Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-71/2008

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2008-05-23
Bylos Nr.: 1A-71/2008
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Tomas Šeškauskas, Kęstutis Jucys, Jonas Algimantas Venckus (pran.)
Nuteistasis: A. A., D. G., N. J., R. V., R. B.
Kaltinamasis: V. Š.
Nukentėjusysis: S. L.

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-71/2008Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.5.2; 1.1.7.1; 1.1.8.1.1; 1.1.8.8; 1.1.8.10; 1.2.3.2.8; 1.2.4.6.8; 1.2.14.5; 1.2.14.7; 1.2.26.1; 2.1.1; 2.1.6.2; 2.1.11; 2.2.6.4; 2.3.3.4; 2.3.3.5; 2.4.6.3.1; 2.4.6.3.4.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. gegužės 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teisėjų: Kęstučio Jucio, Tomo Šeškausko,sekretoriaujant: Agnei Aguonytei, Gabrielei Samaškienei,dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,nuteistiesiems A. A. , D. G. , N. J. , R. V. , R. B. ,išteisintajam V. Š. ,

gynėjams advokatams: Stasiui Zabitai, Birutei Strimaitytei, Jolantai Savickaitei, Jolantai Teresei Litvinskienei, Žydrūnui Rupšiui, Kristupui Ašmiui, Viktorui Rutkauskui ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. A. , A. A. , R. B. , D. G. , R. V. , taip pat Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiojo S. L. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

- R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. už R. M. automobilio vagystę - laisvės atėmimu dvejiems metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. už R. M. turto prievartavimą – laisvės atėmimu šešeriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d. šios bausmes subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta R. B. subendrinta bausmė - laisvės atėmimas šešeriems metams vienuolikai mėnesių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., BK 65 str. paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003-08-07 nuosprendžiu paskirta bausme ir R. B. paskirta galutinė subendrinta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

R. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 187 str. 1 d. dėl R. M. automobilio sugadinimo išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p., 3 str. 1 d. 1 p., 2 d.).

- A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. už R. R. turto prievartavimą - laisvės atėmimu šešeriems metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. už viešosios tvarkos pažeidimą (duomenys neskelbtini) - laisvės atėmimu vieneriems metams dviems mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. už S. M. sužalojimą laisvės atėmimu dvejiems metams septyniems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta dviejų metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d. ši bausmė subendrinta su pagal BK 181 str. 3 d. paskirta bausme ir A. A. paskirta galutinė subendrintą šešerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

- A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. už viešosios tvarkos pažeidimą (duomenys neskelbtini) - laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. už S. M. sužalojimą – laisvės atėmimu dvejiems metams aštuoniems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta dviejų metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d. ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2002-08-09 nuosprendžiu paskirta bausme ir A. A. paskirta galutinė subendrintą trijų metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

- R. V. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. už viešosios tvarkos pažeidimą (duomenys neskelbtini) - laisvės atėmimu vieneriems metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. už S. M. sužalojimą - laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 8 p. už R. C. nužudymą - laisvės atėmimu dvylikai metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. V. paskirta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d. 5 d. 2 p., 9 d. ši paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004-09-03 nuosprendžiu paskirta bausme ir R. V. paskirta galutinė subendrinta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

- N. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. už viešosios tvarkos pažeidimą (duomenys neskelbtini) - devyniasdešimčia parų arešto;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 8 p. už R. C. nužudymą - laisvės atėmimu dvylikai metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p. šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir N. J. paskirta galutinė subendrinta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

D. G. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 8 p. ir nuteistas laisvės atėmimu dvylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. Š. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. dėl pasikėsinimo plėšimo būdu pagrobti V. G. telefoną išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p., 3 str. 1 d. 1 p., 2 d.).

O. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. dėl pasikėsinimo plėšimo būdu pagrobti V. G. telefoną išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p., 3 str. 1 d. 1 p., 2 d.).

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir G. V. , D. A. bei M. B. , tačiau dėl jų nuteisimo apeliacinių skundų nepaduota.

Priteista solidariai iš G. V. ir D. A. nukentėjusiajam G. V. 606 Lt nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimui.

Priteista solidariai iš G. V. ir D. A. nukentėjusiajam E. K. 5770 Lt nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimui.

Priteista solidariai iš D. G. , R. V. ir N. J. nukentėjusiems V. L. , A. L. ir S. L. bendros nuosavybės teise 6694,76 Lt turtinės žalos atlyginimui ir 150000 (šimtas penkiasdešimt tūkstančių) neturtinės žalos atlyginimui.

Nukentėjusiųjų V. L., A. L. ir S. L. ieškinys dėl vaiko L. C. išlaikymo atmestas.

Priteista iš G. V. ir D. A. solidariai Valstybinei ligonių kasai 780 Lt G. V. gydymo išlaidų.

Priteista iš R. V. , A. A. ir A. A. solidariai Valstybinei ligonių kasai 264 Lt S. M. gydymo išlaidų.

Priteista iš D. A. ir G. V. solidariai 899 Lt E. K. gydymo išlaidų.

Išieškotina iš M. B. į valstybės biudžetą 3616 (tris tūkstančius šešis šimtus šešiolika) Lt jo ekstradicijos išlaidų.

Išieškotina iš R. B. į valstybės biudžetą 6355 (šešis tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt penkis) Lt jo ekstradicijos išlaidų.

Išieškotina į valstybės biudžetą proceso išlaidas: 106,34 Lt iš D. G. , 301,46 Lt iš N. J. , 301,46 Lt iš R. V. , 477,65 Lt iš D. A. , 195,12 Lt iš A. A. , 309,98 Lt iš A. A. , 64,72 Lt iš G. V. ir 42,05 Lt iš M. B. .

Konfiskuota iš D. A. į valstybės biudžetą 300 litų (G. V. automagnetola), 500 litų (E. K. plėšimas), 400 litų (R. M. turto prievartavimas), viso: 1200 litų.

Konfiskuota iš G. V. į valstybės biudžetą 900 litų (E. K. plėšimas), 900 litų (R. M. turto prievartavimas), viso: 1800 litų.

Konfiskuota iš M. B. į valstybės biudžetą 50 litų.

Konfiskuota iš R. B. į valstybės biudžetą 1000 litų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su G. V. , D. A. ir asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, veikdami organizuotoje grupėje, iš anksto susitarę daryti kelis nusikaltimus ir pasiskirstę vaidmenimis, pagrobė svetimą turtą, o būtent:

Po to, R. B. , veikdamas organizuotoje grupėje kartu su G. V. , D. A. , ir asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, iš anksto susitarę daryti kelis nusikaltimus ir pasiskirstę vaidmenimis, neturėdami teisėto pagrindo užmaskuotai savo ir organizuotos grupės narių naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą panaudodami psichinę prievartą, o būtent:

2004-01-16 G. V. turint tikslą pagrobti R. M. priklausantį automobilį BMW 730 bei gauti iš automobilio savininko išpirką už pagrobto automobilio grąžinimą, surinkus informaciją apie R. M. priklausančio automobilio BMW 730 laikymo vietą, saugojimo priemones, parinkus nusikalstamos veikos padarymo vietą, nusikalstamos veikos vykdytojus -organizuotos grupės narius D. A. , asmenį, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, ir organizuojant nusikalstamą veiką, G. V. , D. A. , asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas susitarė pagrobti R. M. priklausantį automobilį BMW 730 bei gauti per G. V. iš automobilio savininko išpirką už pagrobto automobilio gražinimą, ir asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, pasiūlius G. V. kartu su D. A. , parinko kitą nusikalstamos veikos vykdytoją – R. B. , ir G. V. , D. A. , R. B. , asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas susitarė pagrobti R. M. priklausantį automobilį BMW 730 bei gauti per G. V. iš automobilio savininko išpirką už pagrobto automobilio gražinimą. Po ko, 2004-01-16 apie 20-21 val., saugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje prie (duomenys neskelbtini), tęsdamas nusikalstamą veiką R. B. tyrimo metu nenustatytu būdu atidarė R. M. priklausančio automobilio BMW 730, kėbulo identifikacijos Nr. (duomenys neskelbtini), duris, užvedė variklį ir asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas lydint tyrimo metu nenustatytu automobiliu L. T. , nuvarė nukentėjusiajai priklausantį automobilį iš nusikaltimo vietos į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą vietą. Vėliau, 2004-01-19 apie 14-16 val., ir 2004-01-19 apie 19-20 val., prie R. M. buto, (duomenys neskelbtini), tęsdamas nusikalstamą veiką G. V. neturėdamas teisėto pagrindo užmaskuotai savo, D. A. , R. B. ir asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas naudai vertė R. M. perduoti jos turtą - 2750 litų, panaudodamas prieš nukentėjusiąją psichinę prievartą, nurodydamas R. M. , kad jis žino kur yra iš jos pagrobtas automobilis ir gali padėti susigrąžinti pagrobtą automobilį, reikalaudamas už pagrobto automobilio grąžinimą sumokėti pusę pinigų sumos, sumokėtos perkant automobilį, siūlydamas už reikalaujamą pinigų sumą perduoti planą, kuriame bus nurodyta pagrobto automobilio stovėjimo vieta, taip leisdamas suprasti, kad nesumokėjus reikalaujamos pinigų sumos, automobilis nebus grąžintas. Dėl ko, R. M. sutikus perduoti reikalaujamą pinigų sumą, 2004-01-19, apie 19-20 val., prie R. M. buto, (duomenys neskelbtini), G. V. paėmė iš R. M. jos 2750 litų. Tokiu būdu R. B. kartu su G. V. , D. A. , ir asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, veikdami kartu organizuotoje grupėje, neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami psichinę prievartą, užmaskuotai savo naudai privertė R. M. perduoti jos turtą jiems.

A. A. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje kartu su trimis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, iš anksto susitaręs daryti nusikalstamą veiką ir pasiskirstęs vaidmenimis, neturėdamas teisėto pagrindo atvirai savo ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti didelės vertės turtą, panaudodamas prieš nukentėjusįjį psichinę prievartą, o būtent:

2004-03-21 apie 19 val. 25 min., picerijoje (duomenys neskelbtini), A. A. , veikdamas kartu su trimis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, neturėdamas teisėto pagrindo, nurodydamas R. R. , kad jis elgėsi netinkamai ir dėl to jiems turės susimokėti, atvirai savo ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų naudai vertė R. R. perduoti didelės vertės turtą- 10000 eurų, pagal oficialų 2004-03-21 lito kursą - 3,4528 lito už 1 eurą, iš viso 34528 Lt., kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis panaudodamas prieš nukentėjusįjį psichinę prievartą - be leidimo prisėsdamas su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis prie R. R. ir, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui stovint R. R. už nugaros bei grasinant į nugarą įremtu tyrimo metu nenustatytu daiktu, nurodydamas nukentėjusiajam, kad jis 2004-03-22 turi jiems sumokėti 10000 eurų, bei, kad nejuokautų, nes tai yra labai rimta, ne žaidimas, nesusimokėjus bus blogai, taip leisdamas R. R. suprasti, kad neperdavus 10000 eurų, jis ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys prieš nukentėjusįjį panaudos fizinį smurtą, po ko, tuo pačiu metu, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo nurodė R. R. reikalaujamus 10000 eurų jam - A. A. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims perduoti per D. B. .

Be to, A. A. , N. J. , A. A. , R. V. nuteisti už tai, kad veikdami kartu su apie 12 nenustatytų asmenų 2004-05-01 apie 01 val., matant aplinkiniams, viešoje vietoje, antrame pramogų centro (duomenys neskelbtini) aukšte, šokių salėje ir fojė, pirmame pramogų centro (duomenys neskelbtini) aukšte, fojė ir vyrų tualete, (duomenys neskelbtini), įžūliais veiksmais, be jokios priežasties pristodami prie pramogų centro (duomenys neskelbtini) lankytojų, keikdami juos necenzūriniais žodžiais ir pavartodami lankytojų atžvilgiu fizinį smurtą sukeldami muštynes, nevykdydami pramogų centro (duomenys neskelbtini) apsaugos darbuotojų reikalavimo nutraukti muštynes, nutraukdami pramogų centro (duomenys neskelbtini) darbą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, o būtent:

antrame pramogų centro (duomenys neskelbtini) aukšte, šokių salėje, A. A. be jokios priežasties pristojo prie S. M. , tyčia mėtydamas ant stalo, prie kurio sėdėjo S. M. , popierines servetėles, apipildamas S. M. nenustatytu skysčiu, kaltindamas S. M. , kad šis kabinėjasi prie jų merginų, keikdamas S. M. necenzūriniais žodžiais, ir sudavė S. M. kumščiais apie 3 smūgius į krutinę, apie 2 smūgius į veidą. Tuo pačiu metu R. V. be jokios priežasties sudavė S. M. 2 smūgius kumščiais į veidą, tyrimo nenustatytas asmuo pastūmė S. M. ir taip nukentėjusįjį pargriovė. Tuojau pat po to, A. A. , tęsdamas nusikalstamą veiką, spyrė ant grindų gulinčiam S. M. apie 5 kartus į galvą, krūtinę, kojas, A. A. be jokios priežasties spyrė S. M. apie 3 kartus į galvą, R. V. spyrė S. M. apie 3 kartus į galvą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys spyrė S. M. apie 12 kartų į galvą, kitas kūno vietas, N. J. be jokios priežasties sudavė A. K. vieną smūgį kumščiu į dešinį smilkinį ir taip A. K. pargriovė, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys sudavė A. V. kumščiais, spyrė apie 20 kartų į veidą, nugarą, krūtinę, petį, rankas, kojas, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys sudavė M. Ž. kumščiais, spyrė apie 15 kartų į kaklą, galvą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys sudavė muštynes skiriantiems (duomenys neskelbtini) darbuotojams S. S. apie 1 smūgį į dešinę koją bei sudavė A. R. apie 1 smūgį į galvą. Po ko, antrame pramogų centro (duomenys neskelbtini) aukšte, fojė, A. A. spyrė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui 1 kartą į galvą, petį, A. A. pirmame pramogų centro (duomenys neskelbtini) aukšte, fojė, garsiai keikėsi necenzūriniais žodžiais, metė į V. Ž. , M. Ž. , V. B. krauju išteptą servetėlę bei įėjęs į vyrų tualetą, garsiai keikėsi, grasino S. M. fiziniu smurtu. Dėl to, tokiais bendrais įžūliais veiksmais N. J. , A. A. , A. A. , R. V. ir apie 12 ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų sukeldami pramogų centro (duomenys neskelbtini) lankytojams baimę, išgąstį, nutraukdami pramogų centro (duomenys neskelbtini) darbą, sukeldami A. K. fizinį skausmą, sukeldami S. S. , A. R. , ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui fizinį skausmą, padarydami S. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą, kaktos muštinę žaizdą, kraujosruvas veide, galvos smegenų sukrėtimą, A. V. padarydami nežymius sveikatos sutrikdymus, kraujosruvą veide, dešiniajame dilbyje, nubrozdinimą dešiniajame petyje, M. Ž. padarydami nežymų sveikatos sutrikdymą, galvos muštinę žaizdą, nosies sumušimą, kraujosruvas ir nubrozdinimą veide, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką,

Be to, A. A. , A. A. , R. V. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje kartu su apie 12 nenustatytų asmenų, 2004-05-01 apie 01 val., matant aplinkiniams, viešoje vietoje, antrame pramogų centro (duomenys neskelbtini) aukšte, šokių salėje, (duomenys neskelbtini), dėl chuliganiškų paskatų, nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent:

A. A. be jokios priežasties pristojo prie S. M. , tyčia mėtydamas ant stalo, prie kurio sėdėjo S. M. , popierines servetėles, apipildamas S. M. nenustatytu skysčiu, kaltindamas S. M. kad šis kabinėjasi prie jų merginų, keikdamas S. M. necenzūriniais žodžiais, ir sudavė S. M. kumščiais apie 3 smūgius į krūtinę, apie 2 smūgius į veidą. Tuo pačiu metu R. V. be jokios priežasties sudavė S. M. 2 smūgius kumščiais į veidą, tyrimo nenustatytas asmuo pastūmė S. M. ir taip nukentėjusįjį pargriovė. Tuojau pat po to, A. A. , tęsdamas nusikalstamą veiką spyrė ant grindų gulinčiam S. M. apie 5 kartus į galvą, krūtinę, kojas, A. A. be jokios priežasties spyrė S. M. apie 3 kartus į galvą, R. V. spyrė S. M. apie 3 kartus į galvą, proceso metu nenustatyti asmenys spyrė S. M. apie 12 kartų į galvą, kitas kūno vietas. Tokiais bendrais veiksmais A. A. , A. A. , R. V. kartu su apie 12 nenustatytų asmenų padarė S. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą, kaktos muštinę žaizdą, kraujosruvas veide, galvos smegenų sukrėtimą.

R. V. , N. J. , D. G. nuteisti už tai, kad veikdami kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu byla išskirta, 2004-05-01 apie 4 val. (duomenys neskelbtini), D. G. ir R. V. , būdami apsvaigę nuo alkoholio bei psichotropinių medžiagų, N. J. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, visi bendrais veiksmais nesant tam pagrindo iš chuliganiškų paskatų suduodami daugkartinius smūgius kojomis, o asmeniui, kurio atžvilgiu byla išskirta suduodant smūgius dar ir kumščiais, R. C. į veidą, galvą bei kitas kūno vietas ir tuo 12 trauminių poveikių pasėkoje padarydami galvos smegenų dešinės smilkininės skilties sumušimą, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš dešinės momeninės ir dešinės smilkininės skilčių, kraujosruvą galvos minkštuose audiniuose, dešiniame smilkinyje bei poodinę kraujosruvą dešinės ausies kaušelyje, nosies kaulų lūžį ir poodines kraujosruvas nosies nugarėlėje, poodinę kraujosruvą dešiniame momenyje, poodinę kraujosruvą kaktoje, kraujosruvą galvos minkštuose audiniuose dešinėje kaktos pusėje, poodinę kraujosruvą kairėje kaktos pusėje, pereinančią į kairės akies vokus, kraujosruvą galvos minkštuose audiniuose ir odos nubrozdinimą kaktos kairėje pusėje, poodinę kraujosruvą dešiniame žande, poodinę kraujosruvą dešinėje smakro pusėje ir odos nubrozdinimą dešinėje smakro pusėje, odos nubrozdinimą kairiame skruoste, odos nubrozdinimą kairėje smakro pusėje, odos nubrozdinimą dešinėje plaštakoje, odos nubrozdinimą kairės alkūnės užpakaliniame paviršiuje, odos nubrozdinimą dešinės alkūnės užpakaliniame paviršiuje, dėl ko nuo galvos smegenų dešinės smilkininės skilties sumušimo su kraujo išsiliejimu po dešinės momeninės ir dešinės smilkininės skilčių minkštaisiais dangalais, išsivysčius galvos smegenų pabrinkimui, R. C. tuoj pat mirė nusikaltimo vietoje - taip tyčia dėl chuliganiškų paskatų jį nužudė.

Be to, pirmosios instancijos teisme R. B. buvo kaltinamas tuo, kad kartu su G. V. , D. A. ir G. Z. (asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas), veikdami organizuotoje grupėje, iš anksto susitarę daryti kelis nusikaltimus ir pasiskirstę vaidmenimis, sugadino svetimą turtą, o būtent:

Be to, V. Š. , O. R. buvo kaltinami tuo, kad veikdami bendrininkų grupėje kartu su V. M. (asmeniu, kurio atžvilgiu byla išskirta) ir trimis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, O. R. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų, panaudodami fizinį smurtą ir taip siekdami atimti galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis, pasikėsino pagrobti svetimą turtą, o būtent:

2004-05-01 apie 02 val., automobilyje BMW 318, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), O. R. , V. Š. , V. M. ir trys ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys veikdami kartu, V. Š. reikalaujant iš V. G. atiduoti turimą mobiliojo ryšio telefoną Nokia 3510, V. M. ranka smaugiant V. G. ir suduodant V. G. kumščiu apie 2-3 kartus į galvą, O. R. perdūrė tris automobilio BMW 318, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) padangas. Vėliau, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims paėmus už rūbų, ištraukus V. G. iš automobilio ir spiriant bandančiam pabėgti V. G. apie du kartus į galvą, V. Š. tęsdamas nusikalstamą veiką reikalavo iš automobilyje BMW 318, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) sėdinčios J. V. atiduoti V. G. turimą mobiliojo ryšio telefoną Nokia 3510, ieškodamas V. G. turimo mobiliojo ryšio telefono automobilyje. Tokiu būdu V. Š. , O. R. , veikdami kartu su V. M. bei trimis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, panaudodami fizinį smurtą ir taip siekdami atimti galimybę V. G. priešintis, pasikėsino iš V. G. pagrobti svetimą turtą, nenustatytos vertės mobiliojo ryšio telefoną Nokia 3510, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes V. Š. nerado automobilyje mobiliojo ryšio telefono, V. G. atsisakė atiduoti turimą telefoną bei pasipriešino.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. A. nesutinka su Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu, nes mano, kad teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir dėl to jis nepagrįstai buvo pripažintas kaltu ir nuteistas. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad yra pakankamai įrodymų pripažinti jį kaltu dėl turto prievartavimo iš R. R. pagal LR BK 181 str. 3 d. A. A. nuomone, surinktų įrodymų nepakanka ne tik jo kaltei nustatyti, tačiau ir įvertinti, ar iš tikrųjų R. R. atžvilgiu buvo vykdomas turto prievartavimas. Apeliantas pažymi, kad savo kaltę dėl pareikšto įtarimo jis neigė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nurodydamas, kad neturi jokio ryšio su R. R. , o ir pats R. R. teismo posėdyje patvirtino, kad konflikto metu A. A. nebuvo. Nuteistasis nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas vien tik nukentėjusiojo R. R. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti faktiniai duomenys. Tuo tarpu įrodymais baudžiamojoje byloje gali būti laikomi tik tokie faktiniai duomenys, kurie gali būti patikrinami ir patvirtinami kitais surinktais byloje duomenimis. Teismas pasisakė, kad nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, todėl jais netikėti nėra pagrindo, nes nuteistojo iki nusikaltimo nepažinojo, todėl jam apkalbėti nėra pagrindo. Tačiau apeliantas pažymi, kad remiantis vien nukentėjusiojo parodymais, jį nuteisė už sunkaus nusikaltimo padarymą, kai tuo tarpu R. parodymai apie šiuos įvykius nepatvirtinti surinktais įrodymais, o (duomenys neskelbtini) įvykio dalyviai ir liudininkai nenustatyti, nenustatytas jų ryšys su nuteistuoju ir su įvykiais kitą dieną, apie kuriuos kalba R. R. , nenustatytas nei vienas asmuo (nei dalyvis, nei liudytojas), išskyrus D. B. , kurio parodymai visiškai priešingi R. R. parodymams, nors pasak paties nukentėjusiojo, veiksmas vyko pačiame miesto centre , (duomenys neskelbtini), kurioje nuolat pilna žmonių, kavinės lankytojų, daug aptarnaujančio personalo. Pasak R., nusikaltimas buvo padarytas 19 val. 25 min. , o pareiškimas parašytas 21 val . 30 min. Tokiu būdu viskas įvyko labai greitai ir tiek kavinėje buvę lankytojai, tiek darbuotojai būtų patvirtinę R. R. parodymus ir nurodę nusikaltimo padarymo aplinkybes. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad R. R. pareiškimą parašė 2004-03-21, atpažino kovo 23 d., o įtarimas pareikštas ir su juo atlikti kiti procesiniai veiksmai tik rugsėjį. Tokiu būdu būtini procesiniai veiksmai buvo atlikti tik beveik po pusmečio ir taip prarasti reikšmingi ir būtini duomenys byloje, liudytojų parodymai, kuriais remiantis būtų galima nustatyti tiesą byloje. Apeliantas taip pat pažymi, kad jis prašė apklausti kavinės darbuotojus, tačiau tokio jo prašymo niekas netenkino. Nuteistasis nurodo, kad minimoje kavinėje nuolat pilna žmonių, vakarieniauja šeimos su mažais vaikais , vietos yra labai nedaug, visada šviesu, matomumas geras, staliukai yra šalia vienas kito, bet koks incidentas būtų buvęs pastebėtas ir į jį atitinkamai sureaguota, situacijai esant tokiai grėsmingai, kokią įvardija ją teismas nuosprendyje, būtų pranešta policijai, tačiau jokio pranešimo nebuvo ir nei darbuotojai, nei lankytojai nematė tokių aplinkybių apie kurias pasakoja nukentėjusysis ir jie net nebuvo apklausti. Apeliantas taip pat pažymi, kad apklausiamas nurodė, jog 2004-03-21 dalyvavo tėvo A. A. gimtadienyje, kuris buvo švenčiamas tėvų namuose ir visi artimieji bei svečiai gali patvirtinti, kad jis ten buvo visą vakarą, tačiau nei vienas iš gimtadienio dalyvių nebuvo apklaustas, nors šias aplinkybes nurodė iš karto ikiteisminio tyrimo pradžioje. Teismas konstatavo, jog nukentėjusiojo parodymus patvirtina visų kitų nustatytų aplinkybių visuma, tai yra be nukentėjusiojo atliktų akistatų ir atpažinimų, jo parodymus patvirtina žmona bei iš dalies D. B. . Tačiau nuteistasis nurodo, kad sutuoktinė įvykio vietoje, t. y. (duomenys neskelbtini) picerijoje nebuvo ir nieko negali nei patvirtinti, nei paneigti, o jos parodymai yra tik perpasakoti R. R. , pati asmeniškai apie turto prievartavimą ji nieko nežino ir jokių aplinkybių, remiantis jos parodymais nustatyti negalima. Ji patvirtina , kad buvo konfliktas (duomenys neskelbtini), tačiau tik iš R. R. žodžių galima daryti tokią išvadą, kad turto prievartavimas yra buvusio konflikto pasekmė, jokie kiti objektyvūs duomenys šio sąryšio nepatvirtina. Teismas taip pat pasisakė, kad yra pagrindas manyti, kad liudytojas D. B. , bijodamas keršo ir nepageidautinų pasekmių, nurodo, kad mažai ką prisimena, nes buvo girtas. Tačiau apelianto nuomone, tokia teismo išvada nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, kadangi nuteistasis jo nepažįsta, su juo jokių reikalų neturi, o priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas vadovavosi tik savo vidiniu įsitikinimu, nesant jokio įrodymų viseto, leidžiančio daryti neginčijamą išvadą dėl jo kaltės. Tokiu atveju, nuteistojo įsitikinimu, ne tik negalima pripažinti jo kaltu , tačiau ir spręsti apie veikos kvalifikaciją bei apie ją kvalifikuojantį požymį - didelės vertės turtą.

Šalies argumentai

Turto prievartavimo požymiai numatyti LR BK 181 str. 1 d., tačiau A. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad pats nukentėjusysis parodė, kad daugiau jokių grasinimų nebuvo, jam grėsmingai pasirodė jaunuoliai ir jis suprato apie tai, kad situacija nejuokinga. Daugiau jokie pinigai reikalaujami nebuvo, niekas nieko iš jo neprašė, nors, nukentėjusiojo teigimu, terminas buvo duotas iki kitos dienos, jam buvo pradurtos padangos, tačiau nėra jokių duomenų apie tai, kad šis įvykis būtų susijęs su nukentėjusiojo turto prievartavimu, todėl galima tik spėlioti, ar šis įvykis atsitiktinis, ar vykusio konflikto (duomenys neskelbtini) pasekmė, ar įvyko dėl dar kažkokių byloje nenustatytų priežasčių. Be to, iš teismo nuosprendžio matyti, kad neatitinka netgi nusikalstamos veikos padarymo laikas: R. R. parodė , kad 2004 03 20 dieną buvo su žmona (duomenys neskelbtini) , tuo tarpu žmona parodė, kad (duomenys neskelbtini) buvo 2004 03 21 d., todėl pagal tai net sunku nustatyti, kad R. R. buvo kavinėje (duomenys neskelbtini). Kvalifikuojant veiką kaip turto prievartavimą, būtina vertinti sekančius aspektus: tai yra turi būti įrodytas kaltininko vertimas perduoti turtą, pasireiškiantis grasinimu panaudoti prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, o taip pat kad grasinimas buvo pagrįstas ir realus. Tuo tarpu nesant kurio nors vieno iš šių straipsnio dispozicijoje nurodytų nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymių, nėra ir turto prievartavimo. Kaltininko veika, kuria jis siekia priversti perduoti nukentėjusįjį turtą, turi būti nukreipta į nukentėjusiojo įbauginimą, ko pasėkoje, išsigandęs fizinio smurto, jis atliktų kaltininko reikalaujamus veiksmus, o konkrečiu atveju iš nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių negalima daryti išvados, kad situacija iš tiesų buvo grėsminga ir kelianti pavojų (vieša vieta, aplinkui pilna žmonių). Be to, teismas turėjo vertinti ir nukentėjusiojo gebėjimą adekvačiai vertinti susidariusią situaciją. Teismas daro išvadą, kad nukentėjusysis nebuvo visiškai girtas, tačiau vartojęs alkoholį pripažino pats nukentėjęs, nurodydamas, kad gėrė alų su D. B. kavinėje (duomenys neskelbtini), o po to abu nuėjo į (duomenys neskelbtini). Taigi alkoholis taip pat galėjo turėti įtakos įvykių suvokimui ir objektyviam jų vertinimui. Nuteistasis nurodo, kad jį nuteisė už didelės vertės turto prievartavimą, tačiau šią aplinkybę (sumą) nurodo tik pats nukentėjusysis, o teismas nuosprendyje cituoja nukentėjusiojo parodymus, kad jis yra verslininkas, važinėja geru automobiliu, todėl tokia suma jam ir buvo nustatyta. Tačiau nuteistasis teigia nukentėjusiojo nepažįstąs ir jam yra nežinoma R. R. socialinė, turtinė padėtis. Be to, kvalifikuojant turto prievartavimą stambiu mastu turi būti atsižvelgta ir į pasekmes - nebepakanka tik formalios nusikaltimo sudėties. Teismo išvados pagrįstos nukentėjusiojo spėliojimais ir nuomonėmis, bet ne įrodymais. Paties turto prievartavimo fakto nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys, bendravykdytojai nenustatyti, jokių aktyvių veiksmų, iš kurių būtų galima spręsti apie realų reikalavimo užvaldyti didelės vertės turtą įvykdymą, R. R. atžvilgiu niekas nesiėmė . Išvada, jog veika kvalifikuota tinkamai pagal LR BK 181 str. 3 d. prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, kadangi neįrodyti objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai (nėra pagrįsto ir tikro reikalavimo, susieto su realiu grasinimu panaudoti fizinį smurtą), todėl negalima kalbėti apie turto prievartavimą, juo labiau didelės vertės turto prievartavimą.

Nuteistasis A. A. taip pat mano nepagrįstai nuteistas dėl viešosios tvarkos pažeidimo pramogų centre (duomenys neskelbtini) ir S. M. nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Apeliantas nurodo, kad nusikalstamų veikų padarymo metu jis įvykių vietoje nebuvo ir jokių nusikalstamų veiksmų neatliko, o jo kaltė iš esmės grindžiama prieštaringais nukentėjusiojo S. M. parodymais, kuriais remiantis negalima priimti apkaltinamojo nuosprendžio. Apeliantas nurodo nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jis pats tvirtino muštynėse nedalyvavęs ir tuo metu (duomenys neskelbtini) nebuvęs, atvažiavęs tik po to, kai muštynės jau buvo įvykusios, paskambinus broliui A. A. . Tuo tarpu kaltinimas grindžiamas iš esmės tik nukentėjusiojo S. M. parodymais, kuriuose jis nurodė, kad A. A. buvo tarp jį spardžiusių asmenų jau tada, kai buvo prasidėjusios muštynės. Tas pats S. M. yra parodęs, kad būdamas pargriautas, jis stengėsi išvengti smūgių, dengėsi galvą ir nieko nebepamatė, tačiau, apelianto teigimu, byloje surinktais duomenimis nenustatyta, iš kur atsirado nuteistasis, kada prisidėjo prie vykstančių muštynių, kadangi daugiau niekas, išskyrus patį nukentėjusįjį, muštynių metu jo nematė, nors buvo apklausta eilė liudytojų. Be to, nuteistasis atkreipia dėmesį, kad tuo metu salėje šviesa nedegė, šviesos efektai, matomumas blogas, todėl, esant tokiai situacijai, S. M. net negalėtų įžiūrėti asmenų, kurie jį parvertę spardo. S. M. tik nuteistąjį įvardija kaip spandžiusį asmenį ir pats nurodo, kad kitų nematė būdamas nukritęs po stalu. Pagal nukentėjusiojo parodymus, spardymas prasidėjo tik jam parklupus, nukritus, o tada nukentėjęs pats teigia, kad jau nebematė, kas tai daro ir prarado sąmonę . Teismo posėdžio metu S. M. parodė, kad parklupus jis nebematė, kas jį spardo, tačiau tuo pačiu metu nurodo, kad A. A. prisidėjo prie muštynių jau jam suklupus, o iš pradžių jį mušė A. A. ir R. V. . Apelianto nuomone, tai yra esminis prieštaravimas tarp nukentėjusiojo parodymų, be to, jis negali nurodyti nei kaip A. A. buvo apsirengęs, nei kuriuo momentu, nei iš kur jis atsirado ir jo tokių parodymų netvirtina jokie kiti surinkti byloje duomenys. Teismo posėdžio protokole užfiksuota, jog nukentėjusysis teigia, kad apeliantas smūgiavo tada, kai jis buvo parkritęs ant suolo ir toje pačioje apklausoje bei ankstesniuose parodymuose nurodo, kad kai nukrito, nebematė nieko. A. A. nuomone, minėti prieštaravimai tarp nukentėjusiojo parodymų turėtų būti vertinami kritiškai, gretinant su kitais įrodymais byloje, o ne vienareikšmiškai remiamasi nukentėjusiuoju. Teismas nuosprendyje nurodo, kad A. V. , S. S. atpažino A. A. , R. V. kaip asmenis dalyvavusius užpuolime, kurie keikėsi, elgėsi agresyviai, tačiau, apelianto teigimu, iš atpažinimo protokolų matyti, kad jį atpažino kaip (duomenys neskelbtini) buvusį asmenį, o teismo posėdyje A. V. nurodė, kad per muštynes nuteistojo nematė. Pasak nuteistojo, pramogų centras yra dviejų aukštų ir jį galėjo matyti tik tada, kai atvažiavo pasiimti brolio. Tuo tarpu muštynės vyko antrame aukšte ir ten niekas jo nematė ir tokių aplinkybių netvirtina, o nukentėjusysis M. Ž. ir J. G. patvirtino, kad A. A. matė tik apačioje. Nukentėjusysis S. teismo posėdyje parodė, kad mušėsi vyrai, kas tokie jis įvardinti negalėjo, be to parodė, kad muštynių metu dar grojo muzika , nelabai geras apšvietimas, dūmai, šviesos efektai . Teismo nuosprendyje taip pat minimi Č. parodymai, kurie buvo pagarsinti teismo posėdžio metu ir vertinami kaip kaltę patvirtinantys duomenys, nors jie iš esmės prieštarauja palies nukentėjusiojo parodymams, jo parodymai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, pačių muštynių eigos, kuri nustatyta nukentėjusiųjų , liudytojų parodymais ir todėl, nuteistojo nuomone, negali būti vertinami kaip A. A. kaltės įrodymas. Atitinkamai, apelianto įsitikinimu, kitų liudytojų parodymuose taip pat nėra duomenų, kad jis mušė S. M. ir dalyvavo muštynėse, o teismas vertino liudytojų parodymus ne objektyviai, nuosprendyje pasisako tik apie tuos įrodymus, kurie naudingi kaltinimui, o teisinančių įrodymų neaptaria . Antai teismas kritiškai vertina J. L. bei J. G. parodymus, motyvuodamos tuo, kad jos yra G. K. draugės, o ši A. A. draugė, todėl yra suinteresuotos bylos baigtimi. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad net jo draugai teisme davė parodymus abstrakčiai, beveik visi negalėjo nurodyti kas konkrečiai su kuo mušėsi, atpažinti, kas dalyvavo muštynėse, tačiau ikiteisminio tyrimo metu atpažinimai sekėsi puikiai, kurie dėl neaišku kokių priežasčių buvo atliekami iš nuotraukų , o ne iš gyvų asmenų, nors visi įtariamieji tuo metu buvo suimti. Nuo pat pradžių ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas vienpusiškai, šališkai Šiaulių apygardos prokuratūroje, kurios vyriausiasis prokuroras yra artimas giminaitis nukentėjusiajam S. M. , ikiteisminio tyrimo metu liudytojai ir nukentėjusieji buvo verčiami duoti tam tikrus parodymus ir tai patvirtino J. G. , G., V., kuris buvo net sulaikytas, kol nedavė kaltinimui palankių parodymų. Prokuroras, atlikęs ikiteisminį tyrimą, buvo nušalintas teisminio nagrinėjimo metu . Šie faktoriai ir sukliudė teismui nustatyti objektyvią tiesą byloje .

Žemesnės instancijos teismas

Be to, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat neteisingai paskyrė ir bausmę, kuri nebuvo subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006-06-12 nuosprendžiu, kuriuo buvo nuteistas pagal LR BK165 str. ir buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė — vieneri metai du mėnesiai laisvės atėmimo. Šis nuosprendis turėjo būti subendrintas su Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu ir į bausmės atlikimo laiką įskaitytas laikas - metai du mėnesiai, atlikti pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį. Be to, nuteistasis nurodo, kad jis dalyvavo teismui skelbiant nuosprendį: teismas paskelbė nuosprendį ir nurodė, kad iki nuosprendžio įvykdymo kardomąsias priemones jam palikti nepakeistas. Kiti nuteistieji buvo suimti teismo salėje, o jis pats asmeniškai pasiėmė teismo nuosprendį ir tik dabar pastebėjo, kad nuosprendyje parašyta, jog paskirtos kardomosios priemonės būtų pakeistos į suėmimą teismo salėje .

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes nuteistasis A. A. prašo Panevėžio apygardos teismo 2007-03-30 nuosprendį, kuriuo jis buvo nuteistas pagal LR BK 181 str. 3 d., 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p. pakeisti ir jį dėl šių nusikalstamų veikų padarymo išteisinti.

Nuteistasis A. A. taip pat nesutinka su Panevėžio apygardos teismo 2007-03-30 nuosprendžiu bei mano, kad teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir jis nepagrįstai pripažintas kaltu padaręs viešosios tvarkos pažeidimą bei iš chuliganišką paskatų nesunkiai sutrikdęs nukentėjusiojo S. M. sveikatą. Apeliantas nurodo, kad savo kaltę visada pripažino iš dalies, nes muštynės su S. M. įvyko dėl merginų, būtent dėl jo elgesio su tuomet buvusia nuteistojo mergina G. K. , kuri patvirtino, jog nukentėjusysis nepadoriai sugriebė ją už krūtinės, kas įžeidė ją ir papiktino nuteistąjį. Būtent dėl to įvyko žodinis konfliktas, kurio metu, pasak nuteistojo, S. M. pirmas jam trenkė, o tai patvirtina G. K. , J. L. bei J. G. , kurių parodymus teismas atmetė, motyvuodamos tuo, kad jos yra suinteresuotos bylos baigtimi. Tačiau liudytoja J. L. parodė, kad yra S. M. kaimynė, jį pažįsta, su juo kalbėjosi ir būtent ją kaip pažįstamą merginą įvardijo ir pats nukentėjusysis, todėl toks teismo vertinimas yra neteisingas, nes jos santykiai su nukentėjusiuoju tokie pat kaip ir su J. G. ar G. K. -draugiški. Visgi apeliantas pažymi, kad šios liudytojos nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus, dalyvavo teismo posėdžiuose, tuo tarpu eilės liudytojų, kurių parodymais teismas remiasi apkaltinamajame nuosprendyje, parodymai buvo tik pagarsinti (nukentėjusiojo A. R. , liudytojų V. K. , Ž. J. , V. Ž. , G. T. , N. J. , J. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai), o tai iš esmės pažeidžia LR BPK 242, 301 str. nuostatas, nes visi šie asmenys apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją nebuvo, o į teisminį nagrinėjimą neatvyko, todėl šiuo atveju duomenys, gauti ikiteisminio tyrimo metu, negali būti laikomi įrodymais ir jais negalima remtis nuosprendyje, kadangi jie nėra ištirti ir patikrinti teisme. Tuo tarpu, nuteistojo teigimu, teisme apklausti liudytojai tik patvirtino jo nurodytas įvykių aplinkybes, kiti patys konflikto pradžios nematė arba pasakojo aplinkybes taip, kaip buvo jas papasakojęs nukentėjusysis S. M. . Visgi A. K. parodymais nustatyta, kad konfliktas įvyko dėl merginų ir abu atliko aktyvius veiksmus. Tuo tarpu kitų liudytojų parodymai yra išvestiniai iš S. M. parodymų, nes jie parodė tai, ką jiems pasakojo S. M. , o patys konflikto nematė. Apelianto teigimu, ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas šališkai, o visą ikiteisminį tyrimą atlikęs prokuroras teisminio nagrinėjimo metu buvo nušalintas, o apie siekiamų parodymų kryptingumą minėjo ir liudytojai teisme. Tokiu būdu neapklausus teisme liudytojų, kurių yra daug ir kurių parodymais remiasi teismas nuosprendyje, buvo pažeistos BPK normos ir net negalima spręsti, ar tie žmonės patys matė įvykius, ar jiems kas nors tai papasakojo. Apelianto teigimu, muštynės buvo žodinio konflikto pasekmė, o pats nuteistasis nebuvo jų iniciatorius, todėl smūgių sudavimas nukentėjusiajam negali būti vertinamas kaip atliktas iš chuliganiškų paskatų ir kvalifikuojamos pagal LR 284 str. 1 d. bei 138 str. 2 d. 8 p., nes tam nėra pakankamai duomenų. Nuteistasis taip pat pažymi, kad G. K. , J. G. , J. L. parodymai atmetami, motyvuojant ryšiu su nuteistuoju, nukentėjusiajam palankius parodymus analogiškai duoda jo draugai ir draugės, tą vakarą buvę kartu su juo ir todėl jie taip pat turi būti pripažinti suinteresuoti bylos baigtimi. Tuo tarpu apipylimo skysčiu aplinkybę teisme patvirtino tik S. M. ir, apelianto nuomone, tik jo parodymų pagrindu buvo pripažinta, kad nuteistasis pirmas sudavė smūgius S. M. į veidą. Eilė liudytojų, tame tarpe ir su S. M. buvę asmenys, paliudijo, kad iš pradžių jie abu atsistojo, apsižodžiavo, apsistumdė ir tik po to įvyko muštynės. Tuo tarpu tos aplinkybės, iš kurių galima būtų spręsti apie chuliganiškas paskatas (užkabinimas be jokios priežasties, servetėlių mėtymas, apipylimas skysčiu) yra neįrodytos, todėl teismo išvada, kad A. A. sudavė smūgius be jokios priežasties, yra neteisinga ir neatitinkanti faktinių bylos aplinkybių, o tokios išvados padarytos nelygiaverčiai vertinant vienos ir kitos pusės parodymus. Be to, teismo nuosprendyje net tų pačių liudytojų parodymai vertinami dviprasmiškai. Antai teismas pasisako, kad liudytoja J. G. , V. K. , atpažino A. A. kaip asmenį, dalyvavusį užpuolime ir pabrėžia, kad nurodyti liudytojai nuosekliai parodymus davė viso proceso metu, su kaltinamaisiais nesusiję, todėl kaltinamųjų apkalbėti neturi pagrindo, teismas tiki minėtų asmenų parodymais ir laiko juos įrodymais. Tačiau jau kitoje pastraipoje tą pačią liudytoją J. G. teismas vertina visiškai priešingai ir daro išvadą, kad yra kaltinamųjų pažįstama, todėl suinteresuota bylos baigtimi. Tokiu būdu, apelianto teigimu, iš esmės visiškai neaptariami teisiamajame posėdyje duoti liudytojų parodymai, o iš esmės remiamasi daugiausia ikiteisminio tyrimo gautais duomenimis ir daugiausia tų asmenų, kurie patys teisminiame nagrinėjime nedalyvavo, nes jų parodymai buvo tik pagarsinti, o teisme apklaustos liudytojos A. P. ir V. įvykio vietoje nebuvo ir nieko negali patvirtinti apie ten vykusius įvykius. Visgi, apelianto nuomone, tokių teismo veiksmų nepakanka, kad įrodymais būtų pripažinti parodymai tų asmenų, kurie tiesiogiai teisme nedalyvavo ir nebuvo apklausti, jų parodymai nebuvo patikrinti . Tuo tarpu nuteistasis nurodo, kad jo kaltė iš esmės grindžiama nukentėjusiojo S. M. parodymais, tačiau jo parodymai prieštaringi ir remiantis vien šiais nukentėjusiojo parodymais negalima priimti apkaltinamojo nuosprendžio. Tuo tarpu kiti liudytojai nieko konkretaus neparodė, o teismas vertino liudytojų parodymus neobjektyviai, nuosprendyje pasisakė tik apie tuos įrodymus, kurie naudingi kaltinimui, o teisinančių įrodymų neaptarė. Tuo tarpu pats ikiteisminis tyrimas buvo atliktas šališkai, nes visas ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas Šiaulių apygardos prokuratūroje, kurios vyriausiasis prokuroras, tiesioginis ikiteisminį tyrimą atlikusio prokuroro A. P. vadovas, yra artimas nukentėjusiojo S. M. giminaitis.

Šalies argumentai

A. A. taip pat nurodo, kad bausmė jam buvo subendrinta su 2002-08-09 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu, todėl jam turėjo būti taikomas 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymas dėl amnestijos pažymint LR Konstitucijos dešimties metų sukaktį ir paskirta bausmė mažintina. Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, nuteistasis A. A. prašo Panevėžio apygardos teismo 2007-03-30 nuosprendį pakeisti ir A. A. dėl LR BK 284 str. 1 d. bei 138 str. 2 d. 8 p. numatytų nusikalstamų veikų išteisinti.

Nuteistasis R. B. taip pat iš dalies (dėl organizuotos grupės, R. M. turto prievartavimo bei 6355 Lt ekstradicijos išlaidų priteisimo) nesutinka su Panevėžio apygardos teismo 2007-03-30 nuosprendžiu. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu dėl R. M. turto prievartavimo, nes jis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepripažino dalyvavęs tame nusikaltime. Be to, R. M. priklausančio BMW 730 vagystės metu nebuvo tartasi dėl išpirkos, o tikslas buvo pagrobtą automobilį parduoti detalėmis. Tokius parodymus patvirtino nuteistasis G. V. , o D. A. teisme taip pat parodė, kad iki automobilio vagystės kalbos apie išpirką buvo, kad jam ir po vagystės niekas apie automobilio išpirką neaiškino. D. A. tik numanė, kad nuteistasis turėjo žinoti, kad po vagystės automobilį bus siūloma išsipirkti ir kad jis būtų gavęs kokias nors lėšas, tačiau tai, apelianto teigimu, tėra jo prielaida, kuri bylos medžiaga nepagrįsta.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad teismas padarė neteisingą išvadą, kad nusikaltimą jis darė organizuotoje grupėje, nes pagal LR BK 25 str. 3 d. organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Tokios grupės nariai iš anksto aptaria, suderina svarbiausius numatomos bendros nusikalstamos veikos momentus. Toks išankstinis susitarimas bendrai nusikalstamai veikai suformuoja tarp bendrininkų tvirtus, besitęsiančius ryšius. Tuo tarpu bendrininkų grupė, dalyvavusi R. M. priklausiusio automobilio vagystėje, neatitinka organizuotos grupės požymių, nes iki BMW 730 pagrobimo buvo tartasi tik kaip pavogti automobilį, kurį vėliau parduos detalėmis, t.y. buvo tariamasi tik dėl vieno apysunkio nusikaltimo padarymo, o nebuvo tariamasi dėl kito dar vieno nusikaltimo - svetimo turto prievartavimo. Tuo tarpu, nuteistojo teigimu, jokių kitų nusikaltimų su D. A. , G. V. , G. Z. jis nėra padaręs ir jokių tvirtų ryšių bei pastovumo tarp minėtų asmenų nebuvo. Pagal nuteistojo D. A. , G. V. jam pavogti automobilį pasiūlė likus 4 valandoms iki vagystės, o kadangi nei jis, nei G. Z. nemokėjo užvesti mašinos be rakteliu, pastarasis pavogti automobilį pasiūlė R. B. likus iki vagystės 2 valandom. Tuo tarpu D. A. iki to laiko R. B. nepažinojo, lyderio grupėje nebuvo ir visi buvo vienodai lygūs.

Apeliantas mano, kad iš jo nepagrįstai nuspręsta išieškoti ekstradicijos išlaidas, nes kai išvyko iš Lietuvos Respublikos, jam šioje baudžiamojoje byloje nebuvo paskirta jokia kardomoji priemonė, nebuvo įteiktas pranešimas apie įtarimą pavogus R. M. priklausiusį automobilį. Be to, R. B. pažymi, kad nuosprendyje nėra aiškiai aptartas ir 1000 Lt užstato likimo klausimas.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, nuteistasis R. B. prašo: panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2007-03-30 d. nuosprendį dalyje, kurioje R. B. pripažintas kaltu pagal LR BK 181 str. 3 d. bei nuteistas laisvės atėmimu 6 metams 6 mėnesiams, ir priimti toje dalyje R. B. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį; pašalinti R. B. atžvilgiu iš Panevėžio apygardos teismo 2007-03-30 nuosprendžio LR BK 25 str. 3 d. (organizuotą grupę); panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2007-03-30 d. nuosprendį dalyje, kurioje išieškota iš R. B. ekstradicijos išlaidos sumoje 6 355 Lt ir grąžinti už R. B. sumokėtą užstatą jo davėjui.

Nuteistasis D. G. taip pat nesutinka su Panevėžio apygardos teismo 2007-03-30 nuosprendžiu bei nurodo, kad teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, o taip pat neišspręstas ir užstato grąžinimo klausimas. Apeliantas nurodo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dėl pareikšto kaltinimo pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p., jis kaltu neprisipažino ir .nurodė, kad įvykio metu įvykio vietoje nebuvo, R. C. nepažinojo ir nematė, o byloje nėra išsamių ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir R. C. mirties. Nuteistojo nuomone, teismas nepagrįstai nužudymo epizode nuteistojo D. A. parodymus pripažino tinkamais, neprieštaraujančiais įslaptintų liudytojų Nr. 1 ir Nr. 2 parodymams, nes tiek medicininės apžiūros akte nustatyta, tiek ir pats D. A. pripažino., kad įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio bei psichotropinių medžiagų, o įslaptintų liudytojų ir D. A. parodymuose yra esminių prieštaravimų. Antai nuteistasis teisme nurodė, kad atbėgę D. G. , N. J. , R. V. pradėjo smūgiuoti į R. C. , kuris buvo viena ranka atsirėmęs ant žemės, kita dangstėsi nuo smūgių, taip pat nurodė, kad nugriuvusio R. C. , kai atbėgo minėti asmenys, nebemušė. Tuo tarpu įslaptinti liudytojai Nr. 1 ir Nr. 2 nurodė, kad R. iki atbėgant trims vaikinams jau buvo praradęs sąmonę nuo pirmų dviejų vaikinų (D. A. ir V. M. ) mušimo, nes matė, kad jis nebereagavo į smūgius, nebesigynė, o atbėgus trims vaikinams, visi penki ėmė spardyti žuvusįjį. D. G. atkreipia dėmesį, kad įslaptinti liudytojai Nr. 1 ir Nr. 2 neatpažino jo kaip vaikino, įvykio metu mušusio R. C. . Apeliantas taip pat pažymi, kad byloje nenustatyta, kad jam priklausė batai (duomenys neskelbtini), taip pat kad ant jo drabužių, avalynės būtų nužudytojo kraujo. Iš specialistų išvadų Nr. 11-1621-04, 11-2227-4, 11-2234-04 matyti, kad ant tyrimui pateiktų R. C. ir D. L. rūbų rasti poliesteriniai pluoštai yra bendro grupinio priklausomumo su nuteistojo kelnių audeklų atitinkamais pluoštais, o ant nuteistojo kelnių, striukės, sportinių batų rastos dalelės panašios su L. megztiniu, tačiau išvadoje nurodyta, kad nustatytų požymių nepakanka spręsti klausimus, ar kontaktavo nuteistųjų drabužiai ir batai su R. C. , D. L. drabužiais, batais, o išvadose sutapimai grindžiami bendrais (ne individualiais) požymiais. Nuteistojo nuomone, išvadų nekonkretumą patvirtina ir tai, kad byloje nenustatyta, jog jis būtų kontaktavęs su D. L. , tačiau ant jo drabužių rastos dalelės panašios į pastarojo megztinio daleles. Be to, apelianto įsitikinimu, teismas nepagrįstai nustatė, kad nėra galimybės atskirti, kuris ar kurie kaltinamieji sudavė mirtiną ar du mirtinus smūgius R. C. . Nuteistasis nurodo, kad iš specialistų išvadų bei ekspertų paaiškinimų matyti, kad R. C. mirtis įvyko nuo galvos smegenų dešinės smilkininės skilties sumušimo su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš dešinės momeninės ir dešinės smilkininės skilčių. Tiesioginis smūgis, sukėlęs mirtį, yra į dešinį smilkinkaulį, o jeigu jo nebūtų buvę, nebūtų įvykusi mirtis. Ekspertai teisme taip pat paaiškino, kad po mirtino smūgio R. C. turėjo prarasti sąmonę. Tokiu būdu, remiantis įslaptintų liudytojų Nr. 1 ir Nr. 2 parodymais, galima teigti, kad iki atbėgant trims vaikinams, R. C. jau buvo suduotas mirtinas smūgis, nes pastarasis buvo be sąmonės ir nesigynė. Be to, V. M. (jo atžvilgiu teisme byla išskirta) teisiamajame posėdyje nurodė, kad kai su D. A. pargriovė R. C. , jam 2-3 kartus spyrė į krūtinę ir 2 kartus į dešinę galvos pusę. Tuo tarpu esant netiesioginei tyčiai (tai konstatavo pirmosios instancijos teismas), asmuo atsako už savo veiksmais sukeltas pasekmes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-06-18 d. nutarime dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose nurodyta, kad jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys murtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi.

Tokiu būdu, apelianto nuomone, pagal V. M. , įslaptintų liudytojų Nr. 1 ir Nr. 2 parodymus, specialistų išvadas, ekspertų paaiškinimus, galima daryti išvadą, kad įvykio metu iki atbėgant kitiems trims vaikinams, R. C. V. M. jau buvo sudavęs vieną ar kelis mirtinus smūgius. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, nuteistasis D. G. prašo: Panevėžio apygardos teismo 2007-03-30 nuosprendį dalyje, kurioje D. G. pripažintas kaltu pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p. bei nuteistas laisvės atėmimu dvylikai metų, panaikinti ir priimti D. G. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį; grąžinti už D. G. sumokėtą užstatą jo davėjui.

Nuteistasis R. V. taip pat nesutinka su Panevėžio apygardos teismo 2007-03-30 nuosprendžiu bei teigia, kad jis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms bei esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Apeliantas nurodo, kad nepagrįstos teismo išvados, jog jis padarė šį nusikaltimą ir kad sudavė smūgius, kurie susiję priežastiniu ryšiu su R. C. mirtimi, nes jų nepatvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad teismas savo išvadas pagrindė kaltinamojo D. A. parodymais, tačiau šio kaltinamojo parodymus teismas įvertino neatsižvelgęs, kad pirmiausia pats D. A. buvo suinteresuotas apkalbėti kitus nuteistuosius ir jo parodymai yra šališki, deklaratyvūs, prieštaraujantys įslaptintos liudytojos Nr. 2 parodymams. Be to, D. A. parodymais negalima buvo remtis ir dėl jo būklės, kadangi įvykio metu jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų, o šių aplinkybių ir D. A. galėjimo duoti adekvačius parodymus nei teismas nei ikiteisminis tyrimas nesiaiškino, nors tam akivaizdžiai reikalingos specialios žinios. Apeliantas teigia, kad teismas taip pat neįvertino, kad D. A. parodymai, duoti įtariamojo apklausose skirtingu metu, taip pat teismo posėdyje skiriant kardomąją priemonę – suėmimą, yra prieštaringi. Antai 2004-05-02 teismo posėdyje dėl kardomosios priemonės paskyrimo D. A. parodė: „pripažįstu, kad sužalojau žmogų, ko pasėkoje jis mirė". Šie parodymai duoti teisme, yra vienas iš įrodymų šaltinių, tačiau jo santykio su kitais įrodymais nuosprendyje teismas nenagrinėjo ir neaptarė. Nuteistojo nuomone, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja teismų praktiką remtis parodymais, duotais teismui skiriant kardomąją priemonę, pvz. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje nurodė: „kasatoriaus kaltė dėl bendrininkavimo T. S. pagrobiant automobilį grindžiama ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūnui, bet ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, sprendžiant jo suėmimo klausimą, duotais paaiškinimais, kuriuose G. S. kaltę pripažino ir nurodė<...> „ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2006 m. spalio 4 d. Nr. 2K-504/2006 ). Be to, 2004-05-02 pareiškus įtarimą pagal BK 129 str. 1 d. dėl nužudymo, apklausiamas įtariamuoju D. A. pareiškė, kad visiškai prisipažįsta dėl pareikšto įtarimo, todėl teismo išvada, kad D. A. parodymai nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje, turėtų būti pašalinta iš nuosprendžio kaip akivaizdžiai prieštaraujanti visai eilei byloje surinktų dokumentų. Tuo tarpu aplinkybė, kad D. A. kitų kaltinamųjų apkalbėjimas davė tiesioginį rezultatą - esant jau pareikštam įtarimui dėl nužudymo ir D. A. prisipažinus dėl jo padarymo bei liudytojų Nr. 1 ir Nr. 2 parodymams dėl jo aktyvaus dalyvavimo nusikaltime, ikiteisminis tyrimas D. A. atžvilgiu buvo nutrauktas, tik patvirtina didelį D. A. suinteresuotumą duoti melagingus parodymus. Apeliantas nurodo, jog BK 39(1) str. 2 d. numato, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės padarytas nusikalstamas veikas, netaikomas asmeniui, kuris dalyvavo tyčia nužudant. Tuo tarpu, R. V. nuomone, D. A. išvengė iš esmės griežtesnės bausmės apkalbėdamas kitus kaltinamuosius tik dėka prokuroro ir teismo neobjektyvaus D. A. parodymų dėl jo dalyvavimo padarant nužudymą vertinimo. Nuteistasis nurodo, kad baudžiamojoje byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad būtent D. A. buvo konflikto, kurio pasėkoje mirė R. C. , iniciatorius ir aktyviausias dalyvis ir būtent jis kvietė kitus asmenis į pagalbą, aktyviai vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį, sudavė smūgius į pavojingas gyvybei sritis, tačiau šios objektyviais įrodymais nustatytos aplinkybės bei BK 39(1) str. 2 d. numatytų požymių buvimas teismo nesvarstyti ir jokių išvadų nepadaryta. Tuo tarpu, nuteistojo teigimu, liudytojai Nr. 1 ir Nr. 2 nedavė parodymų būtent prieš jį, o iš jų parodymų matoma, kad kalbėta būtent apie nuo baudžiamosios atsakomybės atleistą D. A. ir prieštarauja pastarojo parodymams, todėl D. A. parodymai vertintini kaip melagingi.

Apelianto nuomone, teismas neįvertino D. A. vaidmens nusikaltimo padaryme bei nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu teisėtumo, o taip pat ar dėl to kaltinamasis aktas atitinka LR BPK 219 straipsnio reikalavimus. Nuteistojo teigimu, teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios galėjo esmingai paveikti teismo išvadas, nes nusikaltimą, kurio padarymu jis buvo kaltinamas, galėjo padaryti kiti asmenys. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nuteistojo nuomone, D. A. parodymai neturėtų būti vertinami kaip įrodantys jo kaltę, nes yra melagingi ir duodami išimtinai asmeniniais D. A. interesais, siekiant neteisėtai pasinaudoti galimybe būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės ir išvengti atsakomybės už nužudymą. Tuo tarpu teismo išvados dėl dalyvavimo padarant nusikaltimą ir dėl priežastinio ryšio buvimo prieštarauja surinktiems įrodymams, kuriuos teismas nurodo, kaip neva įrodančius R. V. kaltę. Antai objektyviais įrodymais nustatyta, kad nusikaltimo pasekmės - R. C. mirtis kilo ne nuo smūgių visumos , o nuo konkrečių smūgių į konkrečią kūno dalį. Teismo ekspertizės akte pateikta išvada, kad R. C. mirė nuo galvos smegenų dešinės smilkininės skilties sumušimo, kuris galėjo būti padarytas dviems smūgiais (bet kurio iš jų): a) į viršugalvio sritį, padarant poodinę kraujosruvą dešinio momens srityje; b) į dešinės ausies kaušelio - dešinio smilkinio sritį, padarant poodinę kraujosruvą dešinės ausies kaušelio priekiniame paviršiuje ir kraujosruvą dešinio smilkinio minkštuose audiniuose. Teisiamajame posėdyje patvirtindamas ankstesnes savo išvadas, med. ekspertas H. D. papildomai nurodė, jog trauminiai poveikiai atitinka smūgių skaičių, R. C. mirtį galėjo lemti ir vienas trauminis poveikis. Dėl smūgių į šias kūno vietas yra kategoriški liudytojų Nr. 1 ir Nr. 2 parodymai, kad šiuos smūgius galėjo suduoti D. A. , kai R. C. buvo spardomas dar iki atbėgant kitiems trims asmenims, o nuo D. A. smūgių rankomis į galvą R. C. galėjo prarasti sąmonę ir tai buvo griuvimo priežastis.. Nežiūrint į tai, kaip pažymi nuteistasis, teismas padarė nuosprendyje viena kitai prieštaraujančias išvadas, kurios iš esmės rodo, kad teismas abejoja jo kalte padarius nusikaltimą. Antai teismas nurodė, kad nėra galimybių atskirti, kuris ar kurie kaltinamieji sudavė mirtiną ar du mirtinus smūgius R. C. . Tuo pačiu teismas pažymėjo, kad negalima teigti, jog tai visiškai įrodyta, bet ir med. specialistas nurodo, jog didesnė tikimybė, kad mirtinas sužalojimas padarytas nukentėjusiam gulint, o kaip tik tuo metu, kai R. C. jau gulėjo ant žemės, jį spardyti pradėjo kaltinamieji D. G. , R. V. , N. J. . Tokiu būdu ekspertizės metu nustačius, kad R. C. mirties priežastis yra du konkretūs smūgiai, t. y. veiksmai atlikti konkrečiu momentu, nukentėjusiajam esant konkrečioje padėtyje, teismas nuosprendyje toliau neapibrėžtai samprotauja ir yra visiškai neapsisprendęs dėl mirties kilimo momento, nukentėjusiojo padėties smūgių sudavimo metu. Tuo tarpu tie klausimai yra šios bylos esmė ir tik padarius dėl šių aplinkybių vienareikšmiškas ir motyvuotas išvadas, galima spręsti apie konkretaus asmens kaltumą padarius nusikaltimą. Apelianto nuomone, šios teismo viena kitai prieštaraujančios išvados net leidžia daryti prielaidą, kad teismas, priimdamas nuosprendį, apskritai abejojo, ar trys konflikto eigoje atbėgę asmenys, kurių tarpe teismas pripažino įrodytu ir jo dalyvavimą, fizinį smurtą vartojo jau mirusio žmogaus atžvilgiu ir todėl negalėjo sukelti teismo konstatuotų pasekmių. Visgi teismo išvada, kad sužalojimai, kurie objektyviai turėjo būti padaryti dviem smūgiais (Ekspertizės aktas), buvo padaryti penkių asmenų, suduodant smūgius ilgame laikotarpyje, yra nelogiška, besiremianti spėliojimais ir todėl negali būti laikoma pagrįsta. Kartu teismas nuosprendyje pripažino, kad negali nustatyti, kas sudavė ekspertizės akte nurodytus konkrečius du smūgius, o tai, nuteistojo įsitikinimu, iš esmės reiškia, kad teismas nenustatė, kad juos sudavė būtent R. V. . Tuo tarpu aktyviausių konflikto dalyvių R. C. buvo intensyviai spardomas ilgą laiko tarpą bei smūgiai buvo tokie stiprūs, kad nukentėjusysis buvo praradęs sąmonę. Be to, apeliantas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja teismų praktiką, kad „tais atvejais, kada smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo keli asmenys, būtina nustatyti ne tik faktą, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį: padarytų sužalojimų visuma, ar vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet ir kiekvieno bendrininko tyčios turinį (kas iš bendrininkų turėjo apibrėžtą tyčią nužudyti, ar bendrininkų tyčia buvo neapibrėžta ir kokios šiuo atveju buvo jos ribos)." (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2006 m. gegužės 9 d. Nr. 2K-423/2006). Teismas į tokią teismų praktiką neatsižvelgė ir nuosprendyje nepadarė jokių konkrečių išvadų, kaip jis vertina nustatytas aplinkybes, kurią („mirtino smūgio doktriną" ar „mirties dėl sužalojimų visumos doktriną") taiko, nes nuosprendžio motyvuojamoje dalyje yra argumentų liečiančių tiek vieną, tiek kitą vertinimą, o jie vienas kitam prieštarauja, tačiau visiškai nepadaryta išvadų, kokios aplinkybės leidžia teigti, kad R. V. turėjo tyčią nužudyti, arba nors jos ir neturėdamas, numatydamas nukentėjusiojo mirties galimybę, sąmoningai leido kilti pasekmėms.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad nekonkretūs liudytojų Nr. 1 ir Nr. 2 parodymai, iš kurių negalima suprasti, ar jie liečia ir jį patį, yra nepakankami išvadoms, kad R. V. apskritai sudavė smūgius nukentėjusiajam, tame tarpe į galvą, ar kad asmeniškai jis vartojo nukentėjusiojo atžvilgiu smurtą tokiu mastu, kuris leistų teigti, kad buvo nesvarbu, ar nukentėjusysis mirs. Tačiau šių aplinkybių teismas apskaitai neįvertino ir deklaratyviai pripažino jį vienu iš fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu vartojusių asmenų. Priešingai, nuteistojo teigimu, jis nebuvo konflikto iniciatorius, aktyvus jo dalyvis; ne jis sukūrė šią situaciją, kurios pasėkoje nukentėjusysis atsidūrė ant grindinio, su nukentėjusiuoju jo nesiejo jokie asmeniniai santykiai ar nuoskauda dėl iš nukentėjusiojo pusės patirtų smūgių konflikto pradžioje, ne jis kvietė kitus asmenis į konflikto vietą, kad smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu būtų pavartotas didesniu mastu (kaip tos aplinkybės liečia D. A. ), o taip pat jokio apibrėžto motyvo aktyviai vartoti smurtą prieš nukentėjusįjį ir dar tokiu mastu, kuris galėtų sukelti nukentėjusiojo mirtį, nuteistasis neturėjo. Tokiu būdu, net ir pripažinus teismo nustatytas aplinkybes dėl buvimo įvykio vietoje, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jo tyčią nužudyti nukentėjusįjį arba tokių pasekmių galimybės numatymą.

Be to, nuteistasis R. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo nuosprendyje išvardyti įrodymai nepatvirtina net ir tų visų faktų, kurie išdėstyti anksčiau, kadangi kaltinime nurodyti asmenys nėra tinkamai atpažinti ir įvardinti, o įrodymai, tokie liudytojų Nr. 1,2 ir kitų liudytojų parodymai gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus. Nei viename parodymo atpažinti protokole nėra paskelbta atpažinto asmens pavardė, todėl kyla pagrįstų abejonių, ar parodžius liudytojams numeriais pažymėtas nuotraukas, tos nuotraukos vėliau nebuvo tyčia ar neatsargiai arba taisant ikiteisminio tyrimo veiksmų trūkumus, pakeistos, sukeistos vietomis, galėjo atsiklijuoti ir buvo visiškoje tyrėjų dispocijoje, t.y. ikiteisminio tyrimo veiksmo rezultatas galėjo būti pakeistas nedalyvaujant ir nežinant atpažinusiajam. Iš visų šių ikiteisminio tyrimo dokumentų apeliantas negali suprasti, kuris gi liudytojas jį atpažino ir kokius parodymus apie jį davė. Liudytojų apklausos metu taip pat liudytojams buvo leidžiama nekonkrečiai duoti parodymus, neidentifikuojant asmenų, apie kuriuos jie duoda parodymus. Nuteistojo teigimu, jis negalėjo suprasti parodymų, kuriuose minimi „didesnis vaikinas", „mažesnis vaikinas", „vaikinas specifine nosimi", nors visi asmenys, tame tarpe ir apeliantas, buvo parodyti atpažinti ir liudytojams turėjo būti žinomos jų pavardės. R. V. nuomone, tai leidžia daryti išvadą, kad tyrimo veiksmai buvo sąmoningai atliekami tokiu būdu, kad jis neturėtų realios galimybės gintis nuo įtarimo. Be to, nuteistasis nurodo, kad tyrimo veiksmai atlikti ir tyrimo veiksmų protokolai surašyti esmingai pažeidžiant baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus. Antai R. V. nurodo, kad atpažinimo protokoluose nebuvo įrašytas tyrimo veiksmo turinys ir rezultatas (koks asmuo faktiškai buvo atpažintas), o tai iš esmės neleidžia jam pasinaudoti teise į gynybą, nes iš tokių liudytojų parodymų ir ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolų, teismo nuosprendžio jis negali suprasti, kuris konkrečiai įrodymas liečia būtent jį ir kodėl teismas juo remiasi. Apeliantas taip pat pažymi, kad parodymo atpažinti metu pateikiant R. V. nuotrauką liudytojams, buvo pažeisti LR BPK 192 str. 5 d. reikalavimai, o atpažinimo pagal nuotrauką protokolus teismas pripažino įrodymais, taip pažeisdamas LR BPK 20 str. 4 d. reikalavimus ir pripažindamas įrodymais neteisėtu būdu gautus duomenis. Nuteistojo teigimu, atpažinimo darymas pagal nuotrauką yra išimtinė priemonė ir šios priemonės pasirinkimas kiekvienu atveju turi būti motyvuojamas, kadangi LR BPK 192 str. 5 d. numatyta, kad atpažinimas gali būti daromas pagal nuotrauką, jeigu asmens parodyti negalima. Tačiau negalimumas parodyti atpažinti paties įtariamojo turi būti objektyvus, o ne motyvuojamas patogumu tyrėjui, užimtumu ar kitokiomis subjektyviomis priežastimis. Tuo tarpu nuteistasis nurodo, kad jis pats buvo sulaikytas netrukus po įvykio, su juo buvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai, dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose sutiko, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnams nebuvo jokių objektyvių priežasčių atlikti atpažinimą pagal nuotrauką. Tokiu būdu, nuteistojo nuomone, ikiteisminio tyrimo pareigūnai, pateikdami atpažinti jo nuotrauką, faktiškai išvengė visų įstatymų leidėjo nustatytų reikalavimų ir be jokių pagrindų suvaržė apelianto kaip įtariamojo teisę apsiginti nuo galimo įrodymų klastojimo parodymo atpažinti metu, todėl tokie ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų turėtų būti įvertinti kaip piktnaudžiavimas procesiniais įgaliojimais.

R. V. nuomone, teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai taip pat nepatvirtina teismo išvadų, kad jis sudavė smūgius S. M. ir pažeidė viešąją tvarką, o nuosprendis šioje dalyje grindžiamas išimtinai S. M. parodymais, kuriuose jis įvardija R. V. kaip asmenį, sudavusį jam smūgius. Visgi nuteistasis pažymi, kad nei vienas iš kitų liudytojų jo atžvilgiu nenurodė, kad būtent nuteistasis sudavė smūgius. Be to, apelianto įsitikinimu, S. M. parodymai turi būti vertinami kritiškai dar ir dėl to, kad jis buvo girtas, o taip pat atkreiptinas dėmesys į aplinkybes, apie kurias duoda parodymus (silpnas apšvietimas, kelių asmenų suduodami smūgiai) ir kelia abejonių jo galimybe konkrečiai įsidėmėti konkrečius veiksmus. Tuo tarpu kiti apklausti asmenys dėl jo dalyvavimo nieko konkrečiai negalėjo pasakyti, nors akivaizdu, kad aplinkiniai asmenys tai būtų įsidėmėję. Tokiu būdu, R. V. nuomone, esant prieštaravimams tarp jo paties ir S. M. parodymų, dėl to kylančios abejonės turi būti vertinamos apelianto naudai. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, nuteistasis R. V. prašo panaikinti 2007 m. kovo 30 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliaciniu skundu skundžiama Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl V. Š. ir O. R. išteisinimo bei netinkamai išspręstų klausimų, susijusių su nuteistiesiems N. J. , R. B. , A. A. , D. G. ikiteisminio tyrimo metu paskirtų kardomųjų priemonių - rašytinio pasižadėjimo neišvykti, užstato, įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje, dokumento paėmimo pakeitimo suėmimu. Prokuroras nurodo, kad Panevėžio apygardos teismo nuosprendis dalyje dėl V. Š. ir O. R. išteisinimo pagal LR BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d., naikintinas dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Prokuroro teigimu, analizuojant baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktus bei teismo ištirtus įrodymus, matyti, kad pirmosios instancijos teismas neišdėstė nuosprendyje ir nevertino dalies nukentėjusiojo V. G. , liudytojų J. V. , V. K. , Ž. J. parodymų, todėl teismo išvada, kad šių proceso dalyvių parodymai, duoti teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, yra nenuoseklūs ir jais negalima vadovautis, yra nepagrįsta. Apelianto teigimu, vertindamas nukentėjusiojo V. G. parodymus, teismas nepakankamai įvertino tai, jog ikiteisminio tyrimo metu V. G. davė ne tik nuoseklius, bet ir labai išsamius parodymus dėl visų esminių tiriamo įvykio aplinkybių. Be to, ikiteisminio tyrimo metu jis buvo apklaustas du kartus: pirmąjį kartą - 2004-05-27, o antrąjį - tik po kelių mėnesių, tai yra 2004-07-12, ir abiejų šių apklausų metu davė analogiškus parodymus, t. y. apklausų metu nukentėjusysis parodė, kad jis buvo smaugiamas automobilyje jį užpuolusių asmenų, buvo perdurtos jo automobilio padangos, tuo pačiu metu iš jo buvo reikalaujama duoti telefoną pasiskambinti. Nors telefoną taip pat turėjo ir kartu su juo automobilyje sėdėjusi draugė J. V. , iš jos telefono niekas neprašė. Bijodamas, jog telefoną iš jo gali pavogti, jis atsisakė jį duoti, sakė, kad telefono neturi, nors telefoną turėjo prie savęs. Siekdamas išvengti tolesnio smurto naudojimo jis iššoko iš savo automobilio ir bėgo. Tuo metu jam buvo suduoti smūgiai į galvą. Kodėl jis buvo sumuštas, jis nežino, jį užpuolę vaikinai neturėjo jokio pagrindo jį mušti, nors kažkas iš jų ir minėjo, kad muša už senus laikus. Apklausiamas V. G. taip pat nurodė, kad įvykio metu kai kurių tiriamo įvykio aplinkybių jis negali atsiminti, nes mušimo metu ir po sumušimo jis buvo sutrikęs, apsvaigęs nuo suduotų smūgių, sunkiai orientavosi aplinkoje, be to įvykio metu labai saugojo galvą, buvo ją užsidengęs rankomis, nes žinojo, jog dėl seniau patirtos ir naujos galvos traumos jis gali netekti regos. Tokius nukentėjusiojo V. G. parodymus dėl visų esminių bylos aplinkybių ikiteisminio tyrimo metu ne tik patvirtino, bet ir papildė liudytojai J. V. , V. K. , Ž. J. , o tyrimo metu byloje buvo surinkti ir kiti duomenys, patvirtinantys išdėstytus nukentėjusiojo V. G. , liudytojų J. V. , V. K. , Ž. J. parodymus bei paneigiantys .kitas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl tiriamo įvykio aplinkybių, tačiau šių įrodymų teismas taip pat tinkamai neištyrė ir neįvertino. Antai iš visų įvykio vietoje buvusių asmenų (V. Š. , O. R. , V. M. , D. G. , R. V. , N. J. , A. A. , D. A. , liudytojų A. Č. ) parodymų matyti, kad nei vienas jų ne tik nemušė V. G. , tačiau neturėjo ir jokio pagrindo jį mušti, nes tarp jų ir V. G. niekada nebuvo jokių asmeninių nesutarimų. Byloje nėra ir jokių duomenų, kad tokių asmeninių nesutarimų su V. G. būtų turėję kiti įvykio vietoje buvę asmenys, tame tarpe G. K. , Ž. J. , V. K. . Iš duomenų, užfiksuotų 2004-05-01 N. J. , D. G. , O. R. asmens kratų protokoluose, 2004-05-01, 2004-05-02 daiktų pateikimo protokoluose, 2004-06-21, 2004-10-11, 2005-09-23 daiktų apžiūros protokoluose matyti, kad įvykio metu savo mobiliojo ryšio telefonus turėjo ir V. Š. , O. R. , V. M. , D. G. , R. V. , N. J. , D. A. , Ž. J. , V. K. , todėl nei V. Š. , nei kitiems įvykio vietoje buvusiems asmenims nebuvo jokios būtinybės iš V. G. skolintis telefono (145-201 b.l. 1 t; 1-15 b.l. 2 t). Iš V. Š. ir kitų asmenų paimtų telefono abonentų 2004-04-30 - 2004-05-01 telefoninių pokalbių išklotinių taip pat matyti, kad įvykio metu V. Š. ir kiti kaltinamieji ne tik turėjo savo telefonus, bet ir naudojosi jais. Tai yra, iš V. Š. telefono abonento Nr. 865446860 įeinančių - išeinančių telefono skambučių išklotinių matyti, kad 2004-05-01 nuo 1 val. 7 min., iki 7 val. 19 min., buvo skambinta septynis kartus, iš N. J. telefono abonento Nr. 865169597, 2004-05-01 nuo 1 val. 14 min. iki 5 val. 2 min. buvo skambinta aštuonis kartus, iš D. G. telefono abonento Nr. 865458376, 2004-05-01 nuo 0 val. 13 min., iki 4 val. 26 min., buvo skambinta dvidešimt vieną kartą, iš D. A. telefono abonento Nr. 868120572, 2004-05-01 nuo 0 vai 37 min., iki 4 val. 1 min., buvo skambinta du kartus bei priimti šeši skambučiai; iš O. R. telefono abonento Nr. 868988327, 2004-05-01 buvo skambinta vieną kartą, 2 val. 29 min; iš V. M. telefono abonento Nr. 868139420, 2004-05-01 nuo 2 val. 1 min., iki 6 val. 21 min., buvo skambinta du kartus bei priimti devyni skambučiai.

Žemesnės instancijos teismas

Be to, prokuroras apeliaciniame skunde pažymi, kad teismas nuosprendyje netinkamai išdėstė bei įvertino teisme duotus V. G. parodymus, iš kurių matyti, kad nors V. G. teisme pareiškė, jog ikiteisminio tyrimo metu verčiamas prokuroro A. P. davė melagingus parodymus, jis pripažino, kad įvykio metu be jokios priežasties buvo perdurtos jo automobilio padangos, jis buvo sumuštas, tik teisme negalėjo prisiminti visų aplinkybių Iš V. G. teisme duotų parodymų galima suprasti ir tai, kad po įvykio jis V. Š. taip ir nepaskolino savo telefono, nors tam nebuvo jokių kliūčių. Šios bylai reikšmingos aplinkybės teismas netyrė. Teismas iš esmės netyrė ir kitų svarbių bylos aplinkybių, susijusių su V. G. pareiškimu teisme, jog ikiteisminio tyrimo metu prokuroras A. P. jį vertė duoti melagingus parodymus, aiškiai nenustatė, kurie V. G. parodymai yra teisingi, kurie melagingi, neišanalizavo ir neįvertino priežasčių, dėl kurių nukentėjusysis V. G. proceso metu nusprendė keisti savo parodymus. Tokiu būdu, prokuroro įsitikinimu, teismas neanalizavo ir nevertino ikiteisminio tyrimo metu duotų V. G. parodymų, iš kurių matyti, kad jau pirmosios apklausos metu V. G. prašė prokuroro niekam negarsinti jo parodymų, nes jis bijo jį sumušusių asmenų ir jų pažįstamų keršto, padaryta žala jam yra atlyginta, bei teisme duotų V. G. parodymų, iš kurių matyti, kad V. Š. su juo iki apklausos teisme buvo susitikęs ir kalbėjosi dėl tiriamo įvykio, V. Š. prašymu jis teismui buvo parašęs prašymą, kad pretenzijų V. Š. neturi, o daugiau nei per dvejus metus nuo pirmosios jo apklausos jis niekur nesikreipė dėl neteisėtų prokuroro A. P. veiksmų. Byloje taip pat yra užfiksuoti kaltinamųjų O. R. , V. M. , liudytojo T. Ž. telefoniniai pokalbiai, iš kurių, prokuroro nuomone, matyti, kad ir ikiteisminio tyrimo metu kaltinamieji betarpiškai bei per tarpininkus siekė įkalbėti nukentėjusįjį neduoti byloje parodymų. Teismas nevertino liudytojo A. P. , ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje atlikusio prokuroro, parodymų teisme, iš kurių matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu V. G. parodymus davė gera valia, taip pat 2004-07-12 nukentėjusiojo V. G. apklausos vaizdo ir garso turinio, iš kurio matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu V. G. parodymus davė gera valia. Nevertinti ir V. Š. nenuoseklūs parodymai bei tos aplinkybės, jog teisme keisdamas ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jis kaip ir V. G. nurodė analogišką parodymų keitimo pagrindą - teisminį tyrimą atlikusio prokuroro neteisėtus veiksmus. Be to, teismas taip pat nesiėmė ir kitų priemonių nukentėjusiojo V. G. bei liudytojo A. P. įrodymuose esantiems prieštaravimams pašalinti, nekvietė apklausai nukentėjusiojo V. G. , liudytojų J. V. , V. K. , Ž. J. parodymus filmavusio Šiaulių apygardos prokuratūros specialisto S. A. , o nustatęs naujos nusikalstamos veikos požymius nevykdė LR BK 257 str., numatyto reikalavimo motyvuota nutartimi pranešti apie tai prokurorui. Tokiu būdu, apelianto teigimu, netinkamas aptartų įrodymų vertinimas bei analizė teismui sutrukdė padaryti pagrįstą išvadą, jog nustatyti suderinti išteisintųjų V. Š. , O. R. veiksmai, naudojant nukentėjusiojo V. G. atžvilgiu fizinį smurtą ir reikalaujant perduoti turtą, o jų kryptingumas įrodo, kad V. Š. ir O. R. turėjo vieningą tyčią panaudodami fizinį smurtą užvaldyti nukentėjusiajam priklausantį turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį N. J. , R. B. , A. A. , D. G. atžvilgiu, Panevėžio apygardos teismas pakeitė ikiteisminio tyrimo metu jiems paskirtas kardomąsias priemones - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, užstatą, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, dokumentų paėmimą - suėmimu, tačiau netinkamai išsprendė klausimus, susijusius su užstato grąžinimu užstato davėjui ar užstato paėmimu valstybės naudai. O būtent, įvertinęs tai, jog trys iš nurodytų nuteistųjų – N. J. , R. B. , A. A. , - baudžiamosios bylos tyrimo bei nagrinėjimo teisme metu padarė naujas nusikalstamas veikas ir taip pažeidė ikiteisminio tyrimo metu jiems paskirtų kardomųjų priemonių sąlygas, teismas nuosprendžio revoliucinėje dalyje nepažymėjo, kad 11000 Lt užstatas, įneštas į prokuratūros depozitinę sąskaita už N. J. , 1000 Lt užstatas, įneštas į prokuratūros depozitinę sąskaitą už R. B. , 20000 Lt užstatas, įneštas į prokuratūros depozitinę sąskaitą už A. A. pereina valstybei, o 9000 Lt užstatas, įneštas į prokuratūros depozitinę sąskaitą, už D. G. , grąžintinas užstato davėjai L G.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliaciniu skundu prokuroras prašo Panevėžio apygardos teismo 2007 m. kovo 30 d. nuosprendžio dalį, kuria V. Š. ir O. R. išteisinti, panaikinti ir priimti jų atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį: O. R. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. ir paskirti jam laisvės atėmimą trejiems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis LR BK 63 str. 4 d. 9 d., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Šiaulių apygardos teismo 2004-06-01 nuosprendžiu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę -laisvės atėmimą ketveriems metams šešiems mėnesiams; V. Š. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 22 str., 1 d. ir 180 str. 1 d. ir paskirti jam aštuoniasdešimt parų arešto; Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio dalį, kurioje spręstas kardomųjų priemonių keitimo N. J. , R. B. , A. A. , D. G. klausimas, pakeisti pažymint, kad 11000 Lt užstatas, įneštas į prokuratūros depozitinę sąskaitą, už N. J. , 1000 Lt užstatas, įneštas į prokuratūros depozitinę sąskaitą, už R. B. ir 20000 Lt užstatas, įneštas į prokuratūros depozitinę sąskaitą, už A. A. pereina valstybei, o 9000 Lt užstatas, įneštas į prokuratūros depozitinę sąskaitą už D. G. , grąžinamas užstato davėjai L. G..

Nukentėjusysis S. L. apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, nuteistiesiems už R. C. nužudymą skirdamas laisvės atėmimo bausmes, netinkamai pritaikė LR BK bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bausmių skyrimą, todėl šis nuosprendis turi būti pakeistas. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo nuteistųjų veikas, tačiau D. G. , R. V. ir N. J. skirdamas bausmes už nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 129 str. 2 d. 8 p. padarymą, nemotyvuotai nuteistiesiems paskyrė švelnesnes nei straipsnio sankcijos vidurkis, laisvės atėmimo bausmes.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nustatė D. G. , R. V. ir N. J. baudžiamąją atsakomybę sunkinančias aplinkybes - nusikaltimą jie padarė bendrininkų grupėje ir būdami apsvaigę nuo alkoholio, o D. G. su R. V. - dar ir nuo psichotropinių medžiagų, kas turėjo įtakos jų nusikaltimo padarymui. Nuteistųjų baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Lengvinančių aplinkybių nebuvimas, o sunkinančių aplinkybių buvimas leidžia teigti, kad, vadovaujantis LR BK 61 str. nuostatomis, kaltinamiesiems paskirta laisvės atėmimo bausmė turėjo būti orientuota į aukštesnę, nei sankcijos ribose numatytas bausmės vidurkis ir artima griežčiausiai įstatymo numatytai bausmei. Be to, D. G. teistas 2 kartus, baustas administracine tvarka, neturi turto, legalaus pragyvenimo šaltinio. N. J. neteistas, baustas administracine tvarka, tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką numatytą LR BK 284 str. 1 d., nedirba, neturi turto. R. V. teistas 3 kartus, tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p., nedirba, neturi turto. Šie pirmosios instancijos teismo užfiksuoti duomenys, nukentėjusiojo nuomone, neabejotinai leidžia visus nuteistuosius charakterizuoti neigiamai. Be to, pastebėtina, kad nei vienas iš nuteistųjų nepripažino savo kaltės, nesigailėjo dėl padaryto labai sunkaus nusikaltimo, neatsiprašė nukentėjusiųjų, o teismo posėdžių metu elgėsi ciniškai - šaipėsi, juokėsi, replikavo. Teismas, įvertinęs visas šias aplinkybes, visiems nuteistiesiems paskyrė akivaizdžiai neteisingas, per švelnias bausmes. Kaltininkai nubausti švelnesnėmis nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmėmis, todėl taip neįgyvendinamas teisingumo principas - tinkamai nenubausti nusikalstamą veiką padarę asmenys. Tuo tarpu teisingai neindividualizuojant bausmės, formuojamas neigiamas visuomenės požiūris į baudžiamąją atsakomybę, į bausmės atitikimą padarytos nusikalstamos veikos sunkumui. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, nukentėjusysis prašo Panevėžio apygardos teismo 2007-03-30 nuosprendį pakeisti ir D. G. , N. J. ir R. V. paskirti po septyniolika metų laisvės atėmimo bausmes.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė visų nuteistųjų ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti, o prokuroro apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistieji A. A. , R. B. , D. G. , R. V. prašė atitinkamus jų apeliacinius skundus tenkinti, nuteistasis N. J. rašė nukentėjusiojo ir prokuroro apeliacinius skundus atmesti. Išteisintasis V. Š. prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nuteistųjų A. A. ir A. A. gynėjas prašė jo ginamųjų apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo R. B. gynėjas prašė jo ginamojo apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistojo D. G. gynėjas prašė jo ginamojo apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistojo R. V. gynėjas prašė jo ginamojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti. Nuteistojo N. J. gynėja prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti, prokuroro apeliacinį skundą spręsti savo nuožiūra bei patikrinti nuosprendžio N. J. atžvilgiu pagrįstumą, sprendžiant kitų skundus padavusių nuteistųjų kaltės klausimą LR BPK 320 str. 3 d. numatyta tvarka.

Nuteistųjų A. A. , R. B. , R. V. ir nukentėjusiojo S. L. apeliaciniai skundai atmetami, o nuteistųjų A. A. , D. G. ir Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė bei įvertino įrodymus, tiksliai nustatė faktines bylos aplinkybes, A. A. , A. A. , R. B. , D. G. , R. V. pagrįstai pripažino kaltais jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymu, V. Š. ir O. R. pagrįstai išteisino, o visiems nuteistiesiems už atskiras nusikalstamas veikas paskyrė teisingas bausmes. Visgi Panevėžio apygardos teismas 2007-03-30 nuosprendžiu subendrindamas A. A. paskirtas bausmes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o taip pat netinkamai išsprendė N. J. , R. B. , A. A. ir D. G. paskirtų kardomųjų priemonių – užstatų klausimus, todėl šiose dalyse nuosprendis keistinas.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde A. A. , ginčydamas savo dalyvavimą prievartaujant didelės vertės R. R. turtą, nurodo, kad tai grindžiama vien prieštaringais R. R. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti faktiniai duomenys. Visgi nukentėjusysis R. R. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas net kelis kartus tiek ikiteisminio tyrimo tyrėjų, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjo, atliktos nukentėjusiojo akistatos tiek su D. B. , tiek su pačiu nuteistuoju A. A. , nukentėjusysis apklaustas ir pirmosios instancijos teisme, tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, jokių esminių jo parodymų prieštaravimu nėra. Priešingai, R. R. jau ikiteisminio tyrimo metu dar prieš asmens parodymą atpažinti iš nuotraukų, pakankamai detaliai apibūdino pinigų iš jo reikalavusį asmenį (,,... apie 25 metų amžiaus, apie 170-175 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo. Jo plaukai buvo tamsūs, trumpai kirpti, pasirodė pietietiškų veido bruožų, skruostikauliai išsišovę, akys tamsios“) ir būtent šį asmenį R. R. atpažino 2004-03-23 vykusio asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų metu. Tokiu būdu neabejotina, kad nukentėjusiojo parodymai tiek jo apklausų (ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme), tiek akistatų, tiek asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų metu yra pagrindiniai įrodymai pripažįstant A. A. kaltu LR BK 181 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymu. Tačiau negalima teigti, kad R. R. parodymų daugiau nieks nepatvirtina, nes, visų pirma, pažymėtina, kad nukentėjusiojo parodymus apie picerijoje (duomenys neskelbtini) prie jų (kartu su D. B. ) prisėdusius asmenis, jų išsidėstymą (trys iš priekio ir vienas iš nugaros), pareikštą 10000 (dešimties tūkstančių) eurų reikalavimą susimokėti už neva netinkamą elgesį praėjusios dienos vakare bei tai, kad D. B. viską žino ir būtent jam perduotų pinigus, visiškai patvirtino ir pats D. B. 2004-09-03 vykusios akistatos su R. R. metu (nors 2004-07-23 vykusios įtariamojo apklausos metu D. B. teigė buvęs labai girtas ir nieko negirdėjęs, o tik pamena, kad buvo kažkas prisėdę, tačiau teigė pats niekaip nesąs su tuo susijęs). Tuo tarpu minėtos 2004-09-03 akistatos metu D. B. su tolesniais R. R. parodymais ėmė nesutikti tik tuomet, kai R. R. davė parodymus apie jo pokalbį picerijoje (duomenys neskelbtini) su pačiu D. B. jau išėjus savo reikalavimą išsakiusiems asmenims. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad 2004-09-03 vykusios akistatos metu D. B. dar buvo įtariamuoju, todėl jis neatsakė už melagingų parodymų davimą, o ikiteisminis tyrimas jam buvo nutrauktas 2004-10-01, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių D. B. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas D. B. parodymais vadovaujasi tiek, kiek jie patvirtina nukentėjusiojo R. R. parodymus. Be to, nukentėjusiojo R. R. parodymus iš esmės patvirtino ir E. R. , kuri pati picerijoje (duomenys neskelbtini) nebuvo, tačiau perpasakojo savo vyro pasakojimą. Be to, iš R. R. ir A. A. 2004-09-22 vykusios akistatos bei 2004-03-21 protokolo-pareiškimo aišku, kad R. R. iš picerijos (duomenys neskelbtini) grįžo automobiliu ir jau 21.30 val. (t. y. praėjus vos 2 valandoms po įvykio) kreipėsi į Šiaulių miesto Vyriausiąjį policijos komisariatą, todėl teigti, kad jis buvo labai girtas ir negalėjo blaiviai mąstyti nėra jokio pagrindo. Atitinkamai manyti, kad R. R. galėtų apkalbėti teisėsaugai žinomą asmenį (2004-04-14 skirti teismo įpareigojimai pagal LR Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą (T. 21, b. l. 28) ir kt.) nėra jokio pagrindo. Priešingai, nukentėjusiojo parodymai visuomet nuoseklūs ir neprieštaringi, o juos, kaip jau minėta ir kiek tai liečia nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal LR BK 181 str. 3 d., patvirtino ir pats D. B. akistatos su R. R. metu. Tokiu būdu, atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, netikėti R. R. parodymais nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu vertinant įrodymų pakankamumą LR BK 181 str. 3 d. požymiams nustatyti, visų pirma, atsižvelgtina į tai, kokie dar įrodymai konkrečioje situacijoje gali būti. Antai ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti įvykio dieną picerijoje (duomenys neskelbtini) dirbę darbuotojai, tačiau jie tik patvirtino tai, kad picerijoje garsiai groja muzika ir dėl to darbuotojams nesigirdi, ką klientai tarpusavyje kalbasi, o ir patys darbuotojai to neklauso. Tuo tarpu iš paties R. R. parodymų ir juos patvirtinusių D. B. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų aišku, kad jokio akivaizdaus smurtinio konflikto, į kurį pašaliniai asmenys būtų galėję atkreipti dėmesį, neįvyko. Tiesa, apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad veikoje nėra LR BK 181 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių, nes nėra įrodytas grasinimų pagrįstumas ir realumas, o kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip didelės vertės turto prievartavimą privalo būti atsižvelgta į pasekmes. Visgi iš nukentėjusiojo parodymų, duotų jo apklausų metu, o taip pat parodymų, kuriuos 2004-09-22 nukentėjusiojo akistatos su D. B. metu patvirtino ir pats D. B. aišku, kad picerijoje (duomenys neskelbtini) prisėdę keli jaunuoliai už (duomenys neskelbtini) vykusį konfliktą R. R. pareikalavo 10000 (dešimties tūkstančių) eurų, kuriuos privalo perduoti kitą dieną per D. B. . Tokiu būdu akivaizdu, kad šioje situacijoje nukentėjusysis jokio užtarimo negalėjo tikėtis net iš paties D. B. . Be to, 2004-10-06 apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo nukentėjusysis parodė, kad A. A. pasakė, jog viskas labai rimta ir jis nebandytų juokauti, o pokalbio metu jam juosmens srityje buvo įremtas šaltas daiktas, galimai pistoletas ar revolveris, todėl A. A. ir kitų asmenų reikalavimus jis suprato kaip realius. Be to, iš paties nukentėjusiojo parodymų aišku, kad jis suprato, jog pinigų iš jo reikalauja (duomenys neskelbtini) nusikalstamos grupuotės nariai, kurie savo reikalavimą įvardijo organizuoto nusikalstamumo atvejais gana paplitusiu ,,nalogu“, suprantamu kaip turto reikalavimą už palikimą ramybėje. Tokiu būdu, nors nuteistasis A. A. išreikšdamas 10000 (dešimties tūkstančių) reikalavimą ir neišsakė jokių konkrečių grasinimų, tačiau bendro pobūdžio grasinimas, kad nejuokautų, nes viskas labai rimta (įrėmus šaltą daiktą nukentėjusiajam į juosmens sritį), teisėjų kolegijos įsitikinimu, pripažintinas LR BK 181 str. 1 d. numatyta kitokia psichine prievarta, o atsižvelgiant į nusikalstamą veiką kvalifikuojantį požymį (reikalautą didelės vertės turtą) nuteistojo A. A. veika pagrįstai kvalifikuota pagal LR BK 181 str. 3 d., nes turto prievartavimas buvo baigtas nuo to momento, kai panaudojant kitokią psichinę prievartą buvo pareikštas reikalavimas perduoti didelės vertės turtą. Tuo tarpu nei pagal veikos padarymo metu galiojusią, nei pagal bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme galiojančią LR BK 181 str. 3 d. redakciją nusikalstamos veikos pasekmės neturi reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Tuo tarpu 10000 (dešimties tūkstančių) eurų reikalavimas, atsižvelgiant į nukentėjusiojo turtinę padėtį, jo statusą ir visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, yra visiškai realus ir netikėti nukentėjusiojo parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo.

Nuteistasis A. A. apeliaciniame skunde taip pat ginčija savo dalyvavimą pažeidžiant viešąją tvarką bei nesunkiai sutrikdant S. M. sveikatą pramogų centre (duomenys neskelbtini) ir nurodo, kad jį galėjo matyti nebent pirmame pramogų centro aukšte, kai jis atvažiavo pasiimti brolio. Tačiau apklaustas pirmosios instancijos teisme A. A. iš viso neparodė buvęs pramogų centre (duomenys neskelbtini), o nurodė, kad brolio prašymu jam 2004-05-01 apie 1.00 val. atvykus prie (duomenys neskelbtini) ir einant link įėjimo, A. A. pats išėjo iš pramogų centro (2004-10-28 akistatos su A. Č. metu taip pat nurodė pramogų centro viduje nebuvęs). Atitinkamai A. A. buvimas pramogų centre (duomenys neskelbtini) nustatytas ne vien tik nukentėjusiojo S. M. parodymais, bet ir juos patvirtinančiais liudytojų Ž. J. , G. T. , N. J. , ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (jais teismas vadovaujasi, atsižvelgiant į tai, kad jie patvirtina nukentėjusiojo S. M. ir kitų liudytojų parodymus, o byloje yra duomenų, kad su nuteistaisiais susiję asmenys mėgino daryti joms įtaką), liudytojų S. S. , V. D. (ikiteisminio tyrimo metu iš nuotraukų atpažino A. A. kaip asmenį, buvusį 2004-05-01 (duomenys neskelbtini)) parodymais, o A. A. ikiteisminio tyrimo metu taip pat atpažino ir A. V. , E. Š. . Be to, nors A. A. neigia vartojęs smurtą S. M. atžvilgiu, tačiau tai paneigia ne tik nukentėjusiojo S. M. parodymai, bet ir A. Č. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Atitinkamai A. Č. parodė, kad A. A. spyrė pasilenkusiam žmogui į galvos ir krūtinės viršutinę dalį. A. Č. ikiteisminio tyrimo metu iš nuotraukų atpažino A. A. kaip tą, kurį matė spiriant koja nepažįstamam jaunuoliui. A. Č. buvo apklaustas tiek prokuroro (įtariamuoju ir liudytoju), tiek ikiteisminio tyrimo teisėjo, įvykio aplinkybes parodė 2005-07-01 vykusio liudytojo parodymų patikrinimo vietoje metu, o savo parodymus dėl A. A. suduoto smūgio koja patvirtino ir 2004-10-28 vykusios akistatos su A. A. metu, todėl teisėjų kolegija abejoti A. Č. parodymais neturi jokio pagrindo. Tiesa, nuteistasis nurodo, kad jis nepagrįstai buvo atpažintas tik iš nuotraukų, tačiau LR BPK 192 str. 5 d. nurodyta, kad pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti, o atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes (duomenis apie darytą įtaką ir kt.) asmenų atpažinimai pagal nuotraukas daryti visiškai pagrįstai. Įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo prerogatyva ir, atsižvelgiant į visus aukščiau išdėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų įsitikinimu, A. A. 2004-05-01 dalyvavo pramogų centre (duomenys neskelbtini) tiek pažeidžiant viešąją tvarką, tiek nesunkiai sutrikdant nukentėjusiojo S. M. sveikatą. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra jokių duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu būtų padaryta kokių nors pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos nuteistojo A. A. ar kitų nuteistųjų teisės, o pats faktas, kad nukentėjusysis tik viename baudžiamosios bylos epizode yra tiesiogiai bylos netyrusio Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro sūnėnas dar nėra pagrindas nusišalinti visai Šiaulių apygardos prokuratūrai ir tuo, atsižvelgiant į byloje esančius duomenis apie nuteistųjų ir kitų asmenų tarpusavio ryšius bei įtaką bylos tyrimui, dar labai apsunkinti nusikalstamų veikų ištyrimą. Tuo tarpu siekiant pašalinti bet kokias abejones bylą nagrinėjančio teismo nešališkumu, Lietuvos apeliacinio teismo 2006-02-13 nutartimi nagrinėjama baudžiamoji byla buvo perduota iš Šiaulių apygardos teismo į Panevėžio apygardos teismą.

Visgi A. A. teisus, kad Panevėžio apygardos teismas nuteistajam 2007-03-30 nuosprendžiu jam neteisingai paskyrė bausmę, nes jos nesubendrino su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006-06-12 nuosprendžiu paskirta bausme. Iš Panevėžio apygardos teismo 2007-03-30 nuosprendžio įžanginės dalies aišku, kad bylą nagrinėjęs teismas nuosprendžio priėmimo metu nežinojo apie Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006-06-12 nuosprendį, kuriuo A. A. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 165 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose (į bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikas nuo 2005-08-13 iki 2006-06-12, o kardomoji priemonė – suėmimas palikta nepakeista), o šis nuosprendis įsiteisėjo 2006-11-02. Visgi Panevėžio apygardos teismo 2007-03-30 nuosprendžiu A. A. nuteistas už nusikalstamas veikas, įvykdytas 2004-03-21 ir 2004-05-01, t. y. už nusikalstamas veikas, įvykdytas iki Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006-06-12 nuosprendžio priėmimo. Tuo tarpu LR BK 63 str. 9 d. nurodyta, kad tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikalstamą veiką, bausmė yra skiriama pagal LR BK 63 str. numatytas taisykles, o į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Be to, atsižvelgiant į tai, kad LR BK 165 str. 1 d. (Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006-06-12 nuosprendis) numatytas nusikaltimas yra nesunkus , o LR BK 181 str. 3 d. numatytas nusikaltimas yra sunkus, šios bausmės subendrintinos apėmimo būdu (LR BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p.).

A. A. apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę padarius LR BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p. numatytas nusikalstamas veikas bei nurodo, kad jam pirmas sudavė S. M. ir tai patvirtino G. K. , J. L. ir J. G. , todėl negalima sakyti, kad jis S. M. sudavė ir muštynes pradėjo be jokios priežasties, o kiti liudytojai, nuteistojo teigimu, net ir apie servetėlių mėtymą sužinojo tik iš paties S. M. ir tai perpasakojo. Tokiu būdu nuteistasis akcentuoja kelių jam palankius parodymus davusių liudytojų parodymus, tačiau, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra jokio pagrindo manyti, kad konflikto iniciatorius buvo S. M. . Priešingai nei nurodo apeliantas, teisme apklaustas A. V. parodė, kad pats matė, kaip buvo mėtomos servetėlės, o tik nematė, kaip apipylė. Be to, teisme A. V. patvirtino, kad joks poveikis jį sulaikius nebuvo daromas. Apie tai, kad prie šoninio staliuko sėdėjęs asmuo mėtė servetėles bei apipylė S. M. patvirtino pats matęs ir nukentėjusysis M. Ž. . Be to, nukentėjusioji A. K. taip pat patvirtino, kad po S. M. pokalbio su prie gretimo staliuko sėdėjusia mergina, už S. M. sėdėjęs jaunuolis su akiniais nuo saulės pradėjo mėtyti suglamžytas servetėles, o po to apipylė kažkokiu tai gėrimu, po ko ir kilo muštynės. Iš A. K. , A. V. , M. Ž. , o taip pat nukentėjusiojo S. M. parodymų aišku, kad būtent po to, kai A. A. apipylė S. M. skysčiu, pastarasis atsistojo ir priėjo prie A. A. išsiaiškinti. Tokiu būdu akivaizdu, kad be jokios priežasties mėtydamas suglamžytas servetėles ir apipildamas S. M. skysčiu pramogų centre, kur susirinkę daug žmonių, A. A. demonstravo savo provokuojamą, įžūlų ir kitus asmenis žeminantį elgesį bei demonstravo visišką nepagarbą aplinkiniams ir jau vien tuo sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Be to, liudytoja V. D. parodė, kad nei S. M. , nei kuris nors kitas iš jų prie nieko nesikabinėjo ir savo elgesiu jokio konflikto išprovokuoti negalėjo, o S. M. kalbėjo su kažkuriuo vaikinu (A. A. ), o po to pribėgo kiti vaikinai ir pradėjo S. M. mušti. Teismas nesivadovauja liudytojų G. K. , J. L. ir J. G. parodymais dėl neva jų matyto konflikto iniciatoriaus ne tik todėl, kad jie prieštarauja S. M. parodymams, bet ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o iš byloje esančių duomenų aišku, kad kitoms įvykį mačiusioms, bet kartu su nuteistuoju nebuvusioms liudytojoms (G. T. , N. J. ) buvo daromas neteisėtas poveikis ir kt. Antai jau minėta, kad kartu su S. M. prie vieno staliuko sėdėję A. V. , M. Ž. , A. K. , nors ir neparodė matę, kas pirmas (A. A. ar S. M. ) sudavė smūgį, tačiau parodė apie kur kas ilgesnį laiką trukusį suglamžytų servetėlių mėtymą ir S. M. apipylimą skysčiu. Tuo tarpu G. K. , J. G. , J. L. apie jokį servetėlių mėtymą ir S. M. apipylimą skysčiu neva nemačiusios, tačiau kažkodėl visos tvirtina mačiusios, kad A. A. pirmas sudavė būtent S. M. . Vertinant atskirai G. K. parodymus pažymėtina, kad įvykio metu G. K. buvo vos 14 metų amžiaus ir neatsakė už melagingų parodymų davimą, o savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus neva S. M. ,,sugriebė jai už krūties“ teisme pakeitė ir parodė, kad ją S. M. ,,užkabino už krūtinės“. Be to, iš byloje esančių duomenų aišku, kad dieną prieš apklausą ikiteisminio tyrimo metu G. K. buvo pastebėta su A. A. tėvu. Tiesa, G. K. pareiškė, kad iš matymo pažįstamą A. A. sutiko 2004-04-30, su kuriuo vakare susitiko pramogų centre (duomenys neskelbtini), o vėliau pradėjo draugauti. Tačiau taip ir neaišku, kada G. K. su A. A. draugavo, nes iš byloje esančių duomenų matoma, kad jau nuo 2004-05-01 iki 2005-05-02 A. A. buvo suimtas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, o nuo 2005-05-02 buvo suimtas kitoje baudžiamojoje byloje. Be to, nuteistųjų pažįstamų darytą poveikį liudytojams, prašant jų sakyti, kad pirmas A. A. sudavė nepažįstamas vyras (S. M. ), ir vėlesnį pasipiktinimą liudytojoms pasakius tiesą, akivaizdžiai patvirtina 2004-08-25 protokolas dėl telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo, o taip pat pačių liudytojų G. T. , N. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Įvertinus išdėstytas aplinkybes bei tai, kad G. K. , J. G. , J. L. buvo vienoje kompanijoje su A. A. bei byloje esančius duomenis apie poveikį liudytojoms, siekiant apkaltinti patį nukentėjusįjį S. M. muštynių inicijavimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija G. K. , J. G. , J. L. parodymus neva muštynes pradėjo pats S. M. vertina kritiškai ir jais nesivadovauja. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas negalėjo tiesiog pagarsinti kai kurių liudytojų, neapklaustų nei ikiteisminio tyrimo teisėjo, nei pirmosios instancijos teisme, ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų bei jais vadovautis nuosprendyje, tačiau LR BPK 276 str. 4 d. nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti liudytojų parodymai gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti. Atitinkamai G. T. , N. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai patvirtina 2004-08-25 protokolą dėl telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei siekimą daryti joms įtaką duodant parodymus ir pan. Taigi jokių baudžiamojo proceso pažeidimų šiuo atveju pagarsinant liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nebuvo padaryta. Be to, kaip jau anksčiau minėta, nėra jokio pagrindo išvadai, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neobjektyviai ir šališkai. Tuo tarpu aukščiau išdėstytų kitų įrodymų visuma, teisėjų kolegijos įsitikinimu, leidžia pagrįstai tvirtinti, kad būtent A. A. be jokios priežasties įžūliais veiksmais, pavartodamas nukentėjusiųjų atžvilgiu fizinį smurtą ir kartu su kitais asmenimis sukeldamas muštynes, nutraukiant pramogų centro (duomenys neskelbtini) darbą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei atitinkamai pagrįstai konstatuota, kad S. M. buvo sužalotas dėl chuliganiškų paskatų.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. A. taip pat nurodo, kad jam skirtą bausmę subendrinant su 2002-08-09 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausme, jam turėjo būti taikomas 2002-11-07 LR Įstatymas dėl amnestijos pažymint LR Konstitucijos dešimties metų sukaktį ir paskirta sumažinta bausmė. Visgi šis apeliacinio skundo argumentas taip pat nėra pagrįstas, nes iš byloje esančių duomenų aišku, kad Šiaulių apygardos teismo 2002-08-09 nuosprendžiu A. A. paskirtos bausmės vykdymas buvo atidėtas, o LR Įstatymo dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį 9 str. 6 p. nurodyta, kad amnestija netaikoma asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu, atidedant paskirtos bausmės vykdymą.

Šalies argumentai

Nuteistasis R. B. apeliaciniu skundu nesutinka su jo nuteisimu už R. M. turto prievartavimą bei nurodo, kad apie išpirkos už pagrobtą automobilį reikalavimą jis nieko nežinojo ir tai patvirtino G. V. . Tačiau R. B. , kaip tiesiogiai suinteresuoto bylos baigtimi asmens, parodymai vertinami kritiškai, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes (automobilio pagrobimą ir iš karto po to sekusį išpirkos reikalavimą). Be jokios abejonės, esminės įtakos išaiškinant R. M. automobilio pagrobimą ir turto iš jos prievartavimą turėjo D. A. parodymai, visiškai atitinkantys faktines bylos aplinkybes. Visgi tai, kad Panevėžio apygardos teismo 2007-03-30 nuosprendžiu D. A. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės LR BK 39¹ str. pagrindu ir byla šioje dalyje jo atžvilgiu nutraukta, dar neduoda pagrindo manyti, kad D. A. galėjo apkalbėti R. B. , o kartu ir save. Atitinkamai D. A. pirmosios instancijos teisme parodė, kad, nors R. B. ir nebuvo aiškinta apie išpirką ar konkrečias detales, tačiau jis žinojo, kokiu tikslu automobilis buvo vagiamas. Tiesa, apeliantas nurodo, kad R. B. žinojimas tėra D. A. nuomonė. Visgi šiuo atveju vertinant D. A. parodymus atsižvelgtina į tai, kad tariantis dėl automobilio vagystės su R. B. , D. A. pats tiesiogiai dalyvavo ir iš jo parodymų aišku, kad G. V. informavo, jog automobilis neseniai parvarytas ir jį turėtų išsipirkti. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad, nors R. B. , kaip ir G. V. , aiškino automobilį grobęs tikslu išardyti ir paduoti detalėmis, tačiau iš byloje esančių duomenų aišku, kad nuo pat R. M. priklausančio automobilio BNW 730 pagrobimo 2004-01-16 vakare iki jo suradimo 2004-01-20 naktį toje vietoje (sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini)), kur jis buvo nuvarytas jau 2004-01-16, automobilio daugiau niekas niekur nevarė ir neardė, o to daryti žiemą paprasčiausiai neturėjo kur. Tokiu būdu automobilis buvo tiesiog paliktas savininkei nežinomoje vietoje ir tai visiškai atitinka D. A. parodymus, kad rytojaus dieną visi laukė, kol automobilį išsipirks. Be to, tai iš dalies atitinka ir paties R. B. parodymus, kad pinigų už automobilio pagrobimą iš pradžių jis negavo. Tuo tarpu iš 2004-01-18 protokolo-pareiškimo bei pačios R. M. parodymų aišku, kad automobilio nukentėjusioji pasigedo 2004-01-18 ir jau kitą dieną G. V. pasiūlė atskleisti R. M. priklausančio automobilio buvimo vietą už atlygį, kurio prašo neva jį pagrobę asmenys. Atitinkamai iš D. A. parodymų aišku, kad būtent po to, kai R. M. sumokėjo pinigus už iš jos pagrobto automobilio buvimo vietos nurodymą, pinigus pasidalijo visi organizuotos grupės nariai. Tokiu būdu akivaizdu, kad tiek automobilio pagrobimą, tiek pinigų už pagrobtą automobilį iš jo savininkės reikalavimą apėmė vieninga tyčia. R. B. apeliaciniame skunde teigia, kad jokių pinigų už pagrobtą automobilį jis negavo, tačiau tai irgi paneigia D. A. parodymai, jog apie R. B. perduotą iš R. M. gautų pinigų dalį (vieną tūkstantį litų) jam parodė pats G. V. . Tuo tarpu duomenų, kad organizuotos grupės nariai būtų apgavę R. B. ir iš R. M. gautų pinigų su juo nepasidaliję, byloje nėra, o abejoti D. A. parodymais teismas neturi jokio pagrindo. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tiek pagrobiant R. M. priklausantį automobilį, tiek prievartaujant turtą R. B. veikė organizuotoje grupėje kartu su D. A. , G. V. ir asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas. Kaip jau anksčiau minėta, automobilio pagrobimą bei pinigų už pagrobtą automobilį iš jo savininkės reikalavimą apėmė vieninga tyčia, organizuotoje grupėje buvo visi lygūs, savo nusikalstamą sumanymą bei kiekvieno vaidmenį visi aptarė iš anksto (ar susitikimas ir vaidmenų pasiskirstymas vyko dvi, ar keturias ar daugiau valandų iki nusikalstamo sumanymo realizavimo nusikalstamų veikų kvalifikavimui reikšmės neturi), todėl vadovaujantis aukščiau išdėstytais įrodymais neabejotina, kad vieninga tyčia pagrobti automobilį ir gauti už jį išpirką apėmė visų organizuotos grupės narių veiksmus. Tiesa, prievartaujant turtą iš R. M. R. B. tiesiogiai nedalyvavo, tačiau pagrobiant R. M. automobilį R. B. atliko pagrindinį vaidmenį, o kiti organizuotos grupės nariai tik užtikrino šios pirmos nusikalstamo sumanymo dalies įgyvendinimą. Tuo tarpu prievartaujant R. M. turtą pagrindinis vaidmuo teko G. V. . Tokiu būdu faktinės aplinkybės tik patvirtina tai, kad vykdydami vieną apysunkį ir vieną sunkų nusikaltimą, R. B. , G. V. , D. A. ir asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, iš anksto aptarė savo nusikalstamą sumanymą, pasiskirstė užduotis ir turėjo skirtingą vaidmenį vykdant nusikaltimus, o iš įvykdytų nusikalstamų veikų kiekvienam tekusi pinigų dalis atitiko jų vaidmenį nusikaltimų padaryme, todėl R. B. visiškai pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už R. M. automobilio pagrobimą ir jos turto prievartavimą dalyvaujant organizuotoje grupėje.

R. B. mano, kad iš jo nepagrįstai buvo priteistos išlaidos, susijusios su jo perdavimu Lietuvos teisėsaugos institucijoms pagal LR Generalinės prokuratūros 2004-08-17 išduotą Europos arešto orderį, nes tuo metu jam nebuvo paskirta jokia kardomoji priemonė ir neįteiktas pranešimas apie įtarimą. Visgi iš byloje esančių duomenų aišku, kad pranešimas apie įtarimą R. B. nebuvo įteiktas dėl to, kad jis pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų (2004-07-01 tarnybinis pranešimas Nr.40-1-330-04 (T. 22, b. l. 57), o operatyvinėmis paieškos priemonėmis įtariamojo R. B. gyvenamosios vietos nustatyti nepavyko. Tokiu būdu 2004-07-12 prokuroro nutarimu buvo paskelbta R. B. paieška, 2004-07-12 Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, o 2004-08-20 išduotas Europos arešto orderis ir 2005-05-06 R. B. perduotas Lietuvos teisėsaugos institucijoms. Tokiu būdu R. B. pasislėpus nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų (pasislėpti asmuo gali nepriklausomai nuo to, ar jam paskirta kardomoji priemonė, o taip pat ar jam jau įteiktas pranešimas apie įtarimą) bei siekiant įgyvendinti LR BPK 1 str. 1 d. numatytą baudžiamojo proceso paskirtį, Lietuvos teisėsaugos institucijos ėmėsi būtinų procesinių veiksmų bei patyrė su R. B. pargabenimu iš Ispanijos karalystės susijusias išlaidas. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad minėtos išlaidos atsirado dėl sąmoningų R. B. veiksmų, buvo objektyviai būtinos įgyvendinat LR BPK 1 str. 1 d. numatytą baudžiamojo proceso paskirtį, o R. B. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas tiek už veiką, dėl kurios jis buvo perduotas, tiek ir už LR BK 181 str. 3 d. numatytą nusikalstamą veiką (LR BPK 70 str. 1 d. 4 p.), pirmosios instancijos teismas su R. B. perdavimu pagal Europos arešto orderį pagrįstai pripažino LR BPK 103 str. numatytomis proceso išlaidomis ir jas priteisė iš nuteistojo (LR BPK 105 str. 1 d.). Be to, apeliaciniu skundu nuteistasis R. B. prašo grąžinti už jį sumokėtą 1000 (vieno tūkstančio) litų užstatą jo davėjui, tačiau iš byloje esančių duomenų aišku, kad kardomoji priemonė - užstatas R. B. paskirtas 2005-08-05 prokuroro nutarimu ir jam išaiškinta pareiga nedaryti naujų nusikalstamų veikų, nes, priešingu atveju, užstatas pereis valstybei (atitinkamai tai išaiškinta ir užstato davėjui). Visgi jau 2006-05-29 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už 2005-11-02 įvykdytas nusikalstamas veikas ir tokiu būdu pažeidė 2005-08-05 prokuroro nutarimu R. B. paskirtos kardomosios priemonės – užstato sąlygas, todėl grąžinti sumokėtą 1000 (vieno tūkstančio) litų užstatą jo davėjui nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde D. G. , ginčydamas savo dalyvavimą vartojant smurtą R. C. atžvilgiu, o taip pat priežastinio ryšio tarp savo veiksmų ir nukentėjusiojo mirties buvimą, visų pirma, ginčija nuteistojo D. A. parodymus. Be to, iš įslaptintų liudytojų Nr.1 ir Nr.2 parodymų, apelianto nuomone, aišku, kad iki atbėgant trims vaikinams, R. C. jau buvo suduotas mirtinas smūgis. Visgi įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo prerogatyva, o teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nuteistojo D. G. dalyvavimas nužudant R. C. nustatytas, visų pirma, vadovaujantis D. A. parodymais, kurie dėl nužudant R. C. dalyvavusių asmenų buvo vienodi nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios skirtingų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo metu, atitinka liudytojų Nr.1 ir Nr.2 parodymus (dėl dalyvavusių asmenų skaičiaus, pokalbių telefonu, smūgių sudavimo aplinkybių), o taip pat kitus byloje esančius duomenis (visi 5 asmenys sulaikyti iš karto po nusikaltimo padarymo vienoje vietoje, įvykio metu vykę D. A. ir D. G. telefoniniai pokalbiai patvirtinti mobiliojo ryšio operatorių pateiktais duomenimis ir kt.), todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jais abejoti ir vadovaujasi nuosprendyje. Visgi apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas nuteistojo D. G. dalyvavimo ir kaltės nužudant R. C. klausimus, nesivadovauja 2004-09-02 specialisto išvada Nr. 11-1621-(04), 11-2227-(04) – 11-2234-(04), kadangi pačioje specialisto išvadoje konstatuota, kad nustatytų požymių nepakanka spręsti klausimus, ar kontaktavo D. G. drabužiai ir batai su R. C. drabužiais ir batais. Tokiu būdu minėta specialisto išvada nei paneigia, nei patvirtina aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai (LR BPK 20 str. 3 d.). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas specialisto išvadą Nr. 11-1621-(04), 11-2227-(04) – 11-2234-(04) nors ir nurodė nuosprendžio aprašomojoje dalyje, tačiau iš motyvuojamosios dalies aišku, kad ja iš esmės nesivadovavo. Apeliantas nurodo, kad D. A. parodymai dėl R. C. sąmonės netekimo momento ir jo paties nukentėjusiajam suduotų smūgių prieštarauja įslaptintų liudytojų Nr.1 ir Nr. 2 parodymams. Tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, vertinant D. A. ir įslaptintų liudytojų Nr.1 ir Nr.2 parodymus būtina atsižvelgti į jų realias galimybes matyti atskiras įvykių detales konflikto metu (konfliktas vyko naktį, nors ir esant apšvietimui), o taip pat ir į jų emocinę būseną, turėjusią įtakos įvykių stebėjimui ir jų suvokimui. Atitinkamai liudytojas Nr. 1 parodė, kad gulintį susirietusį R. C. iš pradžių spardė pirmieji du užpuolikai (žemesnis į galvą ir viršutinę kūno dalį, o aukštesnis – į kojas, pilvą), tačiau tiksliai neatsimena, ar nuo šių smūgių R. C. jau buvo praradęs sąmonę. Be to, liudytojas Nr.1 parodė, kad atbėgus kitiems trims vaikinams, R. C. spardė visi penki, tačiau kur, kas ir kiek kartų spyrė nukentėjusiajam bei kas, kur stovėjo negalėjo pasakyti, bet vėliau parodymus sukonkretino ir parodė, kad aukštesnysis vaikinas iš pradžių R. C. į galvą nespardė, o atbėgus dar trims vaikinams, visi spardė į galvą (nors 2004-06-30 vykusios apklausos metu parodė buvusi streso būsenoje ir nesanti įsitikinusi, ar gulintį R. C. spardė visi penki vaikinai). Tokiu būdu, neneigiant liudytojo Nr.1 parodymų reikšmės nusikalstamų veikų ištyrimui, teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į paties liudytojo emocinę būseną įvykio metu ir matomumą, jų negalima vertinti neatsižvelgiant į kitus byloje esančius įrodymus. Tuo tarpu liudytojas Nr.2 parodė, kad R. C. dar stovintį mušant pirmiems dviems užpuolikams, ji buvo gal dėl išgąsčio trumpam nusisukusi, o atsisukusi pamatė ant nugaros gulintį spardomą R. C. , kuris jai pasirodė gulėjęs be sąmonės, nes nesipriešino, ir iš karto jį pradėjo spardyti į galvą ir kitas kūno vietas kiti pribėgę vaikinai, o ji tai pamačiusi nusisuko, todėl negalinti pasakyti, kas, kur ir kiek smūgių sudavė. Visgi D. A. , tiesiogiai dalyvavęs vartojant smurtą R. C. atžvilgiu ir savo kaltę LR BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymu (R. C. ir D. L. atžvilgiu) visiškai pripažinęs (keisti kaltinimo LR BPK 256 str. numatyta tvarka nėra pagrindo), parodė, kad po smūgio į smakrą R. C. dar buvo pasirėmęs ranka į žemę ir bandė stotis, o pribėgus kitiems vaikinams ir spardant, R. C. jau nebandė keltis, tačiau viena ranka dar gynėsi. Tokiu būdu tarp nuteistojo D. A. ir liudytojų Nr.1 ir Nr.2 parodymų yra prieštaravimas dėl R. C. sąmonės netekimo momento bei atitinkamai gynimosi požymių nerodymo. Tačiau vertinant šiuos parodymus atsižvelgtina į pirmosios instancijos teisme apklausto eksperto J. P. parodymus, kad kelioms sekundėms prarasti sąmonę žmogus gali nuo bet kurio smūgio į veidą. Tuo tarpu iš aukščiau minėtų įrodymų ir specialisto išvados Nr. M264/04(04) aišku, kad R. C. buvo suduota pakankamai daug smūgių į galvos sritį, o atsižvelgiant į aukščiau aptartus įrodymus, tikėtina, kad liudytojų Nr.1 ir Nr.2 matytas R. C. nesipriešinimas jo atžvilgiu vartotam smurtui dar iki pradedant vartoti jo atžvilgiu smurtą kitiems trims nuteistiesiems (tarp jų ir D. G. ) buvo nukentėjusiajam esant laikino (kelių sekundžių) sąmonės netekimo būsenoje. Visgi teismas pagrįstai konstatavo, kad kategoriškai atskirti nuo kurio konkretaus smūgio įvyko mirtis (padarytas mirtinas sužalojimas) atskirti neįmanoma, nes R. C. mirė nuo galvos smegenų dešinės smilkininės skilties sumušimo, kuris galėjo būti padarytas bet kuriuo iš dviejų smūgių (specialisto išvada Nr. KM 18(106)/05(01) arba suduodant du smūgius į viršutinę galvos sritį ir dešinę smilkinio sritį (eksperto J. P. parodymai teisiamojo posėdžio metu). Visgi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nuteistieji D. G. , R. V. ir N. J. , bendrai spardydami R. C. į galvą, veikė netiesiogine tyčia bei atitinkamai padarė prieštaringas išvadas. Panevėžio apygardos teismas pažymėjo, kad tais atvejais, kai keli asmenys veikia kartu turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimdami gyvybę nukentėjusiajam, jie visi yra nužudymo vykdytojai ir nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, o pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad nuteistuosius D. G. , R. V. ir N. J. tenkino bet kokie padariniai neatsižvelgiant į jų sunkumą. Tokiai išvadai iš esmės pritaria ir apeliacinės instancijos teismas, nes iš liudytojų Nr.1 ir Nr.2 bei paties D. A. parodymų aišku, kad D. G. , N. J. ir R. V. buvo apstoję gulintį R. C. puslankiu ir spardė praktiškai nesiginantį vieną nukentėjusįjį kelias minutes į viršutinę kūno dalį, įskaitant galvą. Tokiu būdu vartoto smurto bendrumas (pritarimas vieni kitų veiksmams), smūgių sudavimas į gyvybiškai svarbią nukentėjusiojo kūno dalį (galvą), vartoto smurto trukmė ir jo intensyvumas aiškiai rodo, kad tiek D. G. , tiek N. J. ir R. V. suprato savo smurtiniais veiksmais keliamą pavojų žmogaus gyvybei, numatė, kad savo veiksmais gali sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą ar net atimti jo gyvybę ir vienodai siekė bet kokių padarinių. Visgi toks siekiamų padarinių neapibrėžtumas negali būti siejamas su abejingumu pasekmių atžvilgiu netiesioginės tyčios atveju, nes, kaip jau minėta, intensyvus bendro smurto vartojimas prieš galimybės apsiginti absoliučiai neturintį gulintį žmogų daug kartų smūgiuojant jam į gyvybiškai svarbią kūno vietą rodo, kad nuteistieji D. G. , veikdamas kartu su N. J. ir R. V. , siekė kuo sunkesnių padariniu nukentėjusiajam, įskaitant ir jo gyvybės atėmimą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, tiek nuteistasis D. G. , tiek nuteistieji N. J. ir R. V. , vartodami smurtą R. C. atžvilgiu ir atimdami jam gyvybę, bendrai veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tuo tarpu atsižvelgiant į tai, kad nuteistųjų tyčia aiškiai apėmė ir gyvybės nukentėjusiajam atėmimą, visai nebūtina, kad mirtinus sužalojimus padarytų kiekvienas iš bendravykdytojų, o pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Atitinkamai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, D. G. Panevėžio apygardos teismo 2007-03-30 nuosprendžiu visiškai pagrįstai buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p. už R. C. nužudymą dėl chuliganiškų paskatų.

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. G. prašo grąžinti už jį sumokėtą užstatą jo davėjui. Grąžinti 9000 (devynių tūkstančių) litų užstatą, įneštą į prokuratūros depozitinę sąskaitą, už D. G. jo davėjai L. G. apeliaciniu skundu prašo ir prokuroras. Iš Panevėžio apygardos teismo 2007-03-30 nuosprendžio aišku, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu tiesiog nesprendė 2005-10-27 prokuroro nutarimu D. G. paskirtos kardomosios priemonės – užstato likimo klausimo, nors tai privalėjo padaryti, pakeisdamas jam skirtas kardomąsias priemones į suėmimą. Iš byloje esančių duomenų matoma, kad 9000 (devynių tūkstančių) litų užstatą, įneštą į prokuratūros depozitinę sąskaitą, už D. G. sumokėjo L. G. Byloje nėra duomenų, kad D. G. būtų pažeidęs jam skirtą kardomąją priemonę – užstatą, todėl 9000 (devynių tūkstančių) litų užstatas, įneštas į prokuratūros depozitinę sąskaitą už D. G. , grąžintinas jo davėjai L. G.

Nuteistasis R. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad nenustatytas jo dalyvavimas nužudant R. C. , nėra priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir pasekmių, o ikiteisminio tyrimo metu padaryta esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Ginčydamas savo dalyvavimą ir priežastinio ryšio tarp savo veiksmų ir R. C. mirties buvimą, apeliantas ginčija teismo atliktą įrodymų vertinimą, tačiau, kaip jau minėta, įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo prerogatyva. Tuo tarpu nuteistojo R. V. dalyvavimas nužudant R. C. apeliacinės instancijos teismui abejonių nekelia, nes, visų pirma, apie R. V. dalyvavimą parodė pats įvykio metu buvęs ir smurtą prieš R. C. vartojęs nuteistasis D. A. , kurio parodymai dėl smurtą R. C. atžvilgiu vartojusių asmenų liko nepakitę nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios visų su juo atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų metu, o iš esmės tas pačias įvykio aplinkybes D. A. parodė ir apklaustas pirmosios instancijos teisme. Be to, D. A. parodymus dėl R. V. dalyvavimo vartojant smurtą R. C. atžvilgiu patvirtino ir įslaptinti liudytojai Nr.1 ir Nr.2, kurie iš nuotraukų ir vaizdo įrašų atpažino R. V. kaip asmenį, atbėgusį kartu su kitais dviem vaikinais ir spardžiusį gulintį R. C. . Tiesa, apeliantas nurodo, kad atpažinimai atlikti pažeidžiant baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus, nes parodymo atpažinti protokole nėra paskelbta atpažinto asmens pavardė, o jis nepagrįstai ir neteisėtai parodytas atpažinti tik iš nuotraukų ir vaizdo įrašų, nes, nuteistojo nuomone, jokių išimtinių sąlygų tam nebuvo. Visgi LR BPK 192 str. 5 d. aiškiai pažymėta, kad asmens atpažinimas pagal nuotrauką gali būti atliekamas ne tik nesant galimybės parodyti paties asmens, bet ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo asmens saugumui užtikrinti. Be to, LR BPK 192 str. 6 d. numatyta galimybė atlikti atpažinimą ir iš vaizdo įrašo. Tuo tarpu vertinant atpažinimo iš nuotraukų teisėtumą pažymėtina, kad byloje yra pakankamai duomenų, iš kurių galima spręsti apie poveikio liudytojams darymą, o R. V. atpažino įslaptinti liudytojai, todėl siekiant užtikrinti liudytojų saugumą atpažinimai iš nuotraukų ir vaizdo įrašų buvo atlikti visiškai pagrįstai. Be to, prie kiekvieno asmens parodymo atpažinti protokolo yra pridėti parodytų atpažinti asmenų (iš nuotraukų ir vaizdo įrašo) sąrašai, o duomenų apie atpažintų asmenų pavardžių paskelbimą nebuvimas, teisėjų kolegijos nuomone, nėra esminis baudžiamojo proceso kodekso (LR BPK 36, 192 str.) pažeidimas. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro atsižvelgdamas į tai, kad tiek liudytojas Nr.1, tiek liudytojas Nr.2 atpažino R. V. (parodytų atpažinti asmenų sąrašuose Nr.6) kaip asmenį, įbėgusį į liudytojų Nr.1 ir Nr.2 buvimo vietą (pavėsinę) bei nurodė tam tikrus atpažintą asmenį apibūdinančius bruožus, o liudytojas Nr.2 netgi nurodė, kad atpažįstamas asmuo buvo taip pat ne kartą matytas anksčiau mieste. Be to, liudytojų Nr.1 ir Nr.2 nurodytą faktą, kad tarp R. C. mušusių asmenų buvo ir kartu su D. A. bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (ant iš ten paimtų batų aptiktas R. C. kraujas), sulaikytas R. V. , patvirtino ir pats D. A. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir šioje dalyje D. A. parodymai, kuriuos, kaip anksčiau minėta, patvirtino ir liudytojai Nr.1 ir Nr.2, nekelia jokių abejonių. Tiesa, apeliaciniame skunde nuteistasis R. V. nurodo, kad D. A. apkalbėjo kitus nuteistuosius ir tokiu būdu pats išvengė baudžiamosios atsakomybės už R. C. nužudymą, nors jau pirmosios apklausos metu pareiškus įtarimą, o taip pat skiriant kardomąją priemonę D. A. savo kaltę nužudžius R. C. pilnai pripažino. Tačiau pažymėtina, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (LR BPK 255 str. 1 d.), o pirmosios instancijos teismas 2007-03-30 nuosprendyje pažymėjo, jog pakeisti D. A. kaltinimą niekas neprašė (LR BPK 256 str.). Tuo tarpu vertinant D. A. parodymus pažymėtina, kad apelianto ginčijamų pirmųjų D. A. apklausų metu jis taip pat kaip ir vėliau parodė tik apie savo suduotus smūgius prieš nukrentant R. C. , o kaip vėliau buvo nustatyta (eksperto J. P. parodymai, paties D. A. parodymai apie R. C. galimybę atlikti savarankiškus veiksmus), mirtini smūgiai suduoti ir atitinkamai mirtinas sužalojimas padarytas nukentėjusiajam gulint, o dėl sužalojimo praradus sąmonę žmogus jokių savarankiškų veiksmų neatlieka). Be to, kaltės pripažinimas dar nėra pagrindas nuteisti kaip kaltės nepripažinimas nėra pagrindas nenuteisti, o kiekvienu atveju sprendžiama individualiai, atsižvelgiant į visus byloje esančius įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes. Atitinkamai nuteistojo D. A. parodymų konkrečiu atveju nepaneigia ir buvęs jo apsvaigimas nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų, nes D. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodymus visuomet davė nuosekliai, aiškiai ir logiškai atsakinėjo į proceso dalyvių jam užduodamus klausimus, o jo parodymai iš esmės visiškai atitinka faktines R. C. nužudymo aplinkybes.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu R. V. ginčija ir priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir R. C. mirties buvimą bei nurodo, kad liudytojai Nr.1 ir Nr.2 neparodė, kad asmeniškai jis būtų sudavęs smūgius R. C. į galvą. Visgi liudytojai Nr.1 ir Nr.2, nors ir neindividualizuodami kiekvieno iš vėliau pribėgusių 3 vaikinų smūgių nukentėjusiajam, aiškiai parodė, kad visi 3 pribėgę vaikinai ėmė spardyti gulintį R. C. į galvą ir kitas kūno vietas. Tuo tarpu D. A. patvirtino įslaptintų liudytojų parodymus ir parodė, kad pribėgę vaikinai sudavė R. C. į viršutinę kūno dalį, o 2004-05-06 vykusio parodymų patikrinimo vietoje metu konkrečiai nurodė, kad R. V. , stovėdamas gulinčiam R. C. ties viršugalviu, sudavė nukentėjusiajam 3-4 kartus į galvą ir viršutinę nugaros dalį. Be to, nors pirmosios instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas dėl nuteistųjų kaltės nužudant R. C. , tačiau apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsižvelgiant į bendrus R. V. , D. G. ir N. J. veiksmus (pritarimą vienas kito veiksmams) vartojant smurtą prieš R. C. , vartoto smurto intensyvumą, lokalizaciją (smūgiuojama į galvą), o taip pat tai, kad smurtas buvo vartotas prieš galimybės apsiginti neturėjusį ir praktiškai nesigynusį gulintį asmenį, aišku, jog visi minėti nuteistieji veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, o tyčios turinys apėmė net ir gyvybės atėmimą. Atitinkamai R. V. visiškai pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už R. C. nužudymą dėl chuliganiškų paskatų, nes esant bendrai tiesioginei neapibrėžtai tyčiai, apimančiai net ir gyvybės atėmimą, visiškai nebūtina, kad mirtinus sužalojimus padarytų kiekvienas smurtaujantis asmuo, o pakanka, kad tai padarytų vienas iš jų.

R. V. ginčija ir savo dalyvavimą 2004-05-01 apie 1.00 val. pažeidžiant viešąją tvarką pramogų centre (duomenys neskelbtini) bei nesunkiai sutrikdant S. M. sveikatą. Apeliantas nurodo, kad jis nepagrįstai nebuvo pats parodytas atpažinti, S. M. galėjimas kažką įsidėmėti kelia abejonių, o kiti liudytojai nieko konkretaus apie jį neparodė. Visgi, nors R. V. ginčija jo atpažinimų pagal nuotraukas teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau tokia galimybė yra numatyta LR BPK 192 str. 5 d., o siekiant užtikrinti nuteistąjį R. V. atpažinusių nukentėjusiųjų ir liudytojų saugumą, atpažinimas pagal nuotraukas atliktas visiškai pagrįstai. Atitinkamai asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai iš esmės patvirtina nukentėjusiojo S. M. parodymus apie tai, kad smurtą be kitų asmenų jo atžvilgiu vartojo ir paties S. M. iš karto po 2004-05-01 apie 1.00 val. vykusio konflikto pramogų centre (duomenys neskelbtini) atpažintas asmuo R. V. . Žinoma, įvykio metu S. M. buvo vartojęs alkoholį ir to neneigia pats nukentėjusysis, tačiau jo parodymai išliko nepakitę nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, juos iš esmės patvirtina byloje esantys asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolai (A. K. , V. D. , A. V. , S. S. , A. R. atpažino R. V. kaip asmenį, 2004-05-01 buvusį pramogų centre (duomenys neskelbtini), o Ž. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė mačiusi R. V. muštynių vietoje), todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, netikėti nukentėjusiojo S. M. parodymais nėra jokio pagrindo, o R. V. už viešosios tvarkos pažeidimą pramogų centre (duomenys neskelbtini) ir S. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą pripažintas kaltu ir nuteistas visiškai pagrįstai.

Prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka su Panevėžio apygardos teismo 2007-03-30 nuosprendžiu dėl V. Š. ir O. R. išteisinimo jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nukentėjusiojo V. G. , liudytojų J. V. , V. K. , Ž. J. parodymus bei kitus byloje esančius įrodymus, todėl padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Tačiau, visų pirma, pažymėtina, kad tiek O. R. , tiek V. Š. pirmosios instancijos teisme kaltinti pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d., o byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (LR BPK 255 str 1 d.). Tuo tarpu vertinant liudytojų V. K. ir Ž. J. parodymus, atsižvelgiant į paties nukentėjusiojo V. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie pradurtas padangas, galima būtų nebent spręsti apie O. R. vaidmenį sugadinat V. G. turtą. Visgi atsakomybė pagal LR BK 187 str. 3 d. kyla tik esant nukentėjusiojo skundui ar prokuroro reikalavimui. Tačiau jau 2004-05-27 V. G. apklausus liudytoju, pastarasis atsisakė būti pripažintas nukentėjusiuoju bei pareiškė, kad žala jam yra atlyginta, o prokuroras reikalavimo patraukti O. R. atsakomybėn pagal LR BK 187 str. 3 d. taip pat nepareiškė, todėl O. R. atsakomybė pagal LR BK 187 str. 3 d. negalima. Atitinkamai plėšimo metu panaudotas smurtas yra priemonė pagrobti svetimą turtą, o atsižvelgiant į nekonkrečius ir prieštaringus nukentėjusiojo V. G. ir liudytojos J. V. parodymus, teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje nėra pakankamai duomenų spręsti apie O. R. vaidmenį, o tuo labiau jo tyčią, siekiant užvaldyti V. G. mobilaus ryšio telefoną. Iš nukentėjusiojo V. G. parodymų aišku, kad jis ir pats nesuprato už ką mušamas, o jam buvo paaiškinta, kad ,,už senus laikus“. Tokiu būdu visiškai neaišku, kokį ryšį turėjo vartotas smurtas ir siekis paimti V. G. telefoną (ar telefono reikalavimas nebuvo tiesiog sąmoningas pretekstas pavartoti smurtą). Iš V. G. parodymų taip pat neaišku, ar telefono iš jo reikalavo bei smurtą jo atžvilgiu vartojo V. Š. , ar kiti asmenys. Tiesa, liudytoja J. V. 2004-05-26 parodė, kad V. G. telefono iš jos reikalavo žemo ūgio, tamsių plaukų vaikinas, kurį J. V. tą pačią dieną iš vaizdo įrašo atpažino kaip V. Š. , tačiau iš vėlesnių J. V. parodymų taip ir liko neaišku, kokiu tikslu buvo ieškoma V. G. telefono ir kodėl jo neradus daugiau nebuvo reikalaujama iš paties V. G. , nors iš nukentėjusiojo parodymų aišku, kad pats V. G. su V. Š. vėliau dar bendravo ir jam buvo pasakyta, jog sumuštas ,,už senus laikus“. Apeliantas nurodo, kad V. Š. ir O. R. kaltę LR BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymu įrodo ir byloje esančios telefoninių pokalbių išklotinės, o taip pat duomenys apie asmeninių nuteistųjų nesutarimų tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo nebuvimas ir pan. Tačiau iš prokuroro apeliaciniame skunde nurodytų telefoninių pokalbių išklotinių aišku vien tai, kad O. R. ir kiti asmenys domėjosi, ar V. G. parašė pareiškimą visiškai nieko nekonkretizuojant. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus byloje esančius duomenis, tikėtina, kad 2004-05-01 apie 2.00 val. buvo įvykdyta nusikalstama veika, kurios metu galėjo nukentėti V. G. . Visgi minėtos nusikalstamos veikos ikiteisminis tyrimas prokuroro iniciatyva buvo pradėtas praėjus beveik mėnesiui po įvykio, dėl ko šios veikos ikiteisminis tyrimas buvo gerokai apsunkintas (nenustatyti V. G. padaryti sužalojimai, V. G. automobilio sugadinimas ir pan.), o tiek pačiam nukentėjusiajam, tiek su juo buvusiai liudytojai J. V. duodant nekonkrečius ir prieštaringus parodymus, akivaizdu, kad nustatyti ar V. Š. ir O. R. įvykdė kokią kitą nusikalstamą veiką (pvz. 284 str. 1 d.) ir kokia buvo jų bei kitų bendrininkų tyčia nėra galimybės, todėl pirmosios instancijos teismas apie tai prokurorui LR BPK 257 str. nustatyta tvarka pagrįstai nepranešė.

Prokuroro apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, pakeisdamas nuosprendžiu nuteistiesiems anksčiau skirtas kardomąsias priemones, netinkamai išsprendė klausimus, susijusius su užstato grąžinimu užstato davėjui ar užstato paėmimu valstybės naudai, todėl prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti pažymint, kad užstatai, įnešti į prokuratūros depozitinę sąskaitą už A. A. , R. B. ir N. J. , pereina valstybei. Iš byloje esančių duomenų aišku, kad prokuroro 2005-03-22 nutarimu A. A. paskirtas 20 000 (dvidešimties tūkstančių) litų užstatas ir kartu jam bei užstato davėjui išaiškinta, jog A. A. nevykdant jam priskirtų pareigų (šaukiamam atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, teisėją ar į teismą, nekliudyti proceso eigos, nedaryti naujų nusikalstamų veikų, vykdyti paskirtų kardomųjų priemonių sąlygas) užstatas pereis valstybei. Tačiau A. A. pasislėpė ir į bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme neatvyko. Be to, iš byloje esančių dokumentų aišku, kad įsiteisėjusiu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006-06-12 nuosprendžiu A. A. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikalstamą veiką, įvykdytą 2005-08-13 ir tokiu būdu pažeidė prokuroro 2005-03-22 nutarimu jam skirtą kardomąją priemonę – užstatą, todėl 20 000 (dvidešimties tūkstančių) litų užstatas, įneštas į Šiaulių apygardos prokuratūros depozitinę sąskaitą AB banke NORD/LB sąskaitos Nr.(duomenys neskelbtini) už A. A. , pereina valstybei (LR BPK 133 str. 5 d.). Iš byloje esančių duomenų taip pat aišku, kad prokuroro 2005-08-05 nutarimu R. B. paskirtas 1000 (vieno tūkstančio) litų užstatas, o R. B. ir užstato davėjui išaiškinta, kad pažeidus įpareigojimą nedaryti naujų nusikalstamų veikų, užstatas pereis valstybei. Visgi įsiteisėjusiu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006-05-29 nuosprendžiu R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikalstamą veiką, įvykdytą 2005-11-02 bei tokiu būdu pažeidė jam skirtą kardomąją priemonę – užstatą, todėl 1000 (vieno tūkstančio) litų užstatas, įneštas į Šiaulių apygardos prokuratūros depozitinę sąskaitą AB banke NORD/LB sąskaitos Nr.(duomenys neskelbtini) už R. B. , pereina valstybei (LR BPK 133 str. 5 d.). Be to, iš byloje esančių duomenų taip pat aišku, kad įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2007-07-03 nuosprendžiu N. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už 2006-05-17 įvykdytą nusikalstamą veiką bei tokiu būdu pažeidė prokuroro 2005-10-27 nutarimu jam skirtą kardomąją priemonę, todėl 11000 (vienuolikos tūkstančių) litų užstatas, įmokėtas į Šiaulių apygardos prokuratūros depozitinę sąskaitą AB banke NORD/LB sąskaitos Nr.(duomenys neskelbtini) už N. J. , pereina valstybei (LR BPK 133 str. 5 d.).

Nukentėjusysis S. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. G. , R. V. ir N. J. bausmes už LR BK 129 str. 2 d. 8 p. numatytą nusikaltimą, nepagrįstai paskyrė jiems švelnesnes nei straipsnio sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmes. Nukentėjusiojo nuomone, teismas nepakankamai atsižvelgė į nustatytą nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę (LR BK 60 str. 1 d. 9 p) bei į neigiamas nuteistųjų charakteristikas. Visgi apeliacinės instancijos teismo nuomone, D. G. , R. V. ir N. J. už LR BK 129 str. 2 d. 8 p. numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskiros laisvės atėmimo bausmės nėra aiškiai per švelnios ir atitinka LR BK 41 str. 2 d. numatytą bausmės paskirtį, o jų griežtinti nėra pagrindo. LR BK 61 str. 2 d. nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas įvertina ne tik atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias (konkrečiu atveju nei vienam iš trijų nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta) aplinkybes, tačiau ir kitas LR BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas, vertindamas LR BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes, atsižvelgia į tai, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas, sukėlęs neatstatomas pasekmes. Nusikaltimas padarytas tiesiogine neapibrėžta tyčia, apimančia netgi tyčią nužudyti ir tai rodo ne vien tik veikos, bet ir pačių nuteistųjų pavojingumą visuomenei. Nusikaltimas padarytas dėl chuliganiškų paskatų, bet būtent tai ir buvo pagrindas kvalifikuoti veiką pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p. ir atitinkamai skirti griežtesnę bausmę. Tuo tarpu iš paskirtos bausmės dydžių kiekvienam nuteistajam (dvylika metų laisvės atėmimo) akivaizdu, kad nuteistųjų asmenybė realiai neturėjo lemiamos įtakos švelninant bausmę, nes dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė, kaip ir kitiems nuteistiesiems, už LR BK 129 str. 2 d. 8 p. numatytos nusikalstamos veikos padarymą skirta ir vos prieš kelias dienas iki nusikaltimo padarymo 18 metų sulaukusiam N. J. , kuris Panevėžio apygardos teismo 2007-03-30 nuosprendžio priėmimo metu dar nebuvo anksčiau teistas. Visgi, teisėjų kolegijos nuomone, konkrečiu atveju taip pat atsižvelgtina į tai, kad nei vienas iš trijų nuteistųjų (D. G. , N. J. , R. V. ) nužudymo iš anksto neplanavo ir nebuvo pirmieji prieš R. C. vartoto smurto iniciatoriai, o bausmė visuomet privalo būti individualizuojama. Tokiu būdu, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nuteistiesiems D. G. , N. J. ir R. V. paskirtos dvylikos metų laisvės atėmimo bausmės, kurios yra visiškai nežymiai mažesnės už tiek nusikaltimo padarymo metu, tiek ir 2007-03-30 nuosprendžio priėmimo metu galiojusio LR BK 129 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sankcijos vidurkį, nėra aiškiai per švelnios ir jų griežtinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1, 3 p., 2 d. 2 p., 3 d., 328 str. 1, 4 p.,

nusprendžia:

Nuteistųjų A. A. , R. B. , R. V. , nukentėjusiojo S. L. apeliacinius skundus atmesti.

Panevėžio apygardos teismo 2007-03-30 nuosprendį A. A. , D. G. , R. B. ir N. J. atžvilgiu pakeisti.

A. A. , vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., 6, 9 d., Panevėžio apygardos teismo 2007-03-30 nuosprendžiu pagal LR BK 181 str. 3 d. paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006-06-12 nuosprendžiu pagal LR BK 165 str. 1 d. paskirta bausme ir paskirti subendrintą šešerių metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 4, 6 d. šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su subendrinta bausme, paskirta Panevėžio apygardos teismo 2007-03-30 nuosprendžiu pagal LR BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p., bei nustatyti galutinę subendrintą šešerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką A. A. įskaityti vienerių metų dviejų mėnesių bausmę, atliktą pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006-06-12 nuosprendį.

Paimti valstybės naudai 20000 Lt (dvidešimties tūkstančių litų) užstatą už A. A. , 1000 Lt (vieno tūkstančio litų) užstatą už R. B. ir 11000 Lt (vienuolikos tūkstančių litų) užstatą už N. J. , įmokėtus į į Šiaulių apygardos prokuratūros depozitinę sąskaitą AB banke NORD/LB sąskaitos Nr.(duomenys neskelbtini) .

Grąžinti 9000 Lt (devynių tūkstančių litų) užstatą, įmokėtą į Šiaulių apygardos prokuratūros depozitinę sąskaitą AB banke NORD/LB sąskaitos Nr.(duomenys neskelbtini) , užstato davėjai L. G. .

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Jonas Algimantas VenckusTeisėjai Kęstutis JucysTomas Šeškauskas