Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-05-19 · Administracinė byla Nr. eI2-2576-1047/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-05-19
Bylos Nr.
eI2-2576-1047/2021
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00213-2021-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Beata Martišienė (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Tomas Blinstrubis
Pareiškėjas
O. D.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-2576-1047/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00213-2021-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.1; 55.1.3
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Tomo Blinstrubio ir Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. D. (O. D.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas O. D. (O. D.) pateikė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus (toliau – ir VSAT) 2021 m. vasario 22 d. sprendimą „Dėl Ukrainos piliečio O. D. (O. D.) įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ Nr. 127-5 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nustatytas įpareigojimas pareiškėjui išvykti iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2021 m. kovo 9 d.

Skunde nurodo, kad pareiškėjas yra Ukrainos Respublikos pilietis ir jiems yra taikomas bevizis režimas. Pareiškėjas į Lietuvą buvo komandiruotas vykdyti paslaugų sutarties, sudarytos tarp Lietuvos ir Lenkijos įmonių, t. y. atvyko, turėdamas teisėtą ir pagrįstą tikslą. Pareiškėjui buvo suteikta Lenkijos D tipo viza, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 20 d. iki 2021 m. spalio 20 d. Patikrinimo metu VSAT buvo pateikti visi su komandiruote susiję dokumentai. Pareiškėjui atvykus į Lietuvą, buvo laikomasi atvykimo metu nustatytų reikalavimų bei rekomendacijų dėl saviizoliacijos ir testavimosi esant COVID-19 virusui.

Teigia, kad priimant skundžiamą Sprendimą liko neįvertintos aplinkybės, jog pareiškėjas Šengeno sieną kirto jau atvykdamas į Lenkijos Respubliką. Pareiškėjas buvo įdarbintas Lenkijoje veikiančioje (įsisteigusioje) įmonėje. Kiek vėliau komandiravus pareiškėją į Lietuvą ir dėl to priimant Sprendimą turėjo būti vertinama ar pareiškėjas turėjo teisę į Lietuvą atvykti iš Lenkijos. Pareiškėjas turėjo teisę būti Šengeno zonoje, kadangi jam buvo išduota Lenkijos Respublikos nacionalinė D viza, todėl galėjo 2020 m. lapkričio 28 d. atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvoje, neviršijant teisės aktuose nustatytų buvimo terminų.

Pažymi, kad atvykus pareiškėjui į Lietuvą turėjo būti taikomi atvykimo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarime Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – ir Nutarimas) nustatyti reikalavimai dėl užsieniečių atvykstančių iš Europos Sąjungos valstybių, t. y. Lenkijos Respublikos. Visgi nagrinėjamu atveju buvo įvertinti duomenys tik dėl pareiškėjo pilietybės, tačiau neįvertinta aplinkybė, dėl leidimo atvykti į Lietuvą asmenims, kurių gyvenamoji vieta yra Lenkijos Respublikoje. Minėtas Nutarimas buvo priimtas, siekiant kontroliuoti COVID-19 infekcinės ligos plitimą.

Pareiškėjo teigimu, jis buvo komandiruotas į Lietuvą iš Lenkijos paslaugų sutarties vykdymo tikslais, kas reiškia, kad jis, nors ir būdamas Ukrainos pilietis, į Lietuvą atvyko iš kitos Šengeno zonos valstybės, kurioje turėjo teisėtą interesą būti (gyventi), tokiu būdu jo atvykimas į Lietuvos Respublikos teritoriją taip pat pripažintinas teisėtu. Be to, skundžiamu Sprendimu pareiškėjas yra įpareigotas išvykti iš Lietuvos į Lenkiją, o ne į Ukrainą. Mano, kad Sprendime neatsižvelgta į visas galimas Nutarimu taikomas išimtis dėl draudimo užsieniečiams atvykti į šalį netaikymo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atvykimo į Lietuvą metu (t. y. 2020 m. lapkričio 28 d.) nebuvo draudimo ir iki šiol nėra uždrausta atvykti asmenims iš Lenkijos Respublikos.

Atsiliepimas

Atsakovė VSAT atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad nacionalinė viza nėra dokumentas patvirtinantis užsieniečio teisėtą gyvenimą valstybėje. Tokia nuostata įtvirtinta ir Lenkijos Respublikos analogiškame teisiniame dokumente reglamentuojančiame užsieniečių teisinę padėtį, 59 straipsnyje: „Nacionalinė viza leidžia užsieniečiui atvykti į Lenkijos Respublikos teritoriją ir būti šioje teritorijoje nepertraukiamai arba per kelias iš eilės viešnages, kurios iš viso trunka ne ilgiau kaip 90 dienų per vizos galiojimo laikotarpį“. Pareiškėjui yra išduota Lenkijos Respublikos nacionalinė D viza, tačiau informacijos apie asmenims suteiktus leidimus gyventi šioje šalyje nėra, todėl, atsižvelgiant į teisės aktų nuostatas, atsakovės nuomone, trečiųjų šalių piliečiams, kuriems yra išduota Lenkijos Respublikos nacionalinė D viza, Nutarimo 2.1.2.1 punkte nurodyta išlyga netaikoma.

Atsakovės teigimu, sistemiškai vertinant Šengeno konvencijos bei Sąjungos kodekso nuostatas, ta apimtimi, kiek tai susiję su užsieniečių buvimo Šengeno erdvėje buvimu, turint ilgalaikę vizą, nuostatas, matyti, kad ilgalaikės vizos išduodamos pagal nacionalinius teisės aktus, ir jas išdavusios valstybės narės leidžia tokių vizų turėtojams būti savo valstybėje netaikydamos bendrojo 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį skaičiavimo, t. y. ilgalaikė nacionalinė D tipo viza patvirtina leidimą būti darbo (ar kitais, atitinkančiais šalies interesus) tikslais toje valstybėje narėje visą vizos galiojimo laiką.

Teigia, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 14, 15 punktuose yra aiškiai apibrėžta, kad dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai ar nuolat gyventi jame nurodytą laiką, yra tik leidimai laikinai ar nuolat gyventi. Kadangi pareiškėjas neturėjo nei Lietuvos Respublikos, nei Lenkijos Respublikos kompetentingos institucijos išduoto leidimo gyventi, todėl į Lietuvos Respubliką 2020 m. lapkričio 28 d. atvykti neturėjo teisės.

Pažymi, kad priimant Sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę atsižvelgiama į jo buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; šeimyninius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Nagrinėjamu atveju atsakovė nustatė, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką neteisėtai, todėl egzistuoja Įstatyme 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytas sprendimo įpareigoti užsienietį į užsienio valstybę priėmimo pagrindas. Atsakovė priimdama ginčijamą Sprendimą, nenustatė Įstatyme 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų pagrindų, kuriems esant Sprendimas dėl pareiškėjo grąžinimo negalėjo būti priimtas. Užsienietis apklausos metu nepateikė duomenų apie tai, kad jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas kilmės valstybėje. Taip pat buvo atsižvelgta ir į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes.

Nurodo, kad nuo 2020 m. lapkričio 28 d. pareiškėjas Lietuvoje buvo neteisėtai. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų turėjęs šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje ar sveikatos problemų, dėl kurių negalėtų išvykti. Atsakovės teigimu, pareiškėjas įdarbintas pažeidžiant nustatytą įdarbinimo tvarką. Pareiškėjas nebuvo pakankamai atsakingas ir rūpestingas, atvyko į Lietuvos Respubliką pažeidęs nustatytą atvykimo tvarką.

Atsakovės nuomone, ginčijamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus, todėl jo panaikinti nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje kilo ginčas dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus 2021 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. 127-5 „Dėl Ukrainos piliečio O. D. (O. D.) įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš rašytinių bylos duomenų nustatyta, kad Ukrainos pilietis O. D. (O. D.) 2020 m. lapkričio 28 d. atvyko į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas turėjo Lenkijos Respublikos išduotą „D“ tipo vizą, galiojančią nuo 2020 m. lapkričio 20 d. iki 2021 m. spalio 20 d.

Atsakovė, nustačiusi, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 2.1.2 punkto reikalavimą, draudžiantį užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, kadangi atvykdamas neatitiko nei vieno Nutarimo 2.1.2.1 – 2.1.2.18 punkto nustatytos sąlygos dėl draudimo netaikymo, t. y. 2020 m. lapkričio 28 d. pareiškėjas neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, priėmė ginčijamą Sprendimą dėl jo įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2021 m. kovo 9 d.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Sprendimą.

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 9 dalį įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos – teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savanoriškai privalo išvykti į tą Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi.

Įstatymo 125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra bent vienas iš Įstatymo 125 straipsnio 1 dalyje nustatytų grąžinimo į užsienio valstybę pagrindų, tačiau užsienietis turi galiojantį kitos Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės išduotą dokumentą, suteikiantį teisę joje būti ar gyventi, užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu.

Pagal Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktą užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką.

Įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, bet turi vienos iš Europos Sąjungos valstybių narių išduotą Europos Sąjungos leidimo gyventi kortelę, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje be vizos ne ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį (šio straipsnio 4 dalis), užsienietis, kuris nenurodytas šio straipsnio 4 dalyje, bet turi kitos Šengeno valstybės išduotą leidimą gyventi ar nacionalinę vizą, leidimo gyventi ar nacionalinės vizos galiojimo metu turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje be vizos, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį (šio straipsnio 5 dalis).

Nutarimo (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. lapkričio 27 d. iki 2020 m. gruodžio 3 d. (pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką metu) 2.1.2 punkte buvo įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė nustatanti, kad Valstybės sienos kirtimas apribojamas uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Šis draudimas buvo netaikomas, Europos ekonominės erdvės valstybių, Šveicarijos Konfederacijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Andoros Kunigaikštystės, Monako Kunigaikštystės, San Marino Respublikos ir Šventojo Sosto (Vatikano Miesto Valstybės) piliečiams ir šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims (Nutarimo 2.1.2.1 punktas).

Iš rašytinių bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas yra Ukrainos pilietis, į Lietuvos Respubliką atvykęs 2020 m. lapkričio 28 d. iš Lenkijos Respublikos, turėdamas Lenkijoje išduotą nacionalinę D vizą. Dėl šių aplinkybių ginčo nėra, ginčas kilo, ar toks pareiškėjo atvykimas buvo ne / teisėtas.

LVAT savo naujausioje praktikoje išaiškino, kad Įstatymo taikymo prasme buvimas ir gyvenimas atitinkamoje valstybėje yra skirtingos teisinės kategorijos. Nutarimas ekstremaliosios situacijos metu leido į Lietuvos Respubliką atvykti asmenims, kurie Europos ekonominės erdvės valstybėse gyveno, turėdami tose valstybėse išduotus laikinus arba ilgalaikius leidimus. Ir priešingai, asmenims, turintiems Europos ekonominės erdvės valstybėse išduotas vizas, kurios suteikė teisę šiose valstybėse būti, o ne gyventi, į Lietuvą ekstremalios situacijos metu buvo uždrausta atvykti (LVAT 2021 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2913-438/2021).

Taigi pagal įstatymo, Nutarimo nuostatas ir LVAT praktiką pareiškėjas 2020 m. lapkričio 28 d. neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, nes jis tuo metu turėjo Lenkijoje išduotą nacionalinę D vizą, o ne laikiną arba ilgalaikį leidimą.

Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Įstatymo 2 straipsnio 33 dalies nuostatas, viza – į užsieniečio kelionės dokumentą įklijuojamas įklijos formos leidimas, leidžiantis atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu, tačiau, tai nėra dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi jame nurodytą laiką, nes toks suteikiantis teisę gyventi yra tik leidimas laikinai ar nuolat gyventi.

Taigi pareiškėjas pažeidė Nutarimą, atvykdamas į Lietuvos Respubliką 2020 m. lapkričio 28 d., neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ir neteisėtai joje yra (Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktas), todėl pareiškėjo situacija atitinka Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas, atsakovas pagrįstai priėmė sprendimą įpareigoti išvykti.

Priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą (Įstatymo 128 straipsnio 1 dalis).

Įstatymo 130 straipsnio 1 dalis numato, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

Nagrinėjamoje byloje teismas konstatuoja, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnyje 1 ir 2 dalyse nurodytų pagrindų, jog sugrąžinus pareiškėją į Lenkijos Respubliką kiltų pavojus jo gyvybei arba jis gali būti persekiojamas, nėra jokių duomenų, kad užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Pareiškėjo šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat nenustatyta. Socialiniai, ekonominiai ir kiti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika (dirbo Panevėžyje), buvimo laikas Lietuvos Respublikoje (nuo 2020 m. lapkričio 28 d.) nėra tokie, kurie lemtų pareiškėjo neįpareigojimą išvykti. Pažymėtina, kad atsakovas nurodo, jog užsienietis įdarbintas pažeidžiant nustatytą įdarbinimo tvarką.

LVAT akcentuoja, kad Civilinės saugos įstatymas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ atžvilgiu yra specialioji teisės norma. Pagal Civilinės saugos įstatymo 3 straipsnio 1 punktą ir 9 straipsnį Vyriausybė yra civilinės saugos sistemos subjektas, kuriam suteikta teisė nustatyti ekstremaliųjų situacijų prevencijos vykdymo tvarką; nustatyti gyventojams, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kitoms įstaigoms ir ūkio subjektams ūkinės veiklos laisvės, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo apribojimus, būtinus ekstremaliajai situacijai likviduoti ir jos padariniams šalinti ir kt. Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnyje taip pat nustatyta, kad „Vykdant gelbėjimo, paieškos ir neatidėliotinus darbus, likviduojant įvykį, ekstremalųjį įvykį, ekstremaliąją situaciją ir šalinant jų padarinius, šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali būti laikinai apribotos asmens judėjimo laisvė, nuosavybės ir būsto neliečiamumo teisės, o susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai, – ir ūkinės veiklos laisvė, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimas. Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad Vyriausybei buvo suteikta teisė laikinai ekstremalios situacijos metu apriboti asmenų judėjimo laisvę, įskaitant byloje aptariamą atvejį, numatytą Nutarime (LVAT 2021 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2913-438/2021).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas siekia paneigti ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tuo aspektu, jog jis išsiunčiamas į Lenkijos Respubliką. Tai patvirtina, anot pareiškėjo, kad jis atvyko teisėtai. Teismas atmeta šiuos pareiškėjo argumentus ir pažymi, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 9 dalį užsienietis įpareigojimas išvykti į tą Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi. Pareiškėjas turi teisę būti, o ne gyventi Lenkijos Respublikoje, todėl jis išsiunčiamas teisėtai (į valstybę, kurioje jis turi teisę būti) ir tai nepatvirtina fakto, kad jis gali ten gyventi (Įstatymo 2 straipsnio 9 dalis nustato alternatyvas – būti ar gyventi, šiuo atveju išsiunčiamas pagal teisę būti).

Pareiškėjas teigia, kad buvo pažeisti VAĮ reikalavimai. Teismas pažymi, kad Sprendimas priimtas 2021 m. vasario 22 d., o nuo 2011 m. lapkričio 11 d. įsigaliojo nauja Viešojo administravimo įstatymo redakcija. Iki tol galiojusios redakcijos VAĮ 8 straipsnio 1 dalis nustatė, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Naujos redakcijos VAĮ 8 straipsnis skirtas viešojo administravimo subjektų administracijos struktūrai. Taigi naujos redakcijos VAĮ 8 straipsnio 1 dalis nebuvo ir negalėjo Sprendimu būti pažeista. Pareiškėjo nurodomi pažeidimai yra iš senos redakcijos VAĮ 8 straipsnio, jie atitinka naujos redakcijos VAĮ 3 straipsnio 4 punkte (įstatymo viršenybės), 5 punkte (išsamumo), 8 (nepiktnaudžiavimo valdžia), 9 punkte (objektyvumo), 10 punkte (proporcingumo) įtvirtintus viešojo administravimo principų reikalavimus.

Teismas pabrėžia, kad Sprendime atsakovas detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju. Sprendimo tiek teisiniai, tiek faktiniai motyvai yra aiškūs ir nurodyti detaliai. Skundo teismui turinys patvirtina, kad pareiškėjas suprato, kodėl priimtas Sprendimas, bet subjektyviai kitaip vertina teisės aktų nuostatas. Pareiškėjo nesutikimas nedaro Sprendimo neišsamiu, nemotyvuotu ar neteisėtu. Taigi teismas daro išvadą, kad Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus ir yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, atitinka nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų. Teismas konstatuoja, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo O. D. (O. D.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Asta Adamonytė-ŠipkauskienėTomas BlinstrubisBeata Martišienė