Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Ražinskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Svajūno Knizlerio, Lino Žukausko,

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo A. P. gynėjo Lino Belevičiaus skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 3 d. nutarties, kuria kaltinamajam A. P. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, šį terminą nustatant nuo 2017 m. vasario 5 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamojo A. P. gynėjas skunde nurodė, kad teismo nutartis tinkamai nemotyvuota ir nepagrįsta, todėl naikintina. Sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės suėmimo termino patęsimo, turėjo būti įvertintas A. P. taikomo suėmimo terminas, proceso eiga ir jos trukmė, kaltinamojo elgesys tuo metu, kai jis buvo paleistas iš suėmimo, tačiau apygardos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė. Objektyvūs bylos duomenys nepagrindžia nutartyje nurodyto suėmimo taikymo pagrindo. Skundžiamos nutarties motyvai iš esmės prieštarauja ne tik faktinėms šios baudžiamosios bylos aplinkybėms, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikai.

Taikant bet kurią kardomąją priemonę, o ypatingai pačią griežčiausią, turi būti vertinamas ne tik įtarimo sunkumas, byloje esantys duomenys, patvirtinantys įtarimo pagrįstumą, kas savaime yra būtina sąlyga (sine qua non) kardomajai priemonei taikyti, bet turi būti nurodyti konkretūs duomenys, pagrįsti byloje surinkta medžiaga, kurie leistų teismui pagrįstai teigti, kad realiai egzistuoja bent vienas būtinasis suėmimo taikymo pagrindas, o ne spėti ar daryti prielaidas šiuos pagrindus esant. EŽTT sprendime, priimtame byloje Jėčius prieš Lietuvą, pabrėžta, kad teismas privalo nustatyti, ar teisminių institucijų nurodyti pagrindai yra „reikšmingi“ ir „pakankami“, jog pateisintų asmens laisvės suvaržymą. BPK 122 straipsnio nuostatos įsakmiai reikalauja, kad, konstatuojant bet kurį iš šiame straipsnyje numatytų suėmimo skyrimo (termino pratęsimo) pagrindų, būtų nustatytas objektyvus pagrindas išvadai, jog įtariamasis/kaltinamasis atliks atitinkamus veiksmus, galinčius trukdyti procesui. EŽTT ne kartą konstatavo, kad suėmimo termino pagrįstumo klausimas negali būti vertinamas abstrakčiai. Tai, ar kaltinamasis laikomas suimtas pagrįstai, turi būti vertinama kiekvienu atveju atskirai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Ilgą laiką besitęsiantis asmens suėmimas įpareigoja šios griežčiausios kardomosios priemonės pratęsimo klausimą svarstantį teismą kiekvieną kartą itin kruopščiai patikrinti, ar tolesnis pagrindinės asmens teisės – teisės į laisvę – suvaržymas šiuo konkrečiu atveju pateisinamas, ar nepažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) įtvirtintų pagrindinių žmogaus teisių. EŽTT ne viename savo sprendime kategoriškai pabrėžė, kad po tam tikro laiko tarpo net ir pagrįsto įtarimo ar kaltinimo, kaip kardomosios priemonės skyrimo (termino pratęsimo) pagrindo, paties savaime nebeužtenka suėmimo terminui tęsti (sprendimas byloje Ilijkov prieš Bulgariją), o inkriminuojamos nusikalstamos veikos sunkumas negali būti laikomas pakankamu suėmimo skyrimo (termino pratęsimo) pagrindu (sprendimai bylose Letellier prieš Prancūziją, Clooth prieš Belgiją, Miuler prieš Prancūziją, Jėčius prieš Lietuvą, Ilijkov prieš Bulgariją, Bykov prieš Rusiją ir kt.). Teismų praktikoje konstatuojama, kad net tais atvejais, kai pradiniame proceso etape suėmimas buvo neišvengiamas kardomųjų priemonių tikslams pasiekti, po tam tikro laiko, toliau vykstant procesui, nustatytų suėmimo taikymo pagrindų procesinė reikšmė mažėja, menksta. Todėl kiekvieną kartą siekiant pratęsti griežčiausios kardomosios priemonės terminą ir objektyviai pagrįsti jos taikymo neišvengiamumą, būtina nustatyti vis reikšmingesnius pagrindus. Kuo ilgiau asmuo laikomas suimtas, tuo kruopščiau (atidžiau) turi būti tikrinami (analizuojami) konkretūs faktai, įrodantys būtinybę tokį asmenį laikyti suimtą, o niekuo nepagristi formalūs teiginiai, jog asmuo gali pasislėpti nuo teismo, daryti naujus nusikaltimus ar trukdyti teisingumo vykdymui, nesudaro pagrindo nuolat tęsti suėmimo terminą. Nuolat tikrinti procesinės prievartos priemonės taikymo būtinumą, spręsti, ar neišnyko šios priemonės neišvengiamumas proceso tikslams pasiekti, įpareigoja ir BPK 11 straipsnyje įtvirtintas proporcingumo principas. Nacionalinės teisminės institucijos pirmiausia privalo užtikrinti, kad kaltinamo asmens suėmimo laikas neviršytų pagrįsto laiko tarpo. Šiuo atžvilgiu, laikydamosi nekaltumo prezumpcijos principo, jos privalo išnagrinėti visus faktus, patvirtinančius ar paneigiančius viešojo intereso užtikrinimo būtinumą, kuris leidžia nukrypti nuo Konvencijos 5 straipsnio reikalavimų, ir turi tuos faktus išdėstyti savo sprendimuose dėl prašymų paleisti iš suėmimo vietos (sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96). EŽTT vienoje iš naujesnių bylų Wrona prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 29345/09, 2015 m. kovo 10 d. sprendimas) apibendrino ir kitose bylose, susijusiose ir su organizuotu nusikalstamumu, taikomo suėmimo pagrįstumo vertinimo aspektu suformuotą EŽTT praktiką (bylos Kudla prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96; Bąk prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 7870/04; McKay prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 543/03 ir kt.). EŽTT pakartojo, kad pagristas įtarimas dėl sunkių nusikalstamų veikų padarymo iš pradžių gali pateisinti suėmimą. Taip pat būtinybė surinkti didelį kiekį įrodymų ir nustatyti kiekvieno iš kaltinamųjų, dalyvavusių nusikalstamoje grupuotėje, atsakomybę sudaro pateisinamą pagrindą pradiniam suėmimui. Teismas pakartojo, kad, nors galimos bausmės griežtumas ir yra svarbus elementas, vertinant asmens slėpimosi ar pakartotinio nusikaltimo darymo riziką, kaltinimų sunkumas negali pateisinti ilgos kardomojo kalinimo trukmės (bylos Michta prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 13425/02; Bąk prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 7870/04). Bylose, susijusiose su organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis, yra didelis pavojus, jog sulaikytasis, jei bus paleistas, gali daryti poveikį liudytojams ar kitiems bendrininkams arba kitaip trukdyti procesui, taip pat tokiose bylose būna sudėtinga surinkti ir išnagrinėti įrodymus. Todėl šios aplinkybės gali būti priimtos kaip pagrindas taikyti suėmimą pirminėse proceso stadijose ir tam tikromis aplinkybėmis gali pateisinti suėmimo termino pratęsimą. EŽTT cituojamoje byloje aiškiai apibrėžė laikotarpį, kuriuo suėmimas gali būti pateisinamas įvardintais pagrindais, t. y. siekiu užtikrinti tinkamą proceso eigą – laikotarpiu, kuris reikalingas užbaigti tyrimą, surašyti kaltinamąjį aktą ir išklausyti kaltinamųjų bei svarbiausių liudytojų („key witnesses“) parodymus (sprendimo byloje Wrona prieš Lenkiją 38, 39 punktai). Šioje byloje Teismas pripažino, kad Lenkijos institucijos tokiais pagrindais galėjo pateisinti pareiškėjo suėmimą 2 metų, 11 mėnesių ir 15 dienų laikotarpiui, o po to, šiems pagrindams išnykus, suėmimą pakeitė švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis. Šioje byloje teismas taip pat akcentavo, kad, vertinant suėmimo trukmės pagrįstumą, būtina išsiaiškinti, ar valstybės teisėsaugos institucijos dirba pakankamai atidžiai, ar byloje teismo posėdžiai rengiami reguliariai ir trumpais intervalais, ar teismai ėmėsi tinkamų priemonių sparčiam bylos procesui užtikrinti (sprendimo byloje Wrona prieš Lenkiją 42 punktas, sprendimo byloje Bąk prieš Lenkiją 64 punktas).

Skundžiama Klaipėdos apygardos teismo nutartis neatitinka nurodytų EŽTT praktikoje suformuluotų reikalavimų, o nutartyje nurodytas suėmimo taikymo pagrindas yra deklaratyvus, neparemtas jokiais faktiniais duomenimis.

Tiek apygardos teismas, tiek Apeliacinis teismas savo nutartyse pripažino, kad byloje nėra jokių duomenų, jog kaltinamasis laisvėje ruoštųsi daryti kokias nors naujas nusikalstamas veikas. Vien kaltinamajam inkriminuojamų veikų skaičius, šių veikų pavojingumas, pobūdis, bendrininkavimo forma, tęsiant suėmimą daugiau nei trejus su puse metų, nebegali pagrįsti neabejotino teiginio, kad kaltinamasis ir ateityje darys nusikalstamas veikas. Net jei kaltinamasis praeityje ir darė kokias nors veikas, iš to negalima neabejotinai manyti, jog jis analogiškas veikas darys ir ateityje. Jau pats ilgą laiką vykstantis baudžiamasis procesas daro itin didelį poveikį kiekvienam jo dalyviui, todėl vien dalyvavimas procese gali keisti kaltinamojo elgesį ateityje. Teismas, jau iš esmės išnagrinėjus visus bylos įrodymus, nepagrindė, kas konkrečiai leidžia spręsti apie pagrįstą manymą, jog A. P. būdamas laisvėje darys naujus nusikaltimus, ir tai tik patvirtina, kad tokia grėsmė yra nebent teorinio lygmens ir remiasi vien kaltinamajam pateiktais kaltinimais.

Šiuo atveju naujų nusikalstamų veikų darymą neabejotinai galima užkardyti, kaltinamajam A. P. taikant kitas kardomąsias priemones. Konvencijos 5 straipsnio 3 dalis garantuoja kiekvieno suimto asmens teisę būti paleistam proceso metu, jo paleidimą sąlygojant garantijomis, kad jis atvyks į teismą. Šios garantijos turi būti taikomos kiekvienam asmeniui, todėl, ypatingai pratęsiant suėmimo terminą ilgesniam laikotarpiui, turi būti nurodomi pagrįsti ir įtikinami motyvai, kodėl švelnesnės kardomosios priemonės negali padėti pasiekti siekiamų tikslų. Tokios pozicijos laikosi ir EŽTT byloje Stogmuller v. Austria nurodęs, kad pabėgimo pavojus yra pakankamas pagrindas sulaikymui, tačiau galimybė paskirti užstatą labai sumažina pabėgimo tikimybę, ir besitęsiantis sulaikymas vien šiuo pagrindu yra nepateisinamas. Paskyrus tinkamo dydžio užstatą, kai įmokėtos sumos praradimas kaltinamajam ar užstato mokėtojui reikštų žymų turto dalies netekimą, tai yra itin veiksminga kardomoji priemonė. Švelnesnės kardomosios priemonės taikymo galimybė kiekvieną kartą turi būti realiai apsvarstoma, o ne atmetama be jokių motyvų.

Šioje baudžiamojoje byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių ir priežasčių, dėl kurių A. P. turi būti laikomas suimtas taip ilgai. Jis yra susituokęs, turi šeimą, mažamečius vaikus, dirbo, per itin ilgą laiką trunkantį procesą nesislėpė ir nepabėgo nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismo, neatliko kitų veiksmų, kurie kokiu nors būdu trukdytų procesui.

Nei didelė bylos apimtis, nei inkriminuojamų veikų sunkumas nebegali pateisinti tokį ilgą laiką A. P. taikomos pačios griežčiausios kardomosios priemonės. Šie pagrindai galbūt ir buvo reikšmingi skiriant kardomąją priemonę, tačiau po 49 mėnesius trunkančio suėmimo jie nebegali pateisinti kaltinamojo teisės į laisvę suvaržymo.

Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjama byla nėra pradinėje tyrimo ar teisminio nagrinėjimo stadijoje. A. P. sulaikytas ir suimtas 2013 m. sausio 22 d., o ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliekamas nuo 2011 m. Baudžiamoji byla teisme nagrinėjama jau daugiau nei dvejus metus.

Neegzistuoja ir kita EŽTT įvardinta sąlyga – siekis užtikrinti netrukdomą pagrindinių bylos įrodymų ištyrimą teisme. Visi liudytojai šioje byloje apklausti teismo posėdžiuose, vykusiuose nuo 2014 m. lapkričio mėn. iki 2015 m. lapkričio mėn. Per teismo posėdžius, vykusius 2015 m. spalio–lapkričio mėn., apklausti beveik visi kaltinamieji, taip pat ir kaltinamasis A. P., todėl šiuo metu nebeegzistuoja joks pavojus, jog būdamas laisvėje jis galėtų sutrukdyti įrodymų ištyrimą ir tiesos nustatymą byloje, nes įrodymų tyrimas iš esmės jau baigtas.

Vertinant EŽTT suformuluotą kriterijų dėl valstybės institucijų pareigos procesą bylose, kuriose asmenys ilgą laiką yra suimti, vykdyti itin kruopščiai, turi būti atkreiptas dėmesys į tai, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme iš esmės nevyksta jau beveik metus laiko. Procesas nevyksta nuo 2015 m. gruodžio mėn., kai įvyko paskutiniai teismo posėdžiai, kuriuose buvo atliekami įrodymų tyrimo veiksmai. Kaltinamajam A. P. tęsiamas suėmimas, nesant byloje išskirtinių priežasčių, dėl kurių kardomųjų priemonių tikslų negalima pasiekti kitomis švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 20 straipsnio, Konvencijos 5 straipsnio bei BPK 121, 122 straipsnių nuostatoms.

Nuo 2016 m. liepos 22 d. iki 2016 m. rugpjūčio 5 d. A. P. buvo taikomos švelnesnės kardomosios priemonės. Per šį laikotarpį kaltinamasis nepabėgo, nepasislėpė nuo teismo, nepadarė naujų nusikalstamų veikų ar kitokių teisės pažeidimų, jokiu būdu netrukdė proceso eigai. Taigi paties kaltinamojo elgesys tuo metu, kai jis buvo paleistas iš suėmimo, rodo, kad tuo laikotarpiu jam parinktos kitos kardomosios priemonės buvo pakankamos pasiekti kardomųjų priemonių tikslams.

Kaltinamojo A. P. gynėjas skunde prašė panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartį, paleisti A. P. į laisvę ir paskirti jam kardomąją priemonę – užstatą arba kitą už suėmimą švelnesnę kardomąją priemonę ar jų kompleksą.

Teismo posėdyje prokuroras prašė kaltinamojo gynėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo A. P. gynėjo L. Belevičiaus skundas atmetamas.

Skiriant A. P. suėmimą ir vėliau jį pratęsiant, nepažeistas BPK 122 straipsnyje nurodytas kardomajai priemonei – suėmimui skirti (terminui pratęsti) būtinas pagrindas bei sąlygos.

Suėmimas gali būti skiriamas (jo terminas pratęsiamas), tik esant BPK 122 straipsnio 7 bei 8 dalyse numatytoms sąlygoms ir bent vienam BPK 122 straipsnio 1 dalyje numatytam pagrindui. Nagrinėjamoje baudžiamosios bylos medžiagoje yra sąlygos A. P. pratęsti suėmimą, nes jis kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, už kurias baudžiamasis įstatymas numato žymiai griežtesnes nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmes.

Nagrinėdamas skundą, aukštesnysis teismas tikrina skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Nei svarstant kardomosios priemonės pratęsimo klausimą, nei nagrinėjant skundą dėl suėmimo termino pratęsimo, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas, taip pat nevertinamos kaltę paneigiančios ar patvirtinančios aplinkybės, nes visi šie klausimai gali būti išspręsti, tik pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje išnagrinėjus bylą.

Būtina suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad suimtasis padarė nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis. Nagrinėjant skundą vertinami tik su tuo susiję faktiniai duomenys.

Patikrinęs pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad byloje pakanka teisėtais būdais gautų duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog A. P. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tokie duomenys yra kitų kaltinamųjų D. R. (D. R.) ir L. P., liudytojų A. R., G. N., M. K., V. V. ir kitų parodymai. Taip pat duomenų šaltiniai yra asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką, kratų, įvykio vietos, daiktų apžiūrų, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, tarnybiniai pranešimai, slapto sekimo protokolai, specialistų išvados, telefoninių pokalbių išklotinės, užsienio teisėsaugos institucijų pateikta informacija bei kita baudžiamosios bylos medžiaga.

Suėmimas A. P. pratęstas BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu, t. y. esant pagrįstam manymui, jog būdamas laisvėje jis darys šio straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus.

BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas (pratęsiamas jo terminas), jeigu asmuo kaltinamas padaręs bent vieną BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytą nusikaltimą.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagrįstą manymą, jog asmuo gali padaryti bent vieną BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytą nusikaltimą, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, kaltinimas padarius kelis nusikaltimus, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai ir kiti duomenys.

Aptariamą pagrįstą teismo manymą sąlygoja tai, kad A. P. kaltinamas organizavęs nusikalstamą susivienijimą ir, dalyvaudamas jo veikloje, kelerių metų laikotarpiu padaręs labai sunkių bei sunkių nusikaltimų. Kaltinamajam inkriminuojamų nusikaltimų, susijusių su neteisėtu asmens laisvės atėmimu, apiplėšimu, labai didelio kiekio šaunamųjų ginklų ir šaudmenų disponavimu, labai didelio kiekio narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei pirmos kategorijos jų pirmtako BMK įgijimu ir jų kontrabanda, dalies jų realizavimu užsienyje, pobūdis bei skaičius, įvertinus jų padarymo aplinkybes, rodo, jog nusikaltimai buvo iš anksto suplanuoti ir gerai organizuoti, daromi ilgą laiką (kelerius metus) bei sistemingai. Šios aplinkybės, įvertinus paties kaltinamojo vaidmenį dalyvaujant nusikalstamo susivienijimo veikloje, leidžia pagrįstai manyti, kad visi nusikaltimai buvo savanaudiški ir galbūt daromi, turint tikslą neteisėtai praturtėti. Taigi A. P. inkriminuotų veikų sunkumas, jų pobūdis, galbūt iš nusikalstamos veikos pragyvenimo lėšų gavimas teismui leido pagrįstai manyti, kad būdamas laisvėje jis gali daryti naujus nusikaltimus.

Nors kaltinamojo gynėjas skunde teigė, jog šis teismo nustatytas suėmimo pagrindas grindžiamas prielaidomis, apygardos teismas teisingai nurodė, kad BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytam suėmimo pagrindui konstatuoti pakanka pagrįsto manymo, jog kaltinamasis būdamas laisvėje gali daryti naujus nusikaltimus, t. y. nebūtina nustatyti, kad kaltinamasis realiai rengiasi daryti naujus nusikaltimus.

Gynėjo skunde nurodytos aplinkybės, jog A. P. turi šeimą, kurioje auga mažamečiai vaikai, iki suėmimo dirbo, per itin ilgą laiką trukusį ikiteisminį tyrimą nesislėpė ir nepabėgo nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, yra reikšmingos, tačiau nepakankamos pačiai griežčiausiai kardomajai priemonei – suėmimui panaikinti. Ta aplinkybė, kad kaltinamasis, pakeitus jam suėmimą švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis, neatliko jokių veiksmų, kurie kokiu nors būdu būtų trukdę procesui, lyginant ją su kaltinamajam inkriminuojamų veikų pobūdžiu, intensyvumu, taip pat negali būti pakankamas pagrindas panaikinti A. P. taikomą griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą.

Taigi per laikotarpį nuo suėmimo paskyrimo neišnyko pagrindas, dėl kurio A. P. taikoma griežčiausia kardomoji priemonė.

Baudžiamoji byla, kurioje jis kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, 2014 m. liepos 21 d. perduota Klaipėdos apygardos teismui. BPK 127 straipsnio 11 dalyje nustatytas maksimalus leistinas suėmimo taikymo terminas viso baudžiamojo proceso metu. Kardomoji priemonė – suėmimas A. P. paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartimi, po Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutarties priėmimo kaltinamasis 14 parų buvo laisvėje ir vėl buvo suimtas.

Nors kaltinamojo gynėjas skunde nurodė, kad A. P. yra suimtas ilgą laiko tarpą, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pagal BPK 127 straipsnio 11 dalį viso baudžiamojo proceso metu suėmimas negali trukti ilgiau kaip du trečdalius didžiausios laisvės atėmimo bausmės, baudžiamajame įstatyme nustatytos už sunkiausią nusikaltimą, dėl kurio tiriama ir nagrinėjama byla. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į baudžiamojo įstatymo numatytą bausmę už A. P. inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 249 straipsnio 3 dalyje, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju suėmimo taikymo terminas nepažeidžia BPK 127 straipsnio 11 dalies reikalavimų.

Sutiktina, jog suėmimas, kaip pati griežčiausia kardomoji priemonė, suvaržo suimtojo teises, numatytas Konvencijos 5 straipsnio, Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies, BPK 44 straipsnio 1 dalies nuostatose, nurodančiose, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, tačiau šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje įtvirtintų tikslų – užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese ir netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme bei užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms.

EŽTT savo sprendimuose ne kartą nurodė, kad besitęsiantis suėmimas gali būti pateisinamas tada, kai yra konkrečių požymių, jog to iš tikrųjų reikalauja viešasis interesas, kuris, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimo taisyklę.

Aptariamu atveju viešasis interesas yra netrukdomai ištirti teisme bei teisiškai įvertinti visuomenei itin pavojingas nusikalstamas veikas, susijusias su labai didelio kiekio narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrabanda, veikiant organizuočiausia, taigi ir pavojingiausia, bendrininkavimo forma – nusikalstamu susivienijimu.

Nors kaltinamasis yra suimtas ilgą laiką, tačiau, įvertinus pateiktų duomenų visumą, nusikalstamų veikų, kurias padaręs kaltinamas A. P., kiekį, pobūdį ir sunkumą, vertinant juos kartu su šios baudžiamosios bylos apimtimi (bylą sudaro 143 tomai) bei sudėtingumu (byloje yra 13 kaltinamųjų, daug liudytojų, dalis duomenų gauta iš užsienio valstybių, atlikta nemažai ekspertizių), paskirta kardomoji priemonė yra adekvati galbūt padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, jo teisės suvaržytos, nepažeidžiant BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo bei kitų Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų.

Gynėjas skunde rėmėsi EŽTT praktikos pavyzdžiais, dėl kurių buvo pasisakyta ankstesnėse Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse. Aukštesnysis teismas ne kartą teisingai nurodė, kad gynėjo skunde cituojamos bylos pagal faktines aplinkybes nėra tapačios Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms, kurioje kaltinimai pareikšti A. P.. Be to, gynėjo nurodytais EŽTT sprendimais aiškinami iš Konvencijos 5 straipsnio kylantys bendrieji reikalavimai, vertinant kardomosios priemonės – suėmimo trukmės pagrįstumą.

Kaltinamojo gynėjas skunde nurodė, kad skundžiamoje nutartyje pakartoti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. nutarties motyvai. Aukštesniojo teismo teisėjų kolegija pakartotinai atkreipia gynėjo dėmesį, kad nutarties neteisėta bei nepagrįsta nedaro aplinkybė, jog joje iš dalies pasikartoja argumentai iš aukštesniojo teismo priimtos nutarties, kuria A. P. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas ir nustatytas jos terminas. Ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad aktualūs bylos duomenys iš naujo nebuvo apsvarstyti ir įvertinti.

Kaltinamojo gynėjas skunde išdėstė argumentus, susijusius su Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. nutarties pagrįstumu. Dėl to taip pat savo ankstesnėse nutartyse pasisakė Lietuvos apeliacinis teismas konstatavęs, kad minėtos nutarties pagrįstumas nėra nagrinėjamo skundo dalykas.

Kaltinamojo gynėjas skunde pasisakė dėl galimybės A. P. suėmimą pakeisti į vieną (30 000 Eur užstatą, intensyvią priežiūrą ir bet kurią kitą kardomąją priemonę) ar kelias švelnesnes kardomąsias priemones.

Aukštesniajam teismui pripažinus, kad suėmimo terminas kaltinamajam pratęstas pagrįstai, šioje nutartyje nedėstomi argumentai dėl netikslingumo griežčiausią kardomąją priemonę keisti į švelnesnes. Pripažinęs esant neišnykusį suėmimo taikymo pagrindą, apygardos teismas taip pat išdėstė gana išsamius argumentus, kodėl negalima taikyti švelnesnių kardomųjų priemonių. Dėl to nėra pagrindo teismo priimtą skundžiamą nutartį vertinti kaip tendencingą, šališką ir neteisingą.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, aukštesniojo teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam A. P. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, nepažeidė nei tarptautinių, nei nacionalinių teisės aktų nuostatų, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamą nutartį gynėjo skunde išdėstytais motyvais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartimi kaltinamajam A. P. pratęstą suėmimo terminą trims mėnesiams, šį terminą nustatant nuo 2017 m. vasario 5 d.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.