Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir jam paskirta laisvės atėmimo vienuolikai metų bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „b“ papunkčiu, prie paskirtos bausmės iš dalies pridėta neatlikta 2016 m. vasario 10 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausmė ir A. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas vienuolikai metų ir vienam mėnesiui. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteistas už tai, jog 2016 m. gegužės 30 d., laiko tarpe nuo 18.00 val. iki 19.30 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia du kartus stūmė savo tėvą A. J. į malkų krūvą, nuo to jis ant malkų nugriuvo, toliau smurtaudamas tyčia spyrė gulinčiam tėvui į kairįjį šoną ir kitas kūno vietas ne mažiau kaip 10 kartų, tuo padarydamas tėvui A. J. kairiojo plaučio apatinės skilties plyšimus, kairės krūtinės ląstos pusės VIII-X šonkaulių lūžius su pasieninės krūtinplėvės pažeidimais, kas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, poodines kraujosruvas kairėje krūtinės ląstos pusėje ir kairėje alkūnėje, poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimus kairiajame dilbyje, to pasekoje A. J. 2016 m. birželio 1 d. nuo kairės krūtinės ląstos pusės VIII-X šonkaulių lūžių su pasieninės krūtinplėvės bei kairiojo plaučio apatinės skilties sužalojimais, kurie komplikavosi vidiniu nukraujavimu į kairę krūtinplėvės ertmę, sukėlusiu kvėpavimo funkcijos ir širdies veiklos nepakankamumą, mirė, taip tyčia nužudė savo šeimos narį – tėvą A. J.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog Šiaulių apygardos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog A. J. padarė BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą nusikalstamą veiką, ir paskyrė jam per griežtą bausmę.

Pasak apelianto, jis nenorėjo nužudyti savo tėvo ir to nesiekė. Apelianto teigimu, Šiaulių apygardos teismas nepagrįstai jo padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nors ši veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Apeliantas šį teiginį motyvuoja tuo, jog bylos medžiagoje esančioje 2016 m. liepos 22 d. specialisto išvadoje nurodoma, kad atsižvelgus į A. J. sužalojimų pobūdį tikėtina, jog laiku suteikus kvalifikuotą medicininę pagalbą jis būtų išgyvenęs. Šią išvadą, anot apelianto, patvirtino teisiamajame posėdyje apklaustas ekspertas. Pasak apelianto, A. J. nepatyrė sužalojimų, kurie iškart sukelia mirtį.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokuroras prašė nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo gynėja prašė jo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. J. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad 2016 m. gegužės 30 d., laiko tarpe nuo 18.00 val. iki 19.30 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, tyčia du kartus stūmė savo tėvą A. J. į malkų krūvą, nuo to jis ant malkų nugriuvo, toliau smurtaudamas tyčia spyrė gulinčiam tėvui į kairįjį šoną ir kitas kūno vietas ne mažiau kaip 10 kartų. A. J. veiksmų pasekoje 2016 m. birželio 1 d. A. J. nuo kairės krūtinės ląstos pusės VIII-X šonkaulių lūžių su pasieninės krūtinplėvės bei kairiojo plaučio apatinės skilties sužalojimais, kurie komplikavosi vidiniu nukraujavimu į kairę krūtinplėvės ertmę, sukėlusiu kvėpavimo funkcijos ir širdies veiklos nepakankamumą, mirė. Nuteistasis apeliaciniame skunde neneigia, jog nukentėjusiojo atžvilgiu atliko kaltinime nurodytus veiksmus, tačiau ginčija šių veiksmų ir nukentėjusiojo mirties priežastinį ryšį, teigdamas, kad nukentėjusysis mirė dėl laiku nesuteiktos medicininės pagalbos. Be to, nuteistasis A. J. ginčija nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės požymio – tyčios – buvimą savo padarytoje veikoje bei prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė, kad nuteistasis A. J. nužudė nukentėjusįjį A. J. netiesiogine tyčia. Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija netiesioginės tyčios konstatavimą skundžiamame nuosprendyje, teigdamas, jog nenorėjo nužudyti nukentėjusiojo.

Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Nuteistojo tyčios turinys nustatomas ne vien pagal jo paties paaiškinimus, tačiau ir pagal objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius: nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes, sužalojimų pobūdį, sunkumą, lokalizaciją, žalojančių veiksmų intensyvumą. Bylos duomenimis nustatyta, kad būdamas neblaivus A. J. pastūmė savo tėvą A. J. į malkų krūvą, šis nugriuvo ant malkų, o tada spardė jį kojomis, suduodamas ne mažiau kaip 10 smūgių į krūtinę, šonkaulius. Pasak teisiamajame posėdyje apklausto teismo medicinos eksperto Henriko Daujotos, A. J. nuo smūgių kojomis kairiajame šone lūžo trys šonkauliai, lūžusių šonkaulių kraštai pasiekė pasieninę krūtinplėvę, todėl smūgiai turėjo būti stiprūs. A. J. veikos pobūdis ir intensyvumas (nukentėjusiojo stūmimas į malkų krūvą, sudavimas ne mažiau 10 stiprių smūgių kojomis), smūgių lokalizacija (smūgiai suduoti į krūtinę, kurioje yra gyvybiškai svarbus organas – plaučiai) leidžia daryti išvadą, jog A. J. suprato, kad stipriai smūgiuodamas nukentėjusiajam į krūtinę kėsinasi į jo gyvybę, numatė, kad nukentėjusysis nuo patirtų stiprių smūgių į krūtinę gali mirti, ir nors nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido šiam padariniui kilti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. J. veikė netiesiogine tyčia ir kvalifikavo jo veiksmus pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Apeliantas skunde tvirtina, kad A. J. mirtis kilo dėl laiku nesuteiktos medicininės pagalbos, o jo veiksmais padaryti sužalojimai nebuvo tokie, kurie iškart sukelia mirtį, t.y. ginčija jo veiksmų ir nukentėjusiojo mirties priežastinį ryšį.

Teismų praktikoje nužudymų bylose nustatyta, kad priežastinio ryšio savaime nepaneigia aplinkybės, kad nukentėjusysis mirė ne iš karto, bet praėjus kuriam laikui po kaltininko veikos, kad mirties galbūt buvo galima išvengti laiku suteikus pagalbą ir pan. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ši nekiltų), ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis yra kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos ar praėjus kuriam laikui.

Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, jog A. J. tyčia du kartus stūmė savo tėvą A. J. į malkų krūvą, nuo to jis ant malkų nugriuvo, toliau smurtaudamas tyčia spyrė gulinčiam tėvui į kairįjį šoną ir kitas kūno vietas ne mažiau kaip 10 kartų. Šių aplinkybių apeliantas neginčija. 2016 m. birželio 2 d. specialisto išvadoje Nr. M 273/2016(04) konstatuota, kad A. J. mirtis įvyko nuo kairės krūtinės ląstos pusės VIII–X šonkaulių lūžių su pasieninės krūtinplėvės bei kairio plaučio apatinės skilties sužalojimais, kurie komplikavosi vidiniu nukraujavimu į kairę krūtinplėvės ertmę, sukėlusiu kvėpavimo funkcijos ir širdies veiklos nepakankamumą. Iš 2016 m. liepos 22 d. specialisto išvados Nr. pM 20/2016-273/2016(04) matyti, jog mirusiojo A. J. kūne rasti sužalojimai – kairio plaučio apatinės skilties plyšimai, kairės krūtinės ląstos pusės VIII–X šonkaulių lūžiai su pasieninės krūtinplėvės pažeidimais, poodinė kraujosruva kairėje krūtinės ląstos pusėje – galėjo būti padaryti kairę krūtinės ląstos pusę tiesiogiai paveikus kietu buku daiktu – spiriant. Visi sužalojimai padaryti dviejų parų laikotarpiu iki mirties. Nagrinėjamojoje byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, kurios galėjo lemti nukentėjusiojo A. J. mirtį, išskyrus nuteistojo A. J. prieš jį panaudotą smurtą. Akivaizdu, kad jeigu A. J. nebūtų smurtavęs prieš nukentėjusįjį, šiam nebūtų įvykęs vidinis nukraujavimas į kairę krūtinplėvės ertmę, sukėlęs kvėpavimo funkcijos ir širdies veiklos nepakankamumą, nuo kurio vėliau jis mirė. Taigi šioje byloje neginčytinai nustatyta, kad A. J. mirtį sukėlė smurtiniai intensyvūs nuteistojo veiksmai, kurie vertintini kaip būtina sąlyga, be kurios nukentėjusysis nebūtų miręs.

Nesant pagrindo perkvalifikuoti nuteistojo A. J. padarytą nusikalstamą veiką, nėra pagrindo ir keisti jam paskirtos bausmės. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. J. bausmę, nepažeidė BK 41, 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo ir proporcingumo principų, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį (padarytas labai sunkus nusikaltimas, atimant gyvybę savo artimajam giminaičiui – tėvui), į vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi) ir dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes (nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, be to, nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas), A. J. asmenybę charakterizuojančius požymius (teistas už smurto panaudojimą prieš šeimos narį, ne kartą baustas administracine tvarka, informacijos apie baudų sumokėjimą nėra). Įvertinęs šių aplinkybių visumą, teismas nuteistajam A. J. paskyrė bausmę, kuri yra švelnesnė nei straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje nustatytos bausmės vidurkis. A. J. paskirta bausmė nelaikytina per griežta, jos švelninti nėra pagrindo.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti.