Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūros Marijos Strumskienės ir Petro Viščinio, sekretoriaujant Violetai Tamošiūnatei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Kęstučiui Lipeikai, atsakovių atstovei Jūratei Riaubiškienei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. N. (V. N.) ir J. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. N. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. S., V. N., J. N., V. R. (duomenys neskelbtini), V. R. (duomenys neskelbtini) ir A. C. dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje tretieji suinteresuoti asmenys J. S. ir V. N. prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra (žr. teismo posėdžio protokolą).

Į teismo posėdį pareiškėja J. N., tretieji suinteresuoti asmenys J. N., V. R., V. R. ir A. C. negatyvo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jiems buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta jiems nedalyvaujant (II t., b. l. 152, 154, 155, 157).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2007-07-20 sprendimo Nr. 2.4-01-5139 atkurti J. N. nuosavybės teises į 0,0490 ha ir 0,0329 ha žemės ir įpareigojimo Vilniaus apskrities viršininko administracijos per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo J. N. į 0,1375 ha buvu­sio savininko M. N. (M. N.) žemę (duomenys neskelbtini) gatvės ribose, Vilniuje.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai tvirtina, kad pareiškėja J. N. 1992-03-31 Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, kuriame išreiškė valią nuosavybės teises atkurti natūra (II t., b. l. 53). Šiame prašyme pareiškėja taip pat nurodė kitus pretendentus, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą: R. R., M. N., Z. N.. Vilniaus miesto 4- asis apylinkės teismas 1995-05-30 sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad buvęs savininkas M. N. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 0,5500 ha žemės (duomenys neskelbtini) g. 20, Vilniuje (II t., b. l. 54). Kiekvienam pretendentui tenkanti atkurti dalis yra 0,1375 ha žemės (I t., b. l. 137, 138, 139). Vilniaus apskrities viršininko 1999-10-07 sprendimu Nr.01-356, atkuriant vienai iš pretendentų R. R. nuosavybės teises, jai perduotas neatlygintinai nuosavybėn naujas 0,0900 ha ploto žemės sklypas individualiai statybai (duomenys neskelbtini) kvartale, skl. Nr. 2, Vilniuje (II t., b. l. 12, 13). 2004-02-11 buvo atlikta buvusio savininko M. N. iki 1940-07-22 nacionalizacijos turėto (duomenys neskelbtini) g. 20 žemės sklypo kartografija, kuri Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004-02-24 raštu Nr. 31/04/17-620 pateikta Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (I t., b. l. 165-166, 167). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2005-06-24 raštu Nr. A51-6785-(2.5-MPD-0) perdavė 2005-04-26 įsakymu Nr. 30-639 „Dėl sklypų Nr. 1 -26 (duomenys neskelbtini) g. duomenų nustatymo“ patvirtintų žemės sklypų planus ir kitą dokumentaciją (I t., b. l. 78, 79, 80-91, 92-112). Pareiškėjos J. N. ir mirusių M. N. bei Z. N. pretendentų vardu Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2005-09-12 išdavė pažymas „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ (I t., b. l. 137, 138, 139).

Byloje nustatyta ir tai, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2007-07-20 sprendimais „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste“ Nr. 2.4-01-5139, Nr. 2.4-01-5141, Nr. 2.4-01-5140 ir Nr. 2.4-01-5142 pareiškėjai J. N. ir kitiems pretendentams atkūrė nuosavybės teises natūra į M. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusios žemėvaldos vietoje, t. y. pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005-04-26 įsakymu Nr. 30-639 „Dėl sklypų Nr. 1-26 (duomenys neskelbtini) g. duomenų nustatymo“ patvirtintų žemės sklypų planus ir kitą dokumentaciją (I t., b. l. 7, 15, 56, 57).

Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities viršininko 2007-07-20 sprendimo Nr. 2.4-01-5139 (toliau – skundžiamas Sprendimas), kuriuo pareiškėjai J. N. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko M. N. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą 0, 1375 ha, t. y. į 0,0490 ha žemės sklypo dalį, esančią 0, 1640 ha ploto žemės sklype Nr. 21 (duomenys neskelbtini) g, Vilniuje, ir 0,0329 ha žemės sklypo dalį, esančios 0, 1101 ha ploto žemės sklype Nr. 22 (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, bei kuriame nurodyta, kad į pareiškėjai tenkančią žemės valdos dalį 0, 0556 ha žemės bus atkurtos vėliau (I t., b. l. 7, 24).

ABTĮ 3 str. 2 d. nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Taigi, nagrinėjamos bylos ginčo dalykas skundžiamo Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057, patvirtinta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka ir sąlygos (toliau – Tvarka) ir kiti su jų įgyvendinimu susiję teisės aktai.

Pagal Įstatymo 5 str. 2 d. 1 p. nuostatas, laisva (neužstatyta) žemė turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, grąžinama natūra, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 str. priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Minimo įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. nustato, kad žemė iš šio įstatymo 2 str. nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 str., jeigu ji iki 1995-06-01 buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams statomiems ar pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų (...).

Vadovaujantis Tvarkos 106 p., tais atvejais, kai piliečiai nesusitaria dėl natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės dalių, apskrities viršininkas natūra grąžinamos žemės sklypo dalis nustato proporcingai pagal kiekvienam bendraturčiui likusios grąžinti žemės plotą. Apskrities viršininkas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995-06-01 buvusią miestams nustatytąją tvarka priskirtose teritorijose, natūra priima pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus.

Kaip minėta, byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2005-04-26 įsakymu Nr. 30-639 „Dėl sklypų Nr. 1-26 (duomenys neskelbtini) g. duomenų nustatymo“ patvirtinto žemės sklypų planus (I t., b. l. 80-91). Iš žemės sklypų duomenų ir kartografinės medžiagos matyti, kad į buvusio savininko M. N. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemėvaldą patenka minėtu įsakymu suformuoti žemės sklypai Nr. 21 ir Nr. 22. Žemės sklypas Nr. 21 (bendras plotas 0,1640 ha) visiškai patenka, o žemės sklypo Nr. 22 (bendras plotas 0,1101 ha) 0,1063 ha ploto patenka, 0,0038 ha ploto nepatenka į buvusio savininko M. N. turėtą žemėvaldą. Žemės sklype Nr. 20 pagal detalųjį planą yra suformuota namų valda.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose yra pažymėjęs, kad po 2004-05-01 sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki 1995-06-01 miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose esančią žemę gali būti priimtas, jeigu yra pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintas tos teritorijos detalusis planas arba kitas Vyriausybės nustatyta tvarka parengtas to žemės sklypo planas. Jeigu nustatoma, kad kuris nors iš nurodytų planų yra patvirtintas ir pagal jį prašomas grąžinti natūra sklypas priskirtinas valstybės išperkamai žemei Įstatymo 12 str. 3 p. pagrindu, prašomas grąžinti sklypas turi būti vertinamas kaip negrąžintinas natūra, o valstybės išperkamas, jeigu administracinis aktas, kuriuo buvo patvirtintas pirmiau nurodytas planas, nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija pastebi, kad nei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-04-26 įsakymas Nr. 30-639 „Dėl sklypų Nr. 1-26 (duomenys neskelbtini) g. duomenų nustatymo“, kuriuo buvo patvirtinti žemės sklypų Nr. 1-26 (duomenys neskelbtini) g. planai, nei Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2003-01-30 sprendimas Nr. 175V, kuriuo buvo patvirtinti Teritorijos prie (duomenys neskelbtini) g. nedidelių veiklos mastų detaliojo plano sprendiniai, įstatymų nustatyta tvarka nėra panaikinti.

Nuosavybės teisės kiekvienam iš pretendentų į buvusio savininko M. N. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą nuosavybę atkurtos proporcingai esamų laisvų žemės sklypų Nr. 21 ir Nr. 22 (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, vietoje. Daugiau laisvų žemės sklypų toje vietoje, kur buvo M. N. žemė, nėra. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nuo nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusįjį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso pradžios iki Įstatymo 5, 12, 21 str. pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2002-04-19, Lietuvos Respublikoje galioję teisės aktai nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teises į žemę natūra mieto teritorijoje, išskurus žemę prie turimų statinių. Byloje nustatyta, kad žemės sklypas Nr. 20 detaliajame plane suformuotas kaip namų valda prie namo, kuris nėra nei pareiškėjos, nei kitų pretendentų nuosavybė. Todėl nėra jokios galimybės atkurti nuosavybės teises sklype Nr.20 natūra taip, kaip prašo pareiškėja. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kiti pretendentai, taip pat ir pareiškėja, kuriems buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko M. N. valdytą žemę anksčiau minėtais atsakovės sprendimais, neginčija šių sprendimų teisėtumo.

Atsižvelgdama tai, kas išdėstyta, vadovaudamasi nurodytų teisės normų sistemine analize bei ištirtų rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas priimtas nepažeidžiant Įstatymo 2 str. 1 d. 4 p. Vilniaus apskrities viršininko administracija teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, skunde nurodytais motyvais ir kitais motyvais, pagal ABTĮ 89 str. nuostatas, naikinti ir įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo J. N. į 0,1375 ha buvu­sio savininko M. N. (M. N.) žemę (duomenys neskelbtini) gatvės ribose, Vilniuje, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjos atstovo teismo posėdyje išdėstytų motyvų, kad atsakovės 1999-10-07 sprendimas, kuriuo R. R. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,0900 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualaus gyvenamojo namo statybai, esantį (duomenys neskelbtini) kvartale, skl. Nr. 2, Vilniuje, yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes šio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra susijęs su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku.

Dėl 3 000 Lt dydžio neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskri­ties viršininko administracijos, priteisimo.

LR viešojo administravimo įstatymo 42 str. 1 d. nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.250 str. 1 d. numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai ar nuostoliams (CK 6.249 str.). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad analogiškos pozicijos yra laikomasi ir suformuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A-756-559/2007, Nr. A-143-913/2008, A-822-619/2009).

LR ABTĮ 57 str. 6 d. nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja, kreipdamasi į teismą, turi nurodyti, kaip pasireiškė materialinės (turtinės) ir moralinės (neturtinės) žalos atsiradimas ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Pareiškėja skunde nurodė, dėl to, kad atsakovė ne tik vilkino atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, bet ir vengė suteikti informaciją, susijusią su nuosavybės teisių atkūrimo klausimais, nenurodė skundžiamo sprendimo įteikimo datos, atsisakė išduoti pažymą apie sprendimo įteikimą pareiškėjai, rei­kalavo rašyti prašymą tokiai pažymai gauti, jai buvo padaryta neturtinė žala, kurią įvertino 3 000 Lt, tačiau nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių minėtų aplinkybių buvimą. Pareiškėjas skunde apsiriboja tik moralinės (neturtinės) žalos dydžio įvardijimu, abstrakčiu teiginiu, kad ji atsirado dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos neteisėtų veiksmų, nepaisant pareiškėjai tenkančios pareigos ne tik suformuluoti konkretų skundo reikalavimą, nurodyti aplinkybes, kuriomis pareiškėja grindžia savo reikalavimą, bet ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (LR ABTĮ 23 str. 2 d. 5 ir 6 p., 57 str. 4 d.). Taigi, nenustačius būtinų civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 str. atsiradimo sąlygų – neteisėtų Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų ir žalos, pareiškėjos reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės moralinės (neturtinės) žalo atlyginimą taip pat atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis ABTĮ 88 str. 1 p.

Remiantis motyvais, kurie išdėstyti, pareiškėjos J. N. skundas atmestinas kaip nepagrįstas (LR ABTĮ 88 str. 1 p.).

Atmetus pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, vadovaujantis ABTĮ 44 str. pagrindu, taip pat netenkintinas. Be to, pažymėtina, kad pareiškėja teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų jos patirtas teismo išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str., 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str.,

nusprendė:

pareiškėjos J. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.