Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad teismas, vertindamas įrodymus, visiškai nepasisakė ir neanalizavo, kodėl būtent 2009 m. balandžio mėn. pradžioje išaiškėjo pinigų gryninimo mechanizmas, kai santykiai tarp D. M. ir R. B. tapo įtempti. D. M. parodė, kad būtent 2009 m. balandžio mėn. R. B. pasakė, jog daugiau pinigų negrynins ir kad jis turi spręsti, ką daryti dėl pinigų inkasavimo. Dėl to R. B. supyko, kilo didelis konfliktas, D. M. nustojo veikti pagal jų su R. B. aptartą veikiančią pinigų išgryninimo schemą, nes daugiau taip neteisėtai elgtis nebegalėjo. Kai tik nustojo gryninti ir R. B. perduoti pinigus, būtent kaip tik tuo metu UAB „L“ buhalterijoje tariamai buvo nustatytas pinigų gryninimo mechanizmas.

S. J., UAB „L“ buhalterė, parodė, kad 2009 m. balandžio mėn. pradžioje D. M. pateiktoje prekybos pagal korteles ataskaitoje pastebėjo, jog ši kompiuterinė kasos aparato ataskaita buvo nukirpta ir po to suklijuota. Apie tai ji informavo bendrovės vadovus ir direktoriaus įsakymu su administratore V. M. išvyko į degalinę, esančią (duomenys neskelbtini), atlikti patikrinimą, kurio metu pasitvirtino faktas, kad degalinės vadovas D. M. už 2009 m. kovo mėn. pateikė pažeistą „Z“ ataskaitą. Ji, patikrinusi kompiuterio F10 programoje esančių kreditinių kortelių duomenis, pamatė, kad yra įvestas skyrelis pavadinimu „S“, kuris buvo naudojamas su 100 proc. nuolaida ir jam suteiktas numeris su daugybe „X“ skaičių, o pabaigoje – „04“, nors realiai tokios kortelės su visada besikartojančiais tais pačiais paminėtais skaičiais bendrovėje nėra. Pažeistos mėnesinės „Z“ ataskaitos buhalterijai buvo teikiamos nuo 2007 m. lapkričio mėn., tačiau kodėl šis faktas nebuvo nustatytas anksčiau, nieko negalėjo pasakyti. Kodėl šis pinigų gryninimo mechanizmas nebuvo nustatytas anksčiau, negalėjo pasakyti ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus vyriausioji specialistė Z. R. apklausos metu teisme. Tai yra akivaizdu, kadangi kaip ir apklaustas teisme specialistu A. K. parodė, kad degalinėje, adresu (duomenys neskelbtini), priklausančioje UAB „L“, nebuvo vidaus kontrolės, nebuvo laiku atliekama inventorizacija, kurias turėjo užtikrinti būtent įmonės vadovas R. B.. Apeliantės nuomone, tai dar kartą įrodo, kad kontrolės nebuvimas įmonėje buvo sąmoningas siekimas paslėpti vykdomą neteisėtą pinigų savinimąsi. Būtent šio fakto teismas nevertino ir nepasisakė, kodėl R. B. neužtikrino, kad minėtas pinigų savinimosi mechanizmas nebuvo aptiktas anksčiau.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį R. B. atžvilgiu, visiškai nepasisakė ir nevertino tos aplinkybės, jog apie padarytą nusikalstamą veiką teisėsaugos institucijoms pirmasis pranešė D. M.. Pareiškimą dėl nusikalstamos veikos padarymo 2009 m. birželio 11 d. pirmas parašė D. M., kuris nurodė, kad jis, R. B. ir R. Z. pagal jo sugalvotą pinigų gryninimo mechanizmą savinosi UAB „L“ pinigus, o R. B., nors ir neva žinodamas apie D. M. ir R. Z. vykdytą sunkų nusikaltimą, kas savaime numato ir baudžiamąją atsakomybę už sunkaus nusikaltimo slėpimą, apie jį pranešė tik po D. M. pareiškimo, t. y. 2009 m. liepos 17 d. Ši aplinkybė parodo, kad R. B., laiku nesikreipdamas į teisėsaugos institucijas, siekė nuslėpti savo paties vykdytą nusikalstamą veiką, t. y. pinigų savinimosi iš UAB „L“ faktą.

Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, kad teismas vertino D. M. parodymus kaip patikimus ir išsamius, tačiau vertindamas D. M. parodymus dėl R. B. veiksmų susitariant su juo vykdyti didelės vertės turto pasisavinimą, atmeta kaip juos nepatikimus, nurodydamas, jog jų santykiai nėra geri, jie yra susipykę, todėl parodymų patikimumas kelia abejonių. Tokia teismo išvada, apeliantės nuomone, yra dviprasmiška ir nepagrįsta.

Apeliantės nuomone, visiškai nėra įmanomas tiesioginių liudytojų buvimas, kurie galėtų patvirtinti matę pinigų perdavimo faktą R. B., kadangi akivaizdu ir logiška, kad asmenys, susitarę vykdyti didelės vertės turto pasisavinimą, turėjo elgtis itin apdairiai ir atsargiai, be tiesioginio pašalinių asmenų dalyvavimo. Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, kad visiškai nepagrįsta ir nelogiška pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, jog byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad D. M. perduodavo išgrynintų pinigų dalį R. B.. Šiuo atveju, jie bendru sutarimu vykdė nusikalstamą veiklą, pagrįstą abipusiu pasitikėjimu ir abipuse nauda, todėl, apeliantės nuomone, visiškai neįsivaizduojama ir nelogiška, kad asmenys, vykdydami bendrą nusikalstamą veiklą, paliktų rašytinius įrodymus, patvirtinančius apie jų neteisėtą veiklą ir vestų tos neteisėtos veiklos apskaitą bei vieni kitiems išduotų dokumentus, patvirtinančius tokių neteisėtų pinigų gavimo faktą.

Apeliantė atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas, priimdamas nuosprendį, negali savo išvadų grįsti prielaidomis, o darydamas išvadas turėtų jas atmesti kaip teisingas arba neteisingas, šiuo atveju teismas tinkamai neįvertino ir neanalizavo R. B. apsilankymų dažnumo būtent D. M. vadovaujamoje UAB „L“ degalinėje, adresu (duomenys neskelbtini).

Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai neįvertino apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių ir nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį R. B. atžvilgiu. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad R. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 str. 2 d.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, tiriant byloje surinktus įrodymus, apeliantams kilo pagrįsta abejonė dėl inkriminuojamos pinigų sumos pasisavinimo, todėl jie kreipėsi į specialistą A. K., kuris surašė konsultacinę išvadą, kurioje nurodyta, kad FNTT specialistės Z. R. (iš tikrųjų – Z. R. – past.) išvada Nr. 5-9/27 dėl žalos dydžio yra netiksli, neteisingai apskaičiuotas jos dydis, nebuvo atsižvelgta į tai, jog nebuvo aiškintasi, ar per kaltinimo laikotarpį buvo atliekama materialinių vertybių inventorizacijos, o jeigu buvo, tai kodėl nebuvo išvadoje atsižvelgta į jų duomenis. Taip pat specialistas A. K. nurodė, jog per kaltinimo laikotarpį, dalis privačių asmenų naudojosi, užpilant jų automobilius kuru, 100 proc. nuolaida, tačiau išvadoje Nr. 5-9/27 apie tai nepasisakyta. Taip pat nurodė, kad laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 8 d. iki 2009 m. balandžio 15 d., degalinėje „L“, esančioje (duomenys neskelbtini), panaudotas kuras „savo reikmėms“ nebuvo nurašomas, nors iki to laikotarpio jis buvo apskaitomas kortelėse Nr. XXXXXXXXXXXXXX05, o vėliau skyrelyje „S“. Apeliantų nuomone, minėtos aplinkybės, į kurias specialistė Z. R. išvadoje Nr. 5-9/27 neatkreipė dėmesio, turi tiesioginę įtaką nustatant tikslią pasisavintų pinigų sumą. Taip pat teismo posėdyje specialistas A. K. savo išvadą patvirtino ir paaiškino, kad jo nustatyti FNTT specialistės Z. R. išvados Nr. 5-9/27 minėti trūkumai turi tiesioginę reikšmę nustatant padarytą UAB „L“ žalos dydį, nustatyta suma yra netiksli. Paaiškino ir tai, kad tuo atveju, jeigu yra visi UAB „L“ buhalteriniai dokumentai, atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, galima nustatyti tikslią pasisavintų pinigų sumą. Be to, teismo posėdyje specialistė Z. R. patvirtino savo išvadą Nr. 5- 9/27 ir sutiko su specialisto A. K. konsultacine išvada bei jo teisme duotais paaiškinimais dėl jos išvados. Ji paaiškino, kad jai surašant išvadą nebuvo pateikti duomenys apie firmą „Y“, ji nežinojo, kas iš minėtos firmos naudojosi nuolaidomis užsipilant kurą, o taip pat jai buvo pranešta, jog ši firma turi nuolaidų korteles ir priklauso R. B..

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad analizuojant specialisto išvadą Nr. 5-9/27, matosi, jog specialistei Z. R. atliekant tyrimą ir surašant šią specialisto išvadą kilo neaiškumų – kas naudojosi ir kam buvo parduodami degalai su 100 proc. nuolaida. Ji šį atsiradusį neaiškumą papildomai aiškinosi, gavo atsakymą, kad minėtos kortelės buvo priskirtos R. B. komercinės firmos naudotojui „Y“. Šis faktas patvirtina D. M. aiškinimą teisme, kad jis asmeniškai, R. B. nurodymu, nuvežė 100 proc. degalų naudojimosi nuolaidų kortelę banko „S“ direktoriui R. B. į darbą, kuria jis ir jo šeimos nariai naudojosi užsipildami kurą į savo naudojamus automobilius. Minėta aplinkybė taip pat teismo neįvertinta, nuosprendyje apie tai nepasisakyta. Šie kuro užpylimai ir R. B. kuro naudojimas su 100 proc. nuolaida yra įtraukti į apeliantams inkriminuotų pasisavintų pinigų sumą.

Bylos faktiniais duomenimis nustatyta, jog nuo 2007 m. lapkričio 8 d. iki 2009 m. balandžio 15 d. degalinėje „L“, esančioje (duomenys neskelbtini), panaudotas kuras „savo reikmėms“ nebuvo nurašomas, nors iki to laiko jis buvo apskaitomas kortelėje Nr. XXXXXXXXXXXXXX05, o vėliau skyrelyje „S“. Per laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 8 d. iki 2009 m. balandžio 15 d. degalinėje taip pat buvo naudojamas kuras „savo reikmėms“. Specialistė išvadoje apie šio laikotarpio kuro panaudojimą „savo reikmėms“ nepasisakė. Apeliantų nuomone, per šį laikotarpį sunaudotas kuras „savo reikmėms“ taip pat yra įskaičiuotas į jų pasisavintų pinigų sumą. Apeliantai nurodo, kad teismo posėdžio metu į tai atkreipė teismo dėmesį ir prašė tai ištirti, tačiau teismas ir šį jų prašymą visiškai nemotyvuotai atmetė.

FNTT specialistė Z. R. teisme paaiškino, kad kiekvienais metais UAB „L“ buvo atliekama, kaip tai nustatyta Įmonių finansinės atskaitomybės įstatyme, inventorizacija. Už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. jokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Tai rodo tą faktą, kad UAB „L“ administracija žinojo ir toleravo 100 proc. nuolaidos taikymą tam tikriems asmenims užsipildant automobilius kuru. Tik 2009 m. balandžio 15 d., kai pasikeitė UAB „L“ buhalterė, ir buvo nustatytas jų ir R. B. pinigų pasisavinimas. Todėl, apeliantų nuomone, pasisavinimo suma turėtų būti ženkliai mažesnė, nes iki 2008 m. gruodžio 31 d. UAB „L“, o ypač direktorius ir vienintelis akcininkas, savininkas R. B. finansinių pretenzijų jiems neturėjo, nes jis žinojo, jog jie grynina pinigus ir atitinkamomis dalimis pasidalina tarp savęs ir R. B.. Pasidalinamas pinigų sumas skundžiamu nuosprendžiu teismas nustatė.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad FNTT specialistės Z. R. išvados neatitikimą nustatytoms ikiteisminio tyrimo metu faktinėms bylos aplinkybėms lėmė ir tai, jog jai nebuvo pateikti visi objektyvūs bylos duomenys. Specialistė tyrimą pradėjo 2010 m. sausio 26 d., o išvadą surašė tik 2010 m. spalio 29 d. Per šį laiką ji savo iniciatyva išsireikalavo tik duomenis apie „Y“, kurie teismo įvertinti nebuvo. Daugiau jokių naujų duomenų, aplinkybių, turinčių reikšmės išvados surašymui, negavo ir neišsireikalavo. Ikiteisminis bylos tyrimas užbaigtas ir kaltinamasis aktas surašytas 2012 m. liepos 25 d., o teisminis bylos nagrinėjimas pasibaigė paskelbiant nuosprendį 2015 m. liepos 15 d. Per laikotarpį nuo specialistės išvados surašymo iki ikiteisminio bylos tyrimo užbaigimo, o taip pat bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo daug naujų aplinkybių, kurios išdėstytos apeliaciniame skunde. Į šias aplinkybes FNTT specialistė negalėjo atsižvelgti atliekant tyrimą ir surašant išvadą, nes jai jos nebuvo pateiktos, ji apie jas nežinojo, kadangi jos buvo atskleisto teisminio bylos nagrinėjimo metu.

Apeliantų nuomone, teismui privalu nuosprendžiu nustatyti tikrą jų pasisavintų pinigų sumą, todėl būtina pakartotinai tirti pirminius degalinės „L“ ((duomenys neskelbtini)) buhalterinius dokumentus, kad būtų galima nustatyti tikslią pasisavintų pinigų sumą per laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 15 d.

Išteisintojo R. B. gynėjas atsikirtimuose į Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą nurodo, kad prokurorės apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas, todėl turi būti atmestas vadovaujantis BPK 326 str. 1 d. 1 p.

Atsikirtimuose išteisintojo R. B. gynėjas nurodo, kad nesutinka su prokurorės apeliaciniame skunde dėstomais argumentais ir įrodymų interpretacija dėl R. B. pripažinimo kaltu pagal BK 183 str. 2 d.

Prokurorės apeliacinis skundas grindžiamas vien tik D. M. parodymais. Tačiau, R. B. gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas D. M. parodymus įvertino tiek juos atskirai, tiek ir visumoje kitų įrodymų bei padarė teisingą išvadą, kad D. M. parodymų nepatvirtina nė vienas kitas byloje esantis įrodymas. Pažymima, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėlionėmis; teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, kurie neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Teismo išvados nuosprendyje negali būti grindžiamos vien tik kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 d. senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 ir 3.1.5. punktai).

Teismo posėdyje prokurorė prašo patenkinti jos apeliacinį skundą. Nuteistieji D. M. ir R. Z. ir jų gynėjai prašo patenkinti nuteistųjų apeliacinį skundą. Išteisintasis R. B. ir jo gynėjas prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai R. B. pagal BK 183 str. 2 d. išteisino. Prokurorės nuomone, teismas neįvertino aplinkybių, kad R. B. neužtikrino UAB „L“ vidaus kontrolės, todėl pinigų savinimosi mechanizmas sąmoningai nebuvo nustatytas anksčiau, neanalizavo ir to, kodėl būtent 2009 m. balandžio pradžioje išaiškėjo šis mechanizmas, kai santykiai tarp D. M. ir R. B. tapo įtempti, taip pat neįvertintos ir aplinkybės, kad D. M. pirmas pranešė teisėsaugos institucijoms dėl nusikalstamos veikos padarymo, o R. B., laiku nesikreipęs į teisėsaugos pareigūnus, siekė nuslėpti nusikalstamą veiką. Teismas neįvertino ir R. B. apsilankymų degalinėje, vadovaujamoje D. M., dažnumo. Prokurorė apeliaciniame skunde dėsto nesutikimo motyvus ir dėl įrodymų vertinimo, prokurorės nuomone, teismas neįvertino liudytojos O. B. parodymų, nesutinka ir su tuo, kad teismas, vertindamas D. M. parodymus apie R. B. veiksmus, šiuos nuteistojo parodymus atmetė kaip neaptikimus, nes jų santykiai nėra geri, susipykę. O teismo išvada, kad byloje nėra rašytinių įrodymų, jog D. M. perduodavo išgrynintus pinigus R. B., visiškai nelogiška ir nepagrįsta, nes natūralu, kad jie tokių įrodymų ir nepaliko. Dėl šių argumentų prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria R. B. išteisintas, panaikinti ir jį pripažinti kaltu pagal BK 183 str. 2 d. Nuteistųjų D. M. ir R. Z. apeliaciniame skunde dėstomi nesutikimo argumentai tik dėl nustatytos pasisavintos pinigų sumos dydžio. Jų nuomone, teismas neteisingai nustatė žalos dydį, nebuvo atsižvelgta į tai, kad nebuvo aiškintasi, ar per jiems inkriminuojamų nusikaltimų laikotarpį degalinėje buvo atliekamos inventorizacijos, taip pat teismas neįvertino ir to, kad bylos duomenimis nustatyta, jog UAB „L“ taikė 100 proc. nuolaidą degalams, šia nuolaida naudojosi R. B., D. M. ir kiti asmenys, o šie duomenys taip pat įtraukti į jiems inkriminuotų pinigų sumą. Todėl prašo nustatyti tikslią jų, D. M. ir R. Z., pasisavintų pinigų sumą.

Iš bylos matosi, kad išteisintasis R. B. ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje kaltu neprisipažino, nuteistasis D. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme kaltu prisipažino, o nuteistoji R. Z. ikiteisminio tyrimo metu kaltę pripažino iš dalies, o teisme savo kaltę jau pripažino visiškai. Kaltinamajam akte buvo nurodyta, kad kaltinimas jiems grindžiamas liudytojų S. J., V. M., A. M., D. M., J. P., D. D., V. B., L. L., V. P. (V. P.), J. P. (J. P.), T. B., I. E., O. B., A. M. (A. M.), M. V. (M. V.), A. P. parodymais ir specialistės Z. R. paaiškinimais bei jos pateikta specialisto išvada Nr. 5-9/27, taip pat ir kitais rašytiniais bylos duomenimis – daiktų, dokumentų pateikimo bei kratos protokolais. Iš byloje esančių teisiamojo posėdžio protokolų ir skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pirmosios instancijos teismas betarpiškai išnagrinėjo ne tik kaltinamajame akte išdėstytus, tačiau ir papildomus bylos duomenis. Teisme buvo apklausti kaltinamieji, liudytojai, specialistai, taip pat išnagrinėti ir rašytiniai duomenys – bylos dokumentai. Siekiant pašalinti visas abejonės dėl nuteistųjų D. M. ir R. Z. pasisavinto svetimo turto vertės, t. y. pasisavintų pinigų sumos, apeliacinės instancijos teisme taip pat buvo atliktas įrodymų tyrimas ir dar kartą apklausti specialistai Z. R. ir A. K..

Nuteistasis D. M. teisme kaltu prisipažino ir parodė, kad komercinėje įmonėje, kuri po to buvo pervadinta į UAB „L“, pradėjo dirbti nuo 1999 m. degalinės viršininko pareigose. 2003 m. įmonė pradėjo plėstis, jis tvarkė degalinių apskaitą, tačiau pradėjo „strigti“ mokėjimai, priedas prie atlyginimo. Darbo krūvis buvo didelis, prašė direktoriaus sutvarkyti jo oficialų atlyginimą. R. B. paprašė, o po to ir liepė jam sugalvoti būdą, kaip neoficialiai išsiimti pinigus iš degalinės kasos. Žinojo, kad įmonėje naudojamos kortelės su 100 proc. nuolaida. Šios kortelės buvo 2 tipų – debetinės ir kreditinės. Jis pastebėjo, kad benzovežių vairuotojai ir kiti UAB „L“ darbuotojai (jis, direktorius) turi kreditinę 100 proc. kortelę. Ši kortelė buvo pateikiama degalinės operatoriui, suvedamas PIN kodas, vienas čekis atiduodamas darbuotojui, o ant kito čekio pasirašydavo darbuotojas ir šis čekis mėnesio gale būdavo pateikiamas M. buhalterijai. Vėliau pastebėjo, kad tokias korteles turi ne tik įmonės darbuotojai, bet ir buvęs banko „S“ prezidentas ir jo žmona. Jis asmeniškai nuvežė tokią kortelę (su 100 proc. nuolaida) banko „S“ prezidentui, kai jo pirmoji kortelė nustojo veikti. Jie degalus pildavosi retai. Su tokiomis kortelėmis degalų pylimai buvo nemokami, nes ant čekio būdavo paradyta mokėti 0. Jis pasinaudojo tokiomis kortelėmis, „S“ pylimais, ir kasos aparate esančiu Kredito skyriumi. Iš pradžių „Kredito skyriuje“ įvedė vieną kortelės „S“ pavadinimą, po to antrą, o vėliau pavadinimą „S“, „taškas“, „degalinės reikmėms“. Tai galėjo padaryti tik degalinės vadovas, nes tik jis turėjo priėjimą prie kasos aparato, taip buvo spausdinamos ir mėnesinės ataskaitos, bendros apyvartos, atsiskaitymai kortelėmis. Kai į kasos aparate esantį „Kredito skyrių“ buvo įvesta visa tai, jis savo seseriai R. Z., kuri nežinojo, kas liepė ir dėl ko taip bus daroma, paaiškino, kad tų klientų, kurie moka grynais pinigais ir neima čekio, pylimai būtų įtraukiami į kasos aparato atmintį. Toje atmintyje buvo galima sudėti begalę pylimų. Kai baigdavosi kasos aparato juosta, tai visi tie pylimai buvo „sumušami“ į kasos aparatą. Todėl automatiškai kasoje likdavo pinigų, nes jie buvo neapskaitomi, jiems būdavo pritaikyta 100 proc. nuolaida. Išimtus pinigus R. Z. perduodavo jam arba palikdavo jo darbo kabineto stalo pirmame stalčiuje. Nuteistasis D. M. parodė ir tai, kad kasos aparate buvo įvestas skyrius „S“, kad kitiems darbuotojams nekiltų abejonių, nes jie žinodavo, kad banko „S“ prezidentas pildavosi degalus. UAB „L“ kortelių centre išduodavo tokias kortelės, jos buvo įprogramuojamos menamomis pinigų sumomis, virtualiais skaičiais, nes kitaip kortelė negalėtų galioti, veikti. Jei terminalas kortelės nepriima, tada darbuotojai tokius degalų pylimus „mušdavo“ per kredito skyriuje esantį pavadinimą „S“, o tokie čekiai su parašu degalinėje tikrai likdavo ir mėnesio pabaigoje jie būdavo pristatomi M. buhalterijoje. Jis nežino, kaip tokie pylimai buvo apskaitomi, bet kortelių centras tokius pylimus matydavo, tačiau jis nežino, ar jie žinodavo, kas pilasi degalus šia kortele. Kortelių centre buvo pavadinimas „Y“, o kas jį įvedė nežino. Nuteistasis parodė ir apie skyrelius „S“, „taškas“ ir apie tuos skyrelius, kurių pavadinimai buvo kortelės numeriai. Jis parodė, kad tyrimui pateiktos virtualios kortelės su daug X, o gale 5, 4, 20, tai nėra kortelės, tai kasos aparato sukurta skaičių seka, pagal kredito skyriaus pavadinimus. Tokią skaičių seką V. kortelių centras matydavo, taip pat matydavo ir kas pilasi degalus „L“ kreditinėmis kortelėmis pagal sutartis, tačiau nematydavo, kas buvo „mušama“ į kredito skyrių, jie matydavo tik bendrą sumą. Jis, būdamas degalinės vadovas, turėdavo surinkti visus banko kortelių čekius, užlūžtančių kortelių čekius, o sumos turėjo sutapti ir jos sutapdavo. V. degalinėje buvo įvesta funkcija „Degalinės reikmėms“, kai kuras būdavo reikalingas pjaunant žolę, šis kuras buvo „mušamas“ degalinės reikmėms, o abu čekiai susegami ir pridėdami bei perduodami M. buhalterijai. Nuteistasis D. M. parodė dar ir tai, kad karpė juostas, nes tik vienoje vietoje kasos aparate buvo matomi tie pylimai. Sukarpytas kasos juostas jis pateikdavo buhalterijai. Tokia situaciją tęsėsi ilgą laiką, nuo 2003 m. Iš pradžių jam likdavo 200 Lt, kai sumos didėjo, jam likdavo 500 Lt, o kiti pinigai buvo perduodami direktoriui, kuris degalinėje lankydavosi 2 kartus per savaitę. 2009 m. į degalinę atvyko buhalterijos darbuotojos nustatyti trūkumų. Jis buvo nušalintas nuo pareigų, o po to ir atleistas. Pasisavintus pinigus išleido savo reikmėms. Jo nuomone, nustatyto trūkumo suma (virš 300 000 Lt) yra per didelė, suma negalėjo viršyti daugiau nei 100 000 Lt, jo nuomone, jis galėjo pasisavinti 25 000 – 26 000 Lt. Kaip minėjo, jam likdavo 200 Lt, po to 500 Lt, likusi dalis (apie 1000-3000 Lt, o po to 5 000- 7 000 Lt) direktoriui R. B., o R. Z. likdavo 20-30 Lt nuo pamainos ir būtent per tokius pylimus nemokamai mėnesio gale užsipildavo 30 litrų degalų. Pinigai būdavo jo kabineto stalčiuje, juos padėdavo tik R. Z., o direktoriui pinigai buvo perduodami, kai jis atvažiuodavo į degalinę. To niekas nežinojo. R. Z. juostų nekarpydavo, ji sudėdavo čekius į vieną vietą, o kontrolines juostas, kuriose matydavosi tie „sumušimai“, sunaikindavo taip pat ir R. Z.. Jis su R. B. susipyko, nes paprieštaravo dėl nemokamo jam oficialaus atlyginimo, banko inkasacijos, jis pinigus inkasuodavo iš 4 degalinių ir veždavo į banką 5-6 kartus per savaitę, taip pat susipyko ir dėl pinigų gryninimo, nes suprato, kad kuo toliau, tuo blogiau, todėl viskas ir išaiškėjo. 2009 m. balandžio mėn. direktorius klausė, kaip jis grąžins pinigus, jai ir jos seseriai grasino, todėl jie pasirašė vekselius. Iš pradžių jie pasirašė vekselius po 30 000 Lt, o vėliau tris po 100 000 Lt sumoms. Nors jis yra sakęs, kad į prokuratūrą kreipėsi dėl to, kad nesurinko 100 000 Lt, tačiau tai ne pagrindinis dalykas, jis kreipėsi dėl to, kad būtų išsiaiškinta ši schema. Jis turėjo kortelę su 100 proc. nuolaida kurui, taip pat buvo pasirašęs panaudos sutartį. Tokias korteles turėjo praktiškai visi benzovežių vairuotojai. Jis žinojo, kad buvo dvi motininės kortelės, kurios pavadintos „Y“. Viena iš jų turėjo R. B., o kitą banko „S“ valdytojas. Vėliau veikė tik viena kortelė. Kortelėje buvo įprogramuota 100 proc. nuolaida. Pagal motinines korteles buvo išrašomos sąskaitos faktūros.

Nuteistojo R. Z. teisme kalta prisipažino ir parodė, kad nuo 2000 ar 2001 m. degalinėje „L“ dirbo operatore. Ji darė tai, ką vadovas pasakė. D. M. kasos aparate įvedė skyrelį „Kreditas“. Kai klientas užsipildavo degalų ir, atėjęs susimokėti grynais pinigais, neimdavo kvito, per mygtuką „F10“ šis pylimas pasilikdavo atmintyje. Paskui šie pylimai buvo „įmušami“ kasos aparate, o baigus darbą išimdavo pinigus ir juos padėdavo į D. M. stalo pirmą stalčių. Pinigai yra, o kvitas nulinis. Kasos aparatas suskaičiuoja litrus, o kaina 00. Išimtos sumos buvo 200, 300, 500 iki 100 000 Lt. Ji gaudavo tai, kas suapvalinus sumą, likdavo. Atsakydama į proceso dalyvius klausimus R. Z. parodė, kad nuplėšdavo kontrolinę juostą, kai ji pasibaigdavo, ir išmesdavo. Ataskaitų nekarpė. Jos nuomone, nustatyta pasisavinimo suma yra per didelė. Korteles su 100 proc. nuolaida degalams turėjo banko „S“ direktorius ir jo sūnus, degalinės darbuotojai, benzovežių vairuotojai ir vadovai. Degalinės reikmėms pilamas kuras neįėjo į jų mechanizmą, susijusį su 100 proc. nuolaida degalams. Nuteistoji parodė ir tai, kad pasirašė vekselius 300 000 Lt sumai, po to juos persirašė, pasirašė tris vekselius po 100 000 Lt skirtingom grąžinimo dienom. D. M. nesakė, kad pinigus perduoda R. B..

Nesant galimybei teisiamajame posėdyje apklausti liudytojos O. B., teismas perskaitė šios liudytojos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. O. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2007 m. rugsėjo mėnesį pradėjo dirbti UAB „L“ P. degalinės vadove. 2009 m. balandžio viduryje, berods 9 d., apie 20.00 val., jai būnant degalinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), iš UAB „L“ centrinio ofiso, esančio (duomenys neskelbtini), atvyko dvi buhalterės ir pradėjo tikrinti kasos aparatą pagal atsivežtas kontrolines kasos aparato juostas, tikrino esančią informaciją kasos aparato kompiuteryje. Kitą dieną direktoriaus R. B. žodiniu nurodymu ji buvo laikinai paskirta dirbti šios degalinės vadove, nes D. M. buvo nuo nušalintas pareigų. Tą pačią dieną nuo pareigų buvo nušalinta ir operatorė R. Z.. Suprato, kad D. B. ir D. M. susipyko. Be to, iš D. M. žinojo, kad šis kalbėjo su direktoriumi ir prašė padidinti oficialų atlyginimą, nes jai nebuvo paslaptis, kad D. M. R. B. mokėjo atlyginimą „vokelyje“. Ji, būdama degalinėje „L“, esančioje (duomenys neskelbtini), matydavo, jog direktorius R. B. atveždavo grynuosius pinigus, kuriuos įnešdavo į kasą, nes D. M. kaip atlyginimą kažkokią pinigų sumą pasiimdavo tiesiog iš kasos aparato. Taip pat retkarčiais matydavo D. M. darbo stalo stalčiuje grynuosius pinigus, todėl suprato, kad šie pinigai yra išimti iš kasos. Be to, ir D. M. pats jai sakė, jog atlyginimą pasiima iš kasos aparato, o vėliau R. B. grynaisiais pinigais padengia trūkumą. Neneigia, jog ir ji pati kelis kartus yra iš R. B. gavusi atlyginimą „vokelyje“. Kai D. M. jau buvo nušalintas nuo pareigų, galimai 2009 m. balandžio 15 d. ryte, apie 11.00 val., į degalinę atvyko R. B. ir buvo degalinės vadovo kabinete. Neužilgo į degalinę atvyko D. M. ir R. Z.. Tačiau į degalinės vadovo kabinetą, kuriame ji tuo metu taip pat buvo, įėjo tik D. M.. D. M. R. B. pasakė „tai ką mes darysime ir kaip viską spręsime?“. D. M. bandė sakyti, jog nieko nežino ir nenori, o nori ramiai išeiti iš darbo. Tada R. B. pradėjo skaičiuoti ir piktai pasakė, jog D. M. jam turi atiduoti 300 000 Lt. D. M. pasakė, jog tokios pinigų sumos neturi, o galėtų sumokėti tik 100 000 Lt. Tuomet R. B. D. M. padavė baltą popieriaus lapą ir, grasindamas susidorojimu, liepė rašyti. D. M. nenorėjo nieko rašyti, tačiau R. B. garsiai, toliau grasindamas, pasakė, jog D. M. turės daryti taip, kaip šis (R. B.) lieps ir pinigų sumą gali tik padidinti, o ne sumažinti. D. M. buvo labai susijaudinęs, pradėjo verkti ir kažką parašė. R. B. toliau grasino D. M., sakė, jog „jį sužlugdys ir neduos ramiai gyventi ir nepagailės pinigų, kad D. M. negalėtų ramiai gyventi, nes šiam (R. B.) tai kainuos brangiai, tačiau D. M. dar brangiau“. Todėl D. M. parašė kažkokį pasiaiškinimą ir padavė R. B.. Pastarasis D. M. taip pat pasakė, jog, jei šis neturės pinigų, tai turės D. M. sesers R. Z. butą perrašyti R. B.. Ji tuo metu įsikišo į pokalbį ir pasakė, jog apie R. Z. butą reikėtų paklausti jos pačios. Todėl į kabinetą buvo pakviesta R. Z., kuriai R. B. taip pat padavė baltą popieriaus lapą ir liepė parašyti paaiškinimą. Jos akivaizdoje R. Z. parašė paaiškinimą ir padėjo ant stalo. Ji paėmė R. Z. paaiškinimą ir, perskaičiusi paaiškinimo tekstą, suprato, dėl kokios priežasties R. B. reikalauja pinigų. R. Z. paaiškinime buvo parašyta, kad savo brolio D. M. nurodymu, ji kompiuteryje „pakabindavo“ kvitus, už kuriuos būdavo atsiskaitoma grynaisiais pinigais, o vėliau šiuos kvitus paversdavo „00“ kvitais „kredito „S“ skyriuje, kuriame buvo kaupiami duomenys apie nuolaidų kreditines korteles. Tokiu būdu buvo išgryninami pinigai, kurių dalį iki apvalios sumos R. Z. pasiimdavo sau, o visą kitą sumą padėdavo D. M. į darbo stalo pirmąjį stalčių. Todėl ji suprato dėl ko D. M. minėtame darbo stalo stalčiuje matydavo grynuosius pinigus. Ji nežino, kokios konkrečiai sumos buvo padedamos į D. M. darbo stalo stalčių, nes šių pinigų niekada neskaičiavo, o, berods, R. Z. savo paaiškinime neminėjo, kokias konkrečiai sumas išgrynindavo. Ji nežinojo, kaip veikė šių pinigų išgryninimo sistema ir nežino, kas apie tokią pinigų išgryninimo sistemą dar galėjo žinoti. Ji žinojo, kad V. mieste esančiame UAB „L“ kortelių centre yra gaminamos UAB „L“ nuolaidų kortelės, tame tarpe ir 100 proc. nuolaidų kortelės, tačiau, kuriems asmenims generalinis direktorius R. B. šias nuolaidų korteles yra išdavęs, ji nežino. Minėtomis nuolaidų kortelėmis disponavo ir šios kortelės buvo išduodamos tik generalinio direktoriaus R. B. arba pastarojo leidimu per V. kortelių centrą. Duomenys apie nuolaidų kortelių pasinaudojimą degalinėje yra kaupiami kasos aparato kompiuteryje ir kasos aparato kontrolinėse juostuose, kurios yra kaupiamos ir pristatomos į M. centrą, o kasos aparato kompiuteryje apie tai esantys duomenys patenka į V. kortelių centro kompiuterinę duomenų bazę ( 1 t., 186-190 b.l.; 2 t., 55-56 b.l.).

Liudytoja S. J. teisme parodė, kad UAB „L“ dirbo buhaltere. Degalinę, esančią (duomenys neskelbtini), pradėjo kontroliuoti nuo 2008 m. spalio 22 d. Ji gaudavo už praeitą mėnesį ataskaitas iš V. degalinių. Šias ataskaitas darydavo degalinės vadovas. „Z“ ataskaitos buvo kasos aparato likučiai, prekyba už korteles ir lentelės. 2009 m. pavasarį lankstydama kasos juostas ji vizualiai pastebėjo, kad viena iš jų suklijuota. Paskambino į degalinę, esančią (duomenys neskelbtini), paprašė pateikti kasos aparato kontrolines juostas, nes iš jų matytųsi, ar kirpta buvo, ar ne. Rado įrašą su nuliniu tarifu. Apie tai pasakė direktoriui, kuris buvo nustebęs ir liepė jai bei administratorei V. M. važiuoti į V.. Nuvažiavus į degalinę operatorius iš naujo iš kasos aparato išsitraukė „Z“ ataskaitą ir duomenys nesutapo su tais duomenimis, kurie jiems buvo pateikti M.. Pastebėjo, kad duomenys nesutampa, kuras parduotas nuliniu tarifu, o jai pateiktose ataskaitose tokių duomenų nebuvo. Kontrolinės juostos pabaigos čekių numeriai nesutampo su jai pristatytomis, keletą jų trūko pabaigoje arba pradžioje. Norėjo išsiaiškinti kieno parašai yra ant juostos, nes ją įdedant ir išimant reikia pasirašyti. Kita operatorė pasakė, kad šie parašai turbūt yra R.. Tą vakarą į degalinę ji neatvyko. Atsakydama į proceso dalyvių klausimus liudytoja parodė, kad kiek tikrino, tiek rado karpymų. Kvitai, kurių trūkdavo, būdavo kontrolinės juostos pradžioje arba pabaigoje, o „Z“ atskaitoje – viduryje. Šis nesutapimas galėjo reikšti, kad, jei „mušama“ nuliniu tarifu, pinigai į įmonę neatėjo. Ji žinojo apie nulinį tarifą, tačiau kas tokiu tarifu naudojosi nežino. Nulinių nuolaidų, ypač kurui, nebuvo, nebent operatoriams reikėdavo pirštinių ir panašiai.

Liudytoja V. M. teisme parodė, kad dirbo UAB „L“ vadybininke – administratore. Ji administravo degalinių veiklą. D. M. buvo V. degalinės vadovas, o R. Z. – operatorė. Pas ją atėjo S. J., atsinešė ataskaitą ir paklausė, ką daryti, nes joje iškirpta vieta. Nusprendė patikrinti kontrolines juostas ir nustatė, kad iškirpta vieta, kur kuras su nuline kaina. Čekis su nuline kaina reiškia tai, kad asmeniui, prisipylusiam degalų, „išmušamas“ čekis su nuline suma. Nulinės nuolaidos įmonės dokumentuose nebuvo. Apie tai informavo direktorių, kuris buvo nustebęs ir susirūpinęs. Tikrino juostas, kurios buvo įmonėje, direktorius pasakė važiuoti į degalinę, nes ten buvo ir kitos kontrolinės juostos. Atvažiavo į degalinę, esančioje (duomenys neskelbtini). Tą vakarą degalinėje dirbo D. M./ Degalinėje patikrinus kontrolines juostas, nustatė, kad jose nulinės kainos būdavo „mušamos“ R. Z. darbo metu. R. Z. neatvyko, o D. M. atvažiavo neblaivus ir pasakė, kad jis viską žino, viską išsiaiškinkim. Apie tai, ką nustatė, surašė tarnybinį pranešimą. Pagal nulinius kiekius buhalterija paskaičiavo žalos apie 30 000 Lt. Atsakydama į proceso dalyvių klausimus liudytoja parodė, kad paaiškėjus šiam faktui buvo tikrinamos ir kitos degalinės, bet tokių pažeidimų nebuvo. Liudytoja parodė, kad nulinis tarifas ir kortelę, kurią, kaip pats minėjo D. M. turėjo, skirtingi dalykai. Kortelė buvo nuolaidų kreditinė kortelė, pagal sutartį, o V. degalinėje pačiame kasos aparate buvo mygtukas, kurį paspaudus rodydavo nulinę kainą, tam kortelės nereikėjo. Kaip ši funkcija atsirado, ji nežino.

Liudytoja A. M. teisme parodė, kad nuo 2003 m. dirbo UAB „L“ dirbo vyr. finansininke. S. J. nustatė, kad juostos buvo karpytos, jai pastebėjo juostos įklijavimą. „Z“ ataskaitos juosta buvo suklijuota nelygiai, o joje buvo iškirpti čekiai su nuliniu tarifu. Pradėjo tikrinti atgaline data. Kontrolinė juosta neatitiko tų duomenų, kurie buvo pateikti buhalterijai. Liudytojos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo perskaityti teisiamajame posėdyje. Ikiteisminio tyrimo metu A. M. parodė, kad 2009 m. balandžio mėnesio pradžioje, tikslios datos neprisimena, bendrovės buhalterė S. J. parodė degalinės vadovo D. M. jai pateiktą už korteles „Z“ ataskaitą, kuri buvo nukirpta, o po to suklijuota. Už šios degalinės pateiktų ataskaitų tikrinimą yra atsakinga buhalterė S. J., todėl ši ir pastebėjo minėtos degalinės vadovo D. M. pateikiamas suklijuotas „Z“ ataskaitas. Iki S. J. buhaltere dirbusi R. V. tokių faktų pastebėjusi nebuvo ir apie tai jos neinformavo. Todėl, norėdami išsiaiškinti, dėl kokios priežasties D. M. nukirpdavo ir suklijuodavo „Z“ ataskaitas, bendrovės direktoriaus R. B. nurodymu bendrovės buhalterė S. J. ir vadybininkė V. M. nuvyko patikrinti degalinės ir nustatė, kad šios degalinės vadovas D. M. pateikdavo suklastotas „Z“ mėnesines ataskaitas, o būtent, „Z“ ataskaitoje iškirpdavo kompiuteryje („S“) kaupiamus duomenis apie parduodamų degalų kiekį nuliniu apmokėjimu ir suklijavęs „Z“ ataskaitą pateikdavo be minėtų degalų pardavimų. Patikrinus 2009 m. kovo mėnesio „Z“ ataskaitos duomenis per degalinėje esantį tarpinį kompiuterį, kuriame yra kaupiami ir saugomi visi kasos operacijų duomenys, buvo nustatyta, kad minėtos degalinės vadovas D. M. pateikė 2009 m. kovo mėnesio „Z“ ataskaitą nukirptą ir suklijuotą, kadangi ataskaitoje nebuvo duomenų apie dyzelio ir degalų pardavimą už nulinius kvitus, o tarpiniame kompiuteryje 2009 m. kovo mėnesio pardavimų duomenimis nustatyta, kad buvo atliekamos degalų pardavimo operacijos su nuliniais pylimais. Patikrinus kasos aparato kompiuterio „F10“ programoje esančių kreditinių operacijų duomenis, buvo nustatyta, kad yra įvestas „S“, kuris naudojamas su 100 proc. nuolaida ir jam yra suteiktas Nr. XXXXXXXXXXXXXX04. Realiai tokio numerio kortelės nėra nei įmonės, nei įmonės klientų žinioje, todėl akivaizdu, kad šios degalinės vadovas D. M. padarė pažeidimus, nes paskaičiavus buvo nustatyta, kad 2007 – 2009 metais (iki 2009 m. balandžio 15 d.), parduodant degalus nuliniu tarifu pagal tariamą kreditinę kortelę Nr. XXXXXXXXXXXXXX04, bendrovei „L“ buvo padaryta 93 046, 21 Lt turtinė žala. Duomenys apie minėtos kortelės panaudojimą nuliniu tarifu buvo saugomi tik degalinės „L“ kompiuteryje, o į pagrindinį bendrovės „L“, (duomenys neskelbtini), kompiuterį, kuriame kaupiami visos bendrovės degalinių degalų pardavimo operacijos, šie duomenys nebuvo perduodami ir fiksuojami. Dėl šios priežasties, o taip pat dėl to, kad per nulinį tariamos kortelės Nr. XXXXXXXXXXXXXX04 tarifą buvo pilami nedideli kiekiai degalų (per mėnesį apie tūkstantis litrų degalų) ir dažnai keitėsi degalų kainos, todėl nebuvo galimybės laiku pastebėti ir nustatyti bendrovės turto pasisavinimo faktus. Atliekant patikrinimą buvo nustatyta, kad šioje degalinėje degalų pylimai nuliniu tarifu, pasinaudojant tariama kortele Nr. XXXXXXXXXXXXXX04, ir neteisėtai pasisavinant bendrovės „L“ pinigines lėšas, buvo atliekami dirbant degalinės operatorei R. Z.. Todėl apie nustatytus faktus buvo informuotas bendrovės „L“ direktorius ir savininkas R. B., kuris D. M. ir R. Z. laikinai nušalino, o vėliau atleido iš darbo. Ji niekada nematė, jog D. M. perduotų bendrovės savininkui R. B. kokias nors grynųjų pinigų sumas. Į bendrovės ofisą, (duomenys neskelbtini), D. M. atvažiuodavo labai retai, nes darbo reikalais dažniausiai R. B. važiuodavo į visas degalines ir vietoje spręsdavo visus darbo klausimus. Atlyginimas bendrovės darbuotojams buvo fiksuotas ir atlyginimas visiems darbuotojams yra mokamas, pervedant į „Ū“ banko sąskaitą. Jei darbuotojams būdavo išmokamos premijos, šie pinigai taip pat buvo išmokami, pervedimu į banko sąskaitą. Jokie grynieji pinigai bendrovės „L“ darbuotojams tiesiogiai į rankas, tame tarpe ir „vokeliuose“, neišmokami. Visi darbo pamainos metu gauti grynieji pinigai už prekes bei degalus yra inkasuojami (atsakingi degalinių vadovai) ir įnešami į bendrovės banko sąskaitą „Ū“ banke (2 t., 1-4, 57-58 b.l.). Perskaičius šiuos liudytojos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytoja A. M. teisme parodė, kad šie parodymai yra teisingi. Parodė ir tai, kad iki tol apie nulinį tarifą ji nežinojo. Žinojo, kad įmonės sunkiasvorės mašinos pildavosi kurą už nulinį tarifą, nes tai nebuvo įtraukiama į apyvartą. Įmonės vidiniame norminiame akte buvo nurodyta kokios įmonės mašinos gali degalus piltis nuliniu tarifu. Degalinės kompiuteryje buvo padarytas atskiras klavišas, kurį paspaudus buvo išmušamas nulinis tarifas. Banko „S“ asmenys negalėjo degalus piltis nuliniu tarifu, nes įmonės turi korteles.

Liudytojas M. V. teisme parodė, kad nuo 1999 m. iki 2004 m. dirbo UAB „L“ direktoriaus pavaduotoju. V. buvo įrengtas kortelių aptarnavimo centras. Pirmiausia buvo sudaromos sutartys, po to užsakymas – paraiška kiek kortelių reikia padaryti, kokiam kurui ir panašiai bei siunčia į M.. Sutartys buvo sudaromos ir su įmonėmis, ir su fiziniais asmenimis, tačiau jie darydavo išankstinį mokėjimą. Kortelės buvo plastikinės su užrašu „L“. Jis turėjo teisę pasirašyti sutartis, kai nuolaida neviršija 3 proc., tačiau, jeigu nuolaida viršydavo 3 proc., spręsdavo R. B.. Visas korteles darydavo V.. Motinines korteles, kurių pagrindu buvo dauginamos kitos kortelės, buvo pas jį seife. Korteles galėjo pagaminti jis arba D. G.. 100 proc. nuolaidos korteles turėjo UAB „L“ darbuotojai – R. B., jis, tačiau jis turėjo per mėnesį 400 litrų limitą. Ne darbuotojai, o fiziniai asmenys 100 proc. nuolaidos neturėjo. Jam užsipylus degalų, nuėjus į degalinę, kurioje buvo specialus terminalas – skaitytuvas, į jį įdėdavo kortelę ir suvedęs PIN kodą kortele atsiskaitydavo, duomenys automatiškai nueidavo į centrą, M. buhalteriją, o operatorius jam duodavo čekį. 100 proc. nuolaidų kortelės buvo vardinės, kitas ja pasinaudoti negalėjo. R. B. vardu buvo padarytos kelios kortelės. Ne darbuotojai tokių kortelių neturėjo, jos buvo padarytos lengvesniam buhalteriniam apskaitymui už darbo reikmėms sunaudotą kurą. 100 proc. nuolaidų kortelės buvo apskaitytos kompiuterio programoje. Atsiskaičius tokia kortele čekyje buvo nurodyta kiek litrų, suma 0 ir kokioje degalinėje užsipilta degalų, data. Kol jis dirbo įmonėje, banko „S“ darbuotojai tokių kortelių neturėjo.

Liudytojas A. P. teisme parodė, kad nuo 2003 m. iki 2011 m. dirbo UAB „L“ direktoriaus pavaduotoju. Jo darbas buvo susijęs su magnetinėmis kortelėmis, sudarinėjo sutartis ir atliko kitas funkcijas. Būdavo sudaromos sutartys su klientais, nustatomas kiekis, kiek pagaminti kortelių, jos aktyvuodavosi per UVS įdiegtą programą. Pagal sutartį įvesdavo įmonės duomenis, nuolaidų sumą, kuro kiekį arba pinigų sumą. Mėnesio pabaigoje atspausdindavo ataskaitą kiek kokia įmonė panaudojo kuro ir išrašydavo sąskaitą faktūrą. Kortelės buvo su 5-22 proc. nuolaidomis, kiekvienai įmonei individualiai. UAB „L“ darbuotojai turėjo limituotam kiekiui korteles savo reikmėms. Tokias korteles turėjo degalinių vadovai, taip pat ir jis. Neprisimena, ar buvo 100 proc. nuolaidų kortelės, tai buvo generalinio direktoriaus kompetencijoje. Buvo 2 tipų kortelės. Iš jų vienos buvo magnetinės, jos programuojamos programoje, o kitos su daug X ir kokiu nors skaičiumi pabaigoje, joms numerį priskiria kasos aparatas. Kažkas duodavo nurodymą, tada būdavo įvedamas įmonės pavadinimas ir panašiai, o kasos aparatas pats suteikia skaičių, bet jis jų nematė, neturėjo priėjimo, jas galima atsekti pagal kasos aparato kontrolines juostas. Įsipylus degalus pateikiamos magnetinės kortelės, „išmušamas“ kvitas ir duomenys perduodami į centrinę bazę. Jei yra įvestas kreditas ar panašiai, šie duomenys lieka pačiame kasos aparate, bet norint pasižiūrėti bet kada galima atsispausdinti ir pažiūrėti kokios ir kada buvo atlikos operacijos. Norint užsipilti kuro tokiu būdu kortelės nereikia. Atsakydamas į proceso dalyvių klausimus liudytojas parodė, kad galbūt jam ir teko matyti 100 proc. nuolaidų korteles, tačiau jos galėjo būti pagamintos dar prieš jam įsidarbinant. Liudytojas patikslino, kad sutartys dėl magnetinių kortelių sudaromos dviejų šalių, jų duomenys yra matomi, sąskaitą faktūra išrašo administracija. Kitos kortelės – paties kasos aparato, įvedant įmonės kodą, pavadinimą, kasos aparatas duoda kortelės numerį, o duomenys lieka kasos aparate, joms sąskaitą faktūrą išrašo degalinės darbuotojai. Abi kortelės parodo kiek ir kas pylėsi degalus. Antro tipo kortelė kaip lokalinė, pavadinimas kortelė sąlyginis, nes ji buvo tik kasos aparate. Nustatytai, kad tokia kortelė yra galima tik nuvykus į vietą, kasos aparate. Norint tokią kortelę sukurti nereikalingas UVS techninis įsikišimas, tą galėjo padaryti bet kuris darbuotojas, apmokytas dirbti su kasos aparatu. Operatoriai turėjo kreditines korteles. Tokių atvejų, kad jie turėtų 100 proc. nuolaidų kortelę nežino.

Liudytoja I. Z. (E.) teisme parodė, kad 2001 – 2005 m. dirbo (duomenys neskelbtini) degalinės apskaitininke. Ji užsakydavo prekes degalinių parduotuvėms, darydavo prekių inventorizaciją. Girdėjo apie nuolaidų korteles, tačiau apie 100 proc. nuolaidų kortelę nėra girdėjusi. Nėra mačiusi, kad D. M. būtų paėmęs iš kasos aparato grynuosius pinigus. Parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, neprisimena. Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti liudytojos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Ji parodė, kad nuo 2001 m. iki 2005 m., tiksliai neprisimena, dirbo degalinėje „L, (duomenys neskelbtini), apskaitininke. Tuo metu degalinės vadovu dirbo D. M., kuriam ji buvo pavaldi tiesiogiai ir vykdė pastarojo nurodymus. Visas degalinės mėnesines ataskaitas darė pats degalinės vadovas ir vėliau pateikdavo centralizuotai UAB „L“ buhalterijai. Taip pat ji matė, kad D. M. antrą kartą iš kasos aparato atsispausdindavo pardavimų ataskaitas „Prekybas pagal korteles“ ir „Prekyba pagal prekių grupes“, nes sakė, kad nori kontroliuoti pardavimus. Kaip ruošė ataskaitą „Prekyba pagal korteles“, nežino, taip pat nežino kokia tvarka pateikdavo centralizuotai buhalterijai. Niekada nematė, kad D. M. karpytų pardavimų ataskaitas „Prekyba pagal korteles“ bei prašytų tai padaryti kitų degalinės operatorių. Ji šių ataskaitų neruošė ir niekada jų nekarpė, neklijavo. Nežino, dėl kokios priežasties tai galėjo būti daroma. Būdavo, kad D. M. iš kasos aparato išgrynindavo grynuosius pinigus (iki 200 Lt), pasinaudodamas savo degalų kreditine (arba diabetine) kortele, nes tiek pastarasis, tiek ji, UAB „L“ direktoriaus leidimu, pagal panaudos sutartį, galėjo per mėnesį nemokamai darbo reikalams įsipilti apie 40 litrų degalų. Kokia norma nemokamų degalų buvo skirta degalinės vadovui, ji nežino. Ji suprato, kad D. M. pinigus grynindavo savo reikalams. Jai dirbant minėtoje degalinėje, buvo naudojamos 5 cnt, 10 cnt, 15 cnt ir 20 cnt UAB „L“ nuolaidų kortelės, kurias klientai galėdavo nusipirkti degalinėje, o korteles su didesnėmis nuolaidomis degalinės vadovas D. M. dalino privilegijuotiems klientams. Kiek prisimena, buvo naudojama nuolaidų kortelė su 100 proc. nuolaida, kurią, berods, turėjo „S“ banko valdytojas. Šia kortele, kiek prisimena, naudojosi jo sūnus. Kaip buvo apskaitomi šie nuliniai pylimai, ji nežino, nes visą kasos aparato „Kredito skyriaus“ informaciją tvarkė D. M.. Prisimena, kad šiame „Kredito skyriuje“ buvo skyrelis „S“, tačiau šiuo skyreliu ji nesinaudojo ir nežino, kokia informacija jame buvo kaupiama. D. M. jai niekada apie šiame skyrelyje kaupiamą informaciją nepasakojo ir jai nebuvo pavedęs atlikti kokių nors „Kreditinio skyriaus“ ataskaitų. Kas be D. M. galėjo naudotis „Kreditinio skyriaus“ „S“ skyreliu, ji nežino. Ji nežino atvejų, kad kontrolinėse juostose trūktų kvitų, nes kontrolinių juostų netikrino ir neplėšė kontrolinių juostų kvitų (2 t., 21-24 b.l.). Perskaičius šiuos liudytojos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, I. Z. (E.) teisme parodė, kad šie parodymai yra teisingi. Jei D. M. grynindavo pinigus, tai darė retai. Ji galėjo darbo reikmėms naudoti 40 litrų kuro. Ataskaitą spausdindavo D. M., jis apskaitą vykdė kruopščiai. Iš nuogirdų girdėjo, kad banko „S“ valdytojas B., galbūt ir jo sūnus, turėjo 100 proc. nuolaidų kortelę.

Liudytojas A. M. teisme parodė, kad jis dirbo UAB „U V S“ inžinieriumi ir prižiūrėjo, remontavo, aptarnavo kasos aparatus degalinėse. Vykdė kasos aparatų techninę priežiūrą. Kasos aparatas yra sujungtas su kolonėle. Už degalus galima atsiskaityti grynaisiais pinigais ir banko bei kreditinėmis kortelėmis. Atsakydamas į proceso dalyvių klausimus liudytojas parodė, kad techninės galimybės sugrupuoti pardavimus nėra. Jei kvitas nebuvo „išmuštas“, o pamainos pabaigoje „išmušami“ pardavimai, tuomet jie bus vienoje juostos vietoje. Kredito skyrius yra įprastas tokiems aparatams. Neatsimena, ar buvo skyrius „S“. Tok skyrių gali susikurti klientas. Kasos juostoje „S“ operacijos matosi atskirai. Negali būti tokių atveju, kad užsipylus degalus kasos aparate tai neužsifiksuotų, taip pat negalima ir to pataisyti.

Liudytojas D. M. teisme parodė, kad maždaug nuo 2002 m. iki 2013 m. dirbo degalinės „L“, esančioje (duomenys neskelbtini), operatoriumi. Jis išduodavo kvitą ir sąskaitą, jeigu reikėdavo. Operatoriai rengdavo degalų pardavimo ataskaitas. Kasos aparato juostas archyvuodavo dėžėje, rašydavo kada pradėta ir kada baigta, klijuodavo datas, o kai dėžė užsipildydavo, per įmonės kuro transporto vairuotojus siųsdavo į archyvą M.. Įmonėms būdavo išduotos kreditinės kortelės, joms nuolaidos būdavo suteikiamos automatiškai, o klientams būdavo nuolaidų kortelės arba momentinės akcijos. Įmonė pasirašydavo sutartį su UAB „L“ ir gaudavo kreditinę kortelę. Su tokia kortele asmuo, užsipylęs degalų, turėdavo tik suvesti PIN kodą ir suma automatiškai paskaičiuojama. Grynaisiais pinigais operacijų nebūdavo. Vienas čekis išduodamas asmeniui, o kitas likdavo degalinėje, šiems asmenims sąskaitos išrašomos mėnesio pabaigoje. Rankiniu būdu buvo galima surinkti kreditinės kortelės numerį, tačiau tik pats klientas žinojo PIN kodą. Jeigu įmonė įsipila degalus, o kreditinės kortelės būdavo užlūžusios arba išsimagnetinusios, tai skambindavo degalinės vadovui, pasakydavo įmonės pavadinimą ir, jei vadovas duodavo leidimą rankiniu būdu surinkti kortelės numerį, tai galėjo įmušti į kasos aparatą be kortelės, bet klientas turėjo surinkti PIN kodą. Suma „įsimušdavo“ į kredito skyrių, o mokėti grynais pinigais nereikėdavo. Nežino, ar buvo kreditinių kortelių su 100 proc. nuolaida. UAB „L“ vairuotojams už degalus mokėti nereikėdavo, nes jiems kvitai būdavo nulinės sumos. Nulinės nuolaidos dažniausiai buvo suteikiamos UAB „L“ darbuotojams. Nematė, kad kitiems asmenims būtų 100 proc. nuolaidos.

Liudytojas D. D. teisme parodė, kad degalinėje „L“ dirbo operatoriumi. Degalinės vadovas buvo D. M.. Neatsimena, ar buvo 100 proc. nuolaidų kortelės. Matė, kad D. M. iš kasos išimdavo pinigus, tačiau kaip dažnai ir kokias sumas neatsimena. Teisiamame posėdyje buvo perskaityti D. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. D. D. parodė, kad 1999 m. – 2002 m., tikslios datos neprisimena, dirbo degalinėje „L“, esančioje (duomenys neskelbtini), operatoriumi. Dirbo pamainomis. Darbo pamainos metu be jo dirbti su kasos aparatu galėjo ir kitas pamainoje dirbęs operatorius. Tačiau prie kasos aparato prieidavo ir degalinės administratorė I. E. bei degalinės vadovas D. M.. Pastarasis, kiek prisimena, turėjo savo slaptažodį ir atlikdavo kažkokias operacijas. Taip pat būdavo atvejų, kad, D. M., priėjęs prie kasos aparato, išgrynindavo pinigus, tačiau, kaip šie pinigai buvo apskaitomi, jis nežino. I. E., kiek prisimena, jokių kasos operacijų neatlikdavo, o tik kažką tikrindavo. Tuo metu, kai dirbo minėtoje degalinėje buvo naudojamos 3 cnt, 5 cnt ir 10 cnt, UAB „L“ nuolaidų kortelės, kurias klientai galėdavo nusipirkti degalinėje. Kitų nuolaidų kortelių degalinė neplatino. 100 proc. nuolaidų kortelių nebuvo. Jis neatliko jokių operacijų, kurioms taikė 100 proc. nuolaidą. Apie tai, kad kasos aparato kreditiniame skyriuje buvo skyrelis „S“, jis nežino, šiuo skyreliu nesinaudojo ir nežino, dėl kokios priežasties ir kas šį skyrelį sukūrė, bei kas juo naudojosi. Iš kontrolinių kasos aparato juostų jis jokios informacijos niekada nekirpo ir nežino, ar iškirpti kokią nors informaciją galėjo kiti degalinės darbuotojai ir degalinės vadovas D. M. (2 t., 29-31 b.l.). Perskaičius šiuos parodymus liudytojas teisme parodė, kad savo parodymų daugiau neturi kuo papildyti. Šiuo metu neatsimena, ar D. M. paimdavo pinigus iš kasos, tačiau jam atrodo, kad tokių atvejų būdavo. D. M. turėjo slaptažodžius, galėjo spausdinti ataskaitas. Nebūdavo, kad asmuo, įsipylęs degalų, už juos nesumokėtų.

Liudytojas J. P. teisme parodė, kad dirbo degalinės „L“ operatoriumi. Kortelės buvo nuolaidų ir kreditinės. Neprisimena, ar buvo kortelės su 100 proc. nuolaida. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti liudytojo J. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Liudytojas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nuo 2001 m., tikslios datos neprisimena, dirba degalinėje „L“, (duomenys neskelbtini), operatoriumi. Tuo metu degalinės vadovu dirbo D. M.. Jis dirbo pamainomis. Darbo pamainos metu prie kasos aparato dirbo priėmęs pamainą degalinės operatorius. Jis niekada nematė, kad jo darbo metu tuometinis degalinės vadovas D. M. dirbo prie kasos aparato ir galėjo atlikti kasos operacijas, kurios atsiskaitymo kvituose buvo fiksuojamos jo vardu. Šioje degalinėje yra naudojamos kreditinės, bankų ir nuolaidų kortelės. Nuolaidų „L“ kortelės yra naudojamos su 7 cnt, 10 cnt, 15 cnt ir 20 cnt nuolaidomis. Šios nuolaidų kortelės yra naudojamos jau labai seniai, berods, nuo 2001 metų, ir šias nuolaidų korteles klientai pirkdavo pas degalinės vadovą D. M.. Paskutiniu metu lojaliems klientams nuolaidų kortelės buvo išduodamos nemokamai. Šios kortelės nebuvo vardinės ir jomis galėjo naudotis bet kuris asmuo, pateikęs šią kortelę. Taip pat degalinėje buvo naudojamos nuolaidų kortelės su 100 proc. nuolaida ir kompiuteriniame kasos aparate buvo programa „S“, kurioje buvo fiksuojami degalų pylimai su nuliniu apmokėjimu. Jis neprisimena, kada konkrečiai buvo sukurta programa „S“, berods, tuometinio degalinės vadovo D. M. nurodymu, jis žinojo, kam konkrečiai yra leidžiama naudotis 100 proc. nuolaidomis. Iki 2009 m. balandžio mėnesio, kai degalinei vadovavo D. M., teisę nemokamai įsipilti degalų turėjo degalinės vadovas, vairuotojai, o taip pat banko „S“ valdininkas bei jo šeimos nariai (dažniausiai sūnus). Banko „S“ valdininko ir jo šeimos narių anketinių duomenų jis nežino, nes pateikti kokio nors dokumento šiems asmenims nereikėjo, o reikėjo tik pasirašyti atsiskaitymo kvite, nes įsipylus degalų, reikėjo tik nuspausti banko „S“ programos klavišą („F10“ ar „F12“, šiuo metu neprisimena). Kasos aparatui atspausdinus atsiskaitymo kvitą su nuliniu apmokėjimu, vieną atsiskaitymo kvitą atiduodavo asmeniui, o kitą pateikdavo jam pasirašyti bei vėliau perduodavo degalinės vadovui D. M.. Paros ataskaitoje buvo fiksuojamas bendras kuro kiekis ir atsiskaitymai už grynuosius pinigus ir kreditus, tačiau nuliniai apmokėjimai fiksuojami nebuvo. Operacijos su nuliniais apmokėjimais likdavo tik kompiuterinėje programoje. Mėnesio pabaigoje iš kompiuterinio kasos aparato atspausdintą „Z“ ataskaitą jis pateikdavo degalinės vadovui D. M.. Jis nežino, kaip pastarasis paskaičiuodavo kuro kiekį ir ruošdavo ataskaitą už nulinių kvitų apmokėjimus, nes šiais dalykais nesidomėjo ir nuolaidų kortelių apskaitos, kaip degalinės operatorius, nevykdė. Kasos operacija su nuliniu apmokėjimu atsispindėdavo „S“ banko programoje. Jis asmeniškai jokių kitų papildomų operacijų ar duomenų apie 100 proc. nuolaidų kortelių panaudojimą kompiuteriniame kasos aparate nefiksavo ir neatliko. Jis pats niekada neplėšė jokių kontrolinės juostos kvitų ir nežino, kuris degalinės operatorius, vadovas ar dujininkas tai galėjo daryti ir dėl kokios priežasties. Mėnesines ataskaitas „Prekyba pagal korteles“ bei prekyba „Pagal prekių grupes“ spausdina ir pateikia degalinės vadovas buhalterijai M. rajone, J. kaime. Pasitaikydavo atvejų, kai degalinės vadovas D. M. iš kasos išimdavo grynuosius pinigus (sumos nežino) ir pats kompiuteriniame kasos aparate atspausdindavo išimtai grynųjų pinigų sumai kvitą, kurį pasiimdavo sau. Kaip išimti pinigai buvo apskaityti, jis nežino. Jis nematė, kad jo darbo pamainos metu degalinės vadovas D. M. atlikdavo kažkokias kasos operacijas (2 t., 9-12 b.l.). Perskaičius šiuos liudytojo parodymus J. P. teisme parodė, kad šiuo metu geriau atsimena. D. M. turėjo pranešti, kad atvažiavo banko „S“ darbuotojas, ir su jo įgaliojimu turėjo „įmušti“ kvitą. Ant kvito pasirašydavo klientas, vienas kvitas likdavo vadovui D. M. paspaudus „S“ programą, o kitas – klientui. Atsakydamas į proceso dalyvių klausimus liudytojas parodė, kad D. M. išimdavo grynus pinigus iš kasos, atsižymėdavo, kvitą pasiimdavo sau, padarydavo inkasaciją. Neatsimena, ar „S“ darbuotojai turėjo kortelę, ar buvo mušama per kredito skyrių.

Liudytoja L. L. teisme parodė, kad dirbo degalinėje „L“ operatore. Klientai atsiskaitydavo grynaisiais pinigais, banko kortele arba į kreditą. Už kreditines korteles įmonės gaudavo išrašytą sąskaitą, degalinėje grynaisiais atsiskaitoma nebūdavo. Taip pat dar buvo nuolaidų (7,10,15 cnt) kortelės. R. B. ir D. M. užsipildavo degalų, pateikdavo „L“ kreditinę kortelę, tokias turėjo ir įmonės, taip pat ir darbuotojai su 10 ar 15 proc. nuolaida. D. M. užsipildamas kurą pateikdavo kortelę, suvesdavo PIN kodą, kasa išspausdindavo du kvitus, vienas klientui, o kitas į apskaitą. Kredito skyriuje buvo „S“ klavišas, tačiau jo nespaudė. Atsakydama į proceso dalyvių klausimus liudytoja parodė, kad degalinės vadovas D. M. galėjo padaryti kasos ataskaitą, turėjo priėjimą, taip pat galėjo ir inkasuoti pinigus. D. M. neoficialiai pinigų nepaimdavo. Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti liudytojos L. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Ji parodė, kad degalinės vadovas D. M. iš kasos neimdavo grynųjų pinigų, tačiau pasitaikydavo atvejų, kai paimdavo grynuosius pinigus (apie 100 Lt) trumpam (2-3 valandoms) ir paimtą pinigų sumą grąžindavo atgal. Jai dirbant šioje degalinėje labai dažnai (vieną kartą į savaitę ir dažniau) atvažiuodavo bendrovės savininkas ir direktorius R. B.. Ji neprisimena atvejo, kad R. B. buvimo šioje degalinėje metu D. M. išimtų iš kasos aparato grynuosius pinigus. Jos darbo metu šioje degalinėje R. B. niekada nesipylė degalų, tame tarpe ir nemokamai (2 t., 19 b.l.). Perskaičius šiuos parodymus liudytoja L. L. parodė, kad šiuo metu neprisimena, kad D. M. bent trumpam būtų paėmęs pinigus.

Liudytojas V. B. teisme parodė, kad maždaug nuo 2002 iki 2004 m. dirbo degalinėje „L“, esančioje (duomenys neskelbtini), kiemo darbuotojo, o po to operatoriumi. Klientai atsiskaitydavo grynaisiais pinigais arba banko kortelėmis, kai kurie turėjo 5,7,10, 15 cnt nuolaidas. Jie, kaip darbuotojai, turėjo 15 cnt nuolaidą. Čekį visada duodavo klientams. 100 proc. nuolaidą turėjo generalinis direktorius, D. M.. D. M. pats įsipildavo degalus, pats prieidavo prie kasos aparato, taps „įmušdavo“ ir atsispausdindavo čekį, jį įsidėdavo į kišenę, o čekio kopija likdavo kasos aparate. D. M. dažnai prieidavo prie kasos aparato, atsispausdindavo kasos likučius, daug ką pats darydavo. D. M. kasoje kažkokį „išmušdavo“ čekį ir paimdavo pinigus iš kasos. Tokių veiksmų D. M. nekomentuodavo. Nors D. M. išimdavo pinigus iš kasos, tačiau niekada kasoje trūkumo nebūdavo, pamainos pabaigoje atspausdinus čekius sumos sutapdavo. D. M. geranoriškai aptarnaudavo klientus, kai jis būdavo sandėlyje. Atsakydamas į proceso dalyvių klausimus liudytojas parodė, kad R. B. naudojosi 100 proc. nuolaidų kortele.

Liudytoja J. P. teisme parodė, kad degalinėje „L“ dirbo operatore. Už degalus atsiskaitymai vykdavo grynaisiais pinigais, banko kortelėmis, kuro kreditinėmis kortelėmis, jas turėjo klientai, taip pat buvo ir nuolaidų kortelės. Pagal kreditines korteles čekyje būdavo nuolaida. Nėra buvę atveju, kad klientai visai nemokėtų už degalus. Kasos aparate buvo „S“ mygtukas, tačiau nematė, kad kas nors tuo mygtuku naudotųsi. UAB „L“ darbuotojai neužsipildavo kuro, o R. B. ir D. M. užsipildavo, pateikdavo kreditinę kortelę, tokią pačią kaip ir klientai. Pagal kreditines korteles niekas nemokėdavo. Prasidėjus kasos juostai ir jai pasibaigus reikėdavo parašyti datą, laiką ir pasirašyti.

Liudytojas T. B. teisme parodė, kad apie 2002 m. dirbo „L“ degalinėje operatoriumi. Keletas klientų turėjo 100 proc. nuolaidas. Neprisimena, ar D. M. iš kasos aparato imdavo grynuosius pinigus. Galbūt buvo vienas kartas, kai D. M. iš kasos aparato paėmė grynuosius pinigus, nes degalinės reikmėms reikėjo važiuoti į „X“.

Iš 2009 m. liepos 16 d. ir 2009 m. liepos 16 d. kratų protokolų matosi, kad kratų metu rasti ir paimti buhalterinės apskaitos dokumentai iš UAB „L“, esančios (duomenys neskelbtini), ir UAB „L“, degalinės, esančios (duomenys neskelbtini) (3 t., 16-17, 18-25 b.l., 28-29 b.l.). O iš 2010 m. sausio 7 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matosi, kad UAB „L“ vyr. finansininkė A. M. pateikė kompiuterinių duomenų išraiškas kortelėms Nr. XXXXXXXXXXXXXX04, Nr. XXXXXXXXXXXXXX05, Nr. XXXXXXXXXXXXXX20 (3 t., 1 b.l.).

Specialisto išvadoje Nr. 5-9/27 dėl UAB „L“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo nurodyta:

Tiriamuoju laikotarpiu nuo 2003-01-01 iki 2009-04-15 UAB „L“ direktoriumi dirbo R. B. (6 priedas). Buhalterinę apskaitą laikotarpiu nuo 2003-06-11 iki 2009-04-15 tvarkė vyr. finansininkė A. M. (7-8 priedai). Bendrovės „L“ akcijas valdo vienintelis akcininkas R. B. (4 priedas). Vadovaujantis UAB „L“ direktoriaus 2007-04-03 įsakymu Nr.X ir 2007-05-10 įsakymu Nr.Y, atsakingu už grynų pinigų saugumą, jų inkasavimą bei kasos aparato naudojimo tvarką degalinėje ((duomenys neskelbtini)), buvo paskirtas D. M. (10-11 priedai). Pagal tyrimui pateiktos UAB „L“ virtualios kortelės XXXXXXXXXXXXXX04 duomenis laikotarpiu nuo 2007-11-12 iki 2009-04-06 su 100 procentų nuolaida parduota degalų už 94901,24 Lt, pagal kortelę XXXXXXXXXXXXXX05 laikotarpiu nuo 2003-03-04 iki 2007-10-14 – už 114395,25 Lt ir pagal kortelę XXXXXXXXXXXXXX 20 laikotarpiu nuo 2004-01-12 iki 2006-08-02 – už 104122,74 Lt (13-15 priedai). Iš viso pagal minėtas korteles parduota degalų už 313419,23 Lt (94901,24+114395,25+104122,74) (13-15 priedai). Bendrovės „L“ direktorius R. B. 2009-07-17 ir 2009-12-31 įsakymais nurodė buhalterijai 2003-2009 metais negautas 313419,23 Lt pajamas už su 100 procentų nuolaida parduotus degalus V. degalinėje Nr.X, apskaityti kaip V. degalinės Nr. X trūkumą (16-17 priedai).Tyrimo metu pateiktų kortelių XXXXXXXXXXXXXX04, XXXXXXXXXXXXXX05 ir XXXXXXXXXXXXXX20 duomenys buvo lyginami su UAB „L“ pateiktų degalinės ((duomenys neskelbtini)) elektroninio kasos aparato (EKA) išspausdintų kontrolinių juostų duomenimis. Atsukus UAB „L“ degalinės ((duomenys neskelbtini)) EKA kontrolinių juostų ritinėlius nustatyta, kad tyrimui pateiktų kortelių XXXXXXXXXXXXXX04, XXXXXXXXXXXXXX05 ir XXXXXXXXXXXXXX20 sąrašuose (išraiškose) nurodyti kvitai yra iškirpti iš bendrovėje išspausdintų kontrolinių juostų, išskyrus 2004-01-12 kvitus Nr.567322 ir Nr.567540 (kortelė XXXXXXXXXXXXXX20), 2006-08-02 kvitą Nr.359/484 (kortelė XXXXXXXXXXXXXX20) ir 2008-04-30 kvitą Nr.780/182 (kortelė XXXXXXXXXXXXXX04) (18-21 priedai). Pagal šiuose kvituose esančią informaciją matyti, kad už parduotus degalus, pritaikius 100 procentų nuolaidą, buvo sumokėta ne grynais pinigais, o 2004-01-12 kvituose Nr.567322 ir Nr.567540 nurodyta, kad sumokėta „kortele“ (kasininkas J. P.), 2006-08-02 kvite Nr.359/484 nurodyta, kad sumokėta kortele YYYYYYYYYYYYY423 (kasininkė L. L.) ir 2008-04-30 kvite Nr.780/182 nurodyta, kad sumokėta kortele „S“ (kasininkė R. Z.) (18-21 priedai). Pagal bendrovės „L“ pateiktas kontrolines juostas nustatyta, kad iškirpti su 100 proc. nuolaida parduotų degalų kvitai buvo atspausdinti kasos aparato juostos pradžioje arba pabaigoje iš eilės, todėl galima daryti išvadą, kad tai buvo daroma dėl to, kad lengviau būtų galima juos nukirpti. Atliekant UAB „L“ degalinės ((duomenys neskelbtini)) dokumentinį tyrimą nustatyta, kad nuo 2004 m. sausio mėn. iki 2009 m. kovo mėn. imtinai, degalinės viršininkas D. M. bendrovės buhalterijai teikė taisytas, t.y. suklijuotas mėnesines „Z“ ataskaitas „Prekyba pagal korteles“ (22-27 priedai). Iš buhalterijai pateiktos mėnesinės ataskaitos buvo iškerpama informacija apie parduotus degalus su 100 procentų nuolaida, kuri yra tapati su ikiteisminiam tyrimui pateiktų kortelių XXXXXXXXXXXXXX04, XXXXXXXXXXXXXX05 ir XXXXXXXXXXXXXX20 sąrašuose (išraiškose) esančiais duomenimis. Pagal kasos aparato kontrolines juostas nustatyta, kad tyrimui pateiktos kortelės XXXXXXXXXXXXXX05 sąraše (išraiškoje) laikotarpiu nuo 2003-03-04 iki 2006-07-31 nurodyti degalų pardavimai buvo fiksuojami kompiuterinio kasos aparato kredito skyriaus skyrelyje „Degalinės reikmėms“, o laikotarpiu nuo 2006-08-11 iki 2007-11-08 - kompiuterinio kasos aparato kredito skyriaus skyrelyje „S“. Pagal degalinės ((duomenys neskelbtini)) buhalterinės apskaitos dokumentus nustatyta, kad dalis laikotarpiu nuo 2003-03-04 iki 2006-07-31 kompiuterinio kasos aparato kredito skyriaus skyrelyje „Degalinės reikmėms“ užfiksuotų degalinės reikmėms panaudotų degalų buvo įforminti reikiamais apskaitos dokumentais, t.y. surašyti ir bendrovės direktoriaus R. B. patvirtinti degalų nurašymo aktai bei pridėti kasos aparato kvitai (42 priedas). -Ikiteisminiam tyrimui pateiktos kortelės XXXXXXXXXXXXXX04 sąraše (išraiškoje) nurodyti degalų pardavimai su 100 proc. nuolaida, degalinės ((duomenys neskelbtini)) kasos aparato kontrolinėse juostose laikotarpiu nuo 2007-11-12 iki 2009-03-31 buvo fiksuojami kompiuterinio kasos aparato kredito skyriaus skyrelyje „S“, o laikotarpiu nuo 2009-04-01 iki 2009-04-06 minėtas skyrelis pavadintas „XXXXXXXXXXXXXX04“ (44 priedas). -Ikiteisminiam tyrimui pateiktos kortelės XXXXXXXXXXXXXX20 sąraše (išraiškoje) nurodyti degalų pardavimai, degalinės ((duomenys neskelbtini)) kompiuterinio kasos aparato kontrolinėse juostose laikotarpiu nuo 2004-01-01 iki 2004-01-31 buvo fiksuojami kredito skyriaus skyrelyje „Savom reikmėms“, laikotarpiu nuo 2004-02-01 iki 2004-02-29 kontrolinės juostos nerasta, laikotarpiu nuo 2004-03-01 iki 2005-05-31 - kredito skyriaus skyrelyje pagal kortelę „YYYYYYYYYYYYY604“, laikotarpiu nuo 2005-06-01 iki 2005-06-30 kontrolinės juostos nerasta ir laikotarpiu nuo 2005-07-01 iki 2006-08-02 - kredito skyriaus skyrelyje pagal kortelę „YYYYYYYYYYYYY423“ (45 priedas). Pagal tyrimui UAB „L“ 2010-07-23 pateiktą informaciją apie bendrovėje naudotas kreditines korteles nustatyta, kad degalinės ((duomenys neskelbtini)) kompiuterinio kasos aparato kredito skyriaus skyreliuose laikotarpiu nuo 2004-03-01 iki 2006-08-02 nurodyti kortelių numeriai „YYYYYYYYYYYYY423“ ir „YYYYYYYYYYYYY604“ priklausė bendrovei „L“ ((duomenys neskelbtini)) (46 priedas). UAB „L“ 2010-10-25 raštu papildomai pateikė informaciją, kad minėtos kortelės buvo priskirtos R. B. komercinės firmos naudotojui „Y“ (47 priedas).Bendrovės buhalterijai teikiamoje mėnesinėje kasos aparato ataskaitoje „Prekyba pagal korteles“ faktiškai yra fiksuojami visi prekių pardavimai pagal mokėjimo korteles, todėl, kad ataskaitoje nebūtų matomi pardavimai su 100 proc. nuolaida pagal sukurtas menamas korteles („S“, „savom reikmėms“, YYYYYYYYYYYYY423, YYYYYYYYYYYYY604 ir pan), degalinės vadovas D. M. buhalterijai teikė iškirptas ir suklijuotas mėnesines ataskaitas „Prekyba pagal korteles“. Degalų pardavimo su 100 proc. nuolaida kvitai iš kontrolinių kasos aparato juostų taip pat buvo iškerpami. Parduotų degalų kiekis buhalterinėje apskaitoje buvo nurašomas, kaip parduotas, tačiau už juos gauti gryni pinigai nebuvo įnešti į degalinės kasą ir buhalterinėje apskaitoje nebuvo apskaitytos degalų pardavimo pajamos bei nuo jų paskaičiuoti privalomi mokesčiai. Dokumentinio tyrimo metu buvo nustatytas UAB „L“ degalinėje ((duomenys neskelbtini)) naudoto degalų su 100 proc. nuolaida pardavimo mechanizmas, kuris reiškia, kad. faktiškai degalai buvo parduodami už grynus pinigus, neišduodant kvitų klientui, o kompiuterinis kasos aparatas pagal specialiai sukurtą programą fiksavo, jog už degalus buvo atsiskaityta ne grynais pinigais, o kažkokia tai menama kortele („S“, „savom reikmėms“, YYYYYYYYYYYYY423, YYYYYYYYYYYYY604 ir pan.), todėl kasos aparato kasoje susidaręs grynų pinigų perteklius iš aparato kasos buvo išimamas, o parduotų degalų vertė buhalterinėje apskaitoje užfiksuota kaip nuolaida, mažinanti degalinės pardavimo pajamas. Pagal tyrimui pateiktus dokumentus, bendrovės „L“ degalinė ((duomenys neskelbtini)) tiriamuoju laikotarpiu nuo 2003-01-01 iki 2009-04-15, už grynus pinigus, pritaikydama 100 proc. nuolaidą, pardavė degalų už 313884,74 Lt ir jų neapskaitė degalinės kasoje (48 priedas).Dėl dokumentinio tyrimo metu nustatytų pažeidimų tiriamuoju laikotarpiu nuo 2003-01-01 iki 2009-04-15 galima visiškai nustatyti uždarosios akcinės bendrovės „L“ veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimų dydį bei struktūrą. (3 t., 36-49, b.l.).

Specialistė Z. R. teisme savo duotą išvadą patvirtino. Specialistė paaiškino, kad UAB „L“ buhalterijai pateiktos mėnesinės ataskaitos buvo taisytos, jos buvo suklijuotos, o kontrolinės juostos karpytos. Nustatė, kad kvitai buvo iškirpti. Buvo trys 100 proc. nuolaidų kortelės, kurios buvo sukeliamos į skyrelį „S“, taip pat buvo kortelės su Nr. 423, 604. Nustatė, kad degalų įpylimai buvo anksčiau, o kvitai atspausdinti vėliau. Kvitai su 100 proc. nuolaida degalams buvo atspausdinti kontrolinės juostos arba pradžioje, arba pabaigoje, vienas paskui kitą. Net ir laiko atžvilgiu neįmanoma per tokį laiką užsipilti degalų, juo labiau šie kvitai nuplėšti ir iškarpytos mėnesinės ataskaitos. Naudojant korteles degalai buvo įpilami, o pinigai neįnešami į kasą. Ji rado čekius, kad mokėtina suma 0. Tokiu būdu įmonės reikmėms piltis degalus nėra prasmės, nes jie nurašomi pagal aktus. Nustatė ir tai, kad įmonė turėjo išlaidų, kurias panaudojo įmonės reikmėms. Buvo šias išlaidas pateisinantys dokumentai, todėl ji pakoregavo sumą, nes iš pradžių buvo 313 419,23 Lt. Nustatė, kad už 313 088,44 Lt ir buvo užpilti degalai su 100 proc. nuolaidų kortelėmis. Duomenų, kas naudojosi tokiomis kortelėmis, nėra. Kadangi įmonėje nebuvo reglamentuota, kad tam tikri asmenys gali naudotis 100 proc. nuolaida degalams, todėl visi degalų pylimo atvejai su 100 proc. nuolaida, kurie nebuvo pateisinami dokumentais, įskaičiuoti į įmonei padarytą žalą. Tais atvejais, kai buvo surašytas degalų (kuro) sunaudojimo aktas (pvz., vilkikų sunaudotas kuras), vadinasi tai teisėtas veiksmas, todėl šis įmonės reikmėms sunaudoti degalai nepatenka į išvadoje nurodytą bendrą sumą. Dėl dokumentinio tyrimo nustatytų pažeidimų laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 14 d. galima visiškai nustatyti UAB „L“ veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimus, jų dydį ir struktūrą. Specialistė Z. R. buvo apklausta ir kitame teisiamajame posėdyje. Specialistė Z. R. paaiškino, kad ji žalą skaičiavo pagal pirminius dokumentus atsukdama kontrolines juostas. Jai buvo pateikti tų kortelių išraiškia, kurioje buvo fiksuojama kuro pylimai su 100 proc. nuolaida. Kortelėse šiuos įrašus patikrinti ji atsukinėjo kontrolines juostas. Iškarpymai, kuriuose buvo užfiksuoti degalų pylimai su 100 proc. nuolaida, į kontrolinę juostą užfiksuoti kasos ritinėlio gale arba pradžioje, kad būtų lengviau juos nuplėšti. Tačiau kiekvienas čekis yra numeruojamas ir sekant tą numeraciją galima buvo atskirti, minėtose išraiškose pateikti degalų užpylimai su 100 proc. nuolaida yra teisingi, nes jeigu būtų viskas gerai, kaip galima juos karpyti ir kam reikalinga taisyti ataskaitas pagal korteles, kada iškirpta buvo iš kontrolinės juostos ta dalis, suvestinė prekyba pagal korteles ir sakykim kortelės numeris X20, X05, X04. Nors buvo ir 423, S, degalinės reikmėms, pavadinimas buvo vis keičiamas. Šie suvestiniai duomenys, kur fiksuojamas tik kiekis, o jokios sumos nėra, o kai buhalterija pateikė atskaitą pagal korteles iš karto būtų matyti, jog prekyba pagal tokią kortelę tik vienas kiekis, kodėl nėra sumos. Tas kiekis nusirašė bendroje sumoje pagal degalų nurašymo aktą, pagal korteles, atsižvelgiant į sumą per mėnesį ir į degalų kiekį, nebuvo toks ryškus pagal milijoninę mėnesio apyvartą. Be to, buvo taikomos ir įvairios nuolaidos degalams. Taip pat iš kasos aparato prekybos pagal korteles mėnesio ataskaita buvo preciziškai suklijuota, nepasakysi, kad ji suklijuota, o tik atvertęs antrą pusę galima buvo tai paspėti. Specialistė paaiškino ir tai, kad ji žalą paskaičiavo iš kasos aparato juostų, ši žalos suma yra teisinga. Tuo atveju, jeigu ji būtų buvus neteisinga ir būtų pridėti visi pateisinami dokumentai, būtų nereikėję nei karpyti, nei plėšyti, juo labiau, kontrolinių juostų prireikia tik tuo atveju, jeigu kažkas negerai. Specialistė dar kartą paaiškino, kad ji paskaičiavo žalą iš kontrolinių juostų, taip pat iš pradžių buvo kortelė degalinės reikmėms ir tikrindama rado, kad nuo 2003 m. iki 2006 m. nurašymo aktus su prisegtais čekiais, kurie nurodyti sąraše, todėl žalą sumažino 3 500 Lt. Ten kur degalinės reikmėms įvardinta kortelė ir buvo nurašymai 100 proc. ir nebuvo pateikta pateisinamų dokumentų, įtraukė šias sumas į žalą, nes jie nebuvo, nei įtraukti į pajamas, nei paskaičiuoti mokesčiai. Atsakydama į proceso dalyvių klausimus specialistė paaiškino, kad tokių kortelių „Y“ nebuvo, buvo tik kortelės pavadinimais „S“, „degalinės reikmėms“ ir dvi su numeriais. Į žalą nėra įtraukta nė vieno čekio, kuris nebūtų iškirptas. Jeigu nebuvo pateikta dokumentų dėl kortelių apskaitymo, tai specialistė apskaitė kaip žalą. Apeliacinės instancijos teisme taip pat buvo atliekamas įrodymų tyrimas ir dar kartą apklausta specialistė Z. R.. Specialistė Z. R. patvirtino savo duotą specialisto išvadą Nr. 5-9/27 ir paaiškino, kad šią išvadą padarė iš pirminių dokumentų, ji atsuko virš 60 dėžių kasos aparatų ritinėlių tam, jog įsitikintų, kas buvo iškirpta. Ji suskaičiavo padarytą žalą įmonei. Šios nustatytos žalos dydis nustatytas iš pirminių dokumentų. Keleto pirminių dokumentų nebuvo, tačiau pasinaudojo išraiška kortelių, kurios buvo ištrauktos iš kompiuterinės sistemos. Atsakydama į proceso dalyvių klausimus specialistė paaiškino, kad laikotarpio nuo 2003 m. lapkričio 8 d. iki 2009 m. balandžio 15 d. už degalus, kurie buvo sunaudoti įmonės reikmėms, ir tai buvo įforminta taip, kaip to reikalauja buhalterinė apskaita, ji tai priėmė dėmėn. Savo skyrelį buvo pasivadinę „degalinės reikmėms“, „savo reikmėms“, „S“. Laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio mėnesio iki 2009 m. balandžio mėnesio išlaidas „savo reikmėm“ įskaitė į bendrą žalą, nes peržiūrint kontrolinę juosta, pradedant 2007 m. lapkričio mėnesiu, skyrelyje „savo reikmėm“, jie nurašydavo įvairiausias kolonėlės prekes, degalus. O iš kontrolinės juostos iškirpta tik tai, kas pas juos pavadinta „S“ (25 priedas prie specialisto išvados). Apie visą laikotarpį nuo 2003 m. iki 2009 m. pasisakyta specialisto išvadoje, padarytos lentelės. Ji nagrinėjo korteles, kurios turėjo 100 proc. nuolaidą. Neturėjo tokios informacijos, kad 100 proc. nuolaidos kortelėmis naudojosi R. B., D. M., R. B.. Pirmosios instancijos teisme 2014 m. spalio 20 d. apklausoje ji negalėjo pasakyti, kad R. B., D. M., R. B. degalai, kurį jie naudojo su 100 proc. nuolaida, įeina į nustatytą žalą. Kortelė „Y“ buvo įmonės kortelė ir ji nieko bendro neturi su byloje nagrinėjamomis operacijomis. Dalis asmenų turėjo kreditinių kortelių, tačiau jos taip pat nieko bendro neturi su kortelėmis, kur degalai pilami už grynus pinigus.

Iš kaltinamojo akto matosi, kad R. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis nuo 1994 m. lapkričio 10 d., būdamas UAB „L“ (1994 m. lapkričio 10 d. įregistruota Juridinių asmenų registre, įmonės kodas XXXX, buveinės adresas – (duomenys neskelbtini)) direktoriumi ir vieninteliu akcininku, turėdamas tikslą pasisavinti jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą – UAB „L“ – turtą, laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 15 d., veikdamas bendrininkų grupe kartu su UAB „L“ degalinės „L“, esančios (duomenys neskelbtini), viršininku D. M. bei šios degalinės operatore – pardavėja – kasininke R. Z., iš anksto susitarę, jam pasiūlius D. M. pasisavinti UAB „L“ priklausančius pinigus, o D. M. panaudojant tam tikslui sukurtą specialią kompiuterinę programą pinigams išgryninti, jam (R. B.) žinant ir pritariant D. M. sugalvotai pinigų pasisavinimo schemai, bendrovės degalinėje ((duomenys neskelbtini)) D. M. nurodžius savo seseriai, degalinės operatorei – kasininkei R. Z., parduodant degalus už grynus pinigus, kai nėra išduodamas kvitas klientui, kompiuteriniame kasos aparate pagal specialią kompiuterinę programą fiksuoti, jog už degalus buvo atsiskaityta ne grynais pinigais, o virtualiomis kortelėmis – XXXXXXXXXXXXXX04, XXXXXXXXXXXXXX05, XXXXXXXXXXXXXX20, kurių sąrašuose (išraiškose) nurodyti degalų pardavimai minėtos degalinės kompiuterinio kasos aparato kontrolinėse juostose buvo fiksuojami kredito skyriaus skyreliuose: „Degalinės reikmėms“, „Savom reikmėms“, „S“, pagal korteles YYYYYYYYYYYYY423 ir YYYYYYYYYYYYY604, t. y. tokių degalų pirkimų (už degalus sumokant grynais pinigais ir neišduodant klientui kvito) duomenys buvo įvedami į kompiuterio atmintį ir vėliau, baigiantis kasos aparato juostai, įvedami į kasos aparato kredito skyriuje sukurtą konkretų skyrelį bei atspausdinami, tokiu būdu kasos aparato kasoje susidarydavo grynų pinigų perteklius, kurį su jo žinia, iš kasos aparato išimdavo D. M. arba R. Z. savo darbo pamainos metu, kuri dalį, nuo 20 Lt iki 40 Lt, pasisavindavo, o likusią dalį, nuo 2000 Lt iki 7000 Lt, pagal išankstinį susitarimą su D. M., palikdama pastarojo darbo kabinete, degalinės „L“ ((duomenys neskelbtini)) stalo pirmame stalčiuje, perduodavo D. M., o pastarasis grynųjų pinigų neįnešdavo į degalinės kasą ir dalį, nuo 200 Lt iki 500 Lt, pasisavindavo, o visą likusią, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytą piniginių lėšų dalį, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, per kelis kartus, R. B. pasisavino, o būtent: minėtus pinigus gaudavo tiesiogiai iš D. M., būdamas degalinėje „L“, adresu (duomenys neskelbtini), arba pagal išankstinį susitarimą su D. M., kad pastarasis paliks ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą sumą pinigų savo darbo stalo stalčiuje, jis minėtus pinigus pasiimdavo, tokiais būdais pinigines lėšas pasisavindavo.

Po to D. M. suklastojus minėtoje degalinėje išspausdintas kasos aparato kontrolines juostas, iškerpant iš jų kvitus, kuriuose buvo informacija apie parduotus degalus su 100 procentų nuolaida, kurie buvo atspausdinti kasos aparato kontrolinės juostos pradžioje arba pabaigoje iš eilės, kad lengviau būtų galima juos nukirpti, suklijuojant mėnesines „Z“ ataskaitas „Prekyba pagal korteles“, ir laikotarpiu nuo 2004 m. sausio mėn. iki 2009 m. kovo mėn., suklastotas mėnesines „Z“ ataskaitas „Prekyba pagal korteles“ pateikus UAB „L“ buhalterijai, kur buhalterinėje apskaitoje parduotų degalų vertė buvo užfiksuota kaip nuolaida, mažinanti degalinės pardavimo pajamas, R. B. dangstant šį mechanizmą, tokiu būdu UAB „L“ degalinėje ((duomenys neskelbtini)) už grynus pinigus, pritaikant 100 proc. nuolaidą, buvo parduota degalų už 313 884,74 Lt ir ši suma nebuvo apskaityta degalinės kasoje, ir taip jis, veikdamas bendrininkų grupe kartu su D. M. ir R. Z., bendrais veiksmais pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą – UAB „L“ – turtą – pinigines lėšas – 313 884,74 Lt sumai, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 str. 2 d.

Nuosprendyje nurodyta, kad R. B. kaltu pagal jam pareikštą kaltinimą neprisipažino, teigė, jog jokių išgrynintų pinigų iš D. M. nebuvo gavęs, apie pinigų išgryninimą D. M. vadovaujamojoje degalinėje nieko nežinojo iki 2009 m. balandžio mėn., kai jam apie pažeidimus degalinėje pranešė buhalterijos darbuotojos, taip pat teisiamajame posėdyje nė vienas iš apklaustų liudytojų nepatvirtino, jog buvo matęs D. M. pinigų perdavimo R. B. fakto. Rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad D. M. perduodavo R. B. iš degalinės kasos išgrynintus pinigus byloje nėra. Priešingai, nei prokurorė nurodo apeliaciniame skunde, teismas įvertino ir R. B. apsilankymų dažnumą degalinėje, kuriai vadovavo D. M.. Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog R. B. kelis kartus per mėnesį lankydavosi D. M. vadovaujamojoje degalinėje, tačiau, teismo vertinimu, ši aplinkybė nėra pakankama pripažinti, jog R. B. atvykdavo į šią degalinę turėdamas tikslą iš D. M. paimti išgrynintus pinigus. Apie tai galima daryti tik prielaidą, tačiau teismas pažymėjo, kad R. B. buvo visos įmonės direktorius, kurio žinioje buvo ir kitos degalinės, su kuriomis R. B. siejo darbo santykiai. Būtent darbo santykiai ir galėjo būti jo apsilankymo degalinėje priežastimi. Nuosprendyje teismas pažymėjo ir tai, kad iš D. M. ir R. B. paaiškinimų matosi, jog jų santykiai nėra geri, jie yra susipykę, vienas kito atžvilgiu prašė pradėti ikiteisminius tyrimus, todėl jų parodymų patikimumas kelia abejonių. Su šiuo teismo argumentu prokurorė taip pat nesutinka ir apeliaciniame skunde nurodo, kad tokia teismo išvada yra dviprasmiška ir nepagrįstai, nes kitus D. M. parodymus vertino kaip patikimus ir išsamius. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad esant minėtoms aplinkybėms ir nesant galimybei patikrinti D. M. teiginius apie išgrynintų pinigų perdavimą R. B., teismas R. B. pagal BK 183 str. 2 d. išteisino, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Iš bylos matosi, kad išteisintasis R. B. kaltu neprisipažino. Parodė, kad pats pinigų neėmė, jokio leidimo išgryninti pinigus, nei raštu, nei žodžiu, nedavė. Nors D. M. davė priešingus R. B. parodymus. Jis parodė, kad R. B. paprašė, o po to ir liepė, kad jis, D. M., sugalvotų būdą, kaip neoficialiai išsiimti pinigus iš degalinės kasos. Nuteistasis D. M. išsamiai parodė ir apie jo sugalvotą pinigų savinimosi mechanizmą, pagal kurį jis ir R. Z. iš degalinės kasos aparato išsiimdavo pinigus. Jis parodė dar ir tai, kad iš pasisavintų pinigų R. Z. likdavo 20-30 Lt, jam, D. M., 200-500 Lt, o visi likę pinigai, apie 1 000-7 000 Lt, – R. B.. Šiuos pinigus R. Z. padėdavo į jo darbo stalo stalčių, o R. B. perduodavo pinigus, kai jis atvažiuodavo į degalinę. R. B. degalinėje lankydavosi du kartus per savaitę. Kita nuteistoji R. Z. taip pat parodė apie savo neteisėtus veiksmus, tačiau parodė ir tai, kad D. M. jai nesakė, jog šiuos pinigus perduoda R. B.. Degalinės operatorė liudytoja L. L. parodė, kad, nors R. B. į degalinę atvažiuodavo dažnai, vieną kartą per savaitę ir dažniau, tačiau nematė, kad degalinės direktoriaus buvimo metu D. M. išimtų iš kasos aparato grynuosius pinigus. Nors D. M. trumpam pasiimdavo grynuosius pinigus ir juos vėl grąžindavo į kasos aparatą. Iš liudytojos O. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matosi, kad ji matydavo, jog R. B. grynuosius pinigus įneša į degalinės kasos aparatą, nes D. M. iš šio kasos aparato pasiimdavo grynuosius pinigus kaip atlyginimą. Ji taip pat matydavo grynuosius pinigus ir D. M. darbo stalo stalčiuje, todėl suprato, kad šie pinigai paimti iš kasos aparato. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neįvertino šių liudytojos O. B. parodymų, kurie, pasak prokurorės, patvirtina D. M. parodymus apie pinigų perdavimą R. B., taip pat patvirtina ir R. Z. parodymus, jog ji iš kasos išimtus grynuosius pinigus palikdavo D. M. darbo stalo stalčiuje. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad liudytoja O. B. parodė ir tai, kad perskaičius R. Z. paaiškinimą ji suprato dėl ko D. M. darbo stalo stalčiuje matydavo grynuosius pinigus. R. Z. paaiškinime buvo parašyta, kad savo brolio D. M. nurodymu ji, R. Z. kompiuteryje „pakabindavo“ kvitus, už kuriuos būdavo atsiskaitoma grynaisiais pinigais, o vėliau šiuos kvitus paversdavo „00“ kvitais kredito „S“ skyriuje, kuriame buvo kaupiami duomenys apie nuolaidų kreditines korteles. Tokiu būdu buvo išgryninami pinigai, kurių dalį iki apvalios sumos R. Z. pasiimdavo sau, o visus likusius pinigus padėdavo D. M. į jo darbo stalo pirmąjį stalčių.

Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo dar ir tai, kad teismo išvada, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog dalį išgrynintų pinigų D. M. perduodavo R. B., yra nepagrįsta ir nelogiška. Jos nuomone, nelogiška, kad asmenys, vykdydami bendrą nusikalstamą veiklą, paliktų rašytinius įrodymus, patvirtinančius apie jų neteisėtą veiklą, ir vestų tos neteisėtos veiklos apskaitą bei vieni kitiems išduotų dokumentus, patvirtinančius apie tokių neteisėtų pinigų gavimo faktą. Prokurorė nurodo ir tai, kad jie turėjo elgtis itin apdairiai ir atsakingai, be tiesioginio kitų asmenų dalyvavimo, todėl logiška, kad nėra ir tiesioginių liudytojų.