- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-24
- Bylos Nr.
- A-556-135-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- G. L.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Utenos
- Kategorijos
- 6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.1.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.1.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. L. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. L. (toliau - ir pareiškėjas) su skundu (T 1, b. l. 19-24), patikslintu skundu (T 1, b. l. 4-9) ir skundo papildymu (T 1, b. l. 46) kreipėsi į teismą, prašydamas: panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - ir VMI prie FM) 2009 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 68-123 „Dėl G. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2009-02-24 skundo“; panaikinti Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2009 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (10.15.)-10.1-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“.
Pareiškėjas paaiškino, kad, pasak Inspekcijos, pareiškėjas 2004 m. sausio 1 d. - 2006 m. gruodžio 31 d. vykdė individualią veiklą - prekybą naudotais automobiliais, tačiau jis, G. L., veiklą bandė vykdyti tik pusantrų metų, todėl skaičiuoti mokesčius už visus 2004-2006 metus nėra pagrindo, be to, vertinant jo veiklą būtina atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2006 m. birželio 16 d. sprendime administracinėje byloje A5-902/2006 nurodytus principinius individualios veiklos požymius. Pareiškėjas 2004 m. eksportavo tik 11 automobilių, 2005 m. - tik 14, 2006 m. - tik 9, 2004 m. įvykdyti patys pirmieji sandoriai, bandymai, todėl tai dar nebuvo individuali veikla, o 2005 m. ir 2006 m. įvykdyti sandoriai yra atsitiktinio pobūdžio, todėl taip pat netraktuotini kaip individuali veikla. Be to, remiantis LVAT praktika, keli sandoriai per metus, atsižvelgiant į parduoto turto rūšį (lengvieji automobiliai, kurie tam tikrą laiką po įsigijimo buvo naudojami asmeninių poreikių tenkinimui), nėra individuali veikla. Mokesčių bazė pareiškėjui buvo nustatyta vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalimi, tačiau remiantis LVAT praktika (2004 m. liepos 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A8-396/2004, 2005 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-495-05, 2006 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-794/2006), taikyti minėtas nuostatas nebuvo pagrindo ir mokesčių bazė pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą negalėjo būti nustatoma; nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad ūkinės operacijos realiai įvyko kitomis sąlygomis negu nurodyta: automobilių pirkėjai nebuvo apklausti, nebuvo nustatyta, kad už automobilius pareiškėjas gavo daugiau pajamų negu nurodyta oficialiuose dokumentuose. Valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokos ir baudos už 2004-2006 m. laikotarpį apskaičiuotos nepagrįstai, kadangi šiuo laikotarpiu pareiškėjas individualios veiklos nevykdė, o sandoriai buvo atsitiktiniai. VSD įmokos neteisingai apskaičiuotos ir todėl, kad, remiantis patikrinimo aktu, pareiškėjas 2004 m. lapkričio mėnesį automobilių nepardavė, t. y. nevykdė jokios veiklos, todėl už šį mėnesį VSD įmokos negali būti skaičiuojamos, 2005 m. automobilius pardavė tik sausio, gegužės-rugpjūčio, spalio ir lapkričio mėnesiais, todėl VSD įmokos gali būti skaičiuojamos tik už šiuos mėnesius. Be to, kadangi pareiškėjo pajamos nustatytos nepagrįstai ir neteisingai, taip pat nepagrįstai apskaičiuotos ir visos VSD įmokos papildomai pensijos daliai, kadangi pareiškėjo pajamos nebuvo didesnės negu 12 minimalių mėnesinių algų. Inspekcija 2007 m. lapkričio 20 d. pareiškėjui surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole konstatavo, kad jis, G. L., laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 10 d. iki 2006 m. kovo 1 d., pardavęs naudotus automobilius, gavo 1 010 Lt pajamų; šis faktas konstatuotas įsiteisėjusiame nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje, todėl juo turi būti vadovaujamasi ir apskaičiuojant mokesčius.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (T 1, b. l. 48-50) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad šis mokestinis ginčas kilęs dėl pareiškėjo 2004-2006 m. vykdytų automobilių pirkimo-pardavimo sandorių pripažinimo individualia veikla ir mokesčių bazės nustatymo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatos įtvirtina gyventojų prievolę apskaičiuoti ir deklaruoti gautas individualios veiklos pajamas, jeigu tokia veikla atitinka GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžtus individualiai veiklai būdingus požymius - savarankiškumą, ekonominės naudos siekimą ir veiklos tęstinumą, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Kad gyventojas būtų laikomas vykdančiu individualią veiklą, jo sudaromiems sandoriams turi būti būdingas tęstinumas, savarankiškumas, taip pat motyvas ir galimybė sandorius sudaryti ir ateityje. Jeigu gyventojas nėra įregistravęs individualios veiklos, tačiau įsigytą turtą parduoda ar kitokiu būdu perleidžia nuosavybėn, siekdamas gauti ekonominės naudos tęstinį laikotarpį, laikoma, kad jis vykdo individualią veiklą. Inspekcija pagrįstai patikrinimo metu konstatavo, jog pareiškėjo vykdyta prekybos naudotais lengvaisiais automobiliais veikla atitinka individualios veiklos požymius. Pareiškėjo sudarytiems sandoriams būdingas tęstinumas - laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas įsigijo ir pardavė 37 automobilius: 34 naudotus automobilius eksportavo į trečiąsias šalis - Kazachstaną, Kirgiziją, Tadžikiją, Baltarusiją (2004 m. - 11 vnt.; 2005 m. - 14 vnt., 2006 m. - 9 vnt.) bei 3 naudotus automobilius 2005 m. pardavė Lietuvos pirkėjams. Pareiškėjo sudarytiems sandoriams būdingas savarankiškumas. Mokestinio patikrinimo metu nenustatyta jokių duomenų, kurie leistų manyti, kad sandorių sudarymui įtakos turėjo kiti asmenys: pareiškėjas veikė savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų savarankiškai sprendė automobilių pirkimo bei pardavimo klausimus, pardavęs automobilius savo vardu pirkdavo kitus automobilius, kuriuos irgi parduodavo, t. y. vykdydamas šią veiklą, iš kurios tiesiogiai gavo pajamas, buvo nepriklausomas. Remiantis bylos medžiaga, pajamų, gautų pardavus naudotus lengvuosius automobilius, atsiradimą sąlygojo aktyvūs pareiškėjo veiksmai (pareiškėjas vykdavo į Vokietiją pirkti naudotų automobilių, užsakydavo ir atsiskaitydavo už pervežimo paslaugas, nustatinėjo automobilių kainas, ieškojo pirkėjų, pardavė automobilius bei gavo pajamas už parduotus automobilius). Patikrinimo metu nustatytas ir ekonominės naudos požymis: pareiškėjas 2004 m. gavo 2 678,62 Lt pajamų, susijusių su darbo santykiais, 2005 m. negavo jokių pajamų, 2006 m. gavo 600 Lt kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų (draudimo išmoka), todėl galima teigti, kad atlikdamas aktyvius automobilių pirkimo-pardavimo veiksmus turėjo tikslą gauti pajamų, kurios buvo pagrindinis jo pajamų šaltinis. Apie kitas savo pajamas tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas jokių įrodymų nepateikė, todėl padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjo pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo pajamos iš automobilių pardavimo. Be to, analizuojant pareiškėjo vykdytą veiklą nenustatyta jokių duomenų, kad pirkti automobiliai buvo naudojami tik asmeniniams poreikiams tenkinti. Inspekcijos atlikto operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą, nustatyta tvarka jos neįregistravęs, gautų pajamų nedeklaravo, tuo padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 172¹ straipsnio 1 dalyje, dėl šios veikos 2007 m. lapkričio 20 d. pareiškėjui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kurio pareiškėjas neskundė, o surašytame paaiškinime pripažino, jog pardavinėjo automobilius, gavo pajamas, bet nepateikė metinės pajamų mokesčio deklaracijos. Administracinio teisės pažeidimo byloje buvo tiriama tik faktinė aplinkybė dėl individualios veiklos vykdymo, t. y. kad pareiškėjas neįregistravo individualios veiklos ir neteikė deklaracijų ir pareiškėjo gautų pajamų dydis neturėjo įtakos administracinei atsakomybei, todėl pareiškėjo gautos pajamos minėtame nutarime nustatytos pagal automobilių pirkimo-pardavimo sutartis; tuo tarpu mokestinio patikrinimo metu buvo tiriamos ir analizuojamos pareiškėjo mokestinės prievolės valstybei, t. y. GPM ir VSD apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumas. Nagrinėjamu atveju nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytas pajamų dydis neturi įtakos pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu nustatytoms mokestinėms prievolėms. Pareiškėjas mažas automobilių pardavimo pajamas deklaravo sistemingai visus metus, be to, viešai skelbiamos naudotų automobilių rinkos kainos yra žymiai didesnės, negu nurodytos pareiškėjo parduotų automobilių pažymose-sąskaitose, o išanalizavus automobilių įsigijimo kainas ir pardavimo kainas matyti, kad beveik visi automobiliai parduoti mažesne negu pirkimo kaina arba artima įsigijimo kainai, o tai yra nerealu, ekonomiškai nenaudinga ir nepagrįsta. Išanalizavusi pareiškėjo 2004-2006 m. gautas pajamas ir patirtas išlaidas Inspekcija konstatavo, kad kiekvienais metais pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas, o atsižvelgdama į pareiškėjo išlaidas ir gautas pajamas, automobilius pardavinėjant „žemesnėmis“ kainomis negu tuo metu buvo jų vidutinė rinkos kaina, bei į tai, kad pareiškėjo atlikti nuostolingi automobilių pirkimo-pardavimo sandoriai savo turiniu akivaizdžiai prieštarauja elementariems ekonomikos dėsniams, Inspekcija padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas siekė išvengti mokesčių. Inspekcija, atsižvelgusi į tai, jog pareiškėjas individualią veiklą vykdė neįregistravęs šios veiklos, nedeklaravo iš automobilių pardavimo gautų pajamų, netvarkė buhalterinės apskaitos, išsaugojo ne visus dokumentus, jog dėl tokio pareiškėjo elgesio mokesčio bazę nustatyti įstatymų nustatyta tvarka, t. y. tiesiogiai nėra galimybės, pagrįstai vadovavosi MAĮ 70 straipsniu ir mokesčius apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikydama ekonominių modelių metodą. Siekiant atlikti kuo tikslesnius skaičiavimus, informacija buvo paimta iš trijų šaltinių: Komisijos privalomam turtui įvertinti nutarimais nustatytomis atitinkamų laikotarpių vidutinėmis rinkos kainomis „Dėl nekilnojamojo turto vidutinių rinkos kainų nustatymo“; VšĮ „Emprekis“ tinklalapyje paskelbta informacija „Panaudotų automobilių kainos“, panaudojant duomenis apie rinkos kainas, buvusias tais laikotarpiais, kai automobiliai buvo parduoti; informacija iš leidinio „Lengvųjų automobilių rinkos kainos“, kuris skirtas naudoti muitininkams, mokesčių rinkėjams, draudimo kompanijoms ir automobilių mėgėjams ir kuriame įvertinti draudimo kompanijų, muitinės, nepriklausomų automobilių kainų vertintojų pasiūlymai, patikslinimai bei pastabos. Inspekcija, apskaičiavusi pareiškėjo 37 parduotų automobilių kainas, nustatė, kad pareiškėjas 2004 m. gavo 32 662 Lt pajamų, 2005 m. - 43 399 Lt pajamų, 2006 m. - 22 131 Lt pajamų, iš viso - 98 192 Lt, ir pagrįstai nuo nedeklaruotos mokesčio bazės papildomai apskaičiavo 12 225 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir 4 626,69 Lt GPM delspinigių. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatomis, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintomis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėmis, pareiškėjui VSD įmokos pagrįstai apskaičiuotos nuo individualios veiklos vykdymo pradžios 2004 m. rugpjūčio mėnesio (naudotų automobilių pardavimo sandorių pradžia) iki 2006 m. kovo 1 d. (paskutinis pardavimo sandoris): 1 846 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai ir 1 567 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, taip pat pagrįstai paskirta 923 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai bauda ir 783 Lt įmokų papildomai pensijos daliai bauda.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 22 d. sprendimu (T 2, b. l. 98-109) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo vykdytos automobilių pardavimo veiklos pripažinimo individualia (nes teismo posėdyje G. L. pripažino, jog prekiavo automobiliais, bet aiškino, kad tai nėra individuali veikla), taip pat dėl gautų iš minėtos veiklos pajamų dydžio, o dėl to – ir mokesčių dydžio apskaičiavimo. Tik nustačius, kad pareiškėjo pajamos mokesčių administratoriaus pagrįstai ir teisėtai priskirtos individualios veiklos pajamoms, gali būti pripažintas pagrįstu mokesčių administratoriaus reikalavimas pareiškėjui sumokėti į biudžetą atitinkamas su šių pajamų gavimu susijusias gyventojų pajamų mokesčio bei valstybinio socialinio draudimo įmokų bazinei pensijos daliai ir papildomai pensijos daliai sumas, taip pat delspinigius ir baudas. Teismas vadovavosi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 2 straipsnio 7 dalimi, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A5-902/2006, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A14-916/2006, LVAT 2006 m. spalio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A14-916/2006. Teismas konstatavo, kad automobilių pirkimo-pardavimo sandoriai Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalies prasme priskirtini komercinei veiklai, t. y. ši veikla priskirta įstatyme išvardytoms individualios veiklos rūšims (GPMĮ 2 str. 7 d. 1 p.). Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjo veikla įsigyjant ir parduodant automobilius buvo savarankiška, nes šią veiklą jis vykdė nepriklausomai nuo kitų asmenų. Byloje nenustatyta jokių duomenų, kurie leistų manyti, kad sandorių sudarymui įtakos turėjo kiti asmenys: pareiškėjas veikė savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų savarankiškai sprendė automobilių pirkimo bei pardavimo klausimus, pardavęs automobilius savo vardu pirkdavo kitus automobilius, kuriuos irgi parduodavo, t. y. vykdydamas šią veiklą, iš kurios tiesiogiai gavo pajamas, buvo nepriklausomas. Pareiškėjo sudarytiems sandoriams būdingas tęstinumas - laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas įsigijo ir pardavė 37 automobilius: 34 naudotus automobilius eksportavo į trečiąsias šalis - Kazachstaną, Kirgiziją, Tadžikiją, Uzbekiją, Baltarusiją (2004 m. - 11 vnt.; 2005 m. - 14 vnt., 2006 m. - 9 vnt.) bei 3 naudotus automobilius 2005 m. pardavė Lietuvos pirkėjams. Taigi pareiškėjas per tęstinį laikotarpį nuolat (panašūs sandoriai kartojasi) sudarinėjo sandorius, susijusius su automobilių pirkimu ir pardavimu, todėl pareiškėjo vykdoma veikla atitinka tęstinumo požymį. Patikrinimo metu nustatytas pareiškėjo veiklos ekonominės naudos siekimo požymis: pareiškėjas 2004 m. gavo 2 678,62 Lt pajamų, susijusių su darbo santykiais, 2005 m. negavo jokių pajamų, 2006 m. gavo 600 Lt kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų (draudimo išmoka), todėl darytina išvada, kad atlikdamas aktyvius automobilių pirkimo-pardavimo veiksmus turėjo tikslą gauti pajamų, kurios buvo pagrindinis jo pajamų šaltinis. Apie kitas savo pajamas tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas jokių įrodymų nepateikė, todėl padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjo pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo pajamos iš automobilių pardavimo. Be to, analizuojant pareiškėjo vykdytą veiklą nenustatyta jokių duomenų, kad pirkti automobiliai buvo naudojami tik asmeniniams poreikiams tenkinti. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo vykdyta veikla (automobilių pirkimas ir pardavimas) atitinka GPMĮ įtvirtintos individualios veiklos požymius, todėl iš šios veiklos gaunamos pajamos pagrįstai buvo apmokestintos gyventojų pajamų mokesčiu. Teismas pažymėjo tai, kad G. L. veikos kvalifikavimas pagal ATPK 172¹ straipsnio 1 dalį, dėl šios veikos 2007 m. lapkričio 20 d. pareiškėjui surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą (protokolas Nr. 165379), negali būti prilyginamas mokestiniam patikrinimui: mokesčių mokėjimas yra įstatymais nustatyta mokesčio mokėtojo prievolė mokėti nustatytus mokesčius, tuo tarpu administracinė atsakomybė kyla dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo. Mokestinio patikrinimo metu buvo tiriamos ir analizuojamos pareiškėjo mokestinės prievolės valstybei, t. y. GPM ir VSD apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumas. Teismas sutiko su atsakovo motyvais, kad nagrinėjamu atveju administracinio teisės pažeidimo protokole Nr. 165379 nurodytas administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytas pajamų dydis neturi įtakos pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu nustatytoms mokestinėms prievolėms. Teismas negali vertinti kaip nepatikimų mokesčių administratoriaus vertinimų, kad pareiškėjas pardavinėjo automobilius sumažinta kaina. Šioje administracinėje byloje nėra nei prielaidų, nei sąlygų pakeisti nustatyto GPM dydžio, GPM delspinigių dydžio, juolab, VMI prie FM sprendime Nr. 68-123 nustatyto minimalaus 10 procentų GPM baudos dydžio. Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjas būtų sumokėjęs mokesčius ar jo mokėjimo terminai būtų atidėti ir išdėstyti, todėl pareiškėjo teismo posėdyje pateiktas žodinis prašymas dėl atleidimo nuo paskirtos baudos mokėjimo nenagrinėtinas (MAĮ 141 str.). Be to, mokesčių administratoriai, vadovaudamiesi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pareiškėjui pagrįstai apskaičiavo 1 846 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai ir 1 567 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, o taip pat teisingai paskaičiavo 923 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai baudą bei 783 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudą (LVAT 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-266/2009).
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 115-119) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas iš esmės nemotyvavo sprendimo, kodėl pareiškėjo veikloje yra ekonominės naudos siekimo požymis. Kaip matyti iš teismo sprendimo, teismas mano, kad turtas gali būti įsigyjamas tik siekiant ekonominės naudos (vienas iš individualios veiklos požymių) arba asmeninių poreikių tenkinimui. Tačiau toks teismo požiūris yra per daug siauras, nepagrįstas teisės normomis. Netgi GPMĮ yra vartojama sąvoka „atsitiktiniai sandoriai“, kuomet turtas įsigyjamas be jokio konkretaus tikslo arba turint kelis alternatyvius tikslus ir tik vėliau, dėl objektyvių aplinkybių, priimamas sprendimas dėl tolimesnio jo likimo. Atsitiktiniai sandoriai nėra individualios veiklos objektu, o įsigydamas turtą neturėjo siekio gauti iš jo tolesnio pardavimo ekonominės naudos, o naudojo savo asmeninių poreikių tenkinimui arba turtas buvo įsigyjamas atsitiktinių sandorių metu.
2. Mokesčių bazė pareiškėjui buvo nustatyta vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi. Taikyti minėtas nuostatas nebuvo pagrindo. Teismų praktika panašioje situacijoje yra suformuota 2004 m. liepos 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A8-396-2004. Pareiškėjas taip pat remiasi LVAT 2005 m. liepos 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-495-05, 2006 m. balandžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-794/2006.
3. Dėl mokesčių bazės dydžio nustatymo pastebėtina, kad Inspekcija parduodamų automobilių kainas palygino su Utenoje registruotų įmonių Nr. 1 ir Nr. 2 parduodamų automobilių kainomis. Toks palyginimas iš esmės yra neteisingas, nes negalima lyginti fizinio asmens veiklos su įmonės, turinčios žymiai didesnius tiek finansinius, tiek žmogiškuosius resursus, veikla.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (T 2, b. l. 126-128) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas kilo dėl pareiškėjo 2004 - 2006 metais vykdytų automobilių pirkimo – pardavimo sandorių pripažinimo individualia veikla ir mokesčių bazės nustatymo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.
Individualios veiklos apibrėžimas yra pateikiamas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija).
Dėl Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalies teisės normos aiškinimo ir taikymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra priimta atitinkamų sprendimų (nutarčių), kurie vertintini kaip teisės šaltiniai ir jais būtina vadovautis priimant sprendimą tiek šioje, tiek kitose analogiškose bylose. Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas) ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina, teisėjų kolegija laikosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių. Šiame sprendime konstatuota, kad individualios veiklos sąvoka apibrėžiama GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje. Pagal šį apibrėžimą individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims (nagrinėjamu atveju – savarankiškai bet kokio pobūdžio komercinei veiklai (GPMĮ 2 str. 7 d. 1 p.)).
Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme savarankiška veikla Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-916/2006). Savarankiškai veikdamas fizinis asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats investuoja (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu)), dengia su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, paskirsto ir naudoja gautas pajamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-693/2007).
Be to, tam, kad atitinkamą veiklą galima būtų pripažinti individualia, turi būti nustatytas ir šios veiklos tęstinumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog tokios veiklos vykdymo aplinkybės kaip nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-916/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-902/2006).
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka šią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, taip pat Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje ir 86 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus, jame buvo motyvuotai įvertinti byloje surinkti įrodymai bei pateikta tinkama teisinė jų kvalifikacija. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo vykdyta veikla (automobilių pirkimas ir pardavimas) atitinka GPMĮ įtvirtintos individualios veiklos požymius.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjo veikla įsigyjant ir parduodant automobilius buvo savarankiška, nes buvo atliekama nepriklausomai nuo kokių nors kitų asmenų, pareiškėjas veikė savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų savarankiškai sprendė automobilių pirkimo bei pardavimo klausimus. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, jog jo įvykdyti sandoriai yra atsitiktinio pobūdžio ir buvo sudaryti ne ekonominės naudos tikslu. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių papildomų objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus išvadas ir nenurodė jokių esminių naujų aplinkybių, kurių nevertino mokesčių administratorius. Akivaizdu, jog pareiškėjo sudarytiems sandoriams būdingas tęstinumas – pareiškėjas per 2004 - 2006 metus įsigijo ir pardavė 37 automobilius. Pardavęs automobilius, savo vardu pirkdavo kitus automobilius, kuriuos irgi parduodavo. Patikrinimo metu nustatytas ir ekonominės naudos siekimo požymis: pareiškėjas 2004 m. gavo 2 678,62 Lt pajamų, susijusių su darbo santykiais, 2005 m. negavo jokių pajamų, 2006 m. gavo 600 Lt kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų (draudimo išmoka), todėl mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas atlikdamas aktyvius automobilių pirkimo-pardavimo veiksmus turėjo tikslą gauti pajamų, kurios buvo pagrindinis jo pajamų šaltinis. Analizuojant pareiškėjo vykdytą veiklą nenustatyta jokių duomenų, kad pirkti automobiliai buvo naudojami tik asmeniniams poreikiams tenkinti.
Pareiškėjo apeliacija dėl mokesčių bazės nustatymo vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taip pat nepagrįsta.
Patikrinimo metu mokesčių administratorius atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas individualią veiklą vykdė jos neįsiregistravęs, nedeklaravo iš automobilių pardavimo gautų pajamų, netvarkė buhalterinės apskaitos, išsaugojo ne visus dokumentus, pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas, pagrįstai mokesčius apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikydamas ekonominių modelių metodą. Teismo nuomone, mokesčių administratoriaus pasirinktas ekonominių modelių metodas garantavo teisingą apskaičiavimą mokestinės prievolės. Mokesčių administratoriaus įvertinimas buvo atliktas išsamiai, atsižvelgiant į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, patikrinimo metu siekiant atlikti kuo tikslesnius skaičiavimus informacija buvo paimta iš trijų šaltinių: Komisijos privalomam turtui įvertinti nutarimais nustatytomis atitinkamų laikotarpių vidutinėmis rinkos kainomis „Dėl nekilnojamojo turto vidutinių rinkos kainų nustatymo“; VšĮ „Emprekis“ tinklalapyje paskelbta informacija „Panaudotų automobilių kainos“, panaudojant duomenis apie rinkos kainas, buvusias tais laikotarpiais, kai automobiliai buvo parduoti; informacija iš leidinio „Lengvųjų automobilių rinkos kainos“, kuris skirtas naudoti muitininkams, mokesčių rinkėjams, draudimo kompanijoms ir automobilių mėgėjams ir kuriame įvertinti draudimo kompanijų, muitinės, nepriklausomų automobilių kainų vertintojų pasiūlymai, patikslinimai bei pastabos. Mokesčių administratorius įvertinęs surinktą informaciją apskaičiavo pareiškėjo 37 parduotų automobilių kainas, nustatė kiek pareiškėjas 2004 - 2006 metais gavo pajamų ir pagrįstai nuo nedeklaruotos mokesčio bazės papildomai apskaičiavo mokesčių sumas. Tuo tarpu pats mokesčių mokėtojas G. L. pasirinkto metodo nepagrįstumo atžvilgiu įrodymų negalėjo pateikti.
Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog nagrinėjant šį mokestinį ginčą, buvo visapusiškai ištirtos ir įvertintos ginčui reikšmingos aplinkybės, ir pagrįstai buvo patvirtinti nurodymai pareiškėjui sumokėti apskaičiuotas mokesčių sumas. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo G. L. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.