- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-22
- Bylos Nr.
- 1A-692-519-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-75-2-00026-2010-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Zigmas Kavaliauskas
- Nuteistasis
- R. V.
- Advokatai
- Algirdas Zakrasas
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. V. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 1 d. ir nubausta 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda, ją sumokant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. V. nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad ji 2010 m. rugpjūčio 19 d., apie 14 val. 10 min., (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teisme, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), viešo teismo posėdžio metu, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-414-287/2010, kuriai pirmininkavo teisėja R. R., duodama paaiškinimus ir sakydama: „...tai tada dar prie to pačio norėčiau pasakyt, čia jau biški senesni laikai, kai dar buvom su P. nesakyt, kad draugė, gal pažįstama, kaip jie čionai teismuose vaikščiojo su „(duomenys neskelbtini)“ ir visa kita, tai jis man yra pasakęs, nežinau ar jis gyrėsi, ar jis kaip: čia (duomenys neskelbtini) teismas tai, nu kaip pasakyt, nuėjai V. padavei, padėjai 50 tūkstančių ir žinok, kad jau byla laimėta...“, taip paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekinusią ir pažeminusią (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo pirmininkę R. V., galinčią pakirsti pasitikėjimą ja.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistoji R. V. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendį ir jos atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Mano, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas padarius baudžiamojo proceso kodekso normų bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau –Konvencija) 6 str. 1 d., 14 str. pažeidimus. Nurodo, kad (duomenys neskelbtini) rajono teismo pirmininkė R. V. nėra nepilnametė, nėra žinomi jokie R. V. fiziniai ar psichiniai trūkumai, o ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik todėl, jog R. V. yra (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo pirmininkė, todėl pagal BK 407, 408 ir 409 str. ji buvo diskriminuota dėl R. V. padėties ir pirmosios instancijos teismas leidęs tokią diskriminaciją, buvo neteisingas, priklausomas ir šališkas. Apeliantės nuomone, buvo pažeistos jos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, nes ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu buvo pateikusi prašymą kviesti liudytojais eilę asmenų, tačiau jos nurodyti asmenys nebuvo apklausti, taip pažeidžiant Konvencijos 6 str. 1 d., 6 str. 3 d. b, c, d. p.
Skunde nurodo, kad nusikaltimo nepadarė, pakartojo tik kito asmens, R. P. pasisakymą, be to, kad R. P. tai sakė, buvo pasakiusi kitiems asmenims, patvirtinusiems, jog ji pasakojo apie tokius R. P. pasisakymus. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 str. 9 d. įtvirtina asmenų, dalyvaujančių teismo procese, imunitetą atsakomybei dėl tikrovės neatitinkančios informacijos, žeminančios asmens garbę ir orumą, paskleidimo teismo posėdžio metu, kad proceso dalyviai neatsako apskritai ir šios taisyklės galiojimas neribojamas tik civilinės atsakomybės prasme. Kadangi R. P. pasisakymą pakartojo (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teisme posėdžio metu nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-414-287/2010, todėl mano, kad jos atžvilgiu taikytinas CK 2.24 str. 9 d. (apeliaciniame skunde nurodyta CPK 2.24 str. 9 d.) įtvirtintas imunitetas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios R. V. gynėjas advokatas A. Zakrasas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Apskųstų pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Siekdamas tinkamai parinkti reikiamą sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšį (Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 str.), apeliacinės instancijos teismas turi nustatytus įstatymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, nuosprendžio (nutarties) trūkumus teisingai ir tiksliai teisiškai įvertinti.
BK 154 str. 1 d. ir BK 232 str. įtvirtina šmeižimo bei nepagarbos teismui nusikalstamas veikas. Analizuojant šių veikų sudėčių požymius, jų dispozicijų skirtumus, matyti, kad tai yra bendroji ir specialioji norma. Esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai, taikytina specialioji norma.
Susipažinus su baudžiamąja byla, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusioji R. V. laikytina specialiuoju subjektu, turinčiu teisėjo teisinį statusą (teisėjas, teismo pirmininkas, teisingumą vykdantis teisinės sistemos atstovas). Pirmosios instancijos teismas pripažino R. V. kalta ir nuteisė pagal BK 154 str. 1 d. Atsižvelgtina, kad nukentėjusioji R. V. kreipėsi į teisėsaugos instituciją dėl R. V. padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 154 str. 1 d., atliktas ikiteisminis tyrimas, išnagrinėta baudžiamoji byla. Nusikalstamos veikos kvalifikacijos niekas neginčija. Apeliacinį skundą pateikė tik nuteistoji R. V., todėl išnagrinėjus apeliacinį skundą, jos padėtis negali būti sunkinama (non reformato in peius principas). Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, R. V. nusikalstamą veiką kvalifikavęs pagal BK 154 str. 1 d., t. y. bendrąją normą, išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų, todėl teisėjų kolegija, vadovaujantis BPK 320 str. 3 d., patikrino bylą skundžiamoje dalyje, neviršydama apeliacinio skundo ribų.
Dėl baudžiamojo proceso kodekso normų bei Konvencijos pažeidimų
Konvencijos 6 str. 1 d. įtvirtinta, kad nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas ar jam pareikštą baudžiamąjį kaltinimą, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Teismo sprendimas turi būti paskelbtas viešai, tačiau spaudai ir publikai gali būti neleidžiama dalyvauti per visą teisminį nagrinėjimą ar jo dalį tiek, kiek to reikalauja visuomenės moralės, viešosios tvarkos ar valstybės saugumo interesai demokratinėje visuomenėje arba nepilnamečių ar bylos šalių privataus gyvenimo interesai, ar tada, kai, teismo nuomone, būtina dėl ypatingų aplinkybių, dėl kurių viešumas pažeistų teisingumo interesus.
Konvencijos 14 str. nustatyta, kad naudojimasis šios Konvencijos pripažintomis teisėmis ir laisvėmis turi būti garantuojamas be jokios diskriminacijos dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ir kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokio statuso.
BK 154 str. 3 d. numatyta, kad už šiame straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Nusikalstama veika, numatyta BK 154 str., priskiriama veikoms, dėl kurių bylos procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka, t. y. šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus BPK 409 str. numatytus atvejus (BPK 407 str.). Pagal BPK 409 str. 1 d., jeigu šio Kodekso 407 str. nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, dėl šių veikų privalo pradėti baudžiamąjį procesą. Pagal šią įstatymo nuostatą prokuroras privalo pradėti ikiteisminį tyrimą esant bent vienai iš dviejų įstatyme nurodytų aplinkybių, t. y. 1) jeigu veika turėjo visuomeninę reikšmę arba 2) jeigu žala padaryta asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų (BPK 167 str. 1, 2 d.). Baudžiamojo proceso kodekse konkrečiai nenustatyta, kokia forma turi būti išreikštas prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad sprendimas turi būti motyvuotas, pagrindžiantis bent vienos BPK 409 str. 1 d. nurodytos aplinkybės buvimą, paprastai yra priimamas nutarimas (BPK 30 str.). BPK 409 str. 1 d. vartojama formuluotė „nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę“ sietina ne su kuriuo nors vienu nusikalstamos veikos požymiu ar keliais iš jų, bet su įvairiais nusikalstamos veikos požymiais ir įvairiomis jos padarymo aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos nutartis 2009 m. kovo 10 d., byloje Nr. 2K–107/2009)
Konstitucinė teismų, teisėjų priedermė – vykdyti teisingumą, lemia atitinkamą teisėjo teisinį statusą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad teisėjas pagal jo atliekamas pareigas negali būti priskirtas prie valstybės tarnautojų, nes teisminė valdžia sudaroma ne politiniu, bet profesiniu pagrindu. Todėl teismų praktiką formuoja tik patys teismai, taikydami teisės normas (Konstitucinis Teismas 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai). Teisėjų pareigybė yra išskiriama iš valstybės politikų, tarnautojų ir Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme bei kituose teisės aktuose. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinto teismų, teisėjų nepriklausomumo vykdant teisingumą, teisinio saugumo principų kyla ir teismų, teisėjų apsaugos nuo bet kokio neteisėto poveikio ar įtakos imperatyvas. Todėl valstybė turi pareigą efektyviai saugoti teismus, teisėjus nuo neteisėto poveikio ar įtakos, užtikrinti jų pasitikėjimą savo valstybe (kurios teisminę valstybės valdžią jie vykdo) ir teise (kuria remdamiesi įgyvendina savo priedermę). Viena iš teismų, teisėjų nepriklausomumo garantijų yra jų garbės, orumo apsauga baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis nuo nepagarbos, pažeminimo. Minėtą valstybės pareigą saugoti teismus, teisėjus nuo neteisėto poveikio ar įtakos privalo įgyvendinti ir patys teismai vykdydami teisingumą ir tinkamai taikydami įstatymus.
Nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji R. V. kreipėsi (8 b. l.) į (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės prokuratūrą nurodydama, kad 2010 m. rugpjūčio 19 d., apie 14 val. 10 min., (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teisme viešo teismo posėdžio metu, nagrinėjant civilinę bylą, R. V. duodama paaiškinimus, ją apšmeižė, pažemino, bei prašė iškelti baudžiamąją bylą pagal BK 154 str. 1 d. Prokuroras įvertinęs, kad tokia veika turi visuomeninę reikšmę (nukentėjusiosios – teisėjos, teismo pirmininkės, kaip teisinės sistemos atstovės pažeminimą), motyvuotu reikalavimu ikiteisminį tyrimą pradėjo ir vėliau tęsė bendra baudžiamojo proceso tvarka (ne privataus kaltinimo) dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 1 d., baigus su kaltinamuoju aktu bylą perdavė teismui. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad nusikalstama veika buvo sukėlusi atgarsį visuomenėje, t. y. „(duomenys neskelbtini)“ korespondentė N. P. 2010 m. rugsėjo 3 d. parašė elektroninį laišką R. V.. O taip pat 2011 m. gegužės 3 d. Radviliškio rajono apylinkės teisme teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji parodė, kad „P. parašė apygardos teismo pirmininkui“, be to, „grasino, kad paviešins“ spaudoje, „nes teismo pirmininkė nieko nedaro“ (95-96 b. l.), nors tokių duomenų baudžiamojoje byloje nėra. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pradėti ir tęsti baudžiamąjį procesą dėl veikos, numatytos BK 154 str. 1 d., prokuroras teisinį pagrindą turėjo, o apeliantė nebuvo diskriminuojama dėl nukentėjusiosios padėties.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepažeistos baudžiamojo proceso kodekso bei Konvencijos nuostatos, šią baudžiamąją bylą išnagrinėjo nepriklausomas ir nešališkas teismas.
Dėl teisės į teisingą teismą
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pažeistos Konvencijos 6 str. 1 d., 6 str. 3 d. b, c, d. p. nuostatos.
Žemesnės instancijos teismas
Konvencijos 6 str. 1 d. nuostatos, susijusios su nepriklausomo ir bešališko teismo viešu ir teisingu bylos išnagrinėjimu per įmanomai trumpiausią laiką, tačiau apeliaciniame skunde nenurodyti jokie argumentai, kuriais būtų motyvuotai grindžiamas šis Konvencijos pažeidimas.
Konvencijos 6 str. 3 d. c p. numato asmeniui, kaltinamam nusikaltimo padarymu garantiją gintis pačiam arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jeigu jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Kolegijos nuomone, nurodyto Konvencijos reikalavimo pažeidimo nebuvo, nes ikiteisminio tyrimo metu apeliantė gynėjo atsisakė (23 b. l.), pirmosios instancijos teisme ją atstovavo gynėjas A. Zakrasas, o duomenų dėl gynėjo netinkamo atstovavimo R. V. interesus, nėra.
Nenustatytas Konvencijos 6 str. 3 d. b p. pažeidimas, nes R. V. viso baudžiamojo proceso metu prašymo papildomai suteikti laiko bei galimybių pasiruošti gynybai nepateikė.
Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas dėl Konvencijos 6 str. 3 d. d p. pažeidimo, nes iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą, R. V. buvo suteikta teisė teikti prašymus, papildymus. Ikiteisminio tyrimo metu prašymas apklausti liudytojus nepateiktas, o prašymas dėl akistatos su R. P. buvo tenkintas, ji atlikta (27 b. l.). Argumentas, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo apklausti liudytojais jos nurodyti asmenys, nepagrįstas, nes R. P. buvo apklaustas liudytoju, o kitų prašytų iškviesti liudyti teisme liudytojų (N. P. (97 b. l.), Jankausko, G. P. (104 b. l.)) apklausimo klausimas teisme buvo išspręstas motyvuotai ir pagrįstai jį atmetant, pripažinus jų parodymus neturinčiais reikšmės apeliantės veiksmų teisingam vertinimui. Tai, kad teismas motyvuotai išsprendė pateiktą prašymą ir laikė nebūtinu R. V. prašomų liudytojų iškvietimą, nepažeidžia apeliantės teisių bei Konvencijoje įtvirtintų garantijų (BPK 241 str. 2 d.).
Dėl kaltės
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. įtvirtinta saviraiškos laisvė ir laisvė reikšti įsitikinimus, skelbti informaciją, o Konstitucijos 28 str. nurodyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.
Konvencijos 10 str. gina asmens teisę laisvai laikytis savo nuomonės, skleisti informaciją bei idėjas, tačiau gyvendinant šias teises neturi būti pažeistos kito žmogaus teisės.
Konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir paskleidusį nevisiškai tikslią informaciją, tačiau tai padariusį sąžiningai, nepiktnaudžiaujant šia teise, bei asmenį, kuris, įgyvendindamas teisę reikšti savo nuomonę, pavartojo tam tikro laipsnio faktų perdėjimą – hiperbolizavimą (Europos žmogaus teisių teismo 1976 m. gruodžio 7 d. ir 1986 m. liepos 8 d. sprendimai bylose Handyside prieš J. K. ir Lingens prieš Austriją), neperžengdamas Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės įgyvendinimo ribų. Sprendžiant konfliktą, kilusį tarp teisės į garbės bei orumo gynimą ir teisės skleisti informaciją, būtina vadovautis proporcingumo ir šių teisių pusiausvyros principais. Teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir tikrovę atitinkančią informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį.
Pagal BK 154 straipsnyje numatyto nusikaltimo dispoziciją, šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Būtini veikos objektyvieji požymiai yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, atribotina informacija nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Atsakomybė pagal BK 154 str. atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo veikia tiesiogine tyčia, t. y. subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir sąmoningai tai daro.
Baudžiamasis įstatymas už nepagarbą teismui numato atsakomybę bei įtvirtinta absoliutų draudimą reikšti nepagarbą teismui ar teisėjui dėl jų veiklos vykdant teisingumą. Šių baudžiamojo įstatymo nuostatų paskirtis – saugoti teismų ir teisėjų garbę, orumą, ginti juos nuo viešo pažeminimo, niekinimo dėl jų veiklos vykdant teisingumą, taip pat saugoti ir apskritai visą teisingumo sistemą nuo jos diskreditavimo.
Lietuvos visuomenės savimonėje R. V. išsakyti teiginiai „...tai tada dar prie to pačio norėčiau pasakyt, čia jau biški senesni laikai, kai dar buvom su P. nesakyt, kad draugė, gal pažįstama, kaip jie čionai teismuose vaikščiojo su „(duomenys neskelbtini)“ ir visa kita, tai jis man yra pasakęs, nežinau ar jis gyrėsi, ar jis kaip: čia (duomenys neskelbtini) teismas tai, nu kaip pasakyt, nuėjai V. padavei, padėjai 50 tūkstančių ir žinok, kad jau byla laimėta...“ suprantami tik neigiama prasme, todėl visuomenėje apie žmogų, apie kurį yra paskleisti tokio pobūdžio duomenys, neabejotinai suformuoja neigiamą nuomonę.
Vertinant teiginius viso išsakyto kontekste, jie pateikti kaip informacija apie R. V. neteisėtus veiksmus, nepriimtiną, smerktiną visuomenėje elgesį. Teismo manymu, tai akivaizdžiai skatina neigiamą visuomenės požiūrį į R. V., perša įspūdį, kad ji kaip teisėja, teismo pirmininkė pažeidžia visuomenėje priimtinas moralės normas. Tokia informacija, atsižvelgiantį į nukentėjusiosios užimamas pareigas, atsakingumą, tai žemina, kenkia ne tik žmogaus reputacijai, žeidžia jo garbę ir orumą, o taip pat tuo pačiu menkinamas teisinės sistemos įvaizdis, parodoma nepagarba teismui.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarime Nr. 1 pateiktą išaiškinimą, garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo orumą.
Pagal Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo (toliau VIĮ) galiojančios redakcijos (2006–09–01 įstatymas Nr. X–752) 2 straipsnio 69 dalį žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Pakartotai informacijai taikomi tie patys tikrų faktų egzistavimo ir įrodomumo kriterijai. Vertinant paskleistą informaciją atsižvelgtina į vietą, kurioje ji pateikta, pateikimo pobūdį, kontekstą.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, sprendžia, kad R. V. teiginyje „čia (duomenys neskelbtini) teismas tai, nu kaip pasakyt, nuėjai V. padavei, padėjai 50 tūkstančių ir žinok, kad jau byla laimėta...“ yra konstatuojamojo pobūdžio informacija, teigiama buvus įvykius, kuriuose dalyvavo R. V., šias žinias apie nukentėjusiąją egzistavimą tikrovėje (teisingumą) galima patikrinti (įrodyti, arba paneigti).
Tiek iš baudžiamosios bylos medžiagos, tiek iš apeliacinio skundo, matyti, kad R. V. neneigia pasakiusi R. V. atžvilgiu teiginiusuž kuriuos yra pripažinta kalta ir nuteista pirmosios instancijos teismo. Nuteistoji nepateikė duomenų patvirtinančių viešai išsakytų teiginių tikrumą. Nėra byloje duomenų, jog buvo pakartoti R. P. sakyti žodžiai, kai pats R. P. tai neigia, nes pokalbio tarp R. P. ir R. V. niekas negirdėjo ir nepatvirtino, pats R. P. charakterizuojamas kaip asmuo mėgstantis pasigirti, paskleisti ką nors, kartais jumoro forma (96 b. l.), o ir pati R. V. abejoja R. P. žodžių tikrumu „ar tai gyrėsi, ar sakė tiesą“.
Atkreiptinas dėmesys į pasirinktą R. V. išsakyto teiginio vietą – viešas teismo posėdis. Teismo proceso viešumas sudaro sąlygas visuomenei sekti procesą jį stebint arba žiniasklaidai apie jį informuojant visuomenę. Vadinasi, viešuose teismo posėdžiuose išsakytų teiginių (informacijos, duomenų) turinys tampa žinomas ne tik bylos proceso šalims, bet ir kitiems tretiesiems smenims. R. V. teiginys pateiktas viešo teismo posėdžio metu girdint aplinkiniams, t. y. buvo prieinamas plačiam trečiųjų asmenų ratui (salėje buvo adv. P., atsakovės J., V., teisėja R. R. ir dar kitų pašalinių žmonių, stebinčių procesą), ko pasekoje informacija paskleista dar platesniam asmenų ratui. Asmenys girdėjo žodžius, kuriais buvo siekiama parodyti nepagarbą ir nepasitikėjimą teisingumą vykdžiusiam ir civilinę bylą nagrinėjančiam teismui, kurio pirmininkė nukentėjusioji R. V., todėl laikytina, kad nukentėjusioji buvo viešai apšmeižta, akivaizdžiai parodyta nepagarba teismui (BK 232 str.). Pastebėtina, kad nukentėjusioji apie R. V. tikrovės neatitinkančius teiginius jos atžvilgiu sužinojo iš kitų, trečiųjų asmenų (N. P., R. R., (duomenys neskelbtini) apygardos teismo pirmininko).
Nuteistoji R. V. žinojo, kad nukentėjusioji R. V., (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo pirmininkė, todėl ji yra viešas asmuo, visuomenė domisi informacija ne tik apie jos asmenį, bet ir jos profesinę veiklą, ją vertina, todėl neigiami duomenys apie ją gali suponuoti neigiamą viešąją nuomonę apie pačią nukentėjusiąją, pakenkti jos geram vardui (garbei) (VIĮ 2 str. 60 d.). Informacijos skleidimas apie viešą asmenį negali būti pateisinamas, jeigu jis melu pažeidžia asmens garbę ir orumą. Išsakyti teiginiai susiję su nukentėjusiosios darbine, profesine, valstybine ir visuomenine veikla. Pabrėžtina, kad teisėjų pareiga saugoti savo profesijos garbę ir prestižą, saugoti teismų ir teisėjų garbę, orumą, ginti juos nuo viešo pažeminimo, niekinimo dėl jų veiklos vykdant teisingumą, taip pat saugoti ir apskritai visą teisingumo sistemą nuo jos diskreditavimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, asmens kaltės forma nustatoma remiantis ne tik jo parodymais, tačiau įvertinus juos kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs teiginio turinį, atsižvelgęs į kitas reikšmingas aplinkybes, nustatė, kad nuteistosios išsakyti teiginiai motyvuoti sąmoningo ketinimo pakenkti R. V., skleisti tikrovės neatitinkančią informaciją apie R. V., veikiant tiesiogine tyčia ir turint tikslą parodyti nepasitikėjimą ne tik R. V., bet ir Pakruojo rajono apylinkės teismu. Konstatuotina, kad R. V. skleisdama tikrovės neatitinkančią informaciją suvokė, kad jos atliekami veiksmai yra vieši, kad tretieji asmenys ją turi priimti kaip tiesą, faktą. Tikslu parodyti nepasitikėjimą (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismu, R. V., neturėdama jokių tikrumą patvirtinančių faktų, viešoje vietoje apšmeižė R. V. nebūtais dalykais, pažeidė jos garbę ir orumą kaip asmens, teisėjos, teismo pirmininkės, teisingumą vykdančio asmens, sumenkino jos autoritetą.
Surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetas patvirtina, kad nusikaltimo sudėtis, esanti kaltinamosios R. V. veikoje pagal BK 154 str. 1 d., visiškai įrodyta. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi CD diske esančiu garso įrašu, N. P. elektroniniu laišku, liudytojų, nukentėjusiosios ir pačios nuteistosios parodymais.
Dėl CK 2.24 straipsnio 9 dalies taikymo
CK 2.24 str. numato asmens garbės ir orumo gynimą. Šio straipsnio 9 d. įtvirtina, kad „šio straipsnio taisyklės netaikomos teismo proceso dalyviams, kurie už teismo posėdžio metu pasakytas kalbas bei teismo dokumentuose paskelbtus duomenis neatsako”. Nagrinėdamas klausimą dėl ginčo teiginių atitikimo tikrovei, teismas rėmiasi CK 2.24 straipsnyje 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai bei nurodo, kad nuteistoji turėjo pareigą įrodyti, jog paskleisti duomenys atitinka tikrovę. Šis klausimas sprendžiamas remiantis nagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-414-287/2010, o taip pat šios baudžiamosios bylos medžiaga.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą civilinės bylos Nr. 2-414-287/2010 medžiagą, 2010 m. rugpjūčio 19 d. teismo posėdžių protokolą, sprendžia, kad apeliantės argumentas, jog ji (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teisme posėdžio metu nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-414-287/2010 pakartojo R. P. pasakytus žodžius apie nukentėjusiąją R. V., atmestinas, nes R. V. teiginiai civilinėje byloje nesusiję su civilinės bylos nagrinėjimo pagrindu bei dalyku, išsakyti tik dėl to, kad, kaip nurodo pati apeliantė, negalima pasitikėti (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismu (26 b. l.). Juo labiau, kad nukentėjusioji R. V. nebuvo šioje civilinėje byloje nei teisėja nagrinėjanti civilinę bylą, nei proceso šalis. Be to, šios CK nuostatos taikymas nereiškia teismo proceso dalyvių teisės teismo posėdyje įžeidinėti vienas kitą ar teismą, o juo labiau viešo asmens, kurio teismo posėdyje nėra. Pažymėtina, kad CK 2.24 str. 9 d. įtvirtintas imunitetas tik civilinei asmens atsakomybei už asmens garbės ir orumo pažeidimą. Tais atvejais, kai teismo proceso dalyvio veiksmai, vertinant jų objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymius, atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos atitinkamos nusikalstamos veikos požymius, minimas absoliutus imunitetas netaikomas. Todėl R. V. atžvilgiu netaikytinas CK 2.24 str. 9 d. įtvirtintas imunitetas dėl tikrovės neatitinkančios informacijos, žeminančios asmens garbę ir orumą paskleidimo.
Remiantis išdėstytu kolegija pažymi, kad Radviliškio rajono apylinkės teismas, remdamasis objektyviu vidiniu įsitikinimu ir įstatymu, ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, ir atsižvelgęs į konkrečios bylos specifiką, padarė teisingas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai taikė teisės normas, jas aiškino, todėl naikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 20 d. nuosprendžio nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
atmesti nuteistosios R. V. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendžio.