Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-11-15 · Administracinė byla Nr. I-5099-815/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-11-15
Bylos Nr.
I-5099-815/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03218-2019-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ernestas Spruogis
Pareiškėjas
I. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-5099-815/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03218-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 37.3; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėjas I. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), neturtinės žalos atlyginimą – 15 000 Eur už kalinimą Vilniaus pataisos namuose netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant jo teises (b. l. 1–5).

2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad Vilniaus PN buvo baudžiamas diskriminuojant ir kankinant, laikymo sąlygos neatitiko sanitarinių higienos normų reikalavimų, skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais.

2.1. Pareiškėjo teigimu, jis Vilniaus PN buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 7 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. Visą laikotarpį jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, kamerų plotą mažino jose buvę baldai ir kameros inventorius. Pareiškėjui tekdavo miegoti perpildytose kamerose, todėl sutriko pareiškėjo miegas, atsirado neigiamų pasekmių sveikatai.

2.2. Teigia, kad įstaigoje ant langų buvo įrengtos grotos, kurios ribojo natūralios šviesos patekimą į kamerą.

2.3. Pažymi, jog naudojantis dušu nebuvo užtikrintas jo privatumas, dušo patalpose pareiškėją galėjo matyti kiti asmenys.

II

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundą atmesti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 43–50).

1. Dėl minimalaus ploto

Akcentuoja, kad Vilniaus nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena atlikdami jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Pareiškėjas pats skunde nurodė, kad gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose kamerose Nr. 415, 115 ir 201. I-gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 7-415 plotas – 14,65 kv. m, patalpoje įrengtos 4 miegamos vietos. I-o gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 1-111 plotas – 13,47 kv. m, patalpoje įrengtos 4 miegamosios vietos. I-o korpuso gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 2-201 plotas – 34,99 kv. m, patalpoje įrengta 11 miegamųjų vietų. Gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkantis plotas, atsakovės teigimu, atitiko teisės aktų reikalavimus. Be to, įstaigos darbotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje.

2. Dėl grotų įrengimo

Visose Vilniaus PN gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpose, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą, sumontuoti tvarkingi langai, kuriuos nuteistieji turi galimybę atidaryti, tokiu būdu užtikrinta galimybė patalpas vėdinti. Grotų įrengimas yra numatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose taisyklėse. Grotos buvo sumontuotos pačių nuteistųjų saugumo tikslais bei draudžiamų daiktų patiekimo į įstaigą bei jų platinimo įstaigoje prevenciniais tikslais.

3. Dėl dušų

Ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. 2017 m. pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji, naudodamiesi dušo patalpomis, turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis – su pertvaromis, ar be jų. 2018 m. visos Vilniaus PN I-ame korpuse esančiose dušų patalpose buvo įrengtos prausimosi vietos su pertvaromis. Pertvarų neįrengimas pats savaime nelaikytinas pagrindu civilinei atsakomybei atsirasti. Atsakovės atstovas pabrėžia, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl tariamai netinkamai įrengtų dušų.

Be to, tiek I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems, tiek nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, nustatyti naudojimosi dušu grafikai, pagal kuriuos nuteistiesiems kartą į savaitę sudaryta galimybė nusiprausti duše. Tokiu būdu jokie teisės aktų reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti.

4. Dėl neturtinės žalos

Viešajai atsakomybei kilti būtinos 3 sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT administracinė byla Nr. A444-669/2011). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla A438-336/2012 ir kt.).

Taigi, šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

1. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui I. B. atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose.

2. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Teismas pažymi, jog šioje byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 7 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. buvo laikomas Vilniaus PN. Tačiau taip pat žymėtina, atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjo asmens byla yra Kybartų pataisos namuose. Teismas kreipėsi į Marijampolės pataisos namus (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 980 „Dėl sutikimo reorganizuoti Kybartų pataisos namų ir Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą“ nuostatas Kybartų pataisos namai reorganizuoti jungimo būdu, prijungiant prie Marijampolės pataisos namų). 2019 m. lapkričio 13 d. gautas Marijampolės pataisos namų raštas (b. l. 66), kuriame nurodyta, jog įstaiga negali pateikti informacijos apie pareiškėjo laikymą bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, tokia informacija disponuoja Vilniaus PN administracija. Todėl vertintina, jog pasiteisinimas, kad atsakovės atstovas negali pateikti duomenų apie savo institucijoje pareiškėjo buvimo laiką, teismo vertinamas kaip nepagrįstas, o byloje remiamasi pateikta atsiliepime informacija.

3. Pažymėtina, kad vienas iš pareiškėjo nusiskundimų – ploto trūkumas Vilniaus PN.

Pareiškėjo kalinimo Vilniaus PN laikotarpiu vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto normą pataisos įstaigose nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Taisyklių 11¹.2 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto.

Minėtos Taisyklių nuostatos neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto.

Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1351–624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A702–756/2017).

Pareiškėjas detalizavo, jog buvo laikomas kamerose Nr. 7-415, 1-111 ir 2-201. Atsakovės atstovo duomenimis (b. l. 44), I-o gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 7-415 plotas – 14,65 kv. m, patalpoje įrengtos 4 miegamosios vietos (taigi vienam nuteistajam tenka apie 3,66 kv. m ploto). I-o gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamosios kameros Nr. 1-111 plotas – 13,47 kv. m, patalpoje įrengtos 4 miegamosios vietos (vienam nuteistajam tenka apie 3,36 kv. m ploto). I-o korpuso bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 2-201 plotas – 34,99 kv. m, patalpoje įrengta 11 miegamųjų vietų (vienam nuteistajam tenka apie 3,18 kv. m ploto). Iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjui būnant nurodytose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimai nebuvo pažeisti. Be to, pareiškėjas visą dieną galėjo laisvai judėti savo lokaliniame sektoriuje ir pataisos namų teritorijoje bei užsiimti leistina veikla. Aktualioje nagrinėjamai bylai Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad nustatytas ploto trūkumas negali būti pripažįstamas sukėlęs kalinamam asmeniui tokias kančias, kurios būtų nežmoniškos pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį tuo atveju, kai ploto trūkumas gali būti kompensuojamas kalinamam asmeniui suteikiamomis kitomis teisėmis, leidžiančiomis asmeniui būti ne tik kalinimo patalpoje (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98); 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Ž. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34096/02)). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė kalėti tinkamomis ploto sąlygomis bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose nebuvo pažeista.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas nurodo, jog dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto sutriko jo miegas, atsirado neigiamų pasekmių (pareiškėjo teigimu, patirtas (duomenys neskelbtini)), tačiau teismui konstatavus, jog atsakovės atstovas veikė nepažeisdamas įstatymų reikalavimų (t. y. minimalus gyvenamasis plotas pareiškėjui buvo užtikrintas visą jo kalinimo laikotarpį), nėra pagrindo ir vertinti, jog pareiškėjui teisėti atsakovės atstovo veiksmai sukėlė žalą (t. y. šiuo atveju nenustatyti neteisėti veiksmai, kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindas). Ypač pabrėžtina, jog pareiškėjas skunde remiasi tik abstrakčiais teiginiais, jog buvo patirtas (duomenys neskelbtini), tačiau to nesieja su Vilniaus PN patirtais nepatogumais (pvz., nepaaiškina, kaip būtent mažas kameros plotas pakenkė jo sveikatai, neįrodo, jog (duomenys neskelbtini) patirtas ne dėl paties pareiškėjo veiksmų ar gyvensenos (žymėtina, jog iš pirminės gydytojų apžiūros tardymo izoliatoriuje (b. l. 15) matyti, jog skiltyje „žalingi įpročiai“ nurodyti narkotikai, toksinės medžiagos)), t. y. neįrodo priežastinio ryšio tarp galimos žalos ir neteisėtų veiksmų. Papildomai pažymėtina, jog iš 2017 m. rugpjūčio 28 d. išrašo iš medicininių dokumentų (b. l. 25) matyti, jog pareiškėjas buvo supažindintas su diagnoze ir galimomis pasekmėmis, tačiau jis intervencinio ir stacionarinio gydymo atsisakė.

4. Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog dėl įrengtų grotų natūralaus apšvietimo buvo nepakankamai.

Taisyklių 11.5 punkte nustatyta, jog gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Be to, atsakovės atstovas patikino, jog grotos buvo įrengtos pačių nuteistųjų saugumo sumetimais bei draudžiamų daiktų patiekimo į įstaigą bei jų platinimo įstaigoje prevenciniais tikslais. Teismas nenustatė, jog atsakovės atstovas pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

5. Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN pažeidinėjo jo teisę į privatumą prausiantis duše, kadangi prausimosi vietos nebuvo visiškai izoliuotos nuo bendro patalpos ploto, jį besimaudantį galėjo matyti kiti nuteistieji.

Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2019 m. liepos 9 d. gautas pareiškėjo skundas atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus PN, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šioje (šiuo metu nagrinėjamoje) administracinėje byloje Nr. I-4334-1063/2019 (proceso Nr. 3-61-3-02486-2019-5) pareiškėjas žalą taip pat kildino iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis dušo patalpomis. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 105 straipsnio 4 punktą teismas palieka skundą nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties administracinio ginčo. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-4334-1063/2019 nagrinėja ginčą tarp tų pačių šalių ir dėl tų pačių aplinkybių, pareiškėjo skundas dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš Vilniaus PN veiksmų neužtikrinant privatumo naudojantis dušo patalpomis, paliktinas nenagrinėtu.

6. Nagrinėjamu atveju nenustačius būtinųjų Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, atmetamas kaip nepagrįstas.

Proceso dalyviai išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 105 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo I. B. skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš Vilniaus pataisos namų veiksmų neužtikrinant privatumo naudojantis dušo patalpomis, palikti nenagrinėtą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis