- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-06-21
- Bylos Nr.
- 1A-309/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rūta Mickevičienė (pirm.), Albinas Bielskis, Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- D. J., S. P.
- Nukentėjusysis
- N. Š.
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. J. ir S. P. bei nukentėjusiosios N. Š. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. balandžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo:
D. J. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 11 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
S. P. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 10 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš D. J. ir S. P. solidariai priteista N. Š. 3 728,69 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R.Mickevičienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. J. ir S. P. nuteisti už tai, kad 2005 m. rugpjūčio 10 d., nuo 18 val. 30 min. iki 21 val., tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, M. B. priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, dėl asmeninių paskatų – aiškinantis santykius su M. B. dėl praeityje buvusio M. B. sumušimo bei jo turto vagystės, D. J. kumščiu sudavė vieną smūgį lovoje gulinčiam M. B. , po šio D. J. smūgio S. P. taip pat delno vidiniu kraštu gulinčiam nukentėjusiajam sudavė ne mažiau kaip 6 smūgius į veidą ir vieną kartą į krūtinę, D. J. gulinčiam M. B. taip pat sudavė ne mažiau kaip 6 smūgius kumščiu į veidą ir kitas kūno vietas, ne mažiau kaip 4 kartus sudavė smūgiu alkūne bei vieną kartą batu apauta koja įspyrė į krūtinės sritį. Nuo suduotų smūgių M. B. nukritus ant grindų ir esant sėdimoje padėtyje, D. J. taburete sudavė smūgį M. B. per galvą, dėl ko šis pastarasis pargriuvo nugara ant grindų, o jam esant šioje padėtyje D. J. dar vieną kartą koja įspyrė M. B. . Nukentėjusiajam M. B. suduodant į galvos sritį ne mažiau kaip 14 smūgių jam buvo padarytas, galvos sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis kaktikaulio kairiojo gumburo projekcijoje, kairėje smilkininėje dalyje, ant kairiojo skruosto – žando, muštinės žaizdos kairiojo antakio vidurinėje dalyje, virš kairiojo antakio išorinio galo, kairiojo viršutinio voko išoriniame krašte, poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimas kairės speninės ataugos projekcijoje, poodinė kraujosruva, odos nubrozdinimas nosies nugarėlėje, nosies kaulų lūžimas, poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, odos nubrozdinimai ant apatinio žandikaulio kairiojo kampo ir smakro kraujosruvos, muštinės žaizdelės lūpų gleivinėje, muštinė žaizda skliauto kairėje su aplinkinių audinių atsisluoksniavimu, hematomos susidarymas po jais, kraujosruvos galvos minkštuosiuose audiniuose kairėje viršugalvinėje, kaktinėje ir smilkininėje ir iš dalies pakaušinėje srityse, linijinis kairiojo smilkinkaulio žvyno lūžimas, pereinantis į kairiąją vidurinę pamato daubą, žieviniu smegenų sumušimo židiniu dešinėje pakaušinėje skiltyse, o suduodant ne mažiau kaip 6 smūgius nukentėjusiajam į krūtinę buvo padarytas krūtinės ląstos sumušimas su kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose krūtinkaulio projekcijoje bei žemiau abiejų spenelių, krūtinkaulio lūžimai tarpe I-II ir III-IV šonkaulių tvirtinimosi vietų, dešinės pusės V, VII, IX-X šonkaulių lūžimai priekinėje pažastinėje linijoje, II-VIII šonkaulių spenelinėje linijoje, IX-X kremzlinėse dalyse, kairės pusės II-VII šonkaulių spenelinėje linijoje, II-VIII priekinėje pažastinėje linijoje bei VIII-XI menties linijoje, kairiojo plaučio pakenkimas kraujui ir orui patekus į pleuros ertmę, plaučio suspaudimas, poodinė emfizema, o suduodant ne mažiau kaip 3 smūgius buvo padarytos kraujosruvos kairiajame žaste, kairėje plaštakoje ir dešinėje šlaunyje.
Dėl M. B. suduotų ne mažiau kaip 20 smūgių visumos į gyvybiškai svarbias galvos ir krūtinės sritis jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl ko išsivysčius sunkiam trauminiam šokui, kvėpavimo funkcijos nepakankamumui nukentėjusysis keliolikos minučių laikotarpiu mirė sumušimo vietoje, t.y. D. J. ir S. P. nurodytais veiksmais tyčia nužudė M. B. ir tokiu būdu padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. J. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. balandžio 5 d. nuosprendį, o baudžiamąją bylą grąžinti ikiteisminiam tyrimui. Apeliantas kategoriškai neigia savo kaltę ir mano esantis nuteistas nepagrįstai. Skunde nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta eilė pažeidimų, t.y. iš įvykio vietos bei nuo daiktinių įrodymų nebuvo paimti jo pirštų pėdsakai, taip pat neatlikta jo drabužių ir avalynės ekspertizė. Teigia, kad byloje nėra jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų, išskyrus nuteistojo S. P. parodymus, tačiau juos apeliantas vadina melagingais. Pabrėžia, kad teismas neatsižvelgė, kad jis yra gydęsis Švėkšnos psichiatrinėje ligoninėje, nepaimtos pažymos iš Šilutės ligoninės priėmimo skyriaus, nepagrįstai nepaskirta teismo psichiatrinė ekspertizė. Pažymi ikiteisminio tyrimo metu Klaipėdos apygardos teismui rašęs skundus, kuriuose išdėstė tikrąją nusikaltimo eigą, taip pat ikiteisminio tyrimo metu padarytus pažeidimus, tačiau nesulaukė jokio atsakymo. Siekdamas įrodyti savo nekaltumą, apeliantas nurodo sutinkantis būti patikrintas melo detektoriumi.
Apeliaciniu skundu nuteistasis S. P. prašo sušvelninti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę. Nurodo, jog dėl jo suduotų smūgių nukentėjusysis M. B. negalėjo numirti ar būti sunkiai sužalotas. Teigia smūgius nukentėjusiajam sudavęs delnu ir tie smūgiai nebuvo stiprūs. Apie delnu suduotus smūgius patvirtina ir nuteistojo D. J. parodymai. Apeliantas tvirtina sudavęs M. B. 5-6 smūgius į veidą ir vieną smūgį į krūtinę. Nei rankomis, nei kojomis jis M. B. smūgių nesudavė. Teigia, kad nuteistasis D. J. , norėdamas suklaidinti teismą, tyčia parodė, kad jis (apeliantas) sudavė daugiau smūgių. Melagingais vadina ir tuos D. J. parodymus, kur pastarasis teigia, jog jie kartu išėjo namo, tačiau jis, t.y. apeliantas sugrįžo ir taburete užmušė M. B. , o, eidamas namo ir sutikęs R. A. , jam apie tai papasakojo. Atkreipia dėmesį, kad apklaustas liudytoju R. A. tokias aplinkybes paneigė. Apeliantas skunde nurodo, kad po jo delnu suduotų smūgių M. B. pradėjo mušti D. J. . Kadangi jo (apelianto) delnas buvo kruvinas, tai jis nuėjo į kitoje patalpoje esantį vonios kambarį jį nusiplauti, ten užtruko apie minutę. Tad, apelianto teigimu, jis negali nei paneigti, nei patvirtinti, jog D. J. tuo momentu mušė M. B. . Pripažįsta delnu sudavęs smūgius nukentėjusiajam ir dėl to nuoširdžiai gailisi.
Apeliaciniu skundu nukentėjusioji N. Š. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. balandžio 5 d. nuosprendį ir pripažinti D. J. ir S. P. kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p., skiriant jiems laisvės atėmimą 15 metų. Nurodo pažįstanti nuteistuosius D. J. ir S. P. bei teigia, kad pastarieji ir anksčiau ne vieną kartą buvo sumušę vieną gyvenusį jos brolį M. B. , pavogdavo jo maisto produktus, teigia, kad brolis jų bijojęs ir vengęs. Nukentėjusiosios teigimu, nuteistųjų bijojo visų apylinkių gyventojai, pažymi, kad abu niekur nedirbo, D. J. kelis kartus teistas, realiai atliko laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje, S. P. taip pat turi ankstesnį teistumą. Skunde pabrėžia, jog D. J. ir S. P. be jokios priežasties nužudė jos brolį M. B. , ir tokiu būdu sukėlė jai didžiulį skausmą, sukėlusį nuolatinę stresinę būseną, kuri atsiliepė jos sveikatai. Teigia nusivylusi pirmosios instancijos teismo priimtu nuosprendžiu, kuriuo nuteistiesiems skirta bausmė, jos manymu, yra per švelni. Tokios nuomonės yra ir visi artimieji. Atkreipia dėmesį, kad prokuroras prašė nuteistuosius pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p. ir D. J. skirti 14 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o S. P. – 13 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Nesuprantamu laiko teismo sprendimą, kuriuo nuteistųjų nusikalstama veika buvo perkvalifikuota į Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d., paskiriant jiems per švelnias laisvės atėmimo bausmes.
Atsikirtimu į nukentėjusiosios N. Š. apeliacinį skundą nuteistasis D. J. nurodo, jog nukentėjusioji skunde jį apšmeižė, tvirtina niekada nemušęs M. B. , nevogęs jo maisto produktų. Priešingai, jis M. B. ne kartą nupirkdavo maisto, tai žino ir matė pati nukentėjusioji. Atsikirtime pažymi neprisidėjęs prie nukentėjusiosios brolio M. B. nužudymo, taip pat atkreipia dėmesį, kad pastarasis dažnai mėgdavo išgerti.
Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis D. J. ir jo gynėja, taip pat nuteistojo S. P. gynėja prašė abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti, o nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti.
Prokuroras prašė ir abiejų nuteistųjų, ir nukentėjusiosios N. Š. apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistųjų D. J. , S. P. bei nukentėjusiosios N. Š. apeliaciniai skundai atmetami.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo nuteistųjų D. J. bei S. P. įvykdytą nusikalstamą veiką.
Nuteistųjų kaltė įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu D. J. prašo panaikinti nuosprendį, bylą grąžinti ikiteisminiam tyrimui, savo kaltę kategoriškai neigia; nuteistasis S. P. prašo sušvelninti paskirtą bausmę ir teigia, jog nuo jo suduotų smūgių delnu nukentėjusysis M. B. numirti negalėjo, o nukentėjusioji N. Š. prašo pakeisti nuosprendį: nuteistųjų veikas perkvalifikuoti į BK 129 str. 2 d. 6 p. bei abiems paskirti po 15 metų laisvės atėmimo.
Pirmiausia kolegija aptaria nuteistųjų apeliacinius skundus ir juos atmeta štai dėl ko:
D. J. skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, grįsdamas jo dalyvavimą nužudžius M. B. , negalėjo remtis kito nuteistojo S. P. parodymais, nes jie yra melagingi, nepagrįstas.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Teismas išvadą, kad D. J. , kartu su S. P. tyčia sudavę daugybinius smūgius nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbias galvos ir krūtinės sritis, sunkiai sutrikdė sveikatą ir, išsivysčius sunkiam trauminiam šokui M. B. mirė, padarė ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje patikrintais duomenimis – S. P. , liudytojų K. Ž. , J. M. , R. A. parodymais, specialisto išvada (t.1, b.l. 43-48), teismo medicinos eksperto parodymai teisme.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas visas D. J. iškeltas versijas ištyrė ir motyvuotai jas atmetė.
Kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas teisingai D. J. kaltę grindė S. P. parodymais, kuriuos laiko patikimu įrodymų šaltiniu. Byloje nėra duomenų, kad S. P. būtų turėjęs dingstį apkalbėti D. J. ar meluoti, nes jis esmines bylos aplinkybes aiškino vienodai ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme.
Taip S. P. triskart apklaustas įtariamuoju (t.1, b.l. 122-123; 125-126; 133-134), taip pat apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo (t.1, b.l. 128-130), parodymų patikrinimo vietoje metu (t.1 b.l. 138-140) tvirtino, jog D. J. sukurstė nueiti pas M. B. ir išsiaiškinti dėl apkalbų. Begeriant degtinę jie susiginčijo ir D. J. kumščiu sudavė gulinčiam M. B. 5-6 smūgius į įvairias kūno vietas, 3-4 kartus smogė jam alkūne, vieną kartą spyrė koja, o kai iškrito iš lovos – trenkė taburete per galvą. Jis, t.y. S. P. sudavė gulinčiam nukentėjusiajam 5-6 kartus delnu į galvą ir vieną kartą į krūtinę.
Teisiamajame posėdyje S. P. analogiškai parodė apie tai, kaip jis su D. J. sumušė M. B. (t.2, b.l. 97-98). Specialisto išvadoje (t.1, b.l. 43-48) konstatuota, kad M. B. mirties priežastimi buvo sunkus trauminis šokas, ūmus kvėpavimo funkcijos nepakankamumas, išsivystę dėl dauginių galvos ir krūtinės ląstos sužalojimų su kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžimu, krūtinkaulio, šonkaulių lūžimais, smegenų sumušimu, plaučio pakenkimu, kraujo ir oro patekimu į pleuros ertmę, paodį, plaučio suspaudimu. Mirtis įvyko nuo sužalojimų visumos. Sužalojimai galėjo būti padaryti kietais bukais daiktais – mindant kojomis, keliais. Išvados pagrįstumas patikrintas apklausus teisme ekspertą. Jis parodė, kad M. B. galvoje sužalojimas padarytas kietabriauniu daiktu, labiau tikėtina, kad taburetės briauna (t.1, b.l. 100-101). Teisėjų kolegijai abejonių dėl šių išvadų teisingumo nekyla. Teismas, nustatydamas apelianto D. J. dalyvavimą sunkiai sužalojant M. B. , rėmėsi tinkamai ištirtais S. P. parodymais, įvertinęs, kad jie yra nuoseklūs ir atitinka faktines bylos aplinkybes. S. P. parodymus apie nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmą patvirtina specialisto išvada bei eksperto parodymai teisme. Šiais duomenimis paneigtas D. J. argumentas, kad S. P. parodymai yra melagingi. Be to, kolegija pažymi, kad pats D. J. viso proceso metu pripažino vieną kartą koja spyręs M. B. į galvą (t.2, b.l. 4-5; 6-7, 11-13; 98-99). Tą aplinkybę patvirtino ir S. P. , ir specialisto išvada. Kadangi specialisto išvadoje konstatuojama, jog M. B. mirtis įvyko nuo sužalojimų visumos išsivysčius sunkiam trauminiam šokui, vadinasi ir šis D. J. spyris koja apautu batu įtakojo nukentėjusiojo mirtį.
Kolegija nesutinka su D. J. skunde nurodytu teigimu, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, tai teigiama deklaratyviai, o jo teiginys, kad nuo daiktinių įrodymų nebuvo paimti jo pirštų pėdsakai, neatitinka tikrovės. Iš byloje esančio įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad ant sulūžusios taburetės, kuria, kaip teigė S. P. , D. J. sudavė smūgį nukentėjusiajam į galvą, buvo ieškota rankų pėdsakų juodos spalvos daktiloskopiniais milteliais, bet tinkamų asmens identifikavimui nerasta (t.1, b.l. 7-10).
Nors D. J. teigia, kad nėra atlikta jo drabužių ir avalynės ekspertizė, tačiau kolegija pažymi, kad šį teiginį apeliantas nurodė žinodamas, jog šių daiktų jis pats negalėjo pateikti ikiteisminio tyrimo metu, nes buvo suplėšęs ir išmetęs. Štai, įtariamojo papildomos apklausos metu 2005 m. rugsėjo 2 d. D. J. nurodė, jog rūbų, kuriuos vilkėjo būdamas pas M. B. nebeturi, nes tuoj pat po sulaikymo juos suplėšė ir išmetė (t.1, b.l. 6).
Priešingai nei teigia D. J. , baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nei tiriant bylą, nei ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryta, jo procesinių teisių įgyvendinimas nebuvo suvaržytas.
D. J. skundo argumentai, kad neatsižvelgta ir nepaimtos pažymos iš Švėkšnos psichiatrijos ligoninės, ir dėl to nepaskirta teismo psichiatrinė ekspertizė, nepasitvirtino. Byloje yra pažyma ir iš UAB Šilutės psichikos sveikatos ir psichoterapijos centro, kurioje nurodyta diagnozė – psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį (t.2, b.l. 49), ir iš Viešosios įstaigos Švėkšnos psichiatrijos ligoninės, nustatyta diagnozė – alkoholinės abstinencijos būklė (t.2, b.l. 52). Esant šiems duomenims, psichiatras ekspertas padarė išvadą, jog D. J. netikslinga atlikti psichinės būklės tyrimą (t.2, b.l. 51). Nors apeliantas ir nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu rašė skundus Klaipėdos apygardos teismui, kuriuose išdėstė tikrąją nusikaltimo eigą, tačiau tokių duomenų byloje nėra, todėl kolegija laiko, kad tai tik deklaratyvūs D. J. teiginiai, todėl nėra galimybės dėl šio argumento pasisakyti.
S. P. tvirtinimas, jog nuo jo suduotų smūgių delnu nukentėjusysis negalėjo mirti ar būti sunkiai sužalotas, atmetamas. Teigia, kad apie delnu suduotus smūgius patvirtina ir D. J. parodymai. Apelianto S. P. teiginį, jog nukentėjusįjį jis mušė tik delnu, paneigia specialisto išvada ir eksperto parodymai teisme (t.1, b.l. 4348; t.2, b.l. 100-101). Specialisto išvadoje konstatuojama, kad visi nukentėjusiajam sužalojimai galėjo gautis nuo tų vietų sumušimų kietais bukais daiktais, o teisiamajame posėdyje ekspertas paaiškino, kad neįtikėtina, jog krūtinėje sužalojimai padaryti tik suduodant smūgius alkūnėmis – galėjo alkūnėmis sulaužyti tik vieną šonkaulį, o kiti šonkauliai sulaužyti spaudžiant, todėl kaltinamųjų parodymai neatitinka tikrovės.
Iš S. P. parodymų, duotų viso proceso metu, matyti, kad jis pripažino sudavęs M. B. 5-6 smūgius delno apačia, į galvos sritį (pataikė ir į žandikaulį), o vieną kartą trenkė į krūtinę (t.1, b.l. 122-123; 124; 125-126; 128-130; t.2, b.l. 97-98).
Kaip patvirtino ekspertas, sprendžiant iš M. B. padarytų sužalojimų pobūdžio, nuteistieji sako netiesą apie tai, kaip buvo suduoti smūgiai nukentėjusiajam. Be to, D. J. teigia, kad S. P. sudavė ne 5-6 smūgius nukentėjusiajam, o dešimt, pataikė į veidą, krūtinę. Po to dar trenkė M. B. alkūnėmis iš viršaus 2 kartus, rankomis į krūtinę ir šoną (t.2, b.l. 4-5; 6-11; t.2, b.l. 98-99).
Kadangi jau anksčiau buvo pasisakyta, jog M. B. mirtis įvyko nuo dauginių galvos ir krūtinės ląstos sužalojimų visumos, išsivysčius sunkiam trauminiam šokui, o pats apeliantas pripažįsta sudavęs smūgius nukentėjusiajam į šias kūno sritis, todėl jis turi atsakyti už kilusius padarinius – M. B. mirtį. M. B. mirė nuo sužalojimų visumos, tad ir S. P. suduoti smūgiai įtakojo nukentėjusiojo mirtį. Tarp S. P. veiksmų ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys. Taigi, šiuo konkrečiu atveju S. P. teiginį, jog nuo jo suduotų smūgių nukentėjusysis negalėjo mirti, paneigia specialisto išvada ir eksperto parodymai teisme.
Apeliantas S. P. neteisus tvirtindamas, kad D. J. parodė, jog jis sugrįžo į M. B. namus ir taburete užmušė nukentėjusįjį ir apie tai papasakojo R. A. , nes tokių parodymų nuteistasis D. J. niekada nedavė. Ikiteisminiame tyrime D. J. teigė, jog iš M. B. namų išėjo kartu su S. P. – autobusų stotelėje sutiko K. Ž. , visi kartu nuėjo pas D. J. išgerti degtinės ir ten trise liko nakvoti (t.2, b.l. 4-5; 6-7), o teisiamajame posėdyje D. J. iškėlė versiją, kad jis girdėjęs iš aplinkinių kalbant, jog S. P. vis dėlto sugrįžo atgal pas M. B. , tačiau pats to nematė (t.2, b.l. 98-99). Tuo tarpu S. P. teigia, kad sumušę M. B. jie išsiskyrė – D. J. nuėjo į savo namus, jis – į savo, o su K. Ž. girtavo kitą dieną, t.y. ketvirtadienį. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas K. Ž. , kuris paaiškino, jog su D. J. ir S. P. susitiko autobusų stotelėje ir ten išgėrė butelį naminės degtinės, o paskui visi nuėjo į D. J. namus pratęsti išgėrimą. Begeriant D. J. su S. P. ginčijosi apie kažkokias muštynes, bet ką sumušė, nesakė, o dėl girtumo liudytojas daugiau nieko ir atsimena, tik žino, kad tai buvo ketvirtadienis (t.1, b.l. 22; t.2, b.l. 139).
Ikiteisminiame tyrime pats D. J. pripažino, jog girtavo keletą dienų ir iki įvykio, ir po jo, todėl dėl girtumo jis negalėjo viską atsiminti ir galėjo supainioti dienas – kada ir su kuo girtavo. Todėl teismas, vadovaudamasis K. Ž. parodymais, daro išvadą, kad iš M. B. namų nuteistieji, išėję kartu, vėliau išsiskyrė, o kartu su K. Ž. pas D. J. namuose girtavo sekančią dieną, t.y. 2005 m. rugpjūčio 11 d., kur ir visi liko nakvoti.
Šalies argumentai
Nors S. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad liudytojas R. A. paneigė aukščiau aptartas aplinkybes, tačiau iš šio liudytojo parodymų matosi, kad jis apie įvykį nieko nežino, tik matė, kaip 2005 m. liepos mėnesį jam, S. P. ir M. B. begeriant, S. P. sumušė M. B. už tai, kad jis nupirko užkandai ne žuvies, o dešrelių (t.1, b.l. 93-94; t.2, b.l. 146).
Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad S. P. skunde iškėlė naują versiją, jog jis nuėjo nusiplauti sukruvintą delną į vonios kambarį, todėl nematė, ar D. J. mušė nukentėjusįjį, ar ne. Tokių parodymų S. P. niekada nedavė, o ikiteisminiame tyrime ir teisme paaiškino, kokiu būdu D. J. sumušė nukentėjusįjį, kokiu daiktu ir kiek smūgių jam sudavė.
Kolegija, įvertinusi surinktų įrodymų visetą, daro išvadą, jog abu nuteistieji pagrįstai pripažinti kaltais nužudžius M. B. . Prie šios išvados prieita vadovaujantis teismų praktika ir Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinimu, jog tuomet, kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai visi jie yra nužudymo vykdytojai ir nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, užtenka, kad tai padarytų bent vienas iš jų.
Kolegija nesutinka ir atmeta nukentėjusiosios N. Š. apeliacinį skundą dėl prašymo pripažinti D. J. ir S. P. kaltais pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. ir nubausti abu po 15 metų laisvės atėmimo, kadangi pirmosios instancijos teismas nenustatė nusikaltimo kvalifikuojančios aplinkybės – nužudymo padarymo itin žiauriai. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuteistųjų veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 dalį, nes nenustatyta, kad M. B. gyvybė buvo atimta itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų.
Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 dalies 6 punktą, kai kaltininkas atima kito žmogaus gyvybę kankindamas ar kitaip itin žiauriai. Sąvoka – itin žiauriai – yra vertinamasis įstatymo požymis, todėl kiekvienu atveju apie itin žiaurų nužudymo ypatumą daro išvadą teismas remdamasis objektyviai nustatytomis įvykio aplinkybėmis.
Pagal susiklosčiusių teismų praktiką, kuriai pritarė ir Aukščiausiojo Teismo senatas, nužudymas kitaip itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu, pavyzdžiui nuodijant, skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numetant iš didelio aukščio arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistieji sudavė M. B. ne mažiau, kaip 20 smūgių į įvairias kūno vietas, iš kurių 10 – į galvą. Jie mušė jį rankomis, vieną kartą įspyrė koja ir vieną kartą smogė taburete. Šių objektyvių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad nukentėjusiajam nebuvo padaryta daug kūno sužalojimų, o D. J. ir S. P. pasirinktas nukentėjusiojo kūno sužalojimo būdas nedavė teismui pagrindą pripažinti, kad gyvybė buvo atimta itin skausmingu būdu.
Apie nuteistųjų tyčios turinį atimant nukentėjusiajam gyvybę sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, nuteistųjų ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, prieš nusikaltimą ir po jo padarymo. Nustatyta, kad nuteistieji lankydavosi pas M. B. tikslu išgerti, o įvykio dieną atėjo išsiaiškinti dėl ankstesnio jo sumušimo, dujų baliono vagystės ir dėl to kilusių apkalbų. Vartojant alkoholį kilo konfliktas, kurio metu nuteistieji ir sumušo M. B. , kaip patys nurodė, jog tai truko 10-15 minučių. Nors ekspertas teisme paaiškino, kad su tokiais sužalojimais žmogus turėjo jausti didelį skausmą, tačiau pats pažymėjo, kad nenustatyta, ar pirma buvo sužalota krūtinė, ko pasekoje lūžo šonkauliai, ar sužalota galva, o po tokių galvos sužalojimų, prarandama sąmonė. Nuteistųjų parodymais nustatyta, kad pirmiausia smūgiai buvo suduoti į galvą, po to – į krūtinę, tada vėl buvo įspirta į galvą ir suduota taburete.
Nustatyta, kad nuteistieji veikė netiesiogine tyčia: jie suvokė, kad tokiais savo veiksmais gali sukelti M. B. mirtį, tačiau nors jos ir nenorėjo, sąmoningai leido jai kilti. Tačiau nenustatyta, kad D. J. su S. P. suvokė žiauraus gyvybės atėmimo būdą. Nors nukentėjusiajam buvo padaryti daugybiniai sužalojimai, tačiau jie nesuvokė, kad nukentėjusysis jaus didelį skausmą ir tikslo itin skausmingu būdu atimti jam gyvybę arba padaryti daug kūno sužalojimų, neturėjo. Be to, kolegija įvertina ir tai, kad tiek nuteistieji, tiek nukentėjusysis buvo sunkiame girtume, nes iš D. J. bei S. P. parodymų matyti, kad jie daug ką neatsimena arba painioja faktus, o M. B. lavono kraujyje rasta 3,29 %, šlapime 4,97 %, etilo alkoholio, kas gyviems asmenims atitinka sunkų girtumą. Toks sunkus girtumas slopino M. B. sukeltą skausmą.
Kolegija nesutinka su nukentėjusiosios N. Š. skundo argumentu, kad nuteistiesiems paskirtos per švelnios bausmės.
BK 129 str. 1 dalies sankcija numato laisvės atėmimą nuo 5 iki 15 metų. Apeliantui D. J. paskirta 11 metų laisvės atėmimo bausmė metais viršija sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. S. P. nubaustas 10 metų laisvės atėmimo bausme, kas atitinka sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Jam paskirta švelnesnė bausmė nustačius jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
Teismas, skirdamas bausmes, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nurodytais BK 54 str., įvertino neigiamas nuteistųjų asmenybių charakteristikas, jų atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Teismas nuosprendyje teisingai nurodė, jog abu neteisti: S. P. buvo teistas už vagystę ir bausmės vykdymas atidėtas, o vėliau atleistas nuo bausmės, administracinių nuobaudų neturi; D. J. anksčiau buvo teistas tris kartus už įvairius nusikaltimus, tačiau teistumas išnykęs, administracine tvarka nebaustas. Gyvenamojoje vietoje abu charakterizuojami kaip ūmaus būdo, nepastovaus charakterio. Be to, teismas atsižvelgė į BK 61 str. nuostatas.
Kolegijos nuomone, dešimties ir vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė nuteistiesiems nėra per švelni. Bausmės jiems paskirtos motyvuotai, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.
Be to, reikia įvertinti BK 41 str. nuostatas, nurodančias bausmės paskirtį. BK 41 straipsnio 2 dalyje nuoseklia tvarka išdėstyti bausmės skyrimo tikslai; sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, į ką ir buvo atsižvelgta bei vadovaujantis nubaudžiant nuteistuosius.
Teismas, skirdamas D. J. ir S. P. bausmes, jas individualizavo ir BK numatytų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė.
Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo laikyti, kad D. J. ir S. P. yra paskirtos per švelnios bausmės, taip pat netenkinamas S. P. prašymas ir bausmė jam nešvelninama. Abiems nuteistiesiems bausmės yra teisingos ir pagrįstos.
Rezoliucinė dalis
n u taria:
nuteistųjų D. J. ir S. P. bei nukentėjusiosios N. Š. apeliacinius skundus atmesti.