis teisės krypties išsilavinimo neturėjimu netiesiogiai diskriminavo jį dėl socialinės padėties, pažeidė Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 4 punkte įtvirtintą reikalavimą (I t., b. l. 20).
Pastaroji įstatymo nuostata įtvirtina, jog įgyvendindamas lygias galimybes, darbdavys, neatsižvelgdamas į lytį, rasę, tautybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras, amžių, lytinę orientaciją, negalią, etninę priklausomybę, religiją, privalo naudoti vienodus atleidimo iš darbo ir iš valstybės tarnybos kriterijus.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, savo nesutikimą su tokia lygių galimybių kontrolieriaus išvada pareiškėjas, be kita ko, motyvuoja aplinkybe, jog atsakovas, atlikdamas tyrimą ir priimdamas sprendimą, viršijo jam įstatyme numatytos kompetencijos ribas. Pareiškėjo teigimu, šioje byloje nagrinėjamas ginčas iš esmės yra kilęs iš valstybės tarnybos teisinių santykių, o šie ginčai yra priskirtini administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 19 str. 2 d. 4 p.), todėl atsakovas, vadovaujantis Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais, negalėjo tokio skundo tirti.
Šios Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo nuostatos nustato, kad lygių galimybių kontrolierius turi atsisakyti nagrinėti skundą, kai skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriskirtas lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai, ar, kai skundas tuo pačiu klausimu buvo išnagrinėtas, yra nagrinėjamas teisme arba pagal įstatymus turi būti nagrinėjamas teisme.
Vertinant pastarųjų pareiškėjo argumentų pagrįstumą, pirmiausia paminėtina, jog Lygių galimybių įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustato, jog asmuo, manantis, kad buvo pažeistos jo lygios galimybės, turi teisę kreiptis į lygių galimybių kontrolierių. Pastarajam pateikti skundai dėl lygių galimybių pažeidimo tiriami ir sprendimai dėl jų priimami Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo nustatyta tvarka (Lygių galimybių įstatymo 15 str. 2 d.). Tačiau skundo padavimas kontrolieriui neriboja asmens galimybės savo teises ginti teisme (Lygių galimybių įstatymo 12 str. 1 d.). Priešingai, asmuo, patyręs diskriminaciją lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu, turi teisę ginti savo teises teisme ir (ar) reikalauti iš kaltų asmenų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą įstatymų nustatyta tvarka (Lygių galimybių įstatymo 13 str., Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 24¹ str.). Todėl, skirtingai nei nurodo pareiškėjas savo apeliaciniame skunde (II t. b. l. 2, 3) bei trečiasis suinteresuotas asmuo teismo posėdžio, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, metu, lygių galimybių kontrolierius, tirdamas asmenų skundus, negali būti vertinamas, kaip ikiteisminė ginčų nagrinėjimo institucija administracinę teiseną reglamentuojančių teisės aktų prasme.
Paminėtos aplinkybės, taip pat lygių galimybių kontrolieriui pateikiamų skundų tyrimo tvarka reglamentuojančio Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 23 straipsnio bei to paties įstatymo 24 straipsnio, pateikiančio kontrolieriaus priimamų sprendimų sąrašą, sisteminė analizė, leidžia daryti išvadą, jog lygių galimybių kontrolieriaus atliekamu tyrimu ir pateikiamu atitinkamų skundžiamų veiksmų ar (ir) sprendimų teisiniu įvertinimu, nėra siekiama išspręsti tarp inter alia darbdavio ir darbuotojo kilusių tarnybinių ginčų. Viena iš lygių galimybių kontrolieriaus funkcijų yra prižiūrėti, kaip yra vykdomas Lygių galimybių įstatymas (Lygių galimybių įstatymo 14 str.), be kita ko, šiuo tikslu nagrinėjant asmenų skundus dėl galimų pastarojo įstatymo reikalavimų pažeidimų (Lygių galimybių įstatymo 12 str. 1 d., 14, 15 str.).
Pastebėtina ir tai, jog lygių galimybių kontrolieriaus kompetenciją apibrėžiančių Lygių galimybių ir Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymų nuostatų sisteminė analizė patvirtina, kad aptariamas subjektas yra kompetentingas nagrinėti tik tuos skundus, kuriuose yra keliamas klausimas dėl atitinkamų veiksmų ar (ir) sprendimų atitikties Lygių galimybių įstatymo ir (ar) Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo reikalavimams. Savo ruožtu, atlikus skundo tyrimą turi būti pateikiamas tik skundžiamų veiksmų ir (ar) sprendimų teisinis įvertinimas Lygių galimybių įstatyme ir (ar) Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme įtvirtintų reikalavimų atžvilgiu. Todėl vien tai, kad lygių galimybių kontrolierius priėmė tirti skundą dėl galimų lygių galimybių (diskriminacinių) pažeidimų valstybės tarnybos teisinių santykių srityje, skirtingai nei teigia pareiškėjas, savaime negali būti vertinamas, kaip kompetencijos pažeidimas. Šiame kontekste paminėtina, jog lygių galimybių kontrolieriui pateiktame skunde (I t., b. l. 103–106) K. S. būtent ir prašė įvertinti teisingumo ministro veiksmus diskriminaciniu aspektu.
Kartu pažymėtina, jog tokia lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijos apibrėžtis savaime nepaneigia jo teisės atliekant tyrimą vertinti skundžiamų veiksmų ir (ar) sprendimų atitiktį kitų nei paminėtų įstatymų teisės aktų reikalavimams. Iš tiesų, atsižvelgiant į tai, jog Lygių galimybių įstatymo taikymas apima ypač plačias visuomeninių teisinių santykių sritis (šio įstatymo 1 str., 2 str. 3 d., 5–9 str.), reguliuojamas atitinkamų teisės normų, toks vertinimas, teisėjų kolegijos nuomone, gali būti būtinas ir yra pateisinamas siekiant patvirtinti ar paneigti diskriminacinio pažeidimo buvimą.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo veiksmai, kuriuos atsakovas pripažino pažeidžiančiais Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 4 punktą, patenka į valstybės tarnybos teisinio reglamentavimo sritį, inter alia apimančią atleidimo iš valstybės tarnybos teisinius santykius.
Byloje nustatyta, jog teisingumo ministras 2009 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 1R-28 (I t., b. l. 78–80) nuo 2009 m. balandžio 3 d. panaikino Viešųjų ryšių skyrių (1.1.1 p.) bei Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybę (A lygis 16 kategorija; 1.2.2.1 p.), kurią užėmė trečiasis suinteresuotas asmuo K. S., ir nuo 2009 m. balandžio 4 d. įsteigė Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyrių (1.1.2 p.) bei įsteigė pastarojo skyriaus vedėjo pareigybę (A lygis 13 kategorija; 2.2.3.1 p.). Apie jo užimamos pareigybės panaikinimą K. S. buvo informuotas 2009 m. vasario 3 d, (I t., b. l. 22) ir iš užimamų pareigų atleistas 2009 m. balandžio 3 d. (I t., b. l. 21).
Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas, kaip vieną iš valstybės tarnautojų atleidimo iš tarnybos pagrindų numato valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimą. Vis dėlto, tam, kad valstybės tarnautojas būtų atleistas šiuo pagrindu, be kita ko, buvo privaloma įvykdyti Valstybės tarnybos įstatymo (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) 43 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pastarojoje nuostatoje buvo įtvirtinta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas.
Kaip matyti iš K. S. lygių galimybių kontrolieriui pateikto skundo (I t., b. l. 103–106) ir ginčijamos Pažymos turinio, pareiškėjo veiksmai buvo skundžiami tik tiek, kiek tai susiję su trečiojo suinteresuoto asmens nepaskyrimu būtent į naujai įsteigtą Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas. Nagrinėjamu atveju, iš byloje pateiktų pareiškėjo paaiškinimų, matyti, jog į trečiojo suinteresuoto asmens pageidautas užimti Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas, taikant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatą, buvo paskirta iki tol panaikintame Viešųjų ryšių skyriuje vyriausios specialistės pareigas užėmusi R. S.. Byloje taip pat nustatyta, jog, pareiškėjas atsisakė svarstyti K. S. 2009 m. balandžio 1 d, prašymą paskirti jį į naujai įsteigto skyriaus vedėjo pareigas, vien tuo pagrindu, jog jo išsilavinimas neatitiko nustatyto pareigybės aprašyme (I t., b. l. 108). Todėl, kaip teisingai pastebi pareiškėjas, nagrinėjamu atveju, tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino trečiojo suinteresuoto asmens ir į jo pageidautas užimti pareigas paskirtos R. S. darbo patirtį, kvalifikaciją, tarnybinę veiklą bei kitas su turimu išsilavinimu nesusijusias aplinkybes. Iš tiesu, juk šiuo atveju, atsakovas sprendimą neskirti trečiojo suinteresuoto asmens į minėtas pareigas priėmė atsižvelgdamas į vienintelį objektyvų kriterijų – reikiamo išsilavinimo neturėjimą. Nei lygių galimybių kontrolierius, atlikdamas tyrimą, nei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, nenustatė jokių aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, jog K. S. buvo (galėjo būti) diskriminuojamas kitais, nei minėtu, pagrindais.
Aiškindamas ir taikydamas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, Vyriausiais administracinis teismas yra pažymėjęs, jog tais atvejais, kai karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, pretenduoja užimti pareigybes, kurioms, jų aprašyme, yra nustatyti specialūs reikalavimai, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar tokio tarnautojo dalykinės savybės atitinka šiuos specialiuosius reikalavimus, ar šie specialieji reikalavimai, kurių tarnautojas neatitinka yra esminiai, t. y. ar jų nustatymas gali būti pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius (2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438–1743/2009). Pažymėtina ir tai, jog Konstitucinio teismo formuojamoje oficialioje konstitucinėje doktrinoje taip pat iš esmės yra laikomasi pozicijos, jog tam tikrų specialių reikalavimų, susijusių su valstybės tarnautojo atliekamomis funkcijomis, nustatymas, nelaikomas Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje piliečiams garantuojamos teisės lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą pažeidimu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. sausio 22 d. nutarimai).
Iš byloje esančio Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto teisingumo ministro 2009 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 1R-36 (I t., b. l. 23, 24), matyti, jog vienintelė funkcija, kuriai vykdyti akivaizdžiai yra būtinas socialinių mokslų teisės krypties išsilavinimas, yra įtvirtinta 7.3 punkte – teikti teisines išvadas dėl įstatymų ir kitų teisės aktų visuomenės teisinio švietimo srityje projektų. Tai, kad viena iš pastarojo skyriaus funkcijų yra rengti ir dalyvauti rengiant teisės aktus, susijusius su visuomenės informavimu, yra numatyta ir naujai įsteigto Viešųjų ryšių skyriaus nuostatų, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 1R-36 (I t., b. l. 27).
Vertinant kitas minėtame pareigybes aprašyme numatytas funkcijas, paminėtinas Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 (2008 m. balandžio 24 d. nutarimo Nr. 356 redakcija), (toliau – ir Metodika) 8 punktas, įtvirtinantis, jog nustatant valstybės tarnautojo pareigybei priskiriamas funkcijas, atsižvelgiama į valstybės tarnautojo pareigybės paskirtį, bendrąsias ir/ar specialiąsias veiklos sritis, taip pat į teisės aktuose nustatytas įstaigos, įstaigos struktūrinio padalinio ar valstybės tarnautojo funkcijas. Savo ruožtu, pareigybės aprašyme numatytų funkcijų turinys turi būti vertinamas inter alia atsižvelgiant į įstaigos ir jos struktūrinio padalinio funkcijas.
Kaip nurodo pareiškėjas, tiek naujai įsteigto Viešųjų ryšių skyriaus, tiek šio skyriaus vedėjo funkcijos yra tiesiogiai susijusios su Teisingumo ministerijos veiklos pobūdžiu (I t., b. l. 2–7; II t., b. l. 1–5), rengiant pranešimus spaudai naudojami teisės terminai ir sąvokos, reikia mokėti nuosekliai orientuotis teisės sistemoje, savarankiškai vertinti ir apibendrinti tiesines problemas, o tai įmanoma tik turint teisinį išsilavinimą (I t., b. l. 128–130).
Iš tiesų, kaip matyti iš ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 (redakcija galiojusi aptariamo pareigybės aprašymo tvirtinimo metu; toliau – ir Nuostatai), 1 punkto, Teisingumo ministerija vykdo įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintas teisingumo srities valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendina šioje srityje valstybės politiką. Teisingumo ministerijai pavestomis funkcijomis yra siekiama sukurti nacionalinę teisinę sistemą, atitinkančią teisinės valstybės sampratą ir Europos Sąjungos teisinę patirtį (Nuostatų 5 p.), dalyvauti formuojant ir įgyvendinant Lietuvos Europos Sąjungos politiką (Nuostatų 5¹ p.), užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, teisinėmis priemonėmis padėti sudaryti palankią aplinką verslui, taip pat sąlygas tobulinti valstybės administravimą (Nuostatų 6 p.), įgyvendinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemą, sudaryti lygias galimybes asmenims ginti savo teises ir teisėtus interesus ir siekti teisingumo (Nuostatų 7 p.), sukurti remiantis tęstinumo ir perimamumo principais bei derinant skirtingus teisinio reguliavimo metodus ir priemones teisėkūros procesą, atitinkantį europietiškas tradicijas, užtikrinti teisininkų profesinį ugdymą (Nuostatų 8 p.), sudaryti bausmių ir kardomosios priemonės – suėmimo – vykdymo sąlygas, užtikrinančias žmogaus orumą ir atitinkančias Lietuvos Respublikos įstatymuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ir kituose teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus (Nuostatų 9 p.). Savo ruožtu vertinant konkrečių pastaruosiuose Nuostatuose įtvirtintų funkcijų turinį akivaizdu, jog tokios paminėtame pareigybės aprašyme išvardintos Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo funkcijos, kaip koordinuoti visuomenės teisinio švietimo politikos formavimą, programų ir priemonių rengimą, įgyvendinimą ir skyriaus veiklą teisinio švietimo srityje (7.1 p.), reaguoti į pasirodžiusią netikslią informaciją (7.4 p.), rengti Teisingumo ministerijos ir kitų subjektų sutartis, susijusias su teisinio švietimo priemonėmis (7.9 p.), rengti atsakymus į valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų, taip pat asmenų paklausimus (7.10 p.), atstovauti Teisingumo ministerijai valstybės ir savivaldybių institucijose ar įstaigose ir kituose renginiuose (7.12 p.), turi tiesioginį ryšį su teisingumo ministro ir Teisingumo ministerijos atliekamu teisingumo srities valstybiniu valdymu. Iš tiesų, informacijos apie teisingumo ministro ir Teisingumo ministerijos veiklą, kuri, atsižvelgiant į atliekamas funkcijas, paprastai yra tiesiogiai susijusi su teise, teisės sistema, teisėsaugos institucijomis (plačiąja prasme), tarptautiniu teisiniu bendradarbiavimu ir kt., sklaida, viešoje erdvėje esančios informacijos kontrolė, teisinio švietimo organizavimas, atsakymų į paklausimus, susijusių su minėta ministerijos veikla, teikimas bei kitos minėtame pareigybės aprašyme išvardintos Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo funkcijos, reikalauja specialių žinių ir įgūdžių ne tik viešųjų ryšių (komunikacijos), bet ir teisės srityje.
Tai savo ruožtu lemia, kad aptariamai pareigybei užimti nustatytas specialusis reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų teisės krypties išsilavinimą iš esmės yra pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti Personalo ir dokumentų administravimo Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybei priskirtas funkcijas.
Nagrinėjamu atveju atsakovas aptariamus pareiškėjo veiksmus pripažino netiesiogine diskriminacija, kuri Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje yra apibrėžiama, kaip veikimas ar neveikimas, teisės norma ar vertinimo kriterijus, akivaizdžiai neutrali sąlyga ar praktika, kurie formaliai yra vienodi, bet juos įgyvendinant ar pritaikant atsiranda ar gali atsirasti faktinis naudojimosi teisėmis apribojimas arba privilegijų, pirmenybės ar pranašumo teikimas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu, nebent šį veikimą ar neveikimą, teisės normą ar vertinimo kriterijų, sąlygą ar praktiką pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.
Šiame kontekste pirmiausia pažymėtina, jog byloje nenustatyta ir jokių aplinkybių, kurios leistų manyti (daryti prielaidą), jog nustatant aptariamą specialųjį reikalavimą buvo siekiama užkirsti kelią būtent trečiojo suinteresuoto asmens skyrimui į aptariamas pareigas (tokių aplinkybių K. S. nenurodė ir lygių galimybių kontrolieriui pateiktame skunde). Tačiau neabejotina, jog specialaus reikalavimo, susijusio su atitinkamo išsilavinimo turėjimu, nustatymas, nagrinėjamu atveju buvo viena iš tiesioginių priežasčių, faktiškai apribojusių trečiojo suinteresuoto galimybę (teisę) pretenduoti į aptariamas pareigas įgyvendinant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas. Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nuo 2009 m. balandžio 4 d. įsteigto Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus pagrindinės funkcijos iš esmės atitiko iki 2009 m. balandžio 3 d. veikusio skyriaus funkcijas, bei nėra pakankamo pagrindo abejoti, jog K. S. tinkamai atliko pastarojo skyriaus vedėjo funkcijas neturėdamas teisinio išsilavinimo. Vis dėlto, pastarosios aplinkybės negali būti vertinamos, kaip patvirtinančios, kad šioje byloje aptariamais teisingumo ministro veiksmais nebuvo siekiama teisėto tikslo, ar, kad šio tikslo nebuvo siekiama teisėtomis ir būtinomis priemonėmis.
Šiame baigiamajame teismo akte jau buvo konstatuota, jog reikalavimas turėti socialinių mokslų teisės krypties studijų išsilavinimą yra objektyviai pateisinamas aptariamai pareigybei priskirtų funkcijų, turinčių tiesioginį ryšį su pareiškėjo atliekamu teisingumo srities valstybiniu valdymu, vykdymu. Pastebėtina ir tai, jog analizuojant naujai įsteigto Viešųjų ryšių skyriaus nuostatus, matyti, jog analogiškas ryšys egzistuoja ir tarp šio skyriaus bei minėtų Teisingumo ministerijos funkcijų. Savo ruožtu, pastarosios aplinkybės iš esmės leidžia sutikti su pareiškėju, kad nustatant tokį išsilavinimo reikalavimą yra siekiama užtikrinti tinkamą Teisingumo ministerijos funkcijų įgyvendinimą (veiklą), o tai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisėtas pareiškėjo siekiamas tikslas.
Be to, atsižvelgiant į Teisingumo ministerijos atliekamas funkcijas ir nurodytą aptariamos pareigybės funkcijų tarpusavio ryšį, skirtingai nei konstatavo atsakovas, teisinio išsilavinimo reikalavimas negali būti pripažintas neutraliu. Vien tai, jog K. S. 2009 m. balandžio 3 d. panaikintas Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas ėjo tinkamai, nagrinėjamu atveju savaime neleidžia pripažinti, jog teisinio išsilavinimo turėjimas siekiant užimti aptariamas pareigas, nelaikytinas įprastu ir lemiamu profesiniu veiklos reikalavimu, ar (ir) paneigti, kad, nustatydamas tokį reikalavimą, naujai įteigtai pareigybei minėto tikslo teisingumo ministras siekė netinkamomis priemonėmis.
Iš tiesų, kaip pastebi pareiškėjas, už teisingumo srities valstybinį valdymą, Teisingumo ministerijos veiklos organizavimą yra atsakingas teisingumo ministras, kuriam, be kita ko, yra suteikiama teisė tvirtinti ministerijos struktūrą, steigti, reorganizuoti ar naikinti šios institucijos struktūrinius padalinius, steigti naujas, keisti ar naikinti esamas pareigybes, tvirtinti jų aprašymus (Vyriausybės įstatymo 26 str. 1 d., 3 d. 1, 6, 9–17 p.). Atlikdamas šiuos veiksmus, teisingumo ministras, teisės aktų apibrėžtose ribose, turi diskreciją inter alia spręsti dėl atitinkamų funkcijų paskirstymo valstybės tarnautojams (darbuotojams) bei, atsižvelgiant į šių funkcijų pobūdį, nustatyti specialius reikalavimus. Tokia jo diskrecija, nagrinėjamos bylos kontekste, vertintina ir kaip apimanti teisę, būtent nustatant teisinio išsilavinimo reikalavimą bei į šias pareigas skiriant tokį išsilavinimą turintį asmenį, spręsti, ar skyriaus atliekamų funkcijų (teisės aktų rengimo, teisės išvadų teikimo, teisinio švietimo koordinavimo, informacijos teikimo ir kontrolės bei kt.) teisinę kontrolę atlieka šio skyriaus vadovas ar jam pavaldus valstybės tarnautojas (darbuotojas). Nagrinėjamu atveju, teisingumo ministro nustatytą reikalavimą turėti teisinį išsilavinimą būtent skyriaus vedėjo pareigybei pateisina šiame baigiamajame teismo akte konstatuotas tiesioginis naujai įsteigto Viešųjų ryšių skyriaus funkcijų ryšys su pareiškėjo veikla teisingumo valstybinio valdymo srityje bei aptariamoje pareigybėje nustatytos funkcijos, susijusios su pastarojo skyriaus ir jame tarnaujančių (dirbančių) asmenų veiklos koordinavimu ir kontrole.
Savo ruožtu, nagrinėjamu atveju teigiant, kad tvirtindamas byloje aptariamos pareigybės aprašymą teisingumo ministras negalėjo nustatyti specialaus reikalavimo dėl teisinio išsilavinimo turėjimo (nors šis reikalavimas yra objektyviai pagrįstas atliekamomis funkcijomis), nepagrįstai būtų ribojama minėta teisingumo ministro teisė, nepagrįstai būtų kišamasi į Teisingumo ministerijos veiklos (darbo) organizavimo (vidaus administravimo) teisinius santykius. Steigdamas naują Viešųjų ryšių skyrių ir naują šio skyriaus vedėjo pareigybę, tvirtindamas jos aprašymą, teisingumo ministras nebuvo ribojamas K. S. turimo išsilavinimo ir neprivalėjo nustatyti tokių specialių reikalavimų, kuriuos atitiktų būtent pastarasis asmuo.
Todėl, konstatavus, jog Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybei nustatytas reikalavimas turėti teisinį išsilavinimą nagrinėjamu atveju yra pagrįstas, bei, atsižvelgiant į aplinkybę, jog, skirtingai nei nurodė atsakovas, valstybės tarnautojas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies pagrindu į kitas pareigas (tame tarpe ir į žemesnes) gali būti perkeltas tik tokiu atveju, kai inter alia atitinka tos pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus (šiuo klausimu žr., 2009 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438–1743/2009; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A39–244/2009; 2008 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A39–1874/2008), pripažintina, jog pareiškėjas įrodė, kad byloje nagrinėtais teisingumo ministro veiksmais buvo siekiama teisėto tikslo bei šie veiksmai buvo tinkami pastarajam tikslui pasiekti.
Kaip ir bet kurio kito įstatymo pažeidimas, Lygių galimybių įstatymo pažeidimas turi keturis sudėties elementus – subjektą, objektą, subjektyvinę pusę ir objektyvinę pusę (pagal analogiją žr. 2008 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525–825/2008). Todėl nagrinėjamu atveju nesant pažeidimo objektyvinės pusės, atsakovo skundžiamoje Pažymoje nurodyti pareiškėjo veiksmai negali būti pripažinti pažeidžiančiais Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 4 punkto reikalavimus, o lygių galimybių kontrolieriaus sprendimas įspėti teisingumo ministrą dėl padaryto pažeidimo – pagrįstu.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, dėl ko skundžiamas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, priimant naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintinas.
Taip pat, atsižvelgiant į šiame baigiamajame teismo akte padarytas išvadas, atsisakytina tenkinti trečiojo suinteresuoti asmens K. S. atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktą prašymą priteisti jam jo patirtas bylinėjimosi išlaidas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str.,, 2 ir 5 d.).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo skundą tenkinti.
Panaikinti atsakovo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2009 m. birželio 12 d. pažymą Nr. (09-SN-43) „Dėl K. S. skundo tyrimo“.
Sprendimas neskundžiamas.