Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutarimo V. T. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) pareigūnas surašė V. T. administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 99⁷ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo. Protokole nurodyta, kad V. T. 2009 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. 10-15-188 atsisakė vykdyti teisėtus Komisijos nurodymus – pateikti Komisijos 2009 m. spalio 23 d. rašte Nr. R2-1668 nurodytą informaciją, būtiną Komisijai pavestoms funkcijoms energetikos kainodaros srityje atlikti.

Komisija 2009 m. spalio 23 d. raštu Nr. R2-1668 dėl papildomų duomenų, reikalingų atsakymui į Specialiųjų tyrimų tarnybos 2009 m. spalio 8 raštą Nr. 4-01-3279 pateikti, kreipėsi į AB „City Service“. Šie duomenys Komisijai buvo reikalingi, siekiant nustatyti, ar įmonė vykdo šilumos pardavimo veiklą, įvertinti šios veiklos teisėtumą bei nustatyti, ar galutinis šilumos vartotojas – Vilniaus miesto savivaldybė – už šilumą atsiskaito pagrįstomis kainomis. Atsižvelgdama į tai, kad AB „City Service“ teisės aktų nustatytais terminais atsakymo Komisijai nepateikė, Komisija 2009 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. R2-1985 pakartotinai kreipėsi į įmonę dėl minėtos informacijos pateikimo. AB „City Service“ 2009 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. 10-15-1888 atsisakė pateikti Komisijos prašytą informaciją, motyvuodama tuo, kad Komisija nėra kompetentinga prižiūrėti ir kontroliuoti AB „City Service“ vykdomą veiklą, be to, Komisijos prašyti duomenys yra komercinė paslaptis. AB „City Service“, atstovaujama V. T., 2009 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. 10-15-1888 atsisakydama teiki Komisijos 2009 m. spalio 23 d. rašte Nr. R2-1668 nurodytą informaciją, pažeidė imperatyvias Energetikos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatas ir Informacijos, susijusios su energetikos veikla, teikimo valstybės institucijoms, įstaigoms ir trečiosioms šalims taisyklių, patvirtintų Ūkio ministro 2008 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 4-263 (toliau – ir Taisyklės) 20 punktą, t. y. atsisakė vykdyti teisėtus Komisijos nurodymus dėl informacijos, būtinos Komisijai pavestoms funkcijoms energetikos kainodaros srityje atlikti, pateikimo bei nesilaikė Taisyklių 20 punkte nustatytų terminų atsakymui pateikti.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Energetikos įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 10 dalimi, Taisyklių 20 punktu bei įvertinęs bendrovės „City service“ įstatus, konstatavo, kad juose nėra nurodyta, jog bendrovė vykdo ūkinę – komercinę veiklą, kuri pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių būtų priskiriama prie elektros, dujų ir garo tiekimo (35 EVRK kodas). Iš byloje esančio Komisijos 2009 m. rugpjūčio 11 d. rašto Nr. R2-1262 matyti, jog ir pati komisija nelaiko AB „City servise“ energetikos įmone. Iš 2009 m. spalio 8 d. rašto turinio matyti, kad ikiteisminį tyrimą atliekanti institucija kreipėsi į Komisiją, siekdama gauti informaciją apie bendrovės, kaip juridinio asmens, teisinę padėtį Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo nuostatų prasme, t. y. ar bendrovė yra šilumos tiekėjas. Šiame rašte nekalbama apie energijos kainodarą. Iš susirašinėjimų matyti, jog Komisija prašė AB „City service“ pateikti informaciją dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos 2009 m. spalio 8 d. rašto, tam, kad pakartotinai įvertinti įmonės veiklą, teikiant paslaugas Vilniaus m. savivaldybės švietimo įstaigoms. Todėl teismas konstatavo, jog šiuo atveju nėra įrodymų, jog AB „City service“ vykdantysis direktorius Lietuvai V. T. pažeidė Energetikos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį ir Taisyklių 20 punkto reikalavimus. Be to, teismas konstatavo, jog Institucija nepateikė konkrečių įrodymų, jog Komisijos 2009 m. spalio 23 d. paklausimas AB „City service“ yra susijęs su kainodara energetikos tiekimo srityje bei Komisijos kompetencija šioje srityje.

II.

Taip pat, remdamasi Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalimi, 2 straipsnio 28 dalimi, Komisija nurodo, jog kainų nustatymas ir reguliavimas energetikos veikoje yra pavestas išimtinai Komisijai. Vienas iš patikrinimo būdų – įmonės veiklos patikrinimui reikalingos informacijos gavimas. Išanalizavusi Sutartį, Komisija nustatė, kad tarp įmonės ir savivaldybės yra susiklostę ypatingi teisiniai santykiai, netiesiogiai susiję su licencijuojamos šilumos tiekimo veikla, kur taikomas atsiskaitymo būdas yra susijęs su UAB „Vilniaus energija“ kainomis, kurios tiekiamų paslaugų kainas nustato Komisija. Pažymi, kad pagal Sutartyje nustatytą tvarką, viena iš darbų kainos sudedamųjų dalių yra šildymo išlaidos, kurios priklauso ne nuo faktiškai suvartoto, o nuo teoriškai reikalingo šilumos kiekio. Be to, teikiamų paslaugų (darbo) kaina siejama su šilumos tiekėjo veikla ir su jo tiekiamos šilumos kainomis. Komisijos nuomone, jos teisę ir pareigą kontroliuoti minėtos įmonės atsiskaitymo būdą, paremtą valstybės reguliuojamų kainų taikymu, suponuoja ir Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 17 dalis. Pažymi, kad informacijos pateikimą įmonė vilkino nuo pat pradžių. Komisija, remdamasi Energetikos įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi, nurodo, jog energetikos veikla apima ir energetikos objektų ir įrenginių eksploatavimą. Nurodo, jog ne visa energetikos veikla yra licencijuojama, todėl tam, kad įmonė būtų pripažinta energetikos įmone, jos veiklos pobūdis neturi būti siejamas su licencijos išdavimo sąlygų atitikimu (Energetikos įstatymo 16 str.). Komisijos vertinimu, įmonės teikiamos paslaugos Sutartyje nurodytiems objektams netiesiogiai yra susijusios su licencijuojama šilumos tiekimo veikla, bet prisiimtų įsipareigojimų vykdymui įmonei nereikalinga gauti ir (ar) turėti šilumos tiekimo licenciją, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad Komisija AB „City service“ nelaiko energetikos įmone. Todėl, Komisijos vertinimu, sutinkamai su Kainų įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, Energetikos įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, įmonė privalėjo Komisijai rašte nurodytą informaciją. Pagal Taisyklių 23 punktą, įmonė privalėjo pateikti informaciją, net jei ši informacija buvo pripažinta komercine įmonės paslaptimi.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. V. T. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už ATPK 99⁷ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, t. y. už tai, kad Komisijai nepateikė jos reikalaujamos informacijos, būtinos Komisijai pavestoms funkcijoms energetikos kainodaros srityje atlikti. Pirmosios instancijos teismas bylą V. T. atžvilgiu nutraukė, konstatavęs, jog AB „City Service“ nėra energetikos įmonė bei kad Komisijos prašoma pateikti informacija nebuvo susijusi su kainodara energetikos srityje. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka. Energetikos įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje (redakcija, galiojusi veikos padarymo metu) numatyta, kad energetikos įmonė – įmonė, kuri verčiasi energetikos veikla. Energetikos veikla – ekonominė veikla, kuri apima energijos išteklių ar energijos žvalgymą, gavybą, perdirbimą, gamybą, laikymą, transportavimą, perdavimą, skirstymą, tiekimą, prekybą, rinkodarą, energetikos objektų ir įrenginių eksploatavimą (Energetikos įstatymo 2 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ir atsakomybėn patrauktas asmuo neteisingai sutapatino dvi skirtingas sąvokas – šilumos tiekėjas ir energetikos įmonė. Pastaroji sąvoka yra ženkliai platesnė. Iš bendrovės Įstatų (b. l. 68-79) 2.2.2 punkto matyti, kad vienas iš bendrovės veiklos tikslų – teikti inžinerinių sistemų (šilumos ir karšto vandens tiekimo, vandens tiekimo ir kanalizacijos, vėdinimo ir kondicionavimo, elektros energijos tiekimo sistemų ir t. t.) priežiūros paslaugas. Sutarties Nr. 02-06-01-781, sudarytos tarp UAB „Rubikon apskaitos sistemos“ (Tiekėjas) ir Vilniaus miesto savivaldybės (Užsakovas) (b. l. 60-67), 8 punkte numatyta, kad „šia Sutartimi Tiekėjas įsipareigoja Sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis vykdyti Užsakovo Tiekėjui perduoto šilumos ūkio (toliau – turtas) priežiūrą, eksploataciją, pasiruošimą žiemai, avarijų likvidavimą ir remontą bei tiekti šiluminę energiją ir karštą vandenį Užsakovo objektams, o Užsakovas užsako pas Tiekėją Sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis vykdyti Užsakovo objektų priežiūrą, eksploataciją, avarijų likvidavimą ir remontą bei šilumos ir karšto vandens tiekimą šiems objektams bei įsipareigoja už tai atsiskaityti su Tiekėju šioje Sutartyje nustatyta tvarka“. Tokia veika atitinka Energetikos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatytą energetikos veiklos sąvoką. Be to, pabrėžtina, kad iš Sutarties IV ir V skyrių nuostatų matyti, jog Užsakovas Tiekėjui atsiskaito už suteiktas paslaugas, į kurias įeina ir suvartotos šilumos kiekis. Jokių duomenų, kad Vilniaus miesto savivaldybė už gaunamą šilumą atsiskaitytų tiesiogiai šilumos gamintojui, byloje nepateikta. Apeliantas teisingai nurodo, jog ne visa energetikos veikla yra licencijuojama, todėl šiuo atveju nėra svarbūs argumentai dėl AB „City Service“ vykdomos veiklos licencijavimo. Be to, šioje byloje nėra nagrinėjamas bendrovės veiklos teisėtumo klausimas – nagrinėjamoje byloje yra svarbu nustatyti, ar pagrįstai bendrovė atsisakė pateikti Komisijai jos reikalaujamą informaciją. Iš byloje esančio Komisijos 2009 m. spalio 23 d. rašto Nr. R2-1668 AB „City Service“ matyti, Komisija reikalavo pateikti tokią informaciją: 1) UAB „Vilniaus energija“ 2003-2008 metais Vilniaus miesto darželiams ir mokykloms patiektas šilumos energijos kiekis (MWh) ir už patiektą šilumos energiją mokėtina suma (be PVM), remiantis UAB „Vilniaus energija“ Įmonei pateiktų PVM sąskaitų faktūrų duomenimis; 2) pagal Sutarties 15 punktu nustatytą formulę visiems Vilniaus miesto darželiams ir mokykloms apskaičiuota 2003-2008 metų metinės kainos dedamoji „Y“ (šildymo išlaidos); 3) ar Įmonė yra sudariusi geriamojo vandens karštam vandeniui Vilniaus miesto darželiuose ir mokyklose ruošti pirkimo-pardavimo sutartį(-is) su geriamojo vandens tiekėju; 4) kokių veiksmų ėmėsi Įmonė, reaguodama į Rašte išdėstytus motyvus dėl Sutartimi nustatytos atsiskaitymo už suteiktas paslaugas tvarkos galimo prieštaravimo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms ir eliminuodama galimybę Įmonės teikiamas paslaugas vertinti kaip šilumos tiekimą (pardavimą). Įvertinusi šiame rašte išdėstytų reikalavimų turinį sistemiškai su Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio „Šilumos kainodara“ nuostatomis, teisėjų kolegija sutinka su apelianto pozicija, kad prašoma pateikti informacija yra susijusi būtent su kainodara, t. y. Sutarties 15 punkte yra numatyta metinės darbų ir paslaugų kainos apskaičiavimo formulė (b. l. 62), pagal kurią „Y“ yra šildymo išlaidos per metus litais (su PVM). Be to, formulėje numatyti kintamieji „G“ – šalto vandens kiekis per metus, sunaudotas karštam vandeniui paruošti, m³ bei „Qv“ – šalto vandens pašildymo šilumos energijos norma, nustatant šalto vandens temperatūros padidinimą 44 C? – taip pat leidžia spręsti, jog vandens pirkimo iš jo tiekėjo teisėtumo klausimas gali turėti įtakos karšto vandens kainai. Komisijos prašomi pateikti sąskaitų-faktūrų duomenys taip pat tiesiogiai susiję su kainodara – tai yra objektyvūs įrodymai, parodantys, kokios pinigų sumos ir už kokius energijos kiekius buvo mokamos, leidžiantys patikrinti apskaičiuotos kainos pagrįstumą. Įvertinus tai, kas pasakyta, darytina išvada, jog AB „City Service“ pagal jos teikiamas paslaugas, pripažintina energetikos įmone Energetikos įstatymo 2 straipsnio 2 ir 10 dalių prasme. Komisijos prašoma pateikti informacija yra susijusi su energetikos kainodara, todėl, sutinkamai su Energetikos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių 20 punkto nuostatomis, bendrovė privalėjo ją pateikti. Tačiau byloje esantis kratos protokolas (b. l. 22-27) ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos ikiteisminio tyrimo skyriaus raštas (b. l. 56) patvirtina, kad iš AB „City Service“ 2009 m. birželio 8 d. buvo paimti dokumentai, kurie 2010 m. balandžio 1 d. dar nebuvo grąžinti. Todėl turėtų būti tiriamas V. T., kaip atsakingo už bendrovės veiklą asmens, kaltės klausimas, t. y. ar buvo paimti būtent tie dokumentai, kurių reikalavo Komisija, ar asmuo turėjo realią galimybę įvykdyti Komisijos reikalavimus. Dėl paminėtų priežasčių pirmosios instancijos teismo nutarimas turi būti panaikintas ir byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutarimą V. T. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.