Panevėžio apygardos teismo nutartis

2014-05-30 · Byla Nr. ATP-249-719/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-05-30
Bylos Nr.
ATP-249-719/2014
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Artūras Ridikas
Kategorijos
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Teisėja Kristina Latožienė Administracinio teisės pažeidimo byla

Nr. ATP-249-719/2014
Proceso Nr. 4-50-3-00173-2014-0Procesinio sprendimo kategorija: 79.1 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 30 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Artūras Ridikas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs G. V., a. k. (duomenys neskelbtini) (toliau – Pažeidėjas), apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Utenos rajono apylinkės teismas skundžiamu nutarimu nubaudė Pažeidėją: pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124¹ str. 7 d. 20 Lt bauda; pagal ATPK 126 str. 4 d. 2200 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams. Vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d. Pažeidėjui buvo paskirta galutinė nuobauda – 2200 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams. Pažeidėjas buvo nubaustas už tai, kad jis 2014 m. vasario 23 d., apie 17.20 val., (duomenys neskelbtini) vairavo transporto priemonę būdamas neblaiviu (nustatytas vidutinis (1,74 ‰ su paklaida) girtumas) ir nepateikė galiojančio vairuotojo pažymėjimo.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Pažeidėjas prašo apylinkės teismo nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti, nes mano, kad jam paskirta nuobauda teisiškai nepagrįsta. Jis cituoja skundžiamą nutarimą, dėsto apie veikos įrodinėjimą, pateikia savąjį byloje esančių duomenų vertinimą ir neigia vairavęs automobilį. Nurodo, kad automobilį vairavo šiuo metu yra užsienyje esantis V. K.. Tai patvirtino liudytojai E. L. ir V. T.. Taip pat Pažeidėjas teigia, kad policijos pareigūnai nestabdė ir nesivijo automobilio, kurio vairavimu buvo apkaltintas jis, į kiemą policijos pareigūnai atvažiavo praėjus 20 minučių po jų atvažiavimo ir jie nematė, kas iš tikrųjų vairavo automobilį, nes iš pradžių automobilio vairavimu apkaltino V. T.. Tačiau apylinkės teismas visų šių duomenų neįvertino. Atsižvelgdamas į tai Pažeidėjas mano, kad administracinio teisės pažeidimo protokole ir skundžiamame nutarime užfiksuoti administraciniai pažeidimai nebuvo įrodytas, o byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad jis nevairavo transporto priemonės ir nepadarė jam inkriminuotų pažeidimų. Apylinkės teismas priėmė prieštaraujantį teisingumo ir protingumo principams, elementariai logikai ir moralei prieštaraujantį procesinį sprendimą, todėl jis turėtų būti panaikintas.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija – Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – Institucija) – nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

ATPK 257 str. įtvirtinta, kad organas (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konkrečiai šiuo atveju nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra teismo teisė ir pareiga, todėl klausimo, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, sprendimas yra tik teismo (teisėjo) kompetencija. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Iš ATPK 257 str. nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą.

ATPK 124¹ str. 7 d. nustatyta atsakomybė už ATPK nenumatytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, jų tarpe už vairuotojo pažymėjimo nepateikimą policijos pareigūnams, o ATPK 126 str. 4 d. numatyta atsakomybė asmeniui, kuris vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai nustatomas vidutinis arba sunkus (nuo 1,51 ‰) neblaivumo (girtumo) laipsnis.

Nors Pažeidėjas neigia vairavęs automobilį, pagal faktines bylos aplinkybes matyti, kad iš tiesų buvo kitaip. Tai, kad Pažeidėjas vairavo automobilį, savo tarnybiniame pranešime nurodė policijos pareigūnas E. Š.. Šis policijos pareigūnas savo tarnybiniame pranešime konkrečiai nurodė, kad jam ir jo kolegai buvo pranešta apie nuo kelio nuvažiavusį automobilį, kurį vairavo neblaivus asmuo, vėliau jie matė važiuojantį pranešime nurodytą automobilį, o jam sustojus iš vairuotojo pusės išlipo Pažeidėjas, kuriam buvo nustatytas vidutinis girtumas (12 b. l.). Teismo posėdyje policijos pareigūnai E. Š. ir E. V. patvirtino minėtame tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes ir papildė, kad Pažeidėjas neigė vairavęs automobilį, o jiems renkant įrodymus Pažeidėjas iš įvykio vietos pasišalino (31 b. l.). Įvykio vietoje policijos pareigūnams liudytojai E. L. ir V. T. paaiškino, jog Pažeidėjas vairavo automobilį (10, 11 b. l.). Tai, kad minėti liudytojai policijos pareigūnams paaiškino matę Pažeidėją vairuojantį automobilį, patvirtina ir byloje esantys garso įrašai (garso įrašas „WS753157“ (E. L. apklausa), 4.11–4.21 min.; garso įrašas „WS753158“ (V. T. apklausa), 10.48–10.54 min.). Byloje nėra duomenų, jog policijos pareigūnai iki įvykio būtų pažinoję Pažeidėją ir jie, o taip pat ir Pažeidėją iš matymo pažįstantys liudytojai E. L. bei V. T., būtų su Pažeidėju susipykę ir būtų suinteresuoti apkalbėti jį nepagrįstai kaltinant pakankamai sunkaus administracinio pažeidimo padarymu. Tokių duomenų Pažeidėjas taip pat nenurodė. Minėti proceso dalyvių paaiškinimai yra nuoseklūs, jie papildo vieni kitus, neprieštarauja tarpusavyje ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl netikėti ir nesiremti jais nėra jokio pagrindo.

Teismo posėdyje Pažeidėjo nurodyta versija apie tai, kad automobilį vairavo ne jis, o kitas asmuo, atrodo neįtikinama. Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad teismo posėdžio metu Pažeidėją iš matymo pažįstantys liudytojai E. L. ir V. T., nors ir buvo įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, pakeitė savo ankstesnius Pažeidėjui nepalankius parodymus, tačiau parodymų pakeitimo priežasčių nurodyti jie negalėjo. Pakeitę savo pirminius parodymus šie liudytojai teismo posėdyje taip pat negalėjo nurodyti asmens, vairavusio automobilį. Be to, apie tai, jog automobilį vairavo užsienyje gyvenantis V. K., Pažeidėjas nurodė tik teismo posėdžio metu, tačiau byloje esantis Institucijos raštas ne tik iš esmės paneigia šią Pažeidėjo versiją, bet ir kelia pagrįstas abejones dėl Pažeidėjo nurodyto asmens egzistavimo (38, 39 b. l.). Tikint Pažeidėjo pateikta versija apie įvykio aplinkybes taip pat būtų sunku paaiškinti paties Pažeidėjo elgesį, kuomet jis, kaltinamas pakankamai grubaus pažeidimo padarymu, įvykio vietoje buvusiems policijos pareigūnams nepaaiškino, kad automobilį vairavo būtent V. K., nesusisiekė su V. K. ir nepaprašė jo sugrįžti į įvykio vietą tam, kad jis paaiškintų policijos pareigūnams apie įvykio aplinkybes, arba nepaprašė nurodyti jo buvimo vietos tam, kad policijos pareigūnai patys galėtų nuvažiuot pas jį ir apklausti, o vietoje to Pažeidėjas, neigdamas automobilio vairavimo faktą, iš įvykio vietos pasišalino. Apeliacinės instancijos teismo manymu, toks Pažeidėjo elgesys būtų neadekvatus realiai situacijai, todėl visi Pažeidėjo ir jį iš matymo pažįstančių liudytojų teismo posėdyje duoti paaiškinimai vertintini tik kaip Pažeidėjo pasirinkta gynybinė pozicija ir siekis palengvinti jo teisinę padėtį. Tikėti tokiais minėtų procesų dalyvių paaiškinimais, prieštaraujančiais tiek realiai situacijai, tiek apylinkės teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, ir remtis jais pagrindo nėra.

Atsižvelgęs į paminėtas teisės normas ir patikrinęs byloje esančius duomenis įrodymų vertinimo aspektu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas visiškai pagrįstai nesuabejojo policijos pareigūnų E. Š. ir E. V. bei liudytojų E. L. ir V. T. policijos pareigūnams nurodytų aplinkybių teisingumu ir vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais priėmė skundžiamą nutarimą. Pažeidėjas iš tiesų vairavo automobilį, tuo metu jis buvo neblaivus (savo neblaivumo neneigia ir pats Pažeidėjas), todėl Pažeidėjas privalėjo, policijos pareigūnams pareikalavus, pateikti galiojantį vairuotojo pažymėjimą. Vairavęs automobilį būdamas neblaiviu ir nepateikęs policijos pareigūnams galiojančio vairuotojo pažymėjimo Pažeidėjas padarė ATPK 124¹ str. 7 d. ir 126 str. 4 d. įtvirtintus pažeidimus, todėl apylinkės teismas visiškai teisingai Pažeidėjo veikas kvalifikavo bei nubaudė jį pagal šias teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai apylinkės teismo pozicijos, su kuria sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, o naikinti jį Pažeidėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Palikti Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutarimą nepakeistą ir G. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Artūras Ridikas