Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Loretos Lipnickienės, Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. K. ir S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. K. ir S. K. ieškinį atsakovui Danske Bank A/S Lietuvos filialui dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas pripažino, kad vekselio pasirašymas buvo esminė sutarties atnaujinimo sąlyga, todėl akivaizdu, kad vekselio išrašymas nebuvo ieškovų vidinės valios išraiškos rezultatas, o ekonomiškai silpnesnės šalies (vartotojo) privertimas sudaryti šį sandorį (vekselį), naudingą atsakovui.Teismas nepagrįstai nevertino vartojimo sutarčių sąlygų atitikties sąžiningumo kriterijams, nekėlė klausimo, ar tam tikros sąlygos, vertybinių popierių išrašymas nepažeidė vartotojo – silpnesnės sutarties šalies teisių, netaikė vartotojų interesus apsaugančių teisės normų, nors ieškovai buvo nurodę, kad vekselio pasirašymas pažeidė jų kaip vartotojų teises. Be to, į bylos nagrinėjimą turėjo būti įtraukta Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba išvadai pateikti.Teismas nepagrįstai nevertino vekselio pasirašymo aplinkybių, kurios sudaro pagrindą pripažint vekselį negaliojančiu. Tam yra visos sąlygos: atsakovas primygtinai reikalavo išrašyti vekselį, nesutikus – kredito sutartis nebūtų buvusi atnaujinta; atsakovas grasino ekonominiais padariniais; vekselis išrašytas be ieškovo vidinės valios, jam prieštaraujant; neesant grubaus spaudimo, ieškovas nebūtų pasirašęs sau nenaudingo vekselio.Prievolės užtikrinimo būdai turi būti nurodomi sutartyje, vekselis nėra numatytas nei kredito sutartyje, nei susitarimuose ir negali būti vertinamas kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas. Atsakovas nepagrįstai įgijo dvi reikalavimo teises, nors skola yra viena. Apie kredito sutarties nutraukimą ieškovai sužinojo ne iš banko, o iš UAB „Būsto paskolų draudimas“, nors tuo metu dar buvo neišspręsti klausimai dėl ieškovų prašymo atidėti kredito įmokų mokėjimo terminą ir pakeisti kredito valiutą, todėl atsakovas pažeidė bendradarbiavimo principą.Atsakovas gali bet kada pareikalauti apmokėti pagal vekselį, nepriklausomai, ar ieškovai vykdo savo įsipareigojimus pagal kredito sutartį, ar ne. Tai prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Ieškovų nurodyta aplinkybė, kad atsakovas panaudojo ekonominį spaudimą siekiant gauti vekselį iš V. K. neatitinka tikrovės – kredito sutartis buvo jau nutraukta ir išieškojimo veiksmai iš įkeisto turto jau buvo pradėti. Kredito sutartis buvo nutraukta ne siekiant išgauti vekselį, o ginant atsakovo, kaip kreditoriaus teises, ieškovams nevykdant savo sutartinės prievolės laiku ir tinkamai grąžinti kreditą.Atsakovo prašymas išrašyti vekselį buvo pagrįstas ne tik tuo, kad V. K. buvo pažeidęs kredito sutartį, tačiau ir tuo, kad ieškovams nevykdant savo finansinių įsipareigojimų, nepagrįstai trukdė atsakovui ginti pažeistas kreditoriaus teises: ginčijo ir trukdė įkeisto turto pardavimui iš varžytinių.Sunki ekonominė ieškovo padėtis atsirado dėl ieškovų kaltės, jiems nevykdant savo įsipareigojimų pagal kredito sutartį ir jos atsiradimo priežastys nepriklausė nuo atsakovo valios. Dėl vekselio sudarymo šalys derėjosi, vekselio sąlygos buvo individualiai aptartos, todėl nepagrįsti ieškovų teiginiai, kad jis buvo išrašytas be V. K. vidinės valios.Teismas neturėjo pareigos vertinti vartojimo sutarčių sąlygų, kadangi ieškovai net nebuvo pateikę reikalavimo pripažinti kredito sutarties nuostatų negaliojančiomis.Vartojimo kredito įstatymo 17 str. 3 d. nurodo, kad vekselis gali būti naudojamas kaip prievolės užtikrinimo priemonė, todėl priešingi ieškovų teiginiai yra nepagrįsti.Atsakovas neatliko jokių veiksmų, suteikiančių pagrindą teigti, kad jis kaip vekselio gavėjas yra nesąžiningas ar siekia nepagrįstai praturtėti.Ginčą dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos įtraukimo į bylą jau yra išsprendęs Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 23 d. nutartimi, kurioje buvo konstatuota, kad pirmosios instancijos pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovų prašymą ir įtraukti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybą į bylą.Atsakovas siuntė raštus ieškovui, nurodant, kad jis vėluoja vykdyti savo finansinius įsipareigojimus, bendravo su ieškovais, kooperavosi, sprendė su jais susijusius klausimus, ir bendradarbiavimo principo nepažeidė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl ieškovų apeliacinio skundo argumentų.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas ir atsakovas 2004-12-03 sudarė kredito sutartį Nr.(duomenys neskelbtini) dėl 103000 Lt dydžio kredito suteikimo ieškovui būstui pirkti terminui iki 2029-12-03 (b.l.10-16), kuri buvo pakeista 2006-10-06 susitarimu, kuriuo ieškovams suteikto kredito suma buvo padidinta iki 163000 Lt, papildomai suteikiant 60000 Lt paskolą būsto remontui (b.l.17-18). Ieškovui nevykdant sutartinių įsipareigojimų, atsakovas minėtą kredito sutartį nuo 2009-04-27 nutraukė (b.l.69). Kredito sutarties nutraukimo teisėtumo ieškovas teismine tvarka neginčijo. Atsakovas po sutarties nutraukimo pradėjo priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto.

2009-09-10 sudarytu susitarimu Nr.(duomenys neskelbtini) ieškovas ir atsakovas susitarė atnaujinti minėtą 2004-12-03 kredito sutartį, atidedant kredito grąžinimą 6 mėnesių terminui, ieškovui įsipareigojant papildomai įkeisti atsakovui pirmine hipoteka žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (b.l.19-20). Be to, ieškovas išrašė atsakovui neprotestuotiną paprastąjį vekselį 58077,96 Lt sumai (b.l.23). Ieškovas ginčija minėtą vekselį, teigdamas, kad pasirašė jį dėl atsakovo ekonominio spaudimo. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovo reikalavimą suteikti daugiau garantijų, atnaujinant kredito sutartį, negalima pripažinti ekonominiu spaudimu. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, atsakovas nuolatos kiekvieną mėnesį nuo 2008 m. rugpjūčio mėn. siuntė ieškovui pranešimus apie prievolių pagal visas tris tarp šalių sudarytas kredito sutartis pažeidimus ir reikalavo juos pašalinti (b.l.58-64). Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis atsiliepdavo į atsakovo pranešimus ir siekė pašalinti kredito sutarties pažeidimus. Ieškovas, teigdamas, kad daug kartų kreipėsi į atsakovą dėl sutarties pakeitimo, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Byloje yra tik 2009-01-20 prašymas pakeisti jam suteiktų kreditų valiutą į eurus ir atidėti kreditų grąžinimą 12 mėn. (b.l.57), nepateikė jokių pasiūlymų, kaip realiai ketina vykdyti kredito sutartį. Po sutarties vienašališko nutraukimo ieškovas taip pat tik vieną kartą pateikė atsakovui prašymą, 2009-07-27 pateikdamas prašymą dėl kredito sutarties atnaujinimo (b.l.21-22). Atsakovas į jį atsiliepė ir 2009-09-10 šalys, kaip minėta, po derybų sudarė susitarimą dėl kredito sutarties atnaujinimo. Pažymėtina, kad atsakovas tokį susitarimą sudarė nežiūrint į tai, kad jis ieškovui buvo suteikęs 3 kreditus ir pagal visas 3 kredito sutartis ieškovas nevykdė prievolių. Todėl nepagrįsti ieškovo argumentai, kad atsakovas pažeidė CK įtvirtintą bendradarbiavimo pareigą (CK 6.38 str., 6.200 str.). Be to, kooperavimosi ir bendradarbiavimo principai reiškia, kad abi šalys turi bendradarbiauti ir turi būti atsižvelgiama į abiejų šalių interesus, o ne išimtinai į vienos, sutartį pažeidusios, šalies interesus. Atsakovas nėra atsakingas dėl susidariusios ieškovo turtinės padėties, jos pablogėjimo, todėl atsakovas neprivalėjo prisiimti su tuo susijusios rizikos. Kadangi ieškovo turtinė padėtis buvo neapibrėžta ir jo finansinės galimybės grąžinti kreditą kėlė abejonių, todėl atsakovas pagrįstai ir teisėtai pareikalavo papildomų garantijų ir toks reikalavimas negali būti pripažįstamas kaip ekonominis spaudimas, dėl kurio galėtų būti sandoris prižįstamas negaliojančiu. Ieškovas neprivalėjo pasirašyti ginčijamo vekselio, jis turėjo teisę rinktis kaip pasielgti. Be to, ieškovas ieškinyje teigė, kad atsakovas pareikalavo vekselio visai paskolos sumai, tačiau įrodymai patvirtina, kad ieškovas pasirašė vekselį žymiai mažesnei sumai, kas patvirtina derybų tarp šalių buvimą, o ne vien atsakovo valios primetimą.

CK 1.91 str. str. 1 d. įtvirtinti sandorio negaliojimo dėl vienos šalies valios trūkumo pagrindai, inter alia nustatyta, kad dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Šio straipsnio 4 d. nustatyta, kad realiu grasinimu laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo tik esant tokių sąlygų visumai: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011; 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-281/2011). Pagal CK 1.91 str. 4 d. nustatydamas, buvo ar ne realaus grasinimo faktas, teismas turi atsižvelgti į šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę bei ekonominę būklę, lytį, veiksmų pobūdį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Nagrinėjamu atveju būtent ieškovas kreipėsi į atsakovą su prašymu sudaryti susitarimą dėl kredito sutarties atnaujinimo, įrodymų, kad atsakovas ieškovui grasino ekonominiais padariniais, byloje nėra. Aplinkybė, jog atsakovas pradėjo priverstinio vykdymo veiksmus išieškant skolą po kredito sutarties nutraukimo, negali būti pripažįstama grasinimu ar ekonominiu spaudimu. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė visų būtinų sąlygų ekonominiam spaudimui konstatuoti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo argumentus, jog ginčijamą vekselį pasirašė dėl ekonominio spaudimo. Todėl teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentus dėl to, kad ginčijamas vekselis ieškovo buvo pasirašytas dėl ekonominio spaudimo.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliantų apeliacinio skundo argumentus, jog kredito sutarties nutraukimas buvo neteisėtas, kadangi to ieškovai neįrodinėjo pirmosios instancijos teisme ir neginčijo kredito sutarties nutraukimo teisėtumo, tai nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija taip pat nepasisako dėl 2009-09-10 susitarimo sąlygų teisėtumo ir atitikimo vartojimo teisinių santykių reglamentavimui, kadangi ieškovai neginčijo šio susitarimo ar jo atskirų sąlygų, o akivaizdaus pagrindo šį susitarimą tirti ir pasisakyti dėl jo galiojimo ex officio pirmosios instancijos teismui pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nebuvo. Kalbant apie vekselį, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo ex officio jį pripažinti negaliojančiu kaip pažeidžiantį ieškovui kaip vartotojų, t.y. silpnesnės sandorio šalies, teises ir interesus.

Pareikšto ieškinio pagrindas ir dalykas apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos, o taip pat ir apeliacinės instancijos teisme, kai skundžiamas teismo sprendimas visa apimtimi. Todėl apeliacine tvarka byla negali būti nagrinėjama plačiau nei buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme. Apeliacinio proceso paskirtis ir esmė ne peržiūrėti bylą iš naujo, o patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, t.y. ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir teisingai pritaikė teisės normą pagal šalių nurodytas aplinkybes. Būtent todėl CPK 306 str. 2 d. draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, o CPK 312 str. draudžia apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Ieškovai vekselį ginčijo tik vienu pagrindu – jog jis buvo sudarytas dėl atsakovo ekonominio spaudimo, kitais pagrindais vekselio neginčijo, atitinkamai pirmosios instancijos teismas pagal šį pagrindą ir nagrinėjo bylą. Ieškovų atstovės baigiamojoje kalboje pirmosios instancijos teisme, t.y. po bylos išnagrinėjimo iš esmės, pasakytas teiginys, kad vekselis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, bei abejonės dėl vekselio galimybės būti užtikrinimo priemone, negali būti vertinami kaip pareikšto ieškinio pagrindas, kadangi bylos nagrinėjimo iš esmės metu ieškovai šiuo pagrindu neginčijo vekselio ir atitinkamai pirmosios instancijos teisme nebuvo tiriamos aplinkybės ir įrodymai šiuo aspektu. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovų apeliacinio skundo argumentai dėl vekselio kaip prievolės užtikrinimo būdo negalimumo bei jog vekselis dubliuoja kredito sutartį, yra naujos aplinkybės bei naujas pagrindas, kurie nebuvo tiriami bei nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme, todėl jie negali būti keliami apeliaciniame skunde, dėl šios priežasties teisėjų kolegija dėl šių apeliacinio skundo argumentų nepasisako.

Ieškovų apeliaciniame skunde nurodomi argumentai dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos neįtraukimo į bylą išvadai duoti nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kadangi šios institucijos neįtraukimas nesąlygojo neteisėjo ar nepagrįsto sprendimo priėmimo, todėl teisėtas ir pagrįstas sprendimas vien formaliais pagrindais negali būti naikinamas (CPK 328 str.). Pirmosios instancijos teismas dėl aukščiau nurodytų motyvų pagrįstai nenustatė ieškovų, kaip vartotojų, teisių pažeidimo.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ištyrė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Ieškovų apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti (LR CPK 320 str.), todėl ieškovų apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.