Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo S. L. pareiškimą suinteresuotiems asmenims VĮ Registrų centrui, Vilniaus apskrities VMI, Vilniaus rajono savivaldybei dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąjį senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje yra kilęs dėl nuosavybės teisių įgijimo į nekilnojamąjį daiktą įgyjamosios senaties būdu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

1. Nors pareiškėjo valdymas ir nebuvo įregistruotas viešame registre, tačiau iš pridėtų rašytinių įrodymų – „pagrindinių priemonių lapo“, važtaraščio, kvito bei seniūno pažymos yra matyti, kad apie pareiškėjo turimas teises į pastatą buvo žinoma viešai. Laikydamasis kasacinio teismo praktikos reikalavimų pareiškėjas viešai paskelbė apie savo ketinimą įteisinti nepertraukiamai ir atvirai valdytą nuosavybę išspausdindamas atitinkamus skelbimus laikraščiuose.

2. Į bylą pateiktuose matavimų dokumentuose yra užfiksuota, jog ginčo pastatas turi savo registro bei unikalų numerį, turi savo statybos metus bei fizinio baigtumo/susidėvėjimo laipsnį ir taip toliau, t.y. jis turi nekilnojamojo daikto požymius ir yra tinkamai suformuotas tikslu apginti pareiškėjo nuosavybės pretenziją.

3. Teismo sprendimas gali turėti įtakos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teisėms ir pareigoms, todėl jos turėtų būti įtrauktos į bylos nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 1 ir 2 d.).

Nenustačius absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nesant viešojo intereso, byla apeliacine tvarka nagrinėtina apsiribojant apylinkės teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimu.

Įgyjamosios senaties (lot. – usucapio) institutas skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Kasacinis teismas savo teisminėje praktikoje yra suformavęs nuostatą, kad siekiant asmeniui įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties būdu būtina, kad jo reikalavimas atitiktų visetą juridinių sąlygų, kurias teismui konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę. Nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį taikomas tik esant šioms sąlygoms: 1. pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 str. nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2. daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 str. 3 d.); 3. asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. (CK 4.26 str. 3 d., 4.70 str. 1 d.); 4. visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai (CK 4.23 str. 2, 3 d.).; 5. visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 str.).; 6. daiktas valdomas nepertraukiamai; 7. visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas; 8. valdymas tęsėsi CK 4.68 str. 1 d. nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Bent vienos iš minėtų sąlygų nebuvimas yra pagrindas teismui atsisakyti tenkinti pareiškimą dėl nuosavybės teisių į daiktą įgijimo įgyjamosios senaties būdu.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas S. L. siekia įgyti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu į nekilnojamąjį daiktą – veršidę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas paaiškino, kad veršidę kaip savo ir atvirai, teisėtai ir sąžiningai valdo nuo 1995 m. Kaip matyti iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų valdymo teisės į ginčo objektą atsiradimo pagrindas yra ŽŪB „Grikieniai“ kaip pajaus grąžinimas perduota nuosavybės teisė. Duomenų, kad ginčo objekto valdymas būtų buvęs išviešintas viešame registre byloje nesurinkta.

Kasacinis teismas minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, suformavo naują CK 4.68 str. aiškinimo praktiką, pasisakęs, kad atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 str. nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai vadovavosi tuo metu galiojusia kasacinio teismo CK 4.68 str. turinio aiškinimo ir taikymo praktika, sprendęs, kad pareiškėjo S. L. nurodomo nekilnojamojo daikto valdymas prasidėjo iki 2000 m. CK įsigaliojimo, o CK 4.68 str. 1 d. nustatytas dešimties metų terminas nesuėjo iki 2003 m. liepos 1 d., tai, po šios datos pareiškėjui daikto valdymo neįregistravus viešame registre, laikytina, kad jis neįvykdė įstatyme nustatytos sąlygos – daiktą dešimt metų valdyti atvirai. Tačiau atsižvelgus į pasikeitusią kasacinio teismo poziciją šiuo klausimu, yra pagrindas spręsti, kad minėta pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, tačiau visumoje nustatytų aplinkybių tai nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą naikinti ar keisti, kadangi vis tiek nėra visų įstatyme numatytų būtinųjų sąlygų tenkinti pareiškėjo prašymo dėl nuosavybės teisės nustatymo įgyjamosios senaties būdu (CPK 328 str.).

Tokia išvada darytina, kadangi nekilnojamasis daiktas, į kurį yra siekiama įgyti nuosavybės teises įgyjamąja senatimi, turi būti sukurtas ar atsiradęs teisės aktų nustatyta tvarka ar kitokiu teisei neprieštaraujančiu būdu. Pagal CK 4.253 str. 1 d. viešame registre gali būti registruojamas tik toks nekilnojamasis turtas, o būtent į tokį turtą siekia įgyti nuosavybės teises pareiškėjai, kuris yra suformuotas įstatymo nustatyta tvarka. Toks reikalavimas reiškia, kad statinys turi būti ne tik pastatytas teisėtai, bet ir pripažintas tinkamu naudoti, t.y. atitikti esminius statiniams keliamus techninius reikalavimus (Statybos įstatymo 4 str.). Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas, nes neatitinka CK 4.69 str. 1 d. reikalavimų. Pareiškėjas pateikė nekilnojamojo daikto – veršidės, kadastrinių matavimų bylą (b. l. 12-20), tačiau nepateikė įrodymų, jog statinys buvo pastatytas teisėtai, kad statinys pastatytas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka bei atitinka tokio pobūdžio statiniams keliamus techninius reikalavimus. Nesant pakankamai įrodymų negalima vienareikšmiškai spręsti, kad ginčo objektas gali būti nuosavybės teisės objektu ir nuosavybės teisės į jį gali būti įgytos įgyjamosios senaties būdu (CK 4.69 str. 1 d.).

Papildomai pažymėtina, kad nekilnojamojo daikto valdymo teisė viešajame registre gali būti įregistruojama tik tais atvejais, kai daiktas yra Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas ir jam suteiktas unikalus numeris (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 str. 1 d.). Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo daiktas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, atitinkantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 str. 1 d. reikalavimus, į kurį gali būti registruojama nuosavybės teisė, nėra suformuotas. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog ginčo daiktas turi savo registro bei unikalų numerį, turi savo statybos metus bei fizinio baigtumo/susidėvėjimo laipsnį, nepaneigia minėtos išvados. Toks teiginys darytinas, kadangi nekilnojamasis daiktas – veršidė, į kurią pareiškėjas siekia įgyti nuosavybės teisę, nėra suformuotas kaip atskiras nekilnojamasis objektas Statybos įstatymo ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka (Statybos įstatymo 4 str., Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 str. 3 d., 12 str. 2 d.), todėl, kaip jau minėta, į šį objektą negali būti registruojamos viešame registre bei išviešinamos kokios nors daiktinės teisės, nes pagal byloje esančius įrodymus jis apskritai negali būti nuosavybės teisės objektu.

Kiti apeliacinio skundo argumentai, konstatavus, jog pareiškėjo reikalavimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį negali būti tenkinamas nenustačius įstatyme įtvirtintų būtinųjų sąlygų, paliekami nenagrinėti kaip neturintys juridinės reikšmės.

Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.), apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį panaikinti (CPK 329, 330 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.