- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-06-09
- Bylos Nr.
- A-143-743-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Garantinio
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą pareiškėjai V. S. dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Atsakovas Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – atsakovas, Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracija) skundu (b. l. 2 – 5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2008 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 2008/03-4R-61.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad 2008 m. sausio 15 d. pareiškėja V. S. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi į Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administraciją, pateikdama prašymą išmokai iš Vaikų išlaikymo fondo gauti. Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos direktorius 2008 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 1.35-723 atsisakė mokėti išmoką, kadangi Vilniaus rajono apylinkės teismo 1998 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjos vaikui Ž. S. buvo priteistas žalos atlyginimas. Atkreipė dėmesį, kad pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymą į Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administraciją dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Teigė, kad sutinka su pareiškėjos teiginiu, jog Vaikų išlaikymo fondo įstatymas aiškiai nenustato, kad išlaikymas turi būti priteistas teismo tik iš tėvų, kurie nevykdo išlaikymo pareigos. Pažymėjo, kad teismas priteisti išlaikymą gali tik iš tokio asmens, kuriam teisės aktai nustato pareigą materialiai išlaikyti vaikus. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 ir 3.227 straipsnių nuostatas, tokią pareigą turi tėvai ir įtėviai. Taigi skolininkais pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymą gali būti tik tėvai arba įtėviai. Iš Vilniaus rajono apylinkės teismo 1998 m. birželio 15 d. sprendimo pagal V. S. ieškinį S. V. dėl žalos atlyginimo matyti, kad pareiškėjos naudai buvo priteistas žuvusiojo J. S. vaiko išlaikymo žalos atlyginimas. Teismas rėmėsi tuo metu galiojusio CK keturiasdešimt antrojo skirsnio „Prievolės, atsirandančios dėl žalos padarymo“ nuostatomis (499, 500 str.), pagal kurias nukentėjusiojo mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turėjo nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą, taip pat mirusiojo vaikas (vaikai), gimęs (gimę) po jo mirties. Tai atitinka dabar galiojančio CK 6.284 straipsnyje numatytą žalos atlyginimą netekus maitintojo. Pabrėžė, kad teismas sprendimu priteisė ne išlaikymą pagal tuo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso dešimtojo skirsnio „Alimentinės tėvų pareigos“ nuostatas, o žalos atlyginimą pagal tuo metu galiojusio CK keturiasdešimt antrojo skirsnio „Prievolės, atsirandančios dėl žalos padarymo“ nuostatas, o tai nepatenka į Vaikų išlaikymo fondo įstatymo reguliavimo sritį (t. y. valstybė neįsipareigojo perimti skolininkų pareigos mokėti teismo priteistą žalos atlyginimą). Komisija sprendime nurodė, kad teismas S. V. perkėlė pareigą išlaikyti Ž. S., nes dėl jo kaltės šios pareigos negali vykdyti J. S. Teismo sprendimu priteistos atlygintinos žalos prigimtis yra privalomo vaiko išlaikymo netekimas, dėl to buvo nustatytas periodinis vaiko išlaikymo žalos atlyginimas, kuris turi būti mokamas kas mėnesį. Pabrėžė, kad išlaikymo priteisimas ir žalos atlyginimas netekus maitintojo negali būti tapatinami. Teismui priteisus išlaikymą iš vieno iš tėvų, išlaikymo dydis ir forma gali būti keičiami esant tam tikroms aplinkybėms (CK 3.201 str.), tuo tarpu maitintojo netekimo atveju priteistos atlygintinos žalos dydis negali būti keičiamas (išskyrus atvejus, kai po maitintojo netekimo gimsta vaikas) – pagal CK 6.288 straipsnį, jis tik gali būti indeksuojamas teisės aktų nustatyta tvarka (jeigu žala atlyginama periodinėmis išmokomis). Nagrinėjamu atveju teismas priteisė žalos atlyginimą, kurio rūšis – išlaikymo žalos atlyginimas, ir S. V. įpareigojo vykdyti ne alimentinę pareigą vaikui Ž. S., o atlyginti žalą, kuri buvo padaryta J. S. gyvybės atėmimu (atsižvelgus į bylos aplinkybes, žala priteista ne vienkartine išmoka, o periodinėmis išmokomis). Taigi skolininkas vykdo ne išlaikymo, bet žalos atlyginimo pareigą, o tai nepatenka į valstybės prisiimtų įsipareigojimų sritį, užtikrinant vaikų išlaikymą.
Pareiškėja atsiliepimu į skundą (b. l. 26) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodė, kad Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 1 straipsnis nustato, jog šio įstatymo paskirtis yra užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą. Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad skolininkas – asmuo, kuris teismo sprendimu arba pagal teismo patvirtintą vaiko (vaikų) išlaikymo sutartį, kiekvieną mėnesį privalo mokėti periodines išmokas vaikui išlaikyti, bet nevykdo teismo sprendimo arba nemoka visos teismo priteistos sumos. Tai reiškia, kad valstybė Vaikų išlaikymo fondo įstatymu nustato vaikui garantijas gauti išlaikymą, kurį privalo jam teikti bet kuris asmuo, pagal šios normos reglamentavimą laikomas skolininku. Vilniaus rajono apylinkės teismo 1998 m. birželio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. I5-17/1998 jos sūnui Ž. S. buvo priteista jam tenkanti išlaikymo dalis, kurios jis neteko žuvus tėvui. Teismo sprendime nurodyta, kad priteisiamas išlaikymas nepilnamečiui vaikui iki jam sukaks 18 metų, o jam besimokant iki 24 metų, periodinėmis išmokomis kas mėnesį. Pareiškėjos nuomone, pagal teismo sprendimą S. V. yra nevykdantis teismo sprendimo asmuo, atitinka visas sąlygas, numatytas Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, todėl jis yra skolininkas, nevykdantis pareigos teikti priteistą teismo sprendimu išlaikymą. Atsakovas be teisėto pagrindo susiaurina skolininko sąvoką, skolininkais laikydamas tik tėvus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. liepos 18 d. sprendimu (b. l. 34 – 38) atsakovo skundą patenkino. Teismas panaikino Komisijos 2008 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 2008/03-4R-61.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra Komisijos sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 str. 2 d.). Teismas pažymėjo, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja Vaikų išlaikymo fondo įstatymas ir CK. Teismas rėmėsi Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 4 dalimi, 3 straipsnio 1, 2 dalimis, CK 3.192, 3.194 straipsniais, iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 80 straipsniu. Pažymėjo, jog vadovaujantis CK 3.192 straipsniu abu tėvai turi iš įstatymo kylančią pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus, o vaikas turi teisę gauti iš tėvų materialinį išlaikymą. Su nepilnamečių vaikų išlaikymu susijusios prievolės atsiranda pagal įstatymą. Tai yra turtinės prievolės (intuitu personae), todėl jų negalima perleisti kitiems asmenims, taip pat negalima atsisakyti jų vykdymo. Be to, su nepilnamečių vaikų išlaikymu susijusios prievolės yra viešosios tvarkos elementas. Išlaikymo prievolė atsiranda tėvams, kurių tėvystė (motinystė) įforminta. Todėl teisinė išlaikymo prievolė nesieja vaiko ir jo biologinio tėvo (motinos). Šiuo atveju egzistuoja prigimtinė vaiko biologinio tėvo (motinos) prievolė išlaikyti savo vaiką. Jeigu tėvai nevykdo įstatyme nustatytos jiems pareigos materialiai išlaikyti savo vaiką, teismas priteisia išlaikymą, tačiau teismas priteisti išlaikymą gali tik iš tokių asmenų (tokio asmens), kuriems įstatymas nustato pareigą materialiai išlaikyti vaikus. Tokia pat išlaikymo pareiga atsiranda ir įsivaikinus vaiką (CK 3.227 str.). Taigi pagal įstatymą pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus turi tik tėvai ir įtėviai, todėl skolininku, kuriam gali būti taikomos Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatos, gali būti tik tėvai arba įtėviai, nes su vaikų išlaikymu susijusios prievolės yra turtinės prievolės, kurių negalima perleisti kitiems asmenims, taip pat negalima atsisakyti jų vykdymo. Teismas nustatė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 1998 m. birželio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. I5-17/1998, vadovaudamasis CK (galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d.) 499 ir 500 straipsniais, pareiškėjos naudai iš S. V. priteisė Ž. S., gimusio (duomenys neskelbtini), išlaikymo žalos atlyginimą, t. y. po 598,31 Lt kas mėnesį, pradedant išieškojimą nuo 1996 m. rugsėjo 3 d. iki Ž. S. sukaks 18 metų, o jam besimokant aukštojoje, aukštesniojoje, profesinėje, vidurinėje mokykloje dieniniame skyriuje iki 24 metų. Komisijos nuomone, teismas S. V. perkėlė pareigą išlaikyti Ž. S., nes dėl jo kaltės šios pareigos negali vykdyti J. S., kad teismo sprendimu priteistas vaiko išlaikymo žalos atlyginimas skirtas būtent Ž. S. išlaikyti. Vilniaus rajono apylinkės teismo 1998 m. birželio 15 d. sprendimu priteistos atlygintinos žalos prigimtis yra privalomo vaiko išlaikymo netekimas. Teismas įvertino galiojusio CK 499 straipsnio 2 dalį, 500 straipsnio 2 dalį, CK 6.284 straipsnio 1, 2 dalis. Teismas pabrėžė, kad žala yra nukentėjusiojo turtinio ar kitokio intereso pažeidimas, t. y. nukentėjusiojo turtiniai ar kitokie praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis arba padaromas neigiamas poveikis neturtiniams interesams. Taikant civilinę atsakomybę, siekiama kompensuoti nukentėjusiojo turtinius praradimus, o ne nubausti žalą padariusį asmenį. Visiškai atlyginti nuostolius – tai grąžinti nukentėjusįjį į tokią turtinę padėtį, kokia būtų nepadarius žalos. Tiek pagal galiojusio CK 499 ir 500 straipsnius, tiek pagal galiojančio CK 6.284 straipsnį, fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi tie asmenys, kurie dėl asmens žūties patyrė nuostolių – neteko dalies teikto išlaikymo arba galimybės įgyvendinti teisę į išlaikymą. Tai gali būti asmenys, kurie: 1) faktiškai gavo išlaikymą; 2) turėjo teisę į išlaikymą iš žuvusiojo. Faktiniai išlaikytiniai turi būti nedarbingi. Nepilnamečiai vaikai yra nedarbingi ir preziumuojama, kad jiems reikalingas išlaikymas. Išlaikymas suvokiamas kaip materialinių ir kitokių asmens pragyvenimui reikalingų išteklių teikimas nuolat ir esminio dydžio (sudaro jo gyvenimo poreikių pagrindinę dalį). Nepilnamečiai vaikai yra išlaikomi suaugusiųjų. Ši pareiga tenka tėvams (CK 3.192 str. 1 d.). Teisė gauti iš mirusio asmens išlaikymą jo mirties dieną yra siejama su teisine išlaikymo pareiga. Teismas padarė išvadą, kad Komisijos sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes Komisija netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Teismas konstatavo, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 1998 m. birželio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. I5-17/1998 priteisė ne išlaikymą pagal tuo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso dešimtą skirsnį „Alimentinės tėvų pareigos“, o žalos atlyginimą pagal tuo metu galiojusio CK 499 ir 500 straipsnius, t. y. netekto išlaikymo žalos atlyginimą. Teismas S. V. įpareigojo vykdyti ne alimentinę pareigą, o atlyginti žalą, kuri buvo padaryta J. S. gyvybės atėmimo atveju. Komisija nepagrįstai nurodė, kad teismas perkėlė S. V. pareigą išlaikyti Ž. S., nes su nepilnamečių vaikų išlaikymu susijusios prievolės atsiranda pagal įstatymą ir tai yra turtinės prievolės, kurių negalima perleisti kitiems asmenims. S. V. teismo sprendimu privalo vykdyti ne išlaikymo, o žalos atlyginimo pareigą, kuri nepatenka į Vaikų išlaikymo fondo įstatymo reguliuojamų teisinių santykių sritį. Todėl atsakovo skundas tenkintinas ir Komisijos sprendimas naikintinas (ABTĮ 88 str. 2 p., 89 str. 2 d.).
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 43 – 44) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą panaikinti 2008 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 1.35-723 ir patenkinti prašymą mokėti išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo Ž. S.
Pareiškėja nurodo, kad S. V. atitinka sąlygas, numatytas Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, todėl jis yra skolininkas, nevykdantis pareigos teikti priteistą Vilniaus rajono apylinkės teismo 1998 m. birželio 15 d. sprendimu išlaikymą. Teigia, jog yra visi pagrindai mokėti sūnui Ž. S. išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, o teismas nepagrįstai susiaurino skolininko sąvoką, laikydamas skolininkais tik tėvus.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 51 – 54) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad vadovaujantis Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatomis skolininkais gali būti tik tėvai arba įtėviai, o išlaikymo priteisimas ir žalos atlyginimas netekus maitintojo negali būti tapatinami.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos teisė gauti Vaikų išlaikymo fondo (toliau – Fondas) išmokas savo nepilnamečiui vaikui (sūnui Ž. S., gimusiam (duomenys neskelbtini)) išlaikyti. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjos sūnus atitinka Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje pateiktą sąvokos „vaikas“ apibrėžimą, o pati pareiškėja atitinka šio įstatymo straipsnio 3 dalyje pateiktą sąvokos „pareiškėjas“ apibrėžimą. Ginčo šalių pozicijos skiriasi tik dėl to, ar S. V. (asmuo, iš kurio minėtu Vilniaus rajono apylinkės teismo 1998-06-15 sprendimu yra priteistos pareiškėjos sūnaus išlaikymo žalos atlyginimui periodinės išmokos vieną kartą per mėnesį) Vaikų išlaikymo fondo įstatymo taikymo požiūriu gali būti laikomas skolininku, t. y. ar jis atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje pateiktą sąvokos „skolininkas“ apibrėžimą. Todėl nagrinėjant šį ginčą yra būtina pateikti Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies aiškinimą. Tai darydama kolegija pažymi, kad šios teisės normos (sąvokos „skolininkas“) aiškinimas turi būti pateiktas aiškinant patį Vaikų išlaikymo fondo įstatymą. Todėl tokiam aiškinimui turi būti panaudoti ne tik lingvistinis, bet ir kiti teisės aiškinimo metodai, pirmiausia – teleologinis (įstatymo tikslo) aiškinimo metodas.
Vaikų išlaikymo fondo įstatymo tikslą atskleidžia šio įstatymo paskirtis, nurodyta 1 straipsnio 1 dalyje. Pagal ją, įstatymo paskirtis - užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą. Iš šios teisės normos matyti, kad įstatymas yra skirtas valstybei garantuoti vaiko išlaikymą ir tuo užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą. Šioje teisės normoje, išskyrus nuorodą į įstatymo nustatytus tokio išlaikymo pagrindus, nėra jokių kitų nuostatų ar sąlygų šiam išlaikymui teikti. Todėl galima daryti išvadą, kad tai yra imperatyvi, visų kitų šio įstatymo nuostatų aiškinimą nulemianti įstatymų leidėjo nuostata, kuri taip pat atskleidžia įstatymų leidėjo atitinkamą ketinimą. Tai reiškia, kad jeigu kitaip nėra specialiai aptarta šiame įstatyme, vaiko teisė į nurodytą išlaikymą (esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams) yra absoliuti ir nėra saistoma jokių kitų aplinkybių, tuo pačiu ir aplinkybių, dėl kurių vaikas nustojo gauti atitinkamą išlaikymą iš asmenų, įpareigotų jį teikti pagal įstatymą (tėvų, įtėvių).
Kolegija pažymi, kad tokiam aptariamo įstatymo tikslo aiškinimui neprieštarauja (kolegijos manymu, jam atitinka) lingvistinis Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies bei 3 straipsnio 1 ir 2 dalių aiškinimas. Pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, skolininkas (šio įstatymo taikymo prasme) yra asmuo, kuris teismo sprendimu arba pagal teismo patvirtintą vaiko (vaikų) išlaikymo sutartį kiekvieną mėnesį privalo mokėti periodines išmokas vaikui išlaikyti, bet nevykdo teismo sprendimo arba nemoka visos teismo priteistos sumos. O pagal šio įstatymo 3 straipsnio (kuriame yra nustatyti minėti 1 straipsnio 1 dalyje aptarti išlaikymo suteikimo pagrindai) 1 dalį, Fondo išmokos pagal šio įstatymo nuostatas mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad į Fondo administratorių dėl Fondo išmokų mokėjimo gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Fondas išmoka teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą, o kai vaikas gauna tik dalį nustatyto išlaikymo, - teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytos ir skolininko mokamos sumos skirtumą. Abiem atvejais išmoka vienam vaikui per mėnesį negali būti didesnė negu 1,5 MGL dydžio. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad jose nėra nurodyti periodinių išmokų vaikui išlaikyti mokėjimo teisiniai pagrindai. Pagal jas (aiškinant šias teisės normas sisteminiu teisės aiškinimo būdu) yra svarbu ir reikšminga, kad pareiga mokėti periodines išmokas vaiko išlaikymui ir šių išmokų dydis būtų nustatyti teismo sprendimu ir kad ši pareiga nėra vykdoma ar vykdoma netinkamai.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamai bylai yra reikšminga nustatyti (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo prasme išsiaiškinti), ar minėtu Vilniaus rajono apylinkės teismo 1998 m. birželio 15 d. sprendimu iš S. V. priteistos periodinės išmokos yra skirtos pareiškėjos sūnaus išlaikymui, ar kitiems su šiuo išlaikymu nesusietiems tikslams. Iš šio teismo sprendimo (b. l. 9-10) bei šiame sprendime nurodytų jo priėmimo teisinių pagrindų (CK 499 ir 500 str.) akivaizdžiai matyti, kad nurodytos išmokos yra skirtos pareiškėjos sūnaus išlaikymui per visą šiame sprendime nurodytą laiką.
Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino šioje byloje taikytinas materialinės teisės normas (Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 str. 4 d., 3 str. 1 ir 2 d.). Todėl teismo priimtas sprendimas naikintinas, o atsakovo (pirmosios instancijos teismui paduotas) skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 143 str., 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. sprendimą panaikinti ir atsakovo Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas neskundžiamas.