Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Dovidaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-683/11

Teisėjas R. Rainys Teisėjas Ovidijus Ramanauskas Teisminio proceso Nr. 13-1-00351-2010

2011 m. liepos 13 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Dovidaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. gynėjos adv. Galinos Kardanovskajos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d., BK 259 str. 2 d., ir nuteistas: pagal BK 260 str. 1 d. laivės atėmimu 2 (dvejiems) metams; pagal BK 259 str. 2 d. arešto 30 (trisdešimčiai) parų bausme.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė V. A. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. kovo 21 d. iki 2010 m. kovo 23 d., nuo 2010 m. balandžio 21 d. iki 2010 m. balandžio 22 d. ir nuo 2010 m. kovo 23 d. iki 2010 m. balandžio 2 d.

Šiuo nuosprendžiu taipogi nuteista Ž. K., tačiau jos atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. kovo 21 d. apie 16.45 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neteisėtai, turėdamas tikslą platinti laikė 2.213 g psichotropinės medžiagos metamfetamino ir šią medžiagą pasikėsino neatlygintinai perduoti Ž. K. bei neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, 2010 m. kovo 22 d. apie 14.10 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, laikė 0,064 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, t.y. V. A. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d., padarymą.

Be to, V. A. nuteistas ir už tai, kad jis 2010 m. balandžio 21 d. apie 21.45 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė psichotropinę medžiagą – 0,033 g metamfetamino, t.y. V. A. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 259 str. 2 d., padarymą.

Skunde taip pat teigiama, kad 2010 m. balandžio 21 d. V. A. jokios neteisėtos veikos nepadarė, jokių narkotinių medžiagų nelaikė. Pažymima, kad policijos pareigūnai teigia, kad nuteistąjį sulaikė lauke, tuo tarpu liudytojai nurodė, kad bute. Ikiteisminio tyrimo metu V. A. prašė atlikti maišelio, kuriame rasti milteliai, daktiloskopinį tyrimą, prašė ištirti, ar jo drabužiuose yra narkotinių medžiagų, tačiau į šiuos prašymus niekas nereagavo, o ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai ir neobjektyviai, o nuteistojo teisės buvo pažeistos. Nuteistojo gynėja taipogi mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo principus, išdėstytus BPK 20 str., o apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas neginčytinais įrodymais ir negali būti grindžiamas prielaidomis, visi neaiškumai byloje turi būti traktuojami kaltinamojo naudai.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis, pastarojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo gynėjos apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo kaltės, padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Kaip matyti iš nustatytų byloje aplinkybių, skundžiamu teismo nuosprendžiu V. A. nuteistas už du nusikalstamos veikos epizodus: 1) dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turinti tikslą jas platinti pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d.; 2) dėl neteisėto laikymo nedidelio kiekio psichotropinių medžiagų neturint tikslo parduoti jų ar kitaip platinti pagal Lietuvos Respublikos BK 259 str. 2 d. Nuteistasis tik iš dalies prisipažino padaręs nusikaltimą pagal BK 260 str. 1 d., teigė, kad laikė psichotropines medžiagas, tačiau neturėjo tikslo jas platinti, o perduoti metamfetaminą Ž. K. buvo pastarosios iniciatyva, kuri buvo priversta tai padaryti, nes atsisakius padėti, pareigūnai grasino ją pasodinti į kalėjimą. Pažymėjo, jog buvo išprovokuotas, sukurstytas padaryti nusikaltimą, šio nusikaltimo be Ž. K. ir policijos pareigūnų įsikišimo niekada nebūtų padaręs. Tuo tarpu dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo nuteistasis neprisipažino ir paaiškino, jog 2010 m. balandžio 21 d. jokios neteisėtos veikos nepadarė, jokių narkotinių medžiagų nelaikė. Tačiau tokia nuteistojo gynybos pozicija vertinama kritiškai, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės ar sušvelninti teisinę padėtį, ir atmetama. Tokią išvadą leidžia daryti byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų visetas.

Analizuojant byloje surinktus įrodymus, ir visų pirma, liudytojų policijos pareigūnų Š. P., S. P., R. K., A. R., A. N. parodymus matyti, jog 2010 m. kovo 21 d. jie dalyvavo sulaikant Ž. K. bei V. A.. Š. P., A. N. parodė, kad buvo gauta informacija, jog Ž. K. ketina iš V. A. įsigyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Liudytojai S. P., Š. P., A. N. paaiškino, kad stebėjo, kaip prie Ž. K. priėjęs V. A. jai į rankas perdavė maišelį.

Policijos pareigūnai neigė, kad Ž. K. liepė skambinti ir susitarti dėl susitikimo su V. A. ir nurodė, kad tuo metu jos atžvilgiu buvo priimta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, leidžianti klausytis Ž. K. ir su ją bendraujančių asmenų telefoninių pokalbių (t. 1, b. l. 89), todėl jiems buvo žinoma apie jos vykdomą nusikalstamą veiką bei įvyksiantį susitikimą su V. A.. Iš liudytojo A. N. parodymų matyti, kad jis klausėsi Ž. K. telefoninių pokalbių, kurių metu suprato, jog bus perdavimas narkotinių medžiagų, apie tai pasakė Š. P., vėliau jam padėjo sulaikyti Ž. K. ir V. A.. Liudytojų parodymus pagrindžia byloje esanti teismo nutartis, kuria buvo leista nuo 2010 m. vasario 22 d. iki 2010 m. kovo 22 d. klausytis telefoninių pokalbių abonentų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriais naudojosi Ž. K., kontroliuojant telekomunikacijų operatorių tinklais perduodamą informaciją, ir daryti jų įrašus. Kaip matyti iš 2010 m. liepos 12 d. tarnybinio pranešimo apie buvusius telekomunikacijų įvykius, laikotarpyje nuo 2010 m. vasario 22 d. iki 2010 m. kovo 22 d., iš Ž. K. naudoto mobilaus ryšio telefono numerio (duomenys neskelbtini) į V. A. naudotą mobilaus ryšio telefono numerį (duomenys neskelbtini) ir atvirkščiai buvo skambinta ir siųstos trumposios SMS žinutės 172 kartus, iš jų 25 kartus 2010 m. kovo 2 d., 2010 m. kovo 9 d. ir 2010 m. kovo 21 d. Be to, kaip matyti iš byloje esančių nuteistųjų telefonų įeinančių ir išeinančių skambučių bei trumpųjų pranešimų išklotinės bei telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus protokolo, ne Ž. K. skambino ir tarėsi susitikti su V. A. įvykio dieną, o būtent nuteitasis V. A. 2010 m. kovo 21 d. 16.24 val., t.y. prieš sulaikant nuteistuosius, skambino Ž. K. (t. 1, b. l. 90-101, t. 2, b. l. 34).

Pažymima, jog, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, provokacijos sąvoka yra pateikta Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje, kur ji apibrėžiama kaip spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikaltimą, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius. Analogiškai provokacija apibrėžiama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, nurodant, kad provokacija yra tada, kai operacijoje dalyvaujantys agentai – teisėsaugos institucijų pareigūnai arba pagal jų nurodymus veikiantys asmenys – neapsiriboja iš esmės pasyviu nusikalstamos veikos tyrimu, bet daro asmeniui tokio pobūdžio poveikį, kad paskatintų padaryti nusikalstamą veiką, kurios jis kitaip nebūtų padaręs, taip siekdami sudaryti sąlygas veikos padarymo faktui konstatuoti, t.y. pateikti įrodymus ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą (Texeira de Castro; Eurofinacom v. France).

Tačiau įvertinus byloje surinktus ir aukščiau aptartus įrodymus, apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad byloje nėra jokių faktinių duomenų, leidžiančių manyti, jog nuteistasis V. A. buvo sukurstytas ar kitaip skatinamas, lenkiamas padaryti nusikaltimą. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti policijos pareigūnai nuosekliai paaiškino nuteistųjų sulaikymo aplinkybes, iš kur jie turėjo informacijos apie galimai rengiamą padaryti nusikaltimą, netikėti jų parodymais apylinkės teismui nebuvo pagrindo, juolab, kad, kaip jau buvo minėta, juos pagrindžia kita bylos medžiaga. Be to, net ir patvirtinus aplinkybę, jog policijos pareigūnai į Ž. K. butą atvyko poilsio dieną ir ją išsivežė į policijos komisariatą, ji neduoda pagrindo teigti, kad jų veiksmai buvo neteisėti, nes, kaip pagrįstai konstatavo apylinkės teismas, Ž. K. bute policijos pareigūnai lankėsi ne kartą, buvo atliekamos kratos, jos atžvilgiu jau buvo atliekami keli ikiteisminiai tyrimai, o jos telefoninių pokalbių buvo klausomasi. Ž. K. parodymai apie tai, kad ji buvo priversta susisiekti su V. A., nes priešingu atveju pareigūnai grasino ją pasodinti į kalėjimą, nėra pagrįsti jokia kita objektyvia bylos medžiaga, o tai, kad šiuos parodymus patvirtino liudytojos J. K. ir O. G., atsižvelgus į artimus giminystės ir draugystės ryšius su Ž. K., taipogi neleidžia jais remtis kaip patikimais duomenimis. Skundo argumentas, kad tik policijos pareigūnas A. N. patvirtino aplinkybę, jog 2010 m. kovo 21 d. Ž. K. buvo atvežta į Vilniaus miesto 2 policijos komisariatą, nes kiti pareigūnai tai paneigė, neatitinka tikrovės. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, Š. P. neneigė šio fakto, tuo tarpu kiti policijos pareigūnai nurodė, kad 2010 m. kovo 21 d. komisariate nebuvo, jiems apie rengiamą padaryti nusikaltimą pranešė Š. P..

Esant šioms aplinkybėms, skundo argumentai, jog nuteistasis buvo išprovokuotas padaryti nusikaltimą, šio nusikaltimo be Ž. K. ir policijos pareigūnų įsikišimo niekada nebūtų padaręs, o visi narkotinių medžiagų platinimo įrodymai gauti neteisėtai, nepagrįsti.

Atkreipiamas nuteistojo dėmesys į tai, kad kitokiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimu laikytinas pažeidžiant teisės aktais nustatytą tvarką narkotinių ar psichotropinių medžiagų atlygintinis ar neatlygintinis perdavimas kitam asmeniui. Kitoks platinimas gali būti šių medžiagų dovanojimas, davimas kaip atlygio už atliktus darbus ar suteiktas paslaugas, perdavimas už skolą, davimas skolon, mainais, palikimas matomoje vietoje ir pan. Taigi, net ir pripažinus nuteistojo nurodytą aplinkybę, t.y. jog jis norėjo neatlygintinai duoti psichotropines medžiagas Ž. K., nes jai buvo bloga, tai nekeičia jam inkriminuoto nusikaltimo pagal BK 260 str. 1 d. kvalifikacijos, pažymint ir tai, jog ikiteisminio tyrimo metu pastarasis prisipažino, kad už narkotikus, kuriuos perduodavo Ž. K., ėmė iš anksto pinigus ir tada ieškojo, kur būtų galima juos nupirkti ir kad Ž. K. narkotikus yra pirkęs 5 ar 6 kartus (t. 2, b. l. 146). Be to, įvykio dieną apklausta Ž. K. taip pat nurodė, jog kas antrą dieną iš nuteistojo V. A. įsigyja narkotines medžiagas, o sulaikymo metu V. A. atneštas psichotropines medžiagas išmėtė ant žemės (t. 2, b. l. 56).

Tai, kad V. A. atneštame Ž. K. maišelyje buvo psichotropinės medžiagos patvirtina, specialisto išvada Nr. 140-(2163)-IS1-2210, kurioje nurodyta, kad baltos spalvos miltelių iš bespalvio plastikinio uždaromo maišelio su raudonos spalvos juostele, 2010 m. kovo 21 d. rastų pas V. A., sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – metamfetaminas, kurio masė yra 2,213 g (t. 1, b. l. 183-184).

Taigi, surinkti ir aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad V. A. 2010 m. kovo 21 d. apie 16.45 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, laikė 2.213 g psichotropinės medžiagos metamfetamino ir šią medžiagą pasikėsino neatlygintinai perduoti Ž. K., t.y. V. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu taip pat prašoma nutraukti bylą pagal BK 259 str. 2 d., nesurinkus pakankamų įrodymų, patvirtinančių nuteistojo kaltę.

Pažymima, jog Lietuvos Respublikos BPK 327 str. numatyti atvejai, kai apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą nutraukia. Šiame straipsnyje nenumatyta galimybė nutraukti bylą apeliaciniame skunde nurodytu pagrindu. Be to, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkami įvertino byloje surinktus bei ištirtus įrodymus ir pagrįstai V. A. nuteisė dėl baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 259 str. 2 d., padarymo.

Iš policijos pareigūnų A. V. ir M. V. parodymų matyti, jog jie dirba Vilniaus apskrities VPK patrulių rinktinėje. 2010 m. balandžio 21 d. vakare, darbo metu, į juos kreipėsi moteris, kuri nurodė, jog prie namo, esančio (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje stovi galimai nuo narkotinių medžiagų apsvaigęs asmuo. Prisiartinę prie jiems nurodyto asmens, pastarasis patvirtino, jog vartoja narkotines medžiagas ir bandė jiems nepastebimai išmesti įtartiną pakelį, kuriame buvo baltos spalvos milteliai. Asmuo buvo sulaikytas, o išmestas pakelis paimtas nuo žemės. Į sulaikyto asmens namus ar butą jie nėjo (t. 4, b. l. 51). Netikėti šiais liudytojų parodymais apylinkės teismui nebuvo pagrindo, juolab, kad juos pagrindžia ne tik įvykio dieną surašyti pareigūnų tarnybiniai pranešimai bei ikiteisminio tyrimo metu duoti jų parodymai, kuriuos A. V. patvirtino taipogi akistatos su nuteistuoju metu (t. 2, b. l. 172-173; t. 3, b. l. 1-3, 5-10, 11-13), bet ir kita bylos medžiaga, t.y. specialistų išvadose bei medicininės apžiūros neblaivumui girtumui ar apsvaigimui nustatyti akte užfiksuotais duomenimis. Iš specialisto išvados Nr. 140-(3869)-IS1-6937 matyti, kad baltos spalvos miltelių iš plastikinio maišelio, 2010 m. balandžio 21 d. rastų pas V. A. sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – metamfetaminas, kurio masė yra 0,033 g. (t. 2, b. l. 178, 179). Tuo tarpu specialisto išvadoje Nr. T-N-608/10 (01) nurodyta, kad 2010 m. balandžio 21 d., 23.50 val. tyrimui buvo paimtas V. A. šlapimas, o atlikus tyrimą nustatyta, kad A. A. šlapime rasta amfetamino ir metamfetamimo, o opijatų ir etiklo alkoholio nerasta (t. 3, b. l. 104). Tuo tarpu iš medicininės apžiūros neblaivumui girtumui ar apsvaigimui nustatyti akto Nr. 724 matyti, kad 2010 m. balandžio 21 d., 23.50 val. buvo apžiūrėtas V. A.. Įvertinus apžiūrimo asmens laikyseną, pulsą, judesių tikslumą, bei kitus duomenis konstatuota, kad V. A. yra vartojęs narkotinę medžiagą amfetaminą (t. 3, b. l. 105).

Nuteistojo parodymus apie tai, jog į jo namus atėjo policijos pareigūnai ir jį išsivežė į policijos komisariatą, apygardos teismas vertina kaip jo pasirinktą gynybos poziciją ir atmeta. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nuteistojo draugių bei pažįstamų (J. U., I. A.) parodymai, kurie patvirtina V. A. minėtą iškeltą gynybos versiją, nelaikytini objektyviais ir nešališkais, juolab, kad jie nėra visiškai nuoseklūs. Atkreipiamas dėmesys, jog liudytoja J. U. nurodė, jog jie buvo koridoriuje, kai paskambino į duris, ji pažiūrėjo į akutę, ten stovėjo policija, tačiau I. A. parodė, jog buvo kambaryje, kai paskambino į duris, tada V. A. nuėjo prie durų ir atidarė duris, nors ikiteisminio tyrimo metu aplinkybes nurodė panašiai kaip liudytoja J. U.. Be to, iš jų bei kitų nuteistojo draugų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jie tvirtino, jog V. A. nevartoja narkotinių medžiagų arba apie tai nieko nežinoję, nors, kaip jau buvo minėta, įvykio dieną V. A. šlapime visgi buvo rasta amfetamino ir metamfetamimo.

Pažymėtina, kad policijos pareigūnų parodymai, jų tarnybiniai pranešimai laikytini objektyviais įrodymais, kadangi jie tiesiogiai bendravo su nuteistuoju jo sulaikymo metu, matė, kaip V. A. išmetė maišelį su baltos spalvos milteliais, tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad minėti pareigūnai būtų suinteresuoti bylos baigtimi, tokių objektyvių ar pagrįstų duomenų nenurodė ir nuteistasis bei jo gynėja apeliaciniame skunde. Taip pat nebuvo gauta duomenų, kad minėti policijos pareigūnai anksčiau būtų pažinoję V. A., žinoję jo gyvenamąją vietą bei būtų suinteresuoti baudžiamosios bylos jam iškėlimu. Patys pareigūnai nurodė, kad iki įvykio nuteistojo nepažinojo (t. 4, b. l. 51). Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, V. V. bei M. V. nedirba Vilniaus apskrities VPK NTV narkotikų kontrolės skyriuje ir netiria su narkotinėmis medžiagomis susijusių bylų.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog ikiteisminio tyrimo metu V. A. prašė atlikti maišelio, kuriame rasti milteliai, daktiloskopinį tyrimą, prašė ištirti, ar jo drabužiuose yra narkotinių medžiagų, tačiau į šiuos prašymus niekas nereagavo. Kaip matyti iš daiktų, dokumentų pateikimo 2010 m. balandžio 22 d. protokolo, V. A. pateikė sportines vyriškas kelnes, striukę, kurie buvo supakuoti į polietileninius maišus, užantspauduoti, sudėti į kartoninę dėžę, ant jos pasirašė dalyvavę asmenys (t. 3, b. l. 49-50). Šie drabužiai buvo apžiūrėti, padarytos foto nuotraukos, tačiau nieko reikšmingo tyrimui nebuvo rasta (t. 2, b. l. 190-198). Apžiūrėjus šiuos daiktus, jie buvo grąžinti nuteistajam, kuris pagal bylos medžiagą, neprašė atlikti papildomo šių drabužių tyrimo. Pažymėtina ir tai, jog Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2010 m. spalio 25 d. nutarimu buvo atmestas advokatės prašymas atlikti polietileninio maišelio, 2010 m. balandžio 21 d. rasto prie V. A., daktiloskopinį tyrimą (t. 3, b. l. 116-117). Kadangi minėtas prašymas buvo išspręstas įstatymų nustatyta tvarka, o duomenų, kad prokuroro nutarimas buvo apskųstas, kaip tai numatyta BPK 178 str. 2 d., nėra, tai skundo argumentas, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo reaguota į nuteistojo prašymus, nepagrįstas.

Įvertinus aukščiau išdėstytą, nėra pagrindo manyti, jog ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai ir neobjektyviai, nuteistojo teisės buvo pažeistos, o pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo principus, išdėstytus BPK 20 str. Teisėjų kolegija mano, jog apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistasis V. A. 2010 m. balandžio 21 d. apie 21.45 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė psichotropinę medžiagą – 0,033 g metamfetamino, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 259 str. 2 d.

Be to, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. A. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Kaip matyti iš nustatytų bylos aplinkybių V. A. baustas administracine tvarka, praeityje buvo šešis kartus teistas (t. 3, b. l. 58-60, 61-63), neišnykus teistumui, padarė dvi nusikalstamas veikas, iš kurių viena pagal įstatymą priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai. Nustatytos aplinkybės rodo, jog nuteistasis linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms ir yra socialiai pavojingas, todėl jam kaip recidyvistui, pirmosios instancijos teismas už sunkų nusikaltimą, paskyręs laisvės atėmimo bausmę, Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d. įtvirtintos nuostatos nepažeidė.

Nustatydamas paskirtos bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas, įvertino visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, ir pagrįstai nuteistajam už padarytą sunkų nusikaltimą paskyrė vienintelę įstatyme numatytą bausmės rūšį, t. y. laisvės atėmimo bausmę. Be to, subendrindamas nuteistajam paskirtas bausmes, teismas griežtesne bausme apėmė švelnesnę – arešto bausmę, paskirtą už padarytą baudžiamąjį nusižengimą, ir galutinę bausmę paskyrė laisvės atėmimą, kurio dydis yra žymiai mažesnis nei BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis. Todėl nuteistajam paskirtą galutinę bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo V. A. gynėjos apeliacinį skundą atmesti.