- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-19
- Bylos Nr.
- A-525-1032-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- D. K.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių seniūnijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. K. skundu (b.l. 4 – 9), kurį patikslino (b.l. 31 - 37), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Šnipiškių seniūnijos (toliau – ir Šnipiškių seniūnija) 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. A6-1226(5.3-SEN-16) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Šnipiškių seniūniją pavesti gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijai nustatyti buto, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, tinkamumą gyventi ir atitikimą sanitariniams reikalavimams, reglamentuojamiems Vidaus tarnybos statuto 47 straipsnyje bei išduoti šį faktą liudijančią pažymą.
Nurodė, kad jis yra statutinis valstybės tarnautojas. Kadangi neturėjo jam nuosavybės teisėmis priklausančio buto iki 2008 m. sausio 13 d. iš Vidaus reikalų centrinės įstaigos gaudavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio butpinigius, iš kurių padengdavo dalį nuomos už butą, kurį nuomojo Vilniaus mieste. 2008 m. sausio 13 d. dovanojimo sutarties pagrindu įgijo butą Vilniaus mieste, adresu (duomenys neskelbtini), iš savo senelės M. K., kuri yra nustatyta šio turto uzufruktore. 2008 m. sausio 16 d. kreipėsi į Vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovybę su prašymu sustabdyti butpinigių mokėjimą, kol nepaaiškės, ar įgytas butas atitinka Vidaus tarnybos statuto 47 straipsnio reikalavimus (ar įgytas butas atitinka sanitarinius reikalavimus). 2008 m. vasario 14 d. raštu Nr. A6-1228 atsakovas atsisakė sudaryti tarpžinybinę komisiją ir išduoti patalpų neatitikimo sanitariniams reikalavimams pažymą, nurodydamas, kad pažymą apie buto sanitarinę įrangą galėtų išduoti gyvenamąjį namą administruojantis UAB „Šnipiškių ūkis“. Tačiau UAB „Šnipiškių ūkis“ 2008 m. vasario 25 d. atsakymu Nr. K-171 atsisakė spręsti šį klausimą ir nurodė, kad tai ne jų kompetencija. Su analogiškais prašymais kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją, Valstybinę visuomenės sveikatos priežiūros tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją, tačiau visur jam buvo nurodyta, kad šis klausimas nėra priskirtas minėtų įstaigų kompetencijai. Paaiškino, kad buto naudingas plotas vienam asmeniui yra 11,8 kv. m. Bute nėra tinkamai įrengtos kanalizacijos, sanitarinio mazgo (tualeto, vonios) bei karšto vandens. Jo žmona yra nėščia ir bute esanti antisanitarinė aplinka gali turėti neigiamų pasekmių besilaukiančiajai ir jos vaisiui. Savo reikalavimus grindė Vidaus tarnybos statuto 47 straipsnio nuostatomis, pagal kurias pareigūnai aprūpinami pagal tos gyvenamosios vietos sąlygas įrengtu, techninius ir higienos reikalavimus atitinkančiu ir suremontuotu tarnybiniu butu. Remdamasis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1-299 6 punktu, nurodė, jog minėtu sprendimu Šnipiškių seniūnijoje sudaryta gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisija, kuri jo manymu yra įgaliota vertinti butus Vidaus tarnybos statuto 47 straipsnio prasme ir išduoti patalpų atitikimą sanitariniams reikalavimams liudijančią pažymą. Šnipiškių seniūnija, atsisakydama vertinti butą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, netinkamai taikė materialines teisės normas, pažeidė įstatymo viršenybės principą.
Atsiliepimas
Atsakovas Šnipiškių seniūnija atsiliepimu į skundą (b.l. 46) nurodė, kad seniūnijos gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijos darbą reglamentuoja Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1-299 patvirtinta Seniūnijų gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijų veiklos tvarka, pagal kurią minėtai komisijai nepriskirtos privačios nuosavybės teise valdomų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo funkcijos. Apie tai pareiškėją informavo skundžiamu raštu.
Tretysis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepimu į skundą (b.l. 64 – 67) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad galiojantys teisės aktai nenumato pareigos savivaldybės įstaigoms nustatyti gyvenamųjų patalpų, kurios nepriklauso savivaldybei, tinkamumą. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 676 patvirtinta statybos techninio reglamento STR 1.12.01:2004 „Valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių statinių pripažinimo avariniais tvarka“ redakcija savivaldybės įstaigoms neįtvirtino pareigos nustatyti gyvenamųjų patalpų, kurios nepriklauso savivaldybei, tinkamumą. Pareiškėjas, pastebėjęs statinio avarinės būklės požymių, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos statybos įstatymu ir Statybos techninio reglamento STR 1.06.03:2002 (patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu) Nr. 214 7.14 punktu, gali užsakyti statinio ekspertizę. Tokiu atveju ekspertizės įmonė, vadovaudamasi Statybos techniniais reglamentais STR 1.04.01:2002 (patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-04-16 įsakymu Nr. 182) (7.15 punktu) ir STR 1.06.03:2002 (7.14 punktu), atlieka tyrimą ir pateikia statinio savininkui oficialią išvadą, ar statinys yra avarinis. Teigė, kad pareiškėjas klaidingai aiškina teisės aktų nuostatas, nes minėti teisės aktai ir pareiškėjo minimas Vilniaus miesto tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimas Nr. 1-299 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos seniūnijų gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijų veiklos tvarkos ir sudėties tvirtinimo“ nereglamentuoja viešųjų paslaugų teikimo privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims. Pabrėžė, kad Sprendimo teisėtumą patvirtina iš Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostatos, o Šnipiškių seniūnija, nebūdama kompetentinga institucija nagrinėjamu atveju, Sprendime nurodė, kad atitinkamas prašymas turėtų būti pateiktas UAB „Šnipiškių ūkis“, kuri nėra valstybės ar savivaldybės institucija, todėl pats prašymas buvo grąžintas pareiškėjui, nepersiunčiant minėtai įmonei.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 6 d. sprendimu (b.l. 94 – 98) skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas. 2008 m. sausio 11 d. dovanojimo sutarties Nr. 1-293 pagrindu jis iš savo senelės M. K. įgijo butą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste. 2008 m. sausio 16 d. pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovybę su prašymu, sustabdyti butpinigių mokėjimą, kol nepaaiškės, ar įgytas butas atitinka Vidaus tarnybos statuto 47 straipsnio reikalavimus (ar įgytas butas atitinka sanitarinius reikalavimus). 2008 m. vasario 4 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi į Šnipiškių seniūniją, prašydamas: 1) sudaryti tarpžinybinę komisiją ir butą adresu (duomenys neskelbtini) pripažinti neatitinkančiu sanitarinių reikalavimų, reglamentuojamų Vidaus tarnybos statuto 47 straipsnio; 2) išduoti sanitarinių reikalavimų neatitikimą patvirtinančią pažymą. 2008 m. vasario 14 d. raštu Nr. A6-1228 atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir nurodė, kad jis neturi įgaliojimų vertinti privačios nuosavybės teise valdomų patalpų. Teismas atsižvelgė į Vidaus tarnybos statuto 47 straipsnio 1 dalį ir nurodė, kad pareiškėjas, būdamas statutiniu valstybės tarnautoju ir neturėdamas jam nuosavybės teisėmis priklausančio buto, iki 2008 m. sausio 13 d., vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 47 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nuomojo butą Vilniaus mieste ir nuomai padengti iš Vidaus reikalų centrinės įstaigos gaudavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio butpinigius. 2008 m. sausio 13 d. jam įsigijus butą Vilniaus mieste, adresu (duomenys neskelbtini), pasibaigė Vidaus reikalų centrinės įstaigos pareiga mokėti nuompinigius. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti, kad jo įsigytas butas neatitinka techninių ir sanitarinių reikalavimų, kelia ginčą dėl Šnipiškių seniūnijos Sprendimo, kuriuo atsakovas atsisakė pavesti gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijai nustatyti buto, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, tinkamumą gyventi ir atitikimą sanitariniams reikalavimams ir išduoti šį faktą liudijančią pažymą. Pažymėjo, kad Statybos techniniu reglamentu STR 1.12.01:2004 nenumatyta pareiga savivaldybės įstaigoms nustatyti gyvenamųjų patalpų, kurios nepriklauso savivaldybei, tinkamumą. Minėtame reglamente nurodoma, kad kitų nuosavybės formų statinių savininkai, pastebėję statinio avarinės būklės požymių, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos statybos įstatymu ir Statybos techninio reglamento STR 1.06.03:2002 7.14 punktu, užsako statinio ekspertizę. Ekspertizės įmonė, vadovaudamasi statybos techniniais reglamentais STR 1.04.01:2002 ir STR 1.06.03:2002, atlieka tyrimą ir pateikia statinio savininkui oficialią išvadą, ar statinys yra avarinis. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas gyvena jam nuosavybės teisėmis priklausančiame bute, pabrėžė, kad jo buto atitikimo sanitariniams ir techniniams reikalavimams vertinimas negali būti atliekamas pagal savivaldybei priklausančių statinių vertinimo tvarką. Padarė išvadą, kad pareiškėjas gali kreiptis į ekspertizės įmones, kad, vadovaujantis statybos techniniais reglamentais STR 1.04.01:2002 ir STR 1.06.03:2002, būtų atliktas tyrimas ir jam pateikta išvada dėl statinio būklės, kaip tai numato Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.12.01:2004 „Valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių statinių pripažinimo avariniais tvarka“ 2 punktas. Įvertinęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. nutarimo Nr. 312 „Dėl gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarkos patvirtinimo“ 9 ir 11 punktų nuostatas, pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui patalpos priklauso nuosavybės teise ir nėra įtrauktos į savivaldybės apskaitą, todėl jam netaikytinos minėto nutarimo nuostatos. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.144 straipsnio 1 dalimi, pabrėžė, jog ne tik uzufruktoriui, bet ir pareiškėjui, kaip buto (duomenys neskelbtini), Vilnius, savininkui kyla pareiga pačiam tinkamai pasirūpinti savo turto būkle, t.y. užtikrinti, kad jis atitiktų sanitarinius reikalavimus. Padarė išvadą, kad Šnipiškių seniūnija Sprendimu, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą dėl buto tinkamumo gyventi, pagrįstai atsisakė atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, nes privačios nuosavybės teise valdomų patalpų vertinimas nėra priskirtas jos kompetencijai. Pabrėžė, jog teismas neturi įstatyminio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, nes galiojantys teisės aktai nenumato pareigos atsakovui vertinti asmenims privačios nuosavybės teise priklausančių pastatų tinkamumą gyventi ir atitikimą sanitariniams reikalavimams.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b.l. 103 – 105), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo skundą. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, taip pat pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Teismas nepagrįstai susiaurino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. nutarimo Nr. 312 „Dėl gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarkos patvirtinimo“ (toliau - ir Tvarka) taikymo sritį, nurodydamas, jog minėtu nutarimu patvirtinta tvarka reglamentuoja savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų tinkamumą gyventi tiek, kiek tai susiję su gyvenamųjų patalpų apskaita. Kadangi Tvarkos 2 punkte įtvirtinta nuostata, jog gyvenamųjų patalpų apskaitos tikslas – įtraukti į apskaitą gyvenamuosius namus (jų dalis), butus ir kituose pastatuose įrengtas gyvenamąsias patalpas, nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos, daro išvadą, jog Tvarka turi būti taikoma ir jam priklausančio buto atžvilgiu.
2. Pirmosios instancijos teismas analizavo tik Tvarkos 10.1 punktą, tačiau nepasisakė dėl Tvarkos 10.2 punkto taikymo.
3. Ta aplinkybė, jog Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 156 „Dėl statinių avarinės būklės pripažinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintas organizacinis tvarkomasis statybos techninis reglamentas „Statinių avarinės būklės pripažinimo tvarka“ STR 1.12.01:1996 panaikintas (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003-12-19 įsakymu Nr. 676 patvirtinus statybos techninį reglamentą STR 1.12.01:2004 „Valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių statinių pripažinimo avariniais tvarka“), negali turėti ir neturi jokios įtakos Tvarkos taikymui. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymai yra žemesnės galios poįstatyminiai teisės aktai, todėl jie negali prieštarauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimams, t.y. aukštesnės galios teisės aktams.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą (b.l. 109) grindžia tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teisme.
Tretysis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 120 – 122) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjimo ginčo esmė – ar Šnipiškių seniūnija privalėjo pavesti gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijai nustatyti buto, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, tinkamumą gyventi ir atitikimą sanitariniams reikalavimams.
Atsakovas, atsisakydamas atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, rėmėsi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1-299 patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos seniūnijų gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijos veiklos tvarka (toliau – ir Komisijos veiklos tvarka).
Pagal minėtos tvarkos 1 punktą ši tvarka reglamentuoja nuolat veikiančių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos seniūnijų gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi vertinimo komisijų darbą. Remiantis Komisijos tvarkos 6 punktu, gyvenamosios patalpos pripažįstamos netinkamomis gyventi, jeigu jų būklė yra avarinė arba jeigu jos neatitinka sanitarinių ir techninių reikalavimų.
Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą, pagrįsdama Šnipiškių seniūnijos Sprendimo teisėtumą, rėmėsi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 676 patvirtintu statybos techniniu reglamentu STR 1.12.01:1996 „Statinių avarinės būklės pripažinimo tvarka“. Kaip pagrįstai nurodė Administracija, pagal minėto reglamento 2 punktą reglamentas nustato valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių statinių pripažinimo avariniais tvarką. Kitaip tariant, jis netaikomas privačių asmenų nuosavybės teise turimų statinių atžvilgiu.
Tačiau byloje pateiktas pareiškėjo prašymas Šnipiškių seniūnijai (b.l. 10 – 11) tvirtina, jog pareiškėjas į atsakovą kreipėsi prašydamas įvertinti jam nuosavybės teise priklausančio būsto atitikimą sanitariniams reikalavimams, o ne siekdamas, jog būstas būtų pripažintas avariniu. Todėl darytina išvada, kad minėtas reglamentas nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomas ir juo negali būti grindžiamas atsisakymas nagrinėti pareiškėjo prašymą vertinti būsto atitikimą sanitariniams reikalavimams.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 312 buvo patvirtinta gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atskaitomybės tvarka. Byloje nenustatyta, kad minėta Tvarka būtų negaliojanti, panaikinta, todėl jos nuostatos taikytinos ir šiuo ginčo atveju. Tvarkos 2 punktas nustatė, jog gyvenamųjų patalpų apskaitos tikslas – įtraukti į apskaitą gyvenamuosius namus (jų dalis), butus ir kituose pastatuose įrengtas gyvenamąsias patalpas nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos.
Remiantis Tvarkos 9 punktu, gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi klausimus sprendžia savivaldybės tarybos sudaryta nuolat veikianti komisija iš savivaldybės, apskrities viršininko administracijos ir kitų suinteresuotų institucijų atstovų. Komisija, pripažinusi gyvenamąsias patalpas netinkamomis gyventi, surašo aktą, kurį pateikia savivaldybių taryboms tvirtinti. Tvarkos 10 punktas nustato, jog gyvenamosios patalpos pripažįstamos netinkamomis gyventi, jeigu: jų būklė yra avarinė (10.1 p.); neatitinka sanitarinių ir techninių reikalavimų (esant nors vienam iš šių požymių): neturi natūralaus tiesioginio apšvietimo, gyvenamojoje patalpoje nėra stacionarinių šildymo įrenginių, gyvenamosios patalpos yra aplinką teršiančių objektų sanitarinės apsaugos zonoje, kurioje teršalai viršija leistinas normas (10.2 p.).
Įvertinus nurodytas Tvarkos nuostatas, matyti, jog Tvarka vertinimo, ar patalpos yra tinkamos gyventi, nesieja su tokių patalpų nuosavybės forma, t.y. nenumatoma, jog vertinamos tik valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančios patalpos. Be to, nors ir nustatoma, kad gyvenamųjų patalpų avarinė būklė nustatoma pagal Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 156 “Dėl statinių avarinės būklės pripažinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintą organizacinį tvarkomąjį statybos techninį reglamentą “Statinių avarinės būklės pripažinimo tvarka“, STR 1.12.01:1996, tokia ar kita panaši tvarka nebuvo nustatyta pripažįstant patalpas netinkamomis gyventi, jeigu jos neatitinka sanitarinių ir techninių reikalavimų. Darytina išvada, jog Tvarka nustatė, kad tiek valstybės ar savivaldybės nuosavybės teise, tiek ir privačių asmenų nuosavybės teise valdomos patalpos atitinkamos komisijos gali būti pripažįstamos netinkamomis gyventi, jeigu jos neatitinka sanitarinių ir techninių reikalavimų.
Nagrinėjamu atveju, įvertinus faktines bylos aplinkybes, pateiktus įrodymus, teisės aktų nuostatas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, jog pareiškėjo pateiktas prašymas dėl jam priklausančių patalpų būklės įvertinimo turėjo būti sprendžiamas taikant būtent Tvarkos nuostatas, susijusias su patalpų būklės vertinimu.
Administracija taip pat nurodė, jog pareiškėjas, norėdamas, kad būtų įvertinta jam priklausančių patalpų būklė, turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 214 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.06.03:2002 „Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“ nuostatomis ir kreiptis dėl statinio ekspertizės atlikimo. Pažymėtina, jog minėto reglamento 12 punktas nustatė, kad statinio ekspertizė atliekama viešojo administravimo subjektų (apskrities viršininko administracijos ar Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos), atliekančių statybos valstybinę priežiūrą reikalavimu, esant atitinkamoms sąlygoms. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kaip privatus subjektas, siekia, jog būtų įvertintos jam priklausančių patalpų atitikimas sanitariniams reikalavimams, todėl minėtos nuostatos netaikytinos.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog, sprendžiant, ar Sprendimas, kuriuo atsisakyta patenkinti pareiškėjo prašymą dėl jam priklausančių patalpų būklės įvertinimo, yra teisėtas ir pagrįstas, nėra reikšmingos aplinkybės, jog galimai nėra faktinio pagrindo pareiškėjo patalpas pripažinti netinkamomis naudoti, kadangi nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas tik dėl pareiškėjo prašymo nagrinėjimo tvarkos.
Pareiškėjas patikslintu skundu pirmosios instancijos teisme prašė panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Šnipiškių seniūniją pavesti gyvenamųjų patalpų tinkamumo vertinimo komisijai nustatyti buto (duomenys neskelbtini), Vilnius, tinkamumą gyventi ir atitikimą sanitariniams reikalavimams. Pabrėžtina, jog konstatavimas, kad atitinkamos patalpos neatitinka sanitarinių reikalavimų, yra tik pagrindas pripažinti patalpas netinkamomis gyventi. Todėl, pripažinus, jog Sprendimas nepagrįstas, jis naikintinas, o Šnipiškių seniūnija įpareigotina pavesti gyvenamųjų patalpų tinkamumo vertinimo komisijai nustatyti pareiškėjui priklausančių patalpų būklę, nustatant, ar jos yra tinkamos gyventi.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, todėl teismo sprendimas keistinas, o pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjo D. K. skundą patenkinti iš dalies: panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių seniūnijos 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. A6-1226(5.3-SEN-16) ir įpareigoti Šnipiškių seniūniją pavesti gyvenamųjų patalpų tinkamumo vertinimo komisijai įvertinti buto, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, tinamumą gyventi.
Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.