Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo teisėjas Marius Bartninkas, sekretoriaujant Agnei Sinkevičiūtei, Gedailei Balčiūnaitei, dalyvaujant ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui advokatui Gintarui Dabkevičiui, atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovei Daivai Pečiulaitienei, atsakovo AAS „(duomenys neskelbtini)“ filialo Lietuvoje atstovui A. B., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovams UAB „(duomenys neskelbtini)“, AAS „(duomenys neskelbtini)“ filialui Lietuvoje dėl nuostolių atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu šalių atstovai palaikė savo procesines pozicijas. Ieškovės atstovas papildomai akcentavo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ aiškiai deklaruoja teikianti apsaugos paslaugas (b.l. 55-57, t. 2). Ieškovė taip pat pateikė duomenis, jog į iškvietimą vykęs ekipažas buvo už daugiau nei 6 km (b.l. 58, t. 2), todėl turėjo viršyti leistiną greitį, akcentavo neatitikimus tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ teiktų duomenų apie pranešimo laiką ir TEO LT, AB duomenų (b.l. 59-62, t. 2).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas

Dėl ieškovę su atsakove UAB „(duomenys neskelbtini)“ siejančio teisinio santykio

Tarp šalių kilo ginčas dėl to, kaip turėtų būti vertinamas teisinis santykis, iš kurio kildinamas byloje reiškiamas reikalavimas: ieškovė nurodo, jog teisinis santykis turi būti vertinamas kaip pasauga, tuo tarpu atsakovai laikosi pozicijos, jog buvo susitarta dėl atlygintinų paslaugų teikimo.

Pagal CK 6.830 straipsnį, pasaugos sutartimi saugotojas įsipareigoja saugoti davėjo perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas – sumokėti atlyginimą, jeigu tai įtvirtinta sutartyje. Esminėmis tokios sutarties sąlygomis laikytinas kilnojamojo daikto perdavimas ir į rezultatą orientuotas saugotojo įsipareigojimas daiktą išsaugoti. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, UAB „(duomenys neskelbtini)“ prievolės pobūdis neatitinka nurodytų sąlygų. Tiek iš Sutarties pavadinimo, tiek ir iš jos 2.1 punkte apibrėžto Sutarties objekto akivaizdu, jog šalys susitarė ne dėl fizinės objekto pasaugos, bet dėl techninės jo saugos. Techninės saugos sąvoka atskleista Sutarties 1.1 punkte: techninė sauga šalių įvertinta kaip signalizacijos pranešimų į centralizuotą stebėjimo pultą stebėjimas ir operatyvus reagavimas. Nurodytą sąvokos išaiškinimą atitinka ir Sutarties 4.1 punkte išvardintos UAB „(duomenys neskelbtini)“ prievolės. Dar daugiau, Sutarties 9.2 punkte tiesiogiai nurodoma, jog šalys sutinka, kad Sutartis savo turiniu, sąlygomis ir pagal tikruosius šalių ketinimus nėra turto pasaugos sutartis, todėl netaikomos CK XLII skyriaus nuostatos, susijusios su pasauga. Su ieškovės argumentu, jog atsakovė prisiėmė pareigą išsaugoti ieškovei priklausantį turtą, kaip tai numatyta CK 6.845 straipsnyje, nesuderinamos ir Sutarties 6.6 punkto, Individualių sąlygų 8 punkto nuostatos, jog vykdytojas privalo atlyginti tik tiesioginius nuostolius, atsiradusius dėl vykdytojo kaltės. Skirtingai nei nurodo ieškovė, Sutarties 4.1.4 punktu atsakovė neprisiėmė pareigos užtikrinti fizinę ieškovės turto saugą. Sistemiškai aiškinant Sutarties 4.1 punkto nuostatas spręstina, jog esminė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiga- stebėti pranešimus apie signalizacijos suveikimą ir į juos reaguoti išsiunčiant ekipažą, kuris per Sutartyje nustatytą laiką turi atvykti ir įvertinti situaciją. Tik atvykę į įvykio vietą atsakovės darbuotojai gali konstatuoti, jog egzistuoja įsilaužimo ar vagystės požymiai. Tokiu atveju, vadovaujantis Sutarties 4.1.4- 4.1.6 punktais, atsakovės darbuotojams tenka pareiga informuoti atsakingą ieškovės atstovą ir 30 min. laukti jo atvykstant bei laikotarpiu iki jo atvykimo imtis priemonių, kad žala nepadidėtų ar būtų sumažinta (kontroliuoti situaciją įvykio vietoje). Aplinkybių, jog įvyko vagystė, konstatavimas atvykus į įvykio vietą, nesukuria atsakovei pareigos užtikrinti fizinę ieškovės turto saugą laikotarpiu nuo signalizacijos suveikimo iki atvykimo. Priešinga išvada paneigtų reagavimo į pranešimą laiko nustatymo prasmę, kadangi nepriklausomai nuo to, per kiek laiko atsakovė sureaguotų į pranešimą, ji būtų laikoma atsakinga už turto praradimą. Kaip teisingai teismo posėdžio metu nurodė UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė, prisiimant pareigą užtikrinti fizinę saugą (atsakovės atstovė nurodė, kad atsakovė su to pageidaujančiais klientais sudaro fizinės saugos sutartis) objekte turėtų nuolatos būti atsakovės darbuotojas, kiekvieną kartą jam turėtų būti perduodamas objektas su konkrečiu perduodamo turto sąrašu. Nagrinėjamu atveju atsakovė neperėmė iš ieškovės kilnojamojo daikto, t. y. seifo su pinigais, ir neįsipareigojo jo grąžinti. Pagal Sutartį patalpos buvo perduotos techninei apsaugai, t. y. atsakovė saugojo objektą stebėdama jį centriniame valdymo pulte, o gavus apsaugos sistemos suveikimo signalą reagavimo ekipažas turėjo atvykti prie objekto. Atsakovė įsipareigojo pagal užsakymą vykdyti tam tikrą veiklą (stebėti saugomo objekto būklę centriniame valdymo pulte) bei atlikti tam tikrus veiksmus (atvykti prie saugomo objekto suveikus apsaugos sistemai), kas atitinka atlygintinų paslaugų teikimo teisinius santykius CK 6.716–6.724 straipsnių prasme. Tokia išvada atitinka atsakovų cituotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, suformuotą 2009 m. spalio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2009 ir 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2009. Kaip teisingai nurodė atsakovai, nurodytose nutartyse Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebetaikytina 2002 m. kovo 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2002, kuria rėmėsi ieškovė, suformuluota teisės aiškinimo taisyklė.

Dėl atsakomybės dydžio ribojimo

Sutarties Individualių sąlygų 8.1 punkte nurodyta, jog vykdytojas atlygina dėl jo kaltės kliento patirtus nuostolius dėl grynųjų pinigų, buvusių seifuose, kasose bei tam tikslui skirtose rakinamose vietose pagrobimo, sunaikinimo ar sugadinimo, neviršydamas 5.000 Lt. Tiek iš aptariamo punkto nuostatos, tiek ir iš jo pavadinimo („Civilinės atsakomybės ribojimo dydžiai“) akivaizdu, jog tokiu būdu šalys susitarė dėl ribotos UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinės atsakomybės.

Pabrėžtina, jog aptariama sąlyga šalių buvo individualiai aptarta, ieškovė neteikė į bylą įrodymų ar argumentų, kurie leistų suprasti, jog sąlyga neturėtų būti taikoma dėl ieškovės valios sudaryti Sutartį su atitinkama sąlyga nebuvimo. Nesutikdama, jog ši sutartinė sąlyga turi būti taikoma ieškinio sumai, ieškovė nurodė, jog sąlyga prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Šalių teisė sutartimi riboti civilinę atsakomybę įtvirtinta CK 6.251 straipsnio 1 dalyje. Šiuo sprendimu konstatavus, jog šalis sieja ne pasaugos, bet atlygintinų paslaugų teikimo teisiniai santykiai, t.y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu negali būti taikoma civilinė atsakomybė be kaltės, Sutarties nuostata, jog atsakovė atsako tik už dėl jos kaltės atsiradusius nuostolius, negali būti vertinama kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kartu CK 6.252 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad susitarimas dėl civilinės atsakomybės ribojimo negalioja sprendžiant klausimą dėl nuostolių, padarytų tyčiniais veiksmais ar dėl didelio neatsargumo, atlyginimo. Nurodyta nuostata aiškintina kaip reiškianti, jog Sutarties Individualių sąlygų 8.1 punktas negali būti pripažintas prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo nuostatoms, kadangi atsakovės kaltė gali nebūti susijusi su tyčia ar dideliu neatsargumu. Ieškovė tegali reikalauti, jog Sutartimi nustatyta riba nebūtų taikoma, tačiau tokiu atveju ieškovei tenka pareiga įrodyti, kad žala atsirado dėl atsakovės tyčinių veiksmų ar didelio neatsargumo. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog aptariamą sąlygą ex officio pripažinti negaliojančia nėra pagrindo, tuo tarpu dėl jos taikymo bus pasisakoma vertinant atsakovės kaltę, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygą.

Dėl civilinės atsakomybės taikymo sąlygų

Asmens pareiga atlyginti savo veiksmais kitam asmeniui padarytus iš sutartinių santykių kylančius nuostolius įtvirtinta CK 6.245 straipsnio 3 dalyje, 6.256 straipsnyje. Būtinos sąlygos sutartinei atsakomybei taikyti yra asmens neteisėti veiksmai, nuostoliai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, neteisėtus veiksmus atlikusio asmens kaltė (CK 6.246-6.249 str.). Kadangi neteisėtus veiksmus atlikusio asmens kaltė yra preziumuojama, civilinį ieškinį dėl civilinės atsakomybės taikymo pareiškiančiam asmeniui tenka pareiga įrodyti likusių trijų sąlygų egzistavimo faktą, tuo tarpu asmeniui, kurio atžvilgiu reiškiamas reikalavimas, tenka procesinė pareiga nuginčyti savo kaltės prezumpciją.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiksmų neteisėtumą ieškovė sieja su netinkamu sutartinio įsipareigojimo į pranešimą apie apsaugos sistemos suveikimą ne piko metu reaguoti per 6 min. atvykstant prie saugomo objekto vykdymu (Sutarties 4.1.2 punktas, Individualių sąlygų 3 punktas). Dėl atitinkamo įsipareigojimo, kaip ir dėl fakto, jog įvykis įvyko ne piko valandomis, ginčo tarp šalių nėra.

Šalių pozicijos išsiskyrė dėl to, kada buvo gautas pranešimas apie suveikusią apsaugos sistemą, taip pat dėl to, ar atsakovės darbuotojai prie objekto atvyko laiku. Vadovaujantis Sutarties 4.1.2 punktu, atvykimo laikas skaičiuojamas nuo pranešimo į pultą gavimo momento. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė teismui duomenis, jog pirmasis pranešimas į pultą buvo gautas 23 val. 26 min. 19 s., po jo kas tris sekundes sekė dar du pranešimai apie kitų apsaugos sistemos zonų pažeidimus (b.l. 18, t. 1). Keldama abejones dėl šių duomenų patikimumo, atsakovė pateikė teismui telefoninių pokalbių išklotinę (b.l. 59-62, t. 2), iš kurios matyti, jog skambutis buvo užfiksuotas 23 val. 25 min. 53 s. ir truko 21 sekundę, t.y. baigėsi 23 val. 26 min. 14 s., kas yra anksčiau, nei užfiksavo atsakovė. Vertinant pastarąjį ieškovės argumentą, dėmesys atkreiptinas į kelias reikšmingas aplinkybes. Pirma, kaip patvirtino programinę įrangą rengusi įmonė (b.l. 124-125, t. 1), programa, kurios pagrindu pateikta ataskaita teismui, apdoroja, kaupia ir grafiškai vaizduoja pranešimus centralizuotame stebėjimo pulte, sistemos vartotojas gali formuoti ataskaitas pagal programos šablonus, bet negali keisti ir koreguoti programos duomenų bazės ir taip pakeisti formuojamų ataskaitų duomenis. Antra, išanalizavus ieškovės ir atsakovės pateiktus duomenis akivaizdu, jog kiekvienu atveju pranešimas centrinį stebėjimo pultą pasiekdavo po to, kai pagal pokalbių išklotinę pasibaigdavo pokalbis. Šiuo aspektu nėra pagrindo nesutikti su atsakovės atstovės išdėstyta pozicija, jog pranešimo gavimas stebėjimo pulte turi būti siejamas su skambučio pabaiga, kadangi sistema siunčia pranešimą ir priskirtos funkcijos įvykdymas (pokalbio pabaiga) turi būti siejama ne su bandymo išsiųsti pranešimą pradžia, bet su pranešimo išsiuntimo momentu, kadangi tolesnis telefoninio ryšio naudojimas negali būti logiškai pateisinamas. Trečia, ieškovės valdymo pultą pranešimas pasiekdavo keliomis sekundėmis vėliau, nei fiksuojama pokalbio pabaiga išklotinėje. Lyginant duomenis (b.l. 18, t. 1; b.l. 60, t. 2) matyti, jog pokalbio pabaiga buvo 23 val. 26 min. 14 s., tuo tarpu pultą pranešimas pasiekė 23 val. 26 min. 19 s. (po 5 sekundžių). Analogiškai, sekantis pokalbis pasibaigė 23 val. 31 min. 27 s., tuo tarpu pranešimas apie sistemos atsistatymą pulte gautas 23 val. 31 min. 32 s. (taip pat po 5 sekundžių). Toliau sekė skambutis, kurio pabaigos laikas 0 val. 6 min. 27 s. Šis skambutis atitinka pulte užfiksuotą sistemos atsistatymą 0 val. 6 min. 33 s. su 6 sekundžių vėlavimu. Pabrėžtina, jog skambučių, kurių tipas „Planas NV“, atveju (pvz., kur skambučio pabaiga lapkričio 7 d. 8 val. 17 min. 15 s. ir 17 val. 45 min. 1 s.) skirtumas nuo pulto duomenų sudaro 11 sekundžių. Nurodytos aplinkybės, įvertinus Sutarties 8.2 punkto nuostatą, pagal kurią tuo atveju, jei kliento telefono linija yra dubliuota ar ryšys nekokybiškas, pranešimai į pultą gali vėluoti, nesant duomenų apie galimus neteisėtus veiksmus įtakojant pranešimo duomenis, priešingai, esant įrodymams, jog tokia įtaka programiškai negalima, leidžia daryti išvadą, jog kelių sekundžių neatitikimą galėjo sąlygoti techninės priežastys. Nurodytų aplinkybių visuma, šalims susitarus, jog reagavimo laikas turi būti skaičiuojamas nuo pranešimo į pultą gavimo momento, leidžia daryti išvadą, jog 6 min. turi būti skaičiuojamos pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktus duomenis nuo 23 val. 26 min. 19 s. ir baigėsi 23 val. 32 min. 19 s.

Atsakovė pateikė į bylą duomenis, jog ekipažas į įvykio vietą atvyko 23 val. 32 min. 16 s. (b.l. 171-174, t. 1), t.y. po 5 min. 57 s. nuo pranešimo gavimo. Kartu pateiktas GPS sistemą diegusios įmonės patvirtinimas (b.l. 126, t. 2), jog duomenys sistemoje negali būti koreguojami. Pabrėžtina, jog atsakovė neginčijo ieškovės nurodytos aplinkybės, jog objektyviais duomenimis yra užfiksuotas tik transporto priemonės privažiavimas prie pastato, tuo tarpu saugos objektu buvo ne visas pastatas, bet dvi pastato trečiame aukšte esančios patalpos, taip pat ieškovės argumento, jog per tris sekundes atsakovės darbuotojai negalėjo fiziškai patekti prie saugomų patalpų durų. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog sutartinis įsipareigojimas atvykti prie objekto per šešias minutes nuo pranešimo gavimo momento nebuvo įvykdytas tinkamai.

Analizuojant atsakovės kaltės, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, klausimą, vertintinos su vykimo laiku susiję priežastys. Kaip nepagrįstas atmestinas ieškovės atstovo argumentas, jog į pranešimą buvo sureaguota neoperatyviai, t.y. kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai elgėsi nerūpestingai laiku nesureaguodami į pranešimą. Kaip matyti iš GPS sistemos duomenų (b.l. 173, t. 1), ekipažas pajudėjo 23 val. 26 min. 42 s., t.y. po 23 sekundžių nuo pirmojo pranešimo apie suveikusią apsaugos sistemą ir po 17 sekundžių nuo besikartojusio pranešimo apie tolimesnius pažeidimus gavimo. Įvertinus faktą, jog gavus pranešimą yra būtina įvertinti ekipažų padėtį, susisiekti su arčiausiai įvykio vietos esančiu ekipažu ir perduoti jam objekto, į kurį privalu nuvykti, duomenis, toks laiko tarpas, ieškovei nepateikus ir neprašius išreikalauti papildomų įrodymų, kurie leistų objektyviau įvertinti vidutinę standartinę reakcijos trukmę, kuri galėtų būti laikoma protinga ir pagrįsta, atsakovės elgesį vertinti kaip nepagrįstą delsimą nėra pagrindo.

Vertinant ieškovės argumentus, jog atvykimo laikui neigiamos įtakos turėjo netinkamas ekipažų išdėstymas, sąlygojęs būtinybę vykstant pagal pranešimą viršyti leistiną greitį (b.l. 66, 172-174, t. 1; 58, t. 2), dėmesys atkreiptinas į tai, jog greičio viršijimo faktas gali tapti pagrindu taikyti atsakingam asmeniui administracinę atsakomybę, tačiau nelaikytinas reikšmingu sprendžiant klausimą dėl civilinės atsakomybės taikymo. Kartu akcentuotina, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ neteikė į bylą duomenų, susijusių su ekipažų išsidėstymo konkrečiu momentu priežastimis. Iš kitos pusės, dėmesys atkreiptinas į tai, jog atsakovei reaguojant į pranešimą buvo objektyviai įvertintas atstumas iki objekto ir pasirinktas maršrutas bei greitis, kurie turėjo užtikrinti savalaikį ekipažo atvykimą į įvykio vietą.

Ginčas tarp šalių kilo ir dėl to, kas yra atsakingas už tai, jog prie teritorijos, kurioje yra pastatas su saugomomis patalpomis, ekipažas 20 sekundžių (nuo 23 val. 31 min. 40 s. iki 23 val. 32 min. 0 s.) stovėjo prie uždarytų vartų. Pabrėžtina, jog Sutarties 6.7.3 punkte numatyta, kad atsakovė yra atleidžiama nuo atsakomybės tik tuo atveju, jeigu nuostoliai atsirado dėl kliento kaltės. Ginčydama savo kaltę atsakovė neteikė teismui duomenų, kurie leistų spręsti, jog už vartų savalaikį atidarymą atsakinga ieškovė. Iš kitos pusės, dėmesys atkreiptinas į tai, jog atsakovė, net ir įvertinusi situaciją, jog teritoriją juosia tvora ir įvažiavimas į ją yra ribojamas, kartu negalėjo tikėtis, kad prie vartų poste budintis asmuo vartus atidarys tik po 20 sekundžių. Kartu kaip nepagrįstas atmestinas ieškovės argumentas, jog atsakovės darbuotojai turėjo palikti automobilį ir nubėgti iki įvykio vietos, kuri buvo vos už trisdešimties metrų. Kaip matyti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ į bylą pateiktos vaizdinės medžiagos (b.l. 170, 185-189, t. 1), teritorija yra aptverta, įvažiavimas yra su vartais, kuriuos uždarius (pastarosios aplinkybės, t.y. fakto, jog nakties laiku atvykus ekipažui vartai buvo uždaryti, ieškovė neginčijo), patekti į teritoriją net ir pėsčiomis galimybės nebuvo.

Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog konstatuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiksmuose tyčią ar didelį neatsargumą nėra jokio pagrindo, nuostolius ieškovė patyrė dėl vagystės (trečiųjų asmenų veiksmų), tuo tarpu atsakovės reagavimo laiką nulėmė objektyvios aplinkybės, nepašalinančios civilinės atsakomybės.

Vertinant ieškovės nurodytą nuostolių dydį- 13.957,21 Eur, dėmesys atkreiptinas į kelias reikšmingas aplinkybes. Ieškovė teikė į bylą buhalterinius dokumentus, kuriais įrodinėjo nuostolių dydį. Atsakovų argumentas, jog Sutarties 6.7.7 punkte yra įtvirtinta kliento pareiga užtikrinti vykdytojo atstovo dalyvavimą nustatant nuostolius, nagrinėjamu atveju vertintinas kaip formalus, kadangi atsakovų atstovai neįvardijo, kokias realias UAB „(duomenys neskelbtini)“ teises atitinkamos pareigos įvykdymas būtų užtikrinęs. Žalos dydis nagrinėjamu atveju buvo nustatinėjamas ne pagal sugadintų ar sunaikintų daiktų vertę. Jis buvo paskaičiuotas įvertinus buhalterinius dokumentus, kurie buvo pateikti teismui, o kartu ir atsakovų analizei.

Kartu pabrėžtina, jog, nenustačius atsakovės tyčios ar didelio neatsargumo, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovei tenka pareiga atsakyti už didesnę, nei Sutarties Individualių sąlygų 8.1 punkte nurodytą 5.000 Lt sumą. Analizuojant pastarąją sutartinę sąlygą papildomai pabrėžtina, jog ji ne tik neprieštarauja teisės aktų reikalavimams, bet, priešingai, vertintina kaip turinti reikšmingos įtakos šalių pareigų ir interesų pusiausvyrai ir dar kartą atskleidžianti teisinio santykio, iš kurio kildinamas reikalavimas, pobūdį. Atsakovė, remdamasi aptariama sąlyga įvertinusi savo atsakomybės ribas, tikėtina, būtent pagal tai nustatė tiek reagavimo laiką, tiek ir atlygį už paslaugas. Iš kitos pusės, ieškovė, sutikdama su atitinkama sąlyga, negalėjo nesuprasti, jog didesnės pinigų sumos laikymas seife yra susijęs su papildoma rizika. Pabrėžtina, jog Individualių sąlygų 8 punkte pinigai yra aiškiai ir reikšmingai atskirti nuo kito turto (atsakomybės riba pinigų dingimo atveju- 5.000 Lt, tuo tarpu kitokio pobūdžio nuostolių atveju- 50.000 Lt). Toks šalių susitarimas turėjo paskatinti ieškovę pinigus dažniau inkasuoti, kad seife nebūtų laikomos ženklios sumos. Nurodytų aplinkybių visuma ne tik pateisina ribotos atsakomybės nustatymą, bet ir atskleidžia neleistiną pačios ieškovės aplaidumą, sąlygojusį nuostolių dydį. Kaip matyti iš kasos knygos duomenų (b.l. 144, t. 1; b.l. 14, 94-101, t. 2), 1.770,77 Eur (atitikmuo litais- 6.114,11 Lt) suma, kuri yra didesnė už Sutartyje nustatytą atsakomybės ribą, buvo laikoma kasoje nuo 2014 m. balandžio mėn., nebuvo inkasuota su kitomis lėšomis eurais 2015 m. gegužės 2 d. (b.l. 105, t. 2). Pabrėžtina, jog nors, kaip matyti iš kasos knygos ir pirminių buhalterinių dokumentų (b.l. 143-147, t. 1; 14-48, 70-122, t. 2), nuolat pasipildant grynųjų pinigų sumoms kasoje, jų neinkasavimas nebuvo pagrįstas realiu poreikiu (neužfiksuoti didelių grynųjų pinigų sumų panaudojimo faktai), inkasacijos vykdavo retai, kai susikaupdavo didelės pinigų sumos (pvz., 2014 m. spalio 24 d. į sąskaitą įnešta 46.250 Lt (b.l. 74, t. 2), vėliau spalio 30 d. įnešta 37.500 Lt (b.l. 21, t. 2), kas ir galėjo turėti įtakos vertinant objektą kaip patrauklų vagystei įvykdyti.

Konstatavus, jog atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu gali būti taikoma tik ribota civilinė atsakomybė, kurios dydis neviršija 5.000 Lt, abejonių dėl to, jog atitinkamo dydžio nuostolius ieškovė faktiškai patyrė, nekyla, kas leidžia vertinti, jog pareigą įrodyti egzistuojant aptariamai civilinės atsakomybės taikymo sąlygai nurodyta apimtimi ieškovė įvykdė.

Vertinant paskutinę civilinės atsakomybės taikymo sąlygą- priežastinį ryšį tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiksmų ir ieškovės patirtų nuostolių, reikšmingais pripažintini ieškovės į bylą pateikti duomenys, jog laikotarpiu nuo 23 val. 31 min. 32 s. iki 23 val. 31 min. 39 s. UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdymo pulte buvo gauti pranešimai apie visų trijų apsaugos zonų atsistatymą (b.l. 18, t. 1). Jokių įrodymų, paneigiančių šių duomenų teisingumą, ieškovė į bylą neteikė. Kaip teisingai nurodė atsakovų atstovai, į bylą nepateikti jokie duomenys, kurie leistų spręsti, jog į patalpas įsilaužę asmenys atliko veiksmus, kuriais būtų imituojamas apsaugos sistemos atsistatymas (uždengė daviklius ar pan.). Pastaroji aplinkybė atskleidžia, jog iš objekto į jį įsilaužę asmenys pasišalino per mažiau nei 5 min. 13 s. (tada atsistatė įėjimo durų duomenys) nuo pradinio pranešimo gavimo. Ieškovė neginčijo atsakovų atstovų nurodytos aplinkybės, jog atsistatymas buvo automatinis, t.y. į patalpas įsilaužę asmenys galėjo iš patalpų pasišalinti ir anksčiau, tiesiog po tam tikro laiko apsaugos sistema, pati pakartotinai atlikusi patikrinimą, pažeidimų nebenustatė ir apie tai pranešė į pultą. Pabrėžtina, jog, kaip matyti iš pačios ieškovės pateiktų duomenų (b.l. 60, t. 2), telefoninis ryšys, kuriuo buvo siunčiamas pranešimas, truko 22 sekundes, kas leidžia spręsti, jog sistema apsaugos sistemos zonų atsistatymo faktą užfiksavo praėjus mažiau nei 5 minutėms nuo pranešimo atsakovės valdymo pulte gavimo. Nurodyta aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog net ir tuo atveju, jeigu atsakovės darbuotojai būtų atvykę iki objekto per 6 min., objekte įsilaužėlių jie nebebūtų radę, kas leidžia daryti išvadą, jog nėra priežastinio ryšio tarp ekipažo vėlavimo atvykti ir ieškovės patirtų nuostolių. Kitaip tariant, net jeigu UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai per 5 min. ir 57 s. būtų atvykę ne prie pastato, bet prie pastate esančios saugomos patalpos, tai nebūtų užkirtę kelio pinigų vagystei, t.y. ieškovės patirti nuostoliai nėra susiję priežastiniu ryšiu su atsakovės prisiimtų sutartinių įsipareigojimų pažeidimu.

Kartu pabrėžtina, jog, net ir konstatavus, kad ekipažas per 5 min. 57 s. atvyko ne iki saugomų patalpų, bet iki pastato, kuriame yra patalpos, ieškovė neginčijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ argumentų, jog, kaip užfiksuota vaizdinėje medžiagoje (b.l. 186-189, t. 1), iš pastato galima išeiti per du išėjimus, kurie yra vienas šalia kito ir yra bendro matomumo zonoje (t.y. vos įžengus į pastatą galima kontroliuoti abu išėjimus). Net jeigu atsakovės darbuotojai ir užtruko, kol pateko iki saugomų patalpų, sisteminiai apsaugos sistemos atsistatymo ir ekipažo atvykimo prie pastato duomenys leidžia vertinti kaip labiausiai tikėtiną situaciją, jog į patalpas įsilaužę asmenys iki ekipažo atvykimo buvo pasišalinę ne tik iš saugomų patalpų, bet ir iš pastato.

Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog ieškovė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti egzistuojant priežastinį ryšį tarp patirtų nuostolių ir ieškovės prisiimtų įsipareigojimų pažeidimo, kas pripažintina pagrindu ieškiniui atmesti.

Dėl civilinės atsakomybės draudiko atžvilgiu reiškiamo reikalavimo

Kaip minėta, dublike ieškovė išdėstė poziciją, jog atsakovas AAS „(duomenys neskelbtini)“ filialas Lietuvoje, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinės atsakomybės draudikas, draudimo sutarties ribose atsako solidariai su atsakove UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Ginčo dėl to, jog atsakovus siejo draudimo teisiniai santykiai, jog AAS „(duomenys neskelbtini)“ filialas Lietuvoje buvo apdraudęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinę atsakomybę už veiksmus, iš kurių kildinamas reikalavimas, byloje nėra. Atsakovai nurodė sutinkantys ir su ieškovės pozicija, jog draudikas su draudėju atsako solidariai.

Kartu pabrėžtina, jog nenustačius visų UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, nėra pagrindo pripažinti įvykį draudžiamuoju. Pastaroji aplinkybė vertintina kaip pagrindas atmesti ir AAS „(duomenys neskelbtini)“ filialo Lietuvoje atžvilgiu reiškiamus reikalavimus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Ieškinį atmetus iš ieškovės valstybei priteistinas teismo patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas- 11,44 Eur (CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti valstybei iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas duomenys neskelbtini, 11,44 Eur (vienuolikos eurų 44 ct) teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Ši suma turi būti pervesta į VMI prie LR finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis- „Žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu“.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Kauno apylinkės teismą.