- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-21
- Bylos Nr.
- 2A-486-186/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Žironas (pirm.), Dalia Kačinskienė, Dalia Višinskienė
- Ieškovas
- UAB „If draudimas“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir UAB „Margiris“
- Advokatai
- Deivis Vali
- Kategorijos
- 39.6.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos teisėjų Dalios Kačinskienės ir Dalios Višinskienės
atsakovo atstovui T. Š.
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „If draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2008 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „If draudimas“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl nuostolių atlyginimo. Tretieji asmenys byloje Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir UAB „Margiris“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovas UAB „If draudimas“ pareiškė teisme ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, kurią šioje civilinėje byloje atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Prašė priteisti 37 622,82 Lt nuostolių atlyginimo ir 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad automobilis „Mercedes-Benz Sprinter 313“, priklausantis UAB „Margiris“ ir ieškovo bendrovėje apdraustas Casco Plius transporto priemonių draudimu, 2006-05-11 kelio Biržai – Pandėlys – Rokiškis 46-jame kilometre susidūrė su staiga į kelią išbėgusiu briedžiu. Automobilis buvo apgadintas, ieškovas draudėjui 2006-08-30 išmokėjo 37 622,82 Lt draudimo išmoką ir pagal CK 6.1015 straipsnio 1 ir 3 dalį įgijo teisę reikalauti išmokėtų draudiminių sumų priteisimo iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Ieškinyje nurodė, jog už padarytą žalą atsakingas asmuo yra valstybė, nes ji yra gyvūnijos savininkė ir turi pareigą rūpintis, kad laukiniai gyvūnai nedarytų žalos. Ieškinį grindė CK 6.276 straipsnio 2 dalimi pabrėždamas, kad šioje normoje nenumatyta galimybė riboti atsakomybę už laukinių gyvūnų padarytą žalą, ir Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, jog gyvūnų savininkai privalo užtikrinti, kad jiems priklausantys gyvūnai nedarytų žalos kitų savininkų turtui.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad LR CK 6.267 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta norma yra blanketinė, nurodanti, jog laukinių gyvūnų padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Todėl valstybė, kaip laukinių gyvūnų savininkas (valdytojas) šių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti tik įstatymų nustatyta tvarka. LR laukinės gyvūnijos įstatymas tokio žalos atlyginimo atvejo nenumato.
Tretysis asmuo LR aplinkos ministerija atsiliepime į ieškinį nurodė, kad vadovaujantis 2005-05-13 LR Konstitucinio teismo nutarimu laukiniai gyvūnai yra išskirtinis objektas, kurio apsaugai reikalingas specialus reglamentavimas, o atsakomybė už jų padarytą žalą gali kilti tik specialiuose įstatymuose numatytais atvejais. Ieškovo nurodytas LR gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas šiuo atveju netaikytinas, ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių atsakovo veiksmų neteisėtumą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto trečias apylinkės teismas 2008 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pripažino ieškovo teisę, išmokėjus draudimo išmoką draudėjui, reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Analizuodamas ieškovo nurodytą juridinį ieškinio pagrindą teismas nurodė, kad LR CK 6.267 straipsnio 1 dalis reglamentuoja naminių arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų savininkų (valdytojų) atsakomybę už šių gyvūnų padarytą žalą. Šiuo atveju minėti asmenys atsako be kaltės ir atleidžiami nuo atsakomybės tik įrodžius, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. LR CK 6.267 straipsnio 2 dalį, nurodančią, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka, teismas pripažino blanketine. Teismas pripažino, kad eismo įvykio metu žuvęs briedis yra laukinis gyvūnus ir nuosavybės teise priklauso valstybei, tačiau konstatavo, jog laukinės gyvūnijos savitumas yra tas, kad ji yra labai dinamiška, laisvėje esantys laukiniai gyvūnai keičia savo buvimo vietą, dėl to laukinės gyvūnijos, kaip visumos, valdymas ir disponavimas ja (kaip daiktu) yra neįmanomas. Todėl, teismo nuomone, CK 6.267 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta atsakomybė už šių gyvūnų padarytą žalą yra nevienoda: visiškas visais atvejais laukinių gyvūnų padarytos žalos atlyginimas, nesant savininko kaltės, kaip tai nustatyta CK 6.267 straipsnio 1 dalyje, prieštarautų teisingumo, protingumo bei proporcingumo principams. Teismas padarė išvadą, kad pagal LR CK 6.267 straipsnio 2 dalį atsakomybė už laukinio gyvūno padarytą žalą atsiranda tik esant specialiai teisės normai. Be to, ištyręs byloje esančius įrodymus, teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų (LR CK 6.246 str.). Iš byloje esančios Rokiškio kelių tarnybos pažymos teismas konstatavo, kad kelio ruožas, kuriame įvyko eismo įvykis, yra tiesus, atviras, nėra jokių pavojingų vietų, reikalaujančių įspėti vairuotoją. Teismas nusprendė, kad atitinkamas kelio ruožas nėra pavojingas, o staiga iššokęs laukinis briedis vertintinas kaip atsitiktinumas.
Šalies argumentai
Ieškovas padavė apeliacinį skundą. Prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir nauju sprendimu ieškinį patenkinti. Skunde nurodo, jog sprendimo motyvai prieštarauja tarpusavyje, nes teismas, LR CK 6.267 straipsnio 2 dalį išaiškinęs kaip blanketinę normą, toliau aptardamas atsakovo pareigą atlyginti žalą, vadovavosi bendrosiomis civilinės teisės normomis ir sprendime pažymėjo, kad neteisėtų atsakovo veiksmų nenustatyta. Teismas, nurodoma skunde, nepasisakė dėl ieškovo argumento, jog LR CK 6.267 straipsnio 2 dalies redakcija „laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka“ reiškia, kad tokia žala privalo būti atlyginta visais atvejais, net ir nesant specialaus įstatymo, nes apribojant atsakomybę LR CK normos formuluojamos kitaip – pvz. 6.250 straipsnio 2 dalis: „neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais“. Apeliantas pažymi, kad norminiai aktai – STR 2.06.03:2001 „Automobilių keliai“, Kelių eismo kontrolės tvarkos aprašas, LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, taip pat Lietuvos Konstitucinio teismo nutarimas (2004-12-13) įpareigoja valstybę tinkamai valdyti gyvūniją, imtis įvairių apsaugos priemonių. Skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog kelio ruožas, kuriame įvyko autoavarija, nėra pavojingas, nes iš papildomai pateikiamos pažymos matyti, jog kelyje Biržai-Pandėlys-Rokiškis per praėjusius 4 metus įvyko 33 eismo įvykiai, kurių metu automobiliai susidūrė su gyvūnais.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos Vyriausybė pateikė atsiliepimą. Prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pagal LR CK 6.267 straipsnio 2 dalį ir LR Laukinės gyvūnijos įstatymo nuostatas valstybė, kaip laukinių gyvūnų savininkas (valdytojas), šių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka.
Tretysis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pateiktu atsiliepimu tai pat prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, kad apeliantas remiasi aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Šalies argumentai
Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis teigia, kad nagrinėjamoje situacijoje valstybė, kaip sukėlusio žalą laukinio gyvūno (briedžio) savininkas, atsako be kaltės. Ieškinį grindžia LR CK 6.267 straipsnio 2 dalimi, LR Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalimi ir, pagal analogiją, LR CK 6.267 straipsnio 1 dalimi. Ieškovo teigimu, kadangi pagal LR Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalį gyvūnų savininkai privalo užtikrinti, kad jiems priklausantys gyvūnai nedarytų žalos, kadangi LR CK 6.267 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka, o nagrinėjamu konkrečiu atveju žalos atlyginimas kitais įstatymais nenustatytas, pagal įstatymo analogiją turi būti taikoma LR CK 6.267 straipsnio 1 dalis numatanti, kad asmens žinioje esančių gyvūnų žalą privalo atlyginti jų savininkas, jeigu neįrodo, kad buvo LR CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Ieškovas, remdamas savo poziciją, pažymi, kad tuo atveju, kai siekiama apriboti atsakomybę, įstatymo norma yra formuluojama kategoriškai – pvz. LR CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įrašyta, kad neturtinė žala atlyginama „tik įstatymų nustatytais atvejais“.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo pateikiamas normų aiškinimas yra klaidingas. LR CK 6.250 straipsnio 2 dalies ir 6.267 straipsnio 2 dalies lyginimas nėra sisteminis normų aiškinimas. Minimos normos gvildena nevienodas teisines situacijas ir šias situacijas įstatymų leidėjas išsprendė skirtingai. LR CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatant, kad neturtinė žala atlyginama „tik įstatymų nustatytais atvejais“ įtvirtinama nuostata, jog negalima jokia atsakomybės forma dėl padarytos neturtinės žalos, jei įstatyme nėra numatyta tokia civilinė atsakomybė už konkretų deliktą (nesavalaikis paskolos grąžinimas ar pan.). Tuo tarpu LR CK 6.267 straipsnio 2 dalis yra blanketinė norma, įvirtinanti galimybę specialiuose įstatymuose nustatyti valstybės atsakomybę be kaltės už laukinių gyvūnų padarytą žalą. Tokia atsakomybė pvz. yra numatyta LR Laukinės gyvūnijos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 4 punkte – „laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių savininkams [...] atlygina laukinės gyvūnijos išteklių naudotojai arba valstybė, jeigu neįrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusiojo asmens tyčios arba kitų LR CK 6.253 straipsnyje nurodytų veiksnių“. Jei konkrečiais atvejais specialiais įstatymais nėra nustatyta žalos atlyginimo tvarka, laukinių gyvūnų savininkas - valstybė - atsako bendrais civilinės atsakomybės pagrindais. Skyrium imant ieškinį dėl žalos atlyginimo galima reikšti valstybei, jeigu žalos laukiniai gyvūnai padaro dėl to, kad valstybė nesiėmė būtinų priemonių kovoti su jų keliamu pavojumi. Taip LR CK 6.267 straipsnio 2 dalis aiškinama ir teisės doktrinoje (LR CK Komentaras, šeštoji knyga, Prievolių teisė (I); Civilinė teisė, Prievolių teisė, Vilnius 2004 m.). Laukinių gyvūnų savininko atsakomybės be kaltės nesuponuoja ir apelianto nurodoma LR Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalis, kurioje įtvirtinta gyvūnų savininkų pareiga užtikrinti, kad jiems priklausantys gyvūnai nedarytų žalos. Tokios tvarkos neužtikrinimas užtraukia civilinę atsakomybę bendrais pagrindais, jei specialus įstatymas nenustato kitaip.
Kadangi nėra įstatymo, nustatančio, kad transporto priemonei kelyje susidūrus su laukiniu gyvūnu, be kaltės atsako laukinio gyvūno savininkas (valstybė), reikalinga apsvarstyti ieškovo išdėstytą faktinį ieškinio pagrindą. Aplinkybė, kad kelio ruožas, kuriame įvyko eismo įvykis, yra saugus, o staiga iššokęs laukinis briedis vertintinas kaip atsitiktinumas, yra išdėstyta skundžiamame sprendime. Todėl ieškovas, apeliaciniame skunde išdėstydamas priešingus argumentus, LR CPK 312 straipsnio nuostatų nepažeidžia. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad apdrausto automobilio susidūrimas su laukiniu gyvūnu – briedžiu - įvyko dėl to, kad valstybė neįgyvendino priemonių, kurios turi užtikrinti saugų eismą bei laukinių gyvūnų valdymą – kelyje Biržai-Pandėlys-Rokiškis neįrengti vielos tinklas ar gyvūnų praginos, nepastatytas įspėjamasis kelio ženklas Nr. 131 – „laukiniai žvėrys“. Esant tokiam faktiniam ieškinio pagrindui valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (LR CPK 6.271 straipsnio 4 dalis). Tokiu atveju valstybės atsakomybė nustatytina pagal bendrąsias deliktinės civilinės atsakomybės taisykles (CK 6.263 straipsnis), kuriai atsirasti būtina nustatyti visas deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus (neveikimą); žalą; priežastinį neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei patirtos žalos ryšį; kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai, 6.263 straipsnio 1 dalis, 6.272 straipsnio 2 dalis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, deliktinė civilinė atsakomybė negalima. Sprendžiant iš ieškovo išdėstyto ieškinio faktinio pagrindo, valstybė privalėtų atsakyti, nes kompetentingos valstybinės institucijos (jų darbuotojai) kaltais veiksmais (neveikimu) nagrinėjamoje situacijoje neužtikrino saugaus eismo. Kitaip tariant atsakovas privalėtų civiline tvarka atsakyti, jei būtų įrodyta, kad valstybės institucijos neatliko norminiais aktais nustatytų veiksmų, turinčių užtikrinti saugų eismą, o tiksliau, kelio Biržai-Pandėlys-Rokiškis 46-jame kilometre eliminuoti transporto priemonių susidūrimą su laukiniais gyvūnais. Saugaus eismo automobilių keliais Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus, su tuo susijusių institucijų bei asmenų teises ir pareigas nustato LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Valstybės politiką saugaus eismo užtikrinimo srityje formuoja Vyriausybė, o šios politikos įgyvendinimą kontroliuoja nuolat veikianti Saugaus eismo komisija. Jos funkcijos įtvirtintos LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje ir LR Vyriausybės 2001-02-05 nutarimu patvirtintuose Saugaus eismo komisijos nuostatuose: nustatyti prioritetines eismo saugumo kryptis ir priemones, koordinuoti valstybinio administravimo ir kitų subjektų veiklą, susijusią su Valstybinės saugaus eismo programos vykdymu ir kt. LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad užtikrinant saugų eismą Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos (tarp jų ir policija (6 str.)) be kita ko, organizuoja eismo reguliavimą, priežiūrą ir prevencinį darbą, kaupia ir analizuoja duomenis apie eismo įvykius, kontroliuoja kaip asmenys, visų rūšių įmonės įstaigos ir organizacijos laikosi įstatymų ir kitų norminių aktų, nustatančių saugų eismą [...] reikalavimų. Ieškovas kaip atsakovo neveikimą įvardina netinkamą kelio ženklinimą, vielos tinklo ar gyvūnų praginos neįrengimą. LR Aplinkos ministro ir LR Susisiekimo ministro 200-01-09 įsakymu Nr. D1-11/3-3 patvirtinto Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ 380 punkte nustatyta: [...] kelio trasai kertant nusistovėjusius gyvūnų migracijos takus, numatomos specialios priemonės: greičio apribojimai, vielos tinklo atitvarai, gyvūnų praginos ir kt. Tačiau vietovių pripažinimą nusistovėjusiais gyvūnų migracijos takais norminiais aktais nenustatytas. Byloje nėra duomenų apie tai, kad kelio Biržai – Pandėlys – Rokiškis atkarpa prie 46-ojo kilometro, kuriame įvyko aptariamas susidūrimas su briedžiu, būtų kokios nors institucijos pripažinta kertančia nusistovėjusius gyvūnų migracijos takus. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad paminėtoje kelio atkarpoje neįrengiant vielos tinklo atitvarų ar gyvūnų praginos, būtų pažeistos reglamento KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ nuostatos. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nors kelyje Biržai – Pandėlys – Rokiškis nuo 2004 m. sausio iki 2007 m. gruodžio įvyko 33 eismo įvykiai, kurių metu automobiliai susidūrė su gyvūnais, šioje byloje aptariamoje atkarpoje nepastatytas kelio ženklas Nr. 131 „Laukiniai gyvūnai“. Kelio ženklų panaudojimo bei įrengimo taisykles ir sąlygas nustato Lietuvos standartas LST 1405:1995 „Kelio ženklų ir šviesoforų naudojimas“. Apeliantas, remdamasis LR Standartizacijos įstatymo nuostatomis dėl deklaruotų standartų privalomumo, teigia, jog aptariamo autoįvykio vietoje (kelio atkarpoje) turėjo būti pastatyti kelio ženklai. Tačiau Lietuvos standartas LST 1405:1995 p. 3.2.38. nustatyta, kad ženklas Nr. 131 „Laukiniai gyvūnai“ statomas prieš kelio ruožą, kuriame pasitaiko laukinių žvėrių. Tokia formuluotė neįtvirtina konkretaus įpareigojimo ir nukreipia į sąvokos „kelio ruožas, kuriame pasitaiko laukinių žvėrių“ detalizavimą. Kaip ir jau aptarta sąvoka „nusistovėję gyvūnų migracijos takai“ taip ir sąvoka „kelio ruožas, kuriame pasitaiko laukinių žvėrių“ norminiuose aktuose nėra apibrėžta, todėl ženklo Nr. 131 nepastatymas aptariamame kelio ruože nėra neveikimas, pažeidžiantis norminius aktus. Be to, Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos 2008-06-27 rašte Nr. 39-S-3730, Rokiškio rajono policijos komisariato 2008-07-08 rašte Nr. 83-S-7397, VĮ „Panevėžio regiono keliai“ 2008-07-08 rašte Nr. S-277 nurodyta, kad vadovaujantis Kelių eismo sąlygų kontrolės tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005-12-24 įsakymu Nr. 5-V-671 nuolat analizuojami duomenys apie eismo įvykius, nustatomos eismo įvykių koncentracijos vietos ir periodiškai teikiami siūlymai dėl eismo situacijos gerinimo pavojinguose ir avaringuose kelių ruožuose. Būtinybės statyti kelio ženklus aptariamame kelio ruože nenustatyta. Šiuose raštuose paminėtos aplinkybės byloje nepaneigtos. Duomenys apie eismo įvykius analizuojami taikant LR Susisiekimo ministro 2004-07-22 įsakymu Nr. 3-390 patvirtintą Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodiką. Į bylą nepateikta įrodymų, kad ši metodika būtų taikyta klaidingai, o aptariamas kelio ruožas 2006-05-11 eismo įvykio metu būtų buvęs avaringas ar „juodoji dėmė“, reikalaujanti specialių priemonių. Todėl remiantis tik ieškovo pateikta eismo įvykių, kuriuose automobiliai susidūrė su laukiniais gyvūnais, statistika, negalima daryti išvados, kad minimame kelio ruože įvykio metu buvo būtinos specialios priemonės. Tokios išvados nepaneigia ir apelianto nurodoma aplinkybė, kad po 2006-05-11 eismo įvykio kelyje Biržai – Pandėlys – Rokiškis pastatyti nauji kelio ženklai, nes situacija keliuose kinta ir nėra pastovi.
Išdėstyta teisinė situacija leidžia teigti, kad nėra kompetentingų valstybės institucijų (jų darbuotojų) kaltų veiksmų (neveikimo), kurie būtų sąlygoję ieškovo nurodomą eismo įvykį – automobilio „Mercedes-Benz Sprinter 313“ susidūrimą su laukiniu gyvūnu (briedžiu) 2006-05-11 kelio Biržai-Pandėlys-Rokiškis 46-jame kilometre. Todėl valstybė negali būti pripažinta atsakinga dėl eismo įvykio metu atsiradusios žalos ir ieškinys negali būti tenkinamas remiantis bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais. Aptariamo eismo įvykio metu susidūrė didesnio pavojaus šaltinis (automobilis) ir gyvūnas (briedis), kuris yra laukinės gyvūnijos dalis. Kaip yra paminėta skundžiamame sprendime, Lietuvos Konstitucinis Teismas 2005-05-13 nutarime, priimtame byloje Nr. 14/02 konstatavo, jog laukinės gyvūnijos savitumas yra tas, kad ji yra labai dinamiška, laisvėje esantys laukiniai gyvūnai keičia savo buvimo vietą, dėl to laukinės gyvūnijos, kaip visumos, valdymas ir disponavimas ja (kaip daiktu) yra neįmanomas. Todėl laikytina, kad toks susidūrimas (kai nenustatomas valstybės institucijų neveikimas) yra draudiminės rizikos įvykis.
Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nenustatyta įstatyme (CPK 329, 330 str.) numatytų
pagrindų, įgalinančių panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1d. 1p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str. teismas
nutarė:
Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo 2008 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.