Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. E. patikslintą ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei dėl gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, VšĮ „Klaipėdos butai“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

patikslintas ieškinys atmestinas.

Nagrinėjamos bylos ir prijungtos civilinės bylos Nr. 2-9085-512/2023 duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos miesto valdyba 1999-05-13 sprendimu Nr. 230 leido keistis butais V. L. (šeima 4 asmenys), gyvenančiam (duomenys neskelbtini) (butas nuomojamas iš savivaldybės, bendras naudingas plotas 35,25 kv. m, 2 kambariai, atskira virtuvė), su L. S. (dabartinė pavardė E.) (vienas asmuo), gyvenančiu (duomenys neskelbtini) (privatus gyvenamasis namas, bendras naudingas plotas 64,98 kv. m, 3 kambariai, atskira virtuvė) (civilinės bylos Nr. 2-9085-512/2023 1 t., b. l. 13). 1999-06-10 sudaryta sutartimi, patvirtinta Klaipėdos m. 5-ojo notarų biuro notarės, ieškovas jam priklausantį gyvenamąjį namą su priklausiniais ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), iškeitė į V. L. priklausančią teisę naudotis gyvenamąja patalpa, esančia (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 43).

Klaipėdos apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. I-2/2001 m. (ar Nr. I-21/2001 m.) pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje pareiškimą atsakovei Klaipėdos miesto valdybai su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis dėl Klaipėdos miesto valdybos 1999-05-13 sprendimo Nr. 230 „Dėl leidimo keistis butais“ 1 ir 3 punktų panaikinimo. Minėtoje administracinėje byloje Klaipėdos apygardos administracinis teismas 1999-11-09 nutartimi nutarė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ patvirtintų Valstybinio, visuomeninio ir privatizuoto butų fondo gyvenamojo namo (buto) naudojimo ir aplinkos priežiūros pavyzdinių taisyklių 1 priedo „Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis“ 3.2 punktas ir Vyriausybės 1991-11-29 nutarimu Nr. 496 „Dėl keitimosi gyvenamosiomis patalpomis tvarkos“ patvirtintų Keitimosi gyvenamosiomis patalpomis taisyklių 2 punktas neprieštarauja Konstitucijai ir Civilinio kodekso 348 straipsnio 1 daliai (civilinės bylos Nr. 2-9085-512/2023 1 t., b. l. 17-20). Konstitucinis Teismas 2001-05-15 nutarimu byloje Nr. 4/2000 pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos" patvirtintų Valstybinio, visuomeninio ir privatizuoto butų fondo gyvenamojo namo (buto) naudojimo ir aplinkos priežiūros pavyzdinių taisyklių 1 priedo „Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis" 3.2 punkto nuostata, jog valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamosios patalpos nuomininkas turi teisę keistis turima gyvenamąja patalpa su gyvenamojo namo arba buto savininku, prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 348 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 ir 7 punktams; taip pat pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-11-29 nutarimu Nr. 496 „Dėl keitimosi gyvenamosiomis patalpomis tvarkos" patvirtintų Keitimosi gyvenamosiomis patalpomis taisyklių 2 punkto nuostata, jog gyvenamosios patalpos nuomininkas turi teisę keistis gyvenamąja patalpa su gyvenamosios patalpos savininku, prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 348 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 ir 7 punktams (1 t., b. l. 46-53). Po šio Konstitucinio Teismo nutarimo Klaipėdos apygardos administracinis teismas atnaujino administracinės bylos nagrinėjimą ir 2001-06-21 nutartimi administracinę bylą nutraukė, kadangi pareiškėjo Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje atstovas A. Ž. pareiškimo atsisakė nurodydamas, kad Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos atgal negalioja, o keitimosi gyvenamosiomis patalpomis panaikinimo klausimai turėtų būti sprendžiami bendrosios kompetencijos teisme. Klaipėdos apygardos administracinis teismas atsisakymą nuo pareiškimo priėmė ir bylą nutraukė (1 t., b. l. 54-55).

Klaipėdos miesto savivaldybės taryba, atstovaujama savivaldybės administracijos Socialinio būsto skyriaus vedėjos D. N. (nuomotojas), ir ieškovas L. E. (buv. S.) (nuomininkas) 2004-05-24 sudarė gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 15-750, kurios pagrindu Klaipėdos miesto savivaldybės taryba išnuomojo ieškovui neterminuotam naudojimui gyvenamąją patalpą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), o ieškovas įsipareigojo mokėti nuomos mokestį, kurį sudaro kaupiamosios lėšos (42,08 Lt per mėnesį) bei eksploatavimo ir administravimo išlaidos (1 t., b. l. 56-60). Klaipėdos miesto savivaldybė, atstovaujama VšĮ „Klaipėdos butai“, ir ieškovas dėl tos pačios gyvenamosios patalpos, adresu (duomenys neskelbtini), 2019-01-25 sudarė naują (atnaujintą) savivaldybės būsto nuomos sutartį Nr. 3810-569. Šios sutarties priede 2019-01-25 savivaldybės būsto nuomos mokesčio apskaičiavimo akte nurodytas nuomos mokesčio dydis 59,09 Eur per mėnesį (1 t., b. l. 61-65).

Bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad civilinėje byloje Nr. e2-67-838/2024 pagal ieškovės VšĮ „Klaipėdos butai“ ieškinį atsakovui L. E. dėl skolos priteisimo, nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo Klaipėdos apylinkės teismo 2024-03-07 sprendimu byla dalyje dėl skolos ir procesinių palūkanų priteisimo nutraukta, atsakovui L. E. bylos nagrinėjimo metu sumokėjus nuomos mokesčio skolą ir ieškovei atsisakius šio reikalavimo; kitoje dalyje ieškinys patenkintas – nutraukta 2019-01-25 su atsakovu L. E. sudaryta Savivaldybės būsto nuomos sutartis Nr. 3810-569 dėl buto (duomenys neskelbtini), nuomos; atsakovas L. E. iškeldintas iš gyvenamosios patalpos adresu (duomenys neskelbtini), su visais jam priklausančiais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Klaipėdos apygardos teismas išnagrinėjęs atsakovo L. E. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024-03-07 sprendimo 2024-09-02 nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo 2024-03-07 sprendimą paliko nepakeistą (2 t., b. l. 115-131).

Ieškovas ginčija ir prašo pripažinti negaliojančiomis 2004-05-24 gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 15-750 ir 2019-01-25 savivaldybės būsto nuomos sutartį Nr. 3810-569 kaip prieštaraujančias imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80, 6.157, 6.227, 6.225 straipsniai), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107, 6, 7 ir 23 straipsniams, Lietuvos Konstitucinio Teismo praktikai (Byla Nr. 4/2000). Iš ieškovo paaiškinimų teismo posėdžio metu galima suprasti, kad ieškovas minėtas sutartis ginčija ir tuo pagrindu, kad, ieškovo teigimu, nepagrįstai buvo keičiamas nuomos mokesčio dydis.

CK 1.80 straipsnio 1 dalis numato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2007-11-29 nutarime konstatavo, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu yra susijęs principas lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą.

Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo nutarimuose, Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės yra teisėtos. Konstitucinio Teismo nutarimų galia dėl teisės aktų konstitucingumo yra nukreipta į ateitį, o įstatymų leidėjui nėra pareigos nustatyti tokių Konstitucinio Teismo nutarimų galios į praeitį. Tik nuo Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo, teisės aktas paskelbiamas prieštaraujančiu Konstitucijai ir turi būti panaikinamas ar pakeičiamas bei negali būti taikomas. Iki šio momento teisės aktai ar sprendimai, kurie remiasi tokiais teisės aktais, yra laikomi atitinkančiais Konstituciją ir gali būti taikomi (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarimą).

Įvertinus šiuos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, nors ieškovas teigia ir priešingai, tačiau, teismo vertinimu, Konstitucinio Teismo 2001-05-15 priimtas nutarimas savaime (automatiškai) nedaro negaliojančia 1999-06-10 sudarytos sutarties, kadangi ši sutartis sudaryta iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo. Ieškovas pripažįsta, kad 1999-06-10 sutartis nebuvo nuginčyta teismine tvarka. Be to, pažymėtina, kad ir Klaipėdos miesto valdybos 1999-05-13 sprendimas Nr. 230 „Dėl leidimo keistis butais“ (atitinkama jo dalis) nebuvo panaikintas – administracinė byla, kurioje buvo sprendžiamas šio sprendimo teisėtumo klausimas, kaip minėta, buvo nutraukta; kitų įrodymų, kad minėtas sprendimas buvo panaikintas vėliau, ieškovas nepateikė.

Taigi, esant galiojančiai 1999-06-10 sutarčiai, Klaipėdos miesto valdybos 1999-05-13 sprendimui Nr. 230, nėra pagrindo teigti, kad 2004-05-24 nuomos sutartis Nr. 15-750 ir 2019-01-25 nuomos sutartis Nr. 3810-569 negalėjo būti sudarytos. Nors ieškovas teigia, kad jis buvo priverstas sudaryti ginčijamas nuomos sutartis, tačiau tokie ieškovo teiginiai atmestinis kaip deklaratyvūs ir neįrodyti. Apklaustas teisme ieškovas aiškiai nurodė, kad siekė privatizuoti gyvenamąją patalpą, adresu (duomenys neskelbtini), todėl ir sudarė nuomos sutartis. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas siekė privatizuoti/nupirkti rinkos kaina minėtą gyvenamąją patalpą, dėl to ne kartą kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybę (savivaldybės administraciją). Paties ieškovo teigimu, jis neatitinka lengvatinio privatizavimo sąlygų, o savivaldybės pasiūlyta rinkos kaina buto nepirko, nes neturėjo pinigų. Dėl šių ieškovo ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos atsiliepime į ieškinį nurodytų teiginių apie ginčo buto privatizaciją plačiau nepasisakytina, kadangi šie klausimai išeina už šios bylos nagrinėjimo ribų.

Teismas kaip nepagrįstus vertina ir atmeta ieškovo argumentus, kad gyvenamosios patalpos, adresu (duomenys neskelbtini), nuomos mokestis negalėjo būti keičiamas. Tiek šiuo metu galiojančios, tiek ginčo sutarčių sudarymo metu galiojusios CK 6.583 straipsnio redakcijos 6 dalyje numatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje gali būti numatyta, kad šalių susitarimu nuomos mokestis gali būti perskaičiuojamas, bet ne daugiau kaip vieną kartą per metus. Savivaldybės būsto, socialinio būsto nuomos mokesčių ir būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos dydžio apskaičiavimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-04-25 nutarimu Nr. 472 (nauja redakcija patvirtinta Vyriausybės 2014-12-23 nutarimu Nr. 1487) taip pat numato, kad socialinio būsto ir kito savivaldybės būsto nuomos mokestis gali būti perskaičiuojamas kartą per metus, skaičiuojant nuo socialinio būsto ar kito savivaldybės būsto nuomos sutarties sudarymo (metodikos 10 punktas). Galimybė keisti nuomos mokesčio dydį numatyta ir pačiose ginčijamose nuomos sutartyse (žr. 2004-05-24 nuomos sutarties 17 punktą, 2019-01-25 nuomos sutarties 12 punktą).

Pažymėtina ir tai, kad minėto Vyriausybės 2014-12-23 nutarimo Nr. 1487 2.2. punkte įtvirtinta nuostata (kuria remiasi ieškovas), kad savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių, sudarytų iki 2002-12-31 pagal Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, sąlygos nekeičiamos, išskyrus Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytus atvejus, nagrinėjamu atveju nėra aktuali, kadangi ginčo sutarys sudarytos po 2002-12-31 – atitinkamai 2004-05-24 ir 2019-01-25, ir minėta nuostata niekaip nepaneigia galimybės perskaičiuoti nuomos mokestį.

Nurodytų motyvų pagrindu atmestini ir ieškovo teiginiai, kad negalėjo būti sudarytas 2021-01-01 savivaldybės būsto nuomos mokesčio apskaičiavimo aktas (2 t., b. l. 86).

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, teismas sprendžia, kad ieškovo patikslintas ieškinys yra nepagrįstas ir neįrodytas, todėl atmestinas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, toliau ir – CPK, 178, 185 straipsniai).

Klaipėdos miesto savivaldybės administracija ieškovo pareikštiems reikalavimams taip pat prašė taikyti ieškinio senatį. Nagrinėjamu atveju ieškovas ginčijo ir prašė pripažinti negaliojančiomis 2004-05-24 gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 15-750 ir 2019-01-25 savivaldybės būsto nuomos sutartį Nr. 3810-569 kaip prieštaraujančias imperatyvioms įstatymo normoms. Remiantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad niekinio sandorio esminis požymis - negaliojimas nepriklausomai nuo valinių teisės subjektų veiksmų. Niekinio sandorio nereikia nuginčyti ir negalima patvirtinti. Niekinis sandoris savaime, pagal savo prigimtį, negalioja ab initio, todėl jo negaliojimo faktui ieškinio senaties institutas nereikšmingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-04-20 nutartis civilinėje byloje 3K-3-60/2007; 2008-12-09 nutartis civilinėje byloje 3K-3-595/2008).

Atsižvelgiant į tokius kasacinio teismo išaiškinimus ir tai, kad ieškovas nuomos sutartis ginčijo kaip prieštaraujančias imperatyvioms įstatymo normoms, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo plačiau pasisakyti dėl ieškinio senaties (ne)taikymo, tačiau, kaip minėta, nagrinėjamoje byloje ieškovo ieškinys atmetamas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010), todėl dėl kitų šalių procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu nurodytų argumentų plačiau nepasisakytina, kadangi jie nėra teisiškai reikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškinį, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos (sumokėtas žyminis mokestis) jam iš atsakovės nepriteistinos. Atsakovė, tretieji asmenys duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl dėl bylinėjimosi išlaidų jiems priteisimo iš ieškovo nespręstina.

Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nesusidarė, todėl dėl jų paskirstymo taip pat nespręstina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268, 270, 279, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

patikslintą ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmus.