- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-18
- Bylos Nr.
- ATP-353-870/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00393-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Virginija Liudvinavičienė
- Pažeidėjas
- I. N. J.
- Kategorijos
- 2.7.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Liudvinavičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos I. N. J. apeliacinį skundą dėl 2016 m. vasario 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimo, kuriuo I. N. J. buvo pripažinta kalta padariusi administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, ir nubausta 868 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. N. J. nubausta už tai, kad ji 2015 m. rugsėjo 21 d., apie 19 val., Antakalnio g. 57, Vilniuje, vairuodama automobilį Renault Megane Scenic, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir pravažiuodama pro stovintį automobilį Opel Zafira, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo neatidi, nepaliko saugaus tarpo iš šono, jį kliudė ir apgadino, iš eismo įvykio vietos pasitraukė, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 126 ir 222 punktų reikalavimus. Nutarimu pripažinta, kad šiais savo veiksmais ji padarė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu I. N. J. prašo panaikinti 2016 m. vasario 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-1873-929/2016 dalyje dėl jos pripažinimo kalta, padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Pripažinus, kad nutarimo naikinti nėra pagrindo, prašo paskirtą nuobaudą sušvelninti. Skunde teigiama, kad byloje esančių įrodymų visuma neleidžia neginčytinai teigti, kad egzistuoja visi ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties elementai. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, kaltė šio pažeidimo padarymo atveju gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia, t.y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir kad neteisėtai iš jo pasišalino. Apeliantės nuomone, byloje nustatytos aplinkybės neleidžia neabejotinai teigti, kad iš įvykio vietos ji pasišalino tyčia, turėdama ketinimą išvengti atsakomybės ar kitų neteisėtų tikslų. Liudytojos M. G. parodymai, priešingai nutarimo argumentams, neįrodo jos tyčios pasišalinti iš eismo įvykio, taip pat nepatvirtina ir fakto, kad ji suvokė sukėlusi eismo įvykį. Nors M. G. parodė, jog įvykus automobilių kontaktui buvo girdimas susidūrimo garsas, ji taip pat patvirtino, kad po avarijos Apeliantė nebuvo išlipusi iš automobilio, transporto priemonių neapžiūrinėjo ir, baigusi manevruoti, neradusi vietos šioje automobilių stovėjimo aikštelėje, neskubėdama nuvažiavo į už kelių šimtų metrų esančią kitą aikštelę. Pažymėjo, kad automobilių kontaktas nebuvo priešpriešinis, jos vairuojamas automobilis nebuvo įsirėmęs į nukentėjusiosios automobilį, automobiliai kontaktavo judant nedideliu greičiu ir pakankamai nežymiu paviršiumi, todėl, Apeliantės teigimu, natūralu, kad kontakto buvo galima nepajusti. Be to, skunde nurodo, kad kiekvieno asmens jutiminės savybės skiriasi, net ir garso ar kontakto buvimas nereiškia, kad konkretus asmuo tai suvokia kaip avariją. Tam įtakos turi asmeninės savybės, vairavimo patirtis, įgūdžiai, išsiblaškymas ir kitos aplinkybės. Faktas, ar asmuo suvokė padaręs avariją, turi būti nustatomas ne tariamomis prielaidomis, o objektyviais duomenimis – ekspertų išvadomis, aiškinantis, ar po avarijos asmuo išlipo iš automobilio, apžiūrėjo įvykio vietą, galbūt ieškojo nukentėjusiojo, apklausiant kartu su ja važiavusį sūnų ir t.t., tačiau tai nebuvo padaryta, kas patvirtina, kad Apeliantė nesuvokė sukėlusi eismo įvykį, todėl negalėjo iš jo pasišalinti pažeisdama Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Apeliantė paminėjo ir tai, kad liudytoja, turėdama galimybę, apie sukeltą eismo įvykį neinformavo. Jei liudytoja tai būtų padariusi, o Apeliantė vis tiek būtų pasišalinusi iš eismo įvykio vietos, tik šiuo atveju būtų galima teigti, kad iš įvykio vietos pasišalino tyčia.
Apeliantė taip pat nesutinka su jai paskirtos nuobaudos dydžiu. Jos teigimu, nukentėjusiosios automobilis nebuvo apgadintas ženkliai, avarijos metu nenukentėjo žmonės ir tai buvo tik smulkus techninis įvykis, kurio metu nukentėjusioji didelės žalos nepatyrė. I. N. J. nuomone, net jeigu asmuo vairuoja transporto priemonę būdamas sunkiame girtumo laipsnyje, jam skirtina administracinė nuobauda greičiausiai nesiektų jai paskirtos nuobaudos dydžio, nors akivaizdu, kad pasišalinimas iš eismo įvykio vietos, esant tik nežymiam kitos transporto priemonės apgadinimui, yra kur kas lengvesnis pažeidimas, nei vairavimas išgėrus. Dėl šių priežasčių Apeliantė mano, kad jai paskirta administracinė nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 3 metams, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų, nėra proporcinga padarytam pažeidimui, todėl turėtų būti ženkliai sumažinta. Taip pat nurodė, kad jai paskirta piniginė bauda turės ypatingai neigiamas pasekmes, kadangi gauna nedidelį darbo užmokestį, praktiškai viena išlaiko neseniai pilnametystės sulaukusį, mokykloje besimokantį sūnų, automobiliu naudojasi kasdien, paskirtos baudos sumokėti negalės, o neturėdama teisės vairuoti transporto priemonės net trejus metus, atsidurs itin blogoje padėtyje.
Atsiliepimas
Atsiliepimų byloje negauta.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Administracinės atsakomybėn traukiama I. N. J. pripažįsta sukėlusi eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas kitam asmeniui priklausantis automobilis, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarime padaryta išvada, kad ji padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje padarytą pažeidimą ir neigia iš eismo įvykio pasišalinusi tyčia.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Vadovaujantis ATPK 257 straipsniu, įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N444-4788/2009, Nr. N756-450/2010, Nr. N63-992/2010).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog I. N. J. veiksmuose yra nustatyti administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, požymiai.
ATPK 130 straipsnio 1 dalyje atsakomybėn numatyta už nepaklusimą uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Pažymėtina, jog kaltė dėl šio administracinio teisės pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia – sąmoningu veikimu. Taigi svarbu, ar konkrečioje situacijoje asmuo suvokia, kad jis sukėlė eismo įvykį dėl kurio buvo apgadinta kita transporto priemonė ir kad iš šio įvykio vietos pasišalina neteisėtai – turėdamas pareigą pasilikti, tačiau sąmoningai ją ignoruodamas.
Bylos medžiaga nustatyta, kad I. N. J., 2015-09-21, apie 19 val., sukėlusi eismo įvykį, iš jo pasišalino, pažeisdama Kelių eismo taisyklių 222 punkto reikalavimus, kurie numato, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, asmuo privalo nedelsiant pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, – policijai. Apeliantė, ginčydama kaltę dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, nurodė nesuvokusi, kad sukėlė eismo įvykį, kontakto nejutusi. Tokius Apeliantės argumentus paneigia byloje surinkta medžiaga. Eismo įvykį mačiusi liudytoja M. G., tiek rašytiniame paaiškinime, tiek duodama parodymus teisme, paaiškino, kad moters vairuojamas Renault Megane kliudė stovintį automobilį Opel Zafira galiniu dešiniuoju ratu ir apgadino stovinčio automobilio kairės pusės bamperį, taip pat liko apgadintas ir kaltininkės automobilis, t.y. kėbulo dalis virš galinio rato. Liudytoja taip pat parodė, kad eismo įvykio metu buvo trakštelėjimas, kurį ji išgirdo būdama maždaug 30 m atstumu, Renault Megane vairuotoja stabtelėjo, šalia jos sėdėjęs vaikinas pažiūrėjo pro langą, mostelėjo ranka, kažką pasakė vairuotojai ir ši nuvažiavo toliau (b.l. 10, 22). Priešingai skundo teiginiams, tokie liudytojos parodymai apie pažeidėjos elgesį patvirtina suvokimą apie padarytą pažeidimą. Nesant byloje jokių objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti šiais liudytojos parodymais ar manyti, jog ji yra suinteresuota bylos baigtimi, jie pagrįstai laikyti įrodymu, pagrindžiančiu Apeliantės kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Eismo įvykio vietos schemoje užfiksuota, kad 2015 m. rugsėjo 21 d., eismo įvykio Antakalnio g. 57 esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, metu buvo apgadintas automobilio Opel Zafira, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinis bamperis, priekinis kairės pusės žibintas (b.l. 7-8). Šį faktą A. R. patvirtino ir apklausiama teismo posėdžio metu (b.l. 22). Be to, byloje esančiose automobilio Opel Zafira nuotraukose aiškiai matyti transporto priemonei padaryti apgadinimai: nors įbrėžimas ant automobilio kairės pusės bamperio nėra itin žymus, visgi matyti, kad buvo išdaužtas ir kairės pusės priekinis apatinis žibintas (b.l. 18). Kaip paminėta, liudytoja M. G. girdėjo automobilių susidūrimo garsą net būdama 30 m atstumu nuo įvykio vietos, taigi darytina išvada, kad kontaktas turėjo būti pakankamai stiprus ir tokį garsą turėjo girdėti ir automobilyje buvusi pažeidėja. Tuo labiau, kad eismo įvykis įvyko ne judrioje gatvėje, o automobilių stovėjimo aikštelėje, todėl pašalinis triukšmas automobilių susidūrimo garso neturėjo užgožti. Kaip paminėta, ne tik buvo apibraižytas stovinčio automobilio Opel Zafira priekinis kairės pusės bamperis, tačiau ir išdaužtas tos pačios pusės apatinis automobilio žibintas, draudimo bendrovės įvertinta žala, A. R. teigimu, siekė 406 Eur sumą, taigi akivaizdu, jog transporto priemonės apgadinai nebuvo tokie nežymūs, kad jų buvo galima apskritai nepajausti. Taigi apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su skundžiamame nutarime padaryta išvada, jog net ir negirdėjus automobilių kontakto, tokio pobūdžio apgadinimą Apeliantė turėjo pajausti. Be to, vien tas faktas, kad liudytoja matė Apeliantę pasistačius automobilį kitoje vietoje ir einant į polikliniką, tačiau jai apie eismo įvykį nepranešė, atsakomybės pasitraukus iš eismo įvykio vietos nepašalina. Apeliantė, būdama apdairi ir rūpestinga vairuotoja, išmanydama Kelių eismo taisyklių reikalavimus, turėdama pakankamai ilgą – 21 metų vairavimo stažą, pajutusi, kad sukėlė eismo įvykį, privalėjo išlipti iš savo vairuojamos transporto priemonės ir tik įsitikinusi, kad svetimas turtas apgadintas nebuvo, iš eismo įvykio vietos išvažiuoti, t.y. privalėjo laikytis Kelių eismo taisyklių 222 punkte numatytų reikalavimų.
Pažymėtina, kad išklausius administracinio teisės pažeidimo bylos posėdžio garso įrašą, nustatyta, kad I. N. J., apklausiama teismo posėdžio metu, nurodė, kad dėl padaryto pažeidimo prisiima kaltę už draugę, vėliau teigė pagalvojusi ir pripažino, kad eismo įvykį visgi sukėlė pati. Tuo tarpu policijai pateiktame rašytiniame paaiškinime ji apskritai neigė nurodytą dieną buvusi įvykio vietoje ir apgadinusi kitą transporto priemonę. Atsižvelgiant į nenuoseklius Apeliantės parodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos vertino kritiškai, kaip siekimą išvengti administracinės atsakomybės.
Nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs įrodymus, padarė motyvuotą ir pagrįsta išvadą, kad I. N. J. suvokė sukėlusi eismo įvykį, dėl kurio buvo apgadinta kita transporto priemonė, ir iš eismo įvykio vietos pasišalino neteisėtai, turėdama pareigą pasilikti, tačiau sąmoningai ją ignoruodama. Naikinti apylinkės teismo nutarimą dalyje dėl Apeliantės pripažinimo kalta pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantė skundu taip pat prašo sušvelninti jai Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimu paskirtą nuobaudą.
Apylinkės teismas, skirdamas I. N. J. nuobaudą – 868 Eur dydžio baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams, atsižvelgė į jos padarytų teisės pažeidimų pobūdį ir pavojingumą, asmenybę, t.y. į tai, kad yra dirbanti, administracine tvarka bausta, turi vieną galiojančią administracinę nuobaudą, pažeidimo tyrimo metu savo kaltės nepripažino, bandė klaidinti policijos pareigūnus, jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nustatyta nebuvo. Teismas padarė išvadą, kad nuobaudos tikslai bus pasiekti Apeliantei paskyrus minimalias baudas, numatytas ATPK 127 straipsnio 2 dalies ir 130 straipsnio 1 dalies sankcijose, su atėmimu teisės vairuoti transporto priemones minimaliam terminui.
Pažymėtina, kad teismų praktikoje ne kartą yra išaiškinta, jog administracinės nuobaudos taikymas turi atitikti proporcingumo reikalavimą – tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-4-2013, 2AT-13-2013, 2AT-10-2014 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra ne kartą konstatavęs, jog konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. ir kt. nutarimai).
Atkreiptinas dėmesys, kad asmuo gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį iš esmės savo pavojingumu labai skirtingose situacijose: tiek tais atvejais, kai vairuotojas iš įvykio vietos įžūliai pasišalina po eismo įvykio, kurio metu buvo padaryta didelė žala, tiek tais atvejais, kai žala yra nedidelė. Taigi, parenkant nuobaudos rūšį ir dydį už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, būtina vertinti visas reikšmingas aplinkybes siekiant, kad skirta nuobauda atitiktų jos paskirtį bei administracinės atsakomybės principus (LAT nutartis Nr. 2AT-21-648/2016).
Nagrinėjamu atveju, pagal nustatytas bylos aplinkybes, Apeliantės padarytas pažeidimas savo pobūdžiu nėra šiurkštus – jis padarytas ne judrioje gatvėje esant intensyviam eismui, o automobilių stovėjimo aikštelėje, taigi nebuvo keliama didelė grėsmė transporto eismo ir jo dalyvių saugumui, be to, pažeidimas nesukėlė sunkių padarinių, aikštelėje stovėjusiam automobiliui padaryti apgadinimai nėra itin žymūs. Apeliantė administracinė tvarka buvo bausta tik tris kartus, anksčiau padaryti pažeidimai savo pobūdžiu taip pat nebuvo šiurkštūs, už paskutinį padarytą pažeidimą I. N. J. 2015 m. vasario 12 d. buvo nubausta 14 Eur bauda, kurią ji sumokėjo 2015 m. vasario 18 d., taigi įvykdė administracinį nurodymą. Nors Apeliantė duomenų apie gaunamas pajamas nepateikė, nurodo gaunanti nedidelį darbo užmokestį, viena auginanti neseniai pilnametystės sulaukusį sūnų, besimokantį mokykloje, kiekvieną dieną turi būtinų išlaidų sūnaus išlaikymui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismo I. N. J. paskirta nuobauda yra aiškiai per griežta ir neproporcinga padarytam teisės pažeidimui, jo sukeltoms pasekmėms ir pažeidėjos asmenybei, taigi neatitinka ir ATPK 20 straipsnyje įtvirtintų nuobaudos tikslų. Pažymėtina, kad panašaus pobūdžio atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, įvertinęs bylos duomenų visumą, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens asmenines savybes, padaryto pažeidimo pobūdį, padarinius, yra linkęs mažinti, taikant ATPK 30¹straipsnio nuostatas, skiriamas nuobaudas, sutrumpinant teisės vairuoti atėmimo terminą arba panaikinant teisės vairuoti transporto priemones atėmimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-8-2013, 2AT-7-4-2013, 2AT-37-2013, 2AT-53-2014, 2AT-34-507/2015).
Taigi atsižvelgiant į šias nurodytas aplinkybes, Apygardos teismo vertinimu, minėti administracinės nuobaudos tikslai gali būti pasiekti ir švelnesnėmis priemonėmis, todėl 2016 m. vasario 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas dalyje dėl nuobaudos pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskyrimo keistinas, pažeidėjos atžvilgiu taikytinos Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. nuostatos ir pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirta bauda mažintina, nustatant ją mažesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta minimali šios nuobaudos riba, taip pat nustatant trumpesnį teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu,
nutaria:
I. N. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. nutarimą pakeisti.
Vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnio 1 dalimi, I. N. J. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, padarymą, paskirti 434 Eur baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 mėnesiams.
Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, už administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirtas nuobaudas subendrinti ir paskirti galutinę administracinę nuobaudą – 434 Eur baudą su teisės vairuoti transporto priemonės atėmimu 3 mėnesiams.
Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.