Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Prekyba-group“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 10 d. nutarties, kuria iškelta bankroto byla, civilinėje byloje Nr. B2-1107-265/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „8 projektai“ ieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Prekyba-group“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo.

Ieškovas UAB „8 projektai“ kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu dėl bankroto bylos atsakovui UAB „Prekyba-group“ iškėlimo bei bankroto administratoriaus UAB „Verslo administravimo kompanija“ paskyrimo (b.l. 2-3). Nurodė, kad atsakovas yra skolingas 37 798,72 Lt, šią skolą atsisako apmokėti, ji yra ginčytina. Ieškovo nuomone, yra pagrindas teigti, kad atsakovas yra nemokus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas 2013 m. gegužės 10 d. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutarties pateikė praleidus CPK 335 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, kurio neprašė atnaujinti. Apelianto teigimu, teismas, priimdamas šį atskirąjį skundą, pažeidė CPK 78 straipsnio nuostatas, o priimdamas 2013 m. gegužės 16 d. nutartį, pažeidė CPK 334 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes panaikino 2013 m. balandžio 30 d. nutartį, kuri įsiteisėjo 2013 m. gegužės 8 d., t.y. prieš paduodant atskirąjį skundą. Teismas nepagrįstai nurodė, kad apelianto turtą sudaro 145 784 Lt, nes nutartyje pats teismas nurodė, jog ilgalaikį turtą sudaro 13 215,46 Lt, prekių likučiai – 64 172,04, pirkėjų įsiskolinimas – 94 727,74 Lt. Tokiu būdu, apeliantas turto turi už 172 115,24 Lt, o trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 82 680 Lt, t.y. nepasiekia ½ įmonės apskaitoje registruoto turto (neįskaitant nebaigtas vykdyti sutartis).Teismas neįvertino aplinkybės, kad Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-5697-512/2013, kurioje apeliantas yra pareiškęs reikalavimą dėl 101 271,14 Lt skolos priteisimo iš UAB „Maxi logistic“, todėl pirkėjų įsiskolinimas padidėja 83 131,14 Lt, o tai turi būti įvertina, nes apelianto turto vertė sudaro 255 246,38 Lt, neįskaitant nebaigtų vykdyti statybos rangos sutarčių. Apelianto teigimu, teismas netinkamai įvertino turto vertę, realią finansinę būklę, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantas yra nemokus. Teismas, nurodydamas, kad apelianto įsiskolinimas kreditoriams sudaro 82 680 Lt, nenustatė, kokia yra realiai pradelstų mokėjimų suma. Apelianto teigimu, pradelstų mokėjimų suma sudaro kur kas mažiau, nes ne visa įsiskolinimo tiekėjams suma yra pradelsti mokėjimai. Nors įsiskolinimas mokesčiams, darbuotojams, socialiniam draudimui sudaro 54 778 Lt, tačiau nei darbo užmokesčiui, nesi socialinio draudimo įmokoms mokėti terminai dar nesuėję. Kitos mokėtinos sumos – 5000 Lt taip pat terminai nesuėję. Taigi, apelianto pradelsti įsipareigojimai neviršija pusę į jo balansą įrašyto turto vertės. Teismas, nepagrįstai vertindamas apelianto mokumą pagal turimą trumpalaikį ir ilgalaikį turtą, neįskaitė gautinų sumų pagal nebaigtas vykdyti sutartis. Teismas formaliai vertino apelianto pateiktus finansinius dokumentus, sutartis, nesiaiškino turto sudėties bei realios jo vertės, nenustatė tikrosios pradelstų įsipareigojimų sumos, todėl apelianto mokumo klausimas išspręstas neteisingai.

Apeliantas nepateikė naujų duomenų, patvirtinančių, jog buvo netinkamai nustatyta jo turtinė padėtis. Apeliantas, vykdydamas antstolio įpareigojimą patiekti duomenis apie turtinę padėtį, antstoliui pateikė duomenis apie prekių likučius 64 172,04 Lt sumai ir ilgalaikio turto žiniaraštį – 13 215,46 Lt sumai. Kitų duomenų apie ilgalaikį materialųjį turtą, atsakovas nepateikė. Byloje apeliantas yra pateikęs skirtingus UAB „Maxi logistic“ įsiskolinimo dydžius, todėl nėra pagrindo kategoriškai išvadai, kad nurodytas 101 271,14 Lt UAB „Maxi logistic“ įsiskolinimas yra apelianto turtas. Prie balanse apskaitytino turto apeliantas priskiria ir pasirašytų rangos sutarčių su užsakovais UAB „Magirnis“, UAB „Progresyvūs partneriai“ ir UAB „Darstamas“ kainas. UAB „Magirnis“ informavo antstolę, kad apeliantas yra skolingas 1 974,52 Lt, todėl apeliantas neturi gautinų sumų iš UAB „Magirnis“. UAB „Darstamas“ informavo antstolį, kad neturi mokėtinų sumų apeliantui, todėl apeliantas taip pat neturi gautinų sumų ir iš UAB „Darstamas“. Antstolis iš UAB „Progresyvūs partneriai“ nėra gavęs atsakymo dėl gautinų sumų iš apelianto pateikimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl pirmosios instancijos teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutarties panaikinimo teisėtumo

Apeliantas nurodo, kad ieškovo atskirasis skundas dėl 2013 m. balandžio 30 d. nutarties (ja buvo atsisakyta iškelti bankroto bylą) buvo paduotas praleidus jos apskundimo terminą. Apeliacinės instancijos teismas atmeta atskirojo skundo argumentus dėl paminėtos nutarties neteisėto panaikinimo.

Nutartis iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti, priimta rašytinio proceso tvarka, įsiteisėja per 10 dienų nuo jos priėmimo dienos, jeigu ji nebuvo apskųsta (ĮBĮ 10 str. 13 d.). Atskirasis skundas dėl paminėtos nutarties buvo paduotas 2013 m. gegužės 10 d., taigi, įstatymo nustatytas terminas apskundimui nebuvo praleistas (nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas buvo nurodęs septynių dienų apskundimo terminą).

Dėl ieškovo teisės reikšti ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo

Apeliantas nurodo, kad jis teisme ginčija ieškovo reikalavimą, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog jis pagrindė preliminariai savo kreditorinį reikalavimą ir dėl to turi teisę inicijuoti bankroto bylą, bankroto bylos iškėlimas negali būti paslėptu skolos išieškojimo būdu. Su pastaruoju teisminės praktikos argumentu iš esmės galima sutikti, juo labiau, kad nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, jog ieškovas iki nagrinėjamo ieškinio pateikimo jau buvo iškėlęs atskirą bylą teisme apeliantui reikalaudamas priteisti skolą, su kuria apeliantas nesutiko. Kita vertus, ta aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su ieškovo reikalavimu dar nėra aplinkybė per se visais atvejais šalinanti galimybę inicijuoti apeliantui bankroto bylą. Ji gali turėti įtakos vertinant įmonės, kuriai inicijuojama bankroto byla (ne)mokumo klausimą, pavyzdžiui, neįskaitant ginčijamo reikalavimo į įmonės pradelstų skolų apimtį ir sprendžiant įmonės nemokumo klausimą pagal kitus duomenis. Kasacinis teismas apskritai yra nurodęs, jog ieškinių kitose bylose nagrinėjimas nėra kliūtis išspręsti bankroto bylos iškėlimo klausimą, jeigu tai neatima galimybės teismui patikrinti ĮBĮ nustatytus bankroto bylos iškėlimo pagrindus. Tačiau visais atvejais teismas, spręsdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą ir įvertindamas įmonės mokumą, turi atsižvelgti į tai, kokią įtaką įmonės nemokumo būsenai turi tokios įmonės pareikšti ieškiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-564/2006). Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju paminėtos aplinkybės apskritai nėra itin reikšmingos, nes pats apeliantas yra pateikęs tiekėjams pradelstų sumų sąrašą 2013 m. birželio 27 d., kur ieškovas yra nurodytas, tiesa, mažesnei (4 072,92 Lt) negu ieškinyje nurodytai sumai (virš 37 000 Lt) (b.l. 212). Taigi, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su aptariamu atskirojo skundo argumentu.

Dėl įmonės (ne)mokumo nustatymo

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas apelianto turto vertę ir pradelstus įsipareigojimus, nenustatė jų tikrųjų apimčių, apelianto pateiktus finansinius dokumentus vertino formaliai ir pan., dėl ko neteisingai išsprendė (ne)mokumo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto teiginiais dėl formalaus į bylą pateiktuose dokumentuose nurodytų duomenų vertinimo.

Pagal ĮBĮ nuostatas įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Taigi, tokios būsenos konstatavimui reikalinga nustatyti tokias aplinkybes: 1) įmonės įsipareigojimų nevykdymo faktą, 2) įmonės pradelstų įsipareigojimų apimtį, 3) įmonės balanse esančio turto vertę. Pastebėtina, kad ši aplinkybė turėtų atspindėti ne formalią, o realią padėtį. 4) pradelstų įsipareigojimų ir turimo turto vertės santykį.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, vadovavosi apelianto pateikto 2013 m. I ketvirčio balanso duomenimis, antstolės A. Ž. gautais duomenimis (b.l. 65, 120-127). Teismas sprendė, kad pagal antstolei pateiktus duomenis apeliantas turi 13 215,46 Lt vertės ilgalaikį turtą, prekių likučius 64 172,04 Lt, o pagal apelianto pateiktus duomenis pirkėjų įsiskolinimas sudaro 94 727,74 Lt sumai. Todėl teismas padarė išvadą, kad apelianto trumpalaikis ir ilgalaikis turtas sudaro 145 784 Lt, tuo tarpu įsiskolinimas tiekėjams, mokesčiams, darbuotojams, socialiniam draudimui bei kitos mokėtinos sumos sudaro 82 680 Lt, dėl ko konstatavo, jog pradelsti įsipareigojimai sudaro daugiau kaip pusę į balansą įrašyto turto vertės. Tačiau, sprendžiant apie pradelstų įsipareigojimų ir turto vertės santykį tik tokiu pirmosios instancijos teismo nurodytu būdu, negalima nesutikti su apeliantu, kad turtas būtų ne 145 784 Lt, o 172 115,24 Lt, taigi, teismo konstatuoti pradelsti įsipareigojimai formaliai netgi neviršytų teismo nustatyto įmonės pusės turto vertės, dėl ko ir bankroto bylą kelti (formaliai) nebūtų pagrindo. Tačiau apie įmonės faktinę būklę bet kuriuo atveju negalima spręsti vien formaliai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto į bylą teikiami duomenys nei apie turimą turtą, nei apie įsipareigojimus nėra pakankamai patikimi ir jie nėra iš esmės patikrinti.

Visų pirma pažymėtina, kad ieškovo papildomai apeliacinės instancijos teismui pateiktų dokumentų ir apeliacinės instancijos teismo patikrintų viešuose registruose esančių apelianto teiktų duomenų pagrindu galima pagrįstai teigti, kad apeliantas yra nesąžiningas. Apeliantas į bylą yra pateikęs 2012 m. balansą (b.l. 62). Sutikrinus šio balanso duomenis su Juridinių asmenų registre esančiu apelianto pateiktu to paties laikotarpio balansu matyti, kad absoliučioje daugumoje eilučių nurodytos sumos nesutampa. Į bylą taip pat yra pateiktas 2013 m. I ketvirčio balansas, kuriuo, minėta, rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė to paties laikotarpio balansą, apelianto teiktą Klaipėdos miesto apylinkės teismui įrodinėjant savo labai prastą finansinę padėtį. Šiuose abiejuose 2013 m. balansuose nurodytos sumos apie įmonės finansinę padėtį taip pat skiriasi (ir netgi ženkliai). Ieškovas pateikė duomenis, kad dėl tokių duomenų teikimo (galimo klastojimo) apelianto vadovo atžvilgiu jau yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Akivaizdu, kad įmonės vadovui taip elgiantis yra pakankamas pagrindas manyti, jog balansais manipuliuojama priklausomai nuo siekiamų tikslų. Todėl besąlygiškai vadovautis formaliai vien vieno ar kito balanso duomenimis nėra pagrindo, be to, dėl paminėtų aplinkybių kyla pagrįstos abejonės ir ne tik dėl balansuose nurodytų, bet ir kitų apelianto teismui teikiamų duomenų patikimumo. Dėl to galima daryti ir prielaidas, kad įmonės finansinė padėtis iš tikrųjų nėra gera ir į nagrinėjamą bylą teikiami tik tie dokumentai, kurie padėtų išvengti bankroto bylos iškėlimo. Kita vertus, nei įstatymo prasme, nei įmonės interesų prasme nebūtų teisinga, jei toks netinkamas vadovo elgesys būtų pakankamu pagrindu paties juridinio asmens nemokumo būsenos konstatavimui ir atitinkamai kylančių neigiamų pasekmių juridiniam asmeniui - jo pašalinimui iš rinkos, juo labiau, kad ir sunki įmonės finansinė padėtis per se nelemia bankroto bylos iškėlimo, nes visų pirma labai svarbu, kokių ir kiek įsipareigojimų yra prisiėmusi įmonė, kaip juos vykdo, kiek jie pradelsti, ar vykdo veiklą apskritai bei kokios veiklos perspektyvos ir pan. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtent šios aplinkybės nėra pakankamai atskleistos.

Pagal į bylą pateiktą 2013 m. I ketvirčio balansą, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, mokesčiai, atlyginimai ir socialinis draudimas sudarė 54 778 Lt (pastebėtina, kad Klaipėdos apylinkės teismui pateiktame balanse šios sumos buvo nurodytos vos ne dvigubai didesnės – 96 351 Lt). Pirmosios instancijos teismas vertino jas kaip pradelstas, tačiau konkrečiau neišskaidžius šių sumų, nėra aišku, ar iš tikrųjų jos visos ir kiek buvo pradelstos. Taip pat neaišku, iš ko susideda ir ar yra pradelstos kitos mokėtinos sumos (5 000 Lt). Tuo tarpu, anot paties ieškovo, socialinio draudimo įmokų įsiskolinimas sudarė santykinai ne itin didelę sumą - 13 098 Lt (b.l. 77), apeliantas pateikė duomenis, kad su mokesčiais į valstybės biudžetą jau yra atsiskaitęs, darbo užmokestį yra išmokėjęs (b.l. 215, 213-214), o buvusios 22 902 Lt skolos tiekėjams 2013 m. birželio 27 d. jau tesiekia 9 310 Lt (b.l. 212). Nėra duomenų, kad ketinimus dėl galimo bankroto bylos iškėlimo būtų pareiškę kiti kreditoriai, įmonė 2013 m. I-II ketvirčiuose yra sudariusi (sub)rangos sutartis pakankamai didelėms sumoms (b.l. 132-156), ir, nors sutiktina su pirmosios instancijos teiginiu, jog jų vykdymas, turint galvoje šiose sutartyse numatytų darbų atlikimo terminų nesilaikymą, abejotinas, apeliantas pateikė darbų atlikimo aktus bendrai virš 76 000 Lt sumai (b.l. 187-192). Taigi, detaliau neišnagrinėjus kam, kada ir kiek konkrečiai buvo pradelsti mokėjimai, su kuo buvo (realiai) atsiskaityta, ar visiškai likviduoti įsiskolinimai darbuotojams ir ar pagal pateiktą žiniaraštį iš tikrųjų su jais buvo atsiskaityta, ar įmonė veiklą vykdo išimtinai tik nuomojamų darbuotojų pagalba, negalima objektyviai įvertinti, ar vienintelis tinkamas sprendimas yra faktinis įmonės pašalinimas iš rinkos, pavyzdžiui, jei pradelsti įsipareigojimai tik nežymiai viršija pusę įmonės turto vertės, o įmonė turi pakankamai pagrįstą veiklos perspektyvą. Todėl, turint galvoje, kad tik formalus apelianto atitinkamų sumų nurodymas balansuose ar kitose jo teikiamose pažymose, kelia pagrįstų abejonių jų teisingumu, apeliantas turėtų konkrečiais įmonės pirminiais finansiniais dokumentais pagrįsti turto apimtį, kam ir kokio dydžio įsipareigojimus (su konkrečiais terminais) jis turi, kiek, su kokiais kreditoriais ir kokiu būdu (grynaisiais per įmonės kasą, bankiniais pavedimais ir pan.) yra realiai atsiskaitęs iki skundžiamos nutarties priėmimo, ar įmonės veikla vykdoma tik laikinai nuomojamų darbuotojų pagalba, kad teismas ne vien tik deklaratyvių apelianto teikiamų duomenų pagrindu, bet jais pagrįstų pirminių finansinių dokumentų pagrindu galėtų spręsti apie įmonės finansinę būklę bei veiklos perspektyvas.

Kadangi šių duomenų byloje nėra, apeliacinės instancijos teisme išnagrinėti iš esmės negalima. Todėl skundžiama nutartis naikinama ir klausimas perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 10 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.