- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-17
- Bylos Nr.
- I2-5004-281/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03751-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Mefodija Povilaitienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- D. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje (vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).
Paaiškina, kad Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpose, kur pareiškėjas atlieka bausmę, laikotarpiu nuo 2016 m. birželio mėn. iki 2016-09-07 ir nuo 2017-09-12 iki 2018 m. balandžio mėn. Vilniaus PN esantys nuteistieji šeštadieniais maudydavosi dušuose, tačiau iki 2018 m. balandžio mėn. dušuose nebuvo įrengtos pertvaros, todėl maudantis 8 asmenims, nebuvo užtikrinamas privatumas. Pareiškėjas negalėjo pasinaudoti dušu privačiai, nematant kitiems asmenims, dėl to jautė diskomfortą. Be to, dušuose nebuvo įrengtų veidrodžių, todėl pareiškėjas turėjo skusti barzdą savo būrio prausykloje po šaltu vandeniu.
Laikotarpiu nuo 2017-09-12 iki 2018-06-20 bausmę atliko Vilniaus PN 6 būryje, kuriame leisdavo 3 valandas per dieną pasivaikščioti kiemelyje, tačiau pareiškėjas mėgautis buvimu lauke ir naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu įprastomis sąlygomis negalėjo. Vilniaus PN bendrabutyje yra septyni būriai, o 1-ojo būrio pasivaikščiojimo kiemas atskiras, jame laikoma apie 30 asmenų, kurie visą dieną gali būti lauke. Tuo tarpu bendru pasivaikščiojimo kiemu naudojosi 2-asis ir 3-iasis būriai, naudotis pasivaikščiojimo kiemu jiems skirtas kitas laikas, po 3 valandas iki 80 asmenų. Pareiškėjas jautėsi diskriminuojamas, nes turėjo vaikščioti su 4, 3, 6 ir 7 būriais, kuriuose buvo nuo 250 iki 300 nuteistųjų, kai 1-ajam būriui buvo skirtas atskiras pasivaikščiojimo kiemas. Be to, pasivaikščiojimo kiemas buvo mažas, o vasarą dėl didelio asmenų skaičiaus buvo sunku pasivaikščioti. Pasivaikščiojimo kiemelyje žaidžiant krepšinį ar tinklinį, kitiems asmenims nebuvo vietos. Dėl šios priežasties pareiškėjas negalėjo įprastomis sąlygomis naudotis pasivaikščiojimo kiemu, nors pasivaikščiojimas gryname ore pareiškėjui buvo būtinas ir dėl sveikatos būklės – pareiškėjas serga mažakraujyste. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė diskomfortą, psichologinį spaudimą, diskriminaciją.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes, prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–10).
Paaiškina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos skirtos I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. Dalis prausimosi vietų atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, dalis ne, todėl nuteistieji turi teisę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis. Pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkrečios pareigos tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas.
Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems nustatytas naudojimosi dušu grafikas, pagal kurį I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistieji duše prausiasi šeštadieniais. Be to, kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai – prausyklos, kuriuose nuolat tiekiamas vanduo, todėl nuteistieji turi visas galimybes nuolat laikytis asmens higienos. Pareiškėjas sistemingai pažeidinėja bausmės atlikimo režimo reikalavimus, todėl dažnai baudžiamas drausminėmis nuobaudomis. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu didžiąją dalį laiko praleido kamerų tipo patalpose, kurioms skirtos atskiros dušų patalpos.
Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems, 2–7 nuteistųjų būriams, įrengtas atskiras pasivaikščiojimo kiemas, kuris yra erdvus, jame įrengta krepšinio aikštelė, sporto inventorius nuteistiesiems. Teisės aktuose nėra nustatytų jokių ploto reikalavimų normatyvų, nuteistųjų pasivaikščiojimų kiemams. Be to, pasivaikščiojimo kiemas dažniausiai būna apytuštis. Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso 2–7 nuteistųjų būriams, kasdien pasivaikščioti skirta po 4 valandas.
Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Vilniaus PN administraciją su skundais dėl tariamai jo atžvilgiu daromų teisės aktų pažeidimų, t. y. netinkamų kalinimo sąlygų, nesikreipė. Pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Šalies argumentai
Pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais. Reikalavimui dėl žalos atlyginimo turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. valstybės valdžios institucijų neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima. Be to, nepagrindė, kokiais paskaičiavimais, dokumentais ar teisės aktais jam turi būti priteisiama nurodyta suma. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės darė įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatai.
Vilniaus PN atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2016 m. birželio mėn. iki 2016-09-07 ir nuo 2017-09-12 iki 2018 m. balandžio mėn. nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, taip pat laikotarpiu nuo 2017-09-12 iki 2018-06-20 nebuvo užtikrintas tinkamas pasivaikščiojimo plotas, dėl to pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – VAAT) 2019-01-30 administracinėje byloje Nr. I-1076-595/2019 atmetė pareiškėjo skundą, motyvuojant tuo, kad nenustatė atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, kurie galėjo sukelti žalos ir už kuriuos būtų reikėję pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą. Pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, byla persiųsta nagrinėti į apeliacinę instanciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020-09-09 pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, padarė išvadas, kad teismas šioje byloje, turėjo: 1) surinkti duomenis, kokiomis konkrečiomis dušo patalpomis, pasivaikščiojimo kiemais (dėl kurių reiškiamos pretenzijos šioje byloje) pareiškėjas jo nurodytais laikotarpiais (kiek galima nustatant konkretesnes datas (jei įmanoma – dienų tikslumu) naudojosi. Byloje tokių konkrečių duomenų nėra pateikta; 2) surinkti duomenis, ar pareiškėjo nurodytais laikotarpiais, kai jis prausdavosi duše, visose dušo patalpose (t. y. tose, kuriose prausdavosi) buvo įrengtos pertvaros (bent dalyje dušų buvo įrengtos pertvaros) ir veidrodžiai; 3) surinkti duomenis apie pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl to, kad pareiškėjo įvardinto 1 būrio nuteistieji turėjo atskirą pasivaikščiojimo kiemą ir jame galėjo vaikščioti visą dieną.
Pareiškėjo teigimu, laikotarpiu nuo 2017-09-12 iki 2018-06-20 bausmę atliko Vilniaus PN 6 būryje, kuriame leisdavo 3 valandas per dieną pasivaikščioti kiemelyje, tačiau pareiškėjas mėgautis buvimu lauke ir naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu įprastomis sąlygomis negalėjo. Vilniaus PN 1-asis būrys, kuriame yra apie 30 asmenų, turėjo atskirą pasivaikščiojimo kiemą, jie visą dieną galėjo būti lauke. Pareiškėjas jautėsi diskriminuojamas, nes turėjo vaikščioti su 4, 3, 6 ir 7 būriais, kuriuose buvo nuo 250 iki 300 nuteistųjų, kai 1-ajam būriui buvo skirta atskiras pasivaikščiojimo kiemas. Be to, pasivaikščiojimo kiemas buvo mažas, nebuvo vietos, pareiškėjas vaikščioti lauke turėjo dėl sveikatos būklės.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi ne tik visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises ir laisves, bet bausmių vykdymo tvarką reglamentuojančių teisės aktų nustatytas pareigas bei apribojimus. BVK 103 straipsnis numato, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal BVK 72 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes. Priklausomai nuo šių grupių, skiriasi nuteistiesiems priklausanti teisė kasdien pasivaikščioti. Paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę pasivaikščioti kasdien 3 valandas (BVK 73 straipsnio 5 punktas), lengvajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 4 valandas (BVK 74 straipsnio 5 punktas), o drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 2 valandas (BVK 74 straipsnio 5 dalis).
Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiais 2016 m. birželio mėn. iki 2016-09-07 ir nuo 2017-09-12 iki 2018 m. balandžio mėn. buvo kalinamas Vilniaus PN 6-ajame būryje. Tiek pareiškėjas, tiek Vilniaus PN neginčija aplinkybės, kad Vilniaus PN I-ojo korpuso nuteistiesiems (2, 3, 4, 5, 6, 7 nuteistųjų būriai) įrengtas bendras pasivaikščiojimo kiemas. Į šį pasivaikščiojimo kiemą nuteistieji vedami pagal grafiką – mėnesio porinėmis dienomis I-ojo korpuso antras aukštas 8.00 –12.30 val., 3-4 aukštai – 14.00–18.00 val., dirbantys nuteistieji 18.00 val.–21.00 val., mėnesio neporinėmis dienomis I-ojo korpuso antras aukštas 14.00 val.–18.00 val., 3-4 aukštai – 8.00 val.–12.30 val. (b. l. 11). Iš Vilniaus PN pateiktų foto nuotraukų matyti, kad I-ojo gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kieme įrengta krepšinio aikštelė, sporto inventorius taip pat vieta laisvai vaikščioti (b. l. 20–21). Siekiant nustatyti aplinkybes dėl 1-ojo būrio galimybės vaikščioti atskirame pasivaikščiojimo kiemelyje, teismas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją dėl papildomų duomenų pateikimo. Vilniaus PN pateikė paaiškinimus, kad 1-ajame būryje ginčo laikotarpiu gyveno Vilniaus PN ūkiniame aptarnavime dirbantys nuteistieji, todėl jie visą dieną vaikščioti negalėdavo, tai darydavo laisvu nuo darbo metu bendrame 1-ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemelyje, o nuteistieji, dirbantys gamyboje, galėdavo vaikščioti gamybos lokalinio sektoriaus teritorijoje laisvu nuo darbo metu. Iš byloje esančių foto nuotraukų taip pat matyti, kad prie gamybos lokalinio sektoriaus esančioje erdvėje gali vaikščioti ten dirbantys asmenys, o bendras pasivaikščiojimo kiemelis, skirtas 1-ajame sektoriuje kalintiems asmenims, nuo šios erdvės atskirtas.
Teismas pažymi, kad nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, nei Lietuvos higienos norma 134:2015 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelyje vienu metu leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui pasivaikščiojimo kiemelyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2016-09-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2388-624/2016, 2016-07-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2016).
Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė, kad pareiškėjas, naudodamasis bendru pasivaikščiojimo kiemeliu, būtų diskriminuojamas kitų nuteistųjų atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys, kad diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, t. y. esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, įstatymu atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus (Konstitucinio Teismo 1997-05-06 nutarimas). Teismas pažymi, kad pareiškėjas naudojasi pasivaikščiojimo kiemeliu bendrai su kitų būrių nuteistaisiais ir nei vienam iš 2, 3, 4, 5, 6, 7, būriuose gyvenantiems nuteistiesiems nėra suteikiama galimybė naudotis kitu pasivaikščiojimo kiemeliu. Teismas pastebi, kad 1-ajame būryje apgyvendinti dirbantys nuteistieji turi galimybę naudotis prie gamybos lokalinio sektoriaus esančia teritorija, tačiau tokia galimybė suteikta dėl objektyvios priežasties, dėl to, jog šie asmenys dienos metu dirba, taigi turi teisę ir išeiti į lauką prie patalpų, kuriose atlieka darbines funkcijas.
Byloje esantys duomenys patvirtina, jog kiemeliai yra tvarkingi, juose pakanka vietose asmenims (b. l. 99). Teismas taip pat pažymi, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją su skundais dėl jo netinkamų pasivaikščiojimo kiemelių, asmenų juose paskirstymo ar kiemelių įrengimo, į įstaigos administraciją nesikreipė. Pareiškėjo teiginiai, kad dėl vietos trūkumo pasivaikščiojimo kiemelyje buvo pakenkta jo sveikatai atmestini kaip nepagrįsti, nes pareiškėjas neneigia aplinkybės, kad galimybė vaikščioti kieme jam buvo suteikta. Pareiškėjo subjektyvus pasivaikščiojimo kiemo vertinimas nėra pagrindas neteisėtiems Vilniaus PN veiksmams konstatuoti.
Todėl teismas nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, susijusių su pasivaikščiojimo kiemelių įrengimu ar jų naudojimosi tvarka, taip pat nenustatė aplinkybės, kad pareiškėjas, naudodamasis pasivaikščiojimo kiemeliu, būdu diskriminuojamas. Todėl šie pareiškėjo skundo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpose, kur pareiškėjas atlieka bausmę, laikotarpiu nuo 2016 m. birželio mėn. iki 2016-09-07 ir nuo 2017-09-12 iki 2018 m. balandžio mėn. nebuvo įrengtos pertvaros, todėl pareiškėjo privatumas buvo pažeistas, pareiškėjas neturėjo galimybės naudotis dušu privačiai. Be to, dušo patalpoje nebuvo įrengta veidrodžių, dėl to pareiškėjas turėjo skustis ne dušo patalpose, bet būrio prausykloje po šaltu vandeniu.
Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl veidrodžių dušo patalpoje įrengimo, pastebi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato reikalavimo dušo patalpoje įrengti veidrodžio. Tačiau Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-82, 13.4 papunktyje nustatyta, kad dušo patalpose turi būti veidrodis. Pagal Vilniaus PN pateiktas foro nuotraukas matyti, kad prie įėjimo į kamerų tipo patalpų ir drausmės grupės gyvenamųjų patalpų dušą buvo įrengtas veidrodis (b. l. 12, 94).
Teismas tokį veidrodžio įrengimą vertina tinkamu ir nelaiko pažeidžiančiu pareiškėjo teisių ar interesų. Pastebėtina, kad vien aplinkybė, jog veidrodis įrengtas ne pačioje dušo patalpoje (vietoje, kurioje įrengtos prausimosi vietos su dušu), o prie jos durų, įeinant į dušo patalpą, nelaikytina neteisėtais Vilniaus PN veiksmais, nes reikalavimu įrengti veidrodį dušo patalpoje nėra siekiama sudaryti galimybes kartu naudotis ir veidrodžiu ir dušo patalpoje tiekiamu vandeniu. Teismas pastebi, kad pareiškėjas ir pats sutinka su aplinkybe, kad veidrodis taip pat yra įrengtas virš praustuvės prausimosi patalpoje, taigi pareiškėjas turi galimybę nusiskusti barzdą prie veidrodžio prausykloje. Taigi veidrodžio įrengimas prie įėjimo į dušo patalpą laikytinas pakankamu ir nepažeidžiančiu teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų.
Teismas pažymi, kad Lietuvos higienos normoje 134:2015 nėra nustatyta, kad dušuose turi būti įrengtos pertvaros. Taip pat Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, nenumato reikalavimo dušuose įrengti pertvaras.
Nagrinėjamu atveju teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, proceso šalių pateiktais paaiškinimais nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2016 birželio mėn. iki 2018 m. balandžio mėn. galėjo naudotis dvejomis Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems bendrai įrengtomis dušo patalpomis. Vilniaus PN paaiškino, kad 2017 m. pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, todėl nuteistieji galėjo pasirinkti kuriomis prausimosi vietomis naudotis – su pertvaromis ar be, nuo 2018 m. II pusmečio visose Vilniaus PN I-ajame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Pagal Vilniaus PN pateiktas foto nuotraukas matyti, kad 2017 m. dalyje Vilniaus PN I-ajame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpų prausimosi vietos buvo atskirtos (b. l. 15–19), 2018 m. balandžio mėn. jau darytos nuotraukos ir paties pareiškėjo nurodomi teiginiai patvirtina, kad visos Vilniaus PN I-ajame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpų prausimosi vietos buvo atskirtos (b. l. 12–14).
Apibendrinant nustatytas faktines aplinkybes matyti, kad pareiškėjas nuo 2016 m. birželio mėn. iki 2016-09-07 naudojosi dušo patalpomis, kuriose prausimosi vietos nebuvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, o nuo 2017-09-12 iki 2018 m. balandžio mėn. naudojosi dušo patalpomis, kuriose dalis prausimosi vietų atskirta viena nuo kitos pertvaromis. Vilniaus PN neturi duomenų, kurių pagrindu galėtų detalizuoti kuriomis dušo patalpomis – su įrengtomis pertvaromis ar be jų – pareiškėjas naudojosi laikotarpiu nuo 2017-09-12 iki 2018 m. balandžio mėn.
Taigi, kaip matyti iš aukščiau nurodytų aplinkybių, nacionalinės teisės aktai nenustato reikalavimo pataisos įstaigų dušo patalpose įrengti sieneles, skiriančias maudymosi vietas. Tačiau siekiant užtikrinti nuteistųjų privatumą, Vilniaus PN administracija 2017 m. pradžioje dalyje I-ame gyvenamajame korpuse esančių dušo patalpų įrengė sieneles, atskiriančias prausimosi vietas. Nuo 2018 m. II pusmečio visose Vilniaus PN I-ajame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos atskirtos viena nuo kitos pertvaromis.
Teismas akcentuoja, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių jo privatumo naudojantis dušu pažeidimo atvejų, byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamo privatumo pareiškėjas būtų pareiškęs prašymus pataisos įstaigos administracijai, byloje nėra medicininių objektyvių duomenų, kad netinkamas privatumo pažeidimas būtų sąlygojęs kokias tai pareiškėjo sveikatos problemas.
LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (pvz., žr. 2016-10-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2018-05-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo ypač prastos, neatitiko teisės aktų reikalavimų, kad jis turėjo ribotą galimybę naudotis dušu, karštu vandeniu ar pan. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai ignoravęs pareiškėjo žmogiškąjį orumą, t. y. kad nors ir buvo prašymas, atsisakė imtis priemonių privatumui užtikrinti naudojantis dušu. Priešingai, pateiktos nuotraukos patvirtina, kad Vilniaus PN ėmėsi priemonių nuteistųjų privatumui dušo patalpose užtikrinti, įrengė pertvaras tarp prausimosi vietų, nors nacionaliniai teisės aktai tokios prievolės pataisos įstaigoms nenustato.
Taigi nors ir pripažintina, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų dėl naudojimosi dušu, tačiau, teismo vertinimu, tai nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui už tai piniginę kompensaciją kaip žalos atlyginimą ir konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų.
Apibendrindamas visa tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nenustačius neteisėtų atsakovės atstovo Vilniaus PN veiksmų (neveikimo) – t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo ir valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo D. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.