Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjas Remigijus Arminas, sekretoriaujant Vidai Rutkauskienei, 2014 m. kovo 25 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo BĮ Palangos miesto rinkliavų centras prašymą atsakovui J. Š. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Prašyme teigiama, kad atsakovas Palangos miesto savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise turi tris nekilnojamojo turto objektus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), kurių pagrindinė naudojimo paskirtis – poilsio. Pažymi, kad už šiuos nekilnojamojo turto objektus laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-12-31 atsakovo įsiskolinimas siekia 345,00 Lt. Teigia, jog atsakovas taip pat nesumokėjo 210,00 Lt vietinės rinkliavos įsiskolinimo likučio už vykdytą komercinę veiklą adresu (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjas vadovaudamasis 2012 m. patikros vietoje aktais J. Š. apskaičiavo 2060,00 Lt dydžio vietinę rinkliavą už du kioskus, kuriuose buvo prekiaujama maisto prekėmis pagal Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos suderintą asortimentą bei už du kilnojamuosius atrakcionus ir prekybą ne maisto prekėmis laikiname prekybos įrenginyje. Nurodo, kad atsakovas ir 2013 m. vykdė komercinę veiklą adresu (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjas apskaičiavo 840,00 Lt dydžio vietinę rinkliavą už prekybą pagal Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos suderintą asortimentą laikiname prekybos įrenginyje, taip pat už kilnojamąjį atrakcioną ir 4 mobilius bei pripučiamus batutus.

Vadovaujantis išdėstytu, pareiškėjas išsiuntė atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimus, kuriais už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31 apskaičiavo mokėtiną 3245,00 Lt vietinės rinkliavos sumą už atliekų surinkimą ir tvarkymą. Kadangi J. Š. sumokėjo dalį vietinės rinkliavos - 1850,00 Lt., pareiškėjo teigimu atsakovo vietinės rinkliavos įsiskolinimas yra 1395,00 Lt (3245,00 Lt – 1850,00 Lt = 1395,00 Lt).

J. Š. atkreipia dėmesį, jog nustatant ar yra vykdoma veikla, patikrą atlikęs asmuo turėjo pareigą pareikalauti iš patikrinimo vietoje aktuose Nr. (3.34)C28-100, (3.34)C28-103, (3.34)C28-363 užfiksuoto asmens pateikti dokumentus, pagrindžiančius, kad jie teisėtai (turėdami leidimą) prekiauja nurodytoje vietoje, įsitikinti, kas yra sklypo savininkai. Antra, J. Š. pažymi, jog pareiškėjas vietinę rinkliavą apskaičiavo už keturis batutus, nors atsakovo teigimu, jis turėjo tik tris batutus, o ketvirtasis įrengtas gretimame žemės sklype. Be to, atsakovas nurodo, kad vadovaujantis Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012-03-29 sprendimu Nr. T2-70, 2 priedo 31 punktu, žaidimo automatui taikomas 30,00 Lt rinkliavos dydis, kuris dauginamas iš dviejų, o tuo tarpu pareiškėjas žaidimų automatą „Ekskavatorius“ nepagrįstai prilygino kilnojamajam atrakcionui, kurio pagrindu, atsakovą apmokestino 340,00 Lt. Vadovaujantis išdėstytu, J. Š. teigia, kad pareiškėjas už 2012 ir 2013 metus nepagrįstai priskaičiavo 1200,00 Lt vietinės rinkliavos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja.

Prašymas netenkintinas.

Pareiškėjas BĮ Palangos miesto rinkliavų centras prašo priteisti iš atsakovo J. Š. 1395,00 Lt nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už 2010, 2011, 2012, 2013 metus.

Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą expressis verbis yra nustatyta Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vieningą teisminę praktiką yra konstatavęs, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (žr., pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011; 2011 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2521/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

Savivaldybės, atsižvelgdamos į atitinkamus komunalinių atliekų tvarkymo ypatumus savivaldybės teritorijoje, teisės aktuose nustatytose ribose, pačios sprendžia dėl tinkamiausio šios sistemos organizavimo modelio. Palangos miesto savivaldybės taryba 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 (su vėlesniais pakeitimais) nustatė Palangos miesto savivaldybės vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą ir patvirtino Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus. 2012 m. kovo 29 d. Palangos miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. T2-70 patvirtino naują Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų tvarkymą nuostatų redakciją (aktai paskelbti www.palanga.lt; www.pmrc.lt). Pagal Nuostatų reglamentavimą vietinės rinkliavos mokėtojai – fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus Lietuvos banką bei įmones, turinčias Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotus Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Toks vietinės rinkliavos mokėtojo pasirinkimas atitinka Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nurodytą atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“, reiškiantį, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas <...>. Iš šių nuostatų matyti, jog atliekų turėtojas tais atvejais, kai perduoda atliekas atliekų tvarkytojui, privalo padengti visas su jo perduotų atliekų tvarkymu susijusias išlaidas, kitaip tariant jis privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu, t. y. jis privalo mokėti už tai, kad „teršia“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos tikslas yra ne paslaugų atliekų turėtojams teikimas, bet bendrai atliekų surinkimo, vežimo, apdorojimo, atliekų šalinimo vietų steigimo, priežiūros (įskaitant priežiūra po jų uždarymo) veikla, siekiant užtikrinti, jog atliekos nekeltų pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai (Atliekų tvarkymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 12 ir 21 dalys, 5, 25, 28 ir 30 straipsniai). Todėl nustatyta vietinė rinkliava iš esmės yra solidari prievolė finansuoti atliekų surinkimo ir tvarkymo organizavimą ir nėra vertinama kiek šioje atliekų šalinimo sistemoje dalyvaujantis vietinės rinkliavos mokėtojas per ją yra pašalinęs atliekų ir pan.

Europos Teisingumo Teismas, aiškindamas „teršėjas moka“ principą, yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.). Šiuo metu galiojančioje Europos Sąjungos teisėje nėra teisės akto, kuris numatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, todėl šis padengimas gali atitinkamos valstybės narės pasirinkimu būti užtikrinamas mokesčiais arba bet kuriuo kitu būdu. Kadangi, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas nusprendė, jog nacionalinės teisės nuostata, komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48–50 p.). Atsižvelgiant į tai, kad Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, bei sąvoka „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybės narėse aiškinama vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 p., 1 str. 1 d. c p.), savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet byloje aptariamu būdu.

Byloje esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad atsakovui nuo 2006-05-12 nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), kurio plotas yra 0,1149 ha. Taip pat atsakovui nuo 2005-06-03 nuosavybės teise priklauso ir trys poilsio nameliai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esantys minėtame žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), kurių kiekvieno bendras plotas yra po 25,4 kvadratinius metrus, o pagrindinė naudojimo paskirtis - poilsio (b.l. 13-14). Iš pažymos apie skolą dėl vietinės rinkliavos mokėjimų Nr. (3.35)-C29-246 (b.l. 7) matyti, kad pareiškėjas vadovaudamasis aptartais Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis suformavo atsakovui mokėjimo pranešimus, kurių pagrindu laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-12-31 apmokestino minėtus poilsio namelius, taikydamas 1,76 Lt tarifą už vieną kvadratinį metrą (b.l. 8-10) už kuriuos susidarė 345,00 Lt įsiskolinimo suma ir tai pažymėta priminimuose sumokėti vietinę rinkliavą (b.l. 8-10).

Pareiškėjas 2012-09-04 atliko patikrą ir patikros vietoje aktu Nr. (3.34)C28-100 nustatė, kad adresu (duomenys neskelbtini) yra laikinas prekybos įrenginys, skirtas prekybai ne maisto prekėmis (b.l. 16), patikros vietoje aktu Nr. (3.34)C28-101 ir Nr. (3.34)C28-103 (b.l. 17-18) pažymėjo, jog tuo pačiu adresu yra du kioskai, skirti prekybai pagal Valstybinės maisto ir veterinarijos suderintą asortimentą, o patikros vietoje aktu (3.34)C28-363 (b.l. 19) nustatė, kad adresu (duomenys neskelbtini) yra laikinas įrenginys – kilnojamieji atrakcionai (du vienetai). Pareiškėjas taip pat pateikė ir 2013-08-08 darytas nuotraukas (b.l. 20-23) pagal kurias BĮ Palangos miesto rinkliavų centras nustatė, jog atsakovas 2013 m. vykdė komercinę veiklą, t.y. prekiavo pagal Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos suderintą asortimentą laikiname prekybos įrenginyje, turėjo vieną kilnojamąjį atrakcioną ir keturis mobilius bei pripučiamus batutus. Anot pareiškėjo, visi aukščiau išvardinti objektai buvo atsakovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis išdėstytu BĮ Palangos miesto rinkliavų centras suformavo atsakovui mokėjimo pranešimus: 2012-11-23, kuriame nurodyta, jog J. Š. vietinės rinkliavos įsiskolinimas siekia 2060,00 Lt ir 2013-11-21 mokėjimo pranešimą, kuriame nurodyta 840,00 Lt mokėtina vietinės rinkliavos suma (b.l. 11-12).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalis teigia, jog įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, to paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš šio straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-239/2014).

Teismas įvertinęs šalių pateiktus įrodymus ir išanalizavęs faktines bylos aplinkybes akcentuoja, kad pareiškėjas 2012 m. lapkričio 23 d. mokėjimo pranešimą Nr. PA-12-018153 ir 2013 m. lapkričio 21 d. mokėjimo pranešimą Nr. PA-13-018451 suformavo būtent pagal patikrinimo vietoje aktų duomenis bei padarytas fotonuotraukas. Svarbu pažymėti, jog pareiškėjas patikrinimo vietoje aktais (b.l. 16-23) konstatavo, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) vykdo komercinę –ūkinę veiklą ir šios veiklos vykdymo objektai yra apmokestinami vietine rinkliava už atliekų surinkimą ir tvarkymą. Šios pareiškėjo išvados grindžiamos prielaidomis, kadangi patikrinimo vietoje aktuose fiksuoti objektai nėra susieti su konkrečiu sklypu, t.y. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l.13-14), nes kartu nėra sudaryta ir pateikiama jokia planinė medžiaga su objektų išsidėstymu sklype, kuri leistų identifikuoti atsakovo vykdytą komercinę – ūkinę veiklą. Byloje taip pat nėra pateiktų jokių duomenų apie atsakovui išduotus leidimus prekybai pagal asortimentą, leidimus atrakcionų įrengimui, Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenų apie atsakovui išduotus verslo liudijimus. Pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai, kuriais grindžiamas reikalavimas, nesudaro teisinio aiškumo ir konkretumo, kuris leistų konstatuoti, kad vietinė rinkliava apskaičiuota teisėtai ir pagrįstai.

Akcentuotina, kad iš pažymos apie skolą dėl vietinės rinkliavos mokėjimų Nr. (3.35)-C29-346 (b.l. 7) matyti, jog atsakovas J. Š. dalį įsiskolinimo, t.y. 1850,00 Lt iš 3245,00 Lt skolos apmokėjo (3245,00 Lt – 1850,00 Lt = 1395,00 Lt), tačiau pareiškėjas šią sumą įskaitė 2012 m. spalio 5 d. mokėjimo pranešimo (b.l. 7 , 17 eilutė) padengimui, tačiau minėto apmokėjimo neįskaitė anksčiau suformuotų mokėjimų pranešimų padengimui (pažymos 1 -13 eilės numeriai, b.l.7, 8-10), t.y. už poilsio namelius, dėl kurių apmokestinimo ginčas net nekyla. Kaip matyti iš pažymos apie skolą Nr. (3.35)-C29-246 (b.l.7) iki šiol laikomi neapmokėtais 2010 m. balandžio 29 d. mokėjimo pranešimas PA-10-01296, 2011 m. kovo 15 d. mokėjimo pranešimas Nr. PA-11-013461 ir eilė kitų pranešimų, suformuotų iki 2012 m. spalio 5 d. pranešimo Nr. PA-12-018153. Tokie pareiškėjo veiksmai prieštarauja Civilinio kodekso 6.55 straipsnio 2 dalies nuostatoms, numatančioms, kad jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimas užtikrintas. Jeigu visų skolų grąžinimas užtikrintas, laikoma, kad grąžinta labiausiai skolininko teises varžanti skola, o jeigu visos skolos vienodai varžo – seniausia skola. Jeigu nė vieno iš šių kriterijų taikyti negalima, įmoka paskirstoma proporcingai visoms skoloms.

Išdėstytų ir įvertintų faktinių ir juridinių aplinkybių pagrindu, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teismas pripažįsta, kad pareiškėjo pateikti vietinės rinkliavos paskaičiavimai yra nepagrįsti objektyviais duomenimis. BĮ Palangos miesto rinkliavų centras nepagrindė pilnoje apimtyje reiškiamo reikalavimo ir vien tik formaliai remdamasis patikros vietoje aktais bei fotonuotraukomis, neatsižvelgdamas į faktinę situaciją, apskaičiavo mokėtiną vietinę rinkliavą ir ją reikalauja sumokėti.

Šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo ar kito teisės akto skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas ar kitas teisės aktas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu ar kitu teisės aktu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmenybę teikti bendrajai teisės sampratai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-171/2010).

Konstatavus, kad pareiškėjas atsakovui J. Š. vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, už nuosavybės teise valdomame nekilnojamojo turto objekte adresu (duomenys neskelbtini) esančius objektus ir vykdytą prekybinę - komercinę veiklą apskaičiavo objektyviais duomenimis neįrodęs skaičiavimo pagrįstumo, pareiškėjo BĮ Palangos miesto rinkliavų centras prašymas priteisti 1395,00 Lt vietinės rinkliavos įsiskolinimo sumą yra nepagrįstas, todėl atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu).

Pažymėtina, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas ar kitoks teismo įpareigojimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t.y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, tačiau iki panaikinto akto galiojusio kito akto teisinė galia tokiu atveju savaime neatkuriama (ABTĮ 92 straipsnis). Teismas sprendimu gali patenkinti skundą (prašymą) ir panaikinti skundžiamą aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas), tačiau iš esmės ginčo situacijos nesprendžia, sprendimų už viešojo administravimo instituciją nepriima, todėl teismas nagrinėdamas byla neatlieka aritmetinių vietinės rinkliavos apskaičiavimo. Teismas vertindamas išdėstytų aplinkybių visetą konstatuoja, kad šiuo teismo sprendimu nėra pripažįstama, kad pareiškėjas nėra skolingas pareiškėjui ir nėra paneigiama pareiškėjo teisė reikalauti, o atsakovo pareiga mokėti vietinę rinkliavą. Tačiau teismas pasisakydamas dėl vietinės rinkliavos apskaičiavimo pagrįstumo bei įvertinęs pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad reikalaujama priteisti vietinės rinkliavos suma apskaičiuota neįrodžius jos apskaičiavimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Pažymėtina, kad šiuo teismo sprendimu teismui pasisakius dėl reikalavimo priteisti konkrečią vietinės rinkliavos įsiskolinimo sumą, pareiškėjui nėra užkertama galimybė reikalauti iš atsakovo sumokėti vietinę rinkliavą ją perskaičiavus ir pagrindus apskaičiavimo pagrįstumą, o nesumokėjus vietinės rinkliavos, kreiptis teisminės gynybos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendė:

pareiškėjo BĮ Palangos miesto rinkliavų centras prašymą atsakovui J. Š., gim. (duomenys neskelbtini) dėl 1395,00 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą 2010, 2011, 2012, 2013 metais priteisimo, atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Klaipėdos apygardos administracinį teismą.