- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2007-12-27
- Bylos Nr.
- 1A-376-154-2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danutė Matiukienė (pirm.), Klavdija Kruminienė, Bronius Zalaga
- Nuteistasis
- V. P., E. G., A. Z., V. V.
- Advokatai
- Romualdas Šeporaitis
- Kategorijos
Teisėjas Žilvinas Astrauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-376-154/2007
2007 m. gruodžio 27 d.
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danutės Matiukienės, teisėjų Klavdijos Kruminienės ir Broniaus Zalagos,
gynėjams advokatams Romualdui Šeporaičiui, Algirdui Milašauskui, Andriui Kazakevičiui, Stanislavai Šulcaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. Z., E. G., V. V. ir V. P. skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo:
pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 metams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 ir 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis LR BK 72 str. iš A. Z. konfiskuota turto už 70 Lt.
E. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis LR BK 72 str., iš E. G. konfiskuota turto už 70 Lt.
V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis LR BK 72 str. iš V. V. konfiskuota turto už 70 Lt.
V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis LR BK 72 str. iš V. P. konfiskuota turto už 70 Lt.
Iš V. P., A. Z., E. G. ir V. V. solidariai priteista 1630 Lt turtinės ir 2000 Lt neturtinės žalos J. S. bei 5000 Lt neturtinės žalos D. S..
V. P., A. Z., E. G. ir V. V. nuteisti už tai, jog V. P. sukursčius A. Z., E. G. ir V. V. padaryti plėšimą įsibraunant į patalpą, V. P. 2004 m. gruodžio mėnesio viduryje nenustatytoje vietoje susitarė su A. Z., kad šis įsibraus į J. S. butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) Šiauliuose, ir pagrobs daiktus, bei su E. G. ir V. V., kad vienas iš jų nuveš į įvykio vietą, parodė A. Z. butą, patarė, kaip apgaule patekti į jį, suteikė informaciją apie buto apsaugą, nurodė, kokius daiktus grobti, kaip pasišalinti iš nusikaltimo vietos, kur padėti nusikalstamu būdu įgytus daiktus:
2004 m. gruodžio mėnesio viduryje, tikslus laikas nenustatytas, V. P. ir A. Z., V. V. vairuojamu automobiliu (duomenys neskelbtini) atvažiavo į kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, ir siekė padaryti plėšimą, tačiau veika nebuvo baigta, nes A. Z. į butą niekas neįsileido;
2004 m. gruodžio 14 d., tikslus laikas nenustatytas, V. P. ir A. Z., E. G. vairuojamu automobiliu Mitsubishi Colt, atvažiavo į kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, ir siekė padaryti plėšimą, tačiau veika nebuvo baigta, nes A. Z. į butą niekas neįsileido;
2004 m. gruodžio 14 d., tikslus laikas nenustatytas, V. P. ir A. Z., E. G. vairuojamu automobiliu Mitsubishi Colt, važiavo į kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, ir siekė padaryti plėšimą, tačiau pakeliui baigėsi degalai, todėl veika nebuvo baigta;
2004 m. gruodžio 15 d., apie 16 val., V. P. ir A. Z., E. G. vairuojamu automobiliu Mitsubishi Colt, atvažiavo į kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, V. P. ir E. G. laukė, kol A. Z. apgaule įsibrovė į J. S. butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, kur, pasinaudodamas V. P. suteikta informacija ir patarimais, bei grasindamas daiktu, panašiu į revolverį, nukentėjusiajam D. S. panaudoti jo atžvilgiu fizinį smurtą ir jį panaudodamas, taip atimdamas nukentėjusiajam galimybę priešintis, pagrobė J. S. turto už 7945 Lt, bei po padaryto plėšimo, E. G. vairuojamu automobiliu Mitsubishi Colt, A. Z. atneštus nusikalstamu būdu įgytus daiktus nuvežė į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, pas V. V. ir tokiu būdu V. P. sukurstė, A. Z. įvykdė, E. G. ir V. V. padėjo įvykdyti plėšimą, t.y. nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d.
Be to, A. Z. nuteistas už tai, kad, darydamas plėšimą įsibraunant į patalpą, pagrobė iš J. S. buto, esančio (duomenys neskelbtini) Šiauliuose, fizinio asmens dokumentus – du D. S. vardu išduotus pasus – bevertį LC Nr. 20466060 ir 70 litų vertės Nr. 20624093.
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Z. prašė išteisinti V. P., E. G. ir V. V., panaikinti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio priteisimo nukentėjusiesiems J. S. ir D. S. bei skirti jam švelnesnę bausmę.
Apeliantas nurodė, jog V. P., E. G. ir V. V. buvo nuteisti nepagrįstai, nes jis prisipažino minėtą nusikaltimą įvykdęs vienas, ką patvirtino kiti apklausti asmenys. A. Z. teigimu, ikiteisminio tyrimo metu jam buvo daromas psichologinis spaudimas, pareigūnas B.K. jo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą. Apklausiamas teisme minėtas pareigūnas negalėjo atsakyti nei į vieną jam užduotą klausimą, nors jis dalyvaudavo visose jo apklausose, jį konvojuodavo į apklausas. Be to, liudytojas E. R. taip pat patvirtino faktą, kad ir jam pareigūnas B.K. darė spaudimą liepdamas duoti melagingus parodymus. Esant šioms aplinkybėms mano, kad dalis bylos medžiagos yra „sufabrikuota“, o parodymai išgauti prieš jį ir kitus asmenis panaudojus fizinį ir psichologinį smurtą.
A. Z. teigimu, dėl pareigūnų, atliekančių ikiteisminį tyrimą, aplaidumo, nuteisti visiškai nekalti asmenys, t.y. V. P., E. G. ir V. V., kurie nieko nežino apie jo įvykdytą nusikaltimą. Konkrečių įrodymų, jog jie padėjo jam įvykdyti šį nusikaltimą, byloje nėra.
Apeliantas taip pat nurodė, jog J. S. turtas buvo apdraustas, todėl žalą jai atlyginti turėjo draudimo bendrovė. Mano, kad daiktų, kurie neva buvo pavogti, arba išvis nebuvo, arba J. S. pernelyg brangiai juos įvertino. Be to, beveik visi daiktai nukentėjusiajai buvo grąžinti ikiteisminio tyrimo metu, todėl neaišku, kodėl teismas priteisė atlyginti 1630 Lt turtinę žalą.
Nuteistojo A. Z. teigimu, nei J. S., nei D. S. nepateikė jokių įrodymų, kad jie dėl šio nusikaltimo patyrė psichologinę traumą, todėl lieka neaišku, kas nustatė būtent tas sumas, kurios priteistos minėtiems nukentėjusiesiems.
A. Z. nurodė, jog jis yra labai jaunas, mokosi, dar tik pradeda savarankiškai gyventi ir daro klaidų, todėl mano, kad nuosprendis yra nepagrįstas, nemotyvuotas, dėl ko turi būti pakeistas paskiriant jam švelnesnę bausmę.
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. G. prašė panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį ir jį išteisinti.
Apeliantas nurodė, jog nesutinka su teismo nuosprendžiu, nes nepadarė jam inkriminuotų nusikaltimų, nebuvo jokios organizuotos ar kitokios nusikalstamos grupės narys, jokiuose susitarimuose su V. P., A. Z. ir V. V. daryti nusikaltimą nedalyvavo, nusikaltimo daryti nesiruošė, apie A. Z. ketinimus daryti nusikaltimą, už kurį dabar yra nuteistas, nežinojo. Bendravimo su minėtais asmenimis aplinkybes jis nurodė teismui, šios aplinkybės yra užfiksuotos byloje esančiuose dokumentuose.
E. G. teigimu, aplinkybę, kad jis nesusijęs su nusikaltimo įvykdymu, teismui nurodė pats A. Z., tą patvirtino ir V. P., V. V. bei E. R., o priešingų duomenų nepatvirtino jokie kiti apklausti asmenys.
E. G. taip pat nurodė, jog jis nebuvo nusikaltimo padarymo vietoje, jokie liudytojai nepatvirtino priešingai, jis nekontaktavo su nukentėjusiuoju, pas jį nebuvo rasta jokių nusikaltimo padarymo įkalčių, jis neįgijo jokių daiktų, negavo naudos, nepadidino savo turto ir pajamų. Mano, jog nepagrįstai civiliniai ieškiniai priteisti atlyginti solidariai, nes jis nepadarė nusikaltimo, negavo jokių materialinių vertybių, o tik atsitiktinai sutikęs paminėtus asmenis, pavežė juos automobiliu. Nurodo, kad yra įsitikinęs, jog žalą privalo atlyginti tiesiogiai savo veiksmais žalą padarę asmenys.
Apelianto teigimu, teismo nuosprendžiu nepagrįstai neišspręstas jo motinos automobilio „Mitsubishi Colt“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisių apribojimo nutraukimo klausimas, nors teismo posėdyje buvo prašoma panaikinti areštą automobiliui, kas rodo, jog nuosprendžiu nebuvo išspręsti visi spręstini klausimai, o tai yra proceso pažeidimas.
E. G. manymu, teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi ne jo teiginiais, o kitais duomenimis. Jo atžvilgiu buvo neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, t.y. teismas pripažino jį kaltu dėl plėšimo įsibraunant į patalpas, kai galėjo nubausti tik už tai, jog apie sužinotą padarytą nusikaltimą nepranešė teisėsaugos organams ir slėpė duomenis, kai jam apie nusikaltimą papasakojo tiesioginis jo vykdytojas A. Z..
Nuteistasis E. G. taip pat teigia, jog teismas nesilaikė LR BPK 301 straipsnio nuostatų ir vadovavosi ikiteisminio tyrimo duomenimis, kurie buvo išgauti naudojant psichologinį smurtą, o ne teisme ištirtais įrodymais. Nebuvo atsižvelgta į tai, jog jie, jauni asmenys, būdami sulaikyti ir gąsdinami ilgalaikėmis laisvės atėmimo bausmėmis jei neprisipažins, išsigando ir pripasakojo daugiau, kad tik būtų paleisti į laisvę. Jų visų parodymai buvo nenuoseklūs, prieštaringi, nelogiški, besikeičiantys, tačiau tai nesutrukdė prokuratūrai suformuluoti jam ir kitiems nuteistiesiems sunkius kaltinimus, o teismui pagal pateiktus kaltinimus išnagrinėti bylą. E. G. taip pat nurodė, jog nors teismas nuosprendyje ir rašo, jog nustatė visus kaltinimuose paminėtus epizodus, tačiau juos išvardino tokius, kokius surašė kaltintojas, nors objektyvių duomenų apie neva padarytus nusikaltimus byloje nėra, o vienkartiniai epizodiniai pasakymai apie vienas ar kitas aplinkybes, pvz. benzino trūkumą, be jokių papildomų objektyvių įrodymų yra pripažinti kaip vieninteliai objektyvūs ir nenuginčijami duomenys, kas, jo manymu, yra ydinga teisminė praktika.
Apeliantas nurodė, kad teismo teiginys, jog A. Z. parodymai, duoti laikotarpiu nuo 2005-01-18 iki 2006-05-10, paremti nukentėjusiojo D. S., liudytojų E. R., G. P., T. M., V. K., jo paties 2005-01-11 duotais parodymais, o A. Z. parodymai, duoti po 2006-05-10 ir vėlesni jo, E. G. parodymai vertinami kaip pasirinkta gynybos pozicija, yra nepagrįstas, kadangi nei vieno iš minėtų asmenų parodymai nepatvirtina jo kaltės, kas pasakytina ir apie įvykio vietos apžiūros dokumentus, kratų protokolus, poėmių dokumentus. Dėl paminėto mano, jog nuosprendyje akivaizdžiai padarytas įrodymų vertinimo tvarkos, numatytos LR BPK 20 str. 5 d., pažeidimas.
E. G. teigimu, teismas nepagrįstai atmetė teiginius dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų jam, A. Z. ir E. R. daryto poveikio, kadangi tokių veiksmų nepripažino tyrėjai B.K. ir S. S., o V. P. ir V. V. parodymus vertino kaip pasirinktą gynybos poziciją. Laiko, kad šie teismo samprotavimai yra nemotyvuoti ir neaiškūs. Mano, jog iš to seka, kad teismui priimtini yra tik tokie parodymai, kurie atitinka pateiktam kaltinimui, o kaltės neigimas yra pripažįstamas kaip gynybos pozicija. Apelianto nuomone teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, prieštarauja LR BPK 1 straipsnyje reglamentuotiems teismo uždaviniams, numatantiems vienodą įstatymų taikymą, kad nekalti asmenys nebūtų nuteisti, o kaltininkams būtų teisingai pritaikyti įstatymai ir atsakomybė, ir konstitucinei nuostatai, kad prieš įstatymus visi lygūs, bei ignoruoja LR BPK 20 str. 4 d. nustatytus reikalavimus.
E. G. nurodė, jog teismas nuosprendyje visai neanalizavo teisme apklaustų asmenų parodymų prieštaravimų priežasties, į šiuos prieštaravimus nekreipė dėmesio, ir viską vertino jo nenaudai, nors nepašalinamus prieštaravimus, abejones ir neaiškumus būtina traktuoti ir aiškinti kaltinamojo naudai.
Nuteistojo teigimu, jis labai išsigando, kai buvo sulaikytas, jį sulaikę pareigūnai paaiškino, kad jei neprisipažins kaltu ir nepapasakos apie įvykdytą nusikaltimą, jis nebus paleistas į laisvę, vėliau jį apklausinėjo ir apklausos protokolą surašė tyrėja S. S., jis buvo pasimetęs, išsigandęs, todėl ir apkalbėjo ne tik save, bet ir V. P.. Nurodo, jog jam buvo išaiškinta, kad prisipažinimo atveju advokatas yra nereikalingas, prisipažinęs jis bus paleistas į laisvę ir baudžiamojoje byloje bus apklausiamas tik liudytoju, todėl jis pagal kitų tyrėjų užduotus klausimus ir A. Z. pasakojimus susiorientavo ką kalbėti gelbėjant save ir parodė, jog jie buvo susitarę įvykdyti nusikaltimą, A. Z. turėjo ginklą, jie kelis kartus vyko daryti nusikaltimo, t.y. nurodė tokias aplinkybes, kurių išvis nebuvo. Save ir kitus jis apkalbėjo siekdamas greičiau išeiti į laisvę. Mano, jog pagal LR BPK 20 str. 4 d. nuostatas tokie jo parodymai yra ne tik kad neteisingi duomenys, bet jie gauti neteisėtai ir jais negalima remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Teisme jis visas faktines aplinkybes nurodė teisingai, tačiau šie duomenys nebuvo analizuojami, teismas rėmėsi melagingais jo parodymais, nekreipdamas dėmesio į tai, jog visų byloje apklaustų asmenų parodymai tarpusavyje nesutampa ir yra prieštaringi.
E. G. mano, jog nebuvo detalizuojamos paties A. Z. parodymuose nurodytos faktinės aplinkybės, D. S., E. R., T. M., G. P. ir nuteistasis A. Z. skirtingai nurodė tas aplinkybes, kurios buvo susijusios su jais ir jų atliktais veiksmais. Tiek jis, tiek A. Z. teismui paaiškino, kokiomis aplinkybėmis jie buvo susitikę, kodėl vyko prie namo, kuriame buvo įvykdytas nusikaltimas, kaip ir kodėl jis gabeno A. Z. atsineštus daiktus, o vėliau vežė parduoti muzikinį centrą, taip pat šios kelionės metu A. Z. paaiškino jam, kaip ir kada apiplėšė D. S., tačiau teismas šiuos jo parodymus vertino kaip neteisingus, nes turėjo išankstinę nuostatą pripažinti jį kaltu padarius nusikaltimą.
E. G. manymu pateikti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo tik D. S., kuris nusikaltimo įvykdymo metu buvo užpultas įvykio vietoje, o J. S. nepatyrė tiesioginio nusikaltimo poveikio, nes jos nebuvo namuose, ji nepateikė jokių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, todėl negalėjo reikšti ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, jog ant nukentėjusiojo D. S. kūno ekspertai nerado jokių sužalojimų, kyla abejonės, ar jam buvo daromas fizinis poveikis. Esant šioms aplinkybėms, mano, kad D. S. neturtinė žala turėjo būti arba išvis nepriteista, arba priteista mažesnė suma, be to, ne iš jo, o iš nusikaltimą padariusio asmens. Taip pat mano, kad J. S. nepagrįstai priteista ir turtinė žala, nes byloje nėra jokių įrodymų, jog tokia žala buvo padaryta ir kad jis yra susijęs su šios žalos padarymu. Draudimo bendrovė atsisakė atlyginti nuostolius, nes nebuvo pateikti jokie įrodymai dėl jų atsiradimo, neaišku, ar šie daiktai išvis buvo bute ir iš jo pagrobti, tačiau, nepaisant to, teismas priteisė turtinę žalą be jokių įrodymų, remdamasis tik nukentėjusiosios parodymais, tuo pažeisdamas ne tik LR BPK 109 ir 110 straipsnių nuostatas bet ir LR BPK 20 str. 5 d. bei 305 str. 5 d. reikalavimus tinkamai motyvuoti sprendimą dėl žalos atlyginimo.
Nuteistasis taip pat nurodė, jog teismas nepagrįstai vienkartinį jo kaltės pripažinimą įvertino kaip vieną iš pagrindinių jo kaltės įrodymų. Atsižvelgiant į tai, kad šis prisipažinimas buvo išgautas jį paveikus psichologiškai, apie ką jis pasakė teisme, teismas turėjo vertinti visus jo parodymus, tinkamai motyvuoti, kodėl ir kuriuos iš jų atmeta, kuriuos - priima, o ne abstrakčiai nurodyti, kad jo kaltės nepripažinimas yra gynybos taktika, ir todėl nepriimtina teismui. Mano, jog tai galima vertinti kaip teismo šališkumą kaltinimo naudai, kas yra procesinio reikalavimo - teismui vertinti duomenis įstatymų nustatyta tvarka – pažeidimas. Be to, teigia, jog tokiu apkaltinamuoju nuosprendžiu pažeista jo teisė į teisingą teismo procesą.
E. G. teigimu, nors teismo proceso metu paaiškėjo, kad nusikaltimo vykdytojas A. Z., jo atžvilgiu naudojant neteisėtus metodus ir taip išgavus iš jo parodymus, apkaltino E. R., jį ir kitus asmenis, tačiau aplinkybė, kad buvo apkaltintas ir E. R., kuris buvo suimtas, bet vėliau jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, teismo liko kritiškai neįvertinta. Pakeisti parodymai ir vėl tapo pagrindu apkaltinti jį bei kitus asmenis, nors nuteistasis A. Z. teismui paaiškino, kodėl juos visus apkalbėjo. Šias esmines aplinkybes teismas vertino visiškai neobjektyviai, o savo sprendimo tinkamai nemotyvavo.
Apelianto manymu, teismas nepagrįstai pritaikė LR BK 72 straipsnio nuostatas ir konfiskavo jo turtą, kadangi jis negavo jokios materialinės naudos iš A. Z. įvykdyto nusikaltimo, o įrodymų, kurie tai paneigtų, byloje nėra.
E. G. taip pat mano, jog teismas, vertindamas bylos duomenis, kai kuriems asmenims, t.y. pareigūnams B.K., S. S. bei liudytojams T. M. ir G. P. suteikė privilegijas besąlygiškai priimdamas jų parodymus kaip vienintelius teisingus ir objektyvius, tuo pažeisdamas LR BPK 20 str. 3 ir 5 d. reikalavimus bei LR BPK 6 str. 3 d. nustatytus principus. Nurodo, jog teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jo veiksmus, nesusijusius su sąmoningu nusikaltimo darymu, vertino kaip tyčinius nusikalstamus, t.y. be kaltės pripažino jį kaltu ir skyrė bausmę, kai jis turėjo būti išteisintas, nes jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto LR BK 180 str. 2 d., požymių, bei egzistuoja LR BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatytas pagrindas jo baudžiamajam persekiojimui nutraukti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidą, kurią turi ištaisyti apeliacinė instancija. Apelianto teigimu, paminėti procesiniai pažeidimai iš esmės suvaržė jam garantuotas teises į gynybą, į teisingą ir objektyvų teismo procesą bei teisingą teismo sprendimą, sukliudė teismui objektyviai, išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti jo atžvilgiu teisingą nuosprendį.
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. V. prašė panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį ir jį išteisinti, neįrodžius, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 180 str. 2 d.
Žemesnės instancijos teismas
V. V. nurodė, jog teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir turi būti panaikintas dėl to, kad faktinės bylos aplinkybės neatitinka teismo išvadų. Jis yra nuteistas nepagrįstai, nes nepadarė jokio nusikaltimo, apie įvykdytą plėšimą nieko nežinojo, su niekuo nesitarė apiplėšti bei paslėpti pagrobtus daiktus. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nustatyta, jog kaltinamieji veikė bendrai, turėdami tikslą padaryti plėšimą iš J. S. buto, susitarimas plėšti buvo tarp visų kaltinamųjų, dėl ko jų veika kvalifikuotina vienodai. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai, remdamasis vien tik A. Z. 2006-01-11 teisme duotais parodymais, nurodė, kad jis, t.y. V. V., vežė A. Z. į nusikaltimo padarymo vietą automobiliu BMW, tačiau nusikaltimas buvo nebaigtas dėl to, kad niekas neatidarė durų. Apeliantas kategoriškai neigia automobiliu BMW kada nors vežęs A. Z., kuris, beje, ne kartą keitė savo parodymus, o apie jį, nors buvo paklaustas ne kartą, davė parodymus tik tuomet, kai pas jį (V. V.) namuose buvo rastas kompiuteris, praėjus beveik pusei metų po nusikaltimo padarymo. V. V. taip pat nurodė, jog teismas nuteisė jį už sunkaus nusikaltimo padarymą remdamasis A. Z. parodymais, tačiau nuosprendyje nepasisakė, kodėl remiasi būtent šiais parodymais, nors A. Z. juos keitė daugiau nei penkis kartus. Teismas taip pat nepasisakė, kokiais kriterijais remdamasis nustatė, kada A. Z. melavo, o kada sakė tiesą, juolab, kad aplinkybės apie jo važiavimą į įvykio vietą nepatvirtino nei kiti kaltinamieji, nei liudytojai, nei kiti duomenys, o remtis vien kaltinamojo parodymais ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį negalima. Teigia, jog visos abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai bei nurodo, kad A. Z. parodymų pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir E. R. atžvilgiu, tačiau A. Z. pakeitus parodymus, ikiteisminis tyrimas E. R. atžvilgiu buvo nutrauktas, o nuteisti jį, V. V., esant analogiškai situacijai, įrodymų pakako.
V. V. taip pat nurodė, jog teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad jis padėjo padaryti nusikaltimą iš anksto pažadėdamas paslėpti nusikalstamu būdu įgytus daiktus ir juos paslėpė, nes tai neįrodyta, byloje tokių duomenų nėra. Net ir tuose A. Z. parodymuose, kuriais remiasi teismas, teigiama, jog niekas nesitarė, kur bus slepiami daiktai, A. Z. nuosekliai teigė, kad negali nurodyti, kaip ir kas sugalvojo pas jį vežti daiktus, apie daiktus iš anksto tartasi nebuvo, bei teigia, kad aišku tik tiek, jog šis sumanymas kilo jau įvykdžius nusikaltimą. Mano, kad šiuo atveju nėra jokio priežastinio ryšio tarp daiktų jo bute atsiradimo ir nusikalstamos veikos padarymo, todėl negalima kalbėti ir apie tai, jog jis prisidėjo prie nusikaltimo įvykdymo, jis niekaip negalėjo įtakoti nusikalstamos veikos rezultato, palengvinti jos įvykdymo, nes sumanymas atvežti pas jį daiktus kilo po nusikaltimo įvykdymo, o jis apie nusikaltimą sužinojo dar vėliau, nežinojo, iš kur tie daiktai. Nors A. Z. akistatos metu, kurios protokolu remiasi teismas, teigė priešingai, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina niekas, kaip niekas nepaneigia ir jo parodymų.
Nuteistojo manymu, norint jį pripažinti kaltu padėjus įvykdyti nusikaltimą, reikia įrodyti jo tyčią nusikaltimo padaryme. Teigia, kad jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus, jog apie įvykdytą nusikaltimą sužinojo gerokai vėliau, o kompiuterį pirko, ką patvirtino ir V. P.. Bylos duomenys, kuriais teismas grindžia jo kaltę, patvirtina tik patį plėšimo faktą ir jo aplinkybes, tačiau ne jo kaltę iš anksto pažadėjus paslėpti nusikalstamu būdu įgytus daiktus bei taip padėjus padaryti nusikaltimą, todėl tokia teismo išvada prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. P. prašė panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį ir jį išteisinti, neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką.
Apeliantas nurodė, jog apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos jis nepadarė. V. P. teigimu, teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi vien tik A. Z. duotais parodymais, kuriuos pastarasis teisme pakeitė, nurodydamas, kad pats suplanavo ir įvykdė nusikaltimą, o likusius apkalbėjo, nes jo atžvilgiu ikiteisminio tyrimo pareigūnai naudojo fizinį ir psichologinį smurtą. A. Z. parodymus keitė net šešis kartus, skirtingai pasakojo apie nusikaltimo organizavimo ir padarymo aplinkybes. Apie pareigūnų apklausų metu naudotą psichologinį poveikį teisme patvirtino ir E. R.. V. P. taip pat nurodė, jog paskutinieji teisme A. Z. duoti parodymai, kuriuos jis įvardijo kaip vienintelius teisingus, nėra paneigti kita byloje surinkta medžiaga, o į posėdį liudyti pakviestas pareigūnas B.K. nepaneigė fakto, kad vyko į Šiaulių tardymo izoliatorių, tik neva pamiršo kada ir dėl ko, nes šio įvykio netyrė, o tik konvojavo A. Z..
V. P. manymu, teismas, grįsdamas nuosprendį A. Z. parodymais, duotais laikotarpiu nuo 2005-01-18 iki 2006-05-10, neteisingai teigia, kad šiuos parodymus patvirtina E. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nes šių abiejų nuteistųjų parodymai yra skirtingi. E. G. niekuomet nėra nurodęs, kad jis, t.y. V. P., dalyvavo nusikaltimo padaryme, kad sukurstė A. Z., V. V. ir E. G. padaryti plėšimą įsibraunant į patalpą, apie jo dalyvavimą nusikaltimo padaryme nenurodė ir V. V.. Esant šioms aplinkybėms, mano, jog dėl neišsamaus bylos aplinkybių ištyrimo bei šališko įrodymų vertinimo yra nuteistas už veiką, kurios nepadarė. Teismas, nuteisdamas jį kaip nusikaltimo iniciatorių ir kurstytoją bei skirdamas griežčiausią bausmę, neįvertino to, kad iš A. Z. padarytos veikos jis neturėjo jokios naudos sau, nei vienas iš pavogtų daiktų neatiteko jam. Be to, nėra nusikaltimo subjektyvinės pusės, kadangi neatskleisti jo, kaip kurstytojo, motyvai bei tikslai, neįrodyta jo tyčia.
Nuteistojo teigimu, neteisingai išspręstas ir civilinių ieškinių klausimas, nes J. S., prašiusi priteisti 1630 Lt turtinę žalą, kurios jai neapmokėjo draudimo bendrovė, nepateikė jokių šią sumą pagrindžiančių įrodymų. Be to, nepagrįsti dokumentais ir teismo priteisti ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kadangi nusikalstamos veikos padarymo metu J. S. nebuvo namuose, ji moralinės žalos nepatyrė. Kaip konstatavo teismas, dėl nusikalstamos veikos tiek fiziškai, tiek emociškai nukentėjo D. S.. Dėl paminėto mano, jog nepagrįsti įrodymais ieškiniai negali būti tenkinami, todėl jie paliktini nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė tenkinti apeliacinius skundus, o prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistųjų E. G., V. P., V. V. ir A. Z. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nuosprendis pakeistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės, netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str.1, 2, 4 p.).
Įvertinusi byloje surinktus įrodymus kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų ir pagrįstai nuteistųjų A. Z., V. P., E. G. ir V. V. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Kolegija laiko nepagrįstais apeliantų A. Z., V. P., E. G. ir V. V. skundų motyvus dėl V. P., E. G. ir V. V. dalyvavimo ir jų vaidmens padarant plėšimą, nes apeliantai nurodo tik juos teisinančius įrodymus ir nenurodo juos kaltinančių įrodymų, o byloje surinktus įrodymus apeliantai vertina sau naudinga linkme. Taip pat kolegija laiko nepagrįstais apeliantų motyvus dėl šališko įrodymų vertinimo ir dėl to, kad A. Z. parodymai, jo duoti iki 2006-05-10, bei E. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo išgauti ikiteisminio tyrimo metu panaudojant psichinį ir fizinį smurtą bei grasinimus.
Pirmos instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. Z., V. P., E. G. ir V. V. atžvilgiu, ir nustatydamas, kad jie visi keturi, iš anksto susitarę veikti bendrai ir realizuoti bendrą konkretų ketinimą, t.y. panaudojant psichinį, o galimai ir fizinį, smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu, įsibrauti į butą, esantį (duomenys neskelbtini) Šiaulių mieste, ir iš šio buto pagrobti ten esančius pinigus bei vertingus daiktus, V. P. sukursčius, E. G. ir V. V. padėjus, o A. Z. betarpiškai įvykdžius šį ketinima, pagrįstai vadovavosi A. Z. iki 2006-05-10 duotais parodymais, E. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes šie parodymai patvirtino vieni kitus, o pastaruosius parodymus patvirtino nukentėjusiųjų D. S. ir J. S. parodymai, liudytojų E. R., G. P., T. M., V. K., H. B. parodymai bei kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai.
Apklaustas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu A. Z. kelis kartus minėjo, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas ne vienas, o su kitais asmenimis, tačiau ne visais atvejais detalizavo, konkrečiai su kuo. Tačiau keliose apklausose, t. y. nuo 2005 m. sausio 18 d. iki 2006 m. sausio 11 d., ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotuose parodymuose, A. Z. vienodai ir nuosekliai parodė, kad nusikaltimą organizavo, nurodymus ir patarimus davė, ginklą parūpino A. P., į įvykio vietą vežė E. G., pagrobtus daiktus nuvežė pas V. V., „kuris žinojo iš kur tie daiktai“. Nors nuteistasis A. Z. parodymuose, duotuose nuo 2005 m. sausio 18 d. iki 2006 m. sausio 11 d., tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu skirtingai nurodė, su kuo tarėsi dėl plėšimo iš buto padarymo, kiek kartų važiavo į nusikaltimo padarymo vietą bei kaip pasidalino iš buto pagrobtus svetimus daiktus ir pinigus, minėti prieštaravimai nelaikyti esminiais ir turinčiais įtakos veikos kvalifikavimui, kadangi prieštaravimai lietė ne V. P., E. G. ir V. V. baudžiamajai atsakomybei reikšmingas aplinkybes, o tik atskiras detales, kaip susitarimo laiką ar vietą, bet ne asmenis, kurie dalyvavo nusikaltimo padaryme ir jų vaidmenį. A. Z. apklaustas 2005-01-18 ikiteisminio tyrimo metu dalyvaujant gynėjui aiškiai nurodė priežastį dėl ko, jis kaip bendrininką ankstesnių apklausų metu nurodė E. (R.), bet nenurodė V. (P.), paaiškindamas, kad jis „V. bijojo“, ir kad taip jam nurodė sakyti V. P., nes E. „yra kliuvęs už nusikaltimą“. Tą aplinkybę, kad E. R. anksčiau buvo reikalavęs pinigų iš nukentėjusiojo D. S. ir dėl to jam buvo iškelta baudžiamoji byla, o vėliau nutraukta dėl susitaikymo, patvirtino pats E. R. (t.1, b.l.137-138, t.4, b.l. 17), šią aplinkybę taip pat yra nurodęs nukentėjęs D. S. (t.1, b.l.37), kas patvirtina, kad ši A. Z. aplinkybė nėra išgalvota. Iš A. Z. parodymų seka, kad visi keturi bendrininkai (V. P., A. Z., E. G. ir V. V.) buvo pasiskirstę konkrečiais vaidmenimis, suprato, kad bendrai dalyvauja daromoje nusikalstamoje veikoje ir jų veiksmai buvo nukreipti tam pačiam nusikaltimui padaryti, t.y. plėšimo būdu pagrobti svetimą turtą iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), Šiaulių mieste. Šie nuteistojo A. Z. parodymai, kuriuose jis nurodė, kad nusikaltimą padarė veikdamas kartu su V. P., E. G. ir V. V., ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti teisėtais būdais ir tinkamai užfiksuoti apklausos protokoluose, kurie atitiko BPK 188 straipsnyje šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus. Be to, A. Z. buvo užtikrinta jo, kaip įtariamojo, BPK 21 straipsnio 4 dalyje numatyta teisė nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją, kuris jokių pastabų dėl apklausos protokolų nepareiškė. Nuteistasis A. Z. taip pat buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Ikiteisminio tyrimo metu A. Z. savo parodymus patvirtino akistatų su V. P. ir V. V. metu (1 t., b.l. 187-188, 190-191), parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b.l. 158-169) bei asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukas metu (1 t., b.l.183-184, 185-186). Pažymėtina, kad analogiškus parodymus A. Z. davė 2006m. sausio 11 d. teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme apklausiamas kaltinamuoju, kur jis patvirtino anksčiau duotus parodymus ir tą faktą, kad jis nusikaltimą padarė kartu su V. P., E. G. ir V. V.. Priežasčių, kodėl nuteistasis A. Z. galėjo apkalbėti A. P., E. G. ir V. V., byloje nenustatyta, todėl nebuvo pagrindo netikėti ir nesivadovauti minėtais parodymais. Tik 2006 m. gegužės 10 d. prokurorui pateikus prašymą pakeisti kaltinimą, papildomai inkriminuoti organizuotos grupės požymį ir nutarus papildomai apklausti proceso dalyvius, A. Z., nors pakartojo pilnai pripažįstąs dėl pareikšto kaltinimo, tačiau jau kitaip papasakojo apie nusikaltimo padarymo aplinkybes bei V. P., E. G. ir V. V. vaidmenį, padarant plėšimą, ir parodė, kad nusikaltimą padarė vienas. Apylinkės teismas pagrįstai nesivadovavo šiais pakeistais parodymais, įvertino juos kaip gynybinę poziciją, siekiant palengvinti tiek savo, tiek kitų kaltinamųjų padėtį (t.4, b.l. 129). Pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis A. Z. iki 2006-05-10 duotais parodymais, įvertino kitas bylos aplinkybes, kurios netiesiogiai nurodo, kad A. Z. dalyvavo nusikaltime ne vienas. Nukentėjusysis D. S. tiek ikiteisminiam tyrime, tiek teisme teigė, kad pažįsta V. P., kad šis yra buvęs jo bute ir apžiūrinėjęs buto signalizaciją, tuo tarpu nuteistasis A. Z. nukentėjusiojo bute nebuvo lankęsis. Nuteistojo A. Z. teiginys, kad jis kelis kartus pasekė nukentėjusįjį iki jo buto durų, atsirado tik po jo įrodymų pakeitimo kitų nuteistųjų atžvilgiu ir yra abejotinas. Tai prieštarauja kitiems bylos duomenims, taip pat ir tam faktui, kad visi byloje figūruojantys asmenys nusikaltimo padarymo metu buvo netoli nukentėjusiojo namo. Kolegija laiko nelogiškais vėlesnius A. Z. aiškinimus, kad jis daryti nusikaltimą važiavo su V. P. ir E. G., bet jiems nieko apie savo planus nesakė, o pastarieji nieko jo neklausė, nors visi buvo pažįstami. Iš pakeistų A. Z. parodymų (t.4, b.l. 19) lieka neaišku, kodėl jis, 2004m. gruodžio mėnesį, Šiaulių mieste pamatęs pas „vaikinuką“ (D. S.), nemenką pinigų sumą ir nusprendęs šiuos pinigus atimti, tų pinigų neatėmė, o tik sekė jį ir apžiūrėjo, kur pastarasis gyvena, kodėl plėšimui pasirinko būtent D. S. butą, kaip sužinojo apie ten esamas vertybes. Visiškai neįtikinantis jo aiškinimas, dėl sužinojimo apie nukentėjusiojo bute esančią signalizaciją, ir kaip jis, „apvaikščiojęs aplik langus“, suprato kambarių išdėstymą.
Pirmos instancijos teismas, priimdamas apkaltinamuosius nuosprendžius A. Z., V. P., E. G. ir V. V. atžvilgiu, pagrįstai vadovavosi E. G. 2005 m. sausio 11 d. įtariamojo apklausos metu duotais parodymais, nes šie parodymai sutapo ir patvirtino kitus byloje esančius įrodymus. Apeliantų motyvai, kad E. G. 2005 m. sausio 11 d. duoti parodymai negali būti laikomi įrodymais, nes jo apklausos metu nedalyvavo gynėjas, ir jam buvo daromas psichologinis spaudimas, yra nepagrįsti, nes E. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo išaiškinta jo, kaip įtariamojo BPK 21 straipsnio 4 dalyje numatyta teisė nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją, tačiau įtariamasis šia teise nepasinaudojo. Kaip to reikalauja BPK 52 straipsnio 1 dalis, įtariamajam E. G. atsisakius gynėjo, buvo surašytas protokolas dėl gynėjo atsisakymo (t.2., b.l. 67). Byloje taip pat nebuvo nustatyta BPK 51 straipsnio 1 dalyje numatytų privalomų gynėjo dalyvavimo pagrindų, todėl E. G. teisė į gynybą ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pažeista. Be to, teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausti ikiteisminio tyrimo pareigūnai S. S. ir B. K. paneigė E. G. teiginius apie jo atžvilgiu apklausų metu naudotą psichologinį smurtą. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad E. G. būtų kreipęsis į teisėsaugos institucijas dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atliekant jo apklausą. 2005-03-10, 2005-04-06 ir 2005-06-13 E. G. apklausiant įtariamuoju jau dalyvaujant gynėjui, jis pasinaudojo įtariamojo teise neduoti parodymų, tačiau nenurodė, kad 2005-01-11 jo duoti parodymai yra neteisingi ir išgauti panaudojant fizinį bei psichinį smurtą (t.2, b.l.82,84,101). Nors E. G. teisminio bylos nagrinėjimo metu paneigė savo 2005 m. sausio 11 d. įtariamojo apklausos metu duotus parodymus ir nurodė, kad kartu su V. P. nuvežė A. Z. į nusikaltimo padarymo vietą, tačiau apie nusikaltimo padarymą nieko nežinojo, pirmos instancijos teismas pagrįstai vertino šiuos parodymus kaip pasirinktą gynybinę poziciją (t.4, b.l. 129), nes būtent 2005 m. sausio 11 d. įtariamojo apklausos metu duoti parodymai esminėse detalėse sutampa su nuteistojo A. Z. nuo 2005 m. sausio 18 d. iki 2006 m. sausio 11 d. duotais parodymais. Be to, byloje nenustatyta priežasčių, kodėl duodamas tokius parodymus ikiteisminio tyrimo metu E. G. galėjo apkalbėti save, A. P. ir V. V., jeigu, kaip pats teigė bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme metu, nusikaltimo nepadarė.
Būtent iš A. Z. parodymus, duotus nuo 2005-01-18 iki 2006-01-11, ir E. G. 2005-01-11 ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtina liudytojo E. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t.1, b.l.137-138). Nors nepilnametis liudytojas E. R. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas ne ikiteisminio tyrimo teisėjo, o jo apklausos metu nedalyvavo jo įstatyminis atstovas, valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas ar psichologas, BKP 186 straipsnyje nustatyti nepilnamečio liudytojo apklausos reikalavimai nebuvo pažeisti, kadangi jie nėra imperatyvūs. Liudytojo E. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t.1, b.l. 137-138), jo pastabos asmens parodymo atpažinti protokoluose (t.1, b.l. 94-95, 96-97, 144-146), kur jis atpažino V. P. kaip asmenį, 2004-12-15 buvusį prie D. S. namų, A. Z., kaip asmenį 2004-12-15 išėjusį iš D. S. laiptinės, E. G. kaip asmenį, važinėjantį su „Mitsubishi colt“, kurį 2005-12-15 matė prie D. S. namų, patvirtina tai, kad nusikaltimo padarymo dieną, t. y. 2004 m. gruodžio 15 d., V. P., E. G. ir A. Z. buvo prie nukentėjusiojo D. S. namų, ką jie ir patys pripažino.
Nuteistojo V. V. apeliacinio skundo motyvus, kad jis iš anksto nesitarė su V. P., A. Z. ir E. G. dėl D. S. buto apiplėšimo ir nežinojo apie šį nusikaltimą, o vogtą kompiuterio procesorių, kvepalus ir balzamą „Dolce gabana“ gavo iš A. Z., atmestinas vadovaujantis aukščiau išvardintais įrodymais, kurie patvirtina, kad V. V. dar prieš nusikaltimo padarymą V. P., A. Z. ir E. G. buvo pažadėjęs paslėpti nusikalstamu būdu įgytus daiktus, juolab, kad pastarieji, po nusikaltimo padarymo su pagrobtais daiktais, važiavo būtent pas V. V., papildomai nesvarstydami ir neabejodami, kas rodo, kad visi nusikalstamos veikos dalyviai pagrobto turto paslėpimą buvo aptarę ir numatę iš anksto. V. V. tvirtinimą (t.3, b.l.153-154), kad jam iš A. Z. 2004-12-15 nupirkus už 100 litų kompiuterio procesorių, pastarasis jam be jokio pagrindo dar atidavė kvepalus ir balzamą „Dolce gabana“ , kolegija laiko nelogiškais, nes V. V. prieš tai patvirtino, kad procesorių iš A. Z. jis nupirko iš karto, nes pastarasis sakęs, kad „jam reikia greitai pinigų“. Be to, V. V. parodymai, duoti 2006-04-04 pirmos instancijos teisme, yra prieštaringi, nes pradžioje jis teigė prie savo namų pamatęs A. Z. bei E. G. ir A. Z. jam pasiūlė pirkti kompiuterį už 100 litų, o vėliau teigė E. G. nematęs bei neatsimenąs, kur buvo E. G..
Nė vienas iš ikiteisminio tyrimo metu apklaustų asmenų nėra kreipęsis į atitinkamas institucijas dėl vienokio ar kitokio smurto naudojimo jų atžvilgiu. Nuteistasis A. Z., kuris vienintelis parodė, jog ikiteisminio tyrimo metu jo atžvilgiu buvo naudojamas ne tik psichologinis, bet ir fizinis smurtas, anot jo, smurto įtakoje ikiteisminio tyrimo metu savo duotus parodymus patvirtino apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo bei pirmą kartą apklausiamas teisiamajame posėdyje, be to, visose jo apklausose dalyvavo gynėjas, todėl jo versija apie jo atžvilgiu naudotą smurtą tikėti nėra pagrindo. Tokiu būdu objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistųjų skundų argumentus, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausiamų asmenų atžvilgiu buvo vartojamas fizinis ir psichologinis smurtas, byloje nėra, todėl šie skundų argumentai taip pat laikytini nepagrįstais.
Kolegija laiko nepagrįstu E. G. skundo argumentą, jog teismas, nuosprendį pagrįsdamas ne teisme apklaustų asmenų duotais parodymais, o jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, pažeidė LR BPK 301 str. reikalavimus. BPK 301 str. 1 d. nustatyta, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas įtariamųjų bei liudytojų ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų protokolus ištyrė teisiamajame posėdyje, kas yra užfiksuota teisiamojo posėdžio protokole, todėl BPK 301 str. 1 d. reikalavimų nepažeidė.
A. Z. apeliacinio skundo motyvas, jog teismo nuosprendis jo atžvilgiu yra nepagrįstas, nemotyvuotas, todėl turi būti pakeistas skiriant jam švelnesnę bausmę, atmestinas. A. Z. kaltę įsibrovus į J. S. butą ir įvykdžius plėšimą, patvirtina visuma byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, tame tarpe V. P., E. G. ir V. V., nukentėjusiojo D. S., liudytojų G. P., T. M., V. K. parodymai, kurie atitinka vieni kitus. Be to, A. Z. prisipažino įvykdęs šį nusikaltimą, to neginčija ir savo apeliaciniame skunde. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. Z. pripažino kaltu ir, atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimas įvykdytas įsibraunant į gyvenamąją patalpą bei panaudojant fizinį ir psichologinį smurtą bei grasinant panaudoti fizinį smurtą, teisingai jo veiką kvalifikavo pagal LR BK 180 str. 2 d.
Kadangi A. Z. plėšimo metu pagrobė asmens dokumentus, jo veika pagrįstai kvalifikuota ir pagal LR BK 302 str. 1 dalį. Byloje nėra duomenų, kad A. Z., V. P., E. G. ir V. V. be pinigų ir vertingų daiktų būtų taręsi pagrobti asmens dokumentus, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad šią nusikalstamą veiką įvykdė vienas A. Z. (vykdytojo ekscesas).
Kolegija pripažįsta, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai perkvalifikavo A. Z., V. P., E. G. ir V. V. nusikalstamą veiką, padarytą 2004 m. gruodžio 15 d., iš LR BK 180 str. 3 dalies (plėšimas organizuotoje grupėje ir panaudojant šaunamąjį ginklą) į LR BK 180 str. 2 dalį (plėšimas įsibraunant į gyvenamąją patalpą), tačiau nustatęs, kiekvieno kaltinamojo vaidmenį nusikaltimo padaryme (V. P. kaip bendrininko-kurstytojo, o E. G. ir V. V. kaip bendrininkų-padėjėjų), teisiškai neįvertino šio vaidmens V. P., E. G. ir V. V. atžvilgiu, visus juos nuteisdamas pagal BK 180str. 2 dalį kaip nusikaltimo bendravykdytojus. Nei vienas iš minėtų trijų kaltinamųjų tiesiogiai nepadarė veiksmų, numatytų BK 180 straipsnio dispozicijoje, tačiau jų veiksmai turi BK 24 straipsnyje numatytų kitų bendrininkų rūšių požymių.
Kolegijos nuomone, kadangi V. P., E. G. ir V. V. nusikalstamos veikos perkvalifikavimas, taikant atitinkamą BK 24 str., jų padėties nepablogina, šioje dalyje nuosprendis pakeistinas: nuteistojo V. P. nusikalstama veika perkvalifikuotina pagal LR BK 24 str. 5d. ir LR BK 180 str.2dalį; nuteistojo E. G. nusikalstama veika perkvalifikuotina pagal LR BK 24 str. 6 d. ir LR BK 180 str. 2 dalį; nuteistojo V. V. nusikalstama veika perkvalifikuotina pagal LR BK 24 str. 6d. ir LR BK 180 str.2d.
Kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai visų kaltinamųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino bendrininkų grupės buvimą. Kaip numatyta LR BK 25 str. 2 d., bendrininkų grupė yra tada, kai nusikalstamą veiką padaro du ar daugiau asmenų, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad nusikaltimo vykdytojas buvo vienas, t.y. A. Z.. Todėl pirmosios instancijos teismas V. P., E. G., V. V. ir A. Z. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažindamas tai, kad jie nusikaltimą padarė veikdami bendrininkų grupėje, netinkamai pritaikė LR BK 60 str. 1 d. 1 p., dėl to nuosprendis pakeistinas pašalinant šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę.
Teisėjų kolegija, iš dalies tenkindama nuteistųjų apeliacinius skundus, iš kaltinimo nuteistiesiems E. G., V. P., V. V. ir A. Z. pašalina aplinkybes, kad 2004 m. gruodžio viduryje A. Z. kartu su V. V. ir V. P. atvažiavo į nusikaltimo vietą-kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., ir siekė padaryti plėšimą, tačiau veika nebuvo baigta, nes niekas neįsileido į butą; kad 2004 m. gruodžio 14 d. A. Z. kartu E. G. ir V. P. atvažiavo į nusikaltimo vietą-kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., ir siekė padaryti plėšimą, tačiau veika nebuvo baigta, nes niekas neįsileido į butą; kad 2004 m. gruodžio 14 d. A. Z. kartu su E. G. ir V. P. važiavo į nusikaltimo vietą-kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., ir siekė padaryti plėšimą, tačiau pasibaigė automobilio degalai, todėl veika nebuvo baigta, kadangi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio požiūriu tokia veika neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, nes nėra pasikėsinimas padaryti plėšimą kaip kad buvo suformuluota prokuratūros kaltinime.
Dėl bausmių skyrimo.
A. Z. apeliacinio skundo argumentą, jog teismo nuosprendis jo atžvilgiu yra nepagrįstas, nemotyvuotas, todėl turi būti pakeistas skiriant jam švelnesnę bausmę, kolegija laiko nepagrįstu.
A. Z. įvykdė sunkų smurtinį nusikaltimą prieš nepilnametį asmenį, nusikaltimas baigtas, padarytas tiesiogine tyčia, nusikaltimu padarytos žalos neatlygino, be to, A. Z. nusikalto būdamas 2003 metais teistas už analogiškas veikas ir, nors ankstesnis teistumas išnykęs, tai rodo jo nenorą laikytis įstatymų reikalavimų. Kadangi A. Z. pakeitė savo parodymus ir tuo trukdė ikiteisminiam tyrimui bei teismui byloje nustatyti tiesą, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi. A. Z. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, nes kolegija pašalina jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad J. S. turto plėšimą jis padarė bendrininkų grupėje.
Atsižvelgusi į visas paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog A. Z. paskirtos bausmės pagal BK 180 str. 2 dalį ir BK 302 str. 1 dalį, kurios yra mažesnės nei sankcijose už padarytus nusikaltimus numatytos bausmės vidurkiai, nėra aiškiai per griežtos, todėl, net ir nesant jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių bei pašalinus jam iš kaltinimo atskiras veikos aplinkybes, mažinti jas pagrindo nėra.
Tačiau subendrindamas paskirtas bausmes, pirmos instancijos teismas neteisingai taikė LR BK 63 straipsnio nuostatas. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog A. Z. 2004 m. gruodžio 15 d. įsibrovė į patalpą ir, panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą bei asmens dokumentus, t.y. esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai įvykdė dvi nusikalstamas veikas, todėl, kaip numatyta Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte, subendrindamas bausmes už šias veikas pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti bausmių apėmimo būdą. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (LR BPK 328 str. 1 p.).
Kolegija, įvertinusi padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, įvertinusi kaltininkų asmenybes, bendrininkų dalyvavimo nusikalstamoje veikoje indėlį dėl nusikalstamos veikos padarymo, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (LR BK 54 str.) , konstatuoja, kad 2006 m. rugsėjo 21 d. Šiaulių miesto nuosprendžiu paskirtos bausmės V. P., E. G. ir V. V. yra per griežtos, neatitinka tikslų, numatytų Baudžiamojo kodekso 41 str., todėl nuosprendis šioje dalyje pakeistinas (BPK 328 str. 2d.).
Kolegija pašalina V. P., E. G. ir V. V. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad J. S. turto plėšimą jie padarė bendrininkų grupėje, todėl E. G., V. P. ir V. V. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.
Nors V. P. sukurstė E. G., A. Z. ir V. V. padaryti sunkų nusikaltimą, t.y. plėšimą įsibraunant į gyvenamąją patalpą, nusikaltimą padarė neišnykus teistumui pagal BK 235str.1d.(už melagingų parodymų davimą), nusikaltimas baigtas, padarytas tiesiogine tyčia, nusikaltimu padarytos žalos neatlygino, tačiau pagal byloje surinktus įrodymus, jo kaip kurstytojo vaidmuo nebuvo labai aktyvus, nes kiti bendrininkai sutiko su jo pasiūlymu apiplėšti J. S. priklausantį butą be prieštaravimų, vėlesni jo veiksmai nurodant vykdytojui A. Z. apiplėšimo tikslu minėtą butą, duodant patarimus kaip į jį patekti ir kokį turtą pagrobti, tapo panašesni į padėjėjo vaidmenį, V. P. nusikalto būdamas jauno amžiaus, todėl jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 4 metams, t.y. žymiai didesnė nei vykdytojui A. Z., yra aiškiai per griežta, todėl sumažintina iki 1 metų.
E. G. padėjo vykdytojui A. Z. padaryti sunkų nusikaltimą, t.y. plėšimą įsibraunant į gyvenamąją patalpą.
E. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe kolegija pripažįsta tai (BK 59 str.1 d.3 p.), kad jis iki skundo išnagrinėjimo apeliacine tvarka atlygino dalį žalos, t.y. 2007-01-09 nukentėjusiajai J. S. sumokėjo 926,16 Lt, o D. S. sumokėjo 1275,- Lt (t.4, b.l. 202-203).
Kolegija atsižvelgia, kad E. G. nusikaltimas baigtas, padarytas tiesiogine tyčia, jis iš dalies atlygino nusikaltimu padarytą žalą, pagal byloje surinktus įrodymus, jo kaip padėjėjo vaidmuo teikiant transporto priemonę nusikaltimo padarymui nebuvo labai aktyvus, yra jauno amžiaus, neteistas, mokosi Šiaulių universiteto IV kurse ir dirba, todėl jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė 1 metams ir 3 mėn., kolegijos nuomone, yra aiškiai per griežta ir prieštarautų teisingumo principui, todėl, neesant galimybės atidėti paskirtos bausmės vykdymo, o taip pat nesant pagrindų taikyti BK 62 str. nuostatas, jo atžvilgiu taikytina BK 54 str. 3 dalis, ir skirtina švelnesnė bausmės rūšis - laisvės apribojimas 1 metams ir 3 mėnesiams (BK 48 str.), nustatant įpareigojimą vienerius metus būti namuose nuo 23 val. iki 5 val., ir per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
V. V. padėjo vykdytojui A. Z. padaryti sunkų nusikaltimą, t.y. plėšimą įsibraunant į gyvenamąją patalpą, nusikaltimas baigtas, padarytas tiesiogine tyčia, nusikaltimu padarytos žalos V. V. neatlygino, tačiau pagal byloje surinktus įrodymus, jo kaip padėjėjo vaidmuo paslepiant pagrobtą turtą nebuvo aktyvus, yra jauno amžiaus, neteistas, charakterizuojamas teigiamai, šiuo metu dirba nuolatinį darbą, todėl jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė 1 metams, kolegijos nuomone, yra aiškiai per griežta, prieštarautų teisingumo principui, todėl, nesant galimybės atidėti paskirtos bausmės vykdymo, o taip pat nesant pagrindų taikyti BK 62 str. nuostatas, jo atžvilgiu taikytina BK 54 str. 3 dalis, ir skirtina švelnesnė bausmės rūšis - laisvės apribojimas vieneriems metams (BK 48 str.), nustatant įpareigojimą per 9 mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Kolegija mano, kad A. Z., E. G. ir V. P. apeliacinių skundų argumentai, jog nuosprendžiu neteisingai išspręstas turtinės žalos išieškojimo klausimas, yra pagrįsti.
Kaip matyti iš bylos duomenų, plėšimo metu iš nukentėjusiosios J. S. buto buvo pagrobti daiktai, nurodyti teismo nuosprendyje suformuluotame kaltinime. Nuosprendyje nurodyto pagrobto turto kiekio ir vertės – 7945 Lt, neginčija net nuteistasis A. Z., prisipažinęs padaręs plėšimą iš J. S. buto, tik šio nuteistojo skunde išsakyta abejonė dėl, gal būt, J. S. nurodytos per didelės daiktų vertės ar kiekio yra siejama su draudimo neišmokėjimu, o ne su nuosprendžio nepagrįstumu. Kaip matyti iš pakvitavimo (1 t., b.l. 77), J. S. buvo grąžinti muzikinis centras su valdymo pultu, ausinės, striukė, du sportiniai krepšiai, balzamas, kvepalai, grandinėlė, kompiuterio procesorius. Procesorius grąžintas be kietojo disko, tačiau, kaip matyti iš UAB „If draudimas“ pateiktų dokumentų (4 t., b.l. 4-9), UAB „If draudimas“ pagal draudimo sutartį nukentėjusiajai J. S. 2005-11-05 atlygino žalą ir už visus plėšimo metu pagrobtus ir nesurastus daiktus, tame tarpe 440 Lt už kompiuterio kietąjį diską, iš viso išmokėdama nukentėjusiajai 2165 litus. Kadangi pagal „Gyventojų turto draudimo liudijimą (polisą)“ draudikas UAB „If draudimas“ buvo įsipareigojęs atlyginti draudėjai J. S. vagystės būdu padarytą žalą ( t.4, b.l. 6), tai ginčai dėl žalos atlyginimo, tame tarpe dėl nukentėjusiosios manymu per mažo žalos atlyginimo už kietąjį diską, turėtų būti sprendžiama civilinio proceso tvarka, o ne reikalaujant atlyginti trūkstamą žalą iš nuteistųjų. UAB „If draudimas“, atlyginęs J. S. žalą pagal draudimo sutartį, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į nuteistuosius V. P., E. G., V. V. ir A. Z..
Kolegijos konstatuoja, kad nukentėjusiajai J. S. liko neatlyginta 70 litų turtinė žala, t.y. išlaidos už D. S. paso išdavimą, nes tokios žalos atlyginimo nenumatė draudimo sutartis. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai solidariai iš V. P., E. G., V. V. ir A. Z. nukentėjusiajai J. S. priteisė 1630 Lt turtinės žalos atlyginimo, nes turėjo jai priteisti tik 70 litų turtinės žalos atlyginimo iš A. Z., kuriam vienam buvo inkriminuota asmens dokumentų pagrobimas. Dėl to nuosprendis civilinio ieškinio dalyje keistinas LR BPK 328 str. 4 p. pagrindu, priteisiant 70 litų turtinės žalos atlyginimo iš A. Z..
Kolegija mano, kad E. G., A. Z., V. P. apeliacinių skundų argumentai dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiems D. S. ir J. S., nepagrįsti.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsniu, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.
Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į šią žalą padariusio asmens kaltės pobūdį, jo turtinę padėtį, dėl nusikalstamos veikos padarymo kilusias pasekmes, į kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Baudžiamojoje byloje yra nustatyta, jog V. P., E. G., V. V. ir A. Z. bendrais tyčiniais nusikalstamais veiksmais dėl įvykdyto turto plėšimo nukentėjusiajam D. S. sukėlė dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą. Nukentėjusioji J. S., kaip D. S. motina bei pagrobto turto savininkė, dėl nusikalstamos veikos, kuria buvo įsibrauta į jos būstą ir, pavartojant smurtą jos nepilnamečio sūnaus D. S. atžvilgiu, pagrobtas palyginti nemažos vertės turtas, neabejotinai patyrė dvasinius išgyvenimus bei emocinį sukrėtimą. Nors nukentėjusieji prašė priteisti jiems po 20000 litų neturtinės žalos, tačiau pirmos instancijos teismas, atsižvelgdamas į nusikaltimo padarymo aplinkybes, nukentėjusiųjų patirtus išgyvenimus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, priteisė nukentėjusiesiems žymiai mažesnes sumas, t.y. J. S. priteisė 2000 Lt, D. S. – 5000 Lt, todėl priteistos sumos, kolegijos nuomone, nėra per didelės, nes visi keturi nuteistieji yra jauno amžiaus, darbingi ir todėl pajėgūs atlyginti tokią neturtinę žalą. Priteista neturtinė žala nėra aiškiai per didelė, ją mažinti pagrindo nėra.
Dėl turto konfiskavimo.
Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo nuosprendis A. Z., E. G., V. P. ir V. V. atžvilgiu keistinas turto konfiskavimo dalyje, nes po 70 litų iš A. Z., E. G., V. P. ir V. V. konfiskuota nepagrįstai.
Nusikalstamu būdu gautas turtas kaip be teisėto pagrindo įgytas turtas, vadovaujantis LR CK 6.237 str., turi būti grąžintas natūra asmeniui, kurio sąskaita neteisėtai buvo įgytas, o nebesant šio turto, atlyginama pinigais jo tikroji vertė. Pagal nusistovėjusią teisminę praktiką, patenkinus nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl pagrobto turto, LR BK 72 straipsnio nuostatos nebetaikomos, nes už pagrobtą turtą kaltininko gauti pinigai BK 72 str. 5 d. pagrindu konfiskuojami valstybės naudai tik jei iš pagrobto turto kaltininkas gauna materialinės naudos. Kadangi A. Z., E. G., V. P. ir V. V. nukentėjusiajai už pagrobtą turtą turės atlyginti nuosprendžiu priteistą žalą ir yra atsiradusi jų pareiga atlyginti UAB „If draudimas“ atgręžtinį reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai, todėl galutiniame rezultate jie iš šio nusikaltimo nebus gavę jokio turto, kurį, kaip gautą iš nusikalstamos veikos, būtų pagrindas konfiskuoti LR BK 72 str. pagrindu.
Dėl nuosavybės teisių apribojimo panaikinimo.
Tenkintinas nuteistojo E. G. apeliacinio skundo prašymas ir naikintini nuosavybės teisių apribojimai, nustatyti Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės Ritos Dabužinskienės 2005-06-20 nutarimu (t.2, b.l.213-216), nuteistojo E. G. motinai A. G. nuosavybės teise priklausančiam automobiliui „Mitsubishi colt, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nes E. G. nusikalstamai veikai naudotas automobilis „Mitsubishi colt, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nėra pripažintas nusikaltimo priemone ir nekonfiskuotas, todėl savybės teisių apribojimas nebėra reikalingas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2p., 328 str. 1, 2, 4 p., nusprendžia:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį V. P., E. G. ir V. V. atžvilgiu pakeisti ir jų nusikalstamą veiką dėl 2004m. gruodžio 15 d. padaryto plėšimo įsibraunant į J. S. gyvenamąją patalpą perkvalifikuoti taip:
Nuteistojo V. P. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš LR BK 180str.2d. į LR BK 24str. 5d. ir LR BK 180str.2d.;
Nuteistojo E. G. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš LR BK 180str.2d. į LR BK 24str. 6d. ir LR BK 180str.2d.;
Nuteistojo V. V. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš LR BK 180str.2d. į LR BK 24str. 6d. ir LR BK 180str.2d.;
Iš kaltinimo V. P. pašalinti aplinkybes, jog jis 2004 m. gruodžio viduryje kartu su V. V. ir A. Z. atvažiavo į nusikaltimo vietą-kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., ir siekė padaryti plėšimą, tačiau veika nebuvo baigta, nes niekas neįsileido į butą, kad 2004 m. gruodžio 14 d. kartu E. G. ir A. Z. atvažiavo į nusikaltimo vietą-kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., ir siekė padaryti plėšimą, tačiau veika nebuvo baigta, nes niekas neįsileido į butą, ir, kad 2004 m. gruodžio 14 d. kartu su E. G. ir A. Z. važiavo į nusikaltimo vietą-kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., ir siekė padaryti plėšimą, tačiau pasibaigė automobilio degalai, todėl veika nebuvo baigta.
Iš kaltinimo E. G. pašalinti aplinkybes, jog 2004 m. gruodžio 14 d. kartu V. P. ir A. Z. atvažiavo į nusikaltimo vietą-kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., ir siekė padaryti plėšimą, tačiau veika nebuvo baigta, nes niekas neįsileido į butą, ir, kad 2004 m. gruodžio 14 d. kartu su V. P. ir A. Z. važiavo į nusikaltimo vietą-kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., ir siekė padaryti plėšimą, tačiau pasibaigė automobilio degalai, todėl veika nebuvo baigta.
Iš kaltinimo V. V. pašalinti aplinkybes, jog jis 2004 m. gruodžio viduryje kartu su V. P. ir A. Z. atvažiavo į nusikaltimo vietą-kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., ir siekė padaryti plėšimą, tačiau veika nebuvo baigta, nes niekas neįsileido į butą.
Iš kaltinimo A. Z. pašalinti aplinkybes, jog jis 2004 m. gruodžio viduryje kartu su V. V. ir V. P. atvažiavo į nusikaltimo vietą-kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., ir siekė padaryti plėšimą, tačiau veika nebuvo baigta, nes niekas neįsileido į butą, kad 2004 m. gruodžio 14 d. kartu E. G. ir V. P. atvažiavo į nusikaltimo vietą-kiemą, esantį (duomenys neskelbtini) Šiaulių m., ir siekė padaryti plėšimą, tačiau veika nebuvo baigta, nes niekas neįsileido į butą, ir, kad 2004 m. gruodžio 14 d. kartu su E. G. ir V. P. važiavo į nusikaltimo vietą-kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., ir siekė padaryti plėšimą, tačiau pasibaigė automobilio degalai, todėl veika nebuvo baigta.
Pašalinti V. P., E. G., V. V. ir A. Z. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje.
Pripažinti E. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad atlygino dalį nusikaltimu padarytos žalos.
V. P. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 1 (vienerių) metų.
Į bausmės laiką įskaityti sulaikyme išbūtą laiką nuo 2005-01-17 iki 2005-01-19.
E. G., pritaikius LR BK 54 str.3 dalį, paskirtą laisvės atėmimo bausmę pakeisti į kitą bausmę - laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant jį 1 (vienerius) metus būti namuose nuo 23 val. iki 5 val., ir per 6 (šešis) mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 (šimtą) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Į bausmės laiką įskaityti sulaikyme išbūtą laiką nuo 2005-01-10 iki 2005-01-12.
V. V., pritaikius LR BK 54 str. 3 dalį, paskirtą laisvės atėmimo bausmę pakeisti į kitą bausmę - laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams, įpareigojant jį per 9 (devynis) mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 (šimtą) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
A. Z. pagal LR BK 180 str. 2 d. ir LR BK 302 str. 1 d. paskirtas bausmes subendrinti vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p. bausmių apėmimo būdu, ir galutinę subendrintą bausmę A. Z. paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl V. P., E. G., V. V. ir A. Z. 70 litų vertės turto konfiskavimo.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl 1630 litų turtinės žalos priteisimo solidariai iš V. P., E. G., V. V. ir A. Z. nukentėjusiajai J. S. ir J. S. ieškinį šioje dalyje atmesti.
Priteisti iš nuteistojo A. Z. nukentėjusiajai J. S. 70 (septyniasdešimt) litų turtinės žalos, padarytos D. S. asmens dokumentų pagrobimu, atlyginimo.
Panaikinti Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės 2005-06-20 nutarimu paskirtą laikiną A. G. nuosavybės teisės į transporto priemonę MITSUBISHI COLT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apribojimą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.