Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutarties, kuria nuteistajam R. S. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu pagal BK 129 str. 1 d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakciją) paskirtos ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nuosprendžiu sumažintos iki 7 (septynerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas sustabdytas. R. S. nutarta taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą, kol jis pasveiks arba pagerės jo psichikos būklė bei išnyks jo pavojingumas. Sveikatos priežiūros įstaiga įpareigota ne rečiau kaip kartą per 6 mėnesius teikti teismui pagal nuteistojo gyvenamąją vietą išvadą dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 8 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose. R. S. nuteistas už tai, kad 2007 m. spalio 20 d., apie 19 val., (duomenys neskelbtini) priklausančios lentpjūvės, asmeninio tarpusavio konflikto metu sudavė A. K. tiksliai nenustatytą kiekį smūgių, mažiausiai nuo vieno iš kurių, suduotų į galvą, A. K. griuvo ir galva atsitrenkė į kietą žemės paviršių. Nuo galvos sumušimo, pasireiškusio poodine kraujosruva kairiame žande, kraujosruva kairio žando pakaušio minkštuosiuose audiniuose, odos nubrozdinimu dešinėje ausyje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu (kliniškai 2,5 cm storio išlaja po kietuoju dangalu virš kairiojo pusrutulio), galvos smegenų sumušimu abiejose kaktinėse ir kairėje smilkininėje skiltyse, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu, abiejų plaučių uždegimu ir progresuojančiu kvėpavimo bei širdies veiklos nepakankamumu, A. K. 2007 m. spalio 27 d., 5 val., ligoninėje mirė. Tokiu būdu R. S. A. K. netiesiogine tyčia nužudė.

Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nuosprendžiu apygardos teismo nuosprendis buvo pakeistas, nuteistojo R. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, ir R. S. pagal BK 129 str. 1 d. paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki 7 metų ir 6 mėnesių. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis nepakeista. Pakeistas R. S. priimtas apkaltinamasis nuosprendis įsiteisėjo 2010 m. vasario 5 d.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo nuteistajam R. S. buvo palikta galioti kardomoji priemonė įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimas. 2010 m. vasario 10 d. teismui priėmus patvarkymą dėl įsitesėjusio nuosprendžio vykdymo (t. 2, b. l. 148), paaiškėjo, kad nuteistasis R. S. gydosi Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (t. 2, b. l. 153). 2010 m. birželio 3 d. teisme buvo gautas R. S. gynėjo prašymas taikyti nuteistajam priverčiamąsias medicinos priemones (t. 3, b. l. 2-5). Prašyme buvo nurodyta, kad pablogėjo R. S. sveikata, jis gydomas psichiatrijos ligoninėje, taip pat pateikta darbingumo lygio pažyma, neįgaliojo pažymėjimas, iš kurių matosi, kad R. S. pripažintas iš dalies darbingu ir nustatytas 40 procentų jo darbingumo lygis (t. 3, b. l. 18, 19). Atsakant į teismo raštą Rokiškio psichiatrijos ligoninės pažymoje, pasirašytoje šios ligoninės direktoriaus A. L. ir skyriaus vedėjo P. A. (t. 3, b. l. 33), buvo nurodyta, kad R. S. Rokiškio psichiatrijos ligoninėje gydomas nuo 2010 m. vasario 2 d. ir jam diagnozuotas pasikartojantis depresinis sutrikimas bei sunkios depresijos epizodas su psichozės simptomais. Toje pačioje ligoninės pažymoje nurodyta, kad R. S. reikalinga skirti teismo psichiatrijos ekspertizę ir kad šią ekspertizę gali atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Rokiškio teismo psichiatrijos skyriaus ekspertai. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 7 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 396 str. 2 d. 1 p., 402 str., buvo pradėtas procesas taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir nuteistajam paskirta teismo psichiatrijos ekspertizė, kurią atlikti pavesta Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Rokiškio teismo psichiatrijos komisijai. Ekspertams buvo pavesta atsakyti į klausimus, ar po nuosprendžiu paskirtos bausmės nuteistajam R. S. sutriko psichika ir ar dėl to jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Taip pat ar R. S. taikytina priverčiamoji medicinos priemonė, o jei taip, tai kokia (t. 3, b. l. 38-39).

Ambulatorinę pirminę teismo psichiatrijos ekspertizę R. S. atliko Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Rokiškio teismo psichiatrijos skyriaus ekspertų komisija, susidedanti iš ekspertų K. M., P. A. ir R. M.. 2010 m. rugpjūčio 17 d. ekspertizės akto Nr. 88TPK-48/2010 (t. 3, b. l. 46-48) išvadose nurodyta, kad nuteistajam R. S. po bausmės paskyrimo sutriko psichika (lėtinis psichikos sutrikimas, pasikartojantis depresinis sutrikimas, sunkus epizodas su psichozės simptomais (F33.3)) ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Nuteistajam R. S. reikalinga taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – priverstinį gydymą ambulatorinėmis sąlygomis pagal gyvenamąją vietą, kadangi R. S. dėl psichikos sutrikimų gydymo nevengia, pats kreipiasi pas gydytojus, vartoja vaistus ir šiuo metu nėra socialiai pavojingas.

Vilniaus apygardos teismo posėdyje (t. 3, b. l. 51-54) dalyvavęs vienas iš ekspertizę atlikusios ekspertų komisijos narių teismo psichiatras K. M. ekspertizės išvadas patvirtino. Teisme jis paaiškino, kad po nusikaltimo padarymo tikrai sutriko R. S. psichinė sveikata ir tai buvo diagnozuota jam gulint psichiatrijos ligoninėje. Nors nuteistasis padarė tyčinį nužudymą, tačiau jam nebuvo nustatyta šizofrenija, nustatytas sunkus besikartojantis depresinis epizodas ir R. S. gali būti pavojingas tik pats sau, o ne kitiems. Todėl jam ekspertų komisija rekomendavo taikyti ne stacionarinį, o ambulatorinį stebėjimą gyvenamosios vietos psichikos sveikatos centre. Ekspertas taip pat paaiškino, jog perspektyvų, kad R. S. pasveiks, nėra, nes jam nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas, tačiau neatmetė galimybės, kad ateityje nuteistojo darbingumas atsistatys ir jis galės dirbti. Išnagrinėjęs teismo psichiatrijos ekspertizės išvadas ir atsižvelgęs į eksperto paaiškinimus teismo posėdyje, teismas priėmė nutartį nuteistajam R. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą sustabdyti ir taikyti jam priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis nuteistojo gyvenamojoje vietoje, kol jis pasveiks arba pagerės jo psichikos būklė bei išnyks jo pavojingumas.

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad su teismo nutartimi nesutinka dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo (BK 98 str.) pritaikymo. BK 98 str. 1 d. yra išvardintos priverčiamosios medicinos priemonės, kurios gali būti taikomos asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Teismas konstatavo, kad R. S. po bausmės paskyrimo susirgo psichikos liga, dėl psichikos sutrikimo negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl jis negali būti nukreiptas paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimui. Pritaręs ekspertų išvadai, sprendimą taikyti R. S. ambulatorinį stebėjimą nuteistojo gyvenamojoje vietoje teismas motyvavo tuo, kad nusikaltimas buvo išprovokuotas paties nukentėjusiojo, nuteistasis padarydamas nusikaltimą nenaudojo jokių įrankių, dirbo, turi šeimą ir rūpinosi savo vaikais, be to, pablogėjus sveikatai, pats kreipdavosi į gydymo įstaigą. Įstatymas konkrečiai nenumato, už kokias veikas gali būti taikoma kuri nors konkreti priverčiamoji medicinos priemonė, tačiau yra nustatyti pagrindiniai kriterijai, į kuriuos taikant tas medicinos priemones atsižvelgiama. Šie kriterijai yra asmens psichikos sutrikimas ir jo sunkumas, padarytos pavojingos veikos pobūdis, taip pat pavojus, kurį tas asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ir sveikatai. Prokuroras skunde nurodo BK 98 str. 5 d., pagal kurios nuostatas asmeniui, kuris kėsinosi į žmogaus gyvybę ir sveikatą, dėl psichikos sutrikimo yra ypač pavojingas aplinkiniams ir turi būti stebimas bei gydomas specializuotame stacionare, taikomas stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis. Be to, prokuroro nuomone, teismas neatsižvelgė į kai kuriuos teismo psichiatrijos ekspertizės išvadų prieštaravimus. Šiose išvadose yra akivaizdus prieštaravimas tarp R. S. nustatyto lėtinio psichikos sutrikimo ir jam rekomenduotos priverčiamosios medicinos priemonės rūšies bei nustatyto nuteistojo socialinio pavojingumo. Tiriamojoje ekspertizės akto dalyje pažymėta, kad dėl psichikos būklės R. S. išlieka rizika nusižudyti, tačiau po to išvadose nurodoma, kad jis nėra socialiai pavojingas. R. S. rekomenduota taikyti priverčiamoji medicinos priemonė reiškia, kad R. S. psichikos būklė yra pagerėjusi, prognozuojama, kad ji nepablogės, todėl jam pakaks tik ambulatorinio stebėjimo. Dėl to kyla klausimas, ar nuteistasis jau gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, ar gali dalyvauti teismo posėdyje ir ar gali atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Kyla abejonių ir dėl R. S. nustatyto lėtinio psichikos sutrikimo, pasikartojančio depresinio sutrikimo diagnozės, nes ekspertizės akte nėra jokių duomenų apie tai, kad iki 2010 m. vasario 2 d. R. S. būtų sirgęs kokiu nors lėtiniu psichikos sutrikimu. 2003-2005 m. laikotarpiu jam buvo diagnozuota tik priklausomybė nuo alkoholio, žalingas alkoholio vartojimas ir adaptacijos sutrikimas. Į Rokiškio psichiatrijos ligoninę R. S., skųsdamasis psichikos sutrikimų simptomais, kreipėsi tik po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, todėl kyla pagrįstų įtarimų, kad nuteistasis siekia tik sudaryti psichikos sutrikimu sergančio asmens įvaizdį siekdamas tokiu būdu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šių prieštaravimų pašalinimui teismas turėjo paskirti pakartotinę, stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, tačiau tai nebuvo padaryta. Apeliaciniame skunde prokuroras prašo teismo nutartį pakeisti ir R. S. taikyti kitą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis, kol jis pasveiks arba pagerės jo psichikos būklė bei išnyks jo pavojingumas.

Teismo posėdyje prokuroras prašo Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą patenkinti iš dalies ir nuteistajam R. S. taikytą priverčiamąją medicinos priemonę panaikinti. Gynėjas prašo sprendimo dėl prokuroro apeliacinio skundo nepriimti ir dar papildomai tirti nuteistojo R. S. sveikatos būklę.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Teismo nutartis naikinama, o byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 str. 5 d. 2 p.).

Išnagrinėjusi bylą kolegija daro išvadą, kad pagal nuteistojo gynėjo prašymą pradėjęs priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą, teismas neišnaudojo visų galimybių nustatyti tikrąją R. S. psichikos būklę, o teismo išvada, kad nuteistasis dėl psichikos sutrikimo negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Todėl skundžiama teismo nutartis R. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą sustabdyti ir taikyti nuteistajam priverčiamąją medicinos priemonę yra neteisėta ir nepagrįsta.

Prokuroro apeliaciniame skunde suformuluotas tik prašymas pakeisti nuteistajam R. S. taikytą priverčiamąją medicinos priemonę, prašoma jam taikyti stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis. Tačiau tame pačiame skunde dėstomi ir argumentai dėl to, ar nuteistasis po nuosprendžio priėmimo ir bausmės paskyrimo negalėjo simuliuoti psichikos sutrikimo siekdamas išvengti paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo, nurodoma apie jau išdėstytus prieštaravimus teismo psichiatrijos ekspertizės išvadose, abejojama ir pačia išvada dėl R. S. diagnozuoto lėtinio psichikos sutrikimo, o taip pat dėl ekspertų rekomenduotos priverčiamosios medicinos priemonės adekvatumo R. S. padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiui bei nuteistojo socialiniam pavojingumui. Kolegijos nuomone, su daugeliu apeliacinio skundo argumentų galima sutikti, nes kai kurios lėtinio psichikos sutrikimo R. S. nustatymo ir priverčiamosios medicinos priemonės taikymo aplinkybės iš tikrųjų kelia abejonių. Tokią išvadą kolegija daro dėl keleto priežasčių.

BK 98 str. 1 d. numatytos priverčiamosios medicinos priemonės gali būti taikomos asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Šioje byloje teismas, remdamasis teismo psichiatrijos ekspertizės išvadomis, konstatavo, kad nuteistajam R. S. psichika sutriko jau po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ir po laisvės atėmimo bausmės paskyrimo. Nustačius, kad po bausmės paskyrimo nuteistajam sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas, vadovaujantis BPK 403 str. 1 d. 3 p., priėmė nutartį bausmės vykdymą sustabdyti ir taikyti priverčiamąją medicinos priemonę. BPK 406 str. 1 d. nurodyta, kad jeigu asmenį, kuriam po bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gydytojų komisija pripažįsta pasveikusiu, teismas BPK 405 str. nustatyta tvarka priima nutartį panaikinti taikytą priverčiamąją medicinos priemonę ir nusprendžia, ar pasiųsti asmenį toliau atlikti bausmę. Iš šios baudžiamosios bylos matosi, kad viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis jokių nusiskundimų dėl psichikos sutrikimų nebuvo nurodęs. Nustatyta, kad 1996 m. R. S. buvo teistas už vagystę, vėliau daug kartų baustas administracinėmis nuobaudomis už kelių eismo taisyklių ir kitokius ATPK pažeidimus. Jokių abejonių dėl jo psichikos būklės, pakaltinamumo, teisės vairuoti transporto priemones nebuvo kilę. Taip pat nustatyta, kad nuteistasis turi šeimą, dirbo, darbovietėse buvo gerai charakterizuojamas (t. 1, b. l. 123, 124-125, 145, t. 2, b. l. 75-77). Gavus pažymą apie tai, kad R. S. įrašytas į psichiatrinio kabineto įskaitą (diagnozė F 43.2.) (t. 1, b. l. 127), ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirta užduotis patikrinti R. S. psichikos būklę. Vilniaus I-os teismo psichiatrijos komisijos specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 137) buvo nurodyta, kad 2000 -2006 m. laikotarpiu R. S. epizodiškai lankėsi pas psichiatrą dėl priklausomybės nuo alkoholio ir adaptacijos sutrikimų. Tačiau išvadoje nurodyta, kad duomenų apie tai, jog R. S. sirgtų psichikos liga ar kaltinime nurodytu laiku būtų buvęs laikino psichikos sutrikimo būsenoje, nėra. Skirti jam teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga. Jau buvo nurodyta apie tai, kad psichikos sutrikimai R. S. buvo nustatyti tik po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Būdamas nesuimtas, nuteistasis pats atvyko į psichiatrijos ligoninę ir ten savo noru gydėsi. Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu R. S. buvo nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. už nužudymą. Nors jam paskirta bausmė artima sankcijos žemutinei ribai, tačiau laisvės atėmimas 7 metams ir 6 mėnesiams vis tiek yra griežta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė. Todėl ta aplinkybė, kad R. S. pats savo noru atsigulė į psichiatrijos ligoninę tik po nuosprendžio paskelbimo, iš tikrųjų leidžia suabejoti, ar tokiu būdu nuteistasis psichikos sutrikimų nebando simuliuoti taip mėgindamas išvengti paskirtos bausmės atklikimo. Iš dalies galima sutikti ir su prokuroro skundo argumentais dėl teismo psichiatrijos ekspertizės išvadų patikimumo bei šiose išvadose esančių prieštaravimų. Ekspertizės išvadose nurodyta, kad po bausmės paskyrimo R. S. sutriko psichika, jam nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas – pasikartojantis depresinis sutrikimas, sunkus epizodas su psichozės simptomais, ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Kyla pagrįsta abejonė, ar nurodytas lėtinis psichikos sutrikimas nuteistajam tikrai galėjo prasidėti tik po bausmės paskyrimo, nes iki tol duomenų apie tokius sutrikimus nebuvo. Be to, apie jokius lėtinius ir laikinus psichikos sutrikimus nebuvo nurodyta ir jau paminėtoje ankstesnėje eksperto psichiatro specialisto išvadoje. Kolegijos nuomone, tikrai kyla abejonių ir dėl ekspertizės išvadose rekomenduotos bei teismo paskirtos R. S. priverčiamosios medicinos priemonės adekvatumo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiui ir pavojingumo laipsniui, o taip pat paties nuteistojo asmenybės pavojingumui. Nužudymas, už kurį nuteistasis R. S., priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai, įrodyta, kad nuteistasis netiesiogine tyčia atėmė kitam žmogui gyvybę, tai sukėlė neatstatomas pasekmes ir padarė ypatingą žalą nužudytojo artimiesiems ir visuomenei. Įvertinus šias aplinkybes, ekspertizės išvada ir teismo sprendimas skirti nuteistajam pačią švelniausią priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, irgi kelia pagrįstų abejonių. Ekspertų ir teismo išvada, kad šiuo metu nuteistasis nėra socialiai pavojingas, o taip pat motyvai, kad nuteistasis nėra socialiai pavojingas, nes nevengia gydymo ir vartoja vaistus, kolegijos nuomone, yra nepakankamai įtikinantys. Abejonių, ar R. S. pagrįstai buvo nustatytas ekspertizės išvadose nurodytas psichikos sutrikimas ir ar jam taikyta tinkama priverčiamoji medicinos priemonė, kyla ne tik dėl prokuroro skunde nurodomų prieštaravimų pačiose ekspertizės išvadose, bet ir dėl teismo posėdyje apklausto eksperto teismo psichiatro paaiškinimų. Jau buvo nurodyta, kad teisme ekspertas paaiškino, jog perspektyvų, kad R. S. pasveiks, nėra, nes jam nustatytas psichikos sutrikimas yra lėtinis. Kita vertus, ekspertas neatmetė galimybės, kad ateityje nuteistasis galės dirbti. Taigi ekspertizės išvados ir eksperto paaiškinimai faktiškai reiškia, kad už nužudymą nuteisto asmens pasveikimo galimybė neprognozuojama, galimybė atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę faktiškai nukeliama neapibrėžtam laikui, tačiau tuo pat metu konstatuojama, kad nuteistasis nėra socialiai pavojingas, o ateityje netgi galės dirbti. Kolegijos nuomone, prokuroro skunde dėl to pagrįstai suabejota, ar esant tokioms aplinkybėms nuteistasis R. S. šiuo metu tikrai negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti.

Dėl jau aptartų bylos aplinkybių, siekiant pašalinti bet kokias abejones dėl R. S. nustatyto psichikos sutrikimo ir jo pobūdžio, o taip pat siekiant nustatyti dabartinę nuteistojo psichikos sveikatos būklę, teisėjų kolegija paskyrė nuteistajam R. S. naują (pakartotinę) komisijinę stacionarią teismo psichiatrijos ekspertizę ir jos atlikimą pavedė Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Respublikinio teismo psichiatrijos skyriaus ekspertų komisijai (t. 3, b. l. 84-89). Atliktos ekspertizės išvados iš dalies patvirtino šioje nutartyje jau išdėstytas abejones dėl tikrosios R. S. psichikos būklės, o taip pat paneigė būtinybę taikyti nuteistajam bet kokios rūšies priverčiamąsias medicinos priemones. Komisijinės teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 82 TPK-6/2011 (t. 3, b. l. 111-117) išvadose nurodyta, kad medicininės dokumentacijos duomenimis nuteistajam R. S. po 2009 m. lapkričio 2 d. priimto apkaltinamojo nuosprendžio ir bausmės paskyrimo buvo diagnozuotas pasikartojantis depresinis sutrikimas, sunkios depresijos epizodas su psichozės simptomais. Šio sutrikimo diagnozė patvirtinta 2010 m. rugpjūčio 17 d. ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės metu, įvertinta, kad jis įgavo lėtinę eigą ir konstatuota, kad dėl minėto sutrikimo jis negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Tačiau toliau ekspertizės išvadose nurodyta, kad šiuo metu R. S. lėtiniu psichikos sutrikimu neserga ir nėra laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, jam diagnozuojama adaptacijos sutrikimai su mišria nerimo ir depresijos reakcija bei emociškai nestabilaus tipo asmenybės akcentuacija, tendencingas elgesys, dėl kurių jis gali suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. R. S. dėl dabartinės psichikos būklės gali atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, jam nereikia taikyti priverčiamųjų medicinos priemonių.

Iš to paties ekspertizės akto tiriamosios dalies taip pat matosi, kad R. S. buvo konstatuotas manipuliuojantis elgesys, psichologiniame asmenybės tyrime išryškėjo, kad siekdamas savo tikslų tiriamasis gali elgtis manipuliatyviai. Tiriamojo išsakomos klausos haliucinacijos kelia abejonių ir vertinamos kritiškai. Šiuo metu R. S. diagnozuojama adaptacijos sutrikimai – mišri nerimo ir depresijos reakcija, emociškai nestabilaus tipo asmenybės akcentuacija, tendencingas elgesys. Apie tendencingą R. S. elgesį, kaip jau minėta, nurodoma ir ekspertizės išvadose, o ši aplinkybė faktiškai patvirtina prokuroro apeliacinio skundo argumentus, kad nuteistasis galimai pats siekia sudaryti psichikos sutrikimu sergančio asmens įvaizdį.

Įvertinusi šioje nutartyje jau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro tokias išvadas. Kolegija pripažįsta pagrįstais prokuroro apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad teismas neįvertino jau aptartų prieštaravimų ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 88 TPK-48/2010 išvadose, prieštaravimų tarp šių išvadų ir teisme dalyvavusio eksperto psichiatro paaiškinimų ir nutarė taikyti R. S. priverčiamąją medicinos priemonę nesant pakankamai duomenų apie tikrąją nuteistojo psichikos sveikatos būklę. Taip pat pagrįstais pripažįstami ir apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad R. S. taikyta pačios švelniausios rūšies priverčiamoji medicinos priemonė neatitinka nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka paskirtos ir atliktos komisijinės stacionarios teismo psichiatrijos ekspertizės išvadose nurodoma, kad pagal medicininės dokumentacijos duomenis ir ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės metu patvirtintą diagnozę, po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo R. S. negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Tačiau konstatuotas tendencingas tiriamojo elgesys leidžia pagrįstai manyti, kad vėliau nuteistasis, siekdamas išvengti jam paskirtos bausmės atlikimo, galėjo elgtis manipuliatyviai ir sąmoningai siekti sudaryti psichikos sutrikimu sergančio asmens įvaizdį. Bet kuriuo atveju naujos teismo psichiatrijos ekspertizės išvados aiškiai patvirtina, kad šiuo metu R. S. lėtiniu psichikos sutrikime neserga, nėra laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, gali suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Dėl dabartinės psichikos būklės R. S. gali atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir jokių priverčiamųjų medicinos priemonių jam taikyti nereikia. Tai reiškia, kad neįsiteisėjusi teismo nutartis, kuria R. S. paskirtos bausmės vykdymas sustabdytas ir nuteistajam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, yra neteisėta ir nepagrįsta.

Prokuroro apeliacinis skundas, kuriame prašoma R. S. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę pakeisti griežtesne, tenkinamas tik iš dalies. Remiantis naujos teismo psichiatrijos ekspertizės išvadomis, šiuo metu dėl sveikatos būklės R. S. gali atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, todėl teismo nutartį sustabdyti bausmės vykdymą ir taikyti priverčiamąją medicinos priemonę būtų pagrindas panaikinti ir priimti naują sprendimą (BPK 326 str. 5 d. 5 p.). Tačiau tokio sprendimo apeliacinės instancijos teismas priimti negali, nes pagal BPK 320 str. 4 d. nuostatas nuteistojo padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Todėl kolegija skundžiamą teismo nutartį naikina ir bylą perduoda iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Iš naujo nagrinėjant klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo ir R. S. paskirtos bausmės sustabdymo, pirmosios instancijos teismas turėtų dar kartą įvertinti šioje nutartyje jau aptartas aplinkybes, taip pat ir R. S. atliktos naujos komisijinės teismo psichiatrijos ekspertizės išvadas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo R. S. gynėjas žodžiu nurodė ir apie dar naujas aplinkybes, t. y. apie tai, kad jau po naujos teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimo R. S. vėl mėgino žudytis ir dar kartą pradėtas gydyti psichiatrijos ligoninėje. Gynėjo nuomone, ši aplinkybė galėtų turėti reikšmės vertinant teismo posėdyje paskelbtos ekspertizės išvadas. Prašymą papildomai aiškintis, ar R. S. psichikos būklė vėl nepablogėjo, kolegija atmetė dėl kelių priežasčių. Apie kokius nors R. S. bandymus žudytis ir apie jo naujus gydymusis psichiatrijos ligoninėje teismui jokie tai patvirtinantys duomenys nebuvo pateikti. Be to, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo netikėti ir jau aptartomis naujos teismo psichiatrijos ekspertizės išvadomis. Tačiau kolegija taip pat pažymi, kad bylą nagrinėjant iš naujo ir nuteistasis R. S., ir jo gynėjas naujus faktus apie nuteistojo psichikos būklę bei su tuo susijusius prašymus turi galimybę pateikti pirmosios instancijos teismui, kuris tuos prašymus ir galimai paaiškėsiančias naujas aplinkybes turės išnagrinėti ir įvertinti bendra BPK nustatyta tvarka.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.