- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2007-09-24
- Bylos Nr.
- 2A-397/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vincas Verseckas, Audronė Jarackaitė, Gintaras Pečiulis
- Trečiasis asmuo
- V. V., uždaroji akcinė bendrovė „Pašilaita“, J. Š., B. R.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Namų priežiūros centras“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei
- Kategorijos
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Gintaro Pečiulio ir Vinco Versecko (pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Namų priežiūros centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-355-51/2007 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Namų priežiūros centras“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Pašilaita“, J. Š. , B. R. , V. V. , ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Namų priežiūros centras“ kreipėsi į teismą su ieškiniu bei jo patikslinimu atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei ir prašė sumažinti 2005 m. rugpjūčio 17 d. sutartimi Nr. 12-10-92 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ieškovui parduotų UAB „Pašilaita“ akcijų kainą ir priteisti iš atsakovo 270 060 Lt, taip pat prašė priteisti 1 888 Lt už audito išvados parengimą, 6 463,38 Lt žyminį mokestį bei kitas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2005 m. birželio 15 d. įvykus viešam aukcionui UAB „Pašilaita“ privatizuoti ir ieškovui tapus jo laimėtoju, ieškovas, 2005 m. rugpjūčio 17 d. sutarties Nr. 12-10-92 dėl privatizavimo objekto pirkimo ir pardavimo (toliau – Sutartis) pagrindu sumokėjęs 1 311 000 Lt, iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. rugpjūčio 17 d. privatizavimo objekto (akcijų) nuosavybės teisės perdavimo ir priėmimo aktu Nr. 12-10-93 perėmė nuosavybėn 2910 paprastųjų vardinių UAB „Pašilaita“ akcijų, kurių kiekvienos nominali vertė yra 100 Lt. Tačiau atsakovas, nesilaikydamas teisės aktuose numatytų reikalavimų bei sąžiningumo principo, padarė šiuos pažeidimus: neįtraukė į apskaitą mokėtino PVM suma už 2004 m. gruodžio mėn. - 23 342 Lt; neinformavo apie nedeklaruotą ir neatspindėtą mokėtiną kelių mokestį už 2004 metus – 11 624 Lt ir 2005 m. I pusmetį – 5 795 Lt; mokėtiną juridinio asmens nekilnojamojo turto mokestį už 2005 metų I pusmetį – 6 847 Lt; mokėtiną žemės mokestį už 2005 metų I pusmetį - 1076,8 Lt. Be to, „Debitorių sąraše“ nepagrįstai parodyta gautina iš gyventojų suma už šilumos ūkio priežiūrą – 201 564 Lt; neteisingas įsiskolinimas kreditoriams UAB „Švarus miestas“ – 2 456,32 Lt, 489 -jai DNSB – 7 378,68 Lt bei UAB „Vilniaus energija“ – 9 977 Lt. Nustačius, kad UAB „Pašilaita“ būklė neatitiko Sutartyje įtvirtintų sąlygų, laikytina, kad atsakovas veikė nesąžiningai, nes neatskleidė ieškovui UAB „Pašilaita“ tikrosios būklės, t.y. pažeidė pareigą informuoti pirkėją apie perduodamo daikto būklę bei pažeidė pareigą perduoti pirkėjui Sutartyje nurodytos būklės turtą. Dėl to turi būti kompensuoti ieškovo nuostoliai, patirti įgyjant UAB „Pašilaita“ akcijas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių – prievolių, atsiradusių iki privatizavimo sandorio sudarymo, apie kurias ieškovas nebuvo informuotas, viso - 270 060 Lt. Ieškovas savo reikalavimą grindė pagrinde CK 6.334 straipsniu, taip pat Sutarties 17 punktu, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo (toliau – Privatizavimo įstatymas) 8 straipsnio nuostatomis, Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1427 (toliau - Taisyklės) 30 punkto nuostatomis. Taip pat nurodė, kad šiuo atveju būtina vadovautis CK normomis, reglamentuojančiomis pirkėjo ir pardavėjo teises (CK 1.5 , 6.158, 6.317, 6.327, 6.333 str.), nes viešosios teisės normos nustato procedūras apie informacijos pirkėjams pateikimą, o CK nustato atsakomybę už neteisingos informacijos pateikimą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, remdamasis Privatizavimo įstatymo 8 straipsnio pirmąja ir trečiąja dalimis bei Taisyklių 30.1 punktu, nurodė, kad nagrinėjamu atveju visų pirma už duomenų apie įmonės būklę pateikimą bei jų teisingumą atsakinga privatizuojamos įmonės administracija, todėl ieškovas yra neteisus teigdamas, kad viešosios teisės normos nustato tik procedūras apie informacijos pirkėjams pateikimą, o atsakomybę už šią informaciją nustato vien tik CK normos. Teismas pažymėjo, kad Sutarties 17 punktas nustato, kad pirkėjas turi teisę reikalauti, kad vienerius metus po pirkimo ir pardavimo sutarties pasirašymo dienos pardavėjas atsakytų už privatizuotos UAB „Pašilaita“ prievoles, kurios atsirado iki pirkimo ir pardavimo sutarties pasirašymo dienos ir kurių vertė viršija 5 procentus privatizavimo sandorio vertės, jeigu apie tokių prievolių atsiradimą pirkėjas nebuvo informuotas ir jeigu jos privalomos pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir nebuvo perduotos pirkėjui pagal šią sutartį. Sutarties 7 punktas nustatė, kad pardavėjas pateikia pirkėjui sutarties pasirašymo dieną jam žinomą informaciją apie bendrovę. Iš šių sutartinių nuostatų teismas padarė išvadą, kad tiek pirkėjas, tiek pardavėjas aptarė, jog galima tokia situacija, kai, nors pardavėjas ir pateikė jam žinomą informaciją, gali paaiškėti, jog apie kai kurias prievoles pirkėjas dėl tam tikrų priežasčių liko neinformuotas bei kad šalys susitarė ir dėl to, kokiose ribose už tokias galimai paaiškėsiančias prievoles yra atsakingas pardavėjas. Teismas pažymėjo, kad ieškovas reiškia reikalavimą sumažinti akcijų pirkimo kainą mokestinių prievolių suma bei nepagrįstų, anot ieškovo, dokumentais gyventojų įsipareigojimų UAB „Pašilaita“ suma. Tačiau toks reikalavimas sumažinti parduotų akcijų kainą reiškia ne ką kita, o reikalavimą, jog pardavėjas atsakytų už neįvykdytas UAB „Pašilaita“ prievoles arba atlygintų nuostolius (nors pats ieškovas mokestinių prievolių nevykdė). Tokios atsakomybės ribos, kaip minėta, yra aptartos Sutarties 17 punkte. Teismas atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju aukciono tvarka buvo parduotos akcijos, t.y. vertybiniai popieriai, patvirtinantys akcininko teisę dalyvauti valdant įmonę (CK 1.102 str. 1 d.), o ne daiktai (CK 1.98 str.), kurių kokybei keliami tam tikriems dokumentams atitinkantys reikalavimai (CK 6.333 str. 1 d.) ir kurių trūkumai gali būti šalinami CK 6.334 straipsnio pirmojoje dalyje numatytais būdais. Todėl teismas šio ginčo santykius vertino pagal bendrąsias CK nuostatas dėl ikisutartinių santykių teisėtumo bei sudarytos Sutarties sąlygas, nes šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, o teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.156 str. 1 d., 6.189 str. 1 d.).
Teismas pažymėjo, kad pagal Sutarties 17 punkte aptartas sąlygas pardavėjas yra atsakingas už prievoles, viršijančias 5 proc. privatizavimo sandorio vertės, kas šiuo atveju sudarytų 65 550 Lt sumą. Tokiu atveju iš ieškinio sumos atėmus apskaitoje parodytą gautiną iš gyventojų sumą už šilumos ūkio priežiūrą (nes tai nėra UAB „Pašilaita“ prievolė) – 201 564 Lt liktų 68 496 Lt suma (270 060 Lt – 201 564 Lt). Teismas nurodė, kad iš Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) 2006 m. lapkričio 8 d. rašto Nr. (21.22)-46-31962 matyti, jog ši institucija rengė 2005 m. vasario 15 d. ir 2005 m. birželio 21 d. pažymas apie UAB „Pašilaita“ mokestinių prievolių įvykdymą valstybei. Jų rengimo metu 2005 m. vasario 15 d. pažymoje 2004 m. gruodžio mėn. PVM deklaracijos duomenys buvo įvertinti, o 2004 m. atskaitymų Kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti ir 2005 m. nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijų pateikimo terminas pažymos išdavimo dieną dar nebuvo suėjęs. Rengiant 2005 m. birželio 21 d. pažymą pastarųjų mokesčių deklaracijų UAB „Pašilaita“ nebuvo pateikusi, o 2005 m. atskaitymų Kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti deklaracijos pateikimo terminas dar nebuvo suėjęs. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad negalima laikyti pagrįstomis ieškovo pretenzijas dėl PVM sumos, kuri, ieškovo teigimu, tariamai nebuvo įtraukta į apskaitą, ar dėl sumų, kurioms deklaravimo terminas nebuvo suėjęs. Teismas nurodė, kad ieškovas taip pat galėjo susipažinti su Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. sausio 31 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 10 d. nutartimis priteistomis sumomis - atitinkamai 9 977 Lt ir 7 378,68 Lt, minėtos nutartys buvo sudėtinė Sutarties dalis (Sutarties 7.12.1, 7.12.2 punktai). Dėl to teismas, atmetęs vien sumas, apie kurias ieškovas buvo informuotas, 23 342 Lt sumą, kuri buvo įvertinta teikiant 2005 m. vasario 15 d. pažymą, bei sumas, kurios ir negalėjo būti nurodytos nesuėjus deklaravimo terminui, sprendė, kad UAB „Pašilaita“ mokestinės prievolės neviršytų Sutarties 17 punkte nustatytos 5 proc. ribos.
Teismas taip pat nurodė, kad iš gyventojų gautina suma buvo įtraukta tiek į paskutinį balansą prieš sudarant Sutartį, tiek į ankstesnį balansą, eilutėje „šildymo sistemų aptarnavimo fondo debitinis likutis“, ji nurodyta ir pažymoje apie debitorinį įsiskolinimą, ir sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovas apie šias sumas nebuvo informuotas. Teismas pastebėjo, kad buvę UAB „Pašilaita“ vadovai – šioje byloje tretieji asmenys – teigė, kad bendrovėje buvo šias sumas pagrindžiantys dokumentai, su jais visais iki privatizavimo ieškovas galėjo susipažinti ir susipažino. Be to, kaip matyti iš Sutarties 7 punkto, pardavėjas pateikė pirkėjui naujausią jam žinomą informaciją apie bendrovės finansinę atskaitomybę inter alia ir gautą iš oficialių valstybės institucijų. Sutarties pasirašymas patvirtino, kad ieškovas sutiko su tuo, kad jam yra pateikta naujausia finansinė atskaitomybė, dėl jos patikimumo bei galimybių susipažinti su dokumentacija pretenzijų neišreiškė. Teismas pastebėjo, kad ieškovui buvo žinoma, jog UAB „Pašilaita“ 2004 m. gruodžio 31 d. balanso duomenys buvo neaudituoti ir nepatvirtinti visuotiniame akcininkų susirinkime. Todėl tokioje situacijoje ieškovas, būdamas verslininku, galėjo įvertinti ir tam tikrą riziką dėl finansinės būklės duomenų absoliutaus atitikimo realiai padėčiai. Be to, UAB „Pašilaita“ buvo teikiama privatizavimui ne vieną kartą, V. V. , J. Š. nurodė, kad ieškovo atstovai lankėsi bendrovėje, turėjo visas galimybes susipažinti su įmonės finansine padėtimi, tokias teises jiems suteikia ir aukciono dalyvio statusas tiek pagal viešąsias teisės normas, tiek pagal CK 6.238 straipsnio pirmąją dalį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Namų priežiūros centras“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti. Apeliantas skundą grindžia tokiais argumentais:
1. Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybei kyla pareiga atlyginti jos veiksmais (neveikimu) ieškovui (apeliantui) padarytą žalą. UAB ,,Pašilaita“ administracijos atsakomybė šioje byloje turėtų reikšmę, jeigu teismas būtų nustatęs, kad šių asmenų atsakomybė už Privatizavimo įstatymo pirmosios ir trečiosios dalių bei Taisyklių 30.1 punkto nuostatų bei pažeidimus šalina atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atsakomybę. Teismas nepagrįstai atsisakė ginti ieškovo teises, neteisėtai, įstatyme nenumatytais pagrindais susiaurino pardavėjo atsakomybę ir nepritaikė CK 6.334 straipsnyje įtvirtintų tesės normų, nors buvo pagrindas jas taikyti.
2. Teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, jog reikalavimas sumažinti akcijų pirkimo kainą ieškovo nurodytų UAB „Pašilaita“ mokestinių prievolių suma reiškia reikalavimą jog pardavėjas atsakytų už neįvykdytas UAB „Pašilaita” prievoles arba nuostolių atlyginimą. Savo iniciatyva ir savo nuožiūra pakeisdamas ieškinio dalyką, pirmosios instancijos teismas pažeidė pamatinį dispozityvumo principą (CPK 13 str.), nes ieškinio teisiniu pagrindu ieškovas nurodė CK 6.334 straipsnio pirmosios dalies 2 punktą, o dalyku - akcijų kainos sumažinimą.
3. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog šiuo atveju buvo parduotos akcijos (CK 1.102 str. 1 d.), o ne daiktai (CK 1.98 str.). Šios išvados pagrindu teismas atsisakė ginti ieškovo teises CK 6.334 straipsnyje numatytu teisių gynimo būdu ir tuo nusižengė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai vieningai teismų praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1177/2003 m. VĮ Valstybės turto fondas v. UAB ,,Bandužiai“) bei neatsižvelgė į CK 6.428, 6.305 ir 6.306 straipsnių nuostatas. Tik nustačius, kad vertybinių popierių (tarpe jų akcijų) apyvartą reglamentuojantys teisės aktai įtvirtina specialiąsias teisės normas, taikomos kolizinės normos, suteikiančios pirmumą taikyti specialiąsias teisės normas.
4. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai ieškinio pagrįstumą vertino tik Sutarties 17 punkto aspektu. Tokiu būdu teismas nepagrįstai pakeitė (susiaurino) ieškinio dalyką ir vertino tik kainos sumažinimo galimybę tais atvejais, kai ieškovas nebuvo informuotas apie UAB „Pašilaita“ prievoles, tačiau nevertino kainos sumažinimo galimybės tais atvejais, kai ieškovas buvo informuotas apie neegzistuojančią UAB „Pašilaita“ reikalavimo teisę į kitus asmenis (šiuo atveju - gyventojus). Ieškovas pripažįsta, kad buvo informuotas apie UAB „Pašilaita” gautiną iš gyventojų sumą, tačiau vėliau paaiškėjo, jog UAB „Pašilaita” neturi reikalavimo teisės į gyventojus. Šios sumos įtraukimas net į kelis UAB „Pašilaita” balansus tik patvirtina, jog pirkėjas buvo suklaidintas. Minėta suma į balansą įtraukta pažeidžiant buhalterinę apskaitą reglamentuojančius teisės aktus. Todėl teismas, be kita ko, nepagrįstai rėmėsi buvusių UAB „Pašilaita” vadovų J. Š. ir V. V. parodymais, jog bendrovėje buvo šias sumas pagrindžiantys dokumentai ir su jais visais iki privatizavimo ieškovas galėjo susipažinti ir susipažino, nes šie asmenys atsakingi už bendrovės veiklą laikotarpiu, kai bendrovės finansinėje atskaitomybėje buvo įrašyti aptariami tikrovės neatitinkantys duomenys. Be to, teismas visai neatsižvelgė į trečiųjų asmenų parodymus, patvirtinančius ieškovo teiginius.
Šalies argumentai
5. Teismo išvados, jog ieškinio argumentus paneigia aplinkybė, jog Sutarties sudarymo metu (taip pat ir Vilniaus apskrities VMI 2005 m. birželio 21 d. pažymos pateikimo metu) nebuvo suėjęs 2005 kelių mokesčio deklaravimo terminas, prieštarauja mokestinių įstatymų nuostatoms, nes mokestinės prievolės atsiradimo momento mokesčių įstatymai nesieja su deklaracijos pateikimo mokesčių administratoriui momentu, be to, LR Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 4 straipsnio trečioji dalis nustato, kad mokėtojai atskaitymus nuo kiekvieno mėnesio pajamų apskaičiuoja patys ir sumoka iki kito mėnesio 25 dienos. Kadangi sutartis buvo sudaryta 2005 m. rugpjūčio 17 d., reiškia sutarties sudarymo metu kelių mokestis turėjo būti sumokėtas už einamųjų metų sausio – birželio mėnesius. Remiantis išdėstytu laikytina, jog neįvykdytos UAB „Pašilaita“ mokestinės prievolės egzistavo Sutarties pasirašymo metu, tačiau šie mokesčiai nebuvo tinkamai deklaruoti, neapskaityti bei apie juos nebuvo informuotas pirkėjas.
6. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atmeta 23 342 Lt sumą, kuri buvo įvertinta teikiant 2005 m. vasario 15 d. pažymą, nes tai patvirtina, jog ieškovas buvo tinkamai informuotas apie esamą mokestinę nepriemoką, nes vertinant įmonės finansinę būklę pažymose apie mokestines ir kitokias nepriemokas nurodytos informacijos suteikiama informacija turi būti vertinama sistemiškai su bendrovės finansinės atskaitomybės duomenų atitikimu tikrovei. Iš pirkėjui pateikto balanso (2005-08-30) matyti, jog bendrovė iš viso turi 1 889 726 Lt skolų, tarp kurių, vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymu, turi būti įrašytos ir mokestinės nepriemokos. Todėl pirkėjas pagrįstai laikė, jog į balansą yra įrašytos visos mokestinės nepriemokos, tarp jų tos, kurios buvo nurodytos VMI pateiktose pažymose.
7. Atsakovas, informuodamas pirkėją apie UAB „Pašilaita“ būklę neužtikrino, jog pateikiami duomenys būtų teisingi. Pažymos, kurias pateikė VMI, vadovaudamasi Informacijos apie valstybės (savivaldybės) kontroliuojamų įmonių prievolių valstybei (savivaldybei) vykdymą pateikimo tvarkos 8 punktu, neatspindi tikrų UAB „Pašilaita“ mokestinių prievolių ir nepriemokų pažymų pateikimo momentu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino prima facie įrodymų (CPK 197 str. 2 d.) reikšmę bei netinkamai išaiškino šio instituto taikymą šioje byloje, nes VMI pažymos, esančios byloje, atspindi VMI turimą informaciją, o ne objektyvią informaciją apie bendrovės mokestines nepriemokas.
8. Teismas nepagrįstai nurodė, jog sutarties pasirašymas patvirtina, kad ieškovas sutiko su tuo, kad jam yra pateikta naujausia finansinė atskaitomybė, dėl jos patikimumo bei galimybių susipažinti su dokumentacija pretenzijų nereiškė, kadangi ieškovas neturėjo pagrindo laikyti, jog prie Sutarties pridėtuose dokumentuose nurodyti duomenys yra neteisingi. Ieškovui buvo atskleista informacija apie UAB „Pašilaita”, kurios akcijos buvo parduodamos, būklę ir tuo pačiu prisiimtas įsipareigojimas perduoti akcijas įmonės, kurios būklė atitinka Sutarties (inter alia, jos priedų) sąlygas. Teismas, aiškindamas teisę, jog pardavėjo nurodomos informacijos tikrumo patikrinimas yra pirkėjo pareiga, visiškai eliminuoja pardavėjo atsakomybės už parduodamo daikto (šiuo atveju - akcijų) kokybę ir atitikimą sutarties sąlygoms galimybę.
9. Teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovui buvo žinoma, jog UAB „Pašilaita“ 2004 m. gruodžio 31 d. balanso duomenys buvo neaudituoti ir nepatvirtinti akcininkų susirinkime, todėl ieškovas galėjo įvertinti ir tam tikrą riziką dėl finansinės būklės duomenų absoliutaus atitikimo realiai padėčiai, nes, kaip pripažino teismas, UAB „Pašilaita“ akcininkas Vilniaus miesto savivaldybė pažeidė LR Akcinių bendrovių įstatymą, nes per įstatymų leidėjo nustatytą 4 mėnesių terminą nebuvo sušauktas eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas ir nepatvirtinta bendrovės metinė finansinė atskaitomybė bei bendrovės veiklos ataskaita. Taigi pardavėjas, padaręs teisės pažeidimą, atsiduria geresnėje padėtyje, nes neatsako už pateiktos informacijos teisingumą dėl to, kad nėra jos kaip akcininkas patvirtinęs, o pirkėjui perkeliama pardavėjo padaryto teisės pažeidimo sukelta teisinė rizika.
10. Teismas, nurodydamas, kad ieškovas nenurodė, kokius konkrečiai veiksmus privalėjo atlikti atsakovas, ir neįrodė, kad atsakovas dėl savo kaltės neatliko (netinkamai atliko) tokių veiksmų, nepagrįstai išplėtė įrodinėjimo dalyką ir ieškovui nustatė nepagrįstai plačią įrodinėjimo pareigą.
Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus m. savivaldybės privatizavimo komisija 2003 m. lapkričio 21 d. pritarė savivaldybės privatizavimo programai, į kurią buvo įtrauktas UAB ,,Pašilaita“ akcijų paketo pardavimas viešo aukciono būdu (1 t., b. l. 186). Ta pati komisija 2005 m. balandžio 14 d. pritarė pakartotiniam UAB ,,Pašilaita“ akcijų paketo pardavimui viešo aukciono būdu (1 t., b. l. 201). Privatizavimo objekto UAB ,,Pašilaita“ viešas aukcionas įvyko 2005 m. birželio 15 d. ir viešo aukciono komisija jo laimėtoju pripažino ieškovą UAB ,,Namų priežiūros centras“, kuri iš trijų dalyvavusių potencialių pirkėjų pasiūlė už privatizavimo objektą didžiausią kainą (1 t., b. l. 78, 79). Vilniaus m. savivaldybės taryba ir UAB ,,Namų priežiūros centras“ 2005 m. rugpjūčio 17 d. sudarė privatizuoto objekto UAB ,,Pašilaita“ akcijų, kurios sudarė 100 proc. bendrovės įstatinio kapitalo, pirkimo-pardavimo sutartį (1 t., b. l. 15) ir tą pačią dieną ieškovui UAB ,,Namų priežiūros centras“ buvo perduotos UAB ,,Pašilaita“ akcijos (1 t., b. l. 20).
Ieškovas nurodė, kad, perėmus UAB ,,Pašilaita“ finansinius dokumentus ir surinkus kitus duomenis apie šią įmonę, paaiškėjo, jog UAB ,,Pašilaita“ finansinės atskaitomybės duomenys neteisingi ir žymiai neigiamai įtakojantys bendrovės finansinę būklę. Kadangi už teiktą apie UAB ,,Pašilaita“ informaciją atsakingas atsakovas, ieškovas pareiškimu dėl ieškinio dalyko keitimo (2 t., b. l.62) prašė jo paskaičiuotais nuostoliais sumažinti UAB ,,Pašilaita“ akcijų kainą ir priteisti iš atsakovo 270 060 Lt.
Ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo atmestas ieškinys, apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai netaikė ieškovo nurodyto ieškinio teisiniu pagrindu CK 6.334 straipsnio nuostatų, kurios suteikia pirkėjui teisę reikalauti sumažinti prikimo kainą, jeigu perduotas netinkamos kokybės daiktas, kadangi pagal formuojamą teisminę praktika CK bendrosios normos dėl sutartinės atsakomybės ir konkrečiai minėtos teisės normos nuostatos ginčo atveju taikytinos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1177/2003).
Kolegija, pripažindama argumentą, kad ginčo teisiniams santykiams taikomos CK bendrosios sutartinės atsakomybės normos, pažymi, jog jos taikomos tiek, kiek atitinka ginčo dalyką ir neprieštarauja valstybės (savivaldybių) turto privatizavimo teisės aktams (CK 1.1 str. 2 d., Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 21 str. 6 d., 23 str.).
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo dalykui negali būti taikomas ieškinio teisiniu pagrindu nurodytas CK 6.334 straipsnis, reglamentuojantis netinkamos kokybės daiktą nusipirkusio pirkėjo teises, kadangi atsakovas pardavė ieškovui ne daiktą, o vertybinius popierius (akcijas) ir jų pardavimui negali būti taikomi CK 6.333 straipsnyje numatyti daiktų kokybei keliami reikalavimai bei CK 6.334 straipsnyje numatyti daiktų kokybės trūkumų pašalinimo būdai.
Kolegija pažymi, kad Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymu reglamentuotas valstybės ir savivaldybių turto pardavimas pagrįstas viešumo principu, kuris užtikrina pardavimo skaidrumą, lygiateisiškumą, tuo pačiu neribotą potencialių pirkėjų skaičių ir galimybę parduoti turtą už geriausią kainą (minėto įstatymo 13, 15 str.). Teisė reikalauti sumažinti viešame aukcione parduoto turto kainą pažeistų šį principą ir teisėtą valstybės (savivaldybės) interesą parduoti turtą didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui bei pirkime dalyvavusių pirkėjų interesą įsigyti turtą už jų pasiūlytą kainą. Dar ir dėl to pareikštu teisiniu pagrindu ieškinio reikalavimas negali būti tenkinamas.
Toks minėtos, ieškinio teisiniu pagrindu nurodytos teisės normos aiškinimas nevaržo ieškovo teisių specialiųjų teisės normų ar CK sandorių, sutartinių teisinių santykių teisės normų, kurios neprieštarauja specialiųjų teisės normų nuostatoms, pagrindu ginčyti sudarytą UAB ,,Pašilaita“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ir reikalauti nuostolių atlyginimo arba, neginčijant sutarties, reikalauti nuostolių atlyginimo. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 21 straipsnio ketvirta dalis nurodo, kad privatizavimo sandoryje turi būti numatyta (aptarta) tiek pirkėjo, tiek privatizavimo objekto valdytojo atsakomybė už prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą. Taigi ši ir kitos įstatymo normos nenumato pirkėjui teisės reikalauti viešo aukciono būdu nupirkto turto kainos sumažinimo, tačiau numato teisę į nuostolių atlyginimą, jeigu pardavėjas ar pirkėjas pažeidė šiame įstatyme ir privatizuojamo objekto pirkimo-pardavimo sutartyje aptartus įsipareigojimus, ir pakankamai užtikrina tiek pardavėjo, tiek pirkėjo interesų apsaugą ir pusiausvyrą.
Ieškovo ir atsakovo 2005 m. rugpjūčio 17 d. sudarytoje UAB ,,Pašilaita“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje, kaip imperatyviai nurodo minėta Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo norma, numatyti pardavėjo ir pirkėjo įsipareigojimai bei atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą. Sutarties 17 punktas nurodo, jog pirkėjas turi teisę reikalauti, kad pardavėjas atsakytų už privatizuotas UAB ,,Pašilaita“ prievoles, kurios atsirado iki pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo, jeigu pirkėjas apie tokių prievolių atsiradimą nebuvo informuotas ir jos nebuvo perduotos pagal šią sutartį.
Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog ieškinio reikalavimas sumažinti akcijų pirkimo kainą reiškia reikalavimą, kad pardavėjas atsakytų už neįvykdytas UAB ,,Pašilaita“ prievoles ir atlygintų nuostolius, aiškino šalių sutarties 17 p., pardavėjo pareigą informuoti pirkėją apie privatizuojamą objektą (Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 8 str., sutarties 7 p.,), ir vertino aplinkybes dėl ieškovui pateiktos informacijos apie UAB ,,Pašilaita“ balanse įrašytą gautiną iš gyventojų už šilumos ūkio priežiūrą 201 564 Lt sumą bei aplinkybes dėl ieškovo nurodytų UAB ,,Pašilaita“ neįvykdytų prievolių.
Apeliantas nurodo, kad įstatymas įtvirtina keletą pirkėjo teisių gynimo būdų, jis pasirinko ieškinio teisiniu pagrindu CK 6.334 straipsnio pirmos dalies 2 punktą ir apteikė reikalavimą sumažinti nupirktų akcijų kainą. Pirmosios instancijos teismas, sutapatindamas ieškinio reikalavimą sumažinti akcijų kainą su reikalavimu atsakyti už neįvykdytas UAB ,,Pašilaita“ prievoles, pakeitė ieškinio dalyką. Tuo pažeidė dispozityvumo principą.
Kolegija pripažįsta ieškovo teisę pasirinkti pažeistų teisių gynimo būdą ir disponuoti jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis, todėl dėl minėtų pirmosios instancijos teismo argumentų, kuriais aptarta ieškovo teisė reikalauti atlyginimo už neįvykdytas UAB ,,Pašilaita“ prievoles arba nuostolių atlyginimo, bei apelianto argumentų šiuo klausimu nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.
Kaip minėta, kolegija priėjo išvados, kad ieškovo nurodytu teisiniu pagrindu ieškinio reikalavimas negali būti tenkinamas, todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės ieškinį atmetė pagrįstai.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovo atstovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, kadangi pirmosios instancijos teismo posėdžio metu protokolas buvo rašomas ranka, rankraščio byloje nėra, pateiktas spausdintas teismo posėdžio protokolas (CPK 329 str. 2 d. 5 p.).
Kolegija pastebi, kad byloje yra pirmosios instancijos teismo posėdžio spausdintas protokolas. Jis pasirašytas teisėjo ir posėdžių sekretorės (2 t., b. l. 120). Pastabų dėl protokolo apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje nenurodė, jog jis neatitinka vykusio posėdžio eigos bei pasisakymų turinio. Aplinkybė, kad posėdžio protokolas buvo rašomas ranka, o pateiktas spausdintas, nesuteikia pagrindo pripažinti, jog byloje nėra teismo posėdžio protokolo. Todėl apelianto atstovės argumentas nepagrįstas ir nesudaro pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu.
Remdamasi tuo, kas pasakyta, kolegija priėjo išvados, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.