- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-03-12
- Bylos Nr.
- I-3226-142/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL), 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas paaiškina, kad LAVL laikotarpiais nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. birželio 3 d., nuo 2011 m. liepos 20 d. iki 2011 m. rugpjūčio 13 d., nuo 2012 m. birželio 20 d. iki 2012 m. birželio 27 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 29 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo laikomas (gydomas) kameros tipo palatose nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis. Nurodo, kad kamerose Nr. 29, 24, 26, 27, 18 nebuvo įrengta tualetų, nebuvo stalo, taburečių (suoliukų), spintelės arba sieninės lentynos dviem suimtiesiems knygoms ar daiktams susidėti, spintelės arba lentynos maisto produktams laikyti, spintelės higienos reikmenims susidėti, pakabų rūbams, langų stiklai išdaužti, be to buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Taip pat LAVL neužtikrino teisės į minimalų gyvenamąjį plotą. Dėl LAVL veiksmų (veikimo ar neveikimo) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo pareiškėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės. LAVL administracija nereagavo į pareiškėjo skundus ir tęsė savo neteisėtus veiksmus, t. y., sąmoningai laikė pareiškėją netinkamomis sąlygomis.
Į teismą pareiškėjas neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai, sudarytos sąlygos etapuoti pareiškėją, pareiškėjas nurodė, kad posėdyje dalyvauti nenori (b. l. 69–73).
Atsiliepimas
Laisvės atėmimo vietų ligoninė, atstovaudama Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo atmesti (b. l. 16–19). Paaiškina, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. birželio 3 d. Chirurgijos skyriaus 19 kamerų tipo palatoje, kurios plotas 7,19 kv. m, joje yra 3 lovos, laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 13 d. iki 2011 m. liepos 20 d. Chirurgijos skyriaus 27 kamerų tipo palatoje, kurios plotas 21,25 kv. m, joje yra 7 lovos, laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 20 d. iki 2012 m. birželio 27 d. Chirurgijos skyriaus 24 kamerų tipo palatoje, kurios plotas 21,25 kv. m, joje yra 9 lovos, laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 29 d. iki 2012 m. rugsėjo 5 d. Chirurgijos skyriaus 29 kamerų tipo palatoje, kurios plotas 15,45 kv. m, joje yra 8 lovos. Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma asmenų, nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl negali pateikti duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju buvo palatose. LVAL žinomi teisės aktų, nustatančių minimalų asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, reikalavimai. LAVL teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems, LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis skaičiui, be to būtina užtikrinti izoliacijos reikalavimus, nustatytus Bausmių ir Suėmimo vykdymo įstatymuose, laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamomis ligomis, todėl teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir / arba keičiamas. Visus atsiradusius defektus Ūkio skyriaus darbuotojai šalina minimaliais terminais. Ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį ir turimas lėšas, nepažeidžiant higienos normos HN 76:2010 reikalavimo. LAVL patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Darbai registruojami žurnaluose. Patalpų valymo ir dezinfeksijos darbus atlieka paskirti sanitarai. LAVL patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ reikalavimus. Atlikti valymo ir dezinfekcijos darbai registruojami nustatyta tvarka, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės), 35.5 punkto reikalavimus. Unitazo uždengimo nenustato nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), nuostatos, nei higienos norma HN 76:2010. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 7 d. išduotą leidimą–higienos pasą Nr. (12-6)12.12-375 (naujas 2013 m. liepos 29 d. Nr. (12-6)12.12-690). Šie dokumentai įrodo, kad LAVL patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus ir normas. Informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta LAVL, administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu. Mano, kad civilinei atsakomybei kilti nėra sąlygų. Pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas įrodymais.
Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracines bylas A5-665/2005, A525-1355/2010, A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas aiškina, kad jam būnant LAVL 2011 ir 2012 metais, buvo pažeista jo teisė į teisės aktais nustatytus minimaliojo gyvenamojo ploto reikalavimus. Minimalaus gyvenamosios patalpos (šiuo atveju palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Taisyklių 11¹.4 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad LAVL jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl to jis patyrė sukrėtimų, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi ir nesant tokio tikslo, įmanomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimas. Pastebėtina, kad EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime lemia išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje V. prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.
LAVL teismui teikė duomenis, kokiose kamerų tipo palatose buvo gydomas pareiškėjas, nurodydamas tų patalpų plotą ir jose esančių lovų skaičių. LAVL nepateikė informacijos, kiek asmenų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma tose palatose, kuriose buvo pareiškėjas, teigdamas, kad tokia statistika nėra vedama, todėl nustatyti, ar iš tiesų nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma buvo pažeista, nėra galimybių. Tačiau atsiliepime LAVL pripažino, kad kai kuriais atvejais ši norma galėjo būti pažeista. Atsižvelgiant į LAVL nurodytus palatų plotus, palatoje Nr. 19 galėjo būti laikoma ne daugiau kaip 1 asmuo, palatose Nr. 27 ir 24 – ne daugiau 4 asmenų, palatoje Nr. 29 – ne daugiau 3 asmenų. Atsižvelgiant į LAVL nurodytą palatose įrengtų lovų skaičių, į tai, kad LAVL neneigia, jog minimalus plotas ne visada užtikrinamas, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai šiuo atveju yra pagrįsti – pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamųjų patalpų plotas 5,1 kv. m. periodiškai iš viso 36 paras.
LAVL neneigia, kad pareiškėjui galėjo būti neužtikrintas nurodytas plotas, tačiau paaiškina, kad negali riboti atvežamų asmenų skaičiaus, todėl būna atvejų, kai dėl didelio asmenų skaičiaus ir izoliavimo reikalavimų neturi galimybių užtikrinti šio reikalavimo laikymąsi. Konstatuotina, kad pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (žr. administracines bylas Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui būnant LAVL nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Taigi LAVL neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Pareiškėjas aiškina, kad palatose, kuriose jis buvo, nebuvo įrengta tualetų. Tačiau LAVL pateikti darbų priėmimo aktai paneigia šiuos pareiškėjo argumentus – palatose, kuriose buvo pareiškėjas, sanitariniai mazgai įrengti (b. l. 28–34). Pareiškėjas nekonkretizavo, kokių, jo manymu, teisės aktų reikalavimų neatitiko sanitariniai mazgai. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyti sanitarinių mazgų reikalavimai taikomi tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pareiškėjui nekonkretizavus, kokių būtent reikalavimų neatitiko palatose įrengti tualetai, ir nepaneigus, kad sanitarinio mazgo vieta patalpose atitverta ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti.
Pareiškėjas aiškina, kad palatose nebuvo Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nustatytų būtinų baldų. LAVL pateikė lentelę apie kamerose esančius baldus, tačiau nenurodytas baldų fiksavimo laikas (b. l. 35). Pats pareiškėjas tuo metu, kai buvo LAVL, šiuo klausimu į ligoninės administraciją su rašytiniais skundais nesikreipė (b. l. 61), todėl šiuo metu nustatyti buvus tokį pažeidimą neįmanoma.
Pareiškėjas abstrakčiai nurodė ir kad kamerose buvo išdaužti stiklai, nekonkretizuodamas, nei konkrečiai kurioje palatoje, nei kuriuo laiku. Kadangi pareiškėjas dėl to į ligoninės administraciją su rašytiniais skundais nesikreipė (b. l. 61), šiuo klausimu nėra jokių įrodymų ir šiuo metu nustatyti buvus tokį pažeidimą neįmanoma.
Pareiškėjas paaiškina, kad buvo patalpintas kartu su rūkančiais asmenimis. Lietuvos higienos normos HN:76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. LAVL palata yra bendroji gyvenamoji patalpa, kurioje gydymosi laikotarpiu gyveno pareiškėjas kartu su kitais asmenimis. Taigi LAVL turi pareigą ne tik užtikrinti gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą, bet ir kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. LVAT praktikoje pripažįstama (ABTĮ 20 straipsnio 3 dalis), kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013). Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad apie draudimą rūkyti LAVL patalpose tinkamai informuota (b. l. 62–65). Byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad palatoje asmenys rūko. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo palatoje gydyti asmenys būtų rūkę ir tai buvo daroma LAVL administracijai žinant ar leidus, nepagrindė įrodymais, nenurodė, kad dėl to skundėsi žodžiu ar raštu. Pareiškėjas taip pat neteigė, kad dėl rūkymo palatose būtų kreipęsis į LAVL administraciją su prašymu pašalinti šį pažeidimą, informuodamas, kad yra nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru kyla pagal pirmiau minėtus teisės aktus, nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne, tačiau šis aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog šiuo aspektu nenustatyta LAVL neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas nekonkretizavo, kokiomis antisanitarinėmis sąlygomis buvo laikomas, nors teismas 2014 m. kovo 5 d. nutartimi siūlė pareiškėjui konkrečiai įvardinti, kokias sąlygas jis laiko nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis (b. l. 5–6). LAVL teikė įrodymus, kad patalpos remontuojamos eilės tvarka pagal tam skiriamą finansavimą (pvz., b. l. 28–34. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 62 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. LAVL administracija taip pat yra ėmusis priemonių kenkėjams naikinti, dėl tokių paslaugų teikimo yra sudariusi sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (b. l. 42–60).
Pareiškėjo gydymas perpildytose palatose nebuvo vienkartinis ar trumpalaikis, o buvo tęstinis, periodiškai sudaro iš viso 36 paras. Vienam asmeniui tenkantis plotas visada neatitiko Taisyklių 11¹.4 punkte nustatytos vertės (t. y. 5,1 kv. m.). Palatų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo mažas. Be to, pastebėtina ir tai, kad nurodytų aplinkybių vertinimui svarbi ir pareiškėjo galimybė laisvai judėti būnant LAVL, tačiau šiuo aspektu LAVL pagrįstų argumentų nepateikė. Taigi, nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent gydymas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui palatoje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasinių kančių bei nepilnavertiškumo jausmą. Palatų perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, tai savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą, sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus, todėl laikytinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Pažymėtina ir tai, kad LAVL yra gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas higienos ir pacientų laikymo sąlygas. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus ir sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.
Dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos dydžio. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Be to, neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.
Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašydamas priteisti 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė stresą, didelių dvasinių skausmų. Teismas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju yra ypač svarbus pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas. Tai, kad, pareiškėjui kalint nurodytų teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, pareiškėjas galėjo jausti nerimą dėl savo sveikatos, jausti, kad tokiu būdu nėra gerbiamas jo žmogiškasis orumas, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinės žalos. Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (ne ištisai, o periodiškai iš viso 36 paras), konstatuotus neteisėtus veiksmus, susijusius su tinkamų gydymo sąlygų neužtikrinimu, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas nors ir nežymiai, tačiau viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į tai, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsakovas ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės gydymo sąlygos, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, į tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo ir dėl šių aplinkybių buvimo byloje duomenų nėra pateikta, į kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuriai kompensuoti priteistina 200 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. K. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.