Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Daiva Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-136-468/2014 Teisėjas Robertas Rainys Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00287-2014-7

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės, teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Gintaro Dzdulionio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 11 13 d. nuosprendžio, kuriuo G. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK ) 138 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 149 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams; vadovaujantis BK 63 str. 4 d., paskirtos bausmės subendrintos, paskiriant galutinę bausmę – 3 metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš G. J. priteista 15000 Lt V. M. naudai ir 323, 91 lt (duomenys neskelbtini) naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. J. nuteistas už tai, kad 2014-03-13 apie 11.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su V. M. prieš jos valią, pasislėpė prie pastarajai priklausančio sodo namelio, esančio adresu (duomenys neskelbtini), ir laukė kol nukentėjusioji atėjo prie minėto sodo namelio bei atrakino jo duris, po ko pribėgo prie V. M. iš nugaros ir panaudodamas fizinį smurtą, t. y. sugriebdamas pastarąją už rankos, nutempė į sodo namelio vidų, kur kambaryje jėga pargriovė ant sofos-lovos, nutraukė jos kelnes ir apatines kelnaites, užgulė ją iš viršaus, taip atimdamas nukentėjusiajai galimybę priešintis, jėga praskėtė jos kojas, įvedė savo lytinį organą jai į makštį ir lytiškai su ja santykiavo prieš jos valią, t. y. išžagino V. M..

Taip pat G. J. nuteistas už tai, kad jis 2014-03-28 apie 05.00 val., (duomenys neskelbtini), namo kieme pasivijo V. M., sugriebė pastarąją už rankovės, pargriovė ant žemės, atsisėdo ant jos, o V. M. pradėjus šaukti, grasindamas nužudyti įkišo peilį jai į burną bandydamas jį stumti gilyn, tačiau nukentėjusiajai kaire ranka sugriebus už peilio geležtės ir stipriai ją laikant, jis jėga ištraukė peilį iš pastarosios rankos, tuo padarydamas V. M. pjautines žaizdas liežuvyje su liežuvio defektu, pjautines žaizdas kairėje plaštakoje ir tyčia nesunkiai sutrikdė V. M. sveikatą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji ir prokurorė prašė skundą atmesti.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš apeliacinio skundo motyvų, jame ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas bei nuteistojo kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Vertindamas įrodymus, teismas turi ne tik laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Teismo išvados gali būti grindžiamos ne vien tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendį priėmė laikydamasis BPK 305 straipsnio reikalavimų, G. J. kaltė, padarius BK 149 str. 1 d. bei BK 138 str.1d. numatytas nusikalstamas veikas, pagrįsta tik tiesiogiai teisiamajame posėdyje išnagrinėtais, visapusiškai ir nešališkai įvertintais įrodymais (BPK 20 str. 5 d., 301 str. 1 d.).

Nuteistasis G. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu neigė 2014 03 13 d. lytiškai santykiavęs su nukentėjusiąja V. M. prieš jos valią, teigdamas, jog jie lytiškai santykiavo abipusiu sutikimu, o nukentėjusioji jį apkalbėjo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis savo parodymus „derino“ prie situacijos bei surinktų duomenų. Jo parodymai vertintini kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Vertindamas surinktus įrodymus pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nuosekliais nukentėjusiosios parodymais, kuriuos patvirtino ir kiti byloje surinkti duomenys, pripažinti tinkamais įrodymais. Nukentėjusioji nuosekliai ir detaliai nurodė aplinkybes kaip jos atžvilgiu buvo padaryta nusikalstama veika. Taip nukentėjusioji apklausta teismo posėdžio metu parodė, kad 2014 03 13 d. ji nesitarė su G. J. susitikti sodo namelyje, atvažiavo ryte ir užėjusi pas kaimynę A. Č. paprašė iškviesti policiją, jeigu ji pamatys šalia sodo namo G. J. ar išgirs ją šaukiant, nes bijojo susidorojimo su ja. Jai priėjus prie sodo namelio bei atrakinus duris, prie jos pribėgo G. J., griebė už rankos ir pradėjo tempti į namelio vidų. Ji kelis kartus garsiai surėkė, tačiau G. J. įtempė ją į namelio koridorių. Ji bandė jam nematant paskambinti mobiliuoju telefonu, kuris buvo jos striukės kišenėje, tačiau jai bandant telefoną įjungti, jo garsą išgirdo G. J., ir klausdamas ar ji nori skambinti policijai, apieškojo jos striukės kišenes, paėmė telefoną ir padėjo ant stalo. Tada G. J. užrakino namelio duris bei pasakė, kad jeigu ji spėjo telefonu iškviesti policiją, pareigūnai vis tiek negalės įeiti į užrakintą namelį, o jis tuo tarpu padegs namelį, nužudys ją ir nusižudys pats. G. J. nusitempė ją į kambarį, jėga paguldė ant sofos-lovos, užgulė ją iš viršaus, pradėjo bučiuoti į kaklą, atsegė striukę. Ji priešinosi, todėl jis viena ranka sugriebęs laikė jos rankas prispaudęs prie sofos-lovos šone galvos, po to nutraukė jos kelnes kartu su kelnaitėmis, iki kelių nusileido savo kelnes su trumpikėmis, jėga praskėtė jos kojas ir bandė atlikti lytinį aktą, tačiau jam nepavyko. Tada jis, sugriebęs jos ranką, ja bandė stimuliuoti savo lytinį organą. Pasiekęs erekciją jis įvedė savo lytinį organą jai į makštį ir lytiškai su ja santykiavo natūraliu būdu. Sperma išsiliejo jai į makštį. Ji prašė ją paleisti, tačiau jis jos nepaleido pasakęs, kad ji ir toliau su juo gulės. Tuomet į duris pradėjo belstis policininkai reikalaudami atidaryti duris. G. J. viena ranka užspaudė jai burną, tačiau pamatęs pro langą žiūrinčius policininkus, išsigando ir sakydamas –„neišduok manęs, sakyk, kad viskas vyko abipusiu sutikimu“, ją paleido (b.l. 24-29). Netikėti nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo, nes jos parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys: liudytojų parodymai, specialisto išvados, ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolai. Savo parodymus nukentėjusioji patvirtino ir jų patikrinimo vietoje metu, detalizuodama kas ir kur su ja buvo daroma, kategoriškai tvirtindama, jog nuteistasis jos atžvilgiu naudojo smurtą ir prievartą bei prieš jos valią lytiškai su ja santykiavo.

Liudytojų A. Č., D. Č., M. R. ir I. L. parodymai pilnai patvirtino nukentėjusiosios parodymus, o tuo pačiu paneigė nuteistojo aiškinimą apie tai, neva jis lytinius santykius su nukentėjusiąja turėjo laisva valia ir esant abiejų sutikimui. Akivaizdu, kad asmuo turintis laisvanoriškus lytinius santykius, nesišauktų pagalbos. A. Č. parodymais nustatyta, kad jai gyvenant nukentėjusiosios kaimynystėje kartu su anūku, pastarasis pasakė, jog išgirdo V. M. šauksmą bei pamatė, kad vyras ją jėga traukia į sodų nemelį. Jai nuėjus prie minėto sodų namelio, durys buvo užrakintos, pabeldus – niekas neatidarė, todėl paskambino policijai. Analogiškus parodymus, jog girdėjo V. M. riksmą bei kažkas ją įtempė jėga į sodo namelį bei uždarė duris davė ir liudytojas D. Č.. Liudytojų policijos pareigūnų M. R. ir I. L. parodymais nustatyta, kad jiems 2014 03 13 d. patruliuojant, gavo pranešimą, kad (duomenys neskelbtini) name, galimai per prievartą laikoma moteris. Atvykus prie nurodyto namelio, durys buvo užrakintos, pro langą pamatė, kad lovoje guli pusiau nuogi vyras ir moteris, vyras viena ranka moterį smaugė, kita ranka laikė užspaudęs jos burną. Matėsi, kad moteris priešinosi, t.y. spardėsi. Pradėjus reikalauti paleisti moterį bei atrakinti namelio duris, vyras moterį paleido, moteris atrakino duris. Jiems užėjus į vidų, moteris visa drebėjo, buvo išsigandusi, sakė, kad ją išprievartavo.

Š ių liudytojų parodymai paneigia nuteistojo aiškinimą apie laisvanoriškus lytinius santykius bei tai, jog pati nukentėjusioji jį apkalba ir pilnai patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie jos atžvilgiu pavartotą smurtą ir jos išžaginimą. Šie duomenys paneigia ir nuteistojo aiškinimą, neva nukentėjusioji visą laiką buvo pasyvi, nerėkė, jis duris užrakino, kad niekas netrukdytų. Teisėjų kolegija sutinka su nukentėjusiosios aiškinimu, kad nuteistasis palaužė jos pasipriešinimą naudodamas fizinį smurtą, ji patyrė šoką, išsigando.

Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. G 871/14 (01) matyti, kad V. M. kūne šviežių sužalojimų (tyrimo metu) nebuvo, V. M. makšties turinyje rasta sperma (b. l. 31-32). Šie duomenys rodo, kad su nukentėjusiąja buvo lytiškai santykiauta maždaug 3 parų bėgyje iki nukentėjusiosios ištyrimo.

Nors šių aplinkybių neneigia ir pats nuteistasis, tačiau anot jo, tai vykę abipusiu sutikimu, šias aplinkybes paneigia nukentėjusiosios V. M. parodymai, kad ji vengė susitikimo su G. J., jėga buvo įtempta į sodo namelį, į kambarį, paguldyta ant sofos – lovos, jai buvo grasinama nužudyti, padegti namelį, užgulęs ją iš viršaus, jai priešinantis, sugriebęs viena ranka laikė jos rankas prispaudęs prie sofos – lovos. Pasak nukentėjusiosios, ji buvo išsigandusi, bijojo, kad bus dar blogiau.

Pripažįstama, kad asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti arba kitais būdais. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti vartoja fizinį smurtą ar grasinimus, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl pavartoto prieš jį smurto, sukelto skausmo poveikio ar baimės patirti fizinį smurtą, tačiau kaltininkas turi suvokti, kad lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiojo valią, kuri palaužta dėl fizinio ar psichinio smurto poveikio.

Nukentėjusioji V. M. parodė, kad ji bandė priešintis iš visų jėgų. Taip pat nurodė, kad nuteistasis savo ranka stipriai prispaudė jos rankas prie sofos – lovos. Tai patvirtina, kad prieš nukentėjusiąją V. M. buvo pavartotas fizinis, psichinis smurtas, norėdamas palaužti nukentėjusiosios pasipriešinimą ir nuteistasis aiškiai suprato nukentėjusiosios atsisakymą lytiškai santykiauti.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad G. J. padarė nusikaltimą, numatytą BK 149 str.1 d.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, G. J. pripažintas kaltu padaręs BK 138 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Pagal BK 138 str. 1 d. atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 str. 1 d. nurodytų padarinių. Minėta veika gali būti padaroma tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, joje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 1127/14(01), patvirtina, jog V. M. padaryta: pjautinės žaizdos liežuvyje su liežuvio defektu, pjautinės žaizdos kairėje plaštakoje, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2014-03-28), paveikus pjaunančių savybių turinčiu daiktu. Sužalojimai visumoje vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl pjautinių žaizdų liežuvyje sveikata sutriko ilgesniam nei 10 dienų laikotarpyje; atskirai žaizdos kairėje plaštakoje vertinamos nežymiu sveikatos sutrikdymu. Pjautinės žaizdos kairėje plaštakoje galėjo atsirasti ir savigynos metu. Sužalojimai padaryti penkiais trauminiais poveikiais. Sužalojimai padaryti vienos rūšies daiktais. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis (b. l. 53).

Įvyko vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad (duomenys neskelbtini) namo, apie 300 metrų atstumu link (duomenys neskelbtini) gatvės, šalia pėsčiųjų šaligatvio, ant vejos matyti raudonos spalvos skysčio, panašaus į kraują, dėmė. Šalia dėmės matyti deformuotas žemės paviršius (b. l. 40-44).

Nukentėjusioji V. M. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad 2014-03-28 apie 05.00 val. jai išėjus iš namų, nukentėjusiąją pasivijo G. J., priekaištaudamas dėl parašyto policijai pareiškimo dėl išžaginimo. Jai atsakius, kad jei ji nebūtų parašiusi pareiškimo, jis jos nepaliktų ramybėje. G. J. pasakęs - „Tada tave teks nužudyti“, sugriebė ją už rankovės, ištraukė peilį, pargriovė ant žemės ant nugaros ir atsisėdo iš viršaus. Ji išsigandusi pradėjo šaukti, tada jis įkišo peilį jai į burną, bandydamas jį stumti gilyn. Ji grėbė jį už rankos, tada jis kita ranka bandė praverti jai burną, kad galėtų įkišti peilį iki galo, tačiau ji įkando į pirštą ir jai pasisekė atimti iš jo peilį. Ji norėjo mesti jį kuo toliau, tačiau peilis nukrito šalia jos. G. J. čiupo peilį ir vėl norėjo kišti jai į burną, bet ji kaire ranka sugrėbė už peilio geležtės ir stipriai jį laikė, G. J. ištraukė peilį jai iš rankos, smarkiai ją sužalodamas. Kol vyko grumtinės, ji atsidūrė ant šono, bijojo, kad peilį jis jai įdurs į nugarą, todėl maldavo nieko jai nedaryti. G. J. nieko nesakydamas atsistojo ir nuėjo. Ji atsikėlė ir nubėgo namo, kur jos motina paskambino į policiją ir greitąją pagalbą.

Netikėti minėtais nukentėjusiosios parodymais nėra jokio pagrindo, kadangi viso proceso metu jie buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, juose apibūdintas sužalojimo mechanizmas visiškai atitinka specialisto išvadą, kad sužalojimas nukentėjusiajai padarytas pjaunančių savybių turinčiu daiktu.

Pažymėtina, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, nuteistasis G. J. pilnai pripažino kaltę, padaręs šį nusikaltimą, dėl to nuoširdžiai gailėjosi.

Taigi, aukščiau nurodytų įrodymų visuma buvo pakankamas pagrindas pirmosios instancijos teismui pripažinti G. J. kaltu padarius BK 138 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Esant nurodytų aplinkybių visumai konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, BPK 20 str. 5 d. nuostatų nepažeidė, pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ir motyvuotas.

Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo pateiktus argumentus, naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nuosprendį, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. J. apeliacinį skundą atmesti.