Kauno apygardos teismo nutartis

2017-09-12 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-326-290/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-09-12
Bylos Nr.
1A-326-290/2017
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-28876-2016-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jurgis Kiškis (pirm.), Kęstutis Dargužis, Danguolė Šiugždinytė
Nuteistasis
M. N.
Kategorijos
  • 2.4.7Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys ir pagrindai
Baudžiamoji byla Nr. 1A-326-290/2017Teisminio proceso Nr. 1-01-1-28876-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 12 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas) ir Danguolės Šiugždinytės,

sekretoriaujant Viktorijai Akelienei,dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei,nuteistajam M. N., jo gynėjai advokatei Rasai Gradauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo M. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo M. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį 10 MGL (376,60 Eur) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. N. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2016 m. birželio 16 d., apie 14 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu, sugriebė savo nepilnametei dukrai D. N. už dešinės rankos dilbio ir taip ją tempė į virtuvę, po ko virtuvėje įspyrė jai į dešinės pusės šoną ir, uždėjęs abejas rankas jai ant kaklo, jį spaudė, tokiu būdu smurtaudamas savo šeimos narei, dukrai D. N., sukėlė fizinį skausmą.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad byloje nekyla abejonių dėl to, M. N. savo veiksmais tyčia sukėlė fizinį skausmą mažametei D. N. ir jo veika pagal BK 140 straipsnio 3 dalį kvalifikuota teisingai. Nuteistasis skundžia šį Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 9 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį teismo nuosprendį.Skunde nuteistasis ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, mano, kad buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, kadangi nuosprendis paremtas išimtinai prielaidomis ir teismo samprotavimu, kurie nepatvirtinti patikimais įrodymais, be to, teismas ignoravo nukentėjusiosios parodymuose užfiksuotus prieštaravimus, dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Nuteistasis skunde nurodo, jog vien nukentėjusiosios ir jos motinos (liudytojos) parodymų nepakanka jo kaltei pripažinti. Tvirtina, jog nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nenuoseklius, prieštaringus parodymus, pateikė konkrečius pavyzdžius ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visų jo skunde nurodytų prieštaravimų nevertino. Visi prieštaravimai, jo manymu, įrodo, kad nukentėjusioji yra linkusi fantazuoti, todėl nuosprendyje padaryta išvada, jog nukentėjusiosios parodymai nuoseklūs ir dėl jų teismui nekyla abejonių – yra nepagrįsta. Skunde teigia, kad kai kaltinimas grindžiamas vienintelio liudytojo ar nukentėjusiojo paaiškinimais, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys, tokiems parodymams keliami itin aukšti reikalavimai – jie turi būti logiški ir nekeliantys abejonių.Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nukentėjusiosios parodymus patvirtina jos motinos parodymai, tačiau nuteistasis skunde tvirtina, kad liudytoja V. N. nedalyvavo tariamai įvykdant nusikaltimą, o apie tai sužinojo tik iš pačios nukentėjusiosios pasakojimų. Tokie jos parodymai laikytini netiesioginiais, o jais remtis galima tik tuo atveju, jei juos patvirtina neginčytini tiesioginiai įrodymai, kurių, nagrinėjamu atveju, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo manymu, tokiais liudytojos parodymais negalima grįsti ir priimti apkaltinamojo nuosprendžio. Be to, šios liudytojos parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir duoti teisme, taip pat skyrėsi. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad baudžiamojoje byloje nebuvo atliktas joks specialiųjų žinių tyrimas ar ekspertizė, nustatant nukentėjusiai mažametei sveikatos sutrikdymo mastą, taip pat nėra jokių rašytinių duomenų, medicininių išrašų apie prieš nukentėjusiąją panaudotą fizinį smurtą ir jo sukeltus padarinius. Nuteistojo teigimu, esminis įrodymas ir yra specialisto išvados, ekspertizės, ar kiti medicininiai dokumentai, kurie patvirtina ne tik naudoto smurto faktą ir smurtu sukeltą padarinių mastą. Tuo tarpu byloje tokių duomenų nėra. Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje visiškai nevertino ir neatsižvelgė į aplinkybę, kad pagal nukentėjusiosios ir jos motinos parodymus įvykis įvyko 2016 m. birželio 16 d., tačiau dėl nesuprantamų priežasčių liudytoja V. N. į ikiteisminio tyrimo įstaigą kreipėsi su pareiškimu tik praėjus 4 dienoms po įvykio, melagingai nurodydama netikslią savaitės dieną, todėl liudytojos parodymai, kad ji negalėjo susisiekti nei su moterų krizių centru, nei joks jos aplankytas policijos komisariatas nedirbo, yra akivaizdžiai melagingi ir prieštarauja logikai. Motina, manydama, kad prieš jos mažametę dukrą tėvas naudojo fizinį smurtą, ją spardė, smaugė, iš tiesų nedelstų 4 dienas kreiptis į policijos įstaigą. Pirmos instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, jų nevertino bei dėl jų nuosprendyje nepasisakė.Nuteistasis pažymi, kad pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą dėl nusikalstamos veikos prieš mažametį asmenį įvykdymą, turėjo atsižvelgti į nukentėjusiosios emocinę, psichologinę ir psichinę būseną bei spręsti klausimą dėl kompleksinės teismo psichologinės-psichiatrinės ekspertizės skyrimo, juolab, kad nukentėjusioji 2014 m. sausio - birželio mėn. buvo konsultuota psichologų ir psichiatrų dėl elgesio ir emocijų korekcijos. Teismo posėdžio metu liudytoja V. N. patvirtino, kad mažametė dukra lankėsi pas psichologę dėl ją ištinkančių didžiulių pykčio priepuolių. Paminėtina, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu davė skirtingus parodymus, todėl būtina nustatyti, ar mažametė nukentėjusioji nėra linkusi fantazuoti, pasakoti prasimanytus faktus ir aplinkybes. Teismas, nuteistojo nuomone, visiškai nevertino ir neatsižvelgė į aplinkybės, kad nekentėjusioji mažametė D. N. buvo paveikta savo motinos liudytojos V. N., kuri iniciavo skyrybų procesą bei turimo bendro turto padalijimą sau naudinga forma. Nuteistojo teigimu, liudytoja V. N. darė poveikį mažametei nukentėjusiajai, ką patvirtino pati nukentėjusioji pasakydama, kad: „mama sakė man, kad turiu atvažiuoti pasikalbėti su psichologu apie tėtį, nes tėtis mane mušė“, be to nukentėjusiosios terminologija, kad jai skaudėjo fiziškai ir psichologiškai, nėra būdinga jos kalbėsenai. Nuteistasis pažymi, kad byloje esantys prieštaravimai turi būti vertinami ir aiškinami kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), kadangi paminėti įrodymai nepakankami jo kaltei pagrįsti, todėl darytina išvada, kad jis jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo M. N. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo M. N. apeliacinio skundo argumentais ir patikrinusi skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 9 d. nuosprendį, daro išvadą, jog apelianto veika kvalifikuota tinkamai, jo kaltę patvirtina byloje surinkti ir ištirti įrodymai.

7. Kolegija pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo nelaikytinos netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BPK) normų pažeidimu ir pagrindu pripažinti teismo išvadas neatitinkančiomis tikrovės ar iš esmės prieštaraujančiomis faktinei įvykio situacijai. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad M. N. jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, kad surinkti įrodymai nepatvirtina jo kaltės ir teismo buvo vertinami neobjektyviai, yra visiškai nepagrįsti ir neteisingi, neatitinka faktinių aplinkybių. Nuteistasis savo kaltę viso bylos tyrimo metu kategoriškai neigė, nurodydamas, kad dukters D. N. atžvilgiu jokių nusikalstamų veiksmų neatliko, jis yra nepagrįstai apkaltintas, o V. N. jį apkaltindama dėl dukters D. N. siekia savo tikslų – civilinėje byloje prisiteisti sau jų turimą bendrą turtą natūra. Kolegija sprendžia, kad teismas visus bylos įrodymus ištyrė tinkamai, o apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiosios D. N. jį kaltinančius parodymus, netyrė aplinkybių bendrame kontekste ir nevertino abejonių jo naudai, dėl ko padarė neteisingas išvadas, yra nepagrįstas, o grindžiamas tik subjektyvia paties apelianto nuomone. Teismui nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiosios D. N., liudytojos V. N. parodymais, nes jos nuo pat bylos tyrimo pradžios nuosekliai nurodė įvykio aplinkybes. Jų parodymuose esantys netikslumai yra nereikšmingi, dėl įvykio esmės jie nesikeitė, todėl laikyti juos nenuosekliais ar nepatikimais nėra jokio pagrindo.

7.1. Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti ir įrodyti pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, tai yra nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Taigi, pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

8. Skundžiamame teismo nuosprendyje teismas, konstatuodamas M. N. kaltę dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, rėmėsi nukentėjusiosios D. N., jos įstatyminės atstovės V. N. parodymų analize ir vertinimu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvykio faktines aplinkybes, pagrįstai tirdamas pagal jų parodymus, vertino nuosekliai – rėmėsi tarpusavyje sutampančiais parodymais kitų įrodymų kontekste.

8.1. Nukentėjusioji mažametė D. N. teisminio nagrinėjime parodė, kad tėtis, kai paėmė už gerklės abiem rankomis (nukentėjusioji parodė), jai skaudėjo, bet kai paleido, jau nebeskaudėjo. Kai paėmė už gerklės ir kai pasakė, tada paėmė lyg stumtų žemyn, ji nukrito ant žemės ir viskas, truputį skaudėjo ranką, neatsimena, kaip kairės rankos dilbis skaudėjo, kai nukrito, išėjo į savo kambarį. Tėčiui nieko nesakė, nuėjo į kambarį ir laukė, kol grįš mama. Mamai papasakojo tą pačią dieną, nes ši klausė, kas jai nutiko, mama nieko nesakė, susinervino, nuėjo į policiją ir tą pačią dieną ar po dienos jie išėjo iš namų, nes ne primą kartą tėtis primuša. Tėtis yra ėmęs už gerklės, visaip keikėsi ant jos, yra mušęs. Kai jai skaudėjo, verkė. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji buvo taip pat nurodžiusi, kad tėtis jai įspyrė. Šių aplinkybių neprisiminimas teisminio bylos nagrinėjimu metu, paaiškinama tuo, kad praėjus ilgesniam laiko tarpui vaiko atmintyje negatyvūs prisiminimai nuslopsta, todėl tai negali būti vertinama kaip parodymų prieštaringumas ar nenuoseklumas.

8.2. Mažametės nukentėjusiosios įstatyminės atstovės V. N. parodymais nustatyta, kad įvykis parsidėjo birželio 16 dieną, kai jie su vaikais buvo odontologijos klinikoje, pasitikrinti dantis dėl mokyklos ir darželio pažymos. Vyriausiajai dukrai, D., reikėjo taisyti dantį. Jie turėjo tos klinikos nuolaidų kortelę ir ji pamiršo paprašyti vyro, kad šis paimtų tą kortelę iš namų, vyras labai susierzino, supyko, ,,užsiuto“ ant jų. Po to ji išvažiavo į darbą ir į namus grįžo apie 19 val. Grįžusi, pajuto didelę įtampą šeimoje, matė, kad vaikui kažkas negerai. Ji klausė D., kas atsitiko, po to D. jai papasakojo, kad tėtis smaugė už kaklo. Sakė, kad tėtis supyko, nes D. bandė numauti mažajai sesei batuką, o sesuo verkė. Tėtis prašė, kad D. numautų sesei batuką, o ši nenumovė batuko, nes mažoji sesuo nesidavė ir tada tėtis spyrė D., paėmė šią už kaklo. Ji vyro klausė ar taip buvo, kaip pasakojo dukra, o vyras pasakė, kad taip, tai buvo.

9. Nagrinėjamu atveju paminėtais įrodymais iš esmės nustatyta, kad konflikto metu M. N. sugriebė mažametei nukentėjusiajai D. N. už dešinės rankos dilbio ir taip ją tempė į virtuvę, po ko virtuvėje įspyrė jai į dešinės pusės šoną ir, uždėjęs abejas rankas jai ant kaklo, jį spaudė. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiosios parodymus argumentuotai pasisakė dėl jų ne visiško identiškumo, įvertino tai, kad nuo parodymų davimo ikiteisminiame tyrime iki parodymų teisme praėjo nemažas laiko tarpas, kas įtakojo atskirų įvykio aplinkybių netikslumus, tačiau bendrame kontekste duomenys dėl veiksmų nukentėjusios atžvilgiu jos parodymais teisme nebuvo paneigti. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nukentėjusioji mažametė D. N. dėl nusikalstamų M. N. veiksmų patyrė išgyvenimus, stresą, ji juto fizinį skausmą, verkė, todėl šiame kontekste nuteistojo apeliacinio skundo argumentas dėl ekspertizės skyrimo sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti nepagrįstas, kadangi nuteistasis kaltinamas fizinio skausmo sukėlimu, dėl ko ekspertizės skyrimas, įvertinus aplinkybes nagrinėjamu atveju, būtų aiškiai perteklinis procesinis veiksmas.

10. Apeliaciniu skundu bandoma įtikinti, kad nukentėjusiosios mažametės D. N. atstovės pagal įstatymą V. N. parodymai yra subjektyvūs, nenuoseklūs ir nepatikimi, kadangi ji turi tikslą skyrybų metu užvaldyti jų turimą bendrą turtą. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusiosios mažametės atstovė pagal įstatymą galėjo apkalbėti nuteistąją M. N., apkaltindama jį nusikalstamos veikos padarymu, juolab kad jos parodymus patvirtina ir kita rašytinė bylos medžiaga. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kiekvienas liudytojas, prieš duodamas parodymus teisme, Lietuvos Respublikos BPK 277 straipsnyje nustatyta tvarka yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (Lietuvos Respublikos BK 235 straipsnis) ir atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BPK 163 straipsnį už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, prisiekia duoti teisingus parodymus. Vadinasi, byloje nenustačius, kad V. N. būtų sulaužiusi priesaiką, vengusi, atsisakiusi duoti arba davusi melagingus parodymus, nėra jokio pagrindo jos parodymų laikyti melagingais ar neatitinkančiais tikrovės. Esant visoms šioms aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesiremti minėtais nukentėjusiosios mažametės D. N., jos atstovės pagal įstatymą V. N. parodymais ir tikėti bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistojo teiginiais, kad jis nukentėjusiajai fizinio skausmo nesukėlė.

11. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija apeliacinio skundo teiginius, kad M. N. nusikalstamos veikos, dėl kurios yra nuteistas, nepadarė, nukentėjusiosios D. N. atžvilgiu jokio smurto nenaudojo, neturėjo tokio tikslo, atmeta kaip paneigtus baudžiamojoje byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visuma ir vertina kaip nuteistojo M. N. gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, jame išdėstyti duomenys ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje padarytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais, todėl naikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. nuosprendį ir M. N. išteisinti, kaip to apeliaciniu skundu prašo nuteistasis, nėra pagrindo. Vien tai, kad nuteistajam M. N. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi apeliantas, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo sprendimą. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo M. N. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalyje, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, todėl jo atžvilgiu pagrįstai priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

12. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje Lietuvos teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Atsižvelgiant į šią nuostatą, kiti nuteistojo M. N. apeliacinio skundo motyvai ir argumentai, nesusiję su nukentėjusiajai sukeltu skausmu, atmetami, kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistojo M. N. padarytą veiką, todėl tenkinti jo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 9 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija remdamasi išdėstytu ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo M. N. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai : Kęstutis DargužisJurgis KiškisDanguolė Šiugždinytė