Kauno apylinkės teismo nuosprendis

Vadovaujantis BPK 276 str. perskaičius G. N. parodymus 2011-01-31 teismo posėdžio metu, jog 2010-02-08 jam paskambino K. Ž., pasakė, kad yra žmogus, kuris gauna pajamas ir galima imti prekes lizingu. Pas nukentėjusįjį į Jonavą vyko K. Ž. vairuojamu automobiliu VW PASSAT. Susitikus su nukentėjusiuoju, kad jį prisivilioti, siūlė sargo darbą. Nukentėjusiajam liepė paimti asmens dokumentą, pasakė, kad pirks televizorių, kad parduotuvėje pritaikys nuolaidą, o po to jie už nupirktą televizorių sumokės. Nukentėjusysis sutiko eiti kartu su jais. Topo Centro parduotuvėje išsirinko televizorių. Neturėjo pinigų pradiniam įnašui. K. Ž. bankomate patikrino sąskaitą, pinigų sąskaitoje nebuvo. Pasiimti pinigų vyko į Kauną. Kaune K. Ž. paėmė pinigus ir sugrįžę nupirko televizorių. Televizorių pardavė K. Ž.. Nežino nei kam, nei už kiek. Jam K. Ž. davė 500 litų. 2010-02-10 K. Ž. paskambino vėl su tuo pačiu pasiūlymu. Nuvyko pas nukentėjusįjį ir jam pasakė, kad reikia vykti į Kauną, į banką pasirašyti. Nukentėjusiajam padavė kvitus, pasakė, kad sumokėjo už televizorių. Nukentėjusysis sutiko važiuoti kartu. Nuvyko į Kaune esančią parduotuvę „Ramunė“ ir ten išsirinko televizorių. Nukentėjusysis pasirašė sutartį. Išsirinktą televizorių į parduotuvę pristatė vėliau. Atsiimant televizorių nukentėjusiojo kartu su jais nebuvo. Už televizorių K. Ž. jam davė 500 litų. Apgaule įgydami turtą suprato, kad apgauna nukentėjusįjį. Kaltinamasis G. N. paaiškino, kad perskaityti jo parodymai teisingi.

Kaltinamasis G. N. teismo posėdžio metu tęsdamas parodymus paaiškino, kad nepamena, ar K. Ž. ėjo pas nukentėjusįjį kartu su juo, ar laukė laiptinėje. Nukentėjusįjį jis matė pirmą kartą. Nukentėjusiajam jis siūlė sargo darbą, sakė, kad reikia važiuoti dėl darbo tvarkyti dokumentus. Abu su K. Ž. sakė, kad pensijinio amžiaus žmonėms įsigijant televizorių taikoma nuolaida ir, kad nupirkus televizorių, vėliau grąžins jam pinigus. Su K. Ž. viskas buvo aptarta jiems susitikus ir važiuojant automobiliu. K. Ž. sakė, kad turi televizoriui pirkėją. Nukentėjusysis savo lengvabūdiškumu pastūmėjo juos šitaip pasielgti. Parduotuvėje „Ramunė“ išsirinko televizorių LCD apie 3 000 litų vertės. K. Ž. televizorių realizavo tą pačią dieną. Yra teisme dar trys bylos, kur jis kaltinamas padaręs veikas kartu su K. Ž.. Ant K. Ž. nepyksta. Nuėjus pas nukentėjusįjį sakė jam, kad yra jį pavežęs, tačiau iš tikrųjų taip nebuvo. Jis automobilio nevairuoja, teisė vairuoti atimta. Civilinį ieškinį pripažįsta, tačiau šiuo metu suimtas ir negali jo atlyginti. Savo elgesį vertina neigiamai, nuoširdžiai gailisi, bendradarbiauja su teisėsaugos pareigūnais. Dėl savo poelgio atsiprašo nukentėjusiojo.

Apklaustas įrodymų tyrimo metu K. Ž. kaltu neprisipažino. Parodė, kad kaltinamąjį G. N. pažįsta, nebendrauja. 2010 m. vasario 8 d. apie 9 val. ryto jam paskambino G. N. ir paprašė nuvežti į Jonavą. Susitiko netoli G. N. namų Kaune. Nuvykus į Jonavą G. N. pasakė, kad reikia užeiti pas vieną žmogų. Sustojo prie parduotuvės Topo Centras. Po 20 minučių G. N. grįžo su nukentėjusiuoju ir jam pasiūlė, kad nebūtų šalta, užeiti kartu į parduotuvę. Parduotuvėje jis apžiūrinėjo televizorius, konsultavosi su pardavėja. Pardavėjos paklausė, ar galima įsigyti prekę išsimokėtinai. Patikrinus duomenis, bankas prašė pradinio įnašo – kelių šimtų litų. G. N. prašė jo paskolinti pinigų. Patikrinęs piniginę G. N. pasakė, kad pinigų neturi. G. N. kažkam paskambino, pakalbėjęs pasakė, kad reikia vykti į Kauną. Visi trys nuvyko į Kauną, į Baltų prospektą. G. N. kažkur nuėjo ir grįžo po 5-10 min. Visi sugrįžo atgal į Jonavą. Jį vėl pavadino eiti kartu į parduotuvę. Parduotuvėje padavė pardavėjai pinigus. Iš parduotuvės išsinešė televizorių G. N.. Kaune G. N. jis išleido netoli jo namų. Jis pas nukentėjusįjį į namus nuėjęs nebuvo. Nežinojo, kad parduotuvėje tuo metu vyko nusikalstama veika. G. N. žiūrėjo prekes, konsultavosi su pardavėja. Jam nebuvo žinoma ką G. N. su nukentėjusiuoju tarėsi. Jis bankomate kortelės netikrino, jam atlyginimas į kortelę nepervedamas. Jis yra anksčiau G. N. yra skolinęs pinigų mažomis sumomis pragyvenimui, paskolintus pinigus grąžindavo. Būdamas parduotuvėje jis vaikščiojo po salę, nematė, kai buvo forminami dokumentai. Parduotuvėje šalia G. N. ir nukentėjusiojo jis stovėjo apie 10 minučių.

Įrodymams patikrinti perskaičius K. Ž. parodymus ikiteisminio tyrimo metu (t. 2. b.l. 132-133), jog G. N. nurodė, kad perkant televizorių reikėjo pradinio įnašo, G. N. pinigų neturėjo, prašė paskolinti. Jis pasakė, kad grynųjų neturi, gali pažiūrėti banko kortelėje. Nusileidęs į apačią, prie „Swedbank“ banko bankomato, esančio prie įėjimo į IKI parduotuvę, patikrino kortelę, sąskaitoje pinigų nebuvo, todėl G. N., pasakė, kad neturi paskolinti pinigų <....>, parodė, kad aplinkybę, jog tikrino banko kortelę bankomate, buvo pamiršęs, K. Ž. tęsdamas parodymus paaiškino, kad jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl padirbtų mokėjimo kortelių. Byla nagrinėjama teisme. Byloje kaltinamieji - jis, G. N. ir P. Mano, kad G. N. laiko pyktį ir šmeižia jį norėdamas kaltę dalintis kartu su juo. G. N. taip kalbėdamas lengvina savo padėtį, kad jam padėtų padengti ieškinius.

Nukentėjusysis V S. K. parodė, kad 2010 m. vasario 8 d. pas jį į namus atėjo G. N.. Paklausė, ar turi pensininko pažymėjimą, sakė, kad pensijinio amžiaus žmogui galima pigiau įsigyti televizorių. Taip pat sakė, kad paims iš banko pinigus ir jam perves. Pasakė, kad anksčiau yra jį pavežęs. Visi trys nuėjo į parduotuvę, kalbėjosi su pardavėja. Kaltinamieji abu kalbėjo, kad reikia pradinio įnašo, kad į Kauną vyks pinigų. Jis norėjo eiti namo, bet kaltinamieji bijojo, kad jis gali nebegrįžti, pasiūlė važiuoti kartu. K. Ž. parduotuvėje buvo. K. Ž. atpažįsta iš aukšto ūgio. Važiuojant į Kauną pinigų avansui, automobilį vairavo K. Ž.. Į kokią gatvę Kaune nuvyko, nežino. K. Ž. nuėjo paimti pinigų, jie su G. N. liko automobilyje. Grįžus, G. N. paklausė, ar viskas tvarkoje, ar gavo, šis atsakė, kad galima grįžti atgal. Grįžus į Jonavą į parduotuvę ėjo trise. Jam G. N. padavė pinigus, juos jis perdavė pardavėjai. K. Ž. iš parduotuvės išėjo pirmas. Televizorių iš parduotuvės išsinešė G. N.. Paėmę televizorių kaltinamieji pabėgo. Tada jis suprato, kad jį apgavo. Po poros dienų vėl atvažiavo pas jį tie patys asmenys. Į namus užėjo vienas G. N., parodė kvitus ir pasakė, kad sumokėjo už televizorių. Pasakė, kad reikia nuvykti į Kauną pasirašyti. Jis patikėjo, neatkreipė dėmesio, kad kvitai buvo be antspaudų. Automobiliu nuvyko į Kaune esančią parduotuvę. Automobilį vairavo ne G. N., o kitas asmuo. Parduotuvėje pardavėjo paklausė, ar jo neapgauna, pardavėjas liepė nebijoti. Civilinį ieškinį palaiko, žala neatlyginta. Važiuodamas daugiau bendravo su G. N.. Kaltinamieji tarpusavyje šnekėjosi, sakė, kad paėmus televizorių su juo atsiskaitys. Kvitus, kad sumokėta už televizorių jam rodė G. N.. Abi dienas automobilį vairavo tas pats asmuo. Jis nepamena, ar G. N. yra kažkada jį parvežęs iš Šveicarijos kaimo.

Įrodymams patikrinti kaltinamojo K. Ž. gynėjo, advokato M. Šeškausko prašymu vadovaujantis BPK 276 str. perskaityti nukentėjusiojo V S. K. parodymai 2010 13 14 teismo posėdžio metu (3t. b.l. 197-200), jog 2010 m. vasario 8 d. pas jį į namus atėjo G. N., paprašė kartu vykti pirkti televizoriaus. Kitas asmuo laukė lauke. Nuvyko į Topo Centro parduotuvę. Perkant televizorių reikėjo mokėti avansą, paimti pinigų visi vyko į Kauną. Kaune vienas iš kaltinamųjų nuėjo, o su kitu liko laukti automobilyje. Grįžęs pasakė, kad viskas tvarkoje. Visi trys grįžo atgal į Jonavą, automobilį vairavo „juodukas“. Kaltinamieji jį patikino, kad viską sumokės, nes paėmė iš banko pinigus. Užpildžius popierius jis pasirašė, pardavėja pasakė, kad imamas kreditas. Kaltinamieji kalbėjosi tarpusavyje ir su pardavėja. Minėjo, kad perka televizorių. Jam būnant atnešė televizorių, supakuotą dėžėje. Televizorių paėmė vyresnis. Kaltinamieji dingo, o jis palaukęs tris valandas parduotuvėje, parėjo namo. Suprato, kad kažkas negerai. 2010 m. vasario 10 d. ryte vėl pas jį atvyko, parodė kvitus, kad už televizorių sumokėta, pasakė, kad reikia važiuoti į Kauną pasirašyti. Sužinojęs, kad sumokėta, labai apsidžiaugė. Į Kauną vyko automobiliu, vairavo tas pats jaunesnis vyras. Kaune užėjo į parduotuvę. Parduotuvėje vyriškis pasakė, kad jam reikia tik pasirašyti. Jis neskaitė ant ko pasirašė, buvo be akinių. Važiuojant kalbos apie prekes nebuvo. Kalbėjo, kad jam suteiks darbą. Po kurio laiko kvitus nunešė į banką. Banke jam pasakė, kad kvitai padirbti. Tada jis kreipėsi į policiją. Nukentėjusysis atsakydamas į klausimus paaiškino, kad sudarant kredito sutartį vadovavo vyresnis žmogus. Ikiteisminio tyrimo metu darant atpažinimą parodė nuotraukas. Gyvų žmonių nerodė. Juos matė vieną kartą parduotuvėje. Ankstesniuose parodymuose nurodė, kad buvo abu- G. N. ir P. Jam taip atrodė. Į G. N. jis geriau įsižiūrėjo. Kurį iš kaltinamųjų įvardijo „juoduku“, nežino. Civilinį ieškinį palaiko, žala neatlyginta. Pragyvena iš 800 Lt pensijos. Žmona dėl šių įvykių labai išgyveno, neišlaikiusi įtampos, mirė.

Įrodymams patikrinti kaltinamojo K. Ž. gynėjo, advokato M. Šeškausko prašymu vadovaujantis BPK 276 str. perskaityti nukentėjusiojo V S. K. parodymai ikiteisminio tyrimo metu (1t. b.l. 18), jog 2010 m. liepos 15 d. internete „Delfi“ pamatė straipsnį apie sukčiavimus ir Ukmergėje sulaikytus Kauno miesto gyventojus G. N. ir D. P.. Iš straipsnyje pateiktų nuotraukų matė, kad jie abu labai panašūs į vyriškius, kurie 2010 m. vasario 8 d. Jonavoje, parduotuvėje Topo Centras ir 2010 m. vasario 10 d. Kaune, Taikos prospekte esančioje parduotuvėje apgaule įkalbėjo sudaryti išperkamosios nuomos sutartis. Pareiškė, kad galimai šie asmenys apgaule pasisavino, jo vardu nupirktus televizorius už kuriuos turi jis mokėti. Vyriškiai įkalbėdami jį pasirašyti išperkamosios nuomos sutartis, nurodė, kad pasinaudos tik jam kaip pensininkui taikoma nuolaida, todėl pasitikėdamas neįsigilino į pasirašytų sutarčių esmę. Dėl šių asmenų veiksmų jam padaryta 6 938,81 litų materialinė žala, nes televizoriaus neturi, o šią sumą privalės sumokėti lizingo įmonei „General Financing“. 3468,49 litus – „General Financing“ ir 3470,32 litus - „Snoro lizingui“. Nukentėjusysis teismo posėdžio metu atsakydamas į klausimus parodė, kad nepamena, kokie panašumai sieja D. P. su K. Ž.. Jam atrodo, kad antrą dieną buvo tas pats asmuo. Iki įvykio ar įvykio dieną alkoholio nevartojo, priklausomybės neturi. Nuotraukoje iš veido K. Ž. truputį panašus į D. P.. Apie kūno sudėjimą suprasti sunku. Neprisimena, ar vasario 10 d. matė D. P.. 2010 m. vasario 10 d. buvo K. Ž..

Nukentėjusiojo atstovas A. M. parodė, kad nukentėjusysis buvo suklaidintas, jis pamatė G. N., šalia D. P. nuotrauką, pamanė, kad tai tie abu asmenys. Dėka G. N. šioje byloje paaiškėjo kitas kartu buvęs asmuo. Nukentėjusysis baigęs 4 klases, jis nežino žodinio portreto savybių. Dėl įmokų „SNORO lizingui“ sudaryta taikos sutartis, sumokėta apie pusę sumos, mokama ir dabar. General Financing – sumokėta galbūt šeštadalis, civilinė byla pagal General FInancing ieškinį šiuo metu sustabdyta. „SNORO lizingui“ pagal sudarytą taikos sutartį moka po 120 litų, skola išdėstyta 20 mėnesių. Sutinka su kaltinamajame akte nurodytais ieškiniais. General Financing procentus augina kasdien. Civilinėje byloje ieškinį pareiškė General FInancing.

Liudytojas G. G. parodė, kad 2010 m. vasario 10 d. į parduotuvę užėjo pirkėjai, išsirinko prekę ir sudarė sutartį. Visų detalių kaip buvo, neatsimena.

Įrodymams patikrinti vadovaujantis BPK 276 str. perskaičius G. G. parodymus 2010-12-14 teismo posėdžio metu, (t.1., b.l. 199 ), jog į parduotuvę pirmas užėjo G. N., paklausė, ar galės įsigyti prekę. Su savimi turėjo pirkėjo asmens dokumentus, sakė, kad pirkėjui sunku ateiti. Jis patikrino, SNORO lizingas leido įsigyti norimą prekę, tada į parduotuvę atėjo trise. Lizingo būdu išsirinko televizorių LCD. Sudarius sutartį pirkėjas pasirašė. Jokių įtarimų nekilo. Sutartį sudarė 3 egzemplioriais, du pasiliko sau, trečią atidavė pirkėjui. Lizingo sutartis buvo forminama parduotuvėje, salės viduryje. Kad 2010 m. vasario 10d. parduotuvėje buvo D. P., garantuoti negali. Yra matęs parduotuvėje ir G. N. ir D. P.. Negali pasakyti ar G. N. yra matęs parduotuvėje su kitu, aukštesniu asmeniu, parodė, jog perkaityti parodymai teisingi. Tęsdamas parodymus liudytojas G. G. paaiškino, kad į parduotuvę užėjo G. N., nukentėjęs asmuo ir dar vienas už G. N. jaunesnis asmuo. Pirko televizorių SAMSUNG LCD. Nukentėjusysis pasirašinėjo sutartis, po salę nevaikščiojo, nežiūrėjo. Prekę išsirinko G. N., kitas asmuo irgi buvo. Prekę atsiėmė po 1-2 valandų, nes išsirinkto televizoriaus tuo metu parduotuvėje nebuvo. Televizorių išsinešė G. N.. G. N. jam pateikė nukentėjusiojo pasą. Trečiojo asmens nepamena ir jo apibūdinti negali. K. Ž. jis nematęs.

Liudytoja L. Š. parodė, kad kaltinamąjį G. N. žino iš matymo, negali pasakyti ar kaltinamasis K. Ž. jai matytas. Kiek atsimena, į parduotuvę atėjo trys žmonės ir lizingo būdu jie norėjo nusipirkti televizorių. Dokumentus pateikė nukentėjusysis. Buvo užpildyta sutartis dėl prekės įsigijimo išsimokėtinai, paimtas televizorius, kaina siekė virš 3000 litų. Kiti du asmenys buvo šalia. Pasiėmę televizorių žmonės išėjo. Pasirodo, kad televizorius buvo įgytas apgaulės būdu. Apie prekę ji nieko jiems nepasakojo - toks įspūdis, kad televizorius jau buvo nusižiūrėtas. Paklausus, kurio televizoriaus nori, jaunas vyriškis parodė konkretų televizorių. Ji kartu su jaunesniu vyriškiu nuėjo paimti televizoriaus nuo viršutinės lentynos. Vyriškis nukėlė televizorių ir atnešė į tą vietą, kur pildomi dokumentai. Užpildžius visus dokumentus nukentėjusysis pasirašė. Jie visi trys buvo ten, kur buvo pildomi dokumentai. Ar jie tarpusavyje bendravo, nepamena. Televizoriaus modelio nepamena.

Įrodymams patikrinti vadovaujantis BPK 276 str. perskaičius L. Š. parodymus ikiteisminio tyrimo metu (t.1.,b.l.33-34), jog visi tarpusavyje gražiai bendravo, ji suprato, kad du lydintys vyrai pirkėjo giminaičiai, liudytoja pagarsintus parodymus patvirtino. Tęsdamas parodymus liudytoja paaiškino, kad įtarimų, kad kažkas vyksta nesąžiningai, nekilo. Perkant išsimokėtinai, pirmiausia tikrinamas žmogaus mokumas prisijungus prie banko sistemos. Buvo pasirinkta lizingo bendrovė „General financing“. Nematė ir negirdėjo, kad K. Ž. būtų įtikinėjęs nukentėjusįjį paimti televizorių. Negirdėjo, kad K. Ž. būtų žadėjęs nukentėjusiajam mokėti įmokas už jį. Jos darbo praktikoje būna, kad pensininkai perka prabangius televizorius. Pirmieji jos parodymai teisme buvo teisingi. Pirmoje apklausoje teisme atrodė, kad parduotuvėje buvo kitas kaltinamasis, dabar peržiūrėjus vaizdo įrašą matosi, kad parduotuvėje buvo K. Ž..

Liudytoja G. K. parodė, kad nukentėjusysis yra jos brolis. Ji broliu rūpinasi, perka vaistus. Brolio žmona J. K. buvo sveika moteris, nesirgo, net neturėjo ambulatorinės kortelės, dirbo med. sesele. Po šio įvykio labai išgyveno, kalbėjo, kad antstoliai iškeldins iš buto. Brolio žmona mirė 2010-03-05.

Liudytoja J. M. parodė, kad nukentėjusysis yra jos brolis. Ji bendraudavo su nukentėjusiojo žmona. Nukentėjusiojo žmona labai išgyveno dėl to, kas įvyko. Brolis taip pat labai išgyvena, naktimis nemiega.

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu nustatyta, kad L. Š. atpažino iš veido bruožų G. N., kuris 2010-02-08 į parduotuvę atėjo kartu su dviem vyriškiais, paaiškino, kad su G. N. daugiausia bendravo sudarydama lizingo sutartį (b.l. 44-45).

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu nustatyta, kad G. G. atpažino iš veido bruožų G. N., kuris kartu su kitu vyriškiu atlydėjo į parduotuvę „Ramunė“ senyvo amžiaus vyriškį V. K., kuris savo vardu pirko televizorių LCD Samsung (b.l. 58-59).

Peržiūrėjus posėdžio metu filmuotą medžiagą matyti įvykio vieta – parduotuvės Topo Centras vidus, matyti, kaip į parduotuvę įeina G. N. su nukentėjusiuoju, vėliau įeina K. Ž.. G. N. su nukentėjusiuoju prieina prie stalo, kur yra užpildomi dokumentai, K. Ž. nueina su pardavėja ir K. Ž. prie kasos atneša televizorių, visi trys stovi ir laukia, kol pildomi dokumentai, K. Ž. iš parduotuvės išeina pirmas, po kiek laiko nešdamas televizoriaus dėžę išeina G. N., paskui jį nukentėjusysis.

Kaltinamasis G. N. apklaustas tiek 2011-01-31, tiek 2011-10-25 teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad 2010 02 08 parduotuvėje Topo Centras, esančioje Jonavoje jis kartu su K. Ž. iš anksto susitaręs, žadėdamas nukentėjusįjį įdarbinti sargu, bei teigdamas, kad pensijinio amžiaus žmonėms galima įsigyti televizorių pigiau, bei žadėdamas vykdyti įsipareigojimus pagal nukentėjusiojo pasirašytą sutartį, prikalbino V. St. K pasirašyti išperkamosios nuomos sutartį. Kaltinamasis taip pat nurodė, kad priežasčių apkalbėti kaltinamąjį K. Ž. nėra, nurodė jų bendrų veiksmų pobūdį, tai, kad pardavėjai pareikalavus už prekę pradinio įnašo, pats neturėdamas pinigų, prašė paskolinti K. Ž., tačiau pastarasis patikrinęs piniginę, bei bankomate savo sąskaitą, pinigų taip pat neturėjo, todėl visi kartu vyko į Kauną, Kaune pinigus pradiniam įnašui paėmė K. Ž., o sugrįžus į parduotuvę Topo Centras ir nukentėjusiajam pasirašius išperkamosios nuomos sutartį savo naudai įgijo televizorių. Tokį jo aiškinimo teisingumą patvirtina ir nukentėjusiojo parodymai, kurie esminėse detalėse sutapo su nuosekliais kaltinamojo G. N. parodymais, kur jis paaiškino, kad žadėdami sargo darbą bei įtikindami, kad pensijinio amžiaus žmogus gali pigiau nusipirkti televizorių, žadėdami vykdyti įsipareigojimus pagal nukentėjusiojo pasirašytą sutartį, nuėjo į parduotuvėje Topo Centras kartu su abiem kaltinamaisiais, kaltinamiesiems neturint pinigų įmokėti prašomą pradinį įnašą, visi trys nuvyko į Kauną, Kaune būtent K. Ž. nuėjo paimti pinigų, o jis su G. N. liko laukti automobilyje, grįžęs K. Ž. į G. N. klausimą „ar gavo, ar viskas tvarkoj“, atsakė, jog gali grįžti atgal į Jonavą, liudytojos L. Š. parodymai, kur ji apklausta įrodymų tyrimo teisme metu paaiškino, kad parduotuvėje buvo kaltinamieji ir nukentėjusysis, jie visi tarpusavyje bendravo ir iš jų bendravimo suprato, kad du lydintys vyrai pirkėjo giminaičiai, taip pat paaiškino, kad kai buvo pildomi dokumentai, kaltinamieji buvo šalia, apie prekę ji nieko jiems nepasakojo ir jai susidarė toks įspūdis, kad televizorius jau buvo nusižiūrėtas, o paklausus, kurio televizoriaus nori, jaunesnis vyriškis parodė konkretų televizorių, kurį pats nukėlė nuo viršutinės lentynos ir atnešė į tą vietą, kur buvo pildomi dokumentai, bei 2011 10 25 posėdžio metu peržiūrėtas vaizdo įrašas, kuriame matyti kaip parduotuvėje Topo Centras kaltinamasis K. Ž. atneša televizorių prie kasos, kur yra pildomi dokumentai, bei stovi šalia nukentėjusiojo ir kaltinamojo G. N.. Be to, šią aplinkybę patvirtino ir pats kaltinamasis K. Ž., kuris 2011-10 25-posėdžio metu peržiūrint vaizdo įrašą patvirtino, kad parduotuvėje šalia G. N. ir nukentėjusiojo jis stovėjo apie 10 minučių. Šių įrodymų visuma paneigia K. Ž. aiškinimą, kad jis nežinojo, kokiu tikslu važiuoja į Jonavą, kad į parduotuvę su kaltinamuoju ir nukentėjusiuoju ėjo, nes buvo šalta bei norėdamas prasiblaškyti, ir, kad nežinojo, kad yra daromas nusikaltimas, apgaudinėjant senyvo amžiaus žmogų. Tokį K. Ž. aiškinimą teisma vertina kaip siekimą išvengti atsakomybės ir juo nesivadovauja. Teismo įsitikinimu, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina aplinkybę, kad K. Ž. žinojo kokiu tikslu abu su G. N. vyksta į Jonavą bei suvokė, kad apgaule suklaidindami nukentėjusįjį, neteisėtai savo ir bendrininko G. N. naudai įgijo svetimą turtą- televizorių Samsung, iš anksto žinodamas ir neketindamas apmokėti sąskaitų pagal nukentėjusiojo sudarytą išperkamosios nuomos sutartį.

Apklaustas įrodymų tyrimo metu kaltinamasis G. N. prisipažino kaltu padaręs nusikalstamą veiką 2010 m. vasario 10 d. E. Č. įmonei priklausančioje parduotuvėje „Ramunė“, esančioje Kauno m. Taikos pr.34A, ir nurodė padarymo aplinkybes. Apklaustas teisme jis patvirtino, kad nuvykęs pas nukentėjusįjį pateikė jam suklastotus kvitus, neva patvirtinančius, kad kreditą už nupirktą televizorių parduotuvėje Topo Centras jau apmokėjo, bei įkalbėjo nukentėjusįjį vykti kartu į Kauną. Kaune parduotuvėje „Ramunė“ nukentėjusysis apgaulės būdu sudarė televizoriaus Samsung vartojimo kreditą. Kaltinamojo G. N. parodymus patvirtino apklaustas teisme nukentėjusysis V.St. K, kuris patvirtino, kad kaltinamajam G. N. pasakius ir parodžius kvitą, kad už anksčiau paimtą televizorių apmokėta bei paaiškinus, kad reikia nuvykti į Kauną tik pasirašyti, sutiko važiuoti kartu. Nuvykus į parduotuvę bei pardavėjui patikinus, kad jo neapgauna, sudarė vartojimo kredito sutartį. Liudytojas G. G. apklaustas teisme patvirtino, kad nukentėjusiajam pasirašant vartojimo kreditą ir jo pagrindu įgyjant televizorių kartu su nukentėjusiuoju buvo dar vienas asmuo ir G. N., pastarasis išsirinko televizorių, taip pat parodė, kad nukentėjusysis po parduotuvę nevaikščiojo, televizorių neapžiūrėjo, o tik pasirašė kredito sutartį.

Tarp liudytojos L. Š. parodymų 2010-12-14 teisiamojo posėdžio metu ir tarp parodymų 2012-04-03 posėdžio metu yra tam tikrų nesutapimų. 2010-12-14 posėdžio metu liudytoja nurodė, jog atpažino D. P. (ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu nutrauktas (b.l.39, 2t.)) kaip asmenį, kuris kartu su kaltinamuoju G. N. 2010-02-08 sudarant išperkamosios nuomos sutartį buvo parduotuvėje Topo Centras, o 2012-04-03 teisiamojo posėdžio metu, peržiūrėjus vaizdo įrašą nurodė, jog būtent kaltinamasis G. N. su kaltinamuoju K. Ž. 2010-02-08 buvo parduotuvėje Topo Centras kartu su nukentėjusiuoju, pastarajam sudarant televizoriaus išperkamosios nuomos sutartį. Teismas tokius liudytojos parodymus laiko sąžiningu klydimų, nes 2010-12-14 teismo posėdžių metu dėl techninių kliūčių nebuvo peržiūrėtas vaizdo įrašas, o praėjus nemažam laiko tarpui po įvykio, liudytoja paaiškindama, kad nusikalstamos veikos padarymo metu parduotuvėje buvo G. N. su D. P., galėjo sąžiningai klysti.