Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros ir nuteistosios A. L. apeliacinius skundus dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos (toliau – ir BK) 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 13 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 40 parų arešto bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į atliktą bausmę įskaityta atlikta bausmė – areštas 40 parų.

V. R. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 2 d. ir nuteistas areštu 90 parų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendžiu paskirta bausme – prie griežtesnės pridedant iš dalies švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. R. pagal BK 145 str. 1 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p., 2 d.; 303 str. 5 d. 1 p.).

A. L. pripažinta kalta pagal BK 178 str. 2 d. ir nuteista areštu 45 paroms.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

J. K. nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio 4 d., apie 13 val., Radviliškyje, (duomenys neskelbtini), prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“ pasikėsino atvirai pagrobti 3 pakelius po 500 gramų kavos ,,Jacobs Cronung“, bendros 59,37 Lt vertės, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes pardavėjai L. J. įtarus vagystę ir bandant jį sulaikyti, kavą išmetė parduotuvėje, todėl nusikaltimo neužbaigė dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių.

V. R. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais, nepadoriu elgesiu sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, o būtent: 2012 m. balandžio 4 d., apie 13 val., Radviliškyje, (duomenys neskelbtini), prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelėje, sėdėdamas automobilyje „Honda“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tyčia, be jokios priežasties, išplūdo necenzūriniais žodžiais I. K., sakydamas, jei ji nepasitrauks, automobiliu užvažiuos ant jos, bei artėjo automobiliu link jos iki atsirėmė automobilio priekiniu bamperiu į jos kojas, automobiliu privažiavo prie I. K. kojų, grasino sudaužyti akinius, tokiais veiksmais, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką

A. L. nuteista už tai, kad atvirai pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2012 m. balandžio 4 d., apie 13 val., Radviliškyje, (duomenys neskelbtini), prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“ pagrobė svetimą parduotuvės ,,(duomenys neskelbtini)” turtą – kavos ,,Paulig classic” 6 vnt. po 200 gr., 1 vnt. vertė 8.89 Lt, bendros 53,34 Lt vertės, išėjo iš parduotuvės ir atsisėdo į automobilį „Honda“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei matant I. K., kuri bandė sulaikyti ją, kaip galimai padariusią vagystę, iš automobilio neišlipo, išvažiavo automobiliu ,,Honda ACCORD“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) taip atvirai užvaldydama svetimą, prekybos centro ,,(duomenys neskelbtini)” 53.34 Lt vertės turtą.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti 2012 m. gegužės 2 d. (turėtų būti 2012 m. gruodžio 3 d.) Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendį dalyje dėl V. R. išteisinimo pagal BK 145 str. 1 d., pakeisti nuosprendį dalyje dėl J. K. veiksmų papildomo kvalifikavimo pagal BK 140 str. 1 d. bei bausmių skyrimo kaltinamiesiems V. R., J. K. ir A. L.:

J. K. pripažinti kaltu pagal BK 140 str. 1 d. ir nuteisti laisvės atėmimu 4 mėnesiams;

J. K. už nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 2 d. ir 22 str. 1 d., skirti laisvės atėmimą 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., bausmes iš dalies sudėti ir paskirti laisvės atėmimą 1 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., 65 str., bausmę subendrinti su 2012 m. balandžio 13 d. Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, jas visiškai sudedant, ir paskirti 1 metų 4 mėnesių 10 dienų terminuoto laisvės atėmimo bausmę, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose, į bausmę įskaitant bausmę, atliktą pagal 2012 m. balandžio 13 d. Tauragės apylinkės teismo nuosprendį.

V. R. pripažinti kaltu pagal BK 145 str. 1 d. ir nuteisti laisvės atėmimu 7 mėnesiams;

V. R. už padarytą baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 284 str. 2 d., paskirti areštą 30 parų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., griežtesne bausme apimti švelnesnę bausmę, paskirtą už baudžiamąjį nusižengimą, ir paskirti 7 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., šią bausmę subendrinti su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, į bausmės laiką įskaitant bausmės dalį, atliktą pagal 2012 m. liepos 5 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendį.

A. L. už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 2 d. ir 22 str. 1 d., skirti 7 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmę, bausmę atliekant pataisos namuose.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, skirdamas bausmes kaltinamiesiems A. L. ir J. K., neatsižvelgė į BK 56 str. 1 d., kurioje nurodyta, jog už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Apeliantas pažymi, kad A. L. ir J. K. prieš nusikaltimo įvykdymą buvo teisti – A. L. teista 13 kartų, J. K. teistas 12 kartų, abu daro analogiškus tyčinius nusikaltimus bei baudžiamuosius nusižengimus, jų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, piktnaudžiauja teise, nes žino, kad baudžiamoji atsakomybė atsiranda, pagrobus turto daugiau nei už 1 MGL-ą. Prokuroras skunde taip pat nurodo, kad J. K. padarė du tyčinius nusikaltimus, viename iš jų panaudojo fizinį smurtą, kas rodo jų pavojingumą visuomenei ir jiems paskirtos švelnios bausmės neatlieka baudžiamajame įstatyme skirtų funkcijų. Pasak prokuroro, teismas visų šių aplinkybių neįvertino, todėl J. K. skyrė bausmę, artimą sankcijoje numatytam minimumui, o A. L. skyrė arešto bausmę. Apelianto nuomone, A. L. ir J. K. terminuotos laisvės atėmimo bausmės dydis turėjo būti paskirtas arčiau sankcijoje numatyto vidurkio, o, be to, subendrinant J. K. paskiras bausmes šiuo nuosprendžiu bei 2012 m. balandžio 13 d. Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, tikslinga taikyti visišką bausmių sudėjimą, kadangi pagal Tauragės teismo nuosprendį paskirtą bausmę jis yra atlikęs.

Be to, kas paminėta, apeliantas teigia, kad teismas neteisingai paskyrė V. R. bausmę pagal BK 284 str. 2 d., nes neatsižvelgė, kad V. R. yra nedirbantis, teistas 11 kartų, vėl padarė du tyčinius nusikaltimus, yra nuteistas realia laisvės atėmimo bausme ir šiuo metu atlieka bausmę, todėl norint pasiekti bausmės tikslus, V. R. pagal BK 145 str. 1 d. ir 284 str. 2 d. skirtinos realios laisvės atėmimo bausmės, artimesnės sankcijose numatytiems vidurkiams (BK 61 str.).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, netęsiant proceso J. K. atžvilgiu pagal BK 140 str. 1 d., o nuteistosios A. L. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistoji A. L. ir jos gynėja advokatė V. Povilaitienė prašė A. L. apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusiosios L. J. ir I. K. klausimą dėl apeliacinių skundų tenkinimo paliko teismui spręsti. Nuteistasis J. K. ir jo gynėjas advokatas K. Valys prašė palikti skundžiamą nuosprendį nepakeistą, o nuteistasis V. R. ir jo gynėjas advokatas V. Vaitkus prašė tenkinti prokuratūros apeliacinio skundo dalį dėl V. R. skirtinos mažesnės arešto bausmės.

Motyvuojamoji dalis

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o A. L. apeliacinis skundas tenkinamas visiškai.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir ištyręs byloje surinktus įrodymus, kaip minėta, A. L. pripažino kalta įvykdžius atvirą svetimo turto vagystę pagal BK 178 str. 2 d., J. K. nusikalstamą veiką iš kaltinimo pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. perkvalifikavo į BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. ir už tai jį nuteisė, V. R. pripažino kaltu dėl viešosios tvarkos trikdymo pagal BK 284 str. 2 d., o dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios I. K. sveikatą pagal BK 145 str. 1 d. išteisino. Apeliaciniu skundu nuteistoji A. L. nesutinka su jos veikos kvalifikacija pagal Baudžiamąjį įstatymą, o prokuroras apeliaciniu skundu kritikuoja apylinkės teismo nuosprendį, teigdamas, kad V. R. pagal BK 145 str. 1 d. buvo išteisintas nepagrįstai, kad J. K. reikėjo pripažinti kaltu ir dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai L. J. pagal BK 140 str. 1 d., ir taip pat keldamas nuteistiesiems A. L., J. K., V. R. skirtinų ir paskirtų, prokuroro nuomone, per švelnių bausmių nustatymo klausimus.

Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su pateiktų apeliacinių skundų turiniu ir atitinkamomis proceso dalyvių pozicijomis, išdėstytomis apeliacinės instancijos teismo posėdyje, pasisako dėl kiekvieno skundo argumentų atskirai.

Dėl A. L. apeliacinio skundo argumentų

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. L. kaltinimas buvo pareikštas dėl atvirosios vagystės pagal BK 178 str. 2 d. (2 t., 46–55 b. l.), būtent dėl tokio kaltinimo byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje ir tokiai apeliantės veikos kvalifikacijai pritarė pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ją kalta pagal BK 178 str. 2 d.

Apylinkės teismas laikė įrodytu tai, kad A. L. atvirai, matant parduotuvės darbuotojai I. K., bandančiai sulaikyti ją (apeliantę), kaip padariusią vagystę, nesumokėjusi už prekes (kavą, bendros 53,34 Lt vertės) išėjo iš parduotuvės ir išvažiavo automobiliu, taip pasisavindama svetimą turtą. Kolegija nesutinka su minėtomis žemesnės instancijos teismo išvadomis, nes jos prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir surinktiems įrodymams.

Pirmiausia pažymėtina, kad išvada, jog svetimas turtas pagrobtas atvirai, daroma ir veika kvalifikuojama pagal BK 178 str. 2 d. tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ar kitiems asmenims, kurie nėra atvirosios vagystės bendrininkai, suvokiant neteisėto turto pagrobimo faktą. Ir priešingai, išvada, kad svetimas turtas pagrobtas atvirai, negali būti daroma, kai: 1) svetimas turtas pagrobiamas nesant nukentėjusiojo arba pašalinių asmenų, taip pat jiems esant, tačiau nepastebint kaltininko veiksmų (nematant, negirdint); 2) nukentėjusysis ar pašaliniai asmenys mato ir suvokia kaltininko veiksmus, tačiau apsimeta, kad nieko nesupranta, o kaltininkas įsitikinęs, jog veikia slaptai; 3) turtas pagrobiamas pastebint nukentėjusiajam arba pašaliniams asmenims, tačiau jie dėl mažametystės, ligos ar kitokios būsenos (pvz., girtumo) nesuvokia kaltininko veiksmų, ir kaltininkas tai supranta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-415/2008). Nagrinėjamu atveju daryti išvadą, kad A. L. svetimą turtą pagrobė atvirai, nėra pagrindo.

Šioje byloje nukentėjusiosiomis pripažintos prekybos centro darbuotojos L. J. ir I. K. tiek teisiamajame posėdyje (2 t., 136–138 b. l.), tiek apklausiamos apeliacinės instancijos teisme aiškiai nurodė, kad A. L., vagiančios iš parduotuvės kavą, nematė, nematė net kaip pastaroji išėjo iš parduotuvės ir apie apeliantės įvykdytą vagystę sužinojo tik vėliau, kai peržiūrėjo prekybos centro filmuotą medžiagą. Taip pat nukentėjusioji I. K. patikslino, kad pribėgusi prie automobilio, kuriame sėdėjo ir A. L., ji nežinojo apie apeliantės įvykdytą vagystę, tik įtarė ją, nes prie to paties automobilio buvo pribėgęs kitas nuteistasis – J. K., kuris pasikėsino pavogti kavą iš parduotuvės. Pati A. L. viso baudžiamojo proceso metu, taip pat ir apeliacinės instancijos teisme nuosekliai tvirtino, kad niekas parduotuvėje nematė, kaip ji pasiėmė kavą, įsidėjo į rankinę ir išsinešė iš parduotuvės. Nėra pagrindo netikėti tokiais apeliantės parodymais, nes juos patvirtina kitos objektyvios aplinkybės – A. L. iš prekybos salės išėjo pro tas pačias kasas, pro kurias iš prekybos centro mėgino išeiti ir nuteistasis J. K., kurį nukentėjusioji L. J. pastebėjo nešiną trimis pakeliais kavos ir mėgino sulaikyti prie kasų, o A. L. net nepastebėjo. Nei L. J., nei I. K. nematė, kaip A. L. grobia svetimą turtą, nepastebėjo jos, išeinančios iš parduotuvės, ir niekas jos nebandė sulaikyti, o tuo metu, kada I. K. matė apeliantę, sėdinčią V. R. automobilyje, neteisėtas A. L. veikimas jau buvo pasibaigęs, nes išėjusi iš prekybos centro patalpų ji įgijo galimybę disponuoti pagrobtu turtu savo nuožiūra.

Aptarti įrodymai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas ir patvirtina, kad A. L., grobianti svetimą turtą, nebuvo stebima prekybos centro darbuotojų, slapta pasiėmė šešis pakelius kavos, bendros 53,34 Lt vertės, įsidėjo į savo rankinę ir niekam nebandant jos sulaikyti pasišalino iš įvykio vietos. Aplinkybė, kad nukentėjusioji I. K. buvo priėjusi prie automobilio, kuriame sėdėjo ir A. L., nei patvirtina, nei paneigia aptartų šiuo nuosprendžiu nustatytų aplinkybių, tuo labiau, kad nukentėjusioji tuomet apie apeliantės įvykdytą neteisėtą veiką nežinojo. Taigi nenustačius, kad A. L. veiksmai buvo padaryti matant kitiems asmenims, suvokiantiems, jog grobiamas svetimas turtas, ir apeliantei to nepaisant, konstatuoti, kad A. L. atvirai pagrobė svetimą turtą, nėra teisinio pagrindo. Vadinasi, skundžiamu nuosprendžiu A. L. kvalifikuota vagystė inkriminuota nepagrįstai.

Faktas tas, kad A. L. pagrobė svetimą turtą, to neneigia ir pati apeliantė, tačiau tokia veika baudžiamosios atsakomybės jai neužtraukia, nes pagrobto turto vertė nesiekia 1 MGL (130 Lt). Atskleistas A. L. veikimas galėtų būti vertinamas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 50 str. dispozicijos turinį.

Kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad A. L. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 str. 1 d. 1 p.), todėl apkaltinamasis nuosprendis jos atžvilgiu naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.).

Dėl Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad prokuroras sutinka su apylinkės teismo sprendimu perkvalifikuoti J. K. nusikalstamą veiką iš BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. į 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., tačiau mano, kad tokiu atveju būtina J. K. nuteisti ir pagal BK 140 str. 1 d., nes pastarasis po to, kai išmetė kavą, panaudojo fizinį smurtą – sudavė smūgį L. J. per ranką, tai sukėlė jai fizinį skausmą. Dėl tokių prokuroro argumentų kolegija pažymi, kad asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 str. 1 d. tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas (BK 140 str. 3 d.). Šiuo konkrečiu atveju nukentėjusiąja byloje pripažinta L. J. skundo dėl fizinio skausmo sukėlimo nepateikė ir apeliacinės instancijos teisme nedviprasmiškai nurodė, kad ,,...bausti J. K. dėl fizinio skausmo man sukėlimo tikrai nereikia, aš nieko neprašau (...) nesijaučiu nukentėjusioji...“. Esant tokiai situacijai apeliacinio proceso metu prokurorė atsisakė reikalavimo tęsti procesą J. K. atžvilgiu pagal BK 140 str. 1 d., todėl kolegijai pasisakyti plačiau šiuo klausimu nėra pagrindo.

Prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu išteisinti V. R. dėl grasinimo nužudyti I. K. ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą pagal BK 145 str. 1 d. Pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik kaltinamojo V. R. parodymais, kad jis tikslo grasinti nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą neturėjo, tačiau neįvertino to, kad V. R. vairavo padidinto pavojaus šaltinį – automobilį, ir, jam važiuojant link nukentėjusiosios, o jai nepasitraukus, pastaroji galėjo būti sunkiai sužalota arba netekti gyvybės. Kolegija nesutinka su tokiais prokuroro apeliacinio skundo argumentais.

Pirmiausia atkreipiamas dėmesys, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dėl V. R. pareikšto kaltinimo pagal BK 145 str. 1 d., vertino visetą įrodymų, tarp jų ne tik V. R. bei ir nukentėjusiosios I. K. parodymus (2 t., 137–139 b. l.), ir juos išdėstė skundžiamame nuosprendyje, todėl prokuroro teigimas, kad teismas sprendimą priėmė remdamasis tik kaltinamojo parodymais, yra nepagrįstas. Priešingai nei skunde deklaruoja prokuroras, nukentėjusioji I. K. teisiamajame posėdyje aiškiai nurodė, kad V. R. negrasino nužudyti ją, ir, atpasakodama įvykio aplinkybes, paaiškino, jog ji stovėjo prie automobilio šono, o kai V. R. pasakė pasitraukti, pagrasino jai sudaužyti akinius, ji atsistojo prie automobilio priekio, kad V. R. negalėtų išvažiuoti, bandydama sustabdyti automobilį, tačiau V. R., nukentėjusiosios teigimu, ,,...pradėjo gazuoti variklį. Aš galvojau, kad jis gali tikrai važiuoti, atsirėmė kaponas į mano kojas. (...) Aš išsigandau ir atšokau (...) Jei būtų norėjęs – būtų galėjęs sužaloti. (...) Man kojų nesužalojo“ (2 t., 137 b. l.). Šias aplinkybes nukentėjusioji dar sykį patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, akcentuodama, kad realaus grasinimo nužudyti nebuvo ir ji nejuto realaus pavojaus. I. K. taip pat nurodė, kad ji nieko nežinojo apie V. R. įvykdytą kažkokią nusikalstamą veiką, tik įtarė dėl to A. L.. Byloje nenustatyta, kad iki viešosios tvarkos pažeidimo (2012 m. balandžio 4 d. apie 13 val.) V. R. būtų padaręs kokią nors kitą neteisėtą veiką, todėl prokuroro apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai teigiama, kad V. R., bandymas išvengti sulaikymo dėl teisės pažeidimo padarymo, automobiliu važiavo ant I. K. kojų.

BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, kurios padarymu prokurorai kaltina V. R., objektyvieji požymiai pasireiškia žodžiu, raštu, telefonu ar kitokia forma pranešant žmogui, kad jis gali būti nužudytas ar sunkiai sutrikdyta sveikata. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji I. K. neigė dėl V. R. veikimo pajutusi realų pavojų savo gyvybei ir sveikatai, o pats V. R. kategoriškai neigė norėjęs būtent taip psichiškai paveikti nukentėjusiąją, sukelti jai baimę. V. R. veiksmai automobiliu važiuojant link nukentėjusiosios iki pastarosios kojų, kuriuos prokuroras traktuoja kaip bauginimo procesą, baimės nukentėjusiajai, pasak jos pačios, nesukėlė, ir, kolegijos nuomone, buvo išprovokuoti pačios nukentėjusiosios rizikingu elgesiu – mestais kaltinimais dėl vagystės, liepimu išlipti iš automobilio, plūdimosi, savo kūnu užstojus pravažiavimą automobiliui, kuomet pačiam V. R. net nebuvo aišku, dėl ko civiliais rūbais be skiriamųjų ir (ar) identifikacinių ženklų apsirengusi, neprisistačiusi moteris jį užsipuolė, reikalauja išlipti iš automobilio, neleidžia išvažiuoti. Atkurta įvykių raida rodo, kad V. R. norėjo nukentėjusiajai sukelti ne mirties ar sveikatos sutrikdymo baimės jausmą, o, tiesiog, automobiliu išvažiuoti iš prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelės.

Kolegija, įvertinusi visumą aptartų aplinkybių, daro išvadą, kad V. R. padaryta veika pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius neatitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 1 d., sudėties, todėl naikinti šią skundžiamo nuosprendžio dalį, kaip prašoma prokuroro apeliaciniu skundu, nėra pagrindo, tuo labiau, kad pirmosios instancijos teismas aptartus V. R. veiksmus laikė trikdančiais viešąją tvarką ir pripažino jį kaltu pagal BK 284 str. 2 d. dėl viešosios tvarkos trikdymo.

Be to, kas aptarta, prokuroras kritikuoja pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bausmių skyrimo dalyje.

Pirmiausia pažymėtina, kad kolegijai nusprendus A. L. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį pagal BK 178 str. 2 d., prokurorei atsisakius reikalavimo tęsti baudžiamąjį procesą J. K. atžvilgiu pagal BK 140 str. 1 d. ir nenustačius V. R. kaltės dėl nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 1 d., padarymo, bausmių skyrimo klausimas pagal minėtus baudžiamuosius įstatymus atitinkamiems asmenims nesvarstomas.

Kolegija, atsakydama į prokuroro skundo argumentus dėl V. R. pagal BK 284 str. 2 d. skirtinos bausmės, atkreipia dėmesį į apelianto dviprasmiškai išdėstytą poziciją – iš vienos pusės prašant V. R. paskirtą 90 parų arešto bausmę už baudžiamąjį nusižengimą sumažinti iki 30 parų arešto ir kartu teigiant, kad nepaskyrus V. R. realios, artimos sankcijos vidurkiui laisvės atėmimo bausmės, bausmės tikslų pasiekti nepavyks. Kolegija pažymi, kad Baudžiamasis įstatymas nenumato terminuoto laisvės atėmimo bausmės už baudžiamuosius nusižengimus, todėl nėra teisinio pagrindo svarstyti tokios bausmės paskyrimą V. R. pagal BK 284 str. 2 d. Kita vertus, kolegija visiškai pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad maksimali už baudžiamąjį nusižengimą skirtina arešto bausmė yra 45 paros (BK 49 str. 3 d.), todėl pirmosios instancijos teismas pagal BK 284 str. 2 d. skirdamas V. R. 90 parų arešto bausmę, neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 1 p.) ir V. R. pagal BK 284 str. 2 d. paskirta bausmė mažinama iki prokuroro apeliaciniame skunde nurodyto dydžio. Remiantis tais pačiais argumentais, švelninama ir V. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė.

Atsakant į prokuroro kritiką dėl J. K. pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. paskirtos bausmės, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui buvo žinoma, jog J. K. praeityje buvo ne sykį teisiamas ir skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, tai nurodyta nuosprendyje, todėl teigimas, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į minėtas aplinkybes yra nepagrįstas, kaip ir teiginys, kad J. K. teismas paskyrė per švelnią bausmę, nes pastarajam buvo paskirta griežčiausia iš BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių – laisvės atėmimas.

Remiantis BK 61 str. 1 d. nuostatomis, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata įvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. Taip pat pažymėtina, kad teismų praktikoje aiškinama, jog BK 61 str. 2 d. dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį. Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad prokuroras šią nuostatą supranta kaip reikalavimą J. K. skirti bausmę, atitinkančią BK straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį ar bent artimą vidurkiui. Tačiau teismų praktikoje aiškinama, kad ši norma reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne nustato bausmės dydžio skyrimo taisyklę. Nagrinėjamu atveju J. K. atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta ir Baudžiamasis įstatymas įsakmiai nereikalauja jam skirti tik tokią bausmę, kuri būtų lygi ar artima sankcijoje numatytam jos vidurkiui. Nuteistasis J. K. pasikėsino padaryti apysunkį tyčinį nusikaltimą – atvirąją vagystę, kurio dalykas yra 59,37 Lt vertės turtas, o tai nerodo, kad nuteistojo J. K. veika būtų itin pavojinga. Apylinkės teismas J. K. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė laisvės atėmimo bausmę, laikydamasis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų, todėl griežtinti jam pagal BK 22 str. 1 d. ir BK 178 str. 2 d. paskirtą bausmę apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Kolegija taip pat pažymi, kad Baudžiamajame įstatyme imperatyviai nėra nurodyta, kokį bausmių, paskirtų skirtingais teismų nuosprendžiais, bendrinimo būdą – visišką ar dalinį bausmių sudėjimą, taikyti – tai palikta teismo, nagrinėjančio bylą ir priimančio paskutinįjį nuosprendį, diskrecijai. Vien tai, kad J. K. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė buvo subendrinta su 2012 m. balandžio 13 d. Tauragės rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu (1 t., 204 b. l.) paskirta bausme, kurią pastarasis yra atlikęs, nėra pagrindas taikyti nuteistojo atžvilgiu visiško bausmių sudėjimo bendrinimo būdą, kaip savo skundu prašo prokuroras. Nuteistajam J. K. galutinė subendrinta bausmė, kolegijos nuomone, yra tinkamai paskirta, todėl keisti skundžiamą nuosprendį ir šioje dalyje nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 3 d., 4 d.,

nusprendžia:

Panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio dalį, kuria A. L. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d., ir priimti naują nuosprendį:

A. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d. išteisinti, nepadarius jai veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Pakeisti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendį:

V. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 2 d. paskirtą bausmę sumažinti iki 30 parų arešto.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., 65 str. 1 d. 1 p. ,,a“ p. p., šią bausmę subendrinti su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu, paskirta bausme – laisvės atėmimu 7 mėnesiams, bausmes iš dalies sudedant – prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir V. R. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 mėnesiams 20 dienų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į V. R. paskirtos galutinės subendrintos bausmės laiką įskaityti bausmę, atliktą pagal Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendį, pakeistą Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.