Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-11-03 · Administracinė byla Nr. I-3335-406/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-11-03
Bylos Nr.
I-3335-406/2014
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01021-2014-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
V. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3335-406/2014Proceso Nr. 3-62-3-01021-2014-5Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 3 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gitaras Čekanauskas,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. L. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų 25000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (b.l. 5).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2013 m. buvo kalinamas Kybartų pataisos namuose ir atskirais laikotarpiais buvo patalpintas trijose drausmės kamerose Nr. 126, 106 ir 114, kuriose, neįskaičiuojant į plotą lovų, spintelių, stalo ir tualeto užimamo ploto, vienam nuteistajam tekdavo mažiau nei teisės aktuose nustatyto bendrojo laisvo ploto. Pažymi, kad kamerose neįrengta ventiliacija, nėra signalizacijos personalui iškviesti, apšvietimas tiek natūralus, tiek dirbtinis blogas, langas atidaromas per mažai, todėl gaivus oras į kamerą nepatenka. Nurodo, kad rūbai plaunami tik kas antrą savaitę, į dušą nuteistieji vedami tik kartą į savaitę. Dėl tokių laikymo sąlygų ir netinkamos kvadratūros jis gyvena nepilnavertį žmogaus gyvenimą, negali užmigti, nuolat pakyla spaudimas, taigi jis patiria didelius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą. Prašo skundą tenkinti ir priteisti 25000 Lt neturtinės žalos.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 7-9) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas į V. L. terminuotą laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose atliko nuo 2013 m. birželio 2 d. iki 2014 m. liepos 31 d. Pareiškėjas nuo 2014 m. kovo 13 d. iki 2014 m. liepos 31 d. laisvės atėmimo bausmę atliko drausmės grupės kamerose Nr. 126, kurios plotas 11.22 kv. m., nuteistųjų skaičius - 3; kameroje Nr.106, jos plotas – 11.09 kv.m., didžiausias nuteistųjų skaičius - 3 ir kameroje Nr. 114, kurios plotas 16.49 kv. m., didžiausias nuteistųjų skaičius – 4. Nurodo, kad pareiškėjui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas niekada nebuvo mažesnis nei nustatytas Vidaus tvarkos taisyklėse – 3.60 kv. m.. Mažiausias bendras gyvenamųjų patalpų plotas, tenkantis pareiškėjui ginčo laikotarpiu, buvo 3.69 kv. m., todėl pareiškėjo teisės pažeistos nebuvo. Mano, kad pareiškėjo teiginys dėl ventiliacijos nebuvimo visiškai neatitinka tikrovės, nes pastate yra dirbtinė mechaninė ventiliacija, kurioje sumontuoti veikiantys kanaliniai elektriniai ventiliatoriai. Priešingai nei teigia pareiškėjas, langai taip pat pritaikyti vėdinimui. Pažymi, kad iškvietimo sistema sumontuota ir suvesta i priežiūros postą, o viršutinių nuteistųjų drabužių skalbimo teisės aktai nenustato. Pabrėžia, kad pareiškėjui depresija nustatyta nebuvo, jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovo neteisėtus veiksmus ar neveikimą, nepateikta. Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose (toliau tekste – Pataisos įstaiga) Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas higieninių reikalavimų neatitinkančioje patalpoje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktuose garantuotas minimalus laisvas plotas.

Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo ginčo atveju aktualus Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 4 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymas Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (toliau – Taisyklės), kurių 11¹.2 punktas nustato ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Iš 2014 m. rugpjūčio 7 d. Kybartų pataisos namų apsaugos ir priežiūros skyriaus pažymos Nr. 1-8/1977 (b.l. 16) matyti, kad V. L. Kybartų pataisos namuose drausmės grupėje buvo nuo 2014 m. kovo 13 d. iki 2014 m. liepos 31 d. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo patalpintas trijose skirtingose kamerose, t. y. Nr. 126 (plotas 11.22 kv. m.), Nr. 106 (plotas 11.09 kv. m.) ir Nr. 114 (plotas 16.49) (b.l. 19). Šie Pataisos įstaigos pateikti duomenys, taip pat pažymoje nurodytas nuteistųjų skaičius patvirtina, kad vienam nuteistajam tenkantis kameros plotas ginčo laikotarpiu niekada nebuvo mažesnis nei nustatytas Taisyklių 11¹.2 punkte – 3.6 kv.m. Pažymėtina, kad, priešingai nei nurodo pareiškėjas, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.2 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta jau minėtoje CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Vadovaujantis jau minėtų Taisyklių 11¹.2 punkto, garantuojančio minimalų 3,6 kv. m. kameros plotą, nuostatomis ir teismo nustatytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog ši Taisyklėse nustatyta minimali ploto norma vienam asmeniui (pareiškėjui) nagrinėjamam ginčui aktualiais, šioje byloje vertinamais laikotarpiais nebuvo pažeista, taigi atsakovas užtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, reikalavimus, nepažeidžiant pareiškėjo teisės būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jis buvo kalinamas blogos būklės patalpose, neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto normos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pareiškėjas nurodo, jog ginčo laikotarpiu jis buvo kalinamas patalpose, kuriose trūkdavo apšvietimo, neįrengta ventiliacija, nėra signalizacijos personalui iškviesti, kameros langas atidaromas per mažai, todėl gaivus oras į kamerą nepatenka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013 ir kt.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas. Administracinių teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad pareiškėjas pats pasirenka, kokiais Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje išvardintais įrodymais grįs skundo dalyką. Be to, įrodinėjimo naštą įrodymų instituto kontekste sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta, pirmiausia, apima pareigą pateikti įrodymus. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytą žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas (pvz., 2007 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-180/2007; 2011 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-3063/2011 ir kt), pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.), pateikiant tai patvirtinančius konkrečius įrodymus. Nurodyti pareiškėjo skundo teiginiai dėl apšvietimo trūkumo, neįrengtos ventiliacijos, signalizacijos personalui iškviesti, paneigti atsakovo (b.l. 17), yra tik abstraktaus, deklaratyvaus, bendro pobūdžio ir vertintini tik kaip subjektyvi, nekonkretizuota paties pareiškėjo nuomonė, kuri nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl tokie teiginiai nepripažintini lėmę neturtinės žalos atsiradimą.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad viršutiniai rūbai plaunami tik kas antrą savaitę, į dušą nuteistieji vedami tik kartą į savaitę ir tai sąlygojo neturtinės žalos atsiradimą. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 p. numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Taigi šis Taisyklių reikalavimas nepažeistas. Pabrėžtina, kad pareigos pataisos įstaigai skalbti nuteistųjų viršutinius rūbus teisės aktai taip pat nenumato.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Kybartų PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu ar kitų jo laikymo sąlygų, kurias jis įvardijo skunde. Be to, byloje nenustatyti jokie pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl tariamai blogų kalinimo sąlygų Kybartų PN, jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jis turėjo sveikatos sutrikimų dėl kalinimo sąlygų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Minėta, jog reikalavimas dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamu atveju neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas) nenustatyti, todėl pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės atsakomybės sąlygos, nėra. Teismas pabrėžia ir tai, kad pareiškėjas, skunde nurodydamas, jo manymu, atsakovo padarytus teisės aktų pažeidimus, ne tik neįvardijo jokių konkrečių aplinkybių, kaip visa tai įtakojo bei kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, tačiau taip pat visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Gintaras Čekanauskas