Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Boleslovas Kalainis Baudžiamoji byla Nr.1A-758-316/2013

Teisėja Rima Volikienė Teisminio proceso Nr. 1-81-1-00946-2012-5

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. spalio 7 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Boleslovo Kalainio, teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. N. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo G. N. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 180 str. 2 d., ir nubaustas laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 str., į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikotarpis nuo 2012-12-02 iki 2013-05-24. Bausmės atlikimo pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2013-05-24. Iki nuosprendžio įsiteisėjimo G. N. skirta kardomoji priemonė – suėmimas palikta nepakeista.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. N. nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2012 m. gruodžio 1 d., apie 23 val. 45 min, Radviliškio rajone, (duomenys neskelbtini), atkabinęs laukujų durų kablį, įsibrovė į patalpą – E. D. priklausantį gyvenamąjį namą, namo prieangyje, panaudodamas nukentėjusiojo E. D. atžvilgiu fizinį smurtą, pasireiškusį tuo, kad nukentėjusiajam E. D. rankos kumščiu sudavė vieną smūgį į veidą, abiejomis rankomis pastūmė, liepė atiduoti alų ir pinigus, pagrasino sakydamas: „Nenorėk, kad išsitraukčiau“, iš E. D. namo pagrobė svetimą, E. D. priklausantį turtą: pinigus – 20 Lt, 7 litrus naminio vyno, bendros 20 Lt vertės, cigarečių pakelį „Fest“, 5 Lt vertės, tuo nukentėjusiajam E. D. padarė 45 Lt litų turtinę žalą.

Teismo posėdyje nuteistasis G. N. ir jo gynėjas advokatas Z. Lipnevičius prašo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė G. Mačiulienė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Turto pagrobimas vagystės būdu nuo plėšimo skiriasi tuo, kad kaltininkas, įgyvendindamas savo nusikalstamą sumanymą, nenaudoja prieš nukentėjusįjį nei fizinio, nei psichinio smurto, nei galimybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui priešintis. Tais atvejais, kai kaltininkas turtui pagrobti panaudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, jo veiksmai kvalifikuojami kaip plėšimas. Kaip plėšimas kvalifikuojami ir veiksmai, kai svetimas turtas pagrobiamas grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą ar kitaip atimant galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis. Grasinimas gali būti išreiškiamas žodžiais ar veiksmais, taip pat be grasinančių žodžių ar veiksmų, pasinaudojant ar sukuriant situaciją, kuri yra bauginanti, kelianti nerimą ar saugumo trūkumą nukentėjusiajam. Situacijos grėsmingumas suvokiamas įvertinus užpuoliko pranašumą, nusikaltimo įrankių, suteikiančių ar sudarančių tokio pranašumo įspūdį, turėjimas, užpuolimo netikėtumas bei grasinimui ir (ar) smurto panaudojimui palankios aplinkybės. Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir pagrįstai G. N. pripažino kaltu įsibrovus į patalpą, panaudojus fizinį smurtą bei grasinimus ir pagrobus svetimą turtą. Nors nuteistasis G. N. neigia naudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, jo kaltę patvirtina byloje surinkti ir teismo ištirti bei nuosprendyje aptarti įrodymai. Apylinkės teismas pagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė nukentėjusiojo E. D. parodymais, liudytojų N. D., V. B. parodymais, teisiamojo posėdžio metu ištirtais rašytiniais įrodymais – apžiūros protokolu, daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolu, asmens parodymo atpažinti protokolu, daiktų apžiūros protokolu. Nukentėjusysis E. D. nuo pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu bei apklausiamas teisme tvirtino, kad į vidų įėjęs vyriškis trenkė jam, įstūmė į virtuvę ir pareikalavo alaus, liepė rodyti šaldytuvą, reikalavo vyno, pinigų, cigarečių, grasino jam, užtempė antklodę ant jo bendradarbio V. B. ir liepė gulėti, išeidamas sumetė jo ir žmonos telefonus į krosnį (II t., 53–55 b. l.). Nukentėjusiojo nurodytas įvykio aplinkybes patvirtino liudytoja N. D., kuri nuosekliai ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme teigė, kad įvykio naktį vyrui nuėjus pažiūrėti, kas beldžia į duris, ji išgirdo bildesį ir pamatė, kaip vyrą už pakarpos įvedė kaltinamasis, kuris pareikalavo alaus, jai pasakė sėdėti ir nelįsti iš kito kambario, liudytoja girdėjo, kaip G. N. liepė atnešti vyno, paskui – pinigų, kaip V. B. sakė: „Miegok, nenorėk, kad išsitraukčiau“. Išeidamas liepė sėdėti tyliai ir ramiai. Liudytoja patvirtino, kad vyrui buvo paraudęs skruostas, nurodė, kad į ekspertizę nesikreipė, nes tai kainuoja (II t., 55, 56 b. l.). Liudytojas V. B., įvykio naktį nakvojęs pas nukentėjusįjį, parodė girdėjęs triukšmą, girdėjęs, kaip įsibrovėlis reikalavo parodyti šaldytuvą, duoti naminio vyno, pinigų, cigarečių pakelį. Liudytojui nuteistasis užmetė antklodę ant galvos ir pasakė, kad bus blogai, jeigu kelsis (II t., 57, 58 b. l.).

Nukentėjusysis E. D., liudytojai N. D., V. B. nuosekliai, vienodai aiškino įvykio aplinkybes, todėl teismui netikėti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais nebuvo jokio pagrindo. Teismas G. N. kaltės klausimą dėl E. D. atžvilgiu padaryto plėšimo sprendė remdamasis aptartų įrodymų visuma, kuri ir leido padaryti teisingą išvadą, jog jis 2012 m. gruodžio 1 d., panaudodamas fizinį smurtą bei grasindamas nukentėjusiajam, apiplėšė E. D.. Nuteistojo versija, kad jis nenaudojo jokio fizinio smurto ir tik įvykdė vagystę, teisingai įvertinta kaip prieštaraujanti teisme nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Pagal BK 180 straipsnio 2 dalį plėšimas kvalifikuojamas tada, kai jis padaromas įsibrovus į patalpą arba panaudojus nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą. Šią veiką kvalifikuojančios aplinkybės yra įrodinėjimo dalykas. Įsibrovimu suprantamas atviras ar slaptas neteisėtas, neleistinas patekimas į gyvenamąją patalpą.

G. N. nuo pirmos jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu ginčijo įsibrovimo į E. D. gyvenamąjį namą faktą, tvirtindamas, kad įvykio naktį pas D. ėjo nusipirkti vyno, alaus, cigarečių, nukentėjusysis pats jam atidarė duris. Jo nurodomas aplinkybes bylos teisminio nagrinėjimo metu patvirtino liudytojas O. M. (II t., 59 b. l.), parodęs, kad ikiteisminio tyrimo metu jo niekas neklausė, kaip atsidarė durys, todėl apie šias aplinkybes jis ir neaiškinęs. Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas, apklaustas kaip įtariamasis, aiškino, kad girdėjo, kaip nuteistasis beldė į duris, bet nematė, kaip jos atsidarė, nes buvo tamsu (I t., 83, 84 b. l.). Liudytojo parodymai prieštaringi, liudytojas teisme patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašyta teisingai (II t., 59 b. l.). Nukentėjusiojo žmona liudytoja N. D. apklausiama teigė nemačiusi, kaip nuteistasis pateko į namą, liudytojas V. B. taip pat negalėjo nurodyti G. N. patekimo į namą aplinkybių, jis teigė girdėjęs garsų beldimą. Nukentėjusysis apklausiamas teisme parodė, kad išgirdusi beldimą žmona jį pažadino, ir jis nuėjo pažiūrėti, kas atėjo. Einant į prieangį beldimas nenustojo ir atšoko kablys (II t., 53, 54 b. l.). Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2013 m. kovo 5 d. nukentėjusysis parodė, kad 2012-12-01 jie su žmona išgirdę beldimą į duris, išėjęs į prieangį jis pamatė užsimaskavusį asmenį. Jis pradaręs duris paklausė, ko šis nori, pastarasis jį už krūtinės stūmė į vidų, rankos kumščiu smogė į veido kairės pusės skruostą (I t. 22, 23 b. l.). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis patvirtino aplinkybę, kad nuteistasis stūmė jį į prieangį ir trenkė (II t., 53, 54 b. l.).

Teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog, nustatydami nusikalstamo sumanymo turinį, teismai neturi apsiriboti pirmine jo forma, tačiau privalo aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu. Apylinkės teismas pripažino, jog kaltinamasis į E. D. priklausančią patalpą pateko siekdamas pagrobti svetimą turtą. Kolegija sutinka, kad kaltinamasis pateko į nukentėjusiojo namą nedaužydamas langų, nelaužydamas durų, o pasibeldus, atšokus durų kabliui ar duris atidarius šeimininkui, tačiau po to, kaip parodė ir ikiteisminio tyrimo, ir bylos teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis E. D., jėga įstūmė šeimininką į namo vidų, trenkė jam, o tai leidžia daryti išvadą, kad į E. D. gyvenamąjį namą G. N. pateko prieš šeimininko valią, todėl, kolegijos nuomone, surinktų įrodymų visuma yra pakankama neginčytinai nustatyti kvalifikuojančios aplinkybės – įsibrovimo į patalpą – buvimą G. N. padarytame plėšime.

Apylinkės teismas pagrįstai G. N. veiką kvalifikavo pagal LR BK 180 str. 2 d. – plėšimas įvykdytas įsibraunant į patalpas ir, kolegijos manymu, perkvalifikuoti apelianto veikos į BK 180 str. 1 d. nėra pagrindo.

Pakruojo rajono apylinkės teismas, skirdamas G. N. bausmę, atsižvelgė į baudžiamojo įstatymo reikalavimus ir, vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, tinkamai ją individualizavo. Skiriant bausmę, buvo atsižvelgta į padarytos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltinamojo asmenybę, nustatytas atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes. G. N. iki nusikalstamos veikos padarymo buvo teistas 4 kartus. Nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu, jis padarė 2012 m. gruodžio 1 d., t .y. nepraėjus nė pusei metų po to, kai 2012 m. birželio 21 d. buvo paleistas iš Marijampolės pataisos namų, neišnykus teistumui. Esant tokioms aplinkybėms, G. N. laikytinas recidyvistu, todėl pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę pagal BK 56 straipsnio 1 dalies normas, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės maksimumas – septyneri metai. Pirmosios instancijos teismas paskyrė dvejų metų šešerių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, t. y. bausmę, mažesnę, nei sankcijos vidurkis. Ši bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, baudžiamasis įstatymas skiriant bausmę pritaikytas tinkamai, todėl kolegija neturi pagrindo švelninti bausmės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

G. N. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendžio atmesti.