Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danutės Matiukienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. S. ieškinį ir patikslintą ieškinį atsakovui D. B. bei atsakovo D. B. priešieškinį ieškovei L. S. dėl naudojimosi patalpomis tvarkos nustatymo.

Ieškovė L. S. Šiaulių miesto apylinkės teismo prašė nustatyti gyvenamojo namo, esančio Maironio g. 13, Šiauliuose, patalpų naudojimosi tvarką tarp bendraturčių L. S. ir D. B. pagal ieškovės pateiktą projektą, pagal kurį atsakovui D. B. nuosavybės teise nuolatiniam naudojimui prašė paskirti naudotis gyvenamojo namo lA2p, esančio (duomenys neskelbtini),, patalpas, plane pažymėtas indeksais:

-patalpas rūsyje: sandėlį R-l (11,80 kv.m.), 1/2 dalį sandėlio R-2 (6,84 kv.m.), 1/2 dalį sandėlio R-3 (2,30 kv.m.),

-patalpas pirmajame gyvenamojo namo aukšte: koridorių I-1 (3,60 kv.m.), virtuvę I-2 (7,77 kv.m.), sandėlį I-3 (4,50 kv.m.), vonią I-4 (4,50 kv.m.), tualetą I-5 (1,30 kv.m.), kambarį I-6 (20,40 kv.m.), kambarį I-7 (13,73 kv.m.), kambarį I-8 (19,80 kv.m.), kambarį I-9 (16,10 kv.m.), koridorių I-10 (8,40 kv.m.);

-neįrengtą pastogės patalpą 1-1 (38,40 kv.m.) – iš viso 154,87 kv.m. ploto, t.y. 0,508 dalis gyvenamojo namo,

ieškovei L. S. nuolatiniam naudojimui paskirti gyvenamojo namo 1 A2p, esančio (duomenys neskelbtini), patalpas, plane pažymėtas indeksais:

- patalpas rūsyje: sandėlį R-4 (7,00 kv.m.), sandėlį R-5 (7,48 kv.m.), 1/2 dalį sandėlio R-2 (6,84 kv.m.), 1/2 dalį sandėlio R-3 (2,30 kv.m.),

- patalpas antrajame aukšte: koridorių II-l (3,60 kv.m.), virtuvę II-2 (8,16 kv.m.), sandėlį II-3 (4,50 kv.m.),vonią II-4 (4,50 kv.m.), tualetą II-5 (1,30 kv.m.), kambarį II-6 (20,10 kv.m.), kambarį II-7 (13,50 kv.m.), kambarį II-8 (19,50 kv.m.), kambarį II-9 (15,60 kv.m.), koridorių II-10 (8,40 kv.m.);

- neįrengtos pastogės patalpą 1-2 (32,06 kv.m.) –iš viso 150,27 kv.m. ploto, t.y. 0,492 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini),.

Ieškovė taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė L. S. nurodė, kad naudojimosi tvarką pagal jos pateiktą planą prašo nustatyti dėl to, kad abiejų bendraturčių nuosavybės dalys yra lygios, t.y. jie turi po ½ dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini),, tačiau atsakovo D. B. naudojamo rūsio patalpų dalis yra žymiai didesnė ir neatitinka ½ nuosavybės dalies, o bendros namo palėpės naudojimosi tvarka visai nenustatyta, kas pažeidžia jos, kaip bendraturtės teises. Nurodė, kad bandė šį ginčą su atsakovu išspręsti geruoju, teikė jam įvairius pasiūlymus, tačiau atsakovas su jos pasiūlymais nesutiko.

Atsakovas D. B. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė L. S. ieškinį atmesti, o jo priešieškinį tenkinti ir nustatyti tokią naudojimosi gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini),, patalpomis tvarką:

- gyvenamojo namo pirmame aukšte esančias patalpas: I-1 (3,60 kv.m.), I-2 (7,77 kv. m.), I-3 (4,50 kv. m.), I-4 (4,50 kv. m.), I-5 (1,30 kv. m.), I-6 (20,40 kv. m.), I-7 (13,73 kv.m.), 1-8 (19,80 kv. m.), 1-9 (16,10 kv. m.),

- pastogėje - 1-2 32,06 kv. m.

- gyvenamojo namo antrame aukšte esančias patalpas: II-1 (3,60 kv.m.), II-2 (8,16 kv. m.), II-3 (4,50 kv. m.), II-4 (4,50 kv.m.), II-5 (1,30 kv.m.), II-6 (20,10 kv. m.), II-7 (13,50 kv.m.), II-8 (19,50 kv.m.), II-9(15,60 kv.m.), II-10 (8,40 kv.m.),

- bendram šalių naudojimui paskirti visas laiptines, rūsio patalpą 3 (2,30 kv. m.);

Prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas D. B. nurodė, jog jau buvo nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais tvarka tarp buvusių bendraturčių 1974-07-05 sutartimi, kurią sudarė ieškovės motina A. M., atsakovo tėvas V. B. ir brolis A.P. B.-Č., tokią naudojimosi tvarką patvirtino notaras, kai A. M. 1983-03-29 sutartimi padovanojo ieškovei L. S. ½ dalį namo ir ūkinių pastatų, tai tokia tvarka ir turi palikti.

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priešieškinį patenkino visiškai.

Nustatė gyvenamojo namo (unikalus Nr.2993-002-9010), esančio (duomenys neskelbtini),, patalpų tarp bendraturčių D. B. ir L. S. tokią naudojimosi tvarką:

- gyvenamojo namo antrame aukšte esančias patalpas: II-1 (3,60 kv.m.), II-2 (8,16 kv. m.), II-3 (4,50 kv. m.), II-4 (4,50 kv.m.), II-5 (1,30 kv.m.), II-6 (20,10 kv. m.), II-7 (13,50 kv.m.), II-8 (19,50 kv.m.), II-9 (15,60 kv.m.), II-10 (8,40 kv.m.);

- rūsyje esančią patalpą 4 (7,00 kv.m.);

- pastogėje - 1-1 (38,40 kv. m.).

- gyvenamojo namo pirmame aukšte esančias patalpas: I-1 (3,60 kv.m.), I-2 (7,77 kv. m.), I-3 (4,50 kv. m.), I-4 (4,50 kv. m.), I-5 (1,30 kv. m.), I-6 (20,40 kv. m.), I-7 (13,73 kv.m.), 1-8 (19,80 kv. m.), 1-9 (16,10 kv. m.);

- rūsyje esančias patalpas: I-1 11,80 kv.m., 2-6,84 kv.m., 5-7,48 kv.m.;

pastogėje - 1-2 32,06 kv. m..

Bendram šalių naudojimui paskyrė visas laiptines, rūsio patalpą 3 - (2,30 kv. m.).

Kitoje dalyje ieškinį atmetė.

Priteisė ieškovei L. S. iš atsakovo D. B. 552,14 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisė valstybei iš ieškovės ir atsakovo po 8,62 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Teismas nurodė, kad šalys yra gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini),, bendraturčiai. Ieškovei ½ dalį gyvenamojo namo 1983 m. kovo 29 d. dovanojo A. M. (b. l. 4-5), o atsakovas nuosavybės teisę įgijo pagal paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą 1992-05-28, ir 1992-06-18 dovanojimo sutartį (b. l. 40-43). Dėl gyvenamojo namo pirmojo ir antrojo aukšto patalpų naudojimosi bendraturčiai sutaria, tačiau tarp šalių kilo ginčas dėl naudojimosi rūsio patalpomis ir naudojimosi palėpės patalpomis tvarkos nustatymo. Teismas nustatė, kad iki kreipimosi į teismą šalys faktiškai naudojosi patalpomis tokia tvarka, kokią pagal 1974-07-05 notariškai patvirtintą sutartį buvo nustatę tuometiniai bendraturčiai. Konstatavo, jog 1974 m. liepos 5 d. sutartis nėra įregistruota viešame registre, kaip numato LR CK 4.81 str. 2 d., tačiau teismui pateikta 1983 m. kovo 29 d. dovanojimo sutartis (b. l. 4), kurios 7 p. nurodyta, kad ieškovei L. S. naudojimui pereina šios patalpos: gyvenamojo namo antrasis aukštas, 1/2 dalis pastogės iš šiaurės-rytų pusės, sandėliukas kieme su ženklu 4Jl/m, rūsio dalis, pažymėta ženklu 4, kiemas ir įvažiavimas bendram naudojimuisi (sutartis patvirtinta 1974-07-05, reg. Nr. 1-3561). Minėta 1983 m. liepos 5 d. dovanojimo sutartis yra įregistruota viešame registre 1985 m. ir šiomis patalpomis ieškovė L. S., ką pati pripažįsta, faktiškai naudojasi iki šiol, t.y. buvusi turto savininkė A. M. dovanojimo sutartimi perleido tiek teisių, kiek pati turėjo. Teismas nustatė, kad 1974 m. tokia naudojimosi tvarka buvo patvirtinta, atsižvelgiant į tai, kad V. B. naudotis atiteko didesnės rūsio patalpos, įvertinus jo didesnį indėlį įrenginėjant tas patalpas, nes namas buvo statytas dar 1937 m. (b. l. 94, 4). Pažymėjo, kad ieškovė L. S. iki šiol naudojasi toje sutartyje A. M. paskirtomis patalpomis, o atsakovas D. B. – V. B. ir A. P. B.-Č. paskirtomis patalpomis. Nustatė, kad atsakovas D. B. pripažįsta, jog 1974 metų sutartis neįregistruota, tačiau yra faktinis naudojimasis, kuris atitinka 1974 m. sutartą naudojimosi tvarką. Konstatavo, kad pagal LR CK 4.75 str. taikymo teismų praktiką, nustatant naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką turi būti atsižvelgiama į susiklosčiusį faktinį naudojimą. Paskiriant ieškovei L. S. naudoti rūsio patalpas ir palėpės dalį, kurias faktiškai visą laiką naudojo atsakovas D. B., o atsakovui iki tol naudotas ieškovės palėpės patalpas, būtų pažeistas LR CK 4.75 str. reikalavimai ir atsakovo D. B. interesai. Nurodė, kad naudojimosi tvarkos neišviešinimo faktas savaime nedaro jos negaliojančia. Kai asmuo, kuris vėliau įgyja dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, laikosi iš tokio susitarimo kylančių pareigų ir tinkamai įgyvendina savo teises, t. y. pripažįsta susitarimo sąlygas, naudojimo daiktu tvarka, nors ir neišviešinta įstatymo nustatytu būdu, tokiu atveju yra privaloma ir naujajam savininkui.

Apeliaciniu skundu ieškovė L. S. prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą pakeisti.

Nustatyti gyvenamojo namo (unikalus Nr.2993-002-9010), esančio (duomenys neskelbtini),, patalpų tarp bendraturčių D. B. ir L. S., naudojimosi tvarką:

- ieškovei L. S. paskirti naudotis gyvenamojo namo rūsyje esančias patalpas 4 (7,0 kv.m.) ir 5 (7,48 kv.m.), pastogėje - 1-2 (32,06 kv.m.);

-atsakovui D. B. paskirti naudotis gyvenamojo namo rūsyje esančią patalpą I-1 (11,80 kv.m.), pastogėje - 1-1 (38,40 kv.m.);

-bendram šalių naudojimui paskirti visas laiptines, rūsio patalpas 2-6,84 kv.m. ir 3-(2,30 kv.m.);

- priteisti iš atsakovo D. B. visas teismo ir bylinėjimosi išlaidas 1767 Lt

sumoje;

- sprendimą dalyje dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo D. B. 552,14 Lt palikti nepakeistą.

1.Nurodo, kad teismo sprendimas dalyje dėl rūsio ir pastogėje esančių patalpų naudojimosi tvarkos nustatymo pažeidžia ieškovės teisėtus interesus. Teismo nustatyta rūsio ir pastogės patalpų dalis neatitinka 1/2 dalies nuosavybės teise bendrasavininkių įregistruotos VĮ Šiaulių registrų centre, kadangi pagal šį teismo sprendimą ieškovei tenka tik 7 kv. m rūsio patalpų, o atsakovui 26,12 kv. m rūsio patalpų, t.y. 19,12 kv.m arba 3,73 karto daugiau, nežiūrint į tai, kad šalių valdomos idealios dalys yra lygios ir yra reali galimybė šį neatitikimą iš esmės sumažinti, nepatiriant papildomų išlaidų. Pagal teismo nustatytą padalinimą ieškovė neturi galimybės įrengti rūsyje šildymo sistemos ir naudotis dūmtraukiu, negalės įsirengti vietinį vandentiekį, kas prieštarauja LR CK 4.81 str. nuostatoms.

2. Nurodo, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė pripažino 1974-07-05 susitarimo sąlygas. Tai neatitinka faktinių aplinkybių ir esančių įrodymų. Jau 2007 m. ieškovė per notarą kreipėsi į atsakovą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, pateikdama du variantus ir siūlydama pasirinkti jam tinkamesnį. Atsakovas nepriėmė nė vieno varianto ir nepasiūlė savo, o tik nurodė 1974 m. liepos 5 dienos sutartį ir pripažino, kad rūsį reikia perdalinti. 1974-07-05 notarinė sutartis nebuvo įregistruota, kaip tai numatė tuo metu galiojantys įstatymai (LR CK 126 str.,127 str.). Nurodo, jog teismas sprendime nurodė, kad ieškovė tinkamai įgyvendino savo teises. Tačiau pagal 1974-07-05 sutartį ieškovė savo teisių tinkamai neįgyvendino ir negalėjo įgyvendinti, kadangi pagal šią sutartį palėpės dalys yra neizoliuotos, o naudojamos kaip viena bendro naudojimo patalpa. Tą faktą savo veiksmais papildomai patvirtina ir atsakovas šiaurinės palėpės dalies centre išvesdamas savo tualeto ventiliacijos vamzdį. Izoliuoti patalpas, vadovaujantis minėta 1974 m. sutartimi nebuvo įmanoma, kadangi sutartyje nenurodyti bendrasavininkiams priklausantys plotai, nenustatyta padalijimo riba ir naudojimosi tvarka.

3. Nurodo, kad teismas sprendime nepagrįstai nurodė, jog byloje nustatyta, kad 1974 m. tokia naudojimosi tvarka buvo patvirtinta, atsižvelgiant į tai, kad V. B. naudotis atiteko didesnės rūsio patalpos, įvertinus jo didesnį indėlį įrenginėjant tas patalpas, nes namas statytas dar 1937 m.. Tokia teismo išvada prieštarauja teismų praktikai ir faktinėms aplinkybėms. Atsakovas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad statant namą atsakovo tėvas įdėjo didesnį indelį.

Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad iš buvusio bendrasavininkio V. B. pagal 1939 m. spalio mėn. 21 d. pirkimo-pardavimo sutartį, įregistruotą Ipotekos teisme (rejestro Nr.7948) pirko pusę V. B. priklausančio turto, esančio (duomenys neskelbtini),, susidedančio iš sodybinio žemės sklypo, bendro ploto vieno tūkstančio trijų šimtų vieno ir keturių dešimtųjų ketvirtainio metro /l 301.4 m/, būtent teises į 650.7 m, su teisėmis į pusę nebaigto statyti dviejų aukštų mūrinio namo, sandėlio ir su visu tuo kas tam pusdaliui priklauso ir jame atsiras, už sutartą kainą. Pagal 1969-12-12 paveldėjimo teisės liudijimą Nr.4-4192, buvusi bendrasavininkė A. M. 1969 m. paveldėjimo teise įgijo ir VĮ Registrų centre nuosavybės teise jai buvo įregistruota 1/2 1 A2 p. gyvenamojo namo ir kitų statinių, pažymėtų 5 G l/p; 6 G l/p ir 8 I1 l/p. Įstatymai nenumato naudojimosi tvarkos nustatymo kaip atlyginimo būdo už kokius nors nuopelnus ar indėlį, kuris, be to, ir neįvardintas.

4. Nurodo, jog teismas nevertino aplinkybės, kad VĮ Registrų centras, atlikdamas teisinę registraciją, 1983 m. balandžio 8 d. įregistravo atsakovei 1/2 gyvenamojo namo 1 A 2/p, esančio (duomenys neskelbtini),, ir kitų statinių pažymėtų 5 G l/p; 6 G l/p ir 8 I 1 l/p. Atsakovui buvo žinoma, kad ieškovei įregistruota ½ gyvenamojo namo, tačiau jis nesikreipė su ieškiniu į teismą dėl ½ dalies iškovei įregistravimo panaikinimo.

5. Nurodo, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad iš byloje esančių dokumentų matyti, kad iki kreipimosi į teismą šalys faktiškai naudojosi patalpomis tokia tvarka, kokia pagal 1974-07-05 notariškai patvirtintą sutartį buvo nustatę tuometiniai bendraturčiai. Teismas neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus, kad nuo 1969 m. iki 1993 m. rūsio patalpoje, pažymėtoje ženklu Nr. 5, buvo įrengtas ir stovėjo namo šildymui reikalingas dujinis pečius, kuriuo naudojosi bendrasavininkiai. Todėl teiginys, kad atsakovas naudojosi visomis rūsio patalpomis pagal 1974-07-05 sutartį yra nepagrįstas.

5. Nurodo, jog 1983-03-29 dovanojimo sutarties 7 punkte nurodyta, kad ieškovei L. S. naudojimuisi pereina šios patalpos: gyvenamojo namo antrasis aukštas, 1/2 dalis pastogės iš šiaurės-rytų pusės, sandėliukas su ženklu I/m, rūsio dalis pažymėta ženklu 4, kiemas ir įvažiavimas paliktas bendram naudojimuisi. Minėta sutartis įregistruota viešajame registre 1985 m. ir šiomis patalpomis ieškovė faktiškai naudojosi iki šiol, t.y. buvusi turto savininkė A. M. dovanojimo sutartimi perleido tiek teisių, kiek pati turėjo. LR CK 4.81 str. reglamentuota, kad tarp bendraturčių sudarytas notariškai patvirtintas ir viešajame registre įregistruotas susitarimas dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu yra privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja nuosavybės teisę į dalį nekilnojamojo turto. Įstatymas nenumato kitų juridinių faktų, nuo kurių atsiradimo buvusių bendraturčių susitarimas tampa privalomas ir naujiems savininkams. Tokio juridinio fakto teismas nenurodė. Tuo pačiu teismas nenustatė, nuo kurio momento 1974-07-05 sutartis tapo privaloma ieškovei. Juridinio fakto nenurodymas užkerta ieškovei galimybę šį faktą ginčyti ir taip ginti savo teises.

6. Nurodo, jog liudytojos VĮ Registrų centro specialistės R. N. parodymai prieštarauja VĮ Registrų centro 2007-07-10 raštui Nr. 1-INF-6773 (6.5-2040/10) „Dėl gyvenamojo namo dalių paskaičiavimo projekto." Šiame rašte informuojama, kad Nekilnojamojo turto registre L. S. ir L. B. minėtu adresu gyvenamasis namas lA2p nuosavybės teise įregistruotas po 1/2 dalį. Teismas remdamasis liudytojos apklausa teismo posėdyje, nevertino minėtame rašte pateiktos informacijos, kad bendraturčiams gyvenamojo namo 1 A 2/p nuosavybės teisė įregistruota po ½ dalį. Minėtame rašte nėra nurodyta, kad nuosavybės teisė įregistruota (nustatoma) tik į ½ gyvenamųjų patalpų dalį.

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas D. B. prašo apeliacinį palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

1.Nurodo, kad teismas nustatė naudojimosi tvarką, atsižvelgęs į faktinį naudojimą (LR CK 4.75 str.), kurį nustatė 1974-07-05 notaro patvirtinta sutartis, pasirašyta ankstesnių bendraturčių. Ieškovė ieškinį yra pateikusi teismui, praėjus daugiau nei 20 metų po nekilnojamojo daikto įsigijimo.

2. Nurodo, kad teismas pagrįstai rėmėsi VĮ Registrų centro specialistės R. N. parodymais, patvirtinančiais, kad šiuo metu dalys nuosavybėje skaičiuojamos nuo viso namo ploto, o anksčiau, kai šalys tapo namų valdos bendraturčiais, dalys buvo skaičiuojamos nuo naudingo ploto. Apeliantė nėra pateikusi duomenų, kad pastatą padidino ar pristatė, todėl nėra pagrindo perskaičiuoti ar iš atsakovo atimti dalį rūsio patalpų, kurios apeliantei niekada nepriklausė.

Ieškovės apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

Iš ieškovės L. S. apeliacinio skundo ir atsakovo D. B. atsiliepimo į šį skundą matyti, kad esminis ginčas tarp šių bendraturčių yra dėl jau esančios namo rūsio naudojimosi tvarkos pakeitimo ir naudojimosi palėpės patalpomis tvarkos nustatymo.

Dėl bendraturčių naudojimosi gyvenamojo namo pirmuoju ir antruoju aukštu tarp šalių ginčo nėra, šioje dalyje pirmos instancijos teismo sprendimas neapskųstas.

Kolegijos manymu, nagrinėjamoje byloje esminis klausimas, nuo kurio išsprendimo priklauso ieškovės reikalavimų pagrįstumas, - tai gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių: A. M., V. B. ir A. P. B.-Č. 1974 m. liepos 5d. sudarytos notarinės sutarties, kuria nustatyta gyvenamojo namo patalpų naudojimosi tvarka, o taip pat 1983 m. kovo 29 d. sudarytos notarinės sutarties, kuria A. M. padovanojo L. S. ½ dalį gyvenamojo namo ir kitų statinių, nurodydama, kurios gyvenamojo namo patalpos dovanos gavėjai tenka naudojimuisi, privalomumas dabartiniams bendrosios dalinės nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą dalyviams L. S. ir D. B..

Išnagrinėjusi bylą kolegija konstatuoja, kad yra teisingos pirmos instancijos teismo išvados, pasisakant dėl paminėtų sutarčių privalomumo bendrosios dalinės nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą dalyviams.

Tiek galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso (127 straipsnis), tiek nuo 2001 m. liepos 1d. įsigaliojusio naujos redakcijos Civilinio kodekso (4.81 straipsnis) normos iš esmės analogiškai reglamentavo ir reglamentuoja tvarką, kuria bendraturčiai naudojasi jiems priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Šiose teisės normose jau nuo 1974 m. gegužės 1d. galiojančiose redakcijose akcentuojama, kad tarp bendraturčių sudarytas, notariškai patvirtintas ir atitinkama tvarka įregistruotas susitarimas dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu yra privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja nuosavybės teisę į dalį nekilnojamojo turto. Paminėtose teisės normose nuosekliai fiksuojamas reikalavimas tokį bendraturčių susitarimą patvirtinti notariškai bei jį atitinkamai, pagal registracijos metu galiojančią įstatymo redakciją, įregistruoti. Vadinasi tarp bendraturčių sudarytas ir notariškai patvirtintas susitarimas dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos yra privalomas susitarimą sudariusiems asmenims, o šio susitarimo įregistravimas atitinkamoje registro įstaigoje tampa juridiniu faktu, sukeliančiu naujas teisines pasekmes – toks susitarimas tampa privalomu ir asmeniui, kuris vėliau, t.y. po susitarimo įregistravimo, įgijo nuosavybės teisę į dalį nekilnojamojo turto. Tokią praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausias Teismas (2002-04-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2002). Būtent tokia situacija ir yra nagrinėjamoje byloje.

A. M., V. B. ir A. P. B.-Č. 1974-07-05 sudarytoje notarinėje sutartyje nurodyta, kad A. M., turinčiai ½ nuosavybės dalį, tenka naudotis „gyvenamojo namo antrasis aukštas, ½ dalis pastogės iš šiaurės-rytų pusės, sandėliukas kieme su ženklu 4 J 1/m , rūsio dalis, pažymėta ženklu „4“; V. B., turinčiam 3/8 nuosavybės dalis, tenka naudotis „trys gyv. kambariai 15,6 kv.m , 19,5 kv.m ir 20,1 kv.m ploto, virtuvė 8,90 kv.m ploto, vonios kambarys, tualetas, sandėlys kieme su ženklu 3 J 1/m, ½ dalis pastogės iš pietvakarių pusės, rūsys su indeksais „1“, „2“ ir „5“; A. P. B.- Č., turinčiam 1/8 nuosavybės dalį, tenka naudotis „vienas gyv. kambarys 13,5 kv.m ploto pirmame namo aukšte“.

Šios sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 127 str. (nuo 1974-05-01 įsigaliojusi redakcija) numatė, kad (1d.) „Gyvenamojo namo bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, kuria naudojamasi atskiromis izoliuotomis šio namo patalpomis (butais, kambariais) sutinkamai su jų dalimis bendrosios nuosavybės teisėje“. (2d.) „Jeigu šiame straipsnyje nurodytas susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas vietinės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomajame komitete, tai jis privalomas ir tam asmeniui, kuris paskiau įgyja dalį šio namo bendrosios nuosavybės teisėje“. 1964 m. Civilinio kodekso 127 straipsnio tekstas faktiškai nesikeitė iki naujojo 2000 metų Civilinio kodekso priėmimo, ir tik nuo 1994-06-10 įsigaliojusi redakcija numatė, kad bendraturčių susitarimas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo yra registruojamas ne vietos vykdomajame komitete, o „techninės inventorizacijos biure“. Iki 1994 m. notarinės sutartys dėl naudojimosi tvarkos nustatymo registrų centre nebuvo registruojamos ir pagal tuo metu galiojusią tvarką buvo saugomos notarinėse kontorose. Kaimo vietovėse sutartys buvo registruojamos apylinkių ūkinėse knygose.

1983-03-29 sudaryta notarine sutartimi A. M. padovanojo L. S. ½ dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini),, ir kitų statinių, 7-ame šios sutarties punkte nurodydama, kad dovanos gavėjai, t.y. L. S., tenka naudojimuisi „gyvenamojo namo antras aukštas, ½ dalis pastogės iš šiaurės-rytų pusės, sandėliukas kieme su ženklu 4 J 1/m ir rūsio dalis, pažymėta ženklu „4“ (sutartis patvirtinta 1974.07.05, reg. Nr. I-3561, Šiaulių VNM).

Kadangi į 1983 m. kovo 29 d. notarinę dovanojimo sutartį (7 punktas) yra įtraukta naudojimosi patalpomis tvarka, kuri buvo nustatyta tarp bendraturčių A. M. atžvilgiu 1974 m. liepos 5 d. notarine sutartimi, ši 1974 m. sutartis notaro nurodyta kaip galiojanti, su šios sutarties sąlygomis sutiko sutarties šalys pasirašydamos dovanojimo sutartį, tokią sutartį notarine tvarka patvirtino notaras, sutartis įregistruota registre, byloje nėra duomenų, kad 1974-07-05 sutartis būtų pakeista ar panaikinta, tai, kolegija daro išvadą, kad tiek 1974 -07-05 sutartis, tiek 1983-03-29 sutartis tebeturi juridinę galią, todėl buvusių bendraturčių susitarimas dėl naudojimosi patalpomis tvarkos nustatymo yra privalomas asmeniui, kuris vėliau, įgijo nuosavybės teisę į dalį nekilnojamojo turto, šiuo atveju yra privalomas ieškovei L. S..

Pagal 1983 m. dovanojimo sutartį L. S. , be II aukšo patalpų, įgijo teisę naudotis izoliuota rūsio patalpa, pažymėta indeksu „4“, ir ½ pastogės dalimi iš šiaurės-rytų pusės, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo jai paskirti naudojimuisi kitas rūsio patalpas ir pastogės dalį iš pietvakarių pusės. Pastogės patalpų, tenkančių kiekvienam iš bendraturčių, dydis ir forma yra apibrėžta ieškovės pateiktame plane (t.1, b.l. 25), ir ieškovei teismo paskirta naudotis pastogės dalis yra didesnė ( 38,40 kv.m), nei atsakovui (32,06 kv.m), todėl tokiu pastogės naudojimosi tvarkos nustatymu teismas nepažeidė ieškovės interesų.

Kolegijai konstatavus 1974 m. liepos 5 d. ir 1983 m. kovo 29 d. sutarčių galiojimą ir tęstinumą, iš esmės nėra reikšmingi kiti apeliantės nurodyti motyvai, tačiau kolegija dėl jų trumpai pasisako.

Apeliantės L. S. motyvas, kad jos naudojamų patalpų dalis neatitinka turimos pastato nuosavybės 1/2 dalies, negali būti pagrindu keisti skundžiamą sprendimą, tačiau pažymėtina, jog ji turi teisę reikalauti, kad kitas bendraturtis jai kompensuotų pinigais už pastarojo naudojamą didesnę patalpų dalį.

Kolegija nesutinka su apeliantės motyvu, kad ji nepripažino 1974 m. liepos 5 sutarties, nes 1983 m. kovo 29 d. dovanojimo sutartyje buvo nurodyta minėta 1974 m. sutartis bei jos sąlygos, apeliantė sutiko su dovanų sutartimi ją pasirašydama ir priimdama dovaną. Byloje nėra duomenų, kad 1983-03-29 dovanojimo sutartis bent dalyje butų pakeista ar panaikinta.

Apeliantės nurodyti argumentai dėl, jos manymu, neteisingų teismo išvadų, jog V. B. pagal 1974 m. sutartį tekusi naudotis didesnė rūsio patalpų dalis dėl didesnio jo indėlio įrengiant patalpas, kolegijos nuomone, įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui neturi, nes teismas iš esmės vadovavosi 1974 m. ir 1983 m. sutartimis, o ne atitinkamu bendraturčių indėliu įrengiant patalpas.

Apeliantės argumentas, kad atsakovas D. B., žinodamas jog L. S. nuo 1983 m. nuosavybės teise priklauso ½ dalis gyvenamojo namo ir kitų pastatų, nesikreipė su ieškiniu į teismą dėl L. S. tenkančios ½ nuosavybės dalies panaikinimo, kolegijos nuomone, neturi jokio ryšio su naudojimosi tvarkos nustatymu, nes ieškovės nuosavybės teisės į ½ dalį gyvenamojo namo šioje byloje niekas neginčija, ir naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių nustatymas jų nuosavybės dydžio nepakeičia. Bendraturčių nuosavybės dalių pakeitimo atvejai ir sąlygos numatyti LR CK 4.77 str.

Kolegija nesutinka su apeliantės argumentais dėl teismo išvadų, susijusių su patalpų faktiniu naudojimusi, nes pati ieškovė pirmos instancijos teisme ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka patvirtino, kad rūsio patalpomis, pažymėtomis indeksais 1, 2,5 individualiai naudojasi D. B., rūsio patalpomis, pažymėtomis indeksu 4 individualiai naudojasi pati ieškovė, o patalpa, pažymėta indeksu 3 naudojasi bendrai, ir tik nuo 1969 m. iki 1993 m. (prieš 15 m.) rūsio patalpomis, pažymėtomis indeksais 2 ir 5 naudojosi bendrai, nes 5-oje patalpoje buvo pastatytos namo šildymo krosnys. Apeliacinės instancijos teisme ieškovė patvirtino, kad ji iš esmės ir naudojosi ta pastogės dalimi, kurią jai paskyrė pirmos instancijos teismas.

Kolegija taip pat pažymi, kad ieškovė L. S. teismui nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kad esama rūsio patalpų naudojimosi tvarka jai esmingai trukdo įgyvendinti jai savo, kaip bendraturtės teises. Apeliantės nurodyti argumentai, kad jai gali tekti keisti namo šildymo ar vandens tiekimo sistemą, nepatvirtinti jokiais konkrečiais įrodymais. Atsakovas D. B. paaiškino, kad praktiškai visose rūsio patalpose šiuo metu yra išvedžiotos įvairios komunikacijos, sustatyti skaitikliai ir abu bendraturčiai, esant reikalui, gali prie jų prieiti.

Dėl nurodytų motyvų ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas iš esmės paliktinas nepakeistu (CPK 326 str.1d.1p.).

Atsižvelgdama į galimybę šiame sprendime nustatytą naudojimosi tvarką įregistruoti VĮ „Registrų centre“, kolegija patikslina Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, kad:

- ieškovei L. S. paskirta naudotis patalpa pastogėje, prie šio sprendimo pridėtame VĮ „Registrų centras“ Šiaulių filialo parengtame plane (tomas 1, bylos lapas 25) pažymėta „1-1 (38,40 kv.m).

- atsakovui D. B. paskirta naudotis patalpa pastogėje, prie šio sprendimo pridėtame VĮ „Registrų centras“ Šiaulių filialo parengtame plane ( tomas 1, bylos lapas 25) pažymėta „1-2 (32,06 kv.m).

Iš ieškovės L. S. priteistina valstybei 9,66 Lt (2 t., b.l. 44) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nutaria :

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, patikslinant, kad

- ieškovei L. S. paskirta naudotis patalpa pastogėje, prie šio sprendimo pridėtame VĮ „Registrų centras“ Šiaulių filialo parengtame plane (tomas 1, bylos lapas 25) pažymėta „1-1 (38,40 kv.m).

- atsakovui D. B. paskirta naudotis patalpa pastogėje, prie šio sprendimo pridėtame VĮ „Registrų centras“ Šiaulių filialo parengtame plane ( tomas 1, bylos lapas 25) pažymėta „1-2 (32,06 kv.m).

Iš ieškovės L. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) priteisti valstybei 9,66 Lt (devynis litus 66 centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.