- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-12-21
- Bylos Nr.
- A-438-1878-05
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gudynas (pirm.), Artūras Drigotas, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- J. Č., S. Č.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 3.4Teisėjo ar kitų proceso dalyvių nušalinimas
- 65.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto, ir Romano Klišausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. Č. ir S. Č. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja J. Č. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti atsakovo 2005 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (J5/6-14)-15PR-71 bei įpareigoti atsakovą jos bylą išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo.
Pareiškėjas S. Č. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti atsakovo 2005 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (15/6-14)-15PR-72 bei įpareigoti atsakovą jo bylą išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo.
Atsižvelgdamas į S. Č. prašymą, taip pat į tai, kad pareiškėjas S. Č. yra nepilnametis pareiškėjos J. Č. sūnus, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi abi administracines bylas sujungė į vieną.
Skunde pareiškėja J. Č. paaiškino, kad priimant sprendimus buvo padaryti procedūriniai pažeidimai - jos pateikti dokumentai liko neišversti į lietuvių kalbą, kas yra Viešojo administravimo įstatymo pažeidimas. Atsakovas, atmesdamas daugelį pareiškėjos teiginių, remiasi iš Rusijos Federacijos institucijų gauta informacija, tačiau tokių įrodymų panaudojimas ir akivaizdus jų iškėlimas jos teiginiu atžvilgiu taip pat yra procedūrinis pažeidimas. Pareiškėja nesutinka, kad jos atveju nėra visiškai pagrįstos baimės būti persekiojama, nes savo prašymo nagrinėjimo metu ji pateikė eilę faktų, liudijančių apie jai būnant Rusijos Federacijoje prieš ją ir jos šeimą nukreiptus valstybės institucijų veiksmus (neveikimą): nuo 1994 m. buvo varžoma jos verslo veikla, iškelta baudžiamoji byla, ji buvo sulaikoma. Nors atsakovas teigia, jog tai buvo sąlygota jos pačios elgesio, tačiau tai grindžiama tik nuorodomis į Rusijos Federacijos institucijų procesinius dokumentus. Be to. valstybės institucijų veiksmai buvo nukreipti ne tik prieš ją. bet ir prieš jos motiną N. P. Pareiškėja byloje nurodė ir kitas aplinkybes, į kurias turi būti atsižvelgta todėl, kad jų įvardijimas parodo subjektyviąją baimės būti persekiojamai pusę. Taip pat pareiškėja laiko, jog turi būti atsižvelgta ir į situaciją Rusijoje bei konkrečias jos persekiojimo priežastis. Pareiškėja nurodė savo motinos 1993 m. rašytus straipsnius politinėmis temomis, kuriuose ji kritikavo valstybės planus statyti kosmodromą „Svobodny“ Amūro srityje, steigti tuberkuliozės dispanserį, ir laiko, jog ši kritika turėjo būti pastebėta Rusijos valstybės institucijų atstovų; ir galėjo sąlygoti persekiojimą dėl politinės nuomonės, nes ji buvo žinoma verslininkė, vadovavo didmeninės prekybos įmonei, o užsienio valstybių institucijų, nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos pateikiama informacija apie žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje patvirtina, jog minėta kritika pagrįstai laikytina pakankamu pagrindu sukelti kritikuojančio asmens ir kritikuojamos valdžios institucijų konfliktą. Kadangi ji gyveno kartu su motina, buvo susijusios verslo saitais, minėti persekiojimo veiksmai buvo nukreipiami ir prieš pareiškėją. Taip pat pareiškėja nurodo, kad būdama Rusijoje tiek ji, tiek ir jos motina netoleravo čia paplitusių neteisėtų, nedemokratiškų žmogaus teises pažeidžiančių administracijos elgesio formų. Nors atsakovas teigia, kad Rusijos Federacijos 27 straipsnis numato kiekvieno piliečio teisę laisvai judėti ir pasirinkti gyvenamąją vietą šalies teritorijoje, tačiau jis neatsižvelgė į savo paties ankstesniuose sprendimuose išsakomą požiūrį, kad „propiska“ sistemos taikymas Rusijos teritorijoje minėtą Konstitucijos straipsnį leidžia laikyti jį neefektyviu ir neįgyvendintu. Taip pat pareiškėja nurodo, kad tiek pagal ES Tarybos direktyvą 004/83/EB, tiek pagal Užsieniečiu teisinės padėties įstatymo 87 straipsnį papildomos apsaugos institutas pabėgėlio atžvilgiu yra subsidiarus. papildančio pobūdžio ir suteikiant jį svarstomas siauresnis aplinkybių ratas, persekiojimo tikimybė dažnai būna žemesnė. Pareiškėja laiko, kad dėl minėtų argumentų atsakovo sprendimas nesuteikti jai pabėgėlio statuso yra nepagrįstas, iš ko seka, kad juo labiau nepagrįstas yra papildomos apsaugos nesuteikimas. Atsakovas, priimdamas sprendimą išsiųsti ją atgal į Rusijos Federaciją, pažeidžia jos prigimtines teises, kurios garantuojamos kiekvienam individui, bei sukelia grėsmę jos sveikatai, laisvei ir gyvybei, tuo pažeidžia įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 130 straipsnio l dalį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį.
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. Č. paaiškino, kad visi jo prieglobsčio motyvai ir persekiojimo baimė kyla iš to, kad yra persekiojama jo motina. Jis prieglobsčio prašo kaip motinos J. Č. šeimos narys. Remiantis šeimos vienybės principu, sprendimas jo byloje turi būti toks pat, kaip ir jo motinos byloje.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė pareiškėjų skundų netenkinti.
Paaiškino, kad pareiškėjos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad ji pagrįstai bijo persekiojimo savo kilmės šalyje dėl Ženevos konvencijoje „Dėl pabėgėlių statuso“ ir Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ išvardintų priežasčių. Dauguma byloje pateiktų tariamo persekiojimo įrodymų tiesiogiai susiję su pareiškėjos motina, o ne su pačia pareiškėja, todėl nėra pagrindo teigti, kad Rusijos Federacijos valstybinių institucijų veiksmai buvo tiesiogiai ir konkrečiai nukreipti prieš pareiškėją, ryšium su jos politiniais įsitikinimais, kas leistų daryti išvadą dėl egzistuojančio individualaus persekiojimo pagrindo. Nurodė, kad skirtingų nei Rusijos valdžios politinių įsitikinimų laikymasis savaime nėra argumentas pretenduoti į pabėgėlio statusą, todėl asmuo turi pagrįsti, kad jis už tokius įsitikinimus iš tiesų bijo būti persekiojamas, o sprendžiant iš bylos aplinkybių, pareiškėja linkusi pervertinti savo vaidmenį tariamoje kovoje su korumpuota Rusijos valdžia ir nevengia pateikti prasimanytų faktų, tariamai liudijančių apie akivaizdų jos persekiojimą. JTVPK pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo 38 straipsnis aiškina, kad pabėgėlio statusą lemia ne vien dvasinė besikreipiančiojo asmens būsena, bet ir tai, kad tokia būsena pagrįsta objektyvia situacija. Tačiau iš to, ką anketose bei apklausų metu pareiškėja pasakojo, negalima daryti išvados, kad jos baimė pagrįsta objektyvia situacija, o paminėti tariamo persekiojimo atvejai kelia pagrįstų abejonių ir jos atveju netaikytinas abejonės privilegijos principas. Taip pat atsakovas nurodė, kad remdamasis pareiškėjos pasakojimu, byloje esančiais įrodymais bei informacija apie žmogaus teisių užtikrinimo teisinę padėtį Rusijos Federacijoje, nenustatė priežasčių, numatytų įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 130 straipsnyje dėl kurių pareiškėjos negalima būtų grąžinti į kilmės šalį, todėl sprendimas išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos yra pagristas bei teisėtas. Dėl pareiškėjo D. Č., kuris prašo prieglobsčio kaip savo motinos J. Č. šeimos narys, skundo atsakovas nurodė tokius pačius nesutikimo su juo motyvus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjų skundų netenkino.
Teismas konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai tvirtina, jog Rusijos Federacijos pilietė J. Č. (neskelbtini duomenys) su savo nepilnamečiu sūnumi S. Č. (neskelbtini duomenys) prieglobsčio Lietuvos Respublikoje prašo nebe pirmą kartą. 2004 metais pareiškėja J. Č. kartu su sūnumi S. Č. ir savo motina N. P., (neskelbtini duomenys), nelegaliai atvyko į Lietuvos Respubliką ir 2004 m. spalio 11 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Savo prašymą pareiškėja grindė tuo, kad jos šeima buvo persekiojama dėl politinių (kova prieš kosmodromo „Svobodnyj“ įkūrimą Amtirsko srityje), ekonominių (atsisakymas mokėti duokle valdininkams), pilietinių (kova prieš tuberkuliozės dispanserio įkūrimą viešbutyje „Zeja“, Svobodnyj m.) ir religinių (labdaringa pagalba cerkvei) motyvų.
Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjos prieglobsčio prašymą ir su juo susijusią medžiagą bei informaciją apie prieglobsčio prašytojos kilmės šąli, 2005 m. balandžio 7 d. priėmė sprendimą Nr. 15/6-14-12PR-17 nesuteikti jai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, kadangi jos pateikti motyvai nesusiję .su 1951 m. Ženevos konvencijoje „Dėl pabėgėlių statuso“ bei Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio l dalyje apibrėžtais pabėgėlio statuso kriterijais ir nėra priežasčių, nurodytų Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio l dalyje, dėl kurių jai būtų nesaugu grįžti i kilmės šalį. Analogiškas sprendimas Nr. (J 5/6-14)-12PR-15 priimtas ir pareiškėjos nepilnamečio sūnaus atžvilgiu. Pareiškėjai su šiais sprendimais supažindinti pasirašytinai, šių sprendimų įstatymo nustatyta tvarka neskundė.
Tačiau abu pareiškėjai 2005 m. balandžio 17 d. išvyko iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Užsieniečių registracijos centro, kuriame buvo apgyvendinti, ir nustatytu laiku negrįžo. Abu pareiškėjai buvo sulaikyti Lenkijos Respublikoje, kur taip pat pateikė prašymus dėl prieglobsčio suteikimo, tačiau, vadovaujantis 2003 m. vasario 18 d. Europos bendrijos Tarybos reglamento Nr. 343/2003 16 straipsniu, pareiškėjai buvo grąžinti iš Lenkijos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad byloje taip pat nustatyta, jog atsakovo 2005 m. balandžio 7 d. sprendimų Nr. 15/6-14-12PR-17 ir Nr. (15/6-14)-12PR-15 nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir juos išsiųsti į Rusijos Federaciją vykdymas atsakovo 2005 m. liepos 12 d. sprendimais Nr. 15/6-14-321PR-20 ir Nr. 15/6-14-321PR-21 sustabdyti, nes Rusijos Federacijos ambasada dar nėra pateikusi atsakymų dėl kelionės dokumentų išdavimo. 2005 m. birželio 23 d. atsakovas gavo naują pareiškėjos ir jos sūnaus prašymą suteikti jai ir jos sūnui prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Skundžiamais sprendimais, t. y. 2005 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. (15/6-14)-15PR-71 ir 2005 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. (15/6-14)-15PR-72, pareiškėjos ir jos sūnaus prašymai nebuvo patenkinti.
Šalies argumentai
Teismas konstatavo, kad pareiškėjų 2004 metais ir 2005 metais pateiktuose prašymuose išdėstytų motyvų dėl prieglobsčio suteikimo analizė leidžia pripažinti, jog pareiškėjai 2005 m. birželio 23 d. prašyme nepateikė iš esmės jokios papildomos informacijos ar naujų argumentų, kurie nebūtų buvę pateikti 2004 metais ir atsakovo įvertinti 2005 m. balandžio 7 d. sprendimais Nr. 15/6-14-12PR-17 ir Nr. (15/6-14)-12PR-15. Pareiškėjai nurodė tuos pačius faktus ir motyvus kaip ir pirmajame prieglobsčio prašyme, todėl akivaizdu, kad antrą kartą prašymą dėl prieglobsčio jie pateikė ne dėl pasikeitusios situacijos Rusijos Federacijoje ar dėl naujai atsiradusios baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, ką numato Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnis, o dėl to, kad ji ir jos sūnus buvo priverstinai grąžinti iš Lenkijos Respublikos, kur taip pat buvo pateikę prašymą dėl prieglobsčio, ir šiuo metu laukia dokumentų, reikalingų vykdyti jų išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją. Tas faktas, kad pareiškėjai, nepasinaudoję galimybe apskųsti jų atžvilgiu neigiamą atsakovo sprendimą, neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos, patvirtina, kad jų motyvai akivaizdžiai nesusiję su grėsmėmis jų laisvei ar gyvybei bei leidžia teigti, kad jie tikrai neturėjo tikslo pasilikti Lietuvoje.
Teismas atkreipė dėmesį, kad naujajame prašyme pareiškėjai kaip naują galimo persekiojimo aplinkybę nurodė tai, kad 2004 m. pabaigoje Zejskaja užtvankos rajone prasidėjo žemės drebėjimai, kurie neva kilo dėl kosmodromo „Svobodnyj“ veiklos. Kadangi pareiškėjos motina N. P. buvo aktyvi minėto kosmodromo statybų priešininkė, tai pareiškėjai mano galintys teigti, kad N. P. perspėjimai dėl ekologinės katastrofos regione pasitvirtino, todėl dabar Rusijos Federacijos valdžios atstovai bando sužinoti jų buvimo vietą, kad juos sunaikintų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai jokių objektyvių įrodymų apie tai, jog Rusijos Federacijos valdžios atstovai bando sužinoti jų buvimo vietą ar kad pareiškėjai yra paieškomi, kad Rusijoje būtų paskelbtą jų paieška, nei atsakovui, nei teismui nepateikė. Vien žodinių pareiškėjų paaiškinimų šioms aplinkybėms konstatuoti nepakanka, nes byloje surinkta informacija apie kosmodromo „Svobodnyj“ veiklą pareiškėjų teiginių nepatvirtina. Turimi naujausi duomenys apie kosmodromą „Svobodnyj“ tvirtina, kad nuo 1997m., t. y. nuo įkūrimo pradžios, buvo įvykdyti tik keturi raketų paleidimai, paskutinis iš jų - 2001 metais (mokslinio pobūdžio), todėl kosmodromas laikomas neveikiančiu. 1999 metais buvo pradėta kosmodromo rekonstrukcija, tačiau dėl lėšų stygiaus tai užsitęsė. Kosmodromas įtrauktas į 2005-2015 metų Rusijos kosmodromų plėtros programą, ypatingą dėmesį skiriant ekologinei apsaugai ir Amursko srities gyventojų sveikatos monitoringui. Sunkiosios klasės raketų paleidimų neplanuojama vykdyti iki 2007 metų. kol nebus paruošti atitinkami dokumentai ir įvertinti regioninės valdžios pasiūlymai. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjų baimė dėl galimos ekologinės katastrofos Svobodnyj rajone ir galimo persekiojimo yra perdėta ir nepagrįsta.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo ir tai, kad iš esmės visi byloje pateikti tariamo persekiojimo įrodymai yra tiesiogiai susiję su pareiškėjos J. Č. motina N. P., o ne su pačia pareiškėja ar jos sūnumi, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Rusijos Federacijos valstybinių institucijų veiksmai buvo tiesiogiai ir konkrečiai nukreipti prieš pareiškėją ar jos sūnų ryšium su pareiškėjos politiniais įsitikinimais, kas leistų daryti išvadą dėl egzistuojančio individualaus persekiojimo pagrindo. Be to. skirtingų nei Rusijos valdžios politiniu įsitikinimų laikymasis savaime nėra argumentas pretenduoti į pabėgėlio statusą, todėl besikreipiantis asmuo privalo pagrįsti, kad jis už tokius įsitikinimus iš tiesų bijo būti persekiojamas. JTVPK pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo 38 straipsnis aiškina, kad „pabėgėlio statuso nustatymą lemia ne vien dvasinė besikreipiančio asmens būsena, bet ir tai. kad tokia būsena pagrįsta objektyvia situacija“. Teismo nuomone, pareiškėjos anketose, apklausose bei teismo posėdyje pateikti paaiškinimai neduoda pagrindo išvadai, kad jos baimė pagrįsta objektyvia situacija.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėja J. Č. prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje buvo pateikta visa eilė įrodymų, patvirtinančių jos pačios ir jos sūnaus persekiojimą dėl pareiškėjos motinos N. P. veiklos. Tai būtent – 1995 m. spalio 25 d. pranešimas Nr. 885 (pranešimo nuorašas yra byloje) jai, įmonės „Ariadna“ direktorei, iš Amurpromstroibanko Svobodnyj filialo valdytojo, kad jos sąskaita 1995 m. spalio 23 d. buvo areštuota vienai dienai Svobodnyj m. vidaus reikalų skyriaus viršininko reikalavimu. Tai, kad sąskaita buvo areštuota dėl giminystės ryšių su N.Pisanko patvirtina byloje esantis Svobodnyj m. prokuratūros 1995 m. lapkričio 13 d. pranešimas Nr. 1-637. Tai, kad pareiškėjos įmonės dokumentai buvo užlaikyti nepagrįstai patvirtina byloje esantis Rusijos valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimas Nr. 02-10/3018. Šių įrodymų teismas visiškai nevertino ir priėmė nepagrįstą ir prieštaraujančią byloje esantiems įrodymams išvadą, kad pareiškėja ir jos sūnus nebuvo persekiojami dėl pareiškėjos motinos N. P. veiklos. Remiantis JTVPK Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo 43 punktu persekiojimo priežastys nebūtinai turi būti susijusios su besikreipiančio asmens veikla. Pareiškėja mano, kad jos motina pilnai įrodė savo baimę būti persekiojami Rusijos Federacijoje dėl savo viešai reikštos kritikos, susijusios su Rusijos valdžios veiksmais įkuriant kosmodromą „Svobodnyj“ ir tuberkuliozės dispanserį Svobodnyj m. Tai, kad pareiškėjos motina galėjo būti persekiojama dėl tokios veiklos patvirtina ir byloje esanti Migracijos departamento prie VRM pateikta informacija apie padėtį Rusijos Federacijoje. Todėl pareiškėja mano, jog akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnį konstatuodamas, kad pareiškėja asmeniškai nereiškė savo politinių įsitikinimų, o tik palaikė savo motiną, todėl tai negali būti pagrindu persekiojimui atsirasti.
Dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos i Rusijos Federaciją pareiškėja nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą išsiųsti ją ir jos nepilnametį sūnų į Rusijos Federaciją taip pat pažeidė įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 130 straipsnį, kadangi remiantis pareiškėjos pasakojimu, byloje esančiais įrodymais bei informacija apie žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje, akivaizdu, kad pareiškėjai ir jos sūnui yra nesaugu Rusijos Federacijoje, ten gresia pavojus jų laisvei, gyvybei, sveikatai. Todėl remdamasi asmens negrąžinimo principu pareiškėja mano, kad ji ir jos sūnus neturėjo būti išsiųsti į valstybę, kurioje gresia pavojus jų laisvei, gyvybei, sveikatai. Pareiškėja daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas tokį sprendimą neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus bei dėl to neteisingai pritaikė LR įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86, 87 straipsnius, pažeidė šio įstatymo 130 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Atitinkamai toks pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir dėl šios priežasties naikintinas.
Atsiliepimas
Atsakovas prašo pareiškėjos apeliacinio skundo netenkinti, atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto pirmosios instancijos teismui nurodytus savo pozicijos argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmetamas.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjų analogiškas prašymas suteikti jiems prieglobstį atsakovo buvo išnagrinėtas 2005 m. balandžio 7 d. sprendimu, kuriuo buvo atsakyta tenkinti jų prašymą.
Pareiškėjai šio atsakovo sprendimo nustatyta tvarka neskundė bei neteisėtai 2005 m. balandžio 17 d. išvyko iš Lietuvos.
Po jų sulaikymo Lenkijos Respublikoje vėl pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kurį iš esmės grindė tais pačiais motyvais, kuriuos buvo nurodę ir pirmajame prašyme.
Atsakovui ir pirmos instancijos teismui nepatenkinus ir šių pareiškėjų prašymų, pastarieji vėl neteisėtai, nesulaukę teisminio bylos nagrinėjimo baigties, išvyko iš Lietuvos.
Šie pareiškėjų veiksmai įrodo, kad jie nesiekia nustatyta tvarka gauti realaus prieglobsčio Lietuvoje, o tik pasinaudoję laiku, per kurį jiems leidžiama būti Lietuvoje, kol nagrinėjami jų prašymai dėl prieglobsčio suteikimo, įgyvendina kitus savo tikslus, kurie nėra susiję su grėsmėmis jų laisvei ar gyvybei.
Iš to kas pasakyta matyti, kad pareiškėjų faktiškai atliekami veiksmai prieštarauja jų teiginiams, nurodytiems jų prašymuose dėl prieglobsčio suteikimo.
Įvertinus visumoje visas minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, jog pareiškėjų prašymai dėl prieglobsčio suteikimo yra nepagrįsti.
Dėl paminėto, tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos J. Č. apeliacinį skundą atmesti
Nutartis neskundžiama.