- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-28
- Bylos Nr.
- 2S-30-345/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-30947-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Henrichas Jaglinskis
- Kreditorius
- UAB „Nordecum“
- Skolininkas
- D. M.
- Kategorijos
- 125.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Henrichas Jaglinskis, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „Nordecum“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutarties atsisakyti priimti pareiškimą civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Nordecum“ pareiškimą dėl skolos išieškojimo iš skolininko D. M..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditorius UAB „Nordecum kreipėsi į teismą, prašydamas išduoti teismo įsakymą išieškoti jam iš skolininko 700 Lt skolos, 410 Lt palūkanų, 356,44 Lt negautų pajamų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartimi kreditoriaus pareiškimą atsisakė priimti. Teismas konstatavo, kad pareiškimas aiškiai nepagrįstas. Teismas padarė išvadą, jog kreditoriaus papildomas reikalavimas dėl netesybų priteisimo yra neproporcingai didelis, nes bendra palūkanų suma yra didesnė nei suteiktas 700 Lt kreditas, ir dėl to - aiškiai nepagrįstas. Teismas vadovaudamasis CPK 431-440 straipsniais, jog prašyme išduoti teismo įsakymą, kuriame reikalaujama aiškiai per didelių netesybų, taip pat į teismo įsakymo skundimo teisės apribojamą (CPK 436 straipsnio 7 dalis), bei į tai, kad teismas netesybas gali mažinti tik ginčo teisenoje, konstatavo, jog turi atsisakyti priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 str. 2 d.).
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu kreditorius UAB „Nordecum“ prašo nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad kreditorius reikalavimą dėl skolos, delspinigių, palūkanų ir negautų pajamų priteisimo iš skolininko grindė vartojimo kredito sutartimi bei vadovavosi LR CK 6.57 str., LR CK 6.249 str. todėl Kreditoriaus pareikštas reikalavimas iš esmės yra realus ir pagrįstas. Teismas nepaaiškino, kokiu pagrindu iš reikalavimo formuluotės padaro išvadą, kad negautos pajamos yra ne negautos pajamos, o netesybos. Kreditorius pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo prašo priteisti jo naudai negautas pajamas. Vartojimo kreditas buvo suteiktas, nes Kreditorius įstatymų nustatyta tvarka ir atvejais dėl savo komercinės veiklos turi teisę teikti vartojimo kreditus ir tai yra jo pagrindinė ekonominė veikla, kuri leidžia sukurti pridėtinę vertę, kuri ir yra jo veiklos ekonominė paskata. Negautos pajamos (grįžusios suteikto ir grąžinto kredito pavidalu), kurias Kreditorius būtų gavęs jei nebūtų buvę neteisėtų sutarties kontrahento veiksmų, t.y. būtų laiku įvykdytas kreditorinis reikalavimas, būtų vėl grįžusios į apyvartą ir uždirbtų pajamas., Kreditoriaus teigimu, kad pareiškime nurodyta bendra vartojimo kredito kainos metinė norma, negautų pajamų dydis per dieną procentine išraiška, bei laikotarpis – yra pakankamas pagrindas negautų pajamų apskaičiavimui ir tokiu būdu negautos pajamos yra detalizuotos, realios, įrodytos ir pagrįstos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Pagal LR CPK 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus. CPK 431 str. 1 d. nustatyta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kitų). Tiek teismų praktikoje, tiek teisės doktrinoje pabrėžiama, kad teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami CPK įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai, kurie leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises. Prašydamas išduoti teismo įsakymą kreditorius neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais (CPK 433 str. 3 d.), o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 435 str. 3 d.). Dėl šios priežasties skolininko prieštaravimai dėl kreditoriaus pateikto pareiškimo ar dėl jo dalies taip pat gali būti nemotyvuoti (CPK 439 str. 2 d.).
Pažymėtina, kad tam, jog būtų konstatuotas pareiškimo aiškus nepagrįstumas CPK 435 straipsnio 2 dalies prasme, teismui iš paties pareiškimo turinio turėtų būti aišku, kad jo reikalavimai yra iš esmės neįmanomi. Prieidamas prie šios išvados teismas nenagrinėja kreditoriaus reikalavimų iš esmės bei netiria ir nevertina pareiškimo faktinių ir teisinių argumentų.
Tuo tarpu tiek iš skundžiamos nutarties motyvų, tiek iš atskirojo skundo argumentų matyti, kad byloje yra kilęs ginčas dėl teisės – ar kreditorius pagrįstai prašo 356,44 Lt negautų pajamų, paskaičiuotų taikant 69,15 proc. metinę kainos normą už laikotarpį nuo 2012-12-24 iki 2013-09-18 (268 dienas) išieškojimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog kreditoriaus reikalaujama priteisti 356,44 Lt suma yra ne negautos pajamos, o yra netesybos, mokamos skolininkui tinkamai neįvykdžius piniginės prievolės. Teismas pažymi, jog kreditoriaus reikalavimas išieškoti skolą reiškiamas 2012-02-27 vartojimo kredito sutarties SP 52251, sudarytos tarp D. M. ir UAB „Nordecum“, pagrindu. 2013-02-05 sprendimu Nr. 241-26 patvirtinta Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus Pozicija Dėl Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatų, susijusių su vartojimo kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymu laiku, taikymo, numatyta kreditoriaus teisė reikšti atskirą reikalavimą atlyginti nuostolius, kai nuostolių nepadengia netesybos ar kompensacinės palūkanos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis klausimas nėra savaime aiškus, todėl norint į jį atsakyti priimti būtina atlikti išsamų teisinį tyrimą, kuris pareiškimo priėmimo stadijoje, kaip minėta, yra negalimas.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo pareiškimą, netinkamai taikė pareiškimo priėmimo klausimą reglamentuojančias teisės normas, todėl klausimą išsprendė neteisingai, kas yra pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti ir pareiškimo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartį panaikinti ir kreditoriaus UAB „Nordecum“ pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.