Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Gardinta“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 20 d. nutarties, kuria iškelta bankroto byla atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Gardinta“ pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškinį (civilinė byla Nr. B2-2010-524/2009).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal CPK 338 straipsnį, 315 straipsnio antros dalies 1 punktą, apygardos teismas nepriima atskirojo skundo ir grąžina jį padavusiam asmeniui, jeigu skundas paduotas praleidus terminą, nustatytą jam paduoti, ir neprašoma šio termino atnaujinti arba toks prašymas nebuvo patenkintas. Tuo atveju, kai šis trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 338 str., 315 str. 5 d.).

Nagrinėjamoje byloje atskirasis skundas paduotinas per tą teismą, kurio nutartis skundžiama per dešimt dienų nuo nutarties priėmimo dienos (b. l. 76). Pagal procesinių terminų skaičiavimo taisykles, termino eiga prasideda rytojaus dieną po tos kalendorinės dienos ar to įvykio, kuriais apibrėžta termino pradžia, o baigiasi paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių (CPK 73 str. 3 d., 74 str. 6 d.). Tais atvejais, kai paskutinė termino diena tenka ne darbo ar oficialios šventės dienai, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena (CPK 74 str. 5 d.).

Pagal bylos duomenis, skundžiama teismo nutartis buvo priimta rašytinio proceso tvarka 2009 m. rugpjūčio 20 d. Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau –ĮBĮ) 10 straipsnio 13 dalį ir procesinių terminų skaičiavimo taisykles, termino atskirajam skundui dėl šios teismo nutarties paduoti pabaiga buvo 2009 m. rugpjūčio 30 d., tačiau ši diena – ne darbo diena (sekmadienis), todėl termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena – 2009 m. rugpjūčio 31 d., kurią apeliantas ir padavė atskirąjį skundą (b. l. 80, 81; CPK 74 str. 5 d.). Dėl nurodytų motyvų neturi pagrindo ieškovo argumentai, kad apeliantas praleido įstatymo nustatytą ir teismo nurodytą 10 dienų terminą atskirajam skundui paduoti.

Lietuvoje bankroto teisinius santykius reglamentuoja ĮBĮ bei CPK nuostatos (CPK 1 str. 1 d., ĮBĮ 1 str. 1 d.). Sisteminė šiuose įstatymuose įtvirtintų normų analizė leidžia spręsti, kad įmonės bankroto procese siekiama dviejų priešingų tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti nemokios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties; dar daugiau, greitas ir koncentruotas likvidacinio tikslo vyravimas bankroto procese sudaro prielaidas teisiniam netikrumui atsirasti. Todėl bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams ir, kai teismui, išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo (ĮBĮ 9 str. 5 d. 1 p., Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1012/2008).

Įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, atspindėtus finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose, turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę. Klausimai, susiję su įmonių nemokumu, turi reikšmės bei įtakos ne tik verslui, bet ir visai visuomenei, todėl teismas, spręsdamas ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, turi būti aktyvus, gali ex proprio motu (savo iniciatyva) rinkti įrodymus tam, kad tinkamai atskleistų įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį, iš kurio galima spręsti apie įmonės (ne) mokumą. Tačiau teismo aktyvumas nereiškia, jog teismas turi teisę vykdyti įrodinėjimo pareigą už šalis (CPK 12 str., 178 str.). Civiliniame procese vyraujantis dispozityvumo principas, be kita ko, reiškia, jog tik šalys nustato įrodinėjimo dalyką bei nurodo aplinkybes, kuriomis jos grindžia pareikštus reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 13 str.).

Nagrinėjamoje byloje ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB ,,Gardinta“ pareiškė tik vienas kreditorius VSDFV Klaipėdos skyrius, įsiskolinimas kuriam 2009 m. liepos 1 d. sudarė 12 623,86 Lt. Atskirajame skunde nurodyta ir įrodymais pagrįsta aplinkybė, kad atsakovas po bankroto bylos iškėlimo atsiskaitė su ieškovu, taip pat sumokėjo atlyginimus darbuotojams ir mokesčius valstybei, dar nereiškia, kad atsakovo faktinio nemokumo būklė buvo pašalinta (b. l. 82-91; Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje bylos Nr. 2-547/2005). Nors atsakovas ir teigia, kad jo įsiskolinimas kitiems kreditoriams 2009 m. rugpjūčio 31 d. nuo 137 754,86 Lt sumažintas iki 70 488,05 Lt, o atsakovo turto vertė sudaro 153 464 Lt, dėl ko nėra pagrindo teigti, jog atsakovas yra nemokus, tačiau atsakovo pradelstų įsipareigojimų ir jo turimo turto pokyčiai nepagrįsti įmonės finansiniais dokumentais – įmonės balansu, pelno (nuostolio) ataskaita (CPK 178 str.). Atsakovo skolų kreditoriams sumažėjimas gali reikšti ir jo turto sumažėjimą, dėl ko pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai) gali viršyti pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.).

Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme numatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų ne tik visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai, bet ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Nors CPK 178 straipsnis ir numato, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, tačiau tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų padaryti išvadą dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo ar įmonės nemokumo, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą. Pažymėtina, kad aktyvus teismo vaidmuo, nepažeidžiant civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, ir bankrutuojančios įmonės interesų apsauga ypač aktuali dabartinės sunkios ekonominės situacijos metu. Todėl atsakovui pateikus įrodymus dėl skolos ieškovui apmokėjimo, atlyginimų darbuotojams ir mokesčių valstybei sumokėjimo, taip pat atsižvelgus į kitas atsakovo nurodytas aplinkybes dėl to, jog atsakovo vienintelis akcininkas ir direktorius yra tas pats asmuo, kuriam skola sudaro didžiąją dalį visos skolos - 57 571,32 Lt, kad atsakovas 2009 m. rugpjūčio 20 d. sudarė statybos rangos sutartį, pagal kurią planuoja atlikti darbų už 136 850 Lt, o pagrindinis atsakovo debitorius UAB ,,Uostamiesčio statyba“, skolingas atsakovui 51 049,16 Lt, garantiniu raštu įsipareigojo atsakovui artimiausiu metu sumokėti šią skolą, tikslinga tinkamai įvertinti šias faktines aplinkybes ir aktualią įmonės finansinę būklę, grįstiną aktualiu bendrovės balansu bei pelno (nuostolio) ataskaita.

Dėl nurodytų motyvų, neįvertinus aktualios įmonės finansinės padėties, galėjo būti neteisingai išspręstas bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB ,,Gardinta“ klausimas, juolab kad apeliantas nurodo, jog jo sutikimas su ieškiniu buvo sąlygotas suklydimo ir profesionalios teisinės pagalbos trūkumo. Todėl skundžiama teismo nutartis yra naikinama, o bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB ,,Gardinta“ klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes pagal byloje esančius įrodymus šio klausimo negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.