Panevėžio apygardos teismo nutartis

neviešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens – L. T. J. (toliau – ir Asmens) įgalioto atstovo advokato Kastyčio Paspirgėlio skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. sausio 10 d. nutarties, kuria A. J. (suinteresuoto asmens sūnui) buvo pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis taikymas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. J. priverčiamoji medicinos priemonė taikoma pagal Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2023 m. birželio 1 d. nutartį, kuria pripažinta, kad jis, būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje.

2. Skundžiama nutartimi apylinkės teismas tenkino VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą ir pratęsė A. J. paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės taikymą. Teismas pripažino, jog įvertinus jo psichinę būklę, teismui pateiktus dokumentus, byloje esančios gydytojų komisijos išvadoje nurodytas aplinkybes bei gydymo įstaigos atstovės motyvuotus paaiškinimus teisme A. J. dar būtinas tolimesnis jo stebėjimas ir gydymas tomis pačiomis bendro stebėjimo ir gydymo sąlygomis.

Motyvuojamoji dalis

5. Skundas tenkinamas.

6. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą : tai asmens psichinė sveikata ir su ja susijęs jo socialinis pavojingumas. Jokių kitų kriterijų ar sąlygų įstatymas nenumato. Teismas sprendimą dėl taikomų priemonių rūšies pakeitimo ar nutraukimo priima atsižvelgęs į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, išklausęs sveikatos priežiūros įstaigos atstovo dėl asmens esamos sveikatos būklės, jam taikyto gydymo ir rezultatų, siekiant nustatyti, ar asmens sveikatos būklė pagerėjo, dėl ko jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė turėtų būti pakeista į švelnesnę ar griežtesnę arba jos taikymas turi būti nutrauktas.

7. Iš apygardos teismui pateiktos bylos duomenų matyti, kad A. J. nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini), jo būsena išlieka be esminės dinamikos. Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo (toliau – ir Komisijos) 2024-12-25 medicininės apžiūros išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad per stebimą laikotarpį A. J. psichikos būklė išlieka pratiškai nepakitusi – klinikiniame vaizde stebimas defektai emocijų, valios, mąstymo sferose, nors skyriuje jo elgesys yra formaliai teisingas, agresijos, režimo pažeidimų, konfliktų su kitais ligoniais ar personalu nebuvo. Jo mąstymas paralogiškas, nenuoseklus, žemo produktyvumo. Aktyvios psichopatologijos ir suicidinių tendencijų nebuvo nustatyta. Dėmesio koncentracija susilpnėjusi, hipobiliškas, kritika savo būklei nepakankama, laiko save sveiku. Sutrikusi socialinė adaptacija, reikalinga priežiūra ir pagalba kasdienėje veikloje. Todėl Komisija rekomendavo priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis jam tęsti.

8. Teismo posėdyje dalyvavusi Komisijos atstovė J. Ž. patvirtino Komisijos išvadas bei jos rekomendaciją ir papildomai paaiškino, kad A. J. būtinas gydymasis, reguliarus vaistų vartojimas, ko nėra realios galimybės užtikrinti, nes pacientas neveiksnus, jo globėjas – tėvas L. T. J., yra senyvo amžiaus ir negebės tinkamai pasirūpinti sūnumi. Kita vertus, pasak atstovės, pats globėjas prieštarauja, kad sūnus būtų apgyvendintas socialinės globos namuose. Sesuo rūpintis broliu A. J. atsisakė. Pasak ligoninės atstovės, jo socialinė adaptacija, savarankiškumas kasdienėje veikloje, ateities planavime yra sutrikę, jis uždaras, vienišas, atsiribojęs nuo bendravimo. Jam reikalinga nuolatinė struktūruojanti aplinka, kad užtikrinti gydymo nepertraukiamumą bei stabilią dienotvarkę. Jo ligos eiga yra rezistentiška gydymui, ir net vartojant medikamentus išlieka ryškus jo asmenybės defektas emocijų, valios bei mąstymo sferose, savarankiškumo stoka kasdieninėje veikloje. Pagal smurto rizikos įvertinimą (metodika HCR-20), pakartotinė A. J. smurto rizika yra vidutinė ir ji gali didėti esant ligos paūmėjimui ir nesilaikant gydymo sąlygų. Tai reiškia, jo pavojingumas išlieka, tačiau jis gali būti kontroliuojamas esant nepertraukiamam ir stabiliam A. J. gydymui.

9. Kaip matyti iš apygardos teismui pateiktų duomenų, pagal dabartinę psichikos sveikatos būklę A. J. reikalinga įprasta, mažai kintanti aplinka, stabili dienotvarkė. Pastebėtina ir tai, kad tiek iš psichiatrijos ligoninės gautuose dokumentuose, tiek ir iš ligoninės atstovės paaiškinimo apylinkės teisme matyti, jog priverčiamosios medicinos priemonės taikymo A. J. pratęsimas buvo siejamas ne su jo kaip asmens pavojingumo sau bei kitiems, gydymosi vengimu ir pan., o vos ne tiesiogiai siejamas su tuo, kad jo tėvas dėl senyvo amžiaus ir dėl to nesugebės tinkamai juo pasirūpinti bei akcentuojama tai, kad suinteresuotas asmuo L. T. J. nesutinka atsisakyti globėjo teisių ir leisti sūnų patalpinti į socialinius globos namus. Tačiau teismo posėdyje išklausius proceso dalyvius, t. y. patį A. J., suinteresuotą asmenį – jo tėvą L. T. J., matyti, kad suinteresuotas asmuo L. T. J. nors ir yra senyvo amžiaus – jam 87 metai, bet yra adekvatus, pakankamai orientuotas ir nuovokus. Jis yra oficialus A. J. globėjas ir nėra pateikta jokių duomenų, kad jis šias savo pareigas atliktų netinkamai ar jomis piktnaudžiautų. Suinteresuotas asmuo suvokia, kad jo sūnui reikalinga priežiūra, kad jam reikia užtikrinti sistemingą vaistų vartojimą ir lankymąsi pas specialistus psichiatrus. Priežasčių nepasitikėti suinteresuoto asmens paaiškinimu nėra.

10. Įvertinus aukščiau išdėstytą aukštesnės instancijos teismas pripažįsta, kad šiuo atveju yra visos sąlygos ir galimybė asmeniui, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, pakeisti jam šiuo metu taikomą priverčiamąją medicinos priemonę į švelniausią – į jo ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Todėl, skundžiama apylinkės teismo nutartis naikinama ir dėl skundo priimamas naujas sprendimas – 2024-12-16 VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas netenkinamas; A. J. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis keičiama į ambulatorinį jo gydymą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Ambulatorinis asmens, padariusio uždraustą veiką, stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis yra viena iš priverčiamųjų medicinos priemonių ir ji gali būti bet kada keičiama į griežtesnę, jei tam atsirastų pagrindas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. sausio 10 d. nutartį panaikinti ir dėl skundo priimti naują sprendimą – 2024-12-16 VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimo netenkinti.

A. J. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į ambulatorinį jo gydymą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.